literatūros žurnalas

Janina Degutytė. Nebaigta autobiografija

2003 m. Nr. 7

Nežinau, gal jau nebeužteks laiko, kad parašyčiau savo autobiografiją. Rašiau vis ne tai, vis užuominom, vis prabėgom, fragmentais. Neišdrįsčiau perskaityti išspausdintą savo gyvenimo aprašymą.

Bet gal reikia, kad ir koks siaubingas jis būtų. Nedrįstu lygintis su tais, kurių kaulai įšalo Igarkoje, bet…

Tėvai susipažino labai romantiškai. Tėvas, studentas (aukštosios technikos mokyklos), ieškojo kambario Šančių priemiesty – vis pigiau negu centre. Gyveno be namiškių pagalbos – buvo korepetitorius ar kitus darbus dirbo, kad galėtų mokytis. Iš valstiečių šeimos – daug vaikų, bene penki broliai ir dvi seserys. Išsižadėjo savo dalies, nuvažiuodavo tik atostogauti. Taigi, atėjo ieškoti kambario į Šančius, į VI Kranto gatvelę, į neblogą, nemažą (4 butų) namą, gražiai užlaikomą, apsodintą alyvom ir nasturtom. Jį pasitiko daili mergina, juodais ilgais plaukais, mėlynakė, pasikaišiusi sijoną, beplaunanti grindis. Tėvui buvo meilė iš pirmo žvilgsnio (beje, pirmoji meilė). Motinai – patiko mokytas, išsiskiriantis iš kitų ir pasirinkęs ją… Gal Dievas ją aplenkė, dalindamas meilę – ji nieko gyvenime nemylėjo (tą iš jos lūpų nuolat girdėjau). Net savo vaiko…

Baigęs mokslus, tėvas ją vedė nereikalaudamas jokio kraičio. Paėmė žmoną taip, kaip stovi. Aprengė ir apavė. Ji dirbo fabrike (ar ne vaisvandenių), ne kažin ką uždirbdama, už išlaikymą turėjo mokėti šeimai, nes senelis dirbo vienas, o vaikų aštuoni. Reikėjo ir pasistatyti namą, ir visus išmaitinti, aprengti. Senelis dirbo Šančių metalo fabrike šaltkalviu (pas Šmitą), turėjo auksines rankas, buvo gerbiamas ir per šventes šeimininko apdovanojamas. Buvo labai taupus. Negėrė, nerūkė, kaimynai jį gerbė ir mylėjo. Dėl savitarpio vaidų eidavo pas jį kaip pas teisėją, kad nuspręstų, kas kaltas.

Senelė iš prigimties buvo retos inteligencijos. Darbšti, smalsi mokslui, mėgstanti skaityti. Kaip aš jai aiškindavau fiziką, chemiją ir astronomiją – per kiauras naktis (abi – bemiegės, gulėdavom vienam kambary)! Niekaip nesuprantu, kodėl nė vienas vaikas nepaveldėjo gabumų iš tėvų. Gal tie – mirę trys, o gal kiek gabesnė buvo vyriausia duktė Ona (iš pradžių tarnaitė, paskiau – siuvėja) – tik buvo be galo apatiška ir šykšti, kaip reta. Šiaip taip įkalbėta, nulipo iš savo salkos į apačią – pas mirštančią motiną, kuri jau dvi savaites gulėjo paralyžiuota. Neapsakomo luobo aptraukta širdis…

Gimiau aš liepos 8 dieną (kūmai sumaišė, įrašė 6). Tėvas neblogai uždirbo, butas apstatytas, motinai užteko, ko širdis geidė. Tėvas alpo iš laimės, parsivežęs iš ligoninės žmoną ir dukrą.

Toliau rašysiu, ką prisimenu.

Tėvo meile neabejojau. Motinos meilę norėjau iškariauti. Vis jaučiau, kad ne tai… Kas žino, kaip
sunku sulaukti meilės iš motinos…

Visas mano gyvenimas prasideda nuo septynerių metų. Iki tol viskas išblukę: fragmentai, nuotrupos, nuotaikos. Bet nuo septynerių metų kiekviena diena, kiekviena valanda įbrėžta, įkirsta kaip kirviu širdyje. Joks laikas, jokios laimės jų neužlygins.

Buvo mano gimtadienis. Motina iš ryto išėjo į turgų, į parduotuves, sakydama – man parnešti dovanos. Beje, tėvas beveik ištisai važinėdavo į komandiruotes – statybos technikas (gyvenom Telšiuose netoli stoties, 3 kambarių bute su gražiu kiemu). Laukiau laukiau grįžtančios motinos, prilipusi prie lango – iki sutemų, kol atėjo svetima mergina ir pasakė nuvesianti mane pas mamą. Nujaučiau kažkokį siaubą, bet tai, ką pamačiau, viršijo visą mano fantaziją… Pamačiau motiną smuklėje, girtą be sąmonės, šalia žmogų policijos uniforma, laikantį ją. Man davė valgyti prie to paties stalo, bet joks kąsnis į burną netilpo. Paskui ją išnešė į kitą kambarį ir paguldė į lovą. Duris uždarė. Bet ji vis iškrisdavo iš lovos, ir tas garsas ligi šiolei man girdimas.

Nuo to laiko prasidėjo mano košmariškas gyvenimas. Visa, kas buvo ligi tol, kažkur skendi ūkuos, užmaršty. O nuo tos dienos – kiekviena valanda įsibrėžė į širdį amžiams.

Kaip sakiau, tėvas dažnai kelioms dienoms išvažiuodavo (turėjo savo mažą automobilį). Vos jam išvažiavus, būdavau siunčiama su portfeliu į krautuvę parnešti vyno arba alaus. Vyną nešti buvo lengviau – ilgiau užtekdavo butelio, o alaus – iš karto keletą butelių, po valandos – ir vėl. Eidavau su tuo portfeliu dieną ir vakare, žiemą ir vasarą, per lietų ir per pūgą. Kai parduotuvės būdavo uždarytos, eidavau vyno pas vieną žydą krautuvininką į namus – per juodąjį įėjimą. Jei reikdavo alaus – eidavau į barą: naktį, apie 12-tą, pilna vyrų, kur man buvo labai gėda eiti ir laukti, kol pripildys iš kranelio putojančio alaus. Mat būdavo tėvo pažįstamų – girdėdavau šnabždesį „Degučio dukrelė…“ Labiau mėgau eiti naktimis į stoties bufetą: ten bent daugiausia pakeleiviai – nepažįstami.

Beje, gyvenome miesto pakrašty, taigi tos kelionės būdavo per visą miestą – kaip man atrodė, ilgos be galo. Pro vieną kvartalą bėgdavau be dvasios, nes vaikai pasakojo, kad viename name gyvena senė, kuri gaudo vaikus.

Tom dienom manęs nebeleisdavo į kiemą, užuolaidėlėm uždangstydavo langus ir net prie lango neleisdavo. Blogiausia, kad neleisdavo naktim miegoti. Apie lovą nebuvo nė kalbos. Susigūždavau kamputyje ant kilimo, kai naktį ji jau atrodydavo iš girtumo sąmonės netekusi. Bet vos užsnūsdavau, ji prišliauždavo ir žnaibydavo mane. Šito prišliaužimo ir žnaibymo bijojau kaip maro. Man atrodė, kad prišliaužia ne motina, o kažkas, paverstas gyvate. Aišku, antrą kartą užsnūsti vėl bijodavau. Ta baimė persekiojo bene 40 metų: prieš užmigdama vis trūkteliu, pabundu – pasivaidena, kad ji man įžnybė…

Kelios naktys be miego – ir aš vaikščiodavau kaip apsvaigusi. Aišku, ir nevalgiusi. Nusipirkdavau ką, užkąsdavau (tėvas gyvenimui pinigų palikdavo), bet ir tas kąsnis nelindo burnon.

Kol kentėjau viena, buvo lengviau. Paskui sužinojo tėvas. Matyt, kaimynai ar bičiuliai iš barų pasakė. Tėvui plaukai pasišiaušė. Aš gi nė žodžio nesisakydavau, nesiskųsdavau. Pirma, dėl to, kad motina grasino man atkeršysianti – šito žodžio aš dar nesupratau rimtai, bet jis man buvo baisiausias iš visų. Antra, žinojau, kaip tėvą paveiks tos žinios. Jo meilės užkariauti man nereikėjo – visa širdimi žinojau, kad jis mano.

Taip ėjo mėnesiai. Ilgainiui ir tėvui atvažiavus ji jau nebesugebėdavo išsipagirioti. Kildavo skandalai. Tėvas norėjo skirtis – mane nuvežti pas senelę, mamos motiną. Senelė buvo stebuklinga. Aš ją be galo mylėjau. Bet taip pat nė žodžio nepasakydavau, kai kartais nuvažiuodavome jos  atlankyti.

Kartą tėvas, grįžęs iš komandiruotės ir radęs ją išgėrusią, pasakė, kad turi skirtis, o mane nuvešiąs pas senelę. Tada motina krito – suvaizdavo apalpusią. Tėvas tai iš karto suprato ir išėjo į kitą kambarį. Aš gi likau prie jos. Vos durys užsidarė, ji atmerkė akis ir pasakė (keiksmažodžių nekartosiu – jie visi iš rusiško žodyno): „… jei išvažiuosi pas senelę, aš nusižudysiu, ir tau visą gyvenimą bus ant sąžinės…“

Mane apėmė siaubas. Kiekvieną tėvo mėginimą išvažiuoti aš apliedavau ašarom. Tada tėvas paprašė senelės, kad atsiustų mamos jauniausią seserį Zosę, kuri už mane buvo aštuoneriais vyresnė. Mes abidvi su Zose slapstydavomės naktimis sode arba rūsyje. Bet rūsio aš bijojau: ne dėl vabalų ir rupūžių, bet dėl to, kad tebuvo vienerios durys, ir jei motina pasirodytų tarpdury, pro kur išbėgsi?

Kai Zosės nebūdavo, vasarom eidavau miegoti į kapines, nes žinojau, kad ji naktį kapinių bijo iš tolo ir niekad čia manęs nesuras. Pasiklodavau paltą ir apsiklodavau skara. Ką reiškia vėsuma, palyginus su tuo košmaru namuose!..

Kartą ji, užrakinusi duris, gaudė mane – norėjo įžnybti. Bėgau aplink apskritą stalą ir rėkiau. Kitoj koridoriaus pusėj buvo kiemsargio butelis. Jie daužė duris, liepė atidaryti ir išleisti mane, o paskui duris išlaužė ir nusivedė pas save, paguldė, trynė smilkinius actu, davė amoniako uostyt: buvau kaip ugnyje ir negalėjau ištarti nė žodžio – atėmė žadą.

Kai atmerkiau akis, radau aplink lovą abudu kiemsargius ir jų berniuką Broniuką, vienmarškinį, išlipusį iš lovos, klausiantį tėvų, ar aš nemirsiu. Buvo bene metais už mane vyresnis, geriausias mano draugas. Tokia jau lemtis, kad pirmas ir paskutinis ištikimas draugas tuo pat vardu. Parvažiavus mano tėvui, matyt, jie viską jam pasakė, ir mes tuoj pat išvažiavom į Kauną, – tėvą perkėlė. Gyvenom senelės name, tėvas manė, kad aš galėsiu slapstytis pas ją. Bet motina duris užrakindavo ir manęs niekur neišleisdavo. Senelė gyveno už sienos, ji daužydavo sieną kumščiais ir liepdavo motinai mane išleisti. Man šaukdavo, kad lipčiau pro langą. Bet aš būdavau perimta košmariškos baimės – man atrodydavo, kad niekur nepabėgsiu, ji visur mane suras ir pasmaugs. O skirtis vis tiek nenorėjau, man atrodė, kad ji be manęs žus.

Tiesa, dar gyvendami Telšiuose, kai tėvas, grįžęs iš komandiruotės, rasdavo motiną girtą, eidavom miegoti į viešbutį. Abudu atsiguldavom, bet užmigti negalėdavom, tada pirmą kartą išgirdau, kaip tėvas verkia… Kažkoks neapsakomas vyro verksmas – rauda… Aš ėmiau daužyti galvą į geležinės lovos groteles galvūgaly. Atrodė, galvos skausmas nustelbs širdies skausmą… Beje, aš ir namie, kai būdavo visiškai nepakenčiama, atsiklaupdavau miegamajame priešais paveikslą – Kristų Alyvų sode – ir daužydavau galvą į sieną.

Išvažiuodamas tėvas man palikdavo pinigų, kad eičiau nakvoti į viešbutį ir valgyti į valgyklą (buvo susitaręs su moterimis administracijoj). Kelis kartus pabandžiau – būdavo gėda: visi žino, kodėl ateinu viena…

Geriau buvo kapinės, o žiemą kentėdavau namie. Matyt, moters psichika labai greit sutrinka, kad taip visai negailėjo savo vaiko, sergančio, karščiuojančio, varomo naktimis į restoranus per didžiausius šalčius ar lietų.

Aštuonerių metų būdama norėjau nusiskandinti, bet labai gailėjau tėvo. Telšiuose negalėjau lankyti mokyklos – kas gi supras, kad sąsiuviniai suplėšyti, o vaikas per pamokas miega arba verkia. Tėvas nuvedė pas nepaprastai gerą žmogų – mokytoją Adomavičienę. Tai ir pradėjau mokytis. Eidavau kasdien, kai pavykdavo ištrūkti iš namų. Kai ateidavau, ji pirmiausia mane pamaitindavo, o pasibaigus pamokoms, žaisdavau su jos dvynukais – mergyte ir berniuku, kurie buvo 4–5 metų ir prie manęs labai prisirišę.

Paskui kelis mėnesius lankiau mokyklą – trečią skyrių, vėliau išvažiavom į Kauną. Buvau išdžiūvus, neišsimiegojus, nervinga. Pamokų namie niekad neruošiau. Mokiausi vidutiniškai. Bet metams  bėgant daugiau įgavau proto – būdavau pas senelę ar mokyklos skaitykloje. Iki uždarydavo. Skaityti be galo mėgau. Iš pradžių pasakas ir eilėraščius, paskui visą nuotykių literatūrą apie indėnus, W. Scottą, knygas apie keliones. Baigusi pradžios mokyklą, buvau perskaičius beveik visą lietuvių klasiką. Gimnazijos pirmose klasėse jau skaičiau V. Hugo, L. Tolstojų, F. Dostojevskį, prancūzus ir skandinavus, kuriuos iki šiol labai gerbiu.

Knygos buvo vienintelė palaima. Tėvas Kaune nebevažinėjo į komandiruotes, bet motinos gėrimas nesiliovė. Skandalai taip pat. Jaučiau, kad esu tėvui kalta, nesutikdama su skyrybomis, bet nieko negalėjau su savim padaryti: girtos motinos nekenčiau ir bijojau, o prablaivėjusios gailėjau. Man atrodė, kad ji pati nelaimingiausia iš mūsų visų.

Paskui prasidėjo karas. Kartą tėvas, parėjęs iš tarnybos, paklausė, ar jam likti Kaune, ar važiuoti keleriems metams į Mažeikius. Motina, aišku, buvo už išvažiavimą. O aš plyštančia širdimi irgi pritariau: gal jam bus lengviau toliau nuo to košmaro. Nežinau, ką jis pagalvojo apie mane – aš neaiškinau nieko. Buvau įpratusi gyventi surakinta burna, viską užspausti savyje. Ir dabar negaliu sau to atleisti.

Persikėlėm gyventi – tiksliau sakant, pasiėmėm į savo butą pas senelę su Zose. Man buvo lengviau – senelė buvo mano gynėja.

Deja, 1942 metų kovo 23 dieną gavom iš Mažeikių telegramą juodais apvadais – tėvas nušautas. Gatvėje vakare, matyt, po komendanto valandos. Kaltininkas buvo surastas, bet vokiečiai jį tuoj paleido – jis buvo jų talkininkas: šaudė žydus ir karo belaisvius. Paskui, sakė, pasikorė.

Tą naktį sapnavau: atėjau į klasę, visos mergaitės pilkom uniformom ir tyli. Pasižiūrėjau, ar ir mano tokia suknelė. Bet mano buvo juoda. Per pamokas buvo neramu. Įėjusi į kiemą, išgirdau motiną tariant pro langą: tėvą nušovė, iš ko mes dabar gyvensim… Kai įėjau pro duris, pirma jos frazė buvo: „Dabar aš tau atkeršysiu“… Nesupratau, už ką – juk aš visą laiką buvau jos pusėj, net tėvą paaukojau – gal čia nebūtų žuvęs. Buvau keturiolikos metų. Kai motina paklausė, kas dabar uždirbs pinigų, visai rimtai prisiėmiau visą šeimos galvos atsakomybę ir atsakiau: „Aš“. Tapau korepetitore, mokiau tinginius, apsileidėlius – po pamokų gimnazijoj ligi vėlyvo vakaro ėjau iš buto į butą, iš vienos gatvės į kitą. Ne visi atsilygindavo sąžiningai. Dažnai, kai prieidavo terminas mokėti, rasdavau uždarytas duris. Mokytojai buvo labai geri, žinojo mano varganą situaciją (tik apie motiną nieko nežinojo). O motina sėdėjo namie, pardavinėjo daiktus, baldus ir vis gėrė. Senelei atkirsdavo: „Ką noriu, tą darau. Ne jūsų reikalas“. Kartą girta kompanija pavogė jos šveicarišką, tėvo dovanotą laikrodį ir platinos žiedą, o mano – auksinę grandinėlę su kryžiuku, dovanotą krikštatėvio, ir tėvo dovanotą auksinę apyrankę, – jam ji patiko, sakė: kai užaugsi – nešiosi.

Visi daiktai buvo greitai pragerti, o mes badavom. Net mano drabužiai buvo parduoti. Avėjau kaliošais, prikimštais laikraščių (žiemą), kurie nuolat išlįsdavo.

Penktoj klasėj mūsų auklėtoja tapo lotynų kalbos mokytoja Antanina Dragūnaitė. Norėdama susipažinti su klase, davė visiems lapus su klausimais apie šeimos sudėtį, iš ko gyvena, ką skaito ir pan. Parašiau, kad pardavinėjam daiktus. Parašiau, ką skaičiau. Buvo nustebinta ir kartą pasikvietė mane į namus. Ten pateikė tiek klausimų, kad nenorom prisipažinau, jog motina geria (motinai buvo tik 40 metų)… Patarė atsiskirti, kur nors man parūpintų lovą – t. y. kokį nors kampą gyventi. Aišku, nesutikau. Tada pasirūpino, kad gaučiau pietus nuo mokytojų stalo (tada mokiniai sunešdavo produktus). Aš suvalgydavau sriubą, o duoną parnešdavau motinai (tokie pietūs ir tebuvo). Kokia man būdavo laimė (ir išdidumas!), kai ji pagiriom – mėlynai pilku veidu, drebančiom rankom imdavo po kąsnelį duonos ir užsigerdavo šaltu vandeniu. (Ir žiemą labai retai kūrendavom – nebent atsinešę atliekų iš lentpjūvės.) Kaip man tada jos būdavo gaila! Viską atleisdavau, širdį būčiau atidavusi. Bet po kelių dienų vėl viskas prasidėdavo iš naujo… Tos pagirių dienos, sumušto gyvulio žvilgsnis,  išpurtęs veidas man būdavo didesnė kančia negu tada, kai girta plūsdavo mane paskutiniais žodžiais. Tada aš tik pykdavau. O pyktis ir kančia nėra tas pat… Nors gal ir sunku suvokti, bet aš ją mylėjau. Kitaip juk būčiau išėjusi. Bet kur. Stengdavausi ją išblaškyti (ji visą gyvenimą skųsdavosi nuoboduliu).  Norėjau įpratinti skaityti. Pradėjau pasakoti romanų siužetus. Kai susidomėdavo, parnešdavau parinkusi romanų, kurie jai patiktų. Skaitė R. Roland’o Žaną Kristofą, Dostojevskio Pažemintuosius ir nuskriaustuosius, Maupassant’ą, Zola. Gal ne viską, aišku, suvokdavo (tebaigusi kelis rusiškos mokyklos skyrius, bet skaitė lietuviškai). Koks būdavo džiaugsmas (abiem), kai parnešdavau iš savo mokinių atlyginimą – stiklinę kruopų ar aliejaus, porą burokėlių, gabalą duonos ar saujelę „razavų“ miltų. Kartais ir klasės draugėms mokytis padėdavau – už tai rasdavau suole sumuštinį ar ką nors atnešdavo valgomo į namus. Visi stebėdavosi, kodėl motina nedirba. Sakydavau: serga, nesveika širdis. Tiesos nesakydavau – žinojo tik auklėtoja. Antras žmogus, kuriam viską pasakiau, buvo Bronė. Ir senelė, ir tėvas mirė nežinodami visų mano kankynių. Senelės širdis buvo labai silpna. Būdama, rodos, gal 50 metų labai sunkiai sirgo (tada mama laukėsi manęs). Tėvas veždavo geriausius profesorius, kvietė konsiliumus, samdė medseseris (šiaip taip pasitaisė). Taigi, senelę reikėjo saugoti. Po tėvo ji man buvo brangiausias, artimiausias žmogus.

Nežinau, ar pabaigsiu tą autobiografiją, nežinau, kiek man liko laiko. Žinau tik tiek, kad labai mažai. Todėl nenoriu, kad iš to siaubingo gyvenimo būtų kalta tik viena motina. Tėvo ji nemylėjo. Ištekėjo, kad būtų ponia, visos draugės draugavo su darbininkais, o ji su mokytu. Buvo be galo išdidi. Kadangi pati neprilygo tėvo aplinkos žmonėms, gal tą juto, todėl su niekuo nebendravo. Vaikščiodavo per dienas po kambarius ir rūkydavo. Kambariai buvo pilni dūmų. Gal turėjo kokį nepilnavertiškumo kompleksą. Gal tas alkoholio troškulys atėjo su genais (jos giminėj buvo nemaža alkoholikų ir savižudžių). Aš taip norėjau ją išgelbėti. Senelės įkalbėta, kasdien eidavau į bažnyčią ir kasdien kalbėdavau tą pačią maldą: „Dieve, duok man mirtiną ligą, bet grąžink motiną“ (čia jau buvo ne senelės, o mano kūryba). O kas penktadienį visus metus ėjau Švč. Komunijos. Deja, rezultatų nebuvo. Juodos dienos vis ilgėdavo… O manęs nemylėjo turbūt dėl to, kad buvau nemylimo vyro vaikas. Atsimenu, kad mažą, 4–5 metų (tada dar negėrė), užrakindavo namie, o pati išeidavo pas drauges ar
gimines. Amžinai žiūrėdavau pro langą, kaip žaidžia kiti laimingi kiemo vaikai. Kartais jie ir žaisdavo po mano langais, kad man būtų linksmiau.

Šiaip motina buvo švari, tvarkinga (senelio genas), dosni – nė vienas elgeta neišeidavo iš namų gausiai neapdovanotas. Ir kai atvažiuodavo iš Telšių į Kauną, visiems atveždavo lauktuvių. Tik man būdavo labai skaudu, kai tėvą vadindavo mužiku ir su panieka apie jį visiems atsiliepdavo. Sakydavo: „Man jo nereikia, man reikia tik jo pinigų.“ O supykusi visada jį vadindavo chamu, kaimiečiu; mat ji kalbėdavo lenkiškai, t. y. Šančių žargonu, ir didžiausią neapykantą jautė lietuvių kalbai. Aš kalbėjau su ja jos kalba, o su tėvu lietuviškai. Tai irgi be abejonės, buvo neapykantos priežastis. Bet man lietuvių kalba buvo tokia brangi ir šventa, kad mes dažnai bardavomės dėl jos. Galėdavau pakęsti, kai plūsta mane, bet kai niekindavo tėvą ir lietuvių kalbą – negalėdavau nutylėti.

Kartais ji parodydavo kiek švelnumo ir gerumo: prisimenu, kai iš ligoninės (apie 1950 m.) atvažiavo manęs pasiimti visai blaivi, namie laukė bandelės, iškeptos iš to, ką turėjo. Kartą ten man begulint prof. Vabalas-Gudaitis (ar Gudas-Gudavičius, dabar neatmenu) paprašė manęs, kad motina užeitų pas jį – būtinai reikia. Nežinau, ar jam pasirodė įtartini mano nervai ir kasdieniniai širdies priepuoliai, ar kas iš personalo pasakė, kad ji ateina neblaivi. Buvo didžiausias stebuklas, kurio visiškai nesitikėjau: ji nuėjo pas tą profesorių į butą. Kai paklausiau, ką sakė, ji po ilgokos pauzės ištarė: „Sakė, kad esi labai nervinga…“

Ir dar vienas buvo pritrenkiantis jos gerumas. Įstojus į pirmą kursą, reikėjo iš karto sumokėti už mokslą – 200 rb. Tie pinigai buvo fantastiški. Pasiunčiau laišką – SOS! Prašiau parduoti jos vienintelę išeiginę labai gražią suknelę. Sakiau, baigsiu mokslus – atsilyginsiu. Ir štai gaunu perlaidą! Buvau sukrėsta jos gerumo. O suknelę ji pardavė savo pusseserei, kuri gyveno kaip inkstas taukuose ir galėjo nors kelis rublius pridėti. Apskritai giminės man niekuo nepadėjo, net ir tie, kurie šunį mano akivaizdoje maitino sumuštiniais su sviestu ir skilandžiu. Pyko, kam tokia elgeta mokosi, ir dar geriau negu jų sūnus… (Tai buvo mamos vyriausias brolis, tame pat name gyvenantis.) Kai senelė mirė, namą reikėjo remontuoti (stogas buvo kiauras), o visos trys seserys (mama, vyriausia sesuo Ona ir Zosė) pinigų neturėjo, tai jis, padalinęs visoms po keletą rublių, pasiėmė tą namą. Tuoj buvo iškirstos senelės alyvos ir suniokotas darželis – ten dabar augo burokai ir morkos… Beje, kai aš susirgau (1948 m.) pirmame kurse ir gulėjau namie, jis su žmona pasitarę parduodavo man stiklinę pieno už 75 kap. Nors pilnos spintos buvo visokių medžiagų – aksomų, parčų, kailių, aukso ir t. t., ir t. t. Man dėdienė viską aprodė, sakydama, kad tai vyriausio sūnaus žmonos, – pats jis buvo išmestas iš Universiteto
pirmo kurso už nepažangumą.

Jaunesnysis mamos brolis Mamertas buvo švelnus, nuostabiai geros širdies, patiklus, tik… įsimylėjo profesionalią prostitutę Valeriją, kurios motina su kitom dukterim laikė viešnamį. Jis mažai uždirbdavo, buvo baigęs bene porą klasių, buvo labai nerviškas, neretai būdavo be darbo. Žmona dažnai, pasiėmusi mergaitę – kelerių metų Valeriją, išeidavo pas motiną. Mamertas užgerdavo. Užeidavo baltoji karštinė: lakstydavo, atsimenu, atkišęs peilį po kiemą, braukdamas per tvoras, paskui susiliesdavo ant cementinių laiptelių po senelės durim ir užmigdavo. Tada senelė pakišdavo jam pagalvėlę po galva, užklodavo kuo nors ir verkdama kalbėdavo rožančių… Vokiečių okupacijos metais su žmona jau nebegyveno ir buvo išvežtas į Reichą. Dirbo Leipcigo fabrike. Paskui atėjo telegrama juodu apvadu: „Nerastas po bombardavimo“.

Kai mes parvažiavom į Kauną (aš buvau dešimties metų), tėvas jį įdarbindavo ten, kur pats dirbo. Ir šiaip jis visą laiką nešiojo tėvo drabužius ir be galo jį mylėjo. Tėvo žodis jam buvo šventas. Aš dėdę Mamertą irgi mylėjau, ir jis mane. Tėvui žuvus, jis labai verkė ir labai norėjo man padėti, bet deja – 1942 metai – padėti nebuvo iš ko. Tuo labiau jam. Taip ir žuvo visi, kas mane mylėjo ir ką aš mylėjau. Tėvas – 1942, Mamertas – 1944, senelė – 1946 metais. Senelė apsirgo gripu, paskui po kelių dienų ją suparalyžiavo, kvietėm daktarą, paskutinius skudurus pardavinėdami. Teta Zosė dirbo fabrike, senelę slaugė mano mama. Jos garbei reikia pasakyti – motiną prižiūrėjo sąžiningai. Vyresnioji senelės duktė Ona, gyvenanti salkoje, teikėsi nulipti vargais negalais priprašyta, kai jai buvo paaiškinta, kad motina visai prie mirties. Ji vis negalėjo atleisti motinai, kad ją penkiolikos metų išleido tarnauti į Maskvą – su tikra teta, bobutės seseria. (Ten jai nesisekė meilės reikalai.) Betgi gal nėra tokio nusikaltimo, kurio negalėtum atleisti motinai mirties valandą.

Gydėm senelę kaip galėjom. Vakare, po darbo, ateidavo mūsų buvęs šeimos gydytojas Taftas, kurio visą šeimą vokiečiai iššaudė. Jis ateidavo su švirkštais, aš laikydavau senelės suveržtą ranką – kokiom dėkingom savo tamsiai pilkom akim ji žiūrėjo į mane (kalba buvo atimta). Mama laikė viršuj žibalinę lempą. Vaistų rimtų jokių nebuvo, turbūt leido tik gliukozę.

Kai vieną vakarą daktaras pasakė, kad reikia ruoštis atsisveikinimui, aš nubėgau per didžiausią pūgą (vasario mėnesį) pas senelės seserį ir ją atsivedžiau. Deja, gyvos jau neberadom. Taip man buvo gaila, kad neprisiliečiau jos gyvos. Įdėjau į rankas rožančių. Savo maldaknygės ji jau nebeturėjo. Kai ji, jau išėjus vokiečiams, grįžo iš kaimo (buvo pas brolį prie Dotnuvos), grįžo pėsčia, rusų kariška mašina ją pavėžėjo, bet atėmė duoną ir lašinių bryzelį, o maldaknygę išmetė kvatodamiesi kareiviai per bortą. Senelė prašė sustoti. Pasiėmusi savo seną maldaknygę, ji būtų ėjusi pėsčia. Ligi Kauno. Bet jos niekas neklausė, tik kvatojo iš jos tamsumo, kramtydami duoną ir lašinius.

Kaip senelė verkė parėjusi namo! Atsisėdo ant lovos. Aš atsiklaupus nutraukiau veltinius (jos kojos buvo sutinusios – venų trombozė, venos sutrūkinėjusios, sukrešėjusio kraujo trupiniai). Bet tai buvo  tik ašarų pradžia. Ji paklausė manęs, kaip mes čia gyvenom. Aš atsakiau: „Nieko“. O kitą dieną su tyliu skausmingu priekaištu raudojo ir vis kartojo: „Kodėl tu man visko nepasakei?..“ O ką aš galėjau pasakyti? Kad namai tapo viešnamiu?.. Kad teta Ona guviai nulipdavo iš viršaus, kad rinkdavosi mūsų bute, kad gerdavo motinos kambary poilsiui iš fronto atvažiavę karininkai? O paskui išsiskirstydavo po kambarius… Aš visą laiką miegodavau viename kambary su senele. Dabar senelės lovoj su kareiviu gulėjo kažkuri bičiulė – kvailutė kvatoklė Polė… O man tekdavo miegoti apsirengus, nes tykodavo ir manęs…

Zosės mylimasis buvo pasitraukęs – dingęs prieš ateinant rusams, ji, atrodo, jį labai mylėjo. Vienas iš dažnų svečių buvo labai geras doras žmogus Borisas, majoras, 25 metų, laimės vaikas, nes keturis kartus buvo išlipęs iš degančio tanko, visiems žuvus. Jis pamilo Zosę, gal ir jis jai patiko, bet ji negalėjo dovanoti „išvaduotojams“, per kuriuos neteko savo meilės.

Kartais Borisas ateidavo naktį pas mane, atsisėsdavo ant senelės lovos, iš jos išvijęs porelę, duodavo man paskaityti dienoraštį, deklamuodavo Lermontovą. Ir vis tyliai liūdnai klausinėdavo: „Kaip tu čia išgyvensi – tokioj aplinkoj…“ Man ėjo šešiolikti metai.

O ir prie vokiečių mane užkabinėdavo kaimynai, liepdavo, kad, atėjus „svečiams“, motina uždarinėtų langus, nes pro vėjo pučiamą užuolaidą matosi ant kėdžių kareiviškos kelnės… Aš, žinoma, tylėdavau, niekam nieko nesakydavau, bet atėjus „svečiams“, iš lauko pusės pati uždarinėdavau langines.

O žiemą, kai motiną parvesdavo naktį kaimynė ar giminaitė… Užklodavau, paguldžius į lovą, ant vadinamosios „kaptilkos“ iš šovinio su knatu pašildydavau lašą karšto vandens ir girdydavau. Kaip ji nesušalo, nesusirgo?! Tikras stebuklas.

Senelei mirus, mes persikėlėm į mažą vieno kambario ir virtuvės butą – išorinį, prie vartelių. Beliko iš daiktų tik viena lova, spintelė maistui amžinai tuščia, širma ir dvi pagalvės. Taigi miegojom su motina vienoj lovoj – valetu. Deja, ne kasdien – galima sakyti retokai man pavykdavo pamiegoti ir toj lovoj. Kartais ji būdavo visokeriopai šlapia… O aš miegodavau galvą pasidėjus ant spintelės, ant rankų, o kojas pasėdus po savim. Buvau jau paskutinėse klasėse. Kambary vienu metu gyveno du leitenantai vienas žydas, vienas rusas. Abu labai geri žmonės. Kartais atnešdavo po pažasčia glėbelį malkų, kartais duonos riekę ar po gabalėlį cukraus.

Atsimenu, rusas buvo tėviškėj – savaitei išleistas atostogų. Atvežė lauktuvių: tai, ką vadino duona, buvo paplotėlis iš pašarinių burokų, sėlenų, gal saujos, ir kažkokių miltų, kurie man kvepėjo medžio pjuvenom. Bet man tai buvo skanėstas.

Gimnazijoj ne visada sugebėdavau atsakinėti (ir ne visada nueiti), kartais rankos nepakeldavau užsirašyti net uždavinio sąlygos. Visi mokytojai buvo labai geri, jautrūs. Matyt, iš veido suprasdavo, kad aš negaliu atsakinėti, liepdavo sėstis ir nerašydavo pažymio. Kartais (vienu tarpu beveik kasdien) gaudavau pas Vandą lėkštę sriubos (aišku, vargingos) su duonos rieke. Bet tai buvo didelė laimė.

Su Vanda pradėjau draugauti nuo penktos klasės. Suartino knygos. Ji turėjo dviejų brolių, studentų, biblioteką. Ir aš šiek tiek knygų – kitas motina sudegino (vietoj malkų); kai pastebėjau, kad jau įpusėjo Lietuviškąją enciklopediją, skubiai išnešiau pas kitą draugę – Janiną (ji dabar JAV), kuri turėjo didelį butą ir pustuščių lentynų). Taigi su Vanda keitėmės knygomis, mylėjom Čechovą, Dostojevskį ir Tolstojų, Beethoveną ir Mozartą (Bachas man atėjo vėliau – bene 17 metų), garbinom Čiurlionį – ji turėjo reprodukcijų knygų. Vanda kažkokiu būdu išprašydavo iš motinos ar pati pasiimdavo pinigų stovimiems bilietams į teatrą, ir ten, susėdusios „galiorkoje“ ant laiptų, mes klausydavomės operos. Pirmoji buvo „Karmen“. Nusirengti tada nereikėjo. Sėdėdavom su paltais. Visa studentija taip sėdėjo. Kai kas grauždavo duoną ar batoną. Vieną kartą ir man šalia sėdintis  atlaužęs įdėjo į ranką gabalą batono. Nedrįsdama nė pažiūrėti į jo pusę, sumurmėjau „ačiū“ ir suvalgiau po trupinėlį dėdama į burną. Gal alkanas alkaną pamatė.

Deja, vienam suole su Vanda nesėdėjau, nes ji buvo žemesnė ir blogesnio regėjimo. Su kitomis klasės draugėmis didesnių kontaktų neturėjau, nes jų buvo visai kiti interesai, kita aplinka. Mudvi tik dvi buvom lopytos ir skaitančios, šokiai, „robaksai“ mums nerūpėjo. Mums rūpėjo muzika, Nanseno kelionės po Šiaurės ašigalį, alpinizmas, kelionės po pasaulį. Ir ką nors padaryti, kad žmogui būtų lengviau gyventi, kad pasauly būtų teisybė. Deja, valdžios ėjo viena po kitos, o teisybės kaip nebuvo, taip nebuvo. Mes jau tada skyrėm, kur balta, kur juoda. Matėm žydų procesijas su geltonom žvaigždėm – ir senelius, ir mažus vaikelius, vedamus sušaudyti. Matėm rusų belaisvius leisgyvius – šalia esesininkai su šunimis. Žmonės ir jiems mesdavo duonos. Matėm ir vokiečius, slenkančius apsuptus kareivių. Žmonės ir juos norėdavo pamaitinti, mesdavo arba einantiems kokį puskepalį, arba pro tvorą, ten, kur jie dirbdavo.

Todėl niekad niekuo netikiu, kad nieko nesupratę, nematę, o praregėjimas atėjęs tik dabar, kai prisiskaitė storų žurnalų ir laikraščių. Buvo paprasčiausi karjeristai ir bailiai. Jeigu aš, trylikametė, viską mačiau ir supratau, kaip jie, suaugę, negalėjo matyti ir suprasti. Net ir dabar, brežnevizmo laikais, buvo žmonių, kurie nejautė vergystės, rusinimo, neteisybės ir buvo savo gyvenimu patenkinti – nesvarbu, kad ko ir trūksta, jie esą ne kokie materialistai, jiems kelionių po užsienį nereikia, uždraustos literatūros taip pat… Laikė savo būklę normalia. O žmonės geraširdžiai. Deja, gera širdis ir aklas bukumas kartais eina greta…

Taigi vakarais, neturėdama mokinių – pusdebilių, sėdėdavau pas Vandą. Paskui viena kitą lydėdavom bene valandą ar dvi. Ko tik mes neprifantazuodavom. Buvom ištroškusios erdvės, laukų, miškų, svajojom apie lūšnelę pamiškėje, toli nuo civilizuoto pasaulio, – į teatrus, koncertus atvažiuotume, – apie sodą, kur pačios augintume medžius, gėles; turėdavo būti upelis, šaltinis ar ežeras.

Baigusios 6 klases, nutarėm eiti dirbti. Padavėm į kažkokią įstaigą pareiškimus sąskaitininkių darbui, nors aš skaičių nekenčiau. Prašymus patenkino. Vanda nuėjo dirbti, o aš… neturėjau kuo apsiauti. Absoliučiai nieko. O reikėjo eiti iš Šančių į miesto galą apie 6 km. Paskui viena klasės draugė atidavė savo suplyšusius batus, susisiuvau ir ėjau vėl darbo ieškoti. Susiradau – prie senamiesčio statybos-remonto kontoroj mašininke. (Beje, buvau išmokus rašyti akląja sistema, lankiau gimnazijoj kursus, kuriems dar senelė buvo davusi 10 rb už mokslą susimokėti.)

Dabar prisiminiau – tuos metus aš išbadavau, iškentėjau – auklėtoja sumanė tokią man pagalbą: kasdien viena klasės draugė pakviesdavo mane pietų. Tai buvo baisus pažeminimas. Dar gaudavau sumuštinį, kurį parnešdavau motinai. Bet kažkoks fanatiškas troškimas mokytis leido viską iškentėti. Tais metais buvo labai bloga sveikata, širdis jau kalė, mažakraujystė atimdavo visas jėgas. Motinos „juodosios dienos“ vis ilgėdavo, tapdavo savaitėm… Nors iš proto išeik.

Baigusi 7 klases, dar dirbau toj statybos kontoroj. Bet neilgai – išsekimas priėjo ribą. Susirgau reumatu, temperatūra 40 °C, o aš nesuvokiau. Atėjau į darbą – buhalteris klausia: ar nesergi. Sakau – ne. Paskui jis palietė delnu mano kaktą, liepė eiti namo ir pas daktarą. Nežinau, kaip parėjau tuos 7 km. Žinau, kad svirduliavau ir ramsčiausi į tvorą. Nuėjau pas daktarą, pamatavo temperatūrą ir liepė seseriai nuvesti mane namo. Sakau: arti, sugrįšiu namo pati, nes bijojau, kad nepamatytų motinos… Pragulėjau pusantro mėnesio – visi sąnariai ištinę, skausmas nežmoniškas, jokio judesio, jokio sąnario pajudinti negalėjau. Skaičiau pasidėjus kažkaip knygą prieš akis, o mažoji Lilė – dvejų metukų mano meilė – atbėgdavo atversti puslapio ir labai didžiuodavosi tuo savo darbu…[1]

 


[1] Autobiografija, kaip mano ta pati Lilė – L. Žukauskienė, rašyta 1989 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais, jaučiant, kad laiko užbaigti nebeužteks. Nebeužteko… Rašyta į knygelę Darbo užrašams (1988), gulom, tarsi labai skubant, nelengvai įskaitomai. Lilė, pusseserė, gyvenanti Kaune, liko Janinai pati artimiausia iš giminių, padėjo, globojo.

Janinos Degutytės biografijos kontekstai

2020 06 27 / Daug mitų apie save Janina Degutytė nesukūrė: apie poetę labiausiai papasakojo ilgai laikyta sudėtinga biografija ir santykiai su žmonėmis, kurie visi kaip vienas pripažino, kad su ja buvo galima atvirai kalbėtis.

Lilijana Bedartaitė-Žukauskienė. Atsiminimai apie Janiną Degutytę

2015 m. Nr. 5–6 / Visas dienas buvau šalia Janinos, tik vakarais grįždavau į namus. Grįždama užeidavau į Katedrą – prašydavau Dievo ištvermės Janinai ir jėgų mums visiems.

Jurgita Žana Raškevičiūtė. Patirties vėrimosi profiliai

2008 m. Nr. 11 / Šio straipsnio tikslas – punktyriškai pasekti patirties vėrimosi, arba artėjimo prie jos, santykio su ja kitimo, profilius. Kalbėdama apie patirties vėrimosi profilius Janinos Degutytės kūryboje, įtraukiu ne vien poetinius, bet ir biografinius tekstus.

Viktorija Daujotytė. Janinos Degutytės poetinių laikysenų atodangos

2004 m. Nr. 10 / Išleidusi pirmąją knygą, J. Degutytė gavo itin daug laiškų, taip pat ir iš Sibiro, iš politinių kalinių tremtinių. Minėjo, kad tremtinių laiškuose buvę rašo­ma, kad jos eilėraščiai priminę Lietuvą, suteikę džiaugsmo, padėję išgyventi.

Danutė Venclovaitė. Kiekvienas nešame savo kryžių

1998 m. Nr. 7 / Man jos eilėraščiai būdavo tarsi gyva biografija, daugelio žinomų būsenų atspindys. parašyti atvira širdimi ir tokie autentiški, kad visai nesinorėjo narstyti po kaulelį, kaip tai daro kūrybos vertintojai.

Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė. Tą besaulį vidudienį…

1998 m. Nr. 7 / Janina Degutytė kalbėdavo nedaug, bet skubotai, ir atrodydavo, kad burnoje žodžiai kliūdami ritasi vienas per kitą – dideli ir apvalūs, kaip ir raidės jos rašysenoje.

Judita Vaičiūnaitė. Žmonės ją labai mylėjo

1998 m. Nr. 7 / Žinojau, kad su ja galima atvirai kalbėti – be baimės, be kaukės. Buvo aišku, kad ji doras žmogus. Nors į literatūrą abi atėjom beveik tuo pačiu metu, neteko jos susitikti nei bendram literatūros vakare, nei Rašytojų sąjungoj.

Alfonsas Maldonis. Kančioje atsivėrusi

1998 m. Nr. 7 / Janinos Degutytės likimas buvo kaip reta sunkus, dramatiškas, nešykštėjęs visų įmanomų išbandymų. Jos poezija atsivėrė kančioje, bet kaip aukštai. Išdidžiai ir galingai Ji yra iškilusi virš to, kas gyvenime atrodo neįveikiama Ir nepasiekiama.

Polinkis abejoti yra būdas pažinti pasaulį

1997 m. Nr. 5 / Apie poetę Janiną Degutytę, neseniai išleistas knygas „Artumas“ ir „Atsakymai“, taip pat apie kai kurias literatūros problemas su Vilniaus universiteto profesore Viktorija Daujotyte kalbasi Ramunė Kiškytė-Bleizgienė ir Gintaras Bleizgys.

Solveiga Daugirdaitė. Atsakymai

1997 m. Nr. 2 / Viktorija Daujotytė. „Klausimai“. Janina Degutytė. „Atsakymai“. – Vilnius: Regnum, 1996 – 72 p.