literatūros žurnalas

Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė. Tą besaulį vidudienį…

1998 m. Nr. 7

Janinai Degutytei – 70

 

Prisimenu Janiną Degutytę su širdgėla ir meile.

Labai artimai su ja nebendravom, bet intuityviai žinojom, kad galim viena kita visiškai pasikliauti, kad stovime „toje pačioje barikadų pusė­je“. O anais laikais tai buvo svarbu.

Redagavau kelias Janinos Degutytės knygas: rinkinius „Pilnatis“, „Šviečia sniegas“; rinktinę „Mėlynos deltos“. Per klajoklišką mano gyve­nimą išbarstytoje bibliotekoje išliko rinkinys „Pilnatis“ su Janinos autografu – aiškia, apvalia rašysena užrašyta: „Aušrai – kad Tau švies­tų ir pilnatys, ir saulės. Ačiū! Janina. Vilnius, 1968.1.3.“

Dirbti su Janina Degutyte buvo malonu ir lengva. Bet visada lydėjo jausmas, kad liečiuosi prie kažko be galo trapaus, nelyginant plono porceliano: toks jautrus buvo jos poetinio žodžio virpėjimas ir, regis, gir­dimas aritmiškas jos širdies pulsas. O iš tikrųjų ji buvo iš nepalaužiamųjų genties. Retos ištvermės ir kantrybės žmogus. Nedaug kas tada žinojo, kiek skriaudų, vargo ir skausmo Jai teko patirti nuo pat vaikystės.

Janina vengė viešumos: turbūt ir dėl ligos, ir dėl vienatviško savo už­darumo. Ir į „Vagos“ leidyklą ji ateidavo retai: permesti akim baigiamo tvarkyti rankraščio, pasižiūrėti dailininko atneštų iliustracijų. Dažniau­siai ji su viskuo džiugiai sutikdavo. O potekstes abi suprasdavom be žodžių.

Prisimenu jos vešlius, juodus, nepaklusnius plaukus (lyg gyvybingos poetinės prigimties laidą), ploną raudonų kraujagyslių tinklą ant skruos­tų (širdininkės požymį), dideles, atviras akis, kurios, regis, visada laukė stebuklo. Ji kalbėdavo nedaug, bet skubotai, ir atrodydavo, kad burno­je žodžiai kliūdami ritasi vienas per kitą – dideli ir apvalūs, kaip ir raidės jos rašysenoje.

Janina ilgai neužsibūdavo valdiškuose kabinetuose. Bet nuo jos bu­vimo pilkoje aplinkoje pasklisdavo šilumos ir paguodos bangos – niekada jokio skundo, jokių negalios požymių. Ligų kamuojama, iš kur ji sėmė­si tiek šviesios energijos ir dvasios skaidrumo?

Paskui aštuntam dešimtmety mūsų ryšys nutrūko – išvykau gyventi į Vakarus.

Paskutinį kartą Janiną mačiau keturios dienos prieš jos mirtį – 1990 metų vasario ketvirtąją. Po 15 metų, pragyventų emigracijoje, buvau ant­rą kartą grįžusi į Lietuvą. Išgirdau, kad Janinos sveikata kritiškai blogėja. Nuėjau jos aplankyti į rašytojų namus Antakalnyje. Kartu no­rėjau ir padaryti su ja interviu (dirbau „Laisvosios Europos“ radijuje Miunchene).

Janina gulėjo ant kelių pagalvių, sunkiai alsuodama. Stipriai kvepė­jo vaistais. Kambarys priminė ligoninės palatą. Ji nusišypsojo ir pašaukė mane vardu. Žiūrėjau į jos sumenkusi veidą, liesą, pageltusią, adatų su­badytą ranką, kuri tiesėsi į mane. Pasilenkiau prie jos, ir Janina mane apkabino. Gerai, kad dabar atėjai, – pasakė. Kai paklausiau, ar galėčiau kuo padėti, paprašė gauti jai vienkartinių švirkštų. Prakalbom apie dideles permainas Lietuvoje – juk buvo Sąjūdžio me­tai. Ir Janinos veidas nušvito. Ji norėjo pasakyti visiems, kad ir ji su Sąjūdžiu – norėjo, kad jos balsą išgirstų žmonės. Įjungiau diktofoną.

Kalbėti Janinai jau buvo sunku. Bet ir tie keli jos pasakyti sakiniai liudijo, apie ką ji galvojo paskutinėm savo gyvenimo dienom: apie Lie­tuvą, jos laisvę ir nepriklausomybę. Ir dar – apie moralinį tautos atgimimą. Žmonėms reikia atsikratyti melo, veidmainystės, kaip nešva­rių marškinių, reikia išbristi iš purvo, – kalbėjo Ji. Tiesos reikia. Ir jautrumo vienas kitam. Tikiu, kad Lietuva bus laisva, kad prisikels… Tei­sybė nugalės… noriu tuo tikėti. Paprašiau jos paskaityti eilėraštį į diktofoną. Ji parodė, kur atversti knygą. Įkvėpė oro ir lėtai tarė:

Neužpūsk pienas pūko.
Kaip žiburio neužpūsk –
Tą besaulį vidudienį. – – –

Pavargusi ji giliai atsiduso ir perskaitė tik paskutines eilutes:

…Liko tik pienes pūkas
Didelėj, sunkiai alsuojančioj žemėj…
Neužpūsk pienes pūko.
Neužpūsk…

Po keturių dienų – vasario aštuntąją – Janina Degutytė mirė. O po mė­nesio – kovo 11 – buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Gaila, nepaprastai gaila, kad Janina tos dienos nesulaukė. Gimtoji žemė – tė­vynė – buvo jos kūrybos versmė ir įkvėpimas.

Janinos Degutytės biografijos kontekstai

2020 06 27 / Daug mitų apie save Janina Degutytė nesukūrė: apie poetę labiausiai papasakojo ilgai laikyta sudėtinga biografija ir santykiai su žmonėmis, kurie visi kaip vienas pripažino, kad su ja buvo galima atvirai kalbėtis.

Lilijana Bedartaitė-Žukauskienė. Atsiminimai apie Janiną Degutytę

2015 m. Nr. 5–6 / Visas dienas buvau šalia Janinos, tik vakarais grįždavau į namus. Grįždama užeidavau į Katedrą – prašydavau Dievo ištvermės Janinai ir jėgų mums visiems.

Jurgita Žana Raškevičiūtė. Patirties vėrimosi profiliai

2008 m. Nr. 11 / Šio straipsnio tikslas – punktyriškai pasekti patirties vėrimosi, arba artėjimo prie jos, santykio su ja kitimo, profilius. Kalbėdama apie patirties vėrimosi profilius Janinos Degutytės kūryboje, įtraukiu ne vien poetinius, bet ir biografinius tekstus.

Viktorija Daujotytė. Janinos Degutytės poetinių laikysenų atodangos

2004 m. Nr. 10 / Išleidusi pirmąją knygą, J. Degutytė gavo itin daug laiškų, taip pat ir iš Sibiro, iš politinių kalinių tremtinių. Minėjo, kad tremtinių laiškuose buvę rašo­ma, kad jos eilėraščiai priminę Lietuvą, suteikę džiaugsmo, padėję išgyventi.

Janina Degutytė. Nebaigta autobiografija

2003 m. Nr. 7 / Visas mano gyvenimas prasideda nuo septynerių metų. Iki tol viskas išblukę: fragmentai, nuotrupos, nuotaikos. Bet nuo septynerių metų kiekviena diena, kiekviena valanda įbrėžta, įkirsta kaip kirviu širdyje. Joks laikas, jokios laimės jų neužlygins.

Danutė Venclovaitė. Kiekvienas nešame savo kryžių

1998 m. Nr. 7 / Man jos eilėraščiai būdavo tarsi gyva biografija, daugelio žinomų būsenų atspindys. parašyti atvira širdimi ir tokie autentiški, kad visai nesinorėjo narstyti po kaulelį, kaip tai daro kūrybos vertintojai.

Judita Vaičiūnaitė. Žmonės ją labai mylėjo

1998 m. Nr. 7 / Žinojau, kad su ja galima atvirai kalbėti – be baimės, be kaukės. Buvo aišku, kad ji doras žmogus. Nors į literatūrą abi atėjom beveik tuo pačiu metu, neteko jos susitikti nei bendram literatūros vakare, nei Rašytojų sąjungoj.

Alfonsas Maldonis. Kančioje atsivėrusi

1998 m. Nr. 7 / Janinos Degutytės likimas buvo kaip reta sunkus, dramatiškas, nešykštėjęs visų įmanomų išbandymų. Jos poezija atsivėrė kančioje, bet kaip aukštai. Išdidžiai ir galingai Ji yra iškilusi virš to, kas gyvenime atrodo neįveikiama Ir nepasiekiama.

Polinkis abejoti yra būdas pažinti pasaulį

1997 m. Nr. 5 / Apie poetę Janiną Degutytę, neseniai išleistas knygas „Artumas“ ir „Atsakymai“, taip pat apie kai kurias literatūros problemas su Vilniaus universiteto profesore Viktorija Daujotyte kalbasi Ramunė Kiškytė-Bleizgienė ir Gintaras Bleizgys.

Solveiga Daugirdaitė. Atsakymai

1997 m. Nr. 2 / Viktorija Daujotytė. „Klausimai“. Janina Degutytė. „Atsakymai“. – Vilnius: Regnum, 1996 – 72 p.