literatūros žurnalas

Nora Ikstena. Du apsakymai

2019 m. Nr. 3

Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis

Latvių prozininkės Noros Ikstenos (g. 1969) kūrybinį kelią ženklina šešiolika knygų, iš jų romanai „Gyvenimo šventimas“, „Gyvenimas yra gyvenimas yra gyvenimas“ (2004 m. V. Adamonytės išverstas į lietuvių kalbą.), „Amor Fou“, „Vyras mėlynu lietpalčiu“, „Besa“, keturi apsakymų rinkiniai, šešios biografinės knygos, du esė rinkiniai. Pernai serijoje „Mes. Latvija, XX amžius“ paskelbtas romanas „Motinos pienas“. Šiemet, Lauros Laurušaitės išverstą į lietuvių kalbą, jį išleido leidykla Tyto alba. 2006 metais kartu su poetu I. Zieduoniu parašė biografinį kūrinį „Neapibrėžta praeitis“, kuris buvo įvertintas Baltijos asamblėjos premija. Jos kūriniai versti į anglų, vokiečių, prancūzų, rusų, estų, lietuvių, danų, švedų ir kitas kalbas. Siūlome du Noros Ikstenos apsakymus.

Rojaus obuoliai. Apsakymas

Gražų sodą ištrypė palaido kumeliuko pasagos, gražų sodą ištrypė palaido kumeliuko pasagos, gražų sodą ištrypė palaido kumeliuko pasagos…

Rytais ir vakarais vienas ir tas pats vaizdas. Prižiūrėtojai pravėrus kambarėlio duris, Ieva sėdi kėdėje ir supasi, tarsi auklėtų vaikus, žvelgia pro langą ir kartoja: gražų sodą ištrypė palaido kumeliuko pasagos.

Ir senatvėje Ieva tebėra graži, iš jos sklinda švelnumas ir ramybė. Čia visi ją myli. Gydytojos, seselės, prižiūrėtojos. Suradę atskirą kambarėlį, jie saugo Ievą nuo baisių aptemusio proto reginių. Pabaigusi rytinį sūpavimosi ritualą, Ieva mezga. Visą laiką tik obuolius. Čionai ją atvežė kartu su mezgimo adatomis, spalvotais siūlais ir maišu primegztų obuolių – įvairiaspalvių, su koteliais ir be kotelių, su vienu arba dviem lapais prie kotelio. Kiekvieną kartą, kai kas nors įeina į jos kambarėlį, ji šypsodamasi išdėlioja savo obuolius ant lovos, kėdės, grindų ir rankos mostu kviečia paimti.

Iki prieglaudos namų Ieva gyveno ramų, kuklų vienišos mokytojos pensininkės gyvenimą. Stengėsi mažiau valgyti, kad galėtų sumokėti už būstą, kartais visai nevalgydavo, kad galėtų nueiti į teatrą ar nusipirkti knygą. Ją lankydavo draugė, likimo sesė, dar nuo mokytojų instituto laikų. Iš pradžių viskas buvo tarsi normalu – jos gerdavo kavą, prisimindavo senus laikus, aptardavo kasdienybę. Draugė pagirdavo gražius spalvingus obuolius. Gal Ieva nori obuolių antklodės, gal ji susiūs juos? Ne, ne, ji paprasčiausiai mezga obuolius. Kartą, kai draugė atėjo, kambarys dvokė nešvara, Ieva sėdėjo užsidarusi, nevalgiusi, nemiegojusi. Susikūprinusi, nepaleisdama iš rankų mezgimo adatos, ištarė: ką tas ponas myli, tą ir nubaudžia, plaka kiekvieną vaiką, kurį jis priima, aš žinojau, kad tauta eis Golgotos keliu…

Kitądien jos draugė paskambino į pensionatą. Tenai po poros dienų nuvežė Ievą. Ji buvo visiškai nusilpusi, ko gero, visą savaitę nevalgiusi. Ieva neprieštaraudama pakluso svetimiems vežėjams, tiktai prašė, kad leistų pasiimti mezgimo adatas, siūlus, obuolius.

Šiltą gegužės rytą jaunutė Ieva išlipo iš siauruko Andrupenės stotelėje. Ją pasitiko tėvas Pavilas, atvažiavęs vežimu. Vasarą Ieva praleis namuose. Pavilas, valstietis, norėjo, kad dukra mokytųsi. Viską, ką davė žemė ir gyvuliai, viską aukojo dukros išsilavinimui. Dar tik metus Ieva siekia savo svajonės Rezeknės mokytojų institute – būti mokytoja.

Dukra ir tėvas džiaugsmingai apsikabina. Pavilas sukrauna į ratus Ievos turtą: kartoninę dėžę su knygomis, lininį krepšį su drabužiais. Kelias veda per mišką, kur po aukštais medžiais mirga žibuoklės ir plukės. Jie važiuoja neskubėdami. Tingiai bidzena arkliukas. Ieva įkvepia gaivaus, švelnaus oro. Kaip gera bus namuose. Būti nieko neveikiant, padėti darbuose. Šventinėmis dienomis Pavilas palepina dukrą. Jis myli ją kaip savo akies vyzdį. Jo mylima žmona, Ievos motina, mirė jauna. Jis vienas pats augina dukrą – meilėje ir Dievo tikėjime. Tokia Ieva ir užaugo – graži, geros širdies, pamaldi.

Už miško prasideda pieva, ten šalikelėje stovi kryžius. Ieva nubėga į mišką ir priskina žibuoklių puokštę. Kai jie prieina prie kryžiaus, Pavilas persižegnoja, Ieva atsiklaupia, tyliai sukalba maldą ir žibuoklėmis papuošia kryžių.

Vakarieniaujant Pavilas įjungia traškantį radijo aparatą. Skamba pakylėtas balsas: į žvaigždę skaisčiausią žvelgi išdidžiai, žvaigžde ta skaisčiausia tu pats nušvitai; gyvenimas tavo – didingi darbai, ir amžiams mūs vadui šlovė ir garbė.

Pavilas vėl žegnojasi. Te Dievas būna šalia Vado. Partijų kvailybės taip baisiai nustekeno tautą. Jau trejus metus mus valdo taika ir gerovė, latgaliečiai ir Pavilas gins Vadą, už jį galvą guldys. Vadas žino, kad žemė ir valstiečiai – šventas šios tautos pamatas.

Ieva iki rudens privalės išmokti Edvarto Virzos parašytą Vado biografiją. Virzos „Dieviškuosius žaidimus“ skaitė bemaž dešimt kartų, ši knygelė visada šalia Ievos. Bet mokytojų institute apie šią knygą nekalba, tiktai apie Vado biografiją. Ten parašyta, kad jis yra Dievo išrinktasis. Ir savo apmąstymus Vadas dažnai paliudija šventaisiais raštais: „Man ir latviams teks ilgai tempti šį jungą, esame ir draugų, ir priešų apsupti. Demokratija neturi gerų pusių, o tik blogas. Tai materialistinis mokymas, kuris, prisidengęs idealizmu, slepia savyje patį žemiausią turto godulį ir išdavystę. Tai mokymas, kuris neturi tėvynės, kuris savo režimo interesus iškelia aukščiau tautos ir valstybės interesų. Dabar nėra jokių dvasinių galimybių pertraukti šios sistemos valdymą. Iš korupcijos ji sukurta ir per materialiąją korupciją jinai sugrius. O jeigu jos negalima nuversti, tad šią demokratiją visomis jėgomis reikia nukreipti tuo keliu, kad greičiau išvystume jos vidinį turinį ir ji gautų galą. Pats Saliamonas yra pasakęs: „Duokite mirties vaistų tam, kuris turi pražūti, ir saldaus vyno tam, kurio siela yra nuliūdusi.“ Kai nacionalinę išdavystę pavadins garbe ir ją pasodins šlovės soste, kai išrinkti nemokšos paims valstybės vairą, kai partijų lėšos bus visiškai susiliejusios su valstybės lėšomis ir deputato vardas taps keiksmažodžiu, tada vėl ateis mano laikas.“

Ievos širdis jaučia kitaip. Nuo vaikystės auklėta tikėjimu, ji mato rojų žemėje ir pagundą – gyvenimas gerėja, yra ką valgyti, kuriamas turtas, žmonės išlaisvėję, miestiečiai gyvena ištaigingai, važinėja brangiais automobiliais, kaimas dėl gerovės šlovina Vadą, kaupiami sviesto ryšuliai ir bekonų kalnai, poetai jam kuria odes, menininkai jį vaizduoja kaip krivių krivį. O kas lydi pagundą? Ieva labai gėdinosi savo nuojautos. O nevalia atskleisti niekam – nei tėvui, nei instituto draugėms. Apie tai ji gali kalbėtis tik su Dievu, nes jis vienintelis žino, kas lydi pagundą.

Ieva klausia, Jis atsako.

Kas yra žmogus?

Žmogus yra Dievo kūrinys, kuris susideda iš kūno ir protingos, nemirtingos sielos.

Kas yra siela?

Siela yra į Dievą panaši dvasia, kuri mąsto ir valdo mūsų kūnus. Kursime žmones pagal mūsų išvaizdą ir panašumą.

Ar dar kuri žemiška būtybė turi sielą?

Ne, sielą turi tik žmonės. Žmogaus siela yra dvasia. Todėl ji turi protą ir laisvą valią. Sielos dėka žmogus yra aukščiau visų kitų žemiškų būtybių: jis gali mąstyti, kalbėti, šlovinti Dievą, laisvai pasirinkti gėrį ar blogį.

Kiek žmonių iš pradžių sukūrė Dievas?

Iš pradžių Dievas sukūrė du žmones: vyrą ir moterį.

Kuo vardu pirmieji žmonės?

Pirmąjį vyrą vadino Adomu, pirmąją moterį – Ieva.

Kur Dievas apgyvendino pirmuosius žmones?

Pirmuosius žmones Dievas apgyvendino rojuje.

Kokį įsakymą Dievas paskelbė žmonėms rojuje?

Dievas uždraudė valgyti vieno medžio vaisius, nes suvalgę juos taptų mirtingi.

Ar pirmieji žmonės išpildė Dievo duotą įsakymą?

Ne, jie valgė nuo uždrausto medžio ir taip nusidėjo.

Kaip Dievas teisė pirmųjų žmonių nepaklusnumą?

Dievas išvijo juos iš rojaus, nuteisė sunkiems darbams, pasmerkė kančioms ir mirčiai.

Kaip vadinama Adomo ir Ievos nuodėmė?

Adomo ir Ievos nuodėmę galima vadinti įgimta nuodėme.

Ar Dievas atskyrė žmones nuo savęs visiems laikams?

Ne, tuojau po pirmųjų žmonių nuodėmių Dievas prižadėjo jiems atsiųsti Išganytoją.

Visą vasarą tėvo namuose Ievą kankino tokios nuojautos. Pavilas pastebėjo, kad Ievos širdį kažkas slegia. Pamanė, kad atsirado koks nors jaunikaitis. Slapčia džiaugėsi – gal ištekės pabaigusi institutą. Tai būtų didžiausias džiaugsmas. Matyti laimingą dukrą – mokytoja, šeimininkė, vyras, vaikai, geras pasiturintis gyvenimas. Visa tai dabar galima jų mažoje žemėje. Darbas, dora, Dievas ir Vadas šalia. Ir jam džiugu dėl savo akies vyzdžio – kaip dukra rūpestingai atlieka kiekvieną darbą: ar pėdus rištų, ar valgį gamintų, ar kambarį valytų, kaip ji eina į bažnyčią ir puošia krucifiksą, kaip ruošiasi naujiems studijų metams, kaip skaito apie Vadą ir rūpestingai užsirašo sakinius.

Po ilgų vasaros atostogų Ieva grįžo į institutą įdegusi saulėje, graži ir dvasinga. Ją pamatęs direktorius išplėtė akis ir klausia Ievos – iš kur toks grožis. Ieva džiugiai atsakė – buvau pas tėvą.

Direktorius greitai pakviečia Ievą ypatingam pokalbiui. Jis iškilmingai praneša, kad po dviejų savaičių institutą aplankys Vadas. Visi dėstytojai vieningai patikėję Ievai garbingą užduotį – ant laiptų sutikti Vadą ir jam įteikti pintinėlę rinktinių rudeninių obuolių. Ieva tai užsitarnavo savo ištikimybe, pažangumu, pavyzdingu elgesiu ir išvaizda, darbu ir Dievo meile.

Ieva išeina iš direktoriaus kabineto romi ir laiminga. Vakare parašo laišką Pavilui.

Mielasis tėve!

Aš prisimenu tavo nuoširdų tikėjimą, kuriuo anksčiau gyveno tavo senelė, tavo mama, o dabar gyvename aš ir tu. Ačiū, kad mane taip auginai. Aš dėkoju Dievui, kuriam, kaip ir tu, tarnauju švaria sąžine, ir tave, tėve, dieną naktį minėsiu maldose.

Noriu tau pasiųsti džiaugsmingą žinią: esu išrinkta įteikti Vadui pintinėlę rudeninių obuolių, kai jis aplankys mūsų institutą.

Taip nutiko todėl, kad seku tavo tikėjimą, gyvenimo būdą, sumanymus, kilniadvasiškumą, meilę, kantrybę.

Vasarą mūsų namuose susapnavau sapną ir nubudau kankinama blogos nuojautos: artimiausiu metu prasidės baisūs laikai – žmonės taps negailestingi, nepakantūs, nesutramdomi, rūstūs, žiaurūs, pavirs šmeižikais, išdavikais, visi būsime persekiojami.

Nenutolsiu nuo to, ko mokiausi ir kas man patikėta, nes žinau, kodėl mokausi.

Su meile – labų dienų linkinti Ieva

Tą rudens dieną, kai didelė mokytojų instituto šeima laukė Vado, pašventino pats Dievas. Saulė liejo šviesą ant Latgalos. Dangus giedras, jokio debesėlio. Berželiais išpuoštos patalpos, girliandomis padabintas pastatas. Kam baimintis dėl mūsų žemės rojaus?

Visą rytą direktorius vadovavo sutiktuvių rikiuotės repeticijoms. Studentai ir dėstytojai sustos ant laiptų gražiu latvišku ornamentu. Kelias iki laiptų, prie kurių privažiuos Vado automobilis, apibarstytas spalvingomis rudeninėmis gėlėmis. Laiptai iškloti Latgalos audėjų išaustu kilimu, papuoštu ugnies kryžiais ir Maros šluotomis. Viršuje ant laiptų stovės Ieva, pasipuošusi tautiniais Gaigalavos drabužiais: baltu sijonu, šviesiomis naginėmis, su nedidele sidabro sage marškiniuose ir su didoka prijuoste. Ant galvos rugių varpų vainikėlis, o rankose – pintinėlė su raudonais kvapniais rudeniniais obuoliais.

Kai Vadas išlips iš automobilio, instituto šeima užtrauks dainą „Saulėj mūsų kraštas spindi“. Direktorius pakvies Vadą kopti laiptais, viršuje Ieva įteiks Vadui pintinėlę su obuoliais.

Kai gėlėmis išpuoštu keliu prie laiptų pririedėjo didelis juodas automobilis, visų veidai atrodė pakylėti, iškilmingi ir laimingi. Išlipus Vadui, suskambo daina. Jis mojuodamas rankomis sveikinosi į visas puses. Iš lėto lipo laiptais, kurių viršuje stovėjo Ieva. Dainininkų akys sekė kiekvieną Vado judesį. Kaip norėjosi pratęsti šią nepakartojamą akimirką. Tada visų žvilgsniai nukrypo į Ievą, kuri panėšėjo į Mergelę Mariją. Ieva nulenkia galvą, tūpteli ir ištiesia Vadui pintinėlę su obuoliais. Vadas akimirką sutrinka, nes trukdo lazda. Ieva pakelia galvą ir pažvelgia jam į akis. Vadas šypsodamasis paima vieną obuolį, godžiai pauosto ir žvilgsniu padėkoja Ievai.

Po poros savaičių Pavilas gauna iš Rezeknės iliustruotą žurnalą „Atpūta“, ant viršelio jo Ieva, teikianti Vadui obuolių pintinėlę.

Maldauju, mane, o ne jį, paleiskite jį, jis nekaltas, aš daviau obuolį, aš įteikiau obuolį“, – tarsi išprotėjusi klykė Ieva, įbėgusi į Andrupenės partorgo namus, kur buvo suimti vietiniai žmonės, tarp jų ir Pavilas. Pragaras žemėje. Iš Rygos ateina žinios apie nužudytuosius, sovietų valdžia sunkvežimiais veža žmones į vagonus ir ištrems juos į Sibirą. Andrupenės partorgas sučiumpa Ievą. Įstūmęs į mažą kambarėlį, stengiasi ją nuraminti: „Tylėk, tau protas aptemo, kokį dar obuolį, užsičiaupk ir bėk šalin, Pavilo jau niekas nebeišgelbės, jis buožė, jį išveš, nutilk, nusiramink, ir kad tavęs čia daugiau nematyčiau. Nuo vargų tau protas aptemo, dabar visi turi bėdų, prasideda baisūs laikai, nori likti gyva, bėk, Pavilas sakė, kad tu spruktum ir nesirodytum. Visiškai protas mergelei pasimaišė. Bėk, kam aš sakau!“

Trejus metus Ievą mėtė nuo vienų žmonių pas kitus, iš vienų namų į kitus namus. Kiekvieną laisvą valandėlę Ieva klausinėjo Jo: „Taip labai mus mylėjai, o dabar siunti tokius išbandymus?“ Klausia ir nesulaukia atsakymo. O naktimis regi tą vienintelį vaizdą: ji siūlo obuolį Vadui.

Likusi gyva užsisklendė savyje. Po karo atkurta sovietų valdžia mokytojai paskyrė kambarėlį ir darbą Rudbažiuose. Po pamokų ir sąsiuvinių taisymo Ieva sėdi ir languotame sąsiuvinyje rašo, kaip jai mąstyti, kaip auklėti naująją kartą.

Bielinskis sakė: žmogus ne angelas, žmogus ne gyvulys, žmogus nemyli platoniškai, nemyli gyvuliškai, jis myli žmoniškai.

Gražus, labai gražus Lenino posakis: „Žinoma, troškulį reikia numalšinti. Bet ar dėl to normalus žmogus normaliomis aplinkybėmis puls į gatvės purvą ir laks iš balos? Ar net iš stiklinės, kurios briauną lietė dešimčių žmonių lūpos?“

Kokie turi būti ateities žmonės, kaip mes juos auklėsime? Leitmotyvas duotas – Komunizmo statytojų moralės kodeksas, o ne Dievas.

Ieva iš įpročio žodį Dievas parašo didžiąja raide, bet paskui ištaiso į mažąją – dievas.

Gražų sodą ištrypė palaido kumeliuko pasagos.

Vieną rytą prižiūrėtoja, eidama pro Ievos kambarėlį, neišgirdo įprasto jos rytinio kalbėjimo. Ji tyliai pravėrė duris. Vakare Ieva, ko gero, gėrėjosi savo obuoliais, išdėliojusi juos po visą kambarį. Lovoje tarp savo obuolių gulėjo Ieva. Tarsi užmigusi, žili plaukai išsidraikę ant antklodės. Šypsena sustingusiose lūpose. Ant krūtinės atversta mažytė knygelė. Ievos pirštas ant žodžių: „Viską mato kažkieno akis / net ką tamsa paslėps nakty.“

 


Pagonių ąsotis. Apsakymas

Arkaša, paduok maišą, – tarė senelis Dorofejus, palinkęs prie kapo su kastuvu rankose. – Kryžiaus nepervilksim, pernelyg sunkus.
Arkaša stovėjo kaip žemėn įbestas, baimingai išplėstomis akimis, ir norėjo užsispausti ausis. Kad negirdėtų, kaip senelis Dorofėjus kastuvu skrebena žemėmis aplipusius kaulus.
Arkaša, tu kurčias ar ką, paduok maišą.

Arkaša paima maišą ir švysteli seneliui prie kojų. Dorofėjus išsitiesia ir smerkiančiai pažvelgia į Arkašą:

Arkaša, Arkaša, juk tai tavo senelė Fiokla. Jaunutė pasimirė. Nenoriu, kad jos kauleliai po vandeniu ilsėtųsi. Nenoriu, Arkaša, nenoriu.

Senelis Dorofėjus atsisėda prie kaulų krūvelės ir nubraukia ašarą. Arkaša irgi graudinosi. Atsisėda šalia ir apkabina senelį.

O tada nežinia iš kur atšniokščia vanduo. Ir nuplauna viską: iškastą kapą, geležinį kryžių, kaulų krūvelę, senelį Dorofėjų ir Arkašą.

Arkadijus Jermolajevas pabunda išpiltas prakaito. Kiekvieną vasarą bent kartą aplanko šis sapnas. Atsibudęs Arkadijus pradeda įprastinį ritualą: paima senelio Dorofėjaus rožinį ir kopia į kalną. Ne melstis, Dievu netiki, tiesiog pasėdėti ir pažiūrėti į sodžių. Čia jau ne sapnas, o tikrovė. Saulelė šviečia, tyliai teka Dvina, jam tai Dvina, ne Dauguva, užgieda kaimyno, senolio Gavrilo, gaidys. Oras kvepia bręstančiu derliumi ir vakarykšte pirtimi.

Arkadijus prisimena senelį Dorofėjų. Jau trisdešimt metų praėjo, kai jis kasė kapą. Žmonės išsigando sužinoję, kad ant Dauguvos statys naują elektrinę ir čia viskas panirs po vandeniu – namai, kapinės, kalnas. Jis skubėjo iškasti savuosius, kol nepasirodė grėsmingas ekskavatorius, kuris kaulus ir žemę suvers į vieną krūvą ir palaidos bendrame kape. Dorofejus savo Fioklos kaulelius palaidojo toliau, prie Panteliškių, arčiau maldos namų, nes buvo labai pamaldus. Sentikis. Vakarais pasakodavo Arkašai apie kankinį Avakumą, kuris kovojo su Nikonu. Kartą Arkaša paklausė – kodėl jie kovojo? Todėl, kad Nikonas uždraudė žegnonę dviem pirštais ir pakeitė ją trijų pirštų žegnone.

O, kaip kvepia raudonėliai, visas kalnas jais apaugęs. Dar apie senelio pasakas. Tenai esąs kažkoks Dievas. Bet viską jis savo rankomis pasiekė ir padarė. Iki naujųjų nacionalistų laikų turėjo gerą darbą Treste, ir gyvenimas buvo geras. Galėjo suremontuoti senelio namus. Dabar pats viską užsiaugina, tad žiemą pratempia.

Arkaša, tu čia gimei, čia tavo rodina, – Arkadijus prisimena Dorofėjaus žodžius, kuriuos jis kartodavo kiekvieną dieną. Ir senelio pasakojimą, kaip Arkašos tėvui su savo jauna žmonele vasarą svečiuojantis pas Dorofėjų staiga prasidėjo gimdymas, iš kur tokiame užkampyje, Dvinos krašte, greitai prisišauksi gydytoją, senoji Agripina tada padėjo, Arkaša gimė sveikas ir guvus, bet motina nukraujavo ir numirė ant tėvo rankų.

Mūsų žmonos miršta jaunos – Arkadijaus ausyse skambėjo duslus Dorofėjaus balsas.

Toks gražus rytas išaušo. Reikia paskutinį šieną sugrėbti į kupetą, agurkus nuskinti. Bet Arkadijus užsibuvo ant kalno. Kiekgi būna tokių valandėlių, kai gali ramiai pasėdėti. Pamąstyti. Pogrustyt, otvedatsa. Po tokio sapno galima. Kad širdis nurimtų ir protas nusiramintų.

Savo tėvo Arkadijus beveik neprisimena. Gal tik vieną akimirką, bet ir tą neaiškiai. Taip, kapinėse, kai jis ir Dorofėjus vieni patys laidojo tėvą. Šalia motinos. Paskui jie gyveno vieni du – senelis ir anūkas. Artimesnio žmogaus už Dorofėjų Arkadijus neturėjo. Su moterimis nesisekė, vaikų nesusilaukė. Bet ir vienam neblogai.

Arkadijus glostė Dorofėjaus rožinio karoliukus ne dėl maldos, jis nebuvo pamaldus. Tvarkydamas namą visus senus daiktus išmetė arba sudegino. Senelio atminčiai pasiliko tik rožinį ir pagonių ąsotį. Prie senelio ąsotis visada stovėjo virtuvės lentynoje šalia kitų ąsočių, bet iš jo nedrįsdavo gerti. Jis skirtas svetimiems, kurie, eidami pro šalį, paprašo atsigerti. Savų ąsočių neduodavo. Bet tais laikais, kai senelis buvo gyvas, niekas pas juos neužėjo. Nepanaudotas ąsotis tebestovi lentynoje.

Oi dievulėli, koks grožis. Kaip žaidžia šviesa viršum Dvinos. Kokia tyla, jei ne tas Gavrilos gaidys. Čia jau beveik nebėra žmonių. Senieji išmirė, jaunieji išklydo. Gaila kaimyno Urbano, šį pavasarį išėjo. Kitoje kelio pusėje gyveno. Pasakojama, kad jo pusėje ankščiau katalikai gyvenę, pas juos sentikiai per šventes eidavę alaus gerti. Taip ir jie darė – Arkadijus eidavo pas Urbaną alaus pagurkšnoti. Nors abu netikintys.

Na, koks tenai Dievas? Viskas šiame pasaulyje apsivertė aukštyn kojomis. Kur padatsa, kuo tikėti? Prieš išeinant Urbanui jie susiginčijo. Dėl Ukrainos. Arkadijus prie alaus pareiškė: dabar tenai Ukrainos fašistai darbuojasi… Urbanas pašoko ir suriko: Arkaša, ar tu pakvaišai, juk rusai yra tie fašistai. Arkadijus užkaito: tu rusų neliesk, Urbanas atkirto: kodėl tu nekalbi latviškai? Negeras ginčas buvo. Nesuspėjo susitaikyti.

Šįryt nežinia kodėl jis užsibuvo ant kalno. Šienas, agurkai laukia. Štai Gavrila kažką tampo po kiemą. Bet nesinori niekur eiti. Kokios saulėgrąžos užaugo Urbano kieme! Stovi kaip geltoni soldatai.

Pastaraisiais metais jis jautėsi tarsi svetimas savo gimtinėje. Ne čia, sodžiuje, o Latvijoje. Dorofėjus mokė mylėti Latviją. Pasakojo apie savo senolius protėvius, kurie dėl sentikystės persekioti, kankinti, išvyti iš Rusijos žemės tik čia surado namus ir ramybę.

Gyvus ožigali – mėgdavo sakyti Dorofėjus apie savo senolius, kuriuos už tikėjimą gyvus sudegindavo.

Arkadijus mokykloje gėdinosi ir nieko nepasakojo apie savo senelį. Jokio Dievo nėra, tai buvo aišku mokytojams ir mokiniams, visiems buvo aišku, tik ne Dorofėjui.

Arkadijaus mintys gražų rytą lėkiojo tai šen, tai ten. Kai Dorofėjus numirė, jis susirado pirmąjį darbą Treste. Sekėsi puikiai, siūlė stoti į partiją, kad dar geriau sektųsi. Bet perspėjo visiems laikams pamiršti sentikių kvailybes. Prieš mirtį Dorofėjus prašė, kad jį palydėtų tėvas Domicianas. Arkadijus tėvo nepakvietė, palaidojo senelį kaip visus kitus žmones. Ir nunešė į mišką Dorofėjaus knygą apie šventąją Auksaburnę. Graži knyga, su lokių, aviečių ir spanguolių piešiniais.

Kartais Arkadijus gailisi dėl tos knygos. Galėjo gulėti kambaryje ant lentynos. Kaip ąsotis virtuvėje. Niekieno nepaliestas.

Arkaša, Arkaša – Arkadijus kartais išgirsdavo tarsi Dorofėjaus balsą, tarsi atodūsį.

Jo gyvenimas buvo geras. Taigi be reikalo Dorofėjus dūsavo. Darbas, pinigai, pripažinimas. Geras buvo gyvenimas, kol neatėjo nacionalistų laikai. Tada viskas apsivertė. Sunku būti rusu ir kalbėti rusų kalba. O kur Arkadijui rasti juos tuos latviu ir latvių kalbą? Ji neskambėjo nei mieste, nei sodžiuje. Na, gerai, Urbanas, bet ir jam buvo lengviau kalbėti rusiškai. Arkadijus mažai pažinojo latvius, tuo labiau jų kalbą.

Geriant alų pas Urbaną Arkadijus išgirdo ne vieną siaubingą pasakojimą apie nusikaltimus, kuriuos Latvijoje įvykdė Rusija. Tūkstančius iš savo rodinos išvežė. Tikėti ar netikėti? Bet tą patį pasakojo ir Dorofėjus. Vadinasi, ne tik svetimus, bet ir savus?

Toks gražus rytas prie Dvinos ir tokios sunkios mintys. O, kokia miela ši vieta Arkadijui! Užuovėjoj, tenai, upės įlankoje, gali pagauti šamą, o priešingoje įkalnėje žemuogių prisirinkti, dar toliau – beržynas. Jis buvo priaugęs krūmokšnių, Arkadijus juos iškirto ir dabar ta roščia – tikra giria, o už upės vingio prasideda grybų pilnas miškas…. Žiemą apsilaižydamas juos gali valgyti su bulvėmis. Kokius debesis pamatai nuo šio kalno, tarsi košės kalnus, o apačioje prie upės mažytė savo rankomis suręsta pirtelė, kurios kvapą jauti net čia, ant kalno, dar Gavrilos gaidys, kuris užgieda visada vienu laiku – keldamas ir miegoti šaukdamas. Graži ta rodina Latvija.

Negali, tiesiog negali šįryt Arkadijus nulipti nuo kalno. Tarsi jis būtų tikrovėje, tarsi vėl tame sapne, kur Dorofėjus Fioklos kaulelius kasa. Kai Gavrilos gaidys nutyla, Arkadijus lyg išgirsta Dorofėjaus balsą. Šįkart jis neatsidūsėja, atminty suskamba tai, ką Arkaša daugkart buvo girdėjęs vaikystėje. Gieda apie šventąją Auksaburnę, kuri skelbia ramią ir gražią pasaulio tvarką, kurioje savi ir svetimi taikiai sugyvena.

Dorofėjau, Dorofėjau, – vienas ant kalno šneka Arkadijus. Viskas yra kitaip šiame pasaulyje, ne taip, kaip byloja Auksaburnė.

Gavrila, stovėdamas savo kieme, moja Arkadijui. Kad jis pagaliau leistųsi žemyn – jau greitai vidurdienis.

Taip, šienas ir agurkai. Šios dienos darbai. Arkadijus atsistoja ir siauru takeliu pėdina žemyn.

Jo laukia namai po vidurdienio saule. Taip pat daržas. Pirmiausia jis pasiima šakes ir patraukia į pievą, tuojau už malkinės. Paskutinis šienas, šiurkštokas, nebe toks purus, kaip sodrios pavasarinės žolės. Bet jam daug nereikia, tiktai paršelio pakratams.

Per pievą ateina Gavrila.

Arkaša, ko tu šiandien užsisėdėjai ant to kalno?
Gyvenimą apmąsčiau, – atsiliepia šieną grėbdamas Arkadijus.
Ką čia prigalvosi, – Gavrila paima saują šieno. – Kietokas. Ar agurkus šiandien skinsi?
Skinsiu.
Kai bersi druską, nepamiršk krapų stiebų, jie jau peraugę, – pataria Gavrila ir patraukia savo kieman.

Sukrovęs šieną į kupetą, Arkadijus pasiima kibirą ir eina skinti agurkų. Gerai mezgasi, o tie peraugę, jau pageltę, bus sėklai. Per žiemą suvalgo visus raugintus agurkus. Zakuskai dažniausiai.

Reikia priskinti krapų stiebų, gerai, kad Gavrila priminė.

Arkadijus dar pasilenkęs prie agurkų lysvės, kai išgirsta žingsnius kieme. Jis greitai atsigręžia ir pamato kieme stovinčią jauną, rankomis susikibusią porą. Su krepšiais ant pečių. Matyt, keliauninkai. Kaip jie čia atklydo?

Nubraukęs prakaitą, Arkadijus prieina prie jų.

Laba diena, – ištaria jauna moteris, – ar galėtume atsigerti iš jūsų šulinio?

Arkadijus supranta, kad jie kalba latviškai, bet nesupranta, ko nori.

Norim atsigerti. Pitj, – vaikinas išspaudžia tik vieną rusišką žodį.
Ak pitj, na tai gerkit į sveikatą, – atsako Arkadijus. – Atnešiu ąsotį.

Einant į virtuvę Arkadijui toptelėjo mintis – tokie jauni ir gražūs, kaip mano mamenka ir papenka, kurių jaunų kartu nemačiau.

Įėjęs virtuvėn, Arkadijus nužvelgia indaują. Joje stovi keli ąsočiai, o pačiame gale – pagonių ąsotis. Nė karto nenaudotas. Arkadijus tiesia ranką į jį, bet iškarto apsigalvoja ir paima savo kasdienį. Tegul geria na zdorovje.

Rima Pociūtė. Akrobatai ant lyno: dar kartą apie Justino Marcinkevičiaus, Jaano Krosso ir Noros Ikstenos kūrybą

2024 m. Nr. 8–9 / Žymus Estijos rašytojas Jaanas Krossas (1920–2007) išpopuliarino lyno akrobato metaforą ir suteikė jai panašų turinį, kokį anksčiau reiškė alegoriniais pasakymais pagrįsta Ezopo kalba: sovietiniu laikotarpiu rašytojui buvo taip sudėtinga…

Nora Ikstena. Džiugi žinia. Šeteniai

2024 m. Nr. 1 / Iš latvių k. vertė Laura Laurušaitė / Šį pranešimą žinoma latvių rašytoja Nora Ikstena, romanų „Motinos pienas“, „Gyvenimas yra gyvenimas yra gyvenimas“ autorė, skaitė 2023 m. rugsėjo 29 d. „Šetenių skaitymuose“…

Nora Ikstena. Rūrikas

2022 m. Nr. 12 / Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis / Nora Ikstena (g. 1969) – viena žymiausių šiuolaikinių latvių rašytojų, šešių romanų, septynių apsakymų rinkinių, septynių biografijų, trijų esė knygų autorė.

Nora Īkstena. Besa. Dvidešimto amžiaus meilės istorija

2011 m. Nr. 4 / Iš latvių k. vertė Edmundas Mažonas / Besai širdies neskauda. Jai priklauso tai, kas nepriklauso niekam kitam. Ji turėjo taip mažai, tik trupinėlį, taip žemai ji buvo, ir staiga – ji turi viską.

Nora Īkstena. Besa. Dvidešimto amžiaus meilės istorija (Pradžia)

2011 m. Nr. 2–3 / Iš latvių k. vertė Edmundas Mažonas / Taškas. Pasaulis jon įkiša savo skriestuvo kojelę ir kita nubrėžia mūsų egzistavimo ribą – begalybę. Kai kurie ją vadina dangumi. Nesvarbu. Taškas. Vienas prieš vieną Viename.