„Tu – mano namai“: Janinos Degutytės laiškai Bronei Jacevičiūtei

2023 m. Nr. 7

Janinos Degutytės (1928–1990) laiškai draugei dailininkei Bronei Jacevičiūtei (1919–2013) – tik dalis gausaus poetės epistolinio palikimo, saugomo Maironio lietuvių literatūros muziejuje. J. Degutytės laiškai yra susilaukę atidaus literatūros tyrinėtojų Jurgitos Žanos Raškevičiūtės, Aistės Birgerės, Giedrės Šmitienės dėmesio kaip svarbus kultūrinis pasakojimas, tad, artėjant liepos 8 d. švenčiamoms poetės 95-osioms gimimo metinėms, regėjosi svarbu perversti laiškų archyvą.

Publikacijai pasirinkti 1961, 1963, 1966 metais B. Jacevičiūtei rašyti laiškai, žinoma, tik menka dalis iš gausybės, nes susirašinėta intensyviai, kone kasdien, kai tapytoja išvažiuodavo į Palangoje buvusius dailininkų kūrybos namus ar plenerus. Laiškuose veriasi visos verpetuoto gyvenimo formos, džiuginančios ir žeidžiančios, buities ir kūrybos pripildytos, į voką kartu įdedami „lapeliai“ – patys naujausi eilėraščiai. O gražiausias laiškų liudijimas – seserystės, draugystės ir meilės, saugančios, palaikančios ir stiprinančios.

1961.XI.11

Sėli,

Kaip gyveni?
Parvykau laimingai. Mačiau apvirtusį motociklą ir keturis baltus beržus, paguldytus tokio pat dizelio. Sako, atsitikimas laimingas: iš septynių keleivių tik vienas negyvas… O mašina netiko net remontui.
Smėliuke¹ laukė dvi staigmenos. Pirmoji – šiluma (!), beveik kaip Tavo Kapsuke². Antroji – visos keturios antytės iššoko iš stiklainių… Didžiai liūdna, bet ką padaryti. Užtat grybai kibire sveikutėliai gardutėliai.
Vakar išvažiavau į Kauną³. Butelis labai geras – šiltas, yra koridoriukas, sandėliukas, atskiras skaitliukas. Radijas groja. Žodžiu, tvarka. Pirkau iš tetos stalą. Spintos sutinka palaukti. Yra tik naujos krautuvėj po 150 rb. Iki gerų nuotaikų, tai, žinoma, toloka… Vėl krūva melo, bet šiaip taip atraizgiau visus mazgus. Ten nakvoja pakaitomis – po savaitę – Lilė⁴ ir Nijolė.
Kažkaip prasitariau, kad turiu fikusą. „Tu ir fikusą turi?!!“ – ištrūko iš jos lūpų toks sušukimas, o veide – pavydas, pagieža ir kažkoks juodas siaubas, kaip kažkada kitam veide, kai pasiūliau Tavo dirbtuvėn pastatyti senąją spintą… Tada po penkių minučių buvo atvestas kaimynas ir spinta išgabenta. Aš sėdėjau pritrenkta (tiksliau, gulėjau), be žado, nustebinta. Rodos, jau viskam pasiruošusi, visko laukiu ir viską gaunu. Ir niekas niekad niekuo nenustebino. Bet tas antras kartas vakar – per tuos keletą metų ir vėl teko nustebti ir suglumti. Aš ir fikusą turiu… Ir iš motinos lūpų. Ir dar buvo visokių smulkių scenų, nuo kurių Vanda raitėsi kėdėje, o aš tylėjau. Ir vėl nemiga, ir vėl reikia digoxino ir diamoxo. Turbūt jau atsirado sąlyginis refleksas. Arba žmogus neša, neša, ką tik kas užkrauna per visą gyvenimą, bet vieną kartą prieina ribą, po kurios ir vienas lašas nepakeliamas. Mokėt, mokėt, už viską mokėt… už tai, kad duota matyti ir pasakyti šiek tiek, ne tai, kad arti yra kažkas šviesus… Visi moka. Vieni pirma gauna, o paskui moka, kiti dešimtim metų moka, kol pagaliau šį tą gauna.
Norėjau išbūti ligi pirmadienio – negalėjau ilgiau, grįžau šiandien. Buvau pas N-tą, bet uždarytos durys (įstaigoj). Į namus – nedrįsau. Jei reikia, nuvažiuosiu dar kartą, tik nenakvosiu pas motiną, tą pat dieną grįšiu. Parašyk.
Skaitau Cveigo „Balzaką“. Bet ir knyga man kainuos, nes B-ko [Balzako] motina beveik tolygi manajai, ir jo gyvenimas toks, koks man į galvą neatėjo, mąstant apie jį. Vaikystė!..

Baigiu. Atleisk už minorą. Rašyk. Valgyk. Gerk tas geltonas ropeles. Ir dirbk. Labai laukiu.
Linkėjimai Onutei⁵, jei ji dar yra.
J.

1961.XI.12

Bronužėli!

Gavau abu Tavo laiškus. Ačiū.
Tik ko Tu noselę pakabinai? „Gražūs, bet be minties!“ Manai, tas š. tai dievas. Taip labai lengva pasakyti. Kas kaip jaučia ir supranta, kas yra tapyboj mintis, tuo labiau – peizaže. Tavo gi tik peizažai ir buvo, tai ko jis nori – pridėti žmonių visokiose pastacijose⁶ ar pastolių, kad jam išaiškėtų mintis. Rado ko klausyti ir dėl ko jaudintis. Kuris ten iš jūsų turėjo daugiau minties – man įdomu. Tapyba – ypač – peizažinė – tai ne literatūra, kur mintį visokiem durniam sukramtyti reikia. Jeigu peizažas gražus, turi nuotaiką, vad., turi ir mintį. Pasakyti, kad gražus, nuotaikingas, bet be minties – tai jau tiesiog nelogiška ir buka. Šitokiom frazėm galima ir visus genijus nužeminti. Kas ten be minties? Ar tie vakaro žiburiai, ar medis vėjuotas, ar kt. – bukaprotis tas Tavo Šegelmanas! Jeigu ką galima prikišti Tau dabar, tai dar vietomis per didelį „iškrapštymą“, bet ne minties stoką. Peizažo mintis ir yra jo grožis. Pati ne per seniausiai išsilaisvinai iš „literatūros“ ir peredvižnikų kiauto ir leki tokiais šuoliais į priekį, kad tik pavydėti galima. Ir dar kokių nutapysi, pamatysi tiktai! Mano Sėli, aš neguodžiu ir neraminu Tavęs, bet pažįstu Tave ir tikiu Tavimi. Neklausyk visokių kalbų, o pagalvok, ką Tu nori padaryti, ir padarysi. Susikaupk, permąstyk ir būk stipri.
Atleisk už mano suskystėjimą aname laiške. Skaitau, mezgu, tvarkausi – pilnoj formoj. Ir vėl miegosiu gerai, tik Tu būk razumėlis. Ir aš visada su Tavim – taip vis sėdėsiu ir megsiu, o Tu dirbk ir būk gerutė. Ir aš rašysiu. Pamatysi, ką mes su Tavim padarysim.
…Kad gerai matytum!.. Daug daug kartų! – J.

Sveikink Onutę, pasakyk, laukiu jos atvykstant.

1961.XI.14

Sesyte brangusyte!

Ar jau esi gerutė ir stiprutė?
Aš vis tebeskaitau apie Balzaką ir mezgu po truputėlį bei gaspadinauju. Ryt jau eisiu pas Karvelytę, šiandien priėmiau tą Vandos P. mokinę Danguolę, simpatišką mergytę, nedidutę, panašią į tėvelį.
Užmokėjau už telefoną iki naujų metų.
Niekur nenoriu eiti ir nieko sutikti, nes be Tavęs liūdna. Tik Onutę priimsiu, nes ji bus atėjusi iš Tavęs. Kaip Tu laikaisi? Žiūrėk, kad daugiau nebebūtum „mekis“! Aš irgi buvau suskystėjusi, bet neilgam – tuoj sugriebiau save į nagą ir po dienos buvau pilnoj formoj. Ir nereikia nei digoxino, nei diamoxo (susitvarkiau su obuoliais). Taigi ir Tu būk stiprutė. O tai aš verksiu…
Iki kelintos pratęsė – iki 1 ar 15 d.?
Dirbk! Padaryk tą kopiją ir bus rami galva. Galėsi galvot apie tikrą, naują darbą. Ir aš tuoj pradėsiu rašyti, kai tik baigsiu tą Cveigo „Balzaką“.

Sesyte brangusyte, ar girdi mane?.. Labanaktis!
J.

Palauk! Dar ne viskas. Leisk man, kvailam daiktui, pakalbėt apie meną, apie tapybą. Perverčiau „Tapybą“, pergalvojau, ką esu mačiusi. Geriausi man iš temat. – [Augustino] Savicko „Pirčiupis“ [„Pirčiupio tragedija“], port. – [Antano] Gudaičio „Žvejas“, iš peizažų – Tavo „Minija“. Tavo peizažas yra stipriausia vieta Tavo kūryboje. O „Vieversiai“ man labiau patiko už „Linelius“. Kodėl? Man atrodo, yra viena ir ta pati klaida visų tarybinių realistų – tikrovės iliustracija. Pasirenkamas ne vienas apibendrintas, kulminacinis momentas, pats charakteringiausias ir vienintelis duotam atvejui, o atsitiktinis, toks, koks dažniausiai sutinkamas. Tapyba tai ne filmo kadras, kur viską apima, visą veiksmą, čia reikia atrinkti vieną akcentą – svarbiausią. O šito beveik visiškai pas mus nebūna. Todėl ir mažai jaudina. Jei žiūrint į tematinį paveikslą galima parašyti novelę, vad., jis geras – turiningas, o jei ne, vad., jis tik tikrovės iliustracija, o ne gyvenimo gabalas. Tau padeda peizažas, o kiti – nė to neturi. Man atrodo, Tu padarytum stebuklus, jei mokėtum panaudoti tai, ką Tu turi – spalvingumą, kompoziciją, peizažo poeziją – jei mokėtum pasirinkti temą; gal tai ne tema vadinasi, o charakteringiausias momentas, apibendrinantis, kulminacinis. Ir padarysi, pamatysi!
Atleisk už diletantų pastabas.
Atsiprašau, dar ne galas. Dabar pas mus iš tikrovės iliustracijos einama į kitą pusę – spalvotų dėmių žaidimą. Bet šituo pasaulio nenustebinsi. Spalva, žinoma, pagrindinis daiktas, bet ji priemonė – o ne tikslas. Tai tiek apie temat. darbus, o peizažai Tavo geri, nuotaikingi ir turiningi. Iš esmės. O kaip geriau – ar uždėti kunkuliuką dažų išspaudus iš tūbelės, ar ištepti plonai – tas jau dalykas įsisavinamas, išmokstamas, išbandomas, kaip tinka. Čia jau ne tragedija.
Tau reikia tik drąsos, susikaupimo apibendrinimui ir nesusismulkinti tepant. Ir tokių padarysi, kad net pati netikėsi!
Patikėk manim!

1963.III.8

Nabagėli Tu mano,

kaipgi parkeliavai tokia apsikrovusi? Ar buvo mašina? Kaip jautiesi? Ar šiandien per daug nenubaliavojai? Aš Smėliuke radau gluosnio šakelių puokštelę įmestą pro duris ir aibes laiškų – sveikinimų. Buvau kine viena – taip ir atšvenčiau. Beje, ir Albiną ten sutikau, kartu sėdėjom. O vakar miegojau ir kine buvau, mačiau tą lenkišką „Dar vienas, kuriam reikia meilės…“ Tik tas filmas – žiūrėti ne man…
…Mažytis nuostabus berniukas klaidžioja vidurnaktį gatvėm… kartais su bonkom… kartais pabėgęs iš namų, miega telefono būdelėj ar ant kokių laiptų… Motina alkoholikė… Tokios visos pažįstamos scenos, maniau, kad sprogs širdis… Taigi, vakar buvo labai liūdna diena ir rašyti Tau nieko negalėjau. Jau ir taip liūdna: nėr kam virt, nėr ką bart… Na, barti tai dar laišku įmanoma, o virti – tai jau ne.
Nepamiršk po savaitės leistis vaistus, jeigu nori būti sveikutė.
O čia potvynis – Smėlio gatvė skęsta. Gal ir tenai panašiai? Parašyk, atsiunčiu batus, ir dar kokius batus, kad nešlaptų kojos. Braidau per balas, bet nė kiek ne šilčiau negu per speigus, tokia bjauri drėgmė. Žiūrėk, nesusirk!
Tėtušiui⁷ liepiau eiti į tuos du filmus, tai po kurio laiko atėjo į kambarį su laikraščiu ir parkeriu, kad pabraukčiau, į kuriuos jam eiti. O vakar netgi kompoto puoduką pietums pripylė…
Baigiau visų namų skalbimus, pirmadienį išvykstu į dirbtuvę. O sekmadienį medikų klubas – 5 val.
Moterų šventė, o visi vyrai girti. Ir gatvėse, ir įstaigose – šiandien jie vos sukalbami…
Parašyk viską smulkiai, kaip ten įsikūrei ir kaip jautiesi. Ar skrandžio sulčių nereikia?
Vanda Poz. parašė laiškus Tau ir man viename voke, jei rasiu, įdėsiu (kažkur nukišau). Ir dar mudvi abidvi sveikina Zarasų [neįskaitomas žodis].
Eisiu dabar į lovą skaityti Rilkės.
Labai laukiu Tavo laiško. Tik nepersitampyk, dabar pailsėk, daug valgyk. Atsiųsiu vitaminų.
Lik sveikutė ir razumnutė.
Šiandien nakvoju Smėliuke, o ryt eisiu Kapsukan. Ten man jau geriau. Atrodo, Tu tuoj turi pareiti… O čia liūdna. Ir dar – ne viena…
Rašyk!

Janina

1963.III.13

!

Džiaukis, linksminkis, nes uždirbai dar 80 rb. už natiurmortą. O mano dažytieji rėmai!
Apie save, deja, nieko džiuginančio. [Antano] Jonyno recenzija – jau parašyta – per daug gera (ten aš „nuostabi…“, o direktoriui reikia, kad būčiau labai abejotina), taigi, atrodo, davė kitam, kad parašytų blogą… Jokių „užtarėjų“ nė kvapo nėra. Iš „Lit. ir meno“ gavau tik 24 rb. Iki šiol gaudavau dvigubai… Tai šitaip. Nieko nepadarysi, reikės važiuoti į kaimą mokytojauti. Tik ne į Vilniaus kraštą, o pas lietuvius. Atvažiuosi pas mane į svečius… Na, skarmalų turiu, o maistui užsidirbsiu, per daug pamokom neapsikrausiu. O garbingą nario bilietą numesiu jiems ant stalo. Nenoriu būti niekšų ir veidmainių „šeimoj“. Čia jau nebe politinis momentas (leidykloj), o asmeniškumas. Jonynas – ne piemuo, už savo žodžius atsako ir leidykla gali juo remtis; tam ir duodama recenzuoti, o jeigu jau specialiai šito nori, tai ką gi… Visada susiras žmogus, kuris parašys blogą recenziją apie ką tik nori, jeigu šito vyresnybė prašo. Jeigu geriausius eilėraščius išims, tai be jokių kompromisų atsiimu viską ir tegu eina visi velniop. Aš niekad nieko nesitikėjau ir jokių iliuzijų niekame neturėjau. Toks jau mano gyvenimas. Taip kad jokio dvasinio perversmo ir nebus. Tik daiktinis… Pirmą kartą važiavau mokytojauti sunkvežimiu su mažu mazgeliu, o antrą kartą – „Moskvičium“ ir su pora čemodanų. Vadinasi, vis gerėja gyvenimas, negalima skųstis… O Tau reiks Vilniuj kitą draugę susirasti, nes nebus kam barti ir kojines adyti. Apmegsiu dabar, kol Vilniuj.
Tai – perspektyvos į ateitį.

Bučiuoju
Janina

[Trečiame laiško puslapyje – eilėraštis]

* * *

Srovenk, srovenk, lietau pavasarini,
Srovenk didžiuliais aidinčiais šaltiniais.
Nuplauk nuo gatvių juodą sniegą,
Kur melo ir pavydo pėdsakai nedyla.
Nuplauk lašų nepermaldomais gūsiais
Ir bailų rankos judesį, ir bailią lūpų tylą…
Nuplauk mažytį „aš“ – tarsi voratinklį,
Apraizgiusį žmogaus didžiulę širdį, –
Srovenk, srovenk! Tegul dangus prabyla…
Nuplauk mažytę neapykantą, mažytę meilę,
Mažytį gailestį, tikėjimą mažytį…
Srovenk elektros kirčiais ir audros ugnim,
Žaibų tinkle lai šįryt miestas švyti.
Tegul žmogus galingas žemėj būna,
Kaip raketa, jo rankų paleista.
Už antikinį marmurą šviesesnis
Ir didelis
Kaip Laiko valanda.

63.III.9

1963.III.28

Bronužėli,

Žodžiai visi stoja nenuryjamais kąsniais, nežinau, kaip ir beprašnekti… Tai dėl mano reikalo. Vakar ir šiandien – tos dienos, kurios daug metų man nubraukė iš tų pačių nedaugelių. Per S. B.⁸ buvo perduotas sprendimas: 53 dedami, 31 – nedėtini⁹. Ir šitų nedėtinų tarpe – dauguma, po kuriais kažkada buvo parašyta „puikus“, „gražus“ ir t. t… Tai jau vienas faktas. Toliau – iš tų 31 ne visi netgi su pastabom, kiti visai švarūs, be pabraukimo, o ir tos pastabos, kur jos yra, tokios juokingos, kad pradžioj, kol jas skaičiau – juokiausi; taip jau nieko nesugalvojo rimtesnio: „Norėtųsi reikšmingesnio“, „norėtųsi gilesnio“ arba pabrauktas žodelis „Tik“ (?!), arba prie kokio nors žodžio padėta klausimas „kodėl?“. Nė prie vieno neparašyta „silpnas“ ar „silpnesnis“ – vis tik ranka nepakilo. Nutariau, žinoma, atsiimti. Nuėjau. S. B. patarė užeiti pas M. [Alfonsą Maldonį], kadangi jis atsakingas už sprendimą. Taigi. Nesmagu buvo abiem. Po to buvau be žado, kai žmogus ėmė atvirkščiai komentuoti, ką pats neseniai buvo teigiamai – ir net labai – pripažinęs… Aš pasakiau tiesą. Ir apturėjau dar vieną priešą. Kadangi žmogus niekad nedovanoja tam, kuris nuplėšia jam kaukę. Argi negalėjo man nors vieną žmogišką žodį pasakyti? Na, toks momentas, ne jo pagrindinis žodis – ir būtų man visai nesunku (nešiau jam 13 atmestų, iš kurių 9 leido dėti). 62 eilėr. užtenka. Negi aš dėl skaičiaus. Bet kam tokia niekšybė?.. Ir tokiu tonu, lyg begalinę malonę darydamas: „Mes leisim…“ Vos susilaikiau nepasakius: „Niekas jūsų neprašo tokios malonės.“ O vakar atėjus man, leid. [neįskaitomas žodis] red. išlėkė iš kambario kaip kulka. Visi verčia atsakomybę vienas kitam, taip šlykštu, kad negaliu.
Atleisk. Juk neparašiau dėl Tavo reikalų. Užvakar skambinau Laukienei, sakė atvežti kaip vakar darbus [neįskaitomas žodis]. Tėtušį pavyko priprašyti nunešti nors iki mašinos. Vargais negalais suradom tą eskizą. Viską visiems pasakiau. Bus tvarkoj. Rytoj ar poryt Tau skambinsiu, kai sužinosiu visus rezultatus.
Jonas atsiuntė Tėtušiui telegramą, kad atvažiuoja su mašina ketvirtadienį. Tai aš vakar ir krausčiau – po S-gos ir po savo remonto. Užuolaidas visas išploviau ir pakabinau. Langą išploviau. Dulkes nušluosčiau. Palikau tik grindis, nes jau buvo vėlu, kol baigiau viską, o vakar tokia diena… Porai valandų praėjus po leidyklos žinių, paraudo (visas obuolys kaip kruvinas pasidarė) ir ištino akis, pradėjau silpniau matyti, maniau, betrūko man tik apakti iki pilnos viršūnės. Taigi. Su Nast.¹⁰ ir Dan.¹¹ išsikraustom kaip kupranugariai. Šįryt atėjau pabaigti išnešti (po susitikimo su M.), o Tėtušis pradėjo nuo to, kad reikėjo vežimais mėšlą vežti… Galų gale, ne aš viena ir gyvenau, dalį darbų už dukterį gali padaryti. Vežimų nereikėjo, na, o jei šiupeliukas buvo, tai nespėjau, šimto rankų neturiu ir aš (dieną prieš tai buvo Onutė B., Pov., o vakar Dan. su Nast. nenusiavusios, tai truputį gal prinešė, bet ne tiek, kad reiktų priekaištauti). Teisybė, jau pora dienų, kai lauktuvių nieko nenunešu. Nieko jam neatsakiau, nes ir taip vos valdžiaus, eidama iš leid., kad neimčiau kaukti ir žliumbti be susivaldymo. Toks jau baisus pasaulis, tokie baisūs žmonės, kad reikia viena tiktai – sugebėti niekuo nenustebti. Nes išsiverkti negaliu, kažkur stovi gomury ir tiek, siaubingi kamuoliai…
Esu visai šiandien be galvos… Viską palieku, pametu, griūvu… Sukūliau koją į ledo kalną – ištino kaip kaladė. Nežinau, kaip šiandien reiks nueiti dar į Kapsuką. Tiesa, neparašiau. Šiandien brolis¹² atvažiavo, man ten besikraustant, ir padėjo nešti ir atvežė į Smėliuką. Ir žadėjo čemodaną su antklode vakare nunešti dirbtuvėn. Tai reiks vis tiek nueit.
Gavau [Stepano] Ščipačiovo eilėr. versti. Bet atrinkti tokie baisūs!!! Apie 120 eilučių. Paėmiau visus, nes žadėjau atsiimti rinkinį. Reikia skubiai. O nieko negaliu, galva sprogsta. Išversiu ir atvažiuosiu pas Tave. Ar priimsi? Niekas nedžiugina – nei būsimas rinkinys (kai pažiūriu į jį, tai tik ašaros rieda), nei sudygę vazonėliuose žalumynai… Viską galiu išlaikyti, bet ne melą. O jis visą gyvenimą vis krenta ir krenta ant galvos, kaip didžiuliai akmenys, kurie jau nebe grūdina savo svoriu, o gniuždo.
Brolio šoferis Alfonsas žadėjo mano plytą pirkti. Šiandien jau baigė kamšyti visas skyles. Teliko dažymas. Jei jis bus.
Atleisk už tokį skystą laišką. Kartais neišlaikau ir aš… Na, gal jau rytoj būsiu kaip žmogus.
Ar leidžia vaistus, kur nusiunčiau?

Bučiuoju
Janina

P. S. Ir Stasė kartu atvažiavo.

1963.IV.2

Bronužėl,

Taip gerai, kad vakar paskambinai, o tai aš tiesiog nežinojau, ką daryti. Laiškų nėra. Norėjau sekmadienį skambinti, bet, sakau, gal Tau trukdau, gal Tu nenori. Bet Tau taip vėlai reikėjo eiti per parką, ar nebijojai? Man mėnuo švietė pro langą, kai atsiguliau. Galgi ir Tau švietė?..
Nuo pat ryto, dar nė akių nepramerkiau, girdžiu, balandžių žingsneliai skardūs po palangės skardą… Žvirbliai čirškia lyg padūkę. Visada mane atlanko čia du balandžiai su žaliais sparneliais, vis abu, po vieną nevaikšto. Ir vis tie patys. Paberiu lesti.
Ant stalo vazelėj Karpatų mėlynos gėlės, panašios į mūsų šilagėles, tik mažesnės ir nepūkuotos. Danutė atnešė, kad būtų linksmiau versti Ščipačiovą. O jis baisus. Tik rimus rankioju. Nei vieno vaizdo, nei metaforos, nei epiteto, nei palyginimo – su žiburiu nesurasi. Tiesiog dirbu duoną…
Tėtušiui „mėšlo vežimas“ jau nudardėjo… Klausė per Joną, kokiom dienom nešti varškę, ji bus šaldytuve… Mat, jos būna tik 8 val. ryto ir tai turbūt tik centre (gal dėl to taip anksti, kad eilių nebūtų, nes rytą visi tingisi keltis, kaip aš).
Grindys žiba išvaškuotos. Jok-niai [Jokūboniai?] remontavo savo dirbtuvę, dabar jau tvarkoj ir koridorius šiek tiek išplautas.
Miegu prie praviro lango, o prieš užmerkiant akis dar paskaitau Rodeną vokiškai (kur Nast. žodžiai išrašyti – koks patogumas!) – reikia atsigaivinti po dienos darbų. Dirbu čia nuo sekmadienio. Rytoj pabaigsiu. Paskui gal dėstysiu ką – irgi čia atėjus. Taip tyku, ramu.
Norėjau gauti apelsinų ir Tau atsiųsti, bet niekaip nepavyko…
Markonienė pasakojo, buvo pas juos atvažiavęs Šiaulių muziejaus direktorius ir gyręs Tavo paveikslus, kad žmonėms labai patikę – atseit, kaip jis sakė, „ir naujoviška, ir žmonėms suprantama, visiems gražu“. Vakar parsinešiau švarkelį, liemenė neišėjo, nes reikėjo iš sijono daryti naują nugarą – senoji buvo per siaura, o iš jos – apykaklę ir kišenes didokas, kad uždengtų skyles – t. y. senosios kišenes. Gražiai atrodo.
Ar jau Tu esi sveikutė? Tik uostyk tą antigripiną, kad neatsinaujintų. Karvelytei 3 kartus buvo atkritę. Žiūrėk man, dabar tik neperšalk. Kai eini iš dušo nusimaudžiusi, pasisaugok, šiltai prisivilk. Man tai viskas tvarkoj.
Mačiau „Žmogus iš žvaigždės“¹³. Nuostabus gražumas – gryna poezija. Žmogui žemėje nėra vietos, visos iliuzijos sudūžta į melą ir niekšybę, bet jis nori kažką mylėti. Ilgėtis, turėti gimtinę, – tebūnie ji žvaigždė, tokia tolima ir vienintelė artima. Vesiu Tave, kai parvažiuosi.
Na, lik sveikutė ir nepamiršk manęs.

Bučiuoju
Janina

1963.IV.6

Bronužėli,

Išsiunčiau Tau paltelį.
Vakar išvaliau langus iš esmės – stiklus. Lyg ir nieko buvo, kai saulė švietė, o dabar nevisiškai tobulai atrodo, ypač viršutinieji. Bet… nenorėjau nudardėti žemyn, nes vaikui vienam būtų liūdna… Dar eisiu ieškoti kokio „eleksyro“ baldams atnaujinti. Noriu, kad Tavo šventykla būtų graži, kad būtų gera Tau joje dirbti.
Pasakysiu atvirai, kad labai jau pasiilgau ir noriu lėkti, nors ir šįryt. Bet dar reikia visokių reikalų atlikti. O ir Tu labiau pasiilgsi… Užtai atvešiu Tau megztinį naują rainiuką.
(Beje, langus valant stalo aš nekilnojau, nemanyk. Pirma padėjo B., o paskui N. – su ja atkėlėm į vietą.)
Skambinau į autoinspekciją. Liepia ateiti pačiai pas kažkokį tai majorą. Na, nueisiu pas tą majorą.
Tai pradedu visas keliones.
Žiūrėk, nesirk ir dailiai lauk manęs. Man jau baigia praeiti viskas, iš tiesų, jau laikas – bene pusantros savaitės praėjo. Kai atvažiuosiu pas Tave, būsiu pačiame razume. O tai, kai suskystėji ant vieno šono, pasidarai aplamai kiužis. Atleisk man…
Aš laukiau, kad plenume mane užkabins kas. Ir sulaukiau. Ogi [Vilija] Šulcaitė! (B. pasakojo.) Skundėsi, kad niekas jos nevertino, o Deg-tė [Janina Degutytė] pavadino jos poeziją – sueiliuota proza… o Miež-tis [Eduardas Mieželaitis] skystimu… Klausia publikos, kur čia recenzentų logika. Visi pradėjo juoktis, o ji – verkti… Nuostabi asmenybė. Sako, aš nenoriu Deg-te sekti, aš noriu savaip rašyti. Tarytum jai kas liepia manim sekti!

Iki pasimatymo, Gužiuk!
Bučiuoju
J.

1966.II.13

Bronuži,

Esi gerutė! Gavau Tavo abu laiškus. Ačiū Tau už viską. O aš dvi dienas rašiau Janonį¹⁴, šiandien perrašinėjau. O pavakarį atvažiavo Lilė su dovanom. Kas antrą šeštadienį važinės. Ryt eisim į kiną iš ryto, o pirmadienį atvažiuos mama. Taip kad esu globojama.
Ir jau parašiau pusę lapelio… Ryt pribaigsiu ir atsiųsiu. Tai trečias ciklui „Sekmadienio miestas“.
Kaip keista, negaliu būti viena tyloj, iš kur bepareinu – tuoj pasistatau muziką. Ir ne tyliai… Kodėl? Juk visada dieną būdavau viena. Ar todėl, kad vakare nėra ko laukti?..
(Tik ampules siųsk vatoje, įvyniojusi.)
Abi mokysimės prancūziškai. O aš prisirašiau knygų – vokiškų ir lenkiškų į užsakymų katalogą šitam knygyne.
Dabar einam miegot, nes mano vaiko akys merkiasi, įpratusi 9–10 val. miegot, žinai, darbo liaudis – tėvai anksti kyla. O aš atsigulus dėstysiu… Kad turėčiau Tau ką nusiųsti… Gerai?
Labas rytas! Jau abi sukilom, pusryčiaujam ir nuo 11 val. į kiną. Tai vis tie Kramerio filmai („Niurnbergo [proceso]“ statytojo) – reikia pasižiūrėti.
Tai siunčiu lapelį… pirmą…
Labai neišpeik…
O dabar skubam! Iki!

Bučiuoju
J.

[Įdėtas lapelis su eilėraščiu]

* * *

Ant septynių kalvų – Tu – mano namai.
Nakties – kaip saulės juodos – prisigėriau kūnu.
Septyni bokštai stovi aplink mane.
Ir varpinės – lyg paukščiai suglaudę sparnus – tūno.

Sankryžų skersvėjis perveria peiliu, –
Bet Tu – mano namai, – ir kraujas neišbėga.
Tavo gatvėse šokti ir statyti pilis iš nieko,
Į mūro sieną – kaip į pagalvę – įsikniaubti – galiu.

Pakeliu veidą į naktį – į juodą saulę.
Ant septynių kalvų – Tu – mano namai.
Kaip žvaigždes – Tavo degančius langus perskaičiuosiu,
Tavo šaltas betono lūpas – eilėraščiu pabučiuosiu.

1966.II.12

1966.II.14

Bronusi,

O aš jau ruošiuos į keliones… Žinoma, mūsų arkliuku… Nupirkau gobeleno 4 m. Toj nupigintų audinių krautuvėj, tai pusiau kainuoja – taigi po 3 rb. už metrą. Tiesa, ten spalvų ne toks pasirinkimas. Madingųjų – dainuojančių ir besikvatojančių – nėra, bet neblogos ir tos – šiek tiek prislopinta samaninė žalia, o kita pusė sodri medaus. Lygios. Viena pusė nubluks, atversiu kitą.
Šiandien atvažiuos mama.
Kokią man knygą Ona atvežė!.. Mariną Cvetajevą, mano meilę – storiausią leidinį – 800 psl.! Kai atvažiuosi, turėsi kasdien – kas vakarą – klausytis po 10 eilėraščių. Talentu galima ją lyginti tik su Bloku. Žmogus, kuris neparašė nė vienos melo eilutės… Galima pavydėti… Buvo emigracijoj. Ir ten – balta varna. Grįžo 1939 m. į tėvynę. O čia… 1941 m. evakuota kažkokiam užkampy pabaigė… Visiškai viena. Vyras ir duktė po sugrįžimo, rodos, buvo ištremti. Vienos paskutinių eilių, parašytų emigracijoj – Čekijoj. Paklausyk:

О черная гора,
Затмившая весь свет!
Пора – пора – пора
Творцу вернуть билет.

Отказываюсь – быть.
В Бедламе нелюдей
Отказываюсь – жить.
С волками площадей

Отказываюсь – выть.
С акулами равнин
Отказываюсь плыть –
Вниз – по теченью спин.

Не надо мне ни дыр
Ушных, ни вещих глаз.
На твой безумный мир
Ответ один – отказ.¹⁵

Tai ne Achmatovos švelnus kamerinis kuždėjimas. Čia sužeisto, persekiojamo žvėries riksmas. Ugnis. Išradingos formos, bet to išradingumo nesimato, kol neimi analizuoti. Minties ir jausmo jėga įmurdo su visa galva į verpetą – nuostabaus skambesio! Ir… pamiršti, kad tai ne tavo parašyta. Rodos, jei apie tai rašytum, kitaip negalėtum pasakyti.
Vakar pasiunčiau Tau lapelį savo – ar gavai?
Jau laukiu pavasario, noriu visur važiuoti su Tavim…

Bučiuoju –
Tavo J.

1966.II.20

Bronusi,

O aš vis su Tavim pasikalbu… Su kuo gi daugiau aš galiu taip pasikalbėti?.. Buvo gyd. [Elijus] Stupelis dabar. Kažkoks raumenų uždegimas, greit praeis. Davė instrukcijas. Kadangi pas mane vaistinė nebloga, tai nėr ko ten ir beeit, viską turiu ir pradedu gerti. Po kelių dienų liepė skambint. Taigi bus gerai. Bet liepė gert pripolfeną, tą, kur skrendant lėktuvu geriame, tai būsiu priglušinta mažumėlį – lapeliai vėl neiššoks!.. Bet motyvai jau yra. Jie niekur nepabėgs. Gusiuk, tik Tu neperšalk tuos teatruos. Su žalia bliuskute važiuoji, ar nebus šalta? Megztinį pasiimk, rūbinėj paliksi (manau, kad ne tik šiandien, važiuosite dar).
Buvo Filė, viską perdaviau nuo Tavęs. Ateis ryt, duosiu obuolienės Tėtušiui.
Nuo rytojaus – vėl viena. Gal ir gerai. Paprašai ko paduot, pašauki – ateina su riksmais ir prakeiksmais… Geriau vienai ropom nubraukti šlapiu skuduru grindis ir gulėt ramybėj, negu gulėti švariai ir aprėktai… Tik ji viena pasauly – ligonis, nelaiminga ir gera.
Bronusi, Tu esi pati geriausia visame pasaulyje. Tas ne dėl to, kad Tu man padedi visuos reikaluos ir vežioji mane, o dėl to, kad Tu esi Tu… Būtų labai liūdna taip išgvėrus gulėti amžinai ir žinoti, kad nė vienas siūlas neriša su ta žeme. Tie eilėraščiai – tai tik iliuzija, su kuria žmonės save ir kitą ramina. Reikia būt Homeru, kad vardan to gyventum; gal tikrai – kad jie tave išlaikytų… Ir ne kiekvienas žmogus šituo siūlu galėtų būti… O tai – vartaliojiesi ties praraja pakibus, bet jauti, kad kažkas labai stipriai laiko…
Bronusi, kad nors Tau gerai dirbtųsi!

Buvo Nastė, atnešė T. Rost. [Tatjanos Rostovaitės] recenziją¹⁶. Norėjo supliekti, bet nenorėjo parodyti to, tai surado ir pasigėrėtinų vietų, ir nepriteklių (urbanistiniai eil.). Užkliuvo keli eilėraščiai – konkrečiau. O šiaip – be konkrečių pastabų. Patarė dar papildyti. Leidykla leidžia. Dar kokius 3 eilėr. išversiu. Beje, ir ji pripažino, kad darbas labai sunkus, tiesiog didvyriškas. O šiaip – slepiamas nepasitenkinimas aistringas (– bendra nuotaika tokia). Klausė manęs (leidykla – Mald. [A. Maldonis]), kokio noriu redaktoriaus. Prašysiu Aušros [Sluckaitės] rytoj.
Temp. jau nėra.
Atneštas iš valyklos Tavo (žavus!) kostiumas ir mano lietpaltis – galėsi ir savąjį nešt, gerai išėjo.

Gusiuk, labanaktis!
Saldžių sapnų!
Būk tvirtutė!
Tavo J.

Po savaitės būsiu kaip styga!

1966.II.22

Gusuni,

Štai Tau į vieną laišką du lapeliai!
Kai vakar parašiau, kad pušys kaip antigonos, šiandien ir visa Antigona išėjo. Jau V-toj klasėj rašiau rašinį apie ją, atsimenu – tas jos viskas arba nieko, ta antroji meilės pusė – neapykanta – kažkuo atsiliepė manyje… Tas nesusitaikymas ir iššūkis… Pagaliau, ir fanatizmas. Besąlygiškas. Aš juk irgi fanatikė…
Šiandien jau visai gerai. Galvos neskauda, kaip matai. Filė nusiųsta į komisiją dėl biuletenio, Danutės tėvukas – pieną neš ir [neįskaitomas žodis]. Žodžiu, tvarka. O kotletų ir varškėčių bliūdas ant lango. O saulė šviečia pro langą – ir nuo Tavęs man sako „labas rytas“.
Dar guliu. Mat saugaus. Nes noriu balandį atvažiuot pas Tave…
Skambino Stasė. Tau siunčia linkėjimus.
Bronusi, knyga [„Šiaurės vasaros“] jau seniai būtų išėjusi, bet signaliniam rado klaidą – sukeistas eilutes. Dabar jau antrą savaitę taiso… Be to, nuotrauka spaustuvėj neišėjo. Bet čia ne nuostolis!
Kažkoks Vandos bendradarbis nori paveikslą pirkti ir turi 30–40 rb. Tai V. klausia, ar nebūtų kokio. Ką man atsakyti?

Skambinau Mald. [A. Maldoniui]. Sakė, kiek noriu, tiek galiu pridėt [E. Verhaereno eilėraščių vertimų]. Tai aš nutariau dar du. Daugiau tingiu jau. Ir taip bus apie 180 eil. Redaktorium turi numatę [Petrą] Dirsę, buvusį poetą, tik nusigėrusį. Tai bus spec. redaktorius, jeigu išsilaikys blaivas, bendradarbiaujant su manim… Mat jis gerai moka prancūziškai.
Bronužėli! Šiandien negalėsiu išmesti laiškelio, nieks neateis. O ryt rytą – bus tėvukas.
Dar! Pas jus ten yra [Marija] Vildžiūnienė (Ladigaitė?) ar ne? Taigi ji jau nežinia kiek pusmečių nepadaro iliustracijų mano vaikiškai knygutei „Žalia ugnelė“, ar kaip, pamiršau ir vardą. Tu ją griebk!

Gavau Tavo laišką su žalia kvepiančia šakele… Ačiū.
Šiandien Užgavėnės. Jei būtum, prikepčiau kokių gardumynų. O dabar nesinori jų – nei kept, nei valgyt.
…Štai ir pasikalbėjau su Tavim. Ir ne taip liūdna vienai.
Būk stiprutė. Ir aš jau Galijotas tikras.

 

Labanakt! – sakom Tau mudu abu su zuikiu…
J.

[Įdėtas vienas lapelis su eilėraščiu]

Lediniam pajūry

Toli išėjai.
Nepasiekiamai.

Į save.

Baltas ledo krantas –

ne abejingumas ir ne vergystė – kaukė.

Tu – jeigu esi, – esi laisva…
Ir paskendę miestai

tavo slaptažodžio laukia…

Ir paskendę laivai dugne –

kaip mintys, –

jų neišrausi.

O laivai apledėję –

žvaigždėto dangaus nuolaužom –

plaukia.

Gyviausioji tarp laisvų,

tarp gyvųjų – laisviausia,

Tavo ledas – tai milžino kaukė.
Kaip kraujas ir ašaros – tu rūsti.

Kaip ugnis ir žemė – šventa.

Argi tau niekad nereikia

nei mylinčių rankų, nei duonos?

– – – – – – – – – – – – – – – – – –

Pušys vaikšto šią naktį baltam krante,
Baltam lauke –

tiesios – kaip Antigonos.

66.II.21

1966.II.25

Bronusi,

Dabar nieko negaliu galvoti, tik apie tai, kaip važiuosiu į Palangą…
„Ulenšpygelio“ dar nėra. Dar tebeskaitau (labai stora!). Turiu tik motto: „Pelenai beldžiasi man į širdį, – tarė Ulenšpygelis.“ Tai tėvo pelenai, sudeginto ant laužo, kaip eretiko. Ir dabar pelenų užtenka… Tinka visiems laikams.
Pirmadienį vėl mama atvažiuoja. …Po savo keiksmų ir po mano ašarų – suminkštėjo paskui… O juk aš nieko blogo nepadariau tada. Labai galvą skaudėjo, bijojau pajudint ir paprašiau gerti… O paskui beliko užgerti ašarų… Galimas daiktas, įkyri, kai kas guli ir vis ko nori… Bet… Aš jai girtai dešimtis kartų per naktį keldavaus ir dėjau kompresus, ir gerti, lašiukų… arba šiaip prašydavo nemiegoti, nes jai baisu… Ir nemiegodavau, ir paduodavau… Tiesa, kartais priekaištas išsprūsdavo, bet juk ir teisę turėjau… O čia – dieną, naktį nė karto nepažadinau. Per visą savo ligos istoriją. Bet neapykantos nejaučiu. Nors kartais ji užeidavo – trumpom bangom. O paskui – kažkoks lyg graudulys, lyg pasigailėjimas. Kaip dabar. Arba – peilio dūriai. O meilė – nežinau… Meilė – tai džiaugsmas. O džiaugsmo to nėra… Per daug – visas gyvenimas! – suplėšyta ir sutrypta. Ant spjūvių džiaugsmas neišauga.
Tiek to. Pamirškim viską. Atleisk, kad įsivedu vėl Tave į savo požemius…

Žiūriu dailiojo čiuožimo pirmenybes iš Šveicarijos, Davoso. Dieną jūs, turbūt, nežiūrit. O labai gražu.
Na, pabaigsiu reikalą su Ulenšpygeliu, imsiuos Verharno.
Sėkmės Tau!
Ir stiprybės!

Aš irgi.
Bučiuoju – Tavo Herkulesas

1966.III.21

Bronusi,

Kaip gyveni? Ar gerkliukės neskauda jau? Ar vaistų turi? Ar karštis prapuolė? Nėr manęs paslaugyti… Neskambini. Gal guli? O gal tik taip rūpesčių visokių…
Šeštadienį buvo auklėtoja. Su geltonom rožėm. O Tavo leukonijos pačiam žydėjime. Gusiuk! Šįryt iš Varšuvos sakė, kad šiom dienom laukiamas stiprus oro atšilimas (pagal paukščių atskridimą sprendžia). Tai ir pas mus būna visada panašiai. Žiūrėk, būk sveikutė!
Pereitą savaitę skaičiau, persiskaičiau. O šią savaitę – rašysiu. Mama šiandien išvažiavo. Visai geroj nuotaikoj. Aš niekur nelakstysiu, tik į „Eglę žalčių karalienę“ nueisiu „Planetoj“. Bronusi, Tu mano Bronusi… Tik būk sveikutė, tik nesirk. Ir kad Tau sektųsi darbeliai.
Nieko nerašai apie tuos tempera dažus. Sakei, parašysi, kiek kokių reikia. Ar jau nebereikia (ten gavai?)? Ar pamiršai? Parašyk.
…Kad apėmė dabar liūdnumas… Išnešiau paltą iš koridoriaus – nieko neįsileidžiu. Sėdėsiu ir galvosiu… Ir kai bus tamsa – šviesos nedegsiu… Žiūrėsiu į degančius langus… Laukiu to atšilimo…

Būk sveikutė!
Bučiuoju –

Tavo Debesis

1966.III.22

Bronusėli,

Šiandien pirma pavasario (kalendorinio) diena! O vėjas!.. ir snigo mažumytį, bet, žinoma, jau nešalta… Na, bet dar savaitėlę palauksim…
Siunčiu lapelį – Antigonos II dalį. Man toji Antigonos pusė svarbiausia ir reikėjo pasakyt. Nekaltam mirtis – XX a. labai įprasta, kasdieniška. Bet būti laisvės ir tiesos pusėj – išdrįsti būti – ir dabar nelengva, ne tik Sofoklio laikais.
Bronusi, ar Tu gavai tą laišką, kur rašiau apie Povilą? Dangau, gal ir anas ne pas Tave pateko?! Siaubas būtų! Dabar žiūriu pusę valandos į voką atsistojus prie pašto dėžutės. O ir namie pusdienį ant stalo palaikau. Žioplumas – tai baisus daiktas!
Man jau visai gerai. Tik ir žiūriu į dangų, o naktį klausausi vėjo – kada visi apsiramins?!
Gerai, kad vakar vakare paskambinai, kad esi sveikutė! Na matai, kaip nežiūri savęs, manęs neklausai – gausi lupti, kai atvažiuosiu! Taigi, laikykis, kad nereiktų su lazdele vaikščiot, kai aš bėgiosiu! Ta Tavo seselė – humoristė… Na, kad ir abi nebėgiojančios, vis tiek būsim drauge. Bronusi, o gal Tau išpjauti glandas, gal jos širdžiai kenkia, a? Pamislysim! Operacija lengvutė, gal būtų geriau? Tik pas patį geriausią pasauly specialistą! Na, bet dabar Tavęs negąsdinsiu, dirbk savo universiteto kiemus ir lauk manęs. Beje, tas beržas lūžo nuo sniego naštos, pavasarį. Kažkada neseniai labai snigo ir visi medžiai buvo stebuklingi, kaip žiemą niekad nebūna – po storiausiu sluoksniu tarytum kvepiančio sniego! Po nakties buvo mieste pilna nulūžusių šakų, tame tarpe ir tas beržas prie fontano…
Pranašauja labai stiprų vėją ir šilumos ne per gausiai – kol kas!

Lauksiu!
Iki – Tavo drauguvis

[Įdėtas lapelis su eilėraščiu]

II

Aš grįšiu.

Aš tūkstantį kartų grįšiu –

Pusiaunakčiais aidinčiais laidoti savo brolių.
Per ugniavietes,

per smėlį raudoną,

Per lietaus pritvinkusį molį –
Grįšiu.
Aš ateisiu basa.
Mano rankos beginklės ir tuščios.
Mano rankos – tik meilei… Daugiau jos nieko nemoka.

O jie –

ir keiks mane, ir pečiais abejingai gūžčios,

Ir tūkstantį kartų teis.
Daugiau jie nieko nemoka.
Jiems kaip vaiduoklis –

eisiu per žemę sūrią –

Tą mūšio lauką –

laidoti brolių – baltų ir juodų…

Kol tironiškos rankos šešėlis

žemę slegia ir jūrą,

Kol vergo vardas

gėda tebedega ant veidų…

Pusiaunakčiais aidinčiais eisiu – tūkstantį kartų! –
Tamsa, tavo kūną užklojusia,

alsuot…

Tavo galvą bejėgę priglausti,

padėti prie šono kardą, –

Tūkstantįkart pasmerkta – Antigona – tavo sesuo!

66.III.22

Parengė Deimantė Kukulienė

---

1 Bute Smėlio gatvėje.
2 Kalbama apie B. Jacevičiūtės dirbtuvę, buvusią V. Kapsuko gatvėje, dab. Jogailos.
3 Aplankyti motinos Janinos Degutienės, gavusios naują butą.
4 Lilijana Bedarfaitė-Žukauskienė, J. Degutytės pusseserė.
5 Dailininkė, skulptorė Ona Lipeikaitė-Prėskienienė (1918–2003).
6 Lenk. postać – pavidalas, išvaizda.
7 Tėtušiu J. Degutytė vadino draugių Danutės ir Stasės Venclovaičių tėvą, atsikėlusį iš kaimo pas dukras, gyvenusias kaimynystėje. Pas juos J. Degutytė apsistojo, kol buvo remontuojamas jos butas.
8 Per Stasę Budrytę, tuometinės Valstybinė grožinės literatūros leidyklos (dab. „Vaga“) redaktorę.
9 Kaip ir aname laiške, pasakojama tikriausiai apie eilėraščių rinkinio „Ant žemės delno“ (išleisto 1963 m.) leidimo aplinkybes.
10 Nastutė – studijų draugė Anastasija Kašinskaitė, vertėja.
11 Danutė Venclovaitė, studijų draugė, redaktorė.
12 B. Jacevičiūtės brolis Jonas Jacevičius.
13 Spektaklis pagal Karlo Wittlingerio pjesę „Žmogus iš žvaigždės“.
14 Juliui Janoniui skirtą straipsnį „Ave, vita“, publikuotą „Pergalėje“ (1966 m., Nr. 4).
15 „O kalnas kaip naktis! / Ties žemės bedugne! / Jau laikas į akis / Ištart kūrėjui: „Ne!“ // Atsisakau – rusent. / Bedlame nežmonių / Atsisakau – gyvent. / Plėšrioj bandoj vilkų // Atsisakau aš – staugt. / Su lygumų rykliais / Atsisakau aš plaukt – / Žemyn – ir pasroviais. // Nereikia man ausų / Nei pranašo akių. / Nuožmiausiam iš visų / Pasauliui „Ne!“ šaukiu“ (M. Cvetajevos eilėraščio „Kovas“ fragmentas. Iš rusų k. vertė J. Degutytė // Degutytė J. Rinktiniai raštai. – T. 2. – Vilnius: Vaga, 1988. – P. 433).
16 Vadinamąją vidinę recenziją (leidykla užsakydavo) apie būsimą J. Degutytės verčiamą belgų poeto Emile’io Verhaereno (1855–1916) eilėraščių knygą „Poezija“ (išleista 1966 m.).