Solveiga Daugirdaitė. Atsakymai

1997 m. Nr. 2

Viktorija Daujotytė. „Klausimai“. Janina Degutytė. „Atsakymai“. – Vilnius: Regnum, 1996 – 72 p.

Janinos Degutytės „Atsakymai“ man turbūt svarbiausia pernai išleista lietuvių literatūros knyga. Išsyk suabejoju – ar taip pavadinau? Kai sakau „literatūra“, pirmiausia turiu galvoj grožinę. Dar mokykloj buvau išmokyta, kad pirmiausia dera domėtis meniniais tekstais, visa kita – dienoraščiai, atsiminimai, laiškai – tik paraštės. Tai kur šitą knygą dėt mano lyg ir mokytoj galvoj? Jei čia – tik Degutytės kūrybos paraštės, tai kodėl man jos atrodo lygiai svarbios kaip „tikroji“ kūryba? Ir ką „Atsakymai“ keičia suvokiant Degutytės poeziją?

Viena vertus, „Atsakymai“ darsyk paliudija, kad jos poezija tikrai plėšte išplėšta, save traukiant už plaukų iš tamsos, kaip pati rašė. „Bet visada tai kraujo žiedas. Nes gimsta iš skausmo.“ Skausmas? Ar tai argumentas na kad ir literatūros atžalyno berniukams su pasaulio užkariautojų pretenzijom? Ar skausmas turi kokią nors vietą tarp „griežtų teksto analizių“ ir akademiškumo iliuzijų? Vargu. Bet tikriausiai pati darausi vis labiau neakademiška, tad nebepakaltinama – užuot „analizavusi“, mieliau stebiu žvirblių ir zylių pulkelius balkone prie lesyklos ir šitaip Jaučiuos susijusi su literatūros istorija: Aldona Liobytė man moja nuo debesio. Janina Degutytė man pritaria iš anapus. Ar to maža?

Kita vertus – „Purpuru atsivėrusi“, paskutiniame jos eilėraščių rinkinyje, nors ir paliečiančiame artimiausius poetei žmones, – nėra to sukrečiančio atsivėrimo, kurį žada pavadinimas. Nesu pirmoji, šitai atradusi. „Iki šiol Janinos Degutytės kūryba dar nėra iki galo atvėrusi savo giliojo klodo (žmogaus prigimties, likimo refleksijos), kuris yra jos svarstymuose, požiūryje į meną, literatūrą“, – yra pastebėjusi Viktorija Daujotytė 1984 m. išleistoje poetės gyvenimo ir kūrybos apybraižoje. Tais pačiais metais išėjusi „Purpuru atsivėrusi“ paliko galioti šią kritikės įžvalgą, net ją sutvirtino. Bet „Atsakymai“ leidžia ir mums suvokti, ko Degutytė nepadarė. Neišdrįso, nespėjo? „Tiesiog aš nerasdavau žodžių nupasakoti, kas dedasi namie, kai jo nėra. Man baisu buvo tai paversti žodžiais – atrodė, kad viską pakartoji dar kartą“, – aiškins (pirmiausia sau) vėliau, kodėl neprasitarusi tėvui apie motinos gėrimo košmarą. Ar galima tai apibendrinti visai jos kūrybai – pabūgo didįjį savo skaudulį „paversti žodžiais“? Ar galime dėl to priekaištauti, laikyti „neišsipildymu“? Ar to reikėjo jai pačiai? Aišku tik, jog turim dar vieną atvejį su kirbančiu „Jeigu“: dėl to Degutytės asmens tragizmas – dar gilesnis.

Skaičiusiems jau cituotą Daujotytės knygą, daug kas „Atsakymuose“ bus pažįstama – juk jai ir parašyti poetės atsakymai, gausiai knygoje panaudoti, ypač liečiantys kūrybos psichologiją, kūrinių genezę. Biografijos faktai ten pateikti labai subtiliai, be kraupių smulkmenų. Necituota tik nebaigta poetės autobiografija, neretai pakartojanti atsakymus. Bet sykiu tai – ir visiškai nauja knyga, patenkanti į išsiilgusias rankas. Rašau patetiškai „išsiilgusias“, nors galiu tik spėlioti, ko išsiilgusias, – nes dingo iš knygynų, ir kai paskolinusi savąjį egzempliorių ėmiau ieškoti, kas paskolintų man, vargais negalais teradau: užklaustos bičiulės sakėsi pačios kam nors paskolinusios. Nerandu parašyto knygos tiražo – gal labai mažas? Šiaip ar taip, per mažas. (Manau, kad knygos nebeperkamos salonams puošti – bent šitokios, plonos, šiurpios skaityti ir man įperkamos.) Seniai šito nebuvau patyrusi.

Kai Daujotytė „Atsakymų“ pratarmėje rašo, jog atsakymuose Degutytė „atvėrė ir tai, prie ko dar nebuvo prieita, kas liko nepasakyta, apie ką viešai kalbėti dar negalėjo“, ji turi minty turbūt ne tik pokario istoriją. Pokario tema dabar nieko nebenustebinsi, o ir Degutytė apie jį nedaug teužsimena. Kas gi tuomet pribloškia? Bent mane – autobiografiniai dalykai. Ir tai, apie ką ir kaip kalbama. Prie jų ir stabtelėsiu.

Man rodos, kad turim pirmą lietuvišką tekstą, kurio bent vienas aspektas atrodo tarsi nužengęs iš feministinių motinystės studijų: motinos tragizmas. Motinos ir dukros santykiai. Esam tikrai poetų tauta – poetės ir poetai (net ir po mirties) tebedirba jiems nepriklausanti darbą! Už psichiatrus Ir psichologus, teisininkus, gydytojus, socialinius darbuotojus, laikraštininkus, mokytojus, feministes Ir šiaip „sąmoningas moteris“… Dabar tik pradedame kalbėti (ne viešai, tik truputį viešiau – smurto aukos kalba nugara) kamerą, nes gėa būti sumuštai, išniekintai) apie tai, kas dedasi mūsų šeimose – ir tai tik kriminalinių kronikų puslapiuose, konstatuojant faktus, bet nereflektuojant nei priežasčių, nei padarinių. Tarsi tai būtų išimtis, tarsi visos gyvenimo sferos nebūtų pagrįstos dominavimu ir prievarta. Motinos meilė vis dar laikoma privaloma, ir to privalomumo nekvestionuoja net tie. kurie dažnai susiduria su ką kita bylojančiais atvejais: „Žemesnio intelekto moterys iš tokios (psichologinės – S. D.) aklavietės ir brenda žemais poelgiais“, – komentuoja dienraštyje teismo psichiatrė (su 17 metų darbo stažu) naujagimių nužudymo bylas. Tarytum čia vertėtų kalbėt apie intelektą. Ar paskutinių Europos pagonių šaly dar manoma, kad „intelektualumas“ yra angelas sargas, panašiai kaip Vakaruose kadais buvo teigiama, jog smurtas ar kraujomaiša yra žemesniųjų sluoksnių „privilegija“? Šiaip ar taip, Degutytės „Atsakymai“ pasirodė pačiu laiku – atsakymų ieškantiems (turiu omeny visų pirma ieškančias).

„Namų deivių“ kultas, gana vėlyvas Vakarų kultūros produktas, maždaug iš XIX amžiaus vidurio, jau įgijo karikatūrines formas, kurias šiandien regime skalbalų ir valalų reklamoje. „Man nereikia gyvenimo mezgimui“, – sakė Janina Degutytė (Daujotytės knygoje „Janina Degutytė“). Man irgi. Ar tikrai jo tokio kam nors reikia? Turtu galvoj moteris, ne „namų deives“ TV ekrane tebesapnuojančius filosofus. Įdomu ne tai, kad „namų deivės“ yra maskulinistinės fantazijos vaisius, nepalyginti įdomiau regėti, kaip Jos atrodo iš arčiau. Niekada nesu mačiusi ponios Degutienės nuotraukos. Bet yra jos dukros „Atsakymai“, ir mes maždaug galime ją įsivaizduoti. Ar manot, kad ji tada buvo išimtis? Ar manot, kad ji būtų išimtis šiandien? Na taip, ji buvo „žemesnio intelekto“. Po pusės amžiaus Amerikoj, per pati „namų deivių“ vajų (mat trūko darbo vietų, reikėjo moteris išstumti iš darbo rinkos). Betty Friedan, baigusi vieną geriausių moterų koledžų, apklaus 200 savo buvusių bendramokslių ir parašys „Moteriškumo paslaptj“: ir žinote, ponička, tas pats kaip pas mus Šančiuose, tik jau bus išpopuliarėję trankviliantai.

Atrodo, kad lietuvių literatūroje pačius šiurpiausius tekstus parašė moterys. Nevilkdamos į grožinės literatūros rūbą. Joms ne tiek rūpėjo „sukurti“, kiek – „tik užrašyti“. „Nedrįstu lygintis su tais, kurių kaulai įšalo Igarkoje, bet…“ – drąsino save paskutinei nebaigtai autobiografijai Degutytė. Bet kažkodėl mano galvos lentynėlėse ji atsiduria šalia Dalios Grinkevičiūtės, lyg ir ne rašytojos… Beveik suprantu, kodėl „rašytojas“ asocijuojasi su grožine literatūra: rašytojas Malūkas nepriimtas į Rašytojų sąjungą kaip tik todėl, kad jos pavadinimas klaidinantis – ji pretenduoja būti Grožinės literatūros rašytojų sąjunga… Atrodo, kad ir moterys lengviau yra įsileidžiamos į negrožinę literatūrą, kuri yra laikoma ne tokia prestižine. Nors iš paskutiniųjų stengiuosi nemaištaut prieš Tėvo įstatymą ir hierarchiją: nepainiot dokumentinės ir grožinės literatūros, lietuvių su amerikonais, tautinio smurto – su anglosaksišku, smurto namuose – su genocidu, – nebeišeina! Tik vis dažniau pagalvoju, kokį keistą nepilnavertiškumą, pralaimėjimą kasdienybei (net ne amžinybei!) jaučia dabar mūsų grožinė literatūra, vydama nepavydama gyvenimo apokalipsės. (Viešpatie, kokie prieštvaniniai terminai! Koks čia dar grožis?! Jei būčiau koks prozos korifėjus, įsižeisčiau – kas per „Šatrijos“ meno kuopos laikų suvokimas, kad turi būti ryšys tarp grožio Ir literatūros.) Karštligiškai mėginant pasiekti dugną, kurį yra išvaikščioję žmonės šiame gyvenime. Ji visai nebegąsdina. Aš irgi norėčiau džiaugtis, kaip mano kolega, kiekvienu spjūviu į lietuvišką rūtų darželį. Bet nuo to nei Vakarai arčiau, nei literatūra geresnė… (Gera – tai kokia? Nežinau. O kokia bloga? Kokia yra…)

Degutytė „Atsakymais“ užkabina labai gilius patriarchalizmo klodus: „Yra vienas tabu, atlaikąs visas naujausias pastangas demistifikuotl: motinos eilės idealizacija“, – rašė šveicarų psichoterapeutė Alice Miller tuo metu, kai antroji (po 1970 m.) feminizmo banga, atrodytų, buvo paplovusi moterims primestų institucijų pamatus. (Institucionalizuota motinystė, sukurta produkuoti teisėtiems įpėdiniams, paprastai siejama su motinišku instinktu, o ne su protu, – todėl ir stebėjausi kalbom apie intelektą, komentuojant infanticidą.) Šiaip ar taip, šiandien motinystė nebelaikoma nei šventa pareiga, nei išsigelbėjimu: jei gyvenimas atrodo tuščias, vaikas tuštumos neužpildys. Ji suvokiama kaip reikalaujanti didelės atsakomybės. Todėl turi būti sąmoningai, laisvai pasirenkama. Kaip ir santuoka.

Yra ryšys tarp Degutytės „Atsakymų“ ir Vandos Juknaitės „Stiklo šalies“. (Vėl darau baisią metodologinę klaidą, gretindama ne prozą su proza?) Panašios nuostatos: nėra gerų ir blogų motinų, yra – motinystės dramatizmas. Jei ne tragizmas. Manau, kad šie žodžiai geriausiai tiktų vietoj „motinystės laimės“ ir panašių labiau idealą nei tikrovę reiškiančių dalykų. „Ne sopuliuos gimdoma, gimdomas sopulys: jį reprezentuoja vaikas, ir nuo šiol jis įsitvirtina visam laikui. Žinoma, jūs galite užmerkti akis, užspausti akis, skaityti paskaitas, keliauti, tvarkytis namuose, galvoti apie objektus, subjektus. Bet motina visuomet pažymėta skausmo žyme“, – pavedėja už rankos mane – mus visas? – Julia Kristeva. Degutytė jos turbūt neskaitė. Bet suvokė dar būdama vaikas. Savo motiną ji yra ne tik aprašiusi, bet ir paaiškinusi, ir išteisinusi. Motinos snvinaiką, neapykantą pirmiausia sau, o paskui – dukrai, kuri buvo arčiausia ir labiausiai nuo jos priklausoma, poetė jautė kaip tragiškos asmenybes bruožą: „O motina – nelaimingiausias žmogus pasaulyje, niekada nepažinęs savo meiles“. Poete identifikavosi su tėvu (lietuvių kalba, meile kaimui ir gamtai, jautrumas kitų vargui), kaip tik „tėvo charakteris“ leido Jai užjausti motiną, aukotis jai. Jei yra koks gyvas krikščioniško nuolankumo likimui (Dievo valiai) pavyzdys – tai Janina Degutyte: kaip lemti ji priėmė savo motiną, paskui ir ligą. Be keršijimo – pati buvus atpirkimo ožkele motinai. Po daugelio metų rašyti poetės žodžiai kupini atleidimo šviesos, ir tai turbūt šios knygos stebuklas. Degutytės asmenybės stebuklas.

„Nežinau, ar pabaigsiu tą autobiografiją, nežinau, kiek man liko laiko. Žinau tik tiek, kad labai mažai. Todėl nenoriu, kad iš to siaubingo gyvenimo būtų kalta tik motina. Tėvo ji nemylėjo. Ištekėjo, kad būtų ponia, visos draugės draugavo su darbininkais, o ji su mokytu. Buvo be galo išdidi. Kadangi pati neprilygo tėvo aplinkos žmonėms, gal tą juto, todėl su niekuo nebendravo. <…> O manęs nemylėjo turbūt dėl to, kad buvau nemylimo vyro vaikas. Atsimenu, kad mažą, 4–5 metų (tada dar negėrė), užrakindavo namie, o pati išeidavo pas drauges ar gimines“ (p. 62–63).

Paprastučiai žodžiai, turbūt galvoti ir pergalvoti, palikti pergalvoti mums. Paauglėms, norinčioms ištekėti, kad būtų ponios. Motinoms ir dukroms, kaltinančioms vienos kitas. Dirbančioms moterims, kurioms galimybę dirbti reikia „Išsikarianti iš kitų ir iš savęs“. Pasiryžusioms kurti. „Jei moteris pasiekta tiek, kiek vyras, vadinasi, Ji turėjo dvigubai talento, valios ir dvasinės energijos…“

Janinos Degutytės tikriausiai nesu mačiusi .Kai neseniai per atminimo vakarą išgirdau jos balso įrašą, nustebino tvirtapradiškai tariamos tvirtagalės priegaidės – Šančių, jos motinos kalbos atšvaitas, neištrintas lituanistikos studijų. Ir Eglės Gabrėnaitės balsą perrėkiantys girti „Suokalbio“ liūtų balsai – sujungiantys Degutytės ir mūsų gyvenimus.