Julius Sasnauskas. Ko verkė Liudvikas
Kaip įprasta, Liudvikas sėdi ten pat prie lango ir rūko. Užgesina cigaretę ir tuoj degasi kitą. Nieko nesako. Ranka, laikanti žiebtuvėlį, dreba. Jam nutilus, nutylu ir pats. Ne išsyk galiu pastebėti, kad Liudvikas verkia. Per neskustus skruostus bėga tikros ašaros.
Tai buvo prieš šešerius metus, pavasariop, visai netoli šv. Velykų. Maždaug kartą per mėnesį Liudvikas Jakimavičius užsukdavo į „Mažąją studiją“ perskaityti savo parengto savaitės komentaro. Pabaigus įrašą, jis dar mėgdavo prisėsti ir papildomai papolitikuoti, pakeiksnoti valdžią ar nežmonišką Maskvos režimą, pagarsinti kokią naują sąmokslo teoriją. Ir vis pridurdamas: „Metafizinis siaubas!“ Nors dažniausiai jis būdavo smagus ir sąmojingas, tikras Poilsio partijos žmogus. Tik vieną sykį, po tėvo laidotuvių, girdėjau jį graudžiai pasakojant, kaip bitės sodyboje gedi šeimininko. Pirmą kartą tada sužinojau, kad bitės gali viską taip jausti, suprasti. Bičių pasaulį Liudvikas pažinojo ir mylėjo.
O tąsyk, berūkant prie studijos lango, ašaros jam ritosi dėl Dievo Motinos katedros Paryžiuje. Buvo prabėgusios kelios dienos po gaisro. Ėjo ir ėjo tiesioginės transliacijos iš įvykio vietos. Šiurpūs vaizdai, kaip liepsnos ryja katedros stogą ir kaip iš lėto griūva garsioji devyniasdešimties metrų aukščio smailė. Gatvėje žmonės suklaupę meldžiasi, gieda ar garsiai rauda. Iš tiesų metafizinis siaubas. Kai kas lygino su Rugsėjo 11-ąja. Buvo Didžioji savaitė prieš Velykas. Paryžiaus ikona, simbolis virsta pelenais. Gal Dievo bausmė už nuodėmes ir bedievystę? Prezidentas Macronas iškilmingai pažadėjo, kad atstatys katedrą per penkerius metus. Tam reikalui ima plaukti milijonai iš viso pasaulio.
Man buvo įdomu pasižiūrėti, ką Liudvikas parašė tada ir perskaitė per „Mažąją studiją“. Susiradau tekstą kompiuteryje. Turbūt yra paskelbtas ir jo pomirtiniame eseistikos rinkinyje „Koheleto vėjas“. Vadinasi „Gaisras. Didžioji Savaitė 2019“.
Apie ašaras ten nedaug. Šalia katedros susispietusią raudančią minią jis irgi vadina simboliu. Įsivaizduoja, kad panašiai galėjo elgtis ir mūsų kaimo moterėlė iš Labanoro ar Ceikinių. Niekada nebuvusi Paryžiuje. Jos širdyje dabar degė Dievo namai. Jau Senasis Testamentas moko raudoti ir atgailauti ant Šventyklos griuvėsių. Gražiausia Liudviko mintis – teksto pabaigoje: „Kaip keistai beskambėtų, į gaisrą ir šventyklos atstatymą galima žvelgti kaip į retą Dievo dovaną, prisikėlimo stebuklą.“
Taigi, praėjus porai dienų po gaisro, garsiai sakoma, jog viskas čia kitaip negu atrodo. Apokaliptiniuose vaizduose Liudvikas nujautė ar užuodė Velykų scenarijų. Kursavo du pasakojimai apie katedros gaisrą. Vienas gana proziškas, anot jo. Degė iškilus gotikinės architektūros ir prancūzų istorijos bei kultūros paminklas. Turistų traukos centras (nuolat kartota apie tuos trylika milijonų, kasmet aplankančių Paryžiaus katedrą). Taip kalbėjo dalis prancūzų visuomenės, kurioje trečdalis deklaruoja esą agnostikai arba ateistai. Ir dar šimtametė prancūziško sekuliarizmo tradicija. Čia nieko nepakeisi. Kitas pasakojimas – paprastesnis ir panašus į anos kaimo moterėlės ar paties Liudviko ašaras. Bet prie šventovės degėsių Liudvikui buvo dingusios visos skirtys. Abu pasakojimai „susitinka, susineria į vieną be jokios kolizijos“. O tada patyliukais įsijungia Kristaus prisikėlimo logika.
Gaila, nepavyks niekaip pranešti Liudvikui, kad Paryžiaus katedra atstatyta ir pašventinta. Kaip žadėjo prezidentas – per penkerius metus (statė ją visą šimtmetį). Kad dabar ji gražesnė, šviesesnė, nei buvo pirma. Kad ją atstatant iš tiesų susitiko ir susipynė skirtingos rasės, religijos ir įsitikinimai. Kad poeto pranašystė apie Dievo dovaną irgi išsipildė. Ko neįstengė padaryti jokios bažnytinės programos ir projektai, naujosios evangelizacijos šūkiai, apaštalinės popiežių kelionės, padarė ugnies stichija ir šventovės atstatymo entuziazmas. Lyg būtų dar sykį velykiškai ištarta ir padaryta: „Sugriaukite šitą šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu.“
Per gaisrą stebuklingai pasitvirtino net ir Notre-Dame titulas: katedros interjerą ir vargonus sunaikinusios liepsnos nepalietė vienišos Mergelės Marijos figūros, prigludusios prie gotikinio pilioriaus.
Bet iš tikrųjų ne apie stebuklus kalba. Epifanijai, dieviškajai manifestacijai, pasirodymui, jie nėra privalomi. Ten dažniausiai įveliami žemiški dalykai, įvykiai, kuriuos protas gali aprėpti ir pažinti. Žinoma, iškabų bei etikečių neduodama. Reikia užuosti. Kai vienas iš katedroje dirbusių jaunų vyrų kalbėjo, kad tie du tūkstančiai atstatymo darbuose dalyvavusių įvairiausių žmonių tapo bendruomene ir kad jie kartais dėl katedros pamiršdavo savo namus ir šeimas, tai skambėjo nuostabiau negu kokia nori stebuklų kronika. Niekas nepaskaičiuos, nepatikrins, bet esu tikras, kad šis įvykis, katedros gaisras ir jos prisikėlimas, ne vienam tapo atsivertimo akimirka ir tikėjimo kelio pradžia.
Liudviką vėl prisiminiau gruodžio 7-ąją, žiūrėdamas per televiziją katedros atidarymo išvakarių koncertą. Viskas dar kartą buvo su ašaromis, ir nežinai, kas tau darosi, kodėl taip veikia garsai, veidai ir kiekvienas šventovės fragmentas. Koncertas pasaulietiškas, vietoj iškilmingo bažnytinio kūrinio buvo margumynų margumynas, pas mus tokiam koncertui bažnyčios pastate vyskupai greičiausiai neduotų leidimo.
Net didingi, garsūs Dievo namai gali degti ir sudegti kaip paprasta kaimo trobelė. Viskas šioje žemėje netvaru ir laikina. Anokia čia naujiena. Svarbu nemirtingoji Dvasia, ar ne taip? Bet štai įtarimas, jog Dievas mūsų laikais ima keisti savo nepajudinamus planus ir stilių. Atsiduoda dalykams, kurie jaudina pasaulį arba kitąsyk sukelia didelį džiaugsmą. Prabyla mūsų kalba. Tikra žmonių kalba, o ne religiniu žargonu. Kartu leisdamas mums jį išpažinti ir garbinti ta širdimi, kurią turime. Klystančia, nepastovia, nedrausminga, bet gyva, nesugalvota.
Ačiū Liudvikui, kuris padėjo visa tai sužinoti.