literatūros žurnalas

Lilijana Bedarfaitė-Žukauskienė. Atsiminimai apie Janiną Degutytę

2015 m. Nr. 5–6

Po Janinos mirties dažnokai buvau kalbinama padaryti tai, ko nespėjo ir nepajėgė pati Janina – parašyti jos biografiją ar prisiminimus apie ją.

Juk iš tikrųjų dabar aš vienintelis žmogus, galintis tai padaryti, – mano gyvenimas glaudžiais ryšiais buvo susijęs su Janina nuo gimimo iki jos išėjimo.

Pati supratau, kad privalau tai atlikti, visi mūsų bendravimo epizodai, lyg filmo kadrai, dažnai iškildavo mano atmintyje iki menkiausių detalių, galvoje buvo daug minčių, tačiau vis nekilo ranka…

Motyvuodavau tuo, kad įvairios gyvenimo problemos, laiko stoka, pašlijusi sveikata buvo pagrindiniai trukdžiai. Tačiau problemų yra visose šeimose, kiekvienas nešame savo didesnį ar mažesnį kryžių, pagaliau užtektų ir to laiko…

Tačiau šių 2005-ųjų metų įvykiai, juodasis periodas mūsų šeimos gyvenime, iš pagrindų pakeitė mano požiūrį į daugybę esminių dalykų. Pajutau, kad jei ne dabar, tai, ko gero, niekados nesugebėsiu to padaryti. Pagaliau gyvenime viskam ateina savas laikas. Beje, ir tas laikas nenumaldomai bėga, pagalvoju ir apie tai, kad suspėčiau parašyti viską, ką prisimenu ir kaip sugebu.

Tačiau nežinau, ar pavyks man tai išdėstyti popieriuje…

Kad būtų aišku, kodėl mus su Janina nuo pat pradžių siejo ypatingas dvasinis ryšys, turėčiau papasakoti savo gimimo istoriją, kurią išgirdau iš Janinos lūpų. Mano mama apie tai man pasakojo nenoromis, šykščiai, tik nuotrupomis.

Janina man viską išdėstė, žinoma, tik kai suaugau, kai jau buvau sukūrusi savo šeimą.

Savo pradėtoje rašyti autobiografijoje Janina buvo užsiminusi apie mano mamos pirmąją meilę – Praną. Tai buvo vienintelis vyras, kurį mama savo gy venime mylėjo. Karo metais jis tarnavo vokiečiams. Jie jau ruošėsi vedyboms, žadėjo važiuoti pas mamos mylimojo tėvus į kaimą tartis dėl vestuvių. Tačiau, prieš ateinant rusams, mamos sužadėtinis pasitraukė su vokiečiais, daugiau jokių žinių apie jį nebuvo.

Vienas iš dažnų svečių Šančiuose, senelės namuose, kaip pasakojo Janina, buvo labai geras, doras žmogus Borisas, dvidešimt penkerių metų majoras. Jis pamilo mano mamą, gal ir jis jai patiko, tačiau mama negalėjo dovanoti „išvaduotojams“, per kuriuos neteko savo mylimojo. Todėl dažnokai netgi ir pasityčiodavo iš mano tėvo.

Turiu išsaugojusi tėvo fotografiją, su užrašu mamai 1944 m., su eilėraščio posmu, lyg ir su atsisveikinimo žodžiais. (Fotografiją man atidavė mama.)

Mama papasakojo ir tėvo šeimos istoriją.

Pasibaigus karui, 1945 metų vasarą, tėvas paskutinį kartą aplankė mamą. Matyt, jie vėl susipyko (Janina tiksliai nežinojo). Taip jie ir išsiskyrė, abu nė neįtardami, kad jau buvo užsimezgusi mano gyvybė…

Pokario metai buvo neramūs, tėvas – kadrinis kariškis, nežinia, kaip susiklostė tolesnis jo likimas.

Mama, pajutusi besilaukianti (ji tuomet buvo dvidešimt ketverių metų), kategoriškai nusprendė negimdyti. Tais laikais buvo daug priežasčių: pirmiausia požiūris į nesantuokinius vaikus, o be to, matyt, bijojo sunkumų pokario metais vienai auginti kūdikį.

Janina tiesiog prašyte išprašė, kad mama gimdytų. Ji mylėjo mano mamą, glaudėsi prie jos vaikystės košmarų akimirkom (mama buvo aštuoneriais metais vyresnė už Janiną). Motyvavo tuo, kad, kiek galėdama, padės mane auginti ir globoti.

Taigi aš išvydau pasaulį 1946 metų balandžio mėnesio 2 dieną per didįjį potvynį Kaune – Janina su mama brido naktį per užsemtas gatves iš Šančių į miesto centrą, į gimdymo namus, kai pradėjau belstis į šį pasaulį.

Todėl ir Janinos testamentas, rašytas ranka, prasideda šiais žodžiais: „Visa, kas bute, ir dalis santaupų – Lilei. Dar jai negimus, aš pažadėjau ją globoti…“

Save ir Janiną prisimenu maždaug nuo ketverių–penkerių metų amžiaus.

Tuomet mes keturios – Janina, teta Degutienė, mama ir aš, gyvenome jau dėdės bute, tame, kuris buvo iš gatvės pusės – vienas kambarys ir virtuvė. Mes su mama miegojom kambaryje vienoje lovoje, o teta su Janina – virtuvėje, kitoje lovoje. Janina jau studijavo Vilniuje, atvažiuodavo į Kauną tarp sesijų arba tuomet, kai susirgdavo ir turėdavo ilgiau gulėti namuose ar ligoninėje. Labai laukdavau Janinos grįžtant iš Vilniaus, nes namuose, kol nelankiau mokyklos, teko dažnai sėdėti su teta. Mama dirbo pamainomis (teko dirbti fabrike ir naktimis), o mane palikdavo su teta, kuri dažniausiai būdavo girta. Kadangi ji niekur nedirbo, tai gėrė iš Janinos atvežtų pinigų (matyt, likusių nuo stipendijos ir dar uždirbtų). Kaip pamenu, kiek sykių mama kalbindavo tetą eiti dirbti į fabriką, kuriame pati dirbo, siūlė padėti įsidarbinti, nes tais laikais, po karo, fabrikų ir gamyklų buvo mažai, įsidarbinti buvo sunku. Būtų abi dirbusios pamainomis, prižiūrėjusios mane, teta būtų galėjusi padėti Janinai materialiai. Tačiau teta nesutiko jokiais būdais, nes tada ji nebūtų galėjusi girtuokliauti. Taip ir sėdėjau su tetule namuose. Kai negerdavo, pagamindavo valgyti, užsiimdavo su manimi, pasakodavo įvairias istorijas apie savo „nelaimingą gyvenimą“, vaikščiodavom abi kambaryje aplink stalą, dainuodamos įvairias lenkiškas „dainuškas“. Tačiau tie periodai trukdavo gana trumpai. Dažniausiai teta prisigerdavo, o tie gėrimo maratonai tęsdavosi porą savaičių. Nueidavo pas kažkokias savo sugėroves, atsinešdavo naminės degtinės butelį (kaip dabar prisimenu – užkimštą kamščiu, padarytu iš laikraščio), gerdavo, rūkydavo ir beveik nieko nevalgydavo. Tik sėdėdavo ant lovos ir verkšlendavo, skųsdavosi man, kokia ji nelaiminga, koks sunkus ir nenusisekęs jos gyvenimas… Kai kiek prablaivėdavo ir vėl pritrūkdavo degtinės, nueidavo atsinešti. Manęs to daryti niekuomet neprašydavo, nes mama buvo griežtai uždraudusi.

Kai gerdavo, kažkodėl neišleisdavo manęs į kiemą pažaisti su vaikais – turėjau viena sėdėti namuose. O jeigu jai užmigus tyliai išsliūkindavau, po kurio laiko pasirodydavo ant laiptelių ir liepdavo kuo greičiau eiti namo. Aš protestuodavau savaip: naktį, kai teta miegodavo, nueidavau į virtuvę ir prišlapindavau į jos šlepetę.

Vieną sykį girta rūkydama padegė patalynę. Gerai, kad tuo metu mes su mama buvom namie – neįsivaizduoju, kuo tai galėjo baigtis. O koks siaubas būdavo, kai nutrūkdavo tas kelių savaičių gėrimo maratonas: baisiom baltom akim, drebančiom rankom po truputį imdavo valgyti, pamažu atsigaudavo, kiekvieną kartą prisiekdavo, kad daugiau niekuomet nė lašo neims į burną.

Buvo vienas epizodas, kai mamos prikalbinta teta susirado darbą – žiemos metu gatvėse valė sniegą. O kadangi nuo ilgalaikio gėrimo ir nevalgymo buvo išsivysčiusi skrandžio opa, vieną dieną darbo metu opa plyšo, reikėjo skubiai operuoti. Janina, sugrįžusi iš Vilniaus, rado motiną jau išoperuotą ligoninėje. Tuo ir baigėsi tetulės darbai.

Šviesiausios dienos, kurias prisimenu, buvo tada, kai Janina grįždavo iš Vilniaus. Jeigu atvažiuodavo sveika, tuomet pirmiausia eidavo aplankyti savo vaikystės ir gimnazijos laikų draugės Vandos, kuri gyveno šalia, Kranto 5-ojoje gatvelėje, visuomet pasiimdavo mane su savimi. Man tai buvo didžiausia šventė – Vanda visuomet linksma, optimistė, labai dėmesinga ir draugiška man. Pirmiausia išsidūkdavo su manimi – žaisdavome slėpynių, dar kitus žaidimus. Paskui duodavo įvairių knygų su paveikslėliais vartyti, o jos abi su Janina kalbėdavosi, kalbėdavosi, taip pat vartydavo įvairias knygas.

Tačiau dažniausiai, deja, prisimenu Šančiuose Janiną gulinčią lovoje ir sergančią. Kai ji skaitydavo, matyt, ruošėsi sesijoms, aš kantriai sėdėjau šalia, laukdama, kol ateis mano eilė. O tuomet ji paimdavo Salomėjos Nėries eilėraščių tomelį ir skaitydavo, skaitydavo… Mokėjau mintinai visas poemas – apie našlaitėlę, apie Eglę – žalčių karalienę. Pamenu, verkdavau, kai skaitydavo apie tai, kad akmenėlis turi šaltą širdį ir kodėl niekas neperka Paryžiuje iš tos mergaitės gėlyčių tik už dvidešimtį sū…

Pamenu, kai vieną sykį, eilinio ligos paaštrėjimo metu Janina sutinusiais sąnariais numezgė megztinį motinos draugei, kaimynei, jos sugėrovei. Teta nunešė megztinį žadėdama už darbą parnešti pinigų duonai, parėjo vakare visiškai girta – abi draugės pragėrė Janinos uždirbtus pinigus.

Vėliau vasarą Janina nusiveždavo mane į Vilnių, į bendrabutį, kuriame gyveno. Miegojome vienoje lovoje. Janina ruošėsi sesijai, išeidavo į kiemą. Pamenu observatoriją bendrabučio kieme, kai nusileisdavau žemyn link Neries, priskindavau laukinių gėlių ir atnešdavau Janinai. Pamenu kai kurias Janinos drauges, kurios gyveno kituose bendrabučio kambariuose – Danutę, Adą, Rūtą, Teresę ir kitas, kurių vardų neatmenu. Jos kviesdavo užeiti į savo kambarius, apdovanodavo mane įvairiais niekučiais, tačiau tai man buvo ypač brangūs suvenyrai. Įstrigo atmintin buteliukai nuo kvepalų: prisirinkdavau jų, o paskui su Janina eidavom jų parduoti į antrinių žaliavų supirkimo punktą (tokie po karo buvo). Janina palydėdavo mane, o toliau liepdavo man bėgti ir atiduoti. Matyt, suaugusiai panelei nepatogu buvo pačiai eiti. Kaip dabar prisimenu, už buteliuką su plastmasiniu kamšteliu supirkėjai duodavo po tris kapeikas, o su stikliniu – dešimt. Gavusios pinigų, eidavom „puotauti“. Matyt, baigdavosi ir tie pinigėliai, kuriuos mano mama išleisdama įduodavo.

Paskui aš pradėjau lankyti mokyklą, Janina baigė studijas. Kai pradėjo dirbti Nemenčinėje, pasiėmė motiną su savimi.

Kai man sukako devyneri metai, mano mama ištekėjo už žmogaus, kuris grįžo išbuvęs stalininiuose lageriuose. Tuo metu, kol kalėjo, jo pirmoji žmona turėjo kitų vyrų, padavė skyryboms. Patėvis buvo nepaprasto gerumo ir taurumo žmogus. Po metų gimė sesuo, dešimčia metų jaunesnė už mane. Vienas iš dėdės sūnų Šančiuose vedė, mes turėjome užleisti butą, kuriame anksčiau gyvenome, jo šeimai. Apsigyvenome kieme, mažame namelyje, kur anksčiau senelių laikais buvo skalbykla. Tai buvo mažas, devynių kvadratinių metrų kambarėlis ir maža virtuvėlė.

Dar Janinai gyvenant ir dirbant Nemenčinėje, per vienas vasaros atostogas nuvažiavau pas ją. Nemenčinėje taip pat gyveno kita mamos pusseserė Irena, mamos vyriausios sesers Onos duktė su šeima, kartu gyveno ir teta Ona.

Janina, išeidama į darbą, palikdavo tetai pinigų maistui nupirkti ir pagaminti, tačiau grįžusi nerasdavo nei pinigų, nei pietų – teta gulėdavo girta lovoje.

Tuomet aš jau buvau paauglė, Janina mokė mane visko, ką mokėjo pati. Labai gražiai mezgė, išmokė megzti ir mane. Pamenu, būdama trylikos metų, nusimezgiau pirmąjį megztinį – ir dabar jį labai gerai prisimenu, labai didžiavausi tuo savo pirmuoju darbu. Po truputį Janina mane įvedė ir į literatūros pasaulį: rekomendavo, kokias knygas skaityti, dažniausiai duodavo jų pati.

Netrukus Janinai paskyrė pirmąjį butą Antakalnyje, Smėlio gatvėje. Tai buvo vieno kambario butas, saulėtas, gana jaukus.

Labai ryškiai įstrigo atmintin buto gavimo istorija. Prisimenu, kad tuomet buvo mano žiemos atostogos mokykloje ir aš Janinos kvietimu nuvažiavau į Vilnių. Janina jau turėjo buto raktus, tačiau tuomet jai buvo eilinis ligos paaštrėjimas, ji gulėjo savo kambarėlyje Rašytojų sąjungoje. Paprašė, kad mes su teta nueitume pažiūrėti naujojo buto. Kai grįžome, tetulė buvo geros nuotaikos, tiesiog euforijoje, prisiekė Janinai, kad daugiau niekuomet negers, gražiai abi gyvens, gamins maistą, rūpinsis namais. Abejoju, ar Janina tuo patikėjo… O po kelių dienų – vėl prisigėrė. Tokios įtūžusios Janinos man dar neteko matyti: tikriausiai iš širdies skausmo ir nevilties sviedė skaitomą knygą į motiną ir pasakė, kad kuo greičiau išvyktų iš Vilniaus, nes kartu gyventi daugiau joms neįmanoma. Pasakė, kad važiuotų į Kauną, į Šančius, pas savo jaunystės draugę, išsinuomotų butą. O ji, Janina, mokės nuomą ir ją išlaikys.

Teta išvyko, susirado butą Šančiuose pas buvusią jaunystės draugę antrame medinio namo aukšte, netoli nuo mūsų namų. Janina kas mėnesį siuntė jai pinigų, o tetai atsivėrė dar didesnė laisvė – gėrė kiek norėjo ir kada norėjo, nes buvo mažesnė kontrolė.

Kadangi Janina dažnai sirgdavo ir retai galėjo aplankyti motiną, mūsų šeimai teko ją lankyti ir prižiūrėti.

Tuo metu baigiau vidurinę mokyklą, įstojau į medicinos mokyklą mokytis felčerio specialybės. Janina buvo patenkinta mano pasirinkimu, nes visuomet kiekvieną savo sprendimą aptardavau su ja. Janina buvo ir liko visą gyvenimą man didžiausiu autoritetu ir patarėju. Savaitgaliais nuvažiuodavau į Vilnių, aplankydavau ją. Vasarą susitikdavom retai, nes, susipažinusi su Brone Jacevičiūte, Janina visas vasaras praleisdavo Bronės tėviškėje – Kupiškio rajone, Mazgeliškyje. Visą laiką susirašinėdavom laiškais. Kuo toliau, tuo labiau stiprėjo ryšys tarp manęs ir Janinos. Matyt, dėl to, kad aš jau buvau suaugusi ir galėjome daugiau viena kitai atsiverti. Tai buvo ypatingas artumas: Janinai nereikėjo daug pasakoti, pamačiusi mane, viską suprasdavo pati ir beveik nieko neklausinėdavo arba palaukdavo, kol pasipasakosiu pati. Jaučiausi visą laiką apgaubta jos meilės ir rūpesčio. Niekas nevadino manęs tokiais žodžiais kaip Janina – „Liliuk, žvirbluti, vabalėli“ ir kt. Savaitgaliais dažnai aplankydavau Janiną Vilniuje. Tuo metu susipažinau su būsimuoju vyru, draugavome dvejus metus, galvojom apie vedybas. Tačiau man buvo labai svarbi Janinos nuomonė apie mano draugą. Nuvažiavom į Vilnių. Janina, pamačiusi jį, iš karto pasakė: „Tai tavo žmogus“. Tais pačiais metais, 1969-aisiais, mano mamai darbovietėje buvo paskirtas ilgai lauktas butas. Mums, kaip keturių asmenų šeimai, priklausė du kambariai. Janina, pasitarusi su Brone (Bronės jaunystės dienų draugė tuo metu dirbo Kauno miesto vykdomajame komitete), paprašė mamos, kad jei būtų galimybė gauti trijų kambarių butą, į tą trečiąjį priimtų gyventi ir globoti seserį, Janinos motiną.

Mama sutiko, žinau, kad neturėjo jokių išskaičiavimų. Paprasčiausiai mylėjo Janiną, visą gyvenimą gailėjo jos, stengėsi kuo galėdama padėti. Aš manau, kad toks jau buvo mamos likimas – beveik visą gyvenimą gyventi kartu su alkoholike seserimi.

Teta mirė sulaukusi aštuoniasdešimties metų, gėrė beveik iki mirties. Su mano mama teta gyveno beveik penkiolika metų.

Kadangi visą darbingą gyvenimo dalį teta niekur nedirbo, negavo jokios pensijos, buvo visiškai Janinos išlaikoma. Ji siųsdavo arba perduodavo pinigų, pirkdavo drabužių, vaistų, kitų reikalingų daiktų. Kai pajėgdavo, pati atvažiuodavo iš Vilniaus, dažniausiai su Brone, atveždavo įvairių dovanų, skanėstų. Teta daug skaitė. Pasigamindavo valgyti, pati tvarkydavosi. Jokių rankdarbių nemėgo. Kol pati pajėgdavo nueiti į parduotuvę, vis užgerdavo.

Kai mano mama pastebėdavo, kad teta vėl geria, pradėdavo bartis, toji užsirakindavo savo kambaryje ir nieko neįsileisdavo. Kai teta jau nebepajėgė išeiti iš namų, atsirasdavo draugių, kurios atnešdavo ir pro langą paduodavo butelį (mamos butas buvo pirmame aukšte).

Tais pačiais (1969) metais ištekėjau. Nuolat susirašinėjom su Janina, nuvažiuodavau su vyru jos aplankyti. Janina laukdavo mūsų visuomet priruošusi įvairiausių gardumynų – kepsnių, pyragų. Jau laiptinėje iš buto sklisdavo nepaprastai gardūs kvapai. Ji buvo labai gera kulinarė: mokėjo· kepti, virti, konservuoti. Skaitė literatūrą lenkų, vokiečių, čekų kalbomis. Nusirašydavo arba išsikirpdavo įvairių valgių gaminimo receptų. Labai daug išmokau iš jos, atsiųsdavo man receptų, išverstų iš kitų kalbų.

Janina prenumeravo daug užsienio laikraščių ir žurnalų. Lenkų kalba skaičiau pati. Dar ir dabar turiu išsaugojusi jos ranka rašytus įvairių pyragų, sausainių kepimo, konservavimo receptus. Viską gamindavo su meile ir išradingai, greitai – jai visuomet viskas puikiai pavykdavo.

Patiko vaišinti visus svečius ir draugus, kurie ją lankydavo.

Tuo metu aš dirbau Kaune, Geležinkeliečių ligoninėje. Tai buvo žinybinė įstaiga, kurios darbuotojai vieną kartą per metus gaudavo nemokamą bilietą važiuoti traukiniu buvusios Tarybų Sąjungos teritorijoje pageidaujamu maršrutu, pirmyn ir atgal.

Janina, jau būdama Gurzufe, parašė man siūlydama atvažiuoti, kad išnaudočiau tą progą, kol jos ten kartu su Brone. Būsim visos kartu, galės mane pagloboti. Ji labai norėjo, kad ir aš pamatyčiau Krymą. Ryžausi, išėjau eilinių atostogų ir išvykau. Motyvavau tuo, kad po kūdikio gimimo nežinia kada ir kur galėsiu išvažiuoti. Janina su Brone surado man kambarėlį, visą laiką globojo, vežiojo į visus Krymo pakrantės kurortinius miestelius. Pamačiau visas Krymo grožybes. Buvau labai patenkinta ir dėkinga joms už rūpestį.

Jau Kryme pamačiau, kad Janinos būklė pablogėjusi, atsirado kitų problemų, kartojosi priepuoliai, dėl kurių vėliau teko atlikti operaciją. Tačiau Janina buvo labai ištverminga, kiek galėdama stengėsi nedemonstruoti savo blogos savijautos, negadinti kitiems nuotaikos.

Visą gyvenimą prisimenu Janinos žodžius, kai ji sakydavo, kad blogiausia yra gailėtis savęs, verkti dėl savęs. Tada žmogus ištyžta, sunku vėl atsistatyti. Nelengvomis gyvenimo akimirkomis visuomet prisimindavau šiuos žodžius. Šitaip gali elgtis tik stipri asmenybė, kokia ir buvo Janina.

Dar gyvendama pirmajame bute Smėlio gatvėje, Janina pradėjo bendrauti su laiptinės kaimyne, gydytoja chirurge Lena Daubaraite-Rapaliene. Ji gyveno su vyru ir mažu sūneliu Audrium. Lenutė, kaip medikė, matuodavo Janinai kraujospūdį, suteikdavo pirmąją pagalbą, kai prireikdavo, siūlydavo jai kitas savo paslaugas. Janina prisirišo prie mažojo Audriuko, vaikas pamilo ją. Bendravimas su Rapalių šeimyna peraugo į didelę draugystę. Rapaliai buvo (ir išliko iki šiol) nepaprastai dvasingais, gerais, dorais žmonėmis, pasiruošusiais bet kuriuo momentu padėti Janinai. Gerbė ją, mylėjo iki pat mirties. Ypač kantri, atsidavusi Janinai buvo Lenutė.

Janina pirkdavo Audriui dovanėles – rūbelius, žaislus. Galbūt tai buvo vienintelis būdas atsidėkoti bičiulei už paslaugas, tačiau Janina tai darė su meile, norėdama suteikti džiaugsmo savo artimiesiems, ją mylintiems žmonėms.

Kad ir kur būdavo Janina, Lena visuomet tiesiog paknopstom atbėgdavo, siūlydama savo pagalbą. Labai daug gyvenimo valandų yra praleidusi prie Janinos lovos. Tai reto gerumo ir didelės širdies žmogus. Ji su vyru globojo ir Janinos bičiulę Bronę (mirė 2013 m.).

Paskutiniame eilėraščių rinkinyje „Purpuru atsivėrusi“, išleistame 1984 m., Janina Lenai dedikavo eilėraštį „Gerumas“.

Noriu paminėti ir kitas artimiausias Janinos bičiules, kurias gerai pažinojau ir su kuriomis teko daug bendrauti. Tai draugės, kurios gyveno Vilniuje, dažnai aplankydavo Janiną, todėl ir aš jas gerai pamenu, dėkinga likimui, kuris suteikė progą pažinti tokias nuostabias asmenybes. Vienos iš jų buvo seserys Venclovaitės – Danutė ir Stasė. Apie Stasę žinau tiek, kad ji buvo mokytoja, dirbo vienoje Vilniaus vidurinėje mokykloje. Artimiau Janina bendravo su Danute Venclovaite, kuri buvo jos studijų draugė. Danutė dirbo grožinės literatūros leidykloje redaktore. Dažnai užsukdavo pas Janiną, atnešdavo įvairios literatūros, naujausių leidinių. Seserys Venclovaitės gyveno taip pat Antakalnyje, netoli Janinos namų. Jų tėviškė buvo viename kaime netoli Sartų ežero. Kol seserų tėvelis dar buvo pajėgus, gyveno vienas tėviškėje, jos dažnai jį lankydavo, o vasarą, per atostogas, pas Danutę prie Sartų ežero nuvažiuodavo ir Janina su Brone. Vėliau tėvelis persikėlė į Vilnių gyventi kartu su dukromis. Tai buvo nepaprasto gerumo senukas, labai mylėjo ir gerbė Janiną. Ši vadino jį tėvuku. Tais tarybiniais deficito laikais tėvukas, turėdamas laiko ir dar pajėgdamas, stovėjo eilėse žiemos metu, kad galėtų Janinai nupirkti vaisių – obuolių, apelsinų. Pats visuomet siūlydavo Janinai savo paslaugas, matyt, jam buvo malonu padaryti jai ką nors gera.

Dar norėčiau papasakoti apie kitą ištikimą Janinos bičiulę – šviesaus atminimo Anastasiją Kašinskaitę – mūsų Nastutę. Nastutė buvo neeilinės erudicijos, nepaprasto nuoširdumo, didelės širdies žmogus. Turėjo nuostabų humoro jausmą. Dirbo vertėja, vertė iš senųjų graikų, lotynų ir kitų kalbų. Iš jos akių trykšte tryško gerumas. Mylėjo gamtą, žmones, gyvulėlius, o ypač – šunis. Pati turėjo sukaupusi didelę suvenyrinių šunelių kolekciją. Daug metų nešė sunkų kryžių – namuose slaugė paralyžiuotą mamą. Deja, vėliau susirgo vėžiu ir mirė.

Dažnai Janiną aplankydavo profesorė Viktorija Daujotytė. Lankydavo gerbiamą poetę kaip literatė ir kritikė. Profesorė buvo Janinos biografė – tuo metu rašė knygą apie Janinos gyvenimą, todėl žinojo visas jos gyvenimo smulkmenas, visas peripetijas. Žinau, kad Janina yra jai papasakojusi apie save absoliučiai viską. Netgi aš tiksliai nežinojau kai kurių Janinos gyvenimo epizodų, apie vieną – fatališką – sužinojau tik po jos mirties. Janina nieko nepasakojo, matyt, nenorėdama manęs jaudinti, suteikti širdies skausmo. Po Janinos laidotuvių, gedulingų pietų metu, sužinojom, kad vienu kritiniu savo gyvenimo momentu Janina buvo komoje, o poetas Alfonsas Maldonis jau buvo parašęs nekrologą. Tuomet tai prisiminė ir papasakojo Bronė. Su profesore ir dabar mus sieja šilti santykiai. Po Janinos mirties jos prašymu perdaviau pradėtą ir nebaigtą rašyti autobiografiją, sutvarkiau Janinos korespondenciją, kitus dokumentus, kuriuos taip pat atidaviau. Labai dėkinga už viską gerbiamai profesorei.

Pažinojau ir kitas Janinos studijų drauges, su kuriomis ji ir vėliau bendravo: tai Rūta, Ada, Teresė (Tera), Filomena (Filė). Jos gyveno ir dirbo ne Vilniuje, todėl susitikdavome retai. Daugiau teko bendrauti su Rūta ir Ada. Apie šių draugių gyvenimus ir likimus žinojau iš Janinos pasakojimų.

Privalau papasakoti dar apie vieną ištikimą Janinos bičiulį. Tai Silvestras Drabavičius, gyvenęs Kaune, dirbęs „Šviesos“ leidykloje redaktoriumi. Redagavo mokyklinius vadovėlius. Silvestras buvo ištikimas Janinos talento gerbėjas, didelės erudicijos žmogus, nepaprastai mylintis literatūrą, poeziją. Dievino poetę Cvetajevą. Pats taip pat rašė eilėraščius, siuntė juos Janinos įvertinimui. „Šviesos“ leidykla savo iniciatyva 1996 m. išleido jo eilėraščių rinkinį „Labas rytas, saulėlydi“. Tai buvo labai nuoširdus, rūpestingas žmogus. Turėdamas galimybių gauti knygynuose naujausių poezijos leidinių, dažniausiai rusų poetų, atnešdavo juos man nupirkęs ir prašydavo perduoti Janinai. Kadangi Janinai nuolat reikėjo daug ir įvairių vaistų, o tų, kuriuos jai išrašydavo, vaistinėse nebuvo, turėdamas pažinčių Kaune, vaistų sandėlyje, aprūpindavo ją deficitiniais medikamentais. Be abejo, jų buvo ir Vilniuje, tačiau tais laikais jie buvo ne visiems prieinami, o Janina sau nieko neprašydavo – buvo per daug išdidi. Už ją, kai galėdavo, tai atlikdavo Bronė. Su Silvestru gražiai bendravo ir mūsų šeima: jis nepamiršdavo pasveikinti telefonu visų švenčių proga, aprūpindavo mano dukrą naujai išleistais mokykliniais vadovėliais.

Deja, ir šio žmogaus jau keletas metų kaip nebėra tarp gyvųjų.

Pagaliau 1971 m. spalio 24 d. gimė mano duktė Rūta. Sunku aprašyti, kaip džiaugėsi Janina, kokius nuostabius žodžius parašė sveikinimo atviruke! Tiksliai nepamenu, kada ji pirmą kartą atvažiavo mūsų aplankyti. Neįmanoma išreikšti žodžiais, kokios emocijos liejosi iš jos, kai pirmą kartą pamatė Rūtą – susižavėjimas mažu sutvėrimu iki džiaugsmo ašarų. Visuomet ją vadino anūke, o dukra ją – močiute Janina. Kai Rūta paaugo, aš jai pasakiau: „Tu net neįsivaizduoji, kokia turi būti laiminga, turėdama net tris močiutes. O aš buvau nuskriausta likimo – neturėjau nė vienos močiutės. Tačiau man Dievas davė dvi mamas!“

Su kokia didžiule meile Janina mezgė Rūtai sijonėlius, suknytes ir kitus drabužėlius. Buvo išpuošta jos darbeliais lyg lėlė.

Vėliau, važinėdama su Brone po įvairius Lietuvos miestelius, visuomet pripirkdavo drabužėlių, žaislų – tai Janinai teikė didžiulį džiaugsmą. Į Vilnių pirmą kartą visi nuvykome 1972 m. gruodžio mėnesį per Kalėdų šventes. Rūtai tuomet buvo metai ir du mėnesiai. Labai smagiai praleidome šventes, kartu buvo ir Rapalių šeima su mažuoju Audriuku.

Netrukus Janina persikraustė į didesnį – dviejų kambarių – butą žinybiniame Rašytojų sąjungos name Antakalnio gatvėje. Tai buvo geras, šiltas ir jaukus butas, su didžiule virtuve, už namo – didelis, apželdintas kiemas, netoliese, apačioje – Neries krantas. Janina su džiaugsmu įsikūrė savo naujajame būste – buvo vietos knygoms, kurių turėjo sukaupusi didžiulę biblioteką, įsigijo ir rašomąjį stalą, nes senajame bute nebuvo vietos jam pastatyti.

Tačiau netrukus Janinai vėl teko patirti eilinį stresą.

Tuo metu Rūtai buvo beveik dveji metai, laikinai gyvenome pas mano mamą, neturėjom nuosavo būsto. Mamos bute telefono dar nebuvo, tad su Janina nuolat bendravome laiškais. Ir štai vieną dieną gaunu laišką, kuriame rašoma, kad buvo sukviestas konsiliumas – nuspręsta ją operuoti. Prašė atvažiuoti į Vilnių. Tuo metu nepaprastai susijaudinau, tiesiog iki šiol neprisimenu, kaip atsidūriau pašto skyriuje, esančiame netoli mamos namų, paskambinau Janinai, mes pasikalbėjom ir sutarėm, kada atvažiuosiu.

Palikusi dukterį mamos priežiūrai, nuvykau į Vilnių. Radau Janiną jau ligoninėje, aišku, prislėgtą, tačiau kaip visuomet ji laikėsi stojiškai ir stengėsi tvardytis. Tuomet papasakojo viską išsamiai, kodėl nusprendė operuoti (nepadėjo keletą metų taikytas medikamentinis gydymas). Buvo sukviestas konsiliumas, kadangi operuoti buvo rizikinga dėl širdies būklės, reikėjo ypač atsargiai pritaikyti ir dozuoti narkozę. Kaip kardiologas, lemiamą žodį turėjo profesorius Elijus Stupelis. Rašydama apie šį Janinos gyvenimo epizodą, privalau papasakoti apie tą nuostabų žmogų, prieš kurį, jo asmeniškai nepažinodama, žemai lenkiu galvą. Apie gerbiamą profesorių žinau tik iš Janinos pasakojimų. Tai buvo gydytojas kardiologas, kaip aš pati, būdama medikė, dažnai išsireiškiu, „daktaras nuo Dievo“, jis nuolat gydė Janiną, stebėjo jos širdies būklę. Tačiau tai nebuvo eiliniai gydytojo ir pacientės santykiai. Janina begaliniai pasitikėjo juo ne tik kaip puikiu specialistu, juos siejo ir artimas dvasinis ryšys. Profesorius – nepaprastai inteligentiškas, dvasingas, visapusiškai išsilavinęs žmogus, gerbė Janiną kaip poetę ir asmenybę. Žinojau, kad esant reikalui, t. y. atsiradus problemų su širdimi, ji galėjo jam paskambinti nors ir vidurnaktį.

Vėliau profesorius su šeima išvyko į Izraelį. Janina visą likusią gyvenimo dalį susirašinėjo su juo, profesorius dažnai neakivaizdžiai ją konsultuodavo, duodavo patarimų, siųsdavo vaistų. Tai labai palaikė Janiną moraliai.

Operacija pavyko, nors būta nedidelių komplikacijų. Viskas baigėsi sėkmingai. Janina po truputį atsigavo, vis nuvažiuodavau jos aplankyti.

Netrukus ir mes įsigijome savo butą, tuomet su Janina dažniausiai bendravome telefonu.

Paskambinusi pirmiausia ji pasiteiraudavo apie mano sveikatą. Gal nereikėtų liesti tos temos, nes tai ne mano gyvenimo aprašymas, tačiau tik tokiu būdu galiu atskleisti didelį Janinos rūpestį manimi, jos sielvartą dėl mano nelemtos ligos.

Po didelio džiaugsmo – dukros gimimo ir prie manęs atsėlino nelaimė – susirgau nepagydoma, nuolat alinančia nervų sistemą odos liga, kuri pirmiausia palietė rankas. Beje, tai mano kryžius, kurį kantriai nešu visą gyvenimą – iki šiol. Janina matė, kokiom kruvinom, žaizdotom rankom auginu dukrą, skalbiu, gaminu, dirbu. Mačiau ir jaučiau, kaip ji dėl to jaudinasi, kaip stengiasi kuo galėdama man padėti. Gavusi jos laišką, pirmiausia perskaitydavau jos žodžius: „Liliuk, mieliausia, kaip Tavo rankelės?“ Kadangi skaitė daug užsienio literatūros, pati domėjosi medicina, turėjo daug šios srities žinių, siųsdavo laiškuose įvairių patarimų, palaikė mane moraliai, ieškojo specialistų, kurie galėtų man padėti. Susitarė Vilniuje su profesoriumi dėl konsultacijos. Tačiau geriausias palaikymas – tai jos geležinė valia, jos gyvenimo patirtis. Kai susitikdavom, ramindavo mane, guosdavo kiek įmanydama. Taip suprasti ir guosti gali tik pats kančioje gyvenantis žmogus. Kartą, kai viena po kitos susirgo vėžiu ir mirė artimiausios draugės – Vanda, Nastutė, taip pat gera sveikata negalėjo pasigirti ir kitos artimos draugės, Janina pasakė: „Kodėl visi mano artimiausi žmonės paženklinti kančios ženklu?“

Mes gana dažnai su Janina šnekėdavom apie mūsų keistą giminę, apie visų likimus, gyvenimus, kurie dažniausiai buvo nelaimingi, kai kurių netgi tragiški. Stebėjomės, mąstėm abi, tačiau tuo ir baigdavosi šie mūsų pokalbiai.

Visas vasaras Janina praleisdavo Bronės tėviškėje. Kiekvieną pavasarį buvo tokia tradicija kaip ritualas: per tuometines gegužės mėnesio šventes mano vyras nuvažiuodavo traukiniu į Vilnių (tuomet savo transporto dar nebuvom įsigiję), o iš ten, kartu su Brone, važiuodavo į Mazgeliškį padėti sodyboje pasiruošti sezonui (valydavo langus, tvarkydavo po žiemos kambarius), nugabendavo visą vasarai reikalingą mantą. Vėliau, orams atšilus, abi bičiulės iškeliaudavo vasaroti.

Pakviesdavo pasisvečiuoti ir mus.

Iki šiol dėkinga už tai Bronei, kadangi mes su vyru abu buvom miestiečiai, giminių kaime neturėjom.

Su dukra pirmą sykį į Mazgeliškį nuvykom, kai ji buvo trejų su puse. Sunku aprašyti, kokį įspūdį tai padarė jai, gimusiai ir augusiai daugiabutyje, „ant asfalto“. Teko būti ir miške, ir pajūry, tačiau kai atsidūrė nepaprastai gražioje sodyboje, apsuptoje aplink plytinčių laukų ir miškų, o svarbiausia – pirmą kartą gyvenime pamatė gyvus visus įmanomus naminius gyvulėlius ir paukščius, ją ištiko savotiškas šokas. Kol ten svečiavomės, kiekvieną rytą, vos praplėšus akis, jos pirmieji žodžiai būdavo: „Einam į tvartą.“

Vėliau beveik kiekvieną vasarą palikdavau Rūtą kokiam mėnesiui Janinos ir Bronės globai kaime. Buvau labai dėkinga, kad mano vaikas gali pagyventi kaime, šalia ją mylinčių žmonių. Buvo prižiūrėta, sveikai maitinama, tačiau nelepinama. Janina, turėdama pedagoginį talentą, liepdavo ir padirbėti: išravėti tam tikrą lysvės dalį, padėti jai prižiūrėti, palaistyti gėles. Gražu buvo žiūrėti, kaip Rūta savo mažais piršteliais kruopščiai išrauna kiekvieną piktžolę. Janina sakydavo, kad vaiką gyvenimui ruošti reikia nuo mažens, pratinti prie realybės, kad neužaugtų gležna kaip šiltnamio gėlelė. Pati žinojo, koks likimas gali būti negailestingas ir sutrypti bet kurią akimirką. Rūtą labai mylėjo: sekė pasakas, skaitė knygas. Paskyrė jai eilėraščių rinkinį „Saulės pėdomis“, kuris buvo išleistas 1979 metais.

Nuostabiai gražius žodžius įrašydavo dovanodama naują vaikams skirtą knygelę.

Kadangi kiekvienais metais mūsų šeima turėjo galimybę pavasaroti Bronės sodyboje, mačiau ir supratau, kodėl Janina taip laukdavo vasaros, kad galėtų ištrūkti iš miesto. Nesugebėsiu išdėstyti, kas jau parašyta išleistoje profesorės Viktorijos Daujotytės knygelėje, kur Janina pasakoja apie savo sąlytį su gamta, tačiau mačiau didžiulį džiaugsmą Janinos akyse, gamtoje ji jautėsi lyg žuvis vandenyje. Be galo mylėjo žemę, kiekvieną augalėlį, medį, žinojo visus laukinių gėlių pavadinimus. Turėjo savo daržą – sukastą ir aptvertą žemės plotą, kuriame sėjo ir augino daržoves. Atvažiavusi dažnai rasdavau tupinėjančią tarp lysvių, suprakaitavusią, purvinomis rankomis, tačiau be galo laimingą. Augino įvairias tuo metu Lietuvoje dar nepopuliarias daržoves – pastarnokus, špinatus, kaliaropes, brokolius ir įvairias prieskonines žoleles. Su pasididžiavimu rodė savo augalus, pasakojo, kuo vertinga viena ar kita daržovė.

Po langais žydėjo įvairios gėlės: nasturtos, piliarožės, jurginai. Vienais metais tarp kitų gėlių buvo pasodinusi ir rožės kerą. Vieną sykį atvykusi darželyje pamačiau pražydusį didžiulį sodrios purpuro spalvos rožės žiedą – nepaprasto grožio. Janina tuomet pasakė: „Žinai, koks tos veislės pavadinimas? – Princesė Lilijana“… Įamžinom fotografijoje tą rožę, dar ir dabar saugau padarytas skaidres.

Vakarais eidavome abi pasivaikščioti į laukus, šnekėdavom daug ir apie viską. Klausinėdavo, kokios naujienos pas mus, Kaune. Kartais nutildavo, susimąstydavo, eidavom tylėdamos – galbūt tuo metu Janinos galvoje gimdavo nauji poezijos posmai. Sodyboje, jos kambaryje ant stalelio prie lovos visuomet gulėjo įvairios užrašų knygelės, popieriaus skiautelės su prirašytais, pribraukytais ir koreguotais eilėraščių posmais.

Vasarodama kaime, Janina artimai susibičiuliavo su netoliese gyvenančia Nedveckų šeima. Kadangi ir mūsų šeimai teko gana artimai su jais bendrauti, noriu papasakoti, kokie tai nuostabūs, šilti, mieli žmonės. Nepaprastai darbštūs ūkininkai – Janina ir Bronius – augino sūnų Joną ir jaunesnę dukrą Jūratę. Jūratėlė tuomet buvo mano dukros vienmetė, jos abi susidraugavo, kartu žaisdavo. Mergaitė buvo rami, kukli, nepaprastai prisirišo prie Janinos ir pamilo ją. Janina, be abejo, atsakė tuo pačiu, labai šiltai bendravo. Kadangi Jūratė buvo gabi, savarankiška (manau, kad didelę įtaką jos tolesniam gyvenimui ir specialybės pasirinkimui padarė Janina), vėliau sėkmingai įstojo ir baigė Vilniaus universitetą, lietuvių kalbos ir filologijos fakultetą. Baigusi studijas, dabar gyvena ir dirba Vilniuje, tapo gabia žurnaliste.

Su meile ir pagarba prisimenu ypatingą žmogų – Janiną Nedveckienę. Ji – buvusi Merkytė, gerbiamo akademiko Alfonso Merkio sesuo. Gyvenimo užgrūdinta, nepaprastai dvasinga ir šilta, išmintinga moteris. Mylėjo ir labai gerbė Janiną, abi bendravo lyg seserys, ji, kaip Janina, buvo teisinga, nemėgstanti prisitaikėliškumo ir tuščiažodžiavimo. Nors pati buvo gera, patyrusi ūkininkė, klausdavo Janinos patarimo praktiniais, finansiniais klausimais. Janina, būdama eruditė ir turėdama didelės visapusiškos gyvenimo patirties, yra daugeliui padėjusi vertingais patarimais. Labai dėkinga likimui, kuris suteikė galimybę mūsų šeimai artimai bendrauti su Nedveckais.

Vėliau Janina jiems leidus pervežė ir pastatė namelį jų sodybos teritorijoje. Sodyba labai gražioje vietoje, šalia – Puožo ežeras. Pabūti pas tuos žmones, pabendrauti su jais man buvo didžiulė atgaiva sielai. Kupiškėnų kalba su daugybe mažybinių, malonybinių žodelių skambėjo kaip gražiausia muzika. Mūsų santykius gaubė nepaprasta aura: graži gamta, mieli, geraširdžiai žmonės. Janinos Nedveckienės vyras Bronius vis ką nors meistraudavo su mano vyru, buvo labai rūpestingas, paslaugus. Dirbo veterinarijos gydytojo padėjėju, be galo mylėjo gyvūnus, buvo aistringas medžiotojas. Išvykstant į Kauną, Janina su Bronium visuomet stengėsi įdėti lauknešėlį kaimiškų gėrybių – obuolių, skilandžio, šernienos dešros, medaus.

Po Janinos mirties teko porą kartų svečiuotis pas juos, palaikėme šiltus santykius. Be to, jaučiau ypatingą trauką pabūti arčiau Janinos, pajusti ją prie jos išsvajoto namelio, kuriuo džiaugtis, deja, teko neilgai. Tačiau laikas, atstumas, mūsų visų gyvenimo problemos daro savo. Nors tikrai nuoširdžiai buvom kviečiami atvykti į svečius, tačiau vis atidėliojom. Santykiai nenutrūko – visuomet sveikiname vieni kitus švenčių progomis.

Taip ir gyvenome. Janina, kaip minėjau, vasaras praleisdavo kaime. Žiemą ar rudenį kartais tekdavo atsigulti ligoninėn, atlikti tyrimus, pastiprinti širdį. Kol pajėgė keliauti, dar porą kartų buvo išvykusi į užsienį su turistinėmis grupėmis – aplankė Lenkiją, Vokietiją, Čekoslovakiją, Norvegiją.

Kadangi vertė poeziją iš kitų kalbų, mėgo prancūzų poetus, vienu metu buvo pradėjusi mokytis prancūzų kalbos, į namus ateidavo dėstytoja.

Savaitgaliais dažnai važiuodavau pas Janiną, nuveždavau reikalingų produktų, aprūpindavau ją siūlais, kadangi Janina daug mezgė.

Mūsų karta puikiai prisimena ir tą laikotarpį, kai parduotuvių lentynose puikavosi vien jaučių kanopos, elementariausi produktai buvo deficitas ir dalijami tik išrinktiesiems. O Janinai, dėl sveikatos būklės, buvo ypač reikalinga visavertė mityba. Nuo gimimo gyvendama Kaune, turėjau ryšių, pažinčių, todėl galėjau gauti ko jai reikėjo. Žinoma, nemalonu eiti, landžioti, prašinėti. Sau šito niekuomet nedaryčiau, tačiau dėl kitų artimų žmonių, o ypač dėl Janinos, galėjau iš po žemių iškasti, kai reikėjo.

Jaučiau begalinį džiaugsmą, galėdama suteikti jai malonumą. Aišku, ne vien dėl to, kad ji elgėsi taip pat su visais artimais žmonėmis, ir tuo labiau ne dėl jos dėkingumo. Svarbiausia – didžiulė Janinos meilė man ir džiaugsmas, kad aš galėjau jai atsakyti tuo pačiu.

Mano mama – nepaprastai rūpestinga, kovojo už savo vaikus lyg liūtė, visuomet buvau soti ir tvarkingai aprengta, tačiau glaudžiausias dvasinis ryšys siejo su Janina. Tik išgirdusi mano balsą telefonu, ji jau iš karto suprasdavo, ar man tuo metu gera ar bloga. Kai susitikdavom, viską suprasdavo iš akių, vos mane pamačiusi. Niekuomet nepakeldavo balso kalbėdama su manimi, nors buvo sudėtingo charakterio asmenybė: gana kategoriška, impulsyvi, nepripažįstanti kompromisų, nemėgstanti tuščiažodžiavimo, o ypač nekentė melo, veidmainiavimo ir prisitaikėliškumo. Gal ir esu kelis kartus bandžiusi sumeluoti, tačiau tokiais atvejais jos žvilgsnis rodė, kad viską supranta, nereikėjo jokių žodžių. Turėjo subtilų humoro jausmą. Kiekvieną žmogų matė tiesiog kiaurai. Mokėjo atsiriboti nuo tų, kurie jai paprasčiausiai nekėlė pasitikėjimo.

1980 metai. Eilinį kartą atvykus į Vilnių aplankyti Janinos, ji man ištiesė tūkstantį rublių, sakydama, kad išvertė nelabai jos vertinamos rusų poetės eilėraščių rinkinį, norėdama uždirbti man pinigų, ir pridūrė, kad galim panaudoti tuos pinigus savo nuožiūra, savo reikmėms.

Be abejo, tuo metu mums tai buvo didžiuliai pinigai. Tačiau kokių nors didesnių pirkinių neplanavom, pragyvenimui pakako. Pasitarę su vyru, įsigijom turistinius kelialapius ir rudenį, spalio mėnesį, išvykom į Vidurinę Aziją – pamatėm senuosius miestus – Bucharą, Samarkandą, buvom be galo laimingi ir patenkinti šia kelione. Janina, žinoma, pritarė mūsų sumanymui, kad ištrūkom iš namų ir praplėtėm savo akiratį.

Visuomet, kiek galėdama, Janina mus rėmė materialiai, netgi stengėsi nepamiršti man kompensuoti išlaidų už keliones traukiniu į Vilnių. Tiesiog nepatogu būdavo imti tuos pinigus, tačiau be jokių atsikalbinėjimų įduodavo, ir baigta.

1983 m. kovo mėnesį staiga susirgo ir mirė Janinos motina. Sulaukusi savo aštuoniasdešimtmečio, be kančių, sutrikus širdies veiklai ir pragulėjusi kardiologinėje reanimacijoje dvi dienas. Kaip esu minėjusi, su mamos šeima ji gyveno kartu penkiolika metų.

Po metų, 1984 m. birželio mėnesį, staiga nuo komplikacijų po apendicito operacijos mirė mano patėvis Feliksas. Nors prieš metus buvo atlaikęs paeiliui du infarktus. Janina tuo metu vasarojo Mazgeliškyje. Gavusios telegramą, atvyko abi su Brone į laidotuves. Janina mylėjo ir gerbė Feliksą, kadangi tai buvo jautrus, geros širdies žmogus, kartu su mama globojo tetą Degutienę.

Tais pačiais 1984 m. Janinai diagnozavo inkstų ligą. Pradžioje gydė medikamentais, didelėmis dozėmis skyrė hormoninius preparatus, nuo kurių atsirado kiti pašaliniai reiškiniai: išopėjo žarnynas, sutriko kepenų veikla. Reikėjo laikytis ypatingai griežtos dietos. Vėl teko dažniau gulėti ligoninėje, kadangi blogėjo ir širdies būklė.

Janina išstudijavo visą įmanomą literatūrą apie šį susirgimą. Puikiai žinojo, kad liga neišvengiamai veda prie visiško inkstų funkcijos sutrikimo. Prasidėjo naujas kovos etapas už išlikimą…

Tada vieno pokalbio metu Janina man pasakė: „Neįvertinau, kad iki šiol aš buvau tokia sveika…“

Vieną rudenį į Vilnių iš sodybos Janina atsivežė katytę, kuri jai sunkiomis gyvenimo valandomis tapo ištikima drauge ir guodėja.

Šios katytės istoriją papasakojo knygelėje „Nepalik manęs“, skirtoje vaikams.

Praminė katytę Juodnosyte. Tai buvo didžiulio abipusio prisirišimo tarp gyvulėlio ir žmogaus pavyzdys. Vilniaus bute katytė greitai apsiprato, buvo švari, tvarkinga, tačiau su charakteriu: pripažino tik Janiną, žinoma, dar ir Bronę. Kitų neprisileisdavo, netgi apdraskydavo. Buvo savotiškai pavydi ir kerštinga: jei nepatikdavo kuri nors Janiną aplankiusi draugė, tai viešnios rankinėje kartais palikdavo „suvenyrą“. Sykį gavau labai graudų Janinos laišką, kuriame ji detaliai aprašė, kaip katytė patyrė sunkią traumą: gaudydama paukštelį, iškrito iš trečio aukšto pro langą ant asfalto. Sunkiai susižeidusią, leisgyvę Janina ją parsinešė, gydė, kol ši pasveiko. Vasaromis išsiveždavo katytę į kaimą.

Kuo labiau progresavo Janinos liga, tuo glaudesnis ryšys buvo tarp jos ir įnamės: dėkingu ir ištikimu žvilgsniu šioji sekė kiekvieną Janinos judesį, įsitaisydavo lovoje šalia jos, visuomet iš priekio ir murkdama minkydavo savo švelniomis letenėlėmis jos krūtinę. Visi Janinos megztiniai ir chalatai buvo išpešioti kilpomis nuo aštrių katytės nagelių. O kai Janina išvykdavo į ligoninę, gulėdavo susirietusi į kamuoliuką ir žiūrėdavo liūdnomis akelėmis.

Pagaliau išsipildė sena Janinos svajonė – įsigijo savo namelį, nusipirko iš vienos močiutės kaime, kuri išvyko gyventi miestan pas sūnų ir buvo priversta jį parduoti.

Mano ir sesers vyrai padėjo namelį sutvarkyti ir įrengti. Janina pasodino daržovių. Buvo nepaprastai laiminga, džiaugėsi kiekviena diena, praleista savo išsvajotame lizdelyje.

O liga negailestingai progresavo toliau… Janinos laukė dar vienas likimo smūgis: reikėjo pradėti daryti dializes, nes jau nebebuvo kitos išeities.

Sukvietė eilinį konsiliumą. Janiną globojusi gydytoja Nijolė Stanaitytė ilgai įkalbinėjo Janiną dėl šios procedūros.

Janina atkakliai priešinosi, jokiais būdais nenorėjo sutikti, kad jos gyvenimas būtų priklausomas nuo kažkokios gyvenimo prailginimo mašinos, tačiau vėl teko eiti į didžiausią gyvenime kompromisą: 1988 m. gegužės mėnesį pradėtos dializės procedūros. Tai buvo košmariškas išbandymas: du kartus per savaitę teko gulėti prijungtai prie aparatų. Paskui – vėl širdies ritmo sutrikimai, pykinimai, vėmimai. Leisgyvė buvo atgabenama iš dializės procedūrų į palatą.

Tai tęsėsi beveik dvejus metus.

Janina atkakliai veržėsi vasaros metu savaitgaliais į kaimą, nors tai mums visiems kainavo didelių pastangų.

Bronė jau baiminosi vežioti Janiną – buvo labai rizikinga, kiekvieną akimirką galėjo įvykti nepataisoma.

Tuo metu mes jau buvome įsigiję savo automobilį, todėl kiekvieną savaitgalį važiuodavom į Vilnių, o iš ten – visa komanda į kaimą.

Taip ir tęsėsi šie mūsų maratonai.

Kai Janina tapo absoliučiai neįgali, man teko laikinai palikti darbą. Tris mėnesius važinėjau iš Kauno į Vilnių, tik porai dienų sugrįždavau į namus, paskui – vėl atgal.

Vieną sykį man atvažiavus Janina pasiguodė, kad, norėdama kažką pasiimti iš šaldytuvo, atsitūpė ir nebepajėgė atsistoti, todėl turėjo nuropoti iki lovos.

Su siaubu žiūrėjau į bejėgį, išsekusį jos kūną. Baisiausia, kad jau niekuo negalėjau padėti.

Prisimenu mūsų paskutines 1989 m. Kalėdas. Tai buvo juodasis Kūčių vakaras, kuris niekuomet neišdils iš mano atminties.

Susiruošėm šventėms, prigaminom įvairių patiekalų.

Janina įteikė visiems šventines dovanėles. Stengėsi būti linksma, tačiau staiga neištvėrė, prie stalo pravirko, nebegalėdama sutramdyti taip ilgai slėptų ašarų…

Dienos bėgo, prasidėjo užsitęsusios agonijos periodas.

Geroji fėja, skyriaus vedėja gydytoja Nijolė Stanaitytė užleido Janinai savo kabinetą. Ten ji ir praleido paskutinįjį savo gyvenimo mėnesį.

Visas dienas buvau šalia Janinos, tik vakarais grįždavau į namus. Grįždama užeidavau į Katedrą – prašydavau Dievo ištvermės Janinai ir jėgų mums visiems.

1990 m. vasario 6 dieną, eilinės dializės procedūros metu, Janina ištraukė iš rankos fistulę. Išsivystė ūmus sepsis.

1990 m. vasario 8 dieną Janina paliko šį kančių pasaulį.

Išėjo taip, kaip ir gyveno – ramiai, išdidžiai. Tik ašara nusirito skruostu.

Taip ir atgulė mūsų Janina Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje, raudant smuikui ir giedant nuostabiam draugui, kunigui Kastyčiui Matulioniui „Marija, Marija“…

Esu nepaprastai dėkinga Dievui ir likimui, kad galėjau augti ir gyventi šalia tokios nuostabios asmenybės kaip Janina. Galėjau mylėti ir būti mylima, patyriau motinystės džiaugsmą.

Ačiū Tau, Janina, ačiū, mieloji, už viską.

Žinau, kad toji bambagyslė, tvirtai sujungusi mūsų likimus, niekada nenutrūks…

Mes visi su tavimi. Visada.

Tavo Lilė

2006 metai, gegužė

„Tu – mano namai“: Janinos Degutytės laiškai Bronei Jacevičiūtei

2023 m. Nr. 7 / Publikacijai pasirinkti 1961, 1963, 1966 metais B. Jacevičiūtei rašyti laiškai, žinoma, tik menka dalis iš gausybės, nes susirašinėta intensyviai, kone kasdien, kai tapytoja išvažiuodavo į Palangoje buvusius dailininkų kūrybos namus ar plenerus.

Janinos Degutytės biografijos kontekstai

2020 06 27 / Daug mitų apie save Janina Degutytė nesukūrė: apie poetę labiausiai papasakojo ilgai laikyta sudėtinga biografija ir santykiai su žmonėmis, kurie visi kaip vienas pripažino, kad su ja buvo galima atvirai kalbėtis.

Jurgita Žana Raškevičiūtė. Patirties vėrimosi profiliai

2008 m. Nr. 11 / Šio straipsnio tikslas – punktyriškai pasekti patirties vėrimosi, arba artėjimo prie jos, santykio su ja kitimo, profilius. Kalbėdama apie patirties vėrimosi profilius Janinos Degutytės kūryboje, įtraukiu ne vien poetinius, bet ir biografinius tekstus.

Viktorija Daujotytė. Janinos Degutytės poetinių laikysenų atodangos

2004 m. Nr. 10 / Išleidusi pirmąją knygą, J. Degutytė gavo itin daug laiškų, taip pat ir iš Sibiro, iš politinių kalinių tremtinių. Minėjo, kad tremtinių laiškuose buvę rašo­ma, kad jos eilėraščiai priminę Lietuvą, suteikę džiaugsmo, padėję išgyventi.

Janina Degutytė. Nebaigta autobiografija

2003 m. Nr. 7 / Visas mano gyvenimas prasideda nuo septynerių metų. Iki tol viskas išblukę: fragmentai, nuotrupos, nuotaikos. Bet nuo septynerių metų kiekviena diena, kiekviena valanda įbrėžta, įkirsta kaip kirviu širdyje. Joks laikas, jokios laimės jų neužlygins.

Danutė Venclovaitė. Kiekvienas nešame savo kryžių

1998 m. Nr. 7 / Man jos eilėraščiai būdavo tarsi gyva biografija, daugelio žinomų būsenų atspindys, parašyti atvira širdimi ir tokie autentiški, kad visai nesinorėjo narstyti po kaulelį, kaip tai daro kūrybos vertintojai.

Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė. Tą besaulį vidudienį…

1998 m. Nr. 7 / Janina Degutytė kalbėdavo nedaug, bet skubotai, ir atrodydavo, kad burnoje žodžiai kliūdami ritasi vienas per kitą – dideli ir apvalūs, kaip ir raidės jos rašysenoje.

Judita Vaičiūnaitė. Žmonės ją labai mylėjo

1998 m. Nr. 7 / Žinojau, kad su ja galima atvirai kalbėti – be baimės, be kaukės. Buvo aišku, kad ji doras žmogus. Nors į literatūrą abi atėjom beveik tuo pačiu metu, neteko jos susitikti nei bendram literatūros vakare, nei Rašytojų sąjungoj.

Alfonsas Maldonis. Kančioje atsivėrusi

1998 m. Nr. 7 / Janinos Degutytės likimas buvo kaip reta sunkus, dramatiškas, nešykštėjęs visų įmanomų išbandymų. Jos poezija atsivėrė kančioje, bet kaip aukštai. Išdidžiai ir galingai Ji yra iškilusi virš to, kas gyvenime atrodo neįveikiama Ir nepasiekiama.

Polinkis abejoti yra būdas pažinti pasaulį

1997 m. Nr. 5 / Apie poetę Janiną Degutytę, neseniai išleistas knygas „Artumas“ ir „Atsakymai“, taip pat apie kai kurias literatūros problemas su Vilniaus universiteto profesore Viktorija Daujotyte kalbasi Ramunė Kiškytė-Bleizgienė ir Gintaras Bleizgys.

Solveiga Daugirdaitė. Atsakymai

1997 m. Nr. 2 / Viktorija Daujotytė. „Klausimai“. Janina Degutytė. „Atsakymai“. – Vilnius: Regnum, 1996 – 72 p.