literatūros žurnalas

Alfonsas Maldonis. Kančioje atsivėrusi

1998 m. Nr. 7

Janinai Degutytei – 70

 

Janinos Degutytės paskutinieji, likimo padovanoti („Dienos dovanos“…) gyvenimo metai praėjo sename, nors tik 1958 metais pastatytame, kazematiniu pokario stiliumi dvelkiančiame rašytojų name, Antakalnio 8. Iš vieno kambario butuko Smėlių gatvėje ji čia atsikėlė bene 1973 metais. Ne kažin kiek dešimtmečių prabėgo, bet vis vien tai jau istorija. Skysti krūmeliai iš gatvės pusės virto išsikerojusiais, triukšmą ir benzino smarvę sugeriančiais, pietų saulę užstojančiais medžiais. Tai jau istorija dar ir todėl, kad po šio namo stogu, besikeisdamos ir pasikeisdamos, glaudėsi kelios rašytojų kartos, gimdė kūrinius ir vaikus, ir patys keliavo į amžinastį. Jei būtų ilgėliau nutįsęs tarybinis nuopelnų įamžinimo vajus, to namo sienų neužtektų visoms, jau tik būtiniausioms atminimo įamžinimo lentoms. Antra, gal ne mažesnė priežastis suteikti šiam neišvaizdžiam statiniui tokį statusą yra ta, kad ne šiaip sau (o gal čia tik sutapimas?) jo pašonėje mįslingai, tyliai, be didesnių sukrėtimų plušėjo Lietuvių literatūros institutas, sunešęs nemažą šio namo gyventojų triūso dalį į savo kuriamą istoriją.

Trečias aukštas. Tryliktas butas. Du kambariai, virtuvė. Greit uždulkantis Antakalnio gatvės pusės langas. Skaidresnis – į kiemą, į šlaitą, kur karaliauja žaliuodamas ar raudonuodamas klevas, o už upės – Tuskulėnų dvaras ir jo parkas. Lakštingalų giedojimai, čiauškėjimai. Kaip ir kadaise. Kaip ir dabar. Kaip andai ir virš mūsų, ir tų, kurie naktimis triūsė Tuskulėnų parke, laidodami tuos, kurie tironijų yra amžinai laidojami ir amžinai lieka gyvi.

Skaitytojas, prabėgęs akimis šias eilutes, gal pajus, kad ne savo fantazijas pinu, o kalbu apie artimus, pažįstamus daiktus, aplinką. Ir neapsiriks. Nuo 1958 iki 1963 metų teko ir man ten gyventi. Pro tą langą skambėjo lakštingala – nemigos sargas, ir žvilgsniai į prieblandą brido palengva tarytum aklieji atsargūs. Tai iš eilėraščio, parašyto prie to lango. Tarytum aklieji atsargūs – tai A. Jonynas, paryčiais išėjęs pavaikščioti vienas ir, laikydamasis namo sienos, besukąs ratus tarp buto durų ir kiemo pusėje esančios katilinės…

Šiuo palyginimu noriu pabrėžti tai, kas mus visus siejo. Buvome viena karta, vieno pasirinkto likimo, taigi – ir artimos, vienaip ar kitaip visus mus atėjusios aplinkos žmonės. Ir literatūra mums buvo lyg tas langas. pro kuri ir gyvenimą, ir savo laiką malėme. Tokie skirtingi, ir taip artimi. Buvo toks jausmas, bent tuo laiku debiutavusiems, kad įsipareigojimas literatūrai yra ir tarpusavis artimumas, ir įsipareigojimas vienas kitam.

Janina Degutyte tuo metu jau buvo viena ryškiausių ir pripažintų poetinių individualybių. Po „Šiaurės vasarų“, „Pilnaties – kūrybinis zenitas. Išlaisvėjęs žodis, užmojis, asmenybės raiškos branda. Ir jau pradedamas justi tiek metų su lemtinga liga besigrumiančio kūno silpimas. Juodvarnis ir balandis, vis labiau sukantys ratus virš jos papurusios tamsiaplaukės galvos. Vis labiau tarp saulės ir netekties… Vis labiau ir garsiau girdima, suprantama, vertinama, vis mažiau tarp žmonių, net ir artimesnių matoma…

Ir mano susitikimų su ja nebuvo labai Jau daug. Ligi šiolei apie tai vis pagalvoju. Ir suprantu kodėl, ir vis dėlto priekaištauju sau, kad neįveikiau tada tų dabar juokingai menkų priežasčių priežastėlių, kurios buvo pretekstas nerangumui, nesugebėjimui dažniau pasibelsti, prisiminti. Netgi tada, kai matydavai, jog jai nelengvai pakeliama įtampa, pastanga, ilgos kalbos ar tuo labiau ginčai.

Nesupratai, kad jai vienai lengviau nebus. Gal tik tiek, kad laisviau atsišlies, giliau atsidus, užmerks pavargusias akis. Ir kaip kartojasi šitie pavėluoti apgailestavimai… Bet gal jau taip lemta, kad gyvenimas niekada nebūna toks, koks galėtų būti…

Ilgiausiai ir dažniausiai teko bendrauti su Janina, kai ji pradėjo dirbti Grožinės literatūros leidykloje, rodos, 1958 metų vėlyvą rudeni. Tada ir pirmo rinkinio rankrašti įteikė leidyklai. Jos rinkinį aš ir redagavau. Išėjusią knygą gavau su Janinos įrašu: „Už vargą ir triūsą“. Bet jokio vargo nei triūso nepajutau. Rankraštis buvo paruoštas kruopščiai, tvirtai, ko gero, jai talkino ją tuo metu globojęs, pirmą publikaciją 1957 padėjęs paleisti į spaudą Eug. Matuzevičius. Gal ir rankraščio svarstymų būta, negaliu to fakto patvirtinti. Rinkinys gaivus. Jau su pastebimom laisvos, improvizuojančios tonacijos gaidom. Į kelis privalomo asortimento, t. y. papolitikavimo, eilėraščius ir tada niekas nekreipė ypatingo dėmesio, netgi aršiausi partinės linijos tiesėjai ir taisytojai.

Leidykloje Janina Degutytė dirbo ligi 1961 m. Pajuto, kad jos sveikatai visa darbo diena per sunki. Naudotis išimtimis „namudiniu“ redagavimu jai, matyt, buvo nesmagu. Tapo profesionale literate, tuo labiau kad tam jau buvo susidariusios pakenčiamos materialinės sąlygos.

Mane buvo šiek tiek nuvylęs jos antrasis poezijos rinkinys – „Dienos dovanos“, toks lyg papuręs, išpūstas, neturintis ryškesnių kontūrų, lyg perkrautas. Bet geriau įsižiūrėjęs pagalvojau, kad tai pereinamojo laikotarpio knyga, Išsilaisvinimas ir iš teminių, ir estetinių kanonų, kur neapibrėžtumas, tonacijų ir motyvų samplaikos yra natūralios ir vargiai koreguojamos. Jas išgrynina tik visiškas poetinės individualybės atsiskleidimas.

Tai įrodė naujos knygos ir ėję metų metai.

Atėjo ir nelemties diena, kai teko ją lydėti į paskutinę kelionę. Kelerius metus žinojome, kad jos būklė sunki. Bene 1988 rudenį paskutini kartą kalbėjomės. Prieš Naujus metus – paskutinis laiškas. 1990 m. vasario 8 dienos pavakary B. Jacevičiūtės skambutis, kad Janina prieš keliolika minučių išėjo negrįžtančiųjų keliu.

Prisimenu Janinos Degutytės laidotuves, pilką priešpavasarinę pavakarę Antakalnio kapinėse. Kaip mokėjome, kaip galėjome, atsisveikinome su ja – kas gyvu žodžiu, kas mintyje blykstelinčiais jos pačios kadais tartais ar rašytais žodžiais. Nebuvo oficialių laidotuvių šurmulio, kamerų zirzimo, fotoblyksčių pliūpsnių, varinių gaudesių ar kito pompastinio ritualo. Subildėjo ant karsto krintantys grumstai. Ir tarsi iš naujo sujungdamas Janinos atmintį su amžių tradicija. Jos kurso draugus, jos prašymu palydėjęs ją į amžinastį, kun. Kastytis Matulionis užgiedojo „Viešpaties angelą“. Negarsiai, gal ir nevisiškai darniai, giesmė nuskambėjo visa. Ir tai, kas buvo praeityje, ir tai, kas vėl bus, gyveno tarp mūsų.

Janinos Degutytės likimas buvo kaip reta sunkus, dramatiškas, nešykštėjęs visų įmanomų išbandymų. Jos poezija atsivėrė kančioje, bet kaip aukštai. Išdidžiai ir galingai Ji yra iškilusi virš to, kas gyvenime atrodo neįveikiama Ir nepasiekiama.

1998 m. gegužė

Janinos Degutytės biografijos kontekstai

2020 06 27 / Daug mitų apie save Janina Degutytė nesukūrė: apie poetę labiausiai papasakojo ilgai laikyta sudėtinga biografija ir santykiai su žmonėmis, kurie visi kaip vienas pripažino, kad su ja buvo galima atvirai kalbėtis.

Donata Mitaitė. „Į sėklos grūdelį sudėti save…“ (1968-ieji Alfonso Maldonio poezijoje)

2019 m. Nr. 8–9 / Rugpjūtis – Alfonso Maldonio mėnuo, šiais metais jau devyniasdešimtasis, poetas gimė 1929-aisiais būtent rugpjūčio 22 d. Dar vasara, bet jau nebe visai, gamtoje atsiranda rudens spalvų ir kvapų.

Lilijana Bedartaitė-Žukauskienė. Atsiminimai apie Janiną Degutytę

2015 m. Nr. 5–6 / Visas dienas buvau šalia Janinos, tik vakarais grįždavau į namus. Grįždama užeidavau į Katedrą – prašydavau Dievo ištvermės Janinai ir jėgų mums visiems.

Jurgita Žana Raškevičiūtė. Patirties vėrimosi profiliai

2008 m. Nr. 11 / Šio straipsnio tikslas – punktyriškai pasekti patirties vėrimosi, arba artėjimo prie jos, santykio su ja kitimo, profilius. Kalbėdama apie patirties vėrimosi profilius Janinos Degutytės kūryboje, įtraukiu ne vien poetinius, bet ir biografinius tekstus.

Viktorija Daujotytė. Janinos Degutytės poetinių laikysenų atodangos

2004 m. Nr. 10 / Išleidusi pirmąją knygą, J. Degutytė gavo itin daug laiškų, taip pat ir iš Sibiro, iš politinių kalinių tremtinių. Minėjo, kad tremtinių laiškuose buvę rašo­ma, kad jos eilėraščiai priminę Lietuvą, suteikę džiaugsmo, padėję išgyventi.

Janina Degutytė. Nebaigta autobiografija

2003 m. Nr. 7 / Visas mano gyvenimas prasideda nuo septynerių metų. Iki tol viskas išblukę: fragmentai, nuotrupos, nuotaikos. Bet nuo septynerių metų kiekviena diena, kiekviena valanda įbrėžta, įkirsta kaip kirviu širdyje. Joks laikas, jokios laimės jų neužlygins.

Danutė Venclovaitė. Kiekvienas nešame savo kryžių

1998 m. Nr. 7 / Man jos eilėraščiai būdavo tarsi gyva biografija, daugelio žinomų būsenų atspindys. parašyti atvira širdimi ir tokie autentiški, kad visai nesinorėjo narstyti po kaulelį, kaip tai daro kūrybos vertintojai.

Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė. Tą besaulį vidudienį…

1998 m. Nr. 7 / Janina Degutytė kalbėdavo nedaug, bet skubotai, ir atrodydavo, kad burnoje žodžiai kliūdami ritasi vienas per kitą – dideli ir apvalūs, kaip ir raidės jos rašysenoje.

Judita Vaičiūnaitė. Žmonės ją labai mylėjo

1998 m. Nr. 7 / Žinojau, kad su ja galima atvirai kalbėti – be baimės, be kaukės. Buvo aišku, kad ji doras žmogus. Nors į literatūrą abi atėjom beveik tuo pačiu metu, neteko jos susitikti nei bendram literatūros vakare, nei Rašytojų sąjungoj.

Polinkis abejoti yra būdas pažinti pasaulį

1997 m. Nr. 5 / Apie poetę Janiną Degutytę, neseniai išleistas knygas „Artumas“ ir „Atsakymai“, taip pat apie kai kurias literatūros problemas su Vilniaus universiteto profesore Viktorija Daujotyte kalbasi Ramunė Kiškytė-Bleizgienė ir Gintaras Bleizgys.

Solveiga Daugirdaitė. Atsakymai

1997 m. Nr. 2 / Viktorija Daujotytė. „Klausimai“. Janina Degutytė. „Atsakymai“. – Vilnius: Regnum, 1996 – 72 p.