Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė. Tą besaulį vidudienį…
1998 m. Nr. 7
Janinai Degutytei – 70
Prisimenu Janiną Degutytę su širdgėla ir meile.
Labai artimai su ja nebendravom, bet intuityviai žinojom, kad galim viena kita visiškai pasikliauti, kad stovime „toje pačioje barikadų pusėje“. O anais laikais tai buvo svarbu.
Redagavau kelias Janinos Degutytės knygas: rinkinius „Pilnatis“, „Šviečia sniegas“; rinktinę „Mėlynos deltos“. Per klajoklišką mano gyvenimą išbarstytoje bibliotekoje išliko rinkinys „Pilnatis“ su Janinos autografu – aiškia, apvalia rašysena užrašyta: „Aušrai – kad Tau šviestų ir pilnatys, ir saulės. Ačiū! Janina. Vilnius, 1968.1.3.“
Dirbti su Janina Degutyte buvo malonu ir lengva. Bet visada lydėjo jausmas, kad liečiuosi prie kažko be galo trapaus, nelyginant plono porceliano: toks jautrus buvo jos poetinio žodžio virpėjimas ir, regis, girdimas aritmiškas jos širdies pulsas. O iš tikrųjų ji buvo iš nepalaužiamųjų genties. Retos ištvermės ir kantrybės žmogus. Nedaug kas tada žinojo, kiek skriaudų, vargo ir skausmo Jai teko patirti nuo pat vaikystės.
Janina vengė viešumos: turbūt ir dėl ligos, ir dėl vienatviško savo uždarumo. Ir į „Vagos“ leidyklą ji ateidavo retai: permesti akim baigiamo tvarkyti rankraščio, pasižiūrėti dailininko atneštų iliustracijų. Dažniausiai ji su viskuo džiugiai sutikdavo. O potekstes abi suprasdavom be žodžių.
Prisimenu jos vešlius, juodus, nepaklusnius plaukus (lyg gyvybingos poetinės prigimties laidą), ploną raudonų kraujagyslių tinklą ant skruostų (širdininkės požymį), dideles, atviras akis, kurios, regis, visada laukė stebuklo. Ji kalbėdavo nedaug, bet skubotai, ir atrodydavo, kad burnoje žodžiai kliūdami ritasi vienas per kitą – dideli ir apvalūs, kaip ir raidės jos rašysenoje.
Janina ilgai neužsibūdavo valdiškuose kabinetuose. Bet nuo jos buvimo pilkoje aplinkoje pasklisdavo šilumos ir paguodos bangos – niekada jokio skundo, jokių negalios požymių. Ligų kamuojama, iš kur ji sėmėsi tiek šviesios energijos ir dvasios skaidrumo?
Paskui aštuntam dešimtmety mūsų ryšys nutrūko – išvykau gyventi į Vakarus.
Paskutinį kartą Janiną mačiau keturios dienos prieš jos mirtį – 1990 metų vasario ketvirtąją. Po 15 metų, pragyventų emigracijoje, buvau antrą kartą grįžusi į Lietuvą. Išgirdau, kad Janinos sveikata kritiškai blogėja. Nuėjau jos aplankyti į rašytojų namus Antakalnyje. Kartu norėjau ir padaryti su ja interviu (dirbau „Laisvosios Europos“ radijuje Miunchene).
Janina gulėjo ant kelių pagalvių, sunkiai alsuodama. Stipriai kvepėjo vaistais. Kambarys priminė ligoninės palatą. Ji nusišypsojo ir pašaukė mane vardu. Žiūrėjau į jos sumenkusi veidą, liesą, pageltusią, adatų subadytą ranką, kuri tiesėsi į mane. Pasilenkiau prie jos, ir Janina mane apkabino. Gerai, kad dabar atėjai, – pasakė. Kai paklausiau, ar galėčiau kuo padėti, paprašė gauti jai vienkartinių švirkštų. Prakalbom apie dideles permainas Lietuvoje – juk buvo Sąjūdžio metai. Ir Janinos veidas nušvito. Ji norėjo pasakyti visiems, kad ir ji su Sąjūdžiu – norėjo, kad jos balsą išgirstų žmonės. Įjungiau diktofoną.
Kalbėti Janinai jau buvo sunku. Bet ir tie keli jos pasakyti sakiniai liudijo, apie ką ji galvojo paskutinėm savo gyvenimo dienom: apie Lietuvą, jos laisvę ir nepriklausomybę. Ir dar – apie moralinį tautos atgimimą. Žmonėms reikia atsikratyti melo, veidmainystės, kaip nešvarių marškinių, reikia išbristi iš purvo, – kalbėjo Ji. Tiesos reikia. Ir jautrumo vienas kitam. Tikiu, kad Lietuva bus laisva, kad prisikels… Teisybė nugalės… noriu tuo tikėti. Paprašiau jos paskaityti eilėraštį į diktofoną. Ji parodė, kur atversti knygą. Įkvėpė oro ir lėtai tarė:
Neužpūsk pienas pūko.
Kaip žiburio neužpūsk –
Tą besaulį vidudienį. – – –
Pavargusi ji giliai atsiduso ir perskaitė tik paskutines eilutes:
…Liko tik pienes pūkas
Didelėj, sunkiai alsuojančioj žemėj…
Neužpūsk pienes pūko.
Neužpūsk…
Po keturių dienų – vasario aštuntąją – Janina Degutytė mirė. O po mėnesio – kovo 11 – buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Gaila, nepaprastai gaila, kad Janina tos dienos nesulaukė. Gimtoji žemė – tėvynė – buvo jos kūrybos versmė ir įkvėpimas.