Judita Vaičiūnaitė. Žmonės ją labai mylėjo
1998 m. Nr. 7
Janinai Degutytei – 70
Nebuvau Janinos Degutytės draugė. Bet visada jaučiau tą „slaptąjį sielų suokalbį“ (anot Sigito Gedos). Ji, manau, taip pat. Žinojau, kad su ja galima atvirai kalbėti – be baimės, be kaukės. Buvo aišku, kad ji doras žmogus. Nors į literatūrą abi atėjom beveik tuo pačiu metu, neteko jos susitikti nei bendram literatūros vakare, nei Rašytojų sąjungoj. Susitikom leidykloj – Janina Degutytė buvo pirmosios mano knygos „Pavasario akvarelės“ redaktorė, labai švelni, neturėjusi jokių priekaištų. Tas susitikimas netapo pažintim. Geriau susipažinom 1968 metų rudenį, keliaudamos po Norvegiją. Kelionė buvo turistinė, bet menininkų, visus tada sunkokai išleido. Keliavo tuokart daug šviesių žmonių: Vytautė Žilinskaitė, Raimundas Samulevičius, Vytautas Kubilius, Jonas Lankutis, Roma Dambrauskaitė–Brogienė, Saulius Sondeckis. Vytautas Šerys ir kiti. Išvykom traukiniu į Leningradą (Sankt Peterburgą), o iš ten lėktuvu į Oslą. Vilniuj, perone prie vagono, Janinos draugė Bronė Jacevičiūtė, kuri Ją išlydėjo, pasakė man ir Janinai: „Laikykitės drauge“. Taip ir padarėm – visą kelionę buvom kartu, gyvenom vienam kambary. Bendrauti buvo labai lengva, gera, sava. Mačiau, kad kelionė iš Janinos, širdininkės, pareikalavo didžiulės valios, savitvardos, disciplinos. Ji vadino save „chemijos fabriku“, bet niekuo neišsiskyrė, nereikalavo sau ypatingo dėmesio, lyg tarp kitko su šypsena liko apačioj, kai mes visi lipom į aukštą kalną, ant kurio buvo vikingų bažnytėlė. Kelionė buvo ypatinga – mėnuo po Prahos įvykių, jautėm pasaulio reakciją – iš vogčiom nutvertų laikraščių, iš grafitų ant namų, kažkokia folkloro grupė atsisakė su mumis susitikti, o apdulkėjęs mūsų autobusas po nakties kalnuose buvo pirštu aprašytas šūkiais: „Laisvę Čekoslovakijai!“ Tokiom sąlygom mūsų bendravimas buvo atviras, lyg slapta seserystė. Gidas buvo studentas. vėliau tapęs profesoriumi, Helge Rinholmas, deja, jau miręs. Jis nustebino mus, prabilęs apie Mariją Gimbutienę ir Antaną Smetoną. Vėliau teko jį sutikti Vilniuj, jau puikiai kalbantį lietuviškai. Janina su Helge rado bendrą kalbą apie poeziją, jautėsi jo pagarba, vėliau jis siuntė jai į Vilnių poezijos knygas vokiečių kalba. Helge siaurutėj Oslo gatvėj kelis mus privedė prie vėliavų krautuvėlės ir apstulbusiems išnešė saulėj degančią šilkinę trispalvę. Stovėjom netekę amo. Vaikščiodamos su Janina dviese Stavangery aptikom mus sudominusią bažnyčią, kuri buvo uždaryta. Prie mūsų priėjo malonus pagyvenęs ponas ir pasisiūlė ją atrakinti. Tai buvo tos bažnyčios pastorius. Paklausęs, gal mes danės ar olandės, ir išgirdęs, kad lietuvės, susijaudino ir prabilo apie Lietuvos okupaciją, kurios jis nepripažįstąs. Su mumis drauge įėjo ir japonė studentė. Janina su pastorium kalbėjo vokiškai. Pastorius lyg ir kažko delsė, mes abi pajutom svaigų laisvės gūsį. Gal ir klydom, bet grįždamos į viešbutį prašnekom, kad būtumėm gavusios politinį prieglobstį.
Po kelerių metų aplankiau Janiną jos bute prie Švento Petro ir Povilo bažnyčios. Ji buvo po operacijos, o aš ką tik palaidojus mamą, su kuria sykiu gyvenau nuo pat gimimo. Pasaulis man buvo tarsi skilęs, atsivėrusi baisi tuštuma. Janina pajuto šitai, iš jos sklido giedra, šiluma, vazonuose žydėjo gėlės, buvo labai jauku. Žadėjo man padovanoti žydintį erškėtį, bet jis taip ir liko. Ji mane paguodė labai paprastai, be žodžių – nuėjom į virtuvę, kur mokė sveikai gaminti valgį. Janina puikiai mokėjo visus moteriškus darbus, ypač gražiai mezgė. Kol dar galėjo, kol eidavo į koncertus, vilkėdavo savo pačios megztom elegantiškom suknelėm. Turėjo reto grožio plaukus – tamsius, vešlius, garbanotus, krintančius žemiau pečių lyg liūto karčiai, vėliau kiek pražilusius, gilų žvilgsnį ir ypatingą veidą, ką tuoj pajusdavo dailininkai. Teko patirti jos motinišką šilumą. Palangoj, rašytojų viloj, tuomet buvau su kelerių metų dukrele, vakare ją užmigdžiau ir išėjau į kavinę. Kai grįžau, išsigandus radau tuščią kambarį, bet tučtuojau atsivėrė Janinos durys. Ji pasakė, kad išgirdo verkiančią atsibudusią mano Ūlą. Ūla sėdėjo pas Janiną nuraminta, palepinta. Jai buvo skaitoma pasaka. Net ir tam valdiškam vilos kambary pas Janiną buvo ypač jauku – languota staltiesė, gėlės, knygos. Jaučiau iš jos šilumą iki tol nematytam valkui ir norą mane apginu nuo piktų liežuvių. Žymiai vėliau. Vilniuj, prisimenu, ji vertė ne pirmarūšę rusų poetę dėl pinigų, kuriuos žadėjo skirti jaunai giminaitei, turinčiai odos ligos problemų. Janina sakė, kad jai taip gaila, jog ta mergaitė slepia gėdydamasi rankas po stalu. Jau taip sunkiai sirgdama, ji bandė užsidirbti, kad padėtų kitam bėdoj.
Janina mirė vasary – kelios savaitės ligi Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Dirbau tada Rašytojų sąjungoj poezijos konsultante. Naktį rašiau į kažkokį laikraštį jos nekrologą. Buvo baisi audra, prasidarė langas, krito gėlės vazonas. Sėdėjau darbe antram aukšte, kai ji su ilgu baltu šydu gulėjo apačioj, klube, pašarvota. Laidotuvės buvo dar pusiau valdiškos, bet prie Janinos karsto kalbėjo maldą kunigas Jonas Kastytis Matulionis, o Antakalny kapinių kalvom nuvilnijo iš žmonių širdžių „Marija Marija“. Nieko nerašiau apie poeziją. Ji liko giliai širdy. Janinos poeziją ir ją pačią žmonės labai mylėjo.