Danutė Venclovaitė. Kiekvienas nešame savo kryžių

1998 m. Nr. 7 

Janinai Degutytei – 70

 

Niekados – nei jaunystėje, nei vėliau – man nepakildavo ranka kaip nors fiksuoti įspūdžius iš bendravimo su Janina Degutyte, nors seniai supratau, kad tai neeilinė asmenybė ir kitiems gal nežinomos jos gyvenimo detalės ateity galėtų padėti geriau suprasti poetės kūrybą. Taigi šie iš tolimiausių atminties užkaborių nūnai išgriebti įspūdžiai labai fragmentiški, dažnai gal nereikšmingi, bet jie tikri tuo, kad įsirėžę atmintin neišdildomai. Kitkas per daugelį metų nusitrynė ir išbluko nebesugrąžinamai.

Pažinties pradžia – literatūros studijos Vilniaus universitete (1950–1955 m.). Dabar jau nebeatsimenu, kada ją – nekalbią ir susimąsčiusią, dažnai liguistos išvaizdos – išskyriau iš kurso draugų būrio. Gal tada, kai mus, ypač lietuviško sodžiaus vaikus, nustebino jos geras lenkų kalbos mokėjimas. Tuo metu, kai mes nuobodžiaudami kalėme „žaba, žabi“ linksniavimą, Janina turėjo neoficialią teisę lenkų kalbos kurso išvis ne­lankyti (tada lenkų k. dėstė E. Samaniūtė), ir to jai gerokai pavydėjome. Šiaip ji nebuvo mokslo pirmūnė – negarsėjo nei dėstomo literatūros ar kalbos kurso ypatingu, kaip mums tada atrodė, išmanymu, kaip kalbininkai B. Savukynas ar A. Piročkinas (draugiškai pašiepdami, juos vadindavome „mokslo korifėjais“), juolab iškalba per marksizmo semi­narus, kaip K. Ambrasas, A. Kadžiulis ar Just. Kačiulis. Iki šiol išlikęs atminty pirmųjų studijų metų vaizdas; didelė apytamsė auditorija ir jos gale nuošaliai nuo visų kukliu pilku palteliu tyliai sėdinti (tada, pokario metais, auditorijose dažnai būdavo šalta ir retai kada apsieida­vome be paltų, o kartais neprošal būdavo ir pirštinės) tamsiaplaukė blyškiaveidė mergina. Šalia jos ant suolo – rusvai ruplėta apsitrynusi ran­kinė (vėliau, kai susidraugavome, švelniai ją vadindavome „rupūže“ – vardas duotas, regis, pačios Janinos), su kuria ji retai tesiskirdavo (vė­liau paaiškėjo, kad ten nešiodavosi ir būtiniausius vaistus). Atsimenu, tada pagalvojau: kodėl ji tokia – nuo visų atsiskyrusi ir užsidariusi (at­rodė, neprieisi, nepašnekinsi), liūdna, susigūžusi savy? Tą valandėlę tarsi pirmąkart ją pamačiau, ir širdy smilktelėjo lyg gailestis, lyg užuojauta. Netrukus sužinojome, kad ji dažnai sirginėja, o po kiek laiko ir tai, kas mus, artimiausias jos drauges, stačiai pritrenkė ir niekaip netilpo į mū­sų dar vaikiškas galvas: jos motina – alkoholikė. Bet apie tai vėliau. Arčiau su ja pabendravus paaiškėjo, kad tai anaiptol ne kokia atšiauri užsidarėlė, o gyva, impulsyvi, mėgstanti smagiai pasijuokti (kai geriau jausdavosi) draugiška mergina. Ir visai ne negraži, kaip galėjo iš pirmo žvilgsnio pasirodyti. Tiesa, Janina buvo stambokų, ne visai taisyklingų bruožų veido, bet jį darė patrauklų išraiškingos, kupinos susimąstymo pilkšvai mėlynos akys, vešlūs, visad blizgantys ir didelėm bangom gra­žiai ant pečių krintantys juodi plaukai. Buvo dailios figūros – nors aukštoka, bet nestambi, saikingai apvali. Ypač gražios buvo jos rankos – baltos, aristokratiškos ir kartu kažkaip itin gležnos, kaip gėlės žiedas – net, rodos, baugu tvirčiau paspausti. Atsimenu, sykį jau po daugelio me­tų ji šypsodamasi pasakojo, kaip rašytojas K. Saja sveikindamasis jai spustelėjo ranką ir sutriko pajutęs tokį mimozišką jos švelnumą. Reng­davosi bemaž kaip ir mes visi, pokarinukai, kukliai, bet skoningai (labai puoštis nemėgo ir vėliau, kai jau turėjo iš ko). Jai labai tikdavo pačios nusimegztas rusvų ir žalsvų dryžių trumparankovis megztinukas, ir aš baisiai nustebau, kai kartą juokdamasi parodė išvirkščiąją pusę – vie­ni mazgai mazgeliai (mat buvo numegztas iš padėvėtų ir išardytų megztinių slūlgaliukų). O puošnumo viršūnė, mano akimis, buvo jos rau­donos spalvos basutės, tačiau kai aš vienąsyk pasigrožėjau jomis, Janina parodė apavą iš arčiau: ogi durstyta sudurstyta, lopyta ir dar kartą lo­pyta, bet taip dailiai, kad iš tolo nieko nematyti, ir visa tai – jos pačios gležnų pirštelių darbas. Kaip dabar girdžiu jos smagų juoką ir vos jau­čiamą pasididžiavimą tai pasakojant – bent aš tikrai taip nebūčiau sugebėjusi. Jos praktiškumas ir sumanumas buitiniuose reikaluose ma­ne visados ir stebino, ir žavėjo, ypač vėliau, kai išryškėjo jos subtili, poetiška prigimtis (atrodė – nesuderinami dalykai). Tačiau tat buvo kie­tos gyvenimo mokyklos vaisius. Kai kartą nusistebėjau, iš kur mokanti taip gražiai megzti, ji papasakojo, kad dar būdama vaikas taip užsidirb­davusi duoną – nešdavusi savo megztinius į turgų parduoti. Studijų metais (žinoma, ir vėliau) niekas jos materialiai neremdavo, pokario metai ir taip buvo skurdūs, tad jai visada reikėdavo būti taupiai ir apdairiai. Tačiau kiekvieną darbelį – ar tai būtų mezgimas, siuvimas, valgio gaminimas – Janina dirbdavo su meile, kažkokiu smagiu įkarščiu ir pasigėrėjimu, sakytume, profesionaliai, ir vis žiūrėdavo, kad būtų ne tik naudinga, bet ir gražu. Svarbiausia – gražu. Ir visad labai noriai savo buitine ar tiesiog gyvenimiškąja patirtimi dalindavosi su draugėmis, atrodydavo, tik ir laukia, kad ko paklaustum. O mes greit patyrėme, kokia ji išmintinga ir kaip daug išmano.

Iš jos vaikystės įspūdžių atsimenu nedaug. Tik žinau, kad labai mylėjo tėvą (tarėsi iš jo paveldėjusi poezijos kibirkštį) ir senelę. Apie senelę yra pasakojusi nemažai, tačiau išliko atminty tik patys bendriausi labai šviesaus paveikslo bruožai. O didžioji, gal visų skaudžiausia jos gyvenimo žaizda, visą laiką kankinusi, graužusi ir taip silpną širdį, buvo motina – ir tada, kai jos gyvendavo kartu, ir tada, kai Janina nebepakeldama atsiskirdavo. Jausdama, kaip tai opu, niekad neklausinėdavau smulkmenų, tačiau įstrigo dar studijų metais papasakota detalė, kaip ją, dar mažą, naktį gulinčią motina piktai žnaibydavo sakydama: „Tu visa kaip tėvas“, kaip nakčia ji verkdama bėgdavusi iš namų. Studijų metais dažnokai važinėdavo į Kauną prižiūrėti motinos, kai jai užeidavo gėrimo periodai – dažnai ją rasdavo gulinčią ant grindų, apsidaužiusią, susiteršusią. Aš jaučiu, kad motina jau „miortvaja“, – sakydavo ruošdamasi į Kauną, ir ta rusišku žodžiu nusakoma jos būklė, ir tonas, kaip Janina ištardavo tą žodį, man keldavo nenusakomą šiurpą. Kartu būdavo nuostabu, kaip tiksliai ji nujausdavo šias motinos būsenas. Prisimenu jau vėlesnių laikų pasakojimus, kaip mokytojaudama (tada jos kurį laiką gyveno kartu) gėdydavosi prieš žmones dėl motinos siautėjimo ir gėrimo, dažnai trukdavusio savaitę ar ilgiau, – juk nedideliame miestely ar kaime šito nenuslėpsi. Gana anksti, kai motina buvo dar apyjaunė ir tvirta, Janina turėjo ją materialiai išlaikyti ir globoti. Esą ji Kaune girdavusis savo kaimynėms: kam man dirbti – mano duktė rašytoja! Janiną visą gyvenimą nepaprastai slėgė ir sunkiai paaiškinami motinos neapykantos priepuoliai – apskritai visiems žmonėms, netgi nepažįstamiems. Dėl visų šių priežasčių ji dažnai motiną vadindavo „gimdytoja“, ne mama, ir aš ilgai negalėjau apsiprasti su tuo žodžiu. Vėliau, jau 1970 m., viename laiškely Janina rašė: „Mano ponia ryt išvažiuoja (jau man galva ėmė svaigti ir rankos drebėti), tai būsiu normalus žmogus. O Viešpatie, kiekvienam savo kryžius, bet kai tų kryžių susideda bent keli, tai jau reikia dievų, kad išlaikytų“ (1970.IV.2). Ir po kelių dienų (IV.6) – „O aš baigiu grįžti į normalią būseną… Mat nuo Didžiojo ketvirtadienio savaitę išbuvo motina. Tokio įsisiautėjimo dar nemačiau. Aplamai jau keli metai, kai vis blogėja. Kai atvažiavo, priėjau pasisveikinti. Kad stums mane: „Nelįsk prie manęs!“ Ir kai prasidėjo išsiveržimas – vulkanas! – mudvi su Brone nuščiuvom, abiem pakilo temperatūra, man vėl ėmė galva svaigti. Tokia buvo visą savaitę. Mat ant kauniškių įniršus, kad neleidžia gerti, ieško absurdiškiausių priežasčių save pateisinti. Jei dar bent viena diena – būčiau išprotėjusi. Kai išvažiavo, po truputį ėmiau taisytis. Nuo rytojaus pradėsiu skaityti. Reikės ieškoti psichiatro motinai, nes kažin kas gali būti. Aš bijočiau viena su ja nakvoti“.

Žinoma, jų santykiuose būta ir šviesesnių valandėlių – apie tai Janina, tarsi norėdama užtrinti tuos savo slogius įspūdžius, taip pat yra pasakojusi. Tačiau tai padėties nekeitė, ir tragedija su visais savo niuansais, kuriuos dažnai težinojo ji viena, tęsėsi iki pat motinos mirties. Grįždama prie pirmųjų studijų metų, noriu pridurti ir tai, kad ji studijavo kitaip negu mes. Atsimenu, syki užsukau į universiteto bibliotekos katalogų skyrių užsisakyti literatūros sąraše nurodytų knygų. Įėjusi radau Janiną, besisukinėjančią tarp katalogų ir skubiai pildančią užsakymų lapelius. Kai pasidomėjau, ką ji skaito, nustebau: tai nebuvo programinė lektūra, bet man nežinomi autoriai – dailės albumai, knygos apie žymiuosius meno žmones, grožinė ir kitokia literatūra lenkų kalba. Atsimenu, sakė, kokių esama pasauly įdomybių, ir patarė man tokių pasiieškoti.

Iš studijų laikų prisimenu ir kitokio pobūdžio epizodą, teisingiau – atsitikimą, kuris iš kurso draugų lūpų su pagražinimais iki pat šių dienų skamba kaip smagus anekdotas. Tai buvo, regis, ketvirtame kurse, kai vadovaujami prof. K. Korsako rašėm seminarinį darbą. Temas reikėjo rinktis iš tarybinės lietuvių literatūros, kuri mums buvo neįdomi ir atgrasi. Kol per draugų nugaras prisigretinau prie temų sąrašo, jame visos padoresnės temos buvo jau išgrobstytos, ir prieš akis – vienos išrankos. Nusiminusi paėmiau tai, kas atliko – „Komjaunuolių paveikslai A. Guzevičiaus „Kalvio Ignoto teisybėje“. Taip atsitiko, kad vakare su Janina ėjome į operos teatrą, ir per pertrauką (atsimenu, buvome įsikūrusios gana arti, ar ne ketvirtoje parterio eilėje, prieš tai studentiška akimi nužiūrėjusios, kad keletas „ponų“ kėdžių tuščios ir drąsiai galime ten įsitaisyti) jai pasiguodžiau, kas man atsitiko. „O tu ką paėmei?“ – paklausiau. „Taigi tą Dovydaitį!“ – su įniršiu lygiai taip pat nuskriausta garsiai sušuko Janina, į „tą Dovydaitį“ sudėdama visą savo susierzinimą ir pasidygėjimą tokia literatūra. Tuokart gal akies kampučiu, o gal pakaušiu ūmai pajutau visai čia pat kažkieno baisias akis — dideles, stulpu pastatytas. Grįžtelėjau – ogi už nugaros besėdįs pats J. Dovydaitis!

Kai Janina gyveno Čiurlionio gatvės bendrabuty, dažnai su kitomis draugėmis patraukdavome mokytis ar ruoštis egzaminams kur nors į gamtą. Vienu tarpu smarkiai draugavome trise – Janina, Ada Kizlaitytė (dabar Vilkaviškio r. Gižų vidurinės mokyklos mokytoja) ir aš. Ši draugystė truko iki pat paskutinių Janinos gyvenimo dienų. Per vieną tokią išvyką į Vingio parką, atsimenu, Janina buvo pasiėmusi savo mažąją pusseserę Lilę, viešėjusią pas ją. Tai buvo vienas jautrumėlis – liesutė, nedrąsi gal 5–6 metų mergytė. Janina ją nepaprastai mylėjo ir visąlaik globojo – iš savo menkutės stipendijos pirkdavo kaspinus kasytėms, rūpinosi jos drabužėliais, pataikydavo skanesni kąsnį ir, prisimindama savo skurdžią vaikystę, vis sielodavosi, kad tik Lilės neištiktų panašus likimas. Jau vėliau, kai suaugusi Lilė ištekėjo ir susilaukė dukrelės, Janina visą savo neišeikvotą motinišką meilę nukreipė į mažąją Rūtą. Apskritai Janina labai mylėjo vaikus, visad buvo linkusi globoti silpnesnį, padėti neturtingam ir būdavo laiminga, jei kas, ypač mažieji, atsiliepdavo prieraišumu. Nors draugystės jausmą priimdavo ne iš visų, ji turėdavo daug tikrų draugių ir būdavo joms seseriškai gera.

Mokslai universitete jau visai ėjo į pabaigą – rodos, buvome išlaikę valstybinius ir apsigynę diplominius, kai vieną popietę pas mane užėjo Janina, nešina storu sąsiuviniu (kambary tuomet daugiau nieko nebuvo). „Paskaityk“, – pasakė duodama. „Kas tat?“ – paklausiau. „Eilėraščiai“, – atsakė ji ir greit išnyko už durų. Kiek nustebusi („tai štai, kokia ji!”) ėmiau skaityti apvaliom tvarkingom raidėm surašytas eilutes. Atsimenu. jie man padarė didelė įspūdį – taip jautriai parašyti, lyriški, ir atrodė keista, kad dar neišspausdinti. O vienas, pavadintas „M. Gorkiui“ (tuo metu jis bu­vo populiarus, leidykloje ėjo vertimai į lietuvių kalbą, ir Janina jį mėgo) mane taip sujaudino, kad kai kurias eilutes atsimenu ir šiandien:

Būna taip – spyglys įsminga,
Ir jauti – daugiau nebegali.
Kaip nepakeliamą, kaip nereikalingą
Nusimestumėt gyvenimą šalin.

 

Toliau ėjo du ar trys posmeliai, kurių nebeatsimenu, ir eilėraštis baigėsi tokia mintim: „imu į ranką Tavo raštų knygą“, bylojančią, kiek daug kiti žmonės kentėjo, vargo, o dvi paskutinės to eilėraščio eilutės skambėjo taip:

 

Noris pasakyti kaip kadais vaikystėj:
„Nedarysiu taip daugiau, atleisk“…

Man atrodė, kad tai ne šiaip sau poetinis žaidimas, o autentiški, iš­kentėti žodžiai, tačiau apie šį eilėraštį nedrįsau su ja kalbėti.

Kai atsisveikinę su draugais ir Vilniumi išsiskirstėme po darbovietes, su Janina palaikiau ryšį laiškais. Atsimenu vieną labai šviesų, nuotai­kingą laišką iš Krymo, kur ji pasakojo apie kažkokį įkyrų garbintoją, kurį taip vaizdžiai aprašė (Janina išvis labai mokėjo nupasakoti), kad aš nesitvėriau juoku. Rašydavo iš Tauragės ir iš Laurų septynmetės.

Sykį važiuodama į savo darbovietę (tai buvo gal 1957 m.) Šiaulių ge­ležinkelio stoty nusipirkau „Jaunimo gretų“ žurnalą. Vartydama jį tvankioje, sausakimšai prisigrūdusioje žmonių salėje, palubėje blausiai spingsint silpnai elektros lemputei, atradau juodame fone baltomis rai­dėmis išspausdintą Janinos eilėraštį, – atrodo, ne iš to storojo sąsiuvinio. Skaičiau ir skaičiau tas sunkiai įžiūrimas eilutes, kol akys apraibo, ir negalėjau atsidžiaugti, ir didžiavausi, tarsi pati jas būčiau parašiusi. Pa­galiau! Man atrodė, kad seniai tai turėjo atsitikti.

Taip susiklostė, kad, maždaug trejus metus padirbėjusios pedagoginį darbą, 1958 m. ir aš, ir ji sugrįžome į Vilnių. Iš pradžių abi neturėjo­me kur apsistoti ir kurį laiką nakvodavome pas kurso draugę S. Riškutę (dabar S. Stripinienė, Platelių vidurinės mokyklos mokytoja). Ji tuo me­tu mokėsi aspirantūroje ir su seserimi gyveno mažyčiame dviviečiame bendrabučio kambarėlyje, tačiau mes įsigudrinome susitalpinti keturios. Janina tada prastai jautėsi, prisimenu ją liūdnu, skausmingu veidu gulinčią žemoje sulankstomoje lovelėje, persikėlusią į kitą to paties bendrabučio kambarį (ten buvo erdviau).

Janinos gyvenimas visiškai pasikeitė, kai sutiko didžiąją savo bičiu­lę – dailininkę Bronę Jacevičiūtę. Rodos, tada Janina gyveno tokiame nejaukiame Rašytojų sąjungos (Litfondo) kambarėlyje (tada jau garsėjo kaip pradedanti gabi poetė), kai kartą man parodė simpatiškos, gražiai besišypsančios merginos nuotrauką ir truputį didžiuodamasi pridūrė: „Man padovanojo“. Netrukus pradėjo dirbti Valstybinės grožinės litera­tūros leidyklos (dabar „Vaga“) redaktore, kur galėjo darbą pasiimti į namus. Kai sykį su kažkokiu reikalu turėjau pas ją užeiti, radau jau Kapsuko (dabar – Jogailos) gatvėje pas dailininkę Bronę, apsisupusią šiltu pledu ir redaguojančią E. Mieželaičio poeziją. Man atrodė, kad jai ten jauku ir gera. Po kurio laiko gavo erdvų vieno kambario butuką Smėlio gatvėje, greit įsikūrė ir džiaugėsi: „Gyvenu karališkai“.

Aš tuo metu mokiausi aspirantūroje, buvau persikėlusi gyventi į „Tauro“ bendrabutį. Sykį, atsimenu, sapnavau labai tokį ryškų keistą sapną. Rodos, Janina palaidais ilgais plaukais užmerktom akim, išblyšku­si lyg bėga, lyg plaukia per tirštą, tamsų rūką. Ir tas jos bėgimas, atrodo, be pabaigos. Sapnas, deja, buvo simboliškas. Tą naktį Janina bėgo iš gyvenimo į nebūtį. Niekad apie tai aš jos neklausinėjau, ir pati pasakojo nedaug. Kai grįžusią iš ligoninės jau gerokai po to įvykio ap­lankiau, ji lyg norėjo apie tai pasipasakoti ir, paraitojusi rankovę, parodė žymę venoje, likusią perpylus kraują. Paskui sakydavo, kad gal tas kaž­kieno kraujas jai vėliau gyvenime teikdavo stiprybės – „šiaip gal tiek nebūčiau pakėlusi“. Tada dar, atsimenu, pasakojo, kad pasiryžusi anam žingsniui, nusipraususi, išsiskalbusi, nes nenorėjusi palikti nieko nešva­raus, ir jai pačiai vėliau atrodę keista, kad taip galėjusi tvarkytis. O man tąsyk vėl stojosi prieš akis jos studijų metų eilėraštis „M. Gorkiui“, ir pa­galvojau, kad dar per menkai ją pažįstu.

Laikas bėgo, ir aš, pradėjusi dirbti Grožinės literatūros leidykloje, tu­rėjau palikti „Tauro“ bendrabutį. Ėmiau ieškoti buto, bet rasti sekėsi sunkiai. Janina, pati neseniai patyrusi tokį vargą, mane labai atjautė ir pasiūlė apsigyventi pas ją. Su džiaugsmu sutikau. Kambarėlis buvo jaukus, saulėtas, nepriekaištingai švarus ir tvarkingas, su daugybe gė­lių. Ypač jai patiko kaktusai, visokiausių rūšių, o jų pražydėjimas būdavo lyg kokia šventė. Viename iš vėlesnio laikotarpio laiškų ji rašo: „Šiandie pirmą kartą saulė tokia dosni, kad leisiu sau nusimesti žiemi­nį paltą. Mano visi kvietkai pasikėlę, pasišiaušę, pumpuruoti (žibuoklių pumpurai kyla kas valandą), pats mažiausias kaktusas – kaip žvirblio galva – patėškė tris geltonus žiedus, net jo paties nesimato“. Janina vi­są gyvenimą labai mylėjo gėles. Tuo metu ji retkarčiais išvažiuodavo į gamtą ar užsibūdavo pas Bronę ir gėles tekdavo prižiūrėti man. Deja, de­ja! Pernelyg uoliai jas laistydama, aš kartą vos nepražudžiau jos mylimų kaktusų. Sykį, parėjusi namo, randu tokį jos raštelį su daugybe šauk­tukų: „Dosnumas geras dalykas, bet… gėlės pūsta!!! Kai ateisiu, pati pasilaistysiu. Jei dar jos išlaikys šitą tvaną!“ Paaiškėjo, kad ir šeiminin­kė aš ne kažin kokia – vienąsyk, eidama į darbą, beskubėdama palikau įjungtą lygintuvą (vėl raštelis – „Nesudegink namų!“). Ir dar visokių smulkių nelaimių vis atsitikdavo. Janina tuo kartu pasibardavo, tačiau didesnių konfliktų nėra buvę. Iš tų laikų prisimenu ir seserišką jos rū­pinimąsi mano buitim, finansais (tada statėmės kooperatinį butą). Matydama kuklų mano garderobą ir tardamasi turinti daugiau laiko nei aš, „prikalta“ prie leidyklos darbo stalo, sykį apėjo parduotuves ir nu­pirko batukus, taip pat jai labai patikusią kostiuminę medžiagą (paskui tai buvo vienas mėgstamiausių mano drabužių – visaip jį persiūdinėdama, išnešiojau bemaž trisdešimt metų…). Yra išlikęs ir jos raštelis: „Esu laiminga, kad pirkiniai tinka. Jei kas netinka, tai sakyk, aš sutvarkysiu. Parinkau žurnalų – fasonų šitam rūbui. Parodysiu, išsirinksi, kai atei­si (!)“. Tokį širdies gerumą ir globą sunkiais gyvenimo momentais yra patyrusi ne viena jos draugė.

Tuo metu, kai pas ją gyvenau (maždaug po metų išsikėliau į savo nuo­latinį būstą), ji rengė spaudai, atrodo, antrąjį savo rinkinį. Nuo to laiko tapau savotiška ryšininke tarp jos ir leidyklos – atiduodavau eilėraščius perrašinėti, įsinešdavau korektūras, signalinius egzempliorius ir pan. Tei­sybės dėlei reikia pasakyti, kad ne visos mašininkės įstengdavo jos raštą įskaityti, tad aš, kaip labiau įgudusi, kartais padėdavau iššifruo­ti kai kuriuos žodžius, Janina nemėgdavo savo eilėraščių perrašinėti, ir neretai jie būdavo paskubomis, raidėms virstant vingiuotu siūlu, užrašinėjami ant bet kokių po ranka pakliuvusių lapukų, skiautelių ir pan. Ne per daugiausia juos ir taisydavo – ir kad nemėgdavo to daryti, ir to dėl, kad, pasak jos, eilėraštis dažnai jai susiklostydavo mintyse visas iki paskutinės eilutės, belikdavo tik užrašyti, tad, atėjus tam metui, ir skubėdavo jį „pačiupti“, kad nepradingtų. Ne kartą apgailestaudama pasakojo apie koki nors negrįžtamai prapuolusį, nespėtą užfiksuoti ei­lėraštį. Viename laiškelyje rašo: „Rodau savo „naktinę produkciją“, anot Stupelio (širdies ligų specialistas, nuolatinis jos konsultantas, vėliau išvykęs į Izraelį – D. V.)… Reikia gi pasigirti, nors nuostolių aibes. Pir­miausia – suiro ritmas (širdies), jau dvi savaites priepuoliai kasnakt po 3–4 val. Vakar buvau pas savo daktarą. Sako, po 27 metų stažo (ligų) – naktinis darbas šitoks!!! Mesti be pasigailėjimo, nors produkcijos ir la­bai gaila. Pasiryžus mesti, kietai užmerkus akis, išgėrus valerijonus ir jo duotus vaistus – ruošiaus akmeniniam miegui – ir… pradėjo lipti ei­lėraštis iš galvos („Migdolų žydėjimas“)… Tą pabaigiau, sakiau – amen. Dabar miegu. Lipa lauk antras („Fiordas“)… Kai pabaigiau – dvi valan­dos. Nemiegojau ligi penkių. Ir ką daryti? Nei juokas, nei verksmas.

Duodu paskutinio mėnesio pluoštelį. Cvetajevos (ji mane irgi iš pro­to varo)“.

Nemažai eilėraščių yra gimę ligoninėse. Laiškelis: „Esmi baltoj vienu­tėj – kaip baltam grabe. Tik yra langas į pasaulį – į ligoninės kiemą, kur vaikšto chalatuotos pabaisos, tokios kaip aš. Na ir gabalėlis dangaus. Ir dar – ant spintelės radijo taškas. Taigi kalba ir dainuoja. Už mane. Man belieka klausytis. Ir rašyti. Per tą laiką – tris pilnas dienas – pa­rašiau pasaką ir tris eilėraščius („Judas“, „Medėja“, „Raudonoji upė“). Baisu!“ Jos bičiulė Bronė yra pasakojusi, kad Janinai gerai sekdavęsi rašyti ir juodviem keliaujant, važiuojant Bronės vairuojamu automobiliu (Bronė: „Matau, kad jau galvoja, tai nekalbinu, netrukdau“). Janina šypsodamasi yra pasakojusi, kaip sykį kažkur abi su Brone keliavusios ir trumpam apsistojusios pas kažkokius bičiulius. Širdingi šeimininkai sukrutę ieškoti stalo, kuris, jų manymu, rašytojui būtinas (Janina: „Man šito visai nereikia“.). Vėlgi kažkas iš draugų, matydamas, kaip ji užrašinėja eilėraščius ant kokių pakliūva lapelių (jie kartais pasimesda­vo, ir Janina susinervinusi ieškodavo, skubiai rausdamasi tarp popierių), padovanojo jai specialų bloknotą. Mačiau jame užrašytus kelis eilėraš­čius, tačiau spėju, kad nelabai juo tesinaudojo.

Kažkada juokais, turėdama minty savo poetinius regėjimus, yra sa­kiusi: „Po mirties tegu mane išskrodžia ir pažiūri, kas ten yra“. Yra pasakojusi, kad nuo tam tikro laiko (galbūt kai pradėjo intensyviai ra­šyti) pasaulis jai atsivėręs kitoniška negu iki tol puse („ne kaip visiems žmonėms“). Būdama itin jautri, ji turėjo aštresnę negu eiliniai žmonės intuiciją (anot jos, iš balso telefonu galėjo spręsti, kas per žmogus), te­lepatinių sugebėjimų ir kitų sunkiai įvardijamų, gal tik menininkui būdingų pojūčių. Vienas bioenergetikos specialistas maždaug prieš de­šimt metų yra pasakęs, kad ji ekstrasensė, bet „kaip kiauras rėtis“ – savo energiją išspinduliuoja į aplinką.

Asmeniniai išgyvenimai jos eilėraščiuose glaudžiai susipynę su sub­tiliu gamtos, kaip sudėtingos, tobulos gyvasties, pajautimu. Kai aš nusistebėjau, iš kur ji, miesto vaikas, taip puikiai pažįsta gamtą, Jani­na papasakojo, kad vaikystėje tėvas, vykdamas dirbti į įvairias Lietuvos vietoves, neretai imdavosi ir ją drauge. Į imlią vaiko sielą įsirėžę gamtos įspūdžiai lydėjo ją jaunystėje, o gyvenančią mieste nuolat traukė kaimas – natūralios gamtos prieglobstis. Atsimenu, kaip ji su tyliu liū­desiu klausydavosi mano pasakojimų iš gimtojo Aukštaitijos sodžiaus (ten mėgdavo leisti atostogas literatūros profesorius J. Lebedys) ir sakyda­vo: „O aš neturiu kur važiuoti“. Visa tai suprasdama, po studijų universitete palikau savo adresą ir pakviečiau apsilankyti. Dėl sveika­tos ir tolimo kelio ji, matyt, viena nesiryžo, ir aš pirmąkart jos sulaukiau, regis, 1964 m vasarą. Vieną gražią popietę prie mūsų namų netikėtai sustojo du automobiliai. Iš vieno linksmai klegėdamos išsirito Bronė ir Janina, iš kito – dailininkės I. Naginskaitė ir O. Lipeikaitė. Viešnios pasklido po sodybą, gėrėjosi Sartais ir apylinkių grožiu. Bronė bemat da­lykiškai ėmė svarstyti, kokį čia motyvą užfiksavus drobėje. Kitos dienos popietę apsiniaukė, ėmė lyti ir Bronė, seklyčioje pasistačiusi molbertą, daug nelaukdama ėmė tapyti pro langą matomą vaizdą – keliais energin­gais brūkšniais greit perkėlė į drobę tris šimtamečius klevus, kurie dulkiant pavakario lietui atrodė tamsiai mėlyni. Ir aš nustebau, kad jie savo dvasia tokie panašūs į tikruosius. Tuo metu, kai Bronė tapydavo ar meškeriodavo, Janina susimąsčiusi tyliai sėdėdavo, skaitydavo ar vaikščiodavo. Gale trobos po sena laukine obelim jos įsiruošė ugniaku­rą, ir Janina ten kartais šeimininkaudavo. Ji paprastai per daug nepasakodavo, ką rašo ar ketina rašyti, tačiau kartą yra prasitarusi, kad 1964 m. rašytas minoriškos intonacijos eilėraštis „Geltoni atodūsiai“ ją aplankė Velikuškių klėtelėje. Vienoje klėtės pusėje tuo metu buvo krau­namus šienas, ten mėgdavome nakvoti. Ir būdavo jauku, kai miegant į lentinį stogą barbendavo lietaus lašai ar švilpaudavo, šlaistydamasis palei klėtelės sienas, nuo ežero atkilę vakarų vėjai. Man buvo truputį lyg nesmagu, kad čia ją buvo apėmusi tokia elegiška nuotaika, – norėjosi, kad jai pas mus butų lengva ir šviesu. Sykį ėjome su Janina per neto­li namų esantį miškelį. Atsimenu, mūsų akį patraukė vėjo šukuojamų vasaros saulėj išblukusių smilgų kupsteliai – jos gražiai atrodė tamsžalių eglių fone – taip atsirado šviesaus kolorito eilėraštis vaikams „Bėga smilgos“.

Nepamenu, kurią vasarą buvo toks atsitikimas, vos netapęs lemtin­gu. Janina buvo išėjusi čia pat, į paežerę. Bronė vaikštinėjo kažkur toliau. Pamačiau, kad iš vakarų pusės kyla audros debesis – dangus ap­siniaukė, kažkur tolumoje blykstelėjo žaibas, sušniokštė vejas, patamsėjo ežero vilnys. Žinojau, kad Janina plonai apsirengusi. Jai sunku greit ei­ti, tad sunerimusi stovėjau ant kalno ir mintyse raginau: „Greičiau! Greičiau!“ Štai paptelėjo pirmieji sunkūs lašai ir įsisukęs vėjo sūkurys dar smarkiau suošino plačiai išsikerojusius klevus. Ačiū Dievui, Jani­na jau ant kalno. Tik spėjo ji keliu praeiti pro klevus (tuos pačius, kur piešė Bronė), kai staiga visu svoriu tik per plauką nuo Janinos drioks­telėjo žemėn klevas (į jį kitados buvo trenkęs perkūnas ir nuskėlęs vieną šaką) ir visu ilgiu išsitiesė per daržą. Be galo išsigandau, bet Ja­nina buvo keistai rami ir tyli. Net lyg šyptelėjo ir žiūrėdama žemyn kažką sumurmėjo apie lemtį…

Vėliau ji visas vasaras iki pat mirties praleisdavo Bronės tėviškėje Mazgeliškių kaime (Kupiškio r.). Ten, kaimo tyloje, jai geriausiai sekdavosi rašyti, ten bent kiek atsigaudavo nuo visų ligų, sustiprėdavo. „Čia iš kar­to viskas pagerėjo, – rašė ji viename laiške. – Dirbu kaip juodas jautis (na, sakykim, hiperbolė), bet: sutvarkiau visus atvežtus daiktus, sustačiau sudėjau į vietą, ir apsėjau daržą bei sutvarkiau darželį. O tų daiktų buvo dvi mašinos!“ (iš 1984.V.15 laiško). Kitame laiške: „…čia grožybė dieviška – akį veria, širdį glosto. Palei visą steną – ružavi jurginai, peraugę mane spindi tamsiai raudona rože, o ir kardeliai purpuriniai ruošiasi visu grožiu atsiskleisti. Net pentinius iš naujo pradėjo žydėti (žydras!), o kur dar medetkos, nasturtos… Ir daržas su visom sveikatingom gėry­bėm. Diena praeina – kaip valanda. Bronė tapo, o aš džiaugiuosi saulėtu rudeniu ir daugiau nieko nenoriu žinoti. Palaima Nirvana“ (1980.IX.9). Metais vėliau. pavasarį: „Štai aš ir kaime. Širdis atsigavo nuo sodų žydėjimo, nuo pirmų geltonumo nuo tulpių ir narcizų, kuriuos pasodinau rudenį, galvodama, kažin ar besugrįšiu“ (1981.V.24). Ir dar vieną pavasarį: „Čia gerumas nežmoniškas. O sodo žydėjimas buvo! Ir alyvos tik ką peržydėjo. Darželis pilnas gėlių. Žolė kvepia. Rojus. Tik per tuos karščius reikia daržą laistyt, nes ta molynė kaip titnagas – neprasikala joks daigelis. Žinoma, Bronei jau tas vargas – vandenį nešioti, aš tik su stiklainėliu palieju“ (1982.VI.5). Čia Janina parašė daug puikių eilėraščių – tai ir „Kriaušė“ (sakė, kad tai – Mazgeliškių sodo įspūdis), eilėraščiai skirti Bronės motinos atminimui („Po kambarius, priemenėm“) ir daugelis daugelis kitų, kuriuose paliko savo šviesų pėdsaką šio Aukštaitijos krašto vasarų žydėjimas.

Dažniausiai iš ten grįždavo vėlai rudenį. Dulkėtas miestas, amžinas automobilių dundėjimas po langais tolyn labyn ją vargindavo, ir sveikata iškart imdavo blogėti, ypač užėjus rudens darganoms. Vos grįžusi vėl imdavo svajoti apie važiavimą atgal ir sakydavo, kad jau raišiojanti mazgelius pavasarinei kelionei. Į gyvenimo galą, susikomplikavus padėčiai Mazgeliškėse, netoli nuo Bronės tėviškės pasistatė savo namuką – atsigabeno visą grytelę. Prieš daugelį metų, kažkada po studijų, yra prasitarusi, kad labai norėtų triūsti sode, darže, deja, kai jos svajonės išsipildė, dėl sveikatos turėjo atsisakyti ne vieno sumanymo.

Šviesesniais protarpiais tarp ligų (gal iki kokių 1980 m.) ji retkarčiais apsilankydavo pas mus. Mūsų butas ketvirtame aukšte ir sunku būdavo žiūrėti, kaip ji kopia, pastovėdama kiekvienoje laiptų aikštelėje. Kai atidarydavau duris, išvysdavau ją dar uždususią, gelstelėjusiu veidu. Tačiau, valandėlę atsikvėpusi, ji linksmai prašnekdavo, būdavo smagi, gyva ir nedaug tetrukdavo, kad laisvai iš širdies nusijuoktų. Vienąkart netikėtai pačiai sau konstatavau, kad ji iš tikrųjų daug linksmesnė nei atrodo iš šalies. Mokėjo su humoru vaizdžiai pasakoti ir taip taik­liai (kartais negailestingai) keliais žodžiais charakterizuoti žmogų. Nors Janina garsėjo kaip puiki kulinarė, tačiau ją pavaišinti būdavo labai paprasta. Atsimenu, vienąsyk patys abejodami pasiūlėme neluptų bulvių su kefyru. Ir ji taip gražiai viską, kas padėta, sušlavė, kad miela buvo žiūrėti. Mes visąlaik pasikeisdavome įdomesnėm knygom (visą gyveni­mą ji daug ir godžiai skaitė). Iš leidyklos bibliotekos paimdavau jai užsienio literatūros vertimų, tačiau daug ką ji seniai jau būdavo skai­čiusi lenkų kalba. Viename laiškely Janina rašė: „Turiu aibę grožybių – Hamsuną, Kafką, Kamiu – lenkiškai“. Savų bendraamžių kūrybą paskai­tinėdavo daugiau iš reikalo ar asmeninių simpatijų, o į kai kuriuos žiūrėjo gana iš aukšto. Viename laiškely rašo: „Neskaitau savo brolių še­devrų, t. y. neperku. Jei ten bibliotekoje būtų, paimk porą knygelių, kad nebūtų sunku, pvz., Apučio paskutinę, pirmosios knygos aplankalą (70 m.) ar dar ką“. Iš gyvųjų lietuvių autorių bene labiausiai vertino Just. Marcinkevičių: domėdavosi A. Maldonio, J. Juškaičio, J Strielkūno, J. Vai­čiūnaitės, S. Gedos poezija, J. Apučio proza. Gausiai prenumeruodavo lenkiškų laikraščių ir žurnalų, kryžiukais pažymėjusi skaitytinus straipsnius, atnešdavo ir man jų pasiskaityti (ypač mėgo lenkišką „Kultūra“).

Ir beveik visada – naujai parašytų eilėraščių. Skaitydavau juos tylo­mis, o ji, visu kūnu palinkusi į mano pusę, visa savo esybe, rodos, vėl iš naujo išgyvendavo kiekvieną parašytą eilutę. Beveik visada paklaus­davo „Na, kaip?“ Pasakydavau, kurie eilėraščiai labiausiai patiko, pacituodavau pavienius, mano akimis, gražiausius posmus ar eilutes, o kurie man pasirodydavo blankesni, apie tuos nieko nesakydavau. Man jos eilėraščiai būdavo tarsi gyva biografija, daugelio žinomų būsenų atspindys, parašyti atvira širdimi ir tokie autentiški, kad visai nesinorėjo narstyti po kaulelį, kaip tai daro kūrybos vertintojai. Be to, žinojau, kad kūryba jai buvo viskas. Ji neturėjo daugiau į ką atsiremti (ypač gyvenimo pabaigoj). Mano reakcija būdavo patenkinta – lengvai atsidusdavo, kartais tarstelėdavo: „Tai gerai, kad tau patinka“, ir man atrodydavo, kad norėdavo, jog kas nors (gal nebūtinai aš) tuos naujus eilėraščius paskaitytų. Vėliau jau nebesiryždavo kopti į ketvirtą aukš­tą, ir mudvi, susitikusios laiptų apačioje arba kieme, pasikeisdavome spauda, o kartais patraukdavome į netoliese esantį Sapieginės parką pa­sivaikščioti. Pušyne prasidėdavo kalneliai ir kalnai – neįveikiama kliūtis Janinai – ji išvis greit pavargdavo, ir grįždavome namo. Tie apsilanky­mai kasmet retėdavo, o paskutinį dešimtmetį jau tik aš pas ją užeidavau. Naujų Janinos eilėraščių skaitymas tapo tų pasibuvimų tradicija.

Kadangi ir leidykloje ją vargindavo laiptai, rengdama spaudai savo rin­kinius, ten bemaž nesilankydavo. Redaktoriai patys eidavo pas ją arba aš pabūdavau ryšininke. Nors redaktorių kritinių pastabų būdavo ne kažin kiek, paprastai gana jautriai į jas reaguodavo. Tai žinodami, redak­toriai stengdavosi elgtis atsargiai. Išlikęs vienas laiškelis iš 1963 m.: „Perduok Stasei (red. S. Budrytei – D. V.). Jei negali palikti viso – su pa­baiga – „Man visur namai“, tai tegul išima. Kam turi būti iškraipytas?“ Nors ir būdavo išdidi, neblogos nuomonės apie savo poeziją, labai nekonfliktuodavo, kiek galėdama taisydavo, jei pastabos būdavo priimtinos. Tiktai „privalomų temų“ atžvilgiu būdavo kategoriška, nepajudinama kaip akmuo, sakydavo, kad tokių eilėraščių nemokanti rašyti. Leidykla nesiryždavo primygtinai reikalauti ir turėdavo nusileisti. Tais laikais žo­džiai „tėvynė“, „lietuvis“, „laisvė“, „tremtis“, „melas“ įėjo į nepageidautinų sąrašą, ir Janina, juos įterpusi į savo eiles ar draudžiama linkme išra­dingai pakreipusi mintį, jausdavosi patenkinta, akyse įsižiebdavo triumfo ugnelės, nors kartais ir suabejodavo, ar kurių nors instancijų visa tai ne­bus „išdistiliuota“. „Tegu jie patys išbraukia, aš nebrauksiu“, – sakydavo. Atsimenu, džiaugėsi vienam eilėraščių ciklui suradusi talpų, daugia­prasmį pavadinimą „Ištrėmimo sonetai“. Nors ciklas buvo ne apie politines tremtis, tačiau pirminė šio žodžio prasmė jai buvo tik tokia. Viename laiš­kely džiugiai rašo: „Perrašau iš naujo „Tilį Ulenšpigelį“ (laisvės temai)“. Kartais pasipasakodavo kūrybinius planus, pasiteiraudavo, kaip iš šalies atrodo būsimų ciklų, skyrių, ypač rinkinių pavadinimai, pasitikrindavo kokio žodžio vartojimą ar kirtį. Prieš pradėdama rašyti vaikams proza, sy­kį prasitarė, kad jai neduodą ramybės įvairūs pasakų siužetai, kuriuos jau „turinti gatavus“. Tačiau iš keleto su visom smulkmenom tada man papasakotų ji realizavo tik vieną – „Pelėdžiuko sapnas“ (dar tebeturiu jos padovanotą šios pasakos „prototipą“ – molinę švilpynėlę pelėdžiuko galva). Vėliau pasakų parašė ir daugiau.

Visą gyvenimą domėjosi įvairių laikotarpių užsienio poetų kūryba (originalo kalba skaitė lenkų, vokiečių, prancūzų poetus), nemaža jų vertė į lietuvių kalbą – kai ką savo malonumui, ne visada tikėdamasi, kad bus išspausdinta, o dalį – pagal „Vagos“ leidyklos užsakymus. Su dide­liu įsijautimu vertė savo mėgstamuosius – Verhaereną, Rilke, Supervielle’į, dažnai parodydavo, ką išvertusi. Iš ankstyvosios jaunys­tės laikų išliko atminty jos žavėjimasis G. Apollinaire’u, Ch. Petofiu (atsimenu, jį pavadino krištolinio tyrumo poetu), ypač vertino Ch. Baudelaire’ą (man yra padovanojusi į lenkų kalbą išverstą jo „Blogio gėlių“ tomelį). Iš rusų poetų mėgo A. Achmatovą, B. Pasternaką ir ypač M. Cve­tajevą. Didžioji jos viso gyvenimo svajonė buvo išversti Cvetajevos eilėraščių knygą. Keliskart yra manęs klaususi, ar leidykla neplanuoja jos išleisti. Pasiteiravusi iš vadovybės vis gaudavau atsakymą, kad tai ateities dalykas – tokie tada buvo laikai…

Janina buvo didelė dailės, kino, muzikos, koncertų mėgėja (viename laiškely iš ligoninės kitados rašė: „…paskui susitiksim ir klausysimės Pandereckio (varšuvietiškų) plokštelių“). Kiekvieni metai trumpindavo visokias išvykas iš namų, reikėjo atsisakyti platesnio bendravimo su meno pasau­liu, sudariusiu jos gyvenimo turinį. Užsidarius tarp keturių sienų, belikdavo knygos, namų ruoša ir mezgimas. Kai po ilgesnio nebuvimo ją aplankydavau, būdavo, ima ir pakloja prieš akis kokį neseniai numegz­tą daiktelį – žiūrėk, grožėkis – o vienąkart pati pasigrožėdama išrikiavo ant sofos net tris vienas už kitą išmoningiau numegztus megztukus. Jos kulinariniai sugebėjimai irgi vertė stebėtis – žiūrėk, atsiunčia per kokį žmogų nepriekaištingo skonio kepinėlių, dar ir receptą priduria, kaip tą padaryti. Sunegalavusi pirmiausia kreipdavausi į ją, – visą gyvenimą sirg­dama, ji domėjosi medicina, buvo perskaičiusi kalnus literatūros. Turėdama didelę patirtį, nesibodėjo gilintis į kito ligas. Ji ne tik paguos­davo, nuramindavo, bet ir per savo poezijos gerbėjus įkišdavo į ligoninę, jei to prisireikdavo (apylinkės gydytojai vis stokodavo talonų…). Ją pa­čią ligų ir kentėjimų dienomis visą gyvenimą labiausiai gelbėdavo knygos, tačiau dažnėjo dienų, kai ir tai darėsi per sunku. Į gyvenimo galą daž­nai sakydavo tegalinti tik iliustruotus žurnalus vartyti, ir ją apimdavo neviltis, kad „su tokia vaistų prikimšta galva“ nebegali ir eilėraščių ra­šyti. Po 1988 m. politinio atlydžio Janina džiaugėsi sulaukusi atgimimo (vienąsyk išsitarė niekad nemaniusi, kad geležinis režimas gali kada nors pasikeisti), tačiau tai buvo metas, kai kartu su jėgų likučiais seko ir dvasinės jėgos. Vis liūdnesnis ir tylesnis darėsi jos balsas šnekantis telefonu, skųsdavosi, kad sunku prisitaikyti maistą, kai nuolat pykina, dėl sutrikusios inkstų veiklos katastrofiškai silpsta organizmas. Gerai žinojo, kad jos ateitis be prošvaisčių – laukė kankinančios dializės pro­cedūros. Ne kartą sakydavo: „Geriau mirsiu, bet nesiduosiu pririšama prie to aparato – koks gi be gyvenimas, jei negali be jo egzistuoti“. Tačiau at­sisakius inkstams kančios pasidarė nepakeliamos, ir ji pasidavė. Prasidėjo patys sunkiausi metai. Kaip sunku Janinai tą dializę pakelti supratau iš pasakymo: „Norisi griebti ir ištraukti tą fistulę“. Tai pasakė lyg klaus­dama: „O jei taip padaryčiau?“ Aš krūptelėjau ir daug negalvodama greit pasakiau: „Janina, nesirink tokios mirties“. Ji nutilo, ir po to sto­jo ilga pauzė. Supratau – lengva pasakyti: taip nedaryk… Ir ji didvyriškai kentėjo. Kartą ji kaip visada palydėjo mane iki durų ir skaudžiai šypte­lėjus pasakė; „Sveikink mane, jubiliejus“. – „Koks?“ – paklausiau. „Ogi šimtoji dializė.“ Ką aš galėjau sakyti, kaip paguosti?

Liga aštrėjo, keitėsi ir Janinos būdas – ji darėsi nekantri, irzli ir įno­ringa. Nuolat būti šalia jos, silpnos ir nervingos ligonės, kas kelinta diena vežioti į procedūras ir atgal tegalėjo tik toks begalinio pasiaukojimo, to­kios kantrybės ir valios žmogus kaip jos bičiulė Bronė. Kai paskambinau Janinai keletą mėnesių prieš mirtį, neatpažinau jos balso – toks buvo su­svetimėjęs, pasikeitęs… Neatsargiai tuo nusistebėjau, o ji šiurkščiai atšovė: „Kaipgi pažinsi, kad tiek laiko nesirodai!“ Tačiau žiūrėti į jos kančias buvo nepakeliama. Kitąkart ji vėl papriekaištavo, kad ligoninėje ją lanką vis tie patys keli žmonės, net jai esą nesmagu prieš gydytojus. Bi­čiulei mokytojai Adai prieš mirtį yra sakiusi: „Prie karsto tai, žiūrėk, visi sulėks, o dabar nėra draugų“.

Paskutinįsyk namie ją aplankiau pačioje 1989 m. pabaigoje, prieš Ka­lėdas. Norėdama ją nors kiek pradžiuginti, išrinkau pačią gražiausią kalėdinę gėlę – puansetiją („Kalėdų žvaigždę“), tačiau ji nepasigėrėjo, ne­pasidžiaugė kaip kitais kartais, o tik žiūrėjo ir tylėjo. Mane prislėgė jos išsekimas ir pasikeitę veido bruožai (tebebuvo tokios pat gražios ir išraiškingos tik jos rankos). Susivyniojusi į apklotą, ji apsirengusi gu­lėjo ant sofos ir pasikreipusi į mane silpnu balsu ėmė pasakoti savo vargus. Virtuvėje triūsė Lilė. Pasėdėjau kaip galėdama ilgiau ir atsisvei­kinau būdama tikra, kad dar ją aplankysiu. Taip ir pasakiau išeidama. Janina truputį pakilo nuo sofos – lyg norėdama sulaikyti, tylom žiūrė­jo įkandin, dar tarsi norėjo ką sakyti, bet taip ir nepasakė. Išėjau suspausta širdim, nes supratau, kad jos dienos suskaitytos. O tos die­nos bėgo greitai, mane prispaudė savos bėdos, ir pažadas liko netesėtas. Vėl aplankiau Janiną jau tik 1990 m. vasario 9 d. Gulėjo ji nurimusi – veidą žymėjo kažkoks iškilnus rimtumas ir jai būdingas susimąstymas. Pagalvojau, kad tokia veido išraiška, žengiant į amžinybę, gali būti tik poeto, ir tai mane keistai paguodė.

Vilnius, 1991 m. vasaris