Rasa Aškinytė: „Jaučiu save kaip grandį tarp praeities ir ateities moterų“

2023 m. Nr. 12

Rašytoją Rasą Aškinytę kalbina Eglė Frank

Su Rasa Aškinyte susitinkame prie pakelės kryžiaus – ji važiuoja mašina iš savo sodybos, aš laukais einu jos pasitikti iš savosios. Kol kalbamės verandoje, aplink mus skraido įvairiausi paukščiai. „Galėtų tie paukščiai būti kad ir karvės dydžio – kad galėtum prieiti ir ramiai apžiūrėti“, – sako Rasa ir juokiamės. Šį gruodį 50-metį mininčią rašytoją, filosofę, psichoterapeutę, dėstytoją kalbinu apie kūrybą, motinystę, moters vaidmenį šeimoje ir visuomenėje, jos sodybos erdvę, augalus ir žuvis.

 

– Ne viename pokalbyje pabrėžei, kad Tavo knygose nėra jokių asmeninio gyvenimo momentų. Ar nemanai, kad rašytojas, net neviešindamas asmeninių dalykų ir nerašydamas išpažintinės literatūros, savo tekstuose yra savotiškai nuogas? Ar rašytojas savo knygose gali gyventi paralelinį gyvenimą, visiškai nesusijusį su jo asmenybe?

R. A. Man rašymas yra apsimetinėjimas kuo nors kitu – kuo niekada nebuvai, nebūsi ir nedrįsti būti; arba nenorėtum būti, nesugebėtum būti. Tekste gali prikurti dalykų, kurie su tavim neturi nieko bendro. Vis dėlto nesutinku, kad tekstas yra atsivėrimas, ir nemanau, kad per tekstą gali pažinti, kas yra autorius. Sakyčiau, kūryba yra kaukių kaukė.

– Kas ta „kaukių kaukė“ yra Tau, be apsimetinėjimo kažkuo kitu?

R. A. Darbas ir kančia. Rašydama labai giliai įeinu į kiekvieną veikėją, į kiekvieną situaciją, emociškai išgyvenu viską, ką jie išgyvena. Jei protas dar veikia, bet nebejaučiu veikėjų, rašyti sustoju. Nemoku rašyti protu. Tai žiauriai išsekina. Todėl negaliu rašyti daug, negaliu rašyti kas vakarą. Nepakeliu ne paties rašymo, bet emocinio veikėjų išgyvenimo. Jei paklaustum, kam man to reikia, atsakyčiau, kad tai nėra mano pasirinkimas. Tai su manim tiesiog vyksta.

– Esi profesionali psichoterapeutė, konsultuoji kitus. Ar nemanai, kad psichoterapinė praktika yra dėkinga veikla rašytojui? Galbūt ateity, nediskredituojant klientų ir tiesiogiai neviešinant jų istorijų, ši patirtis turės įtakos Tavo kūrybai?

R. A. Tapau rašytoja daug anksčiau, nei baigiau psichoterapijos studijas ir pradėjau konsultuoti. Mano bazinis išsilavinimas yra istorija ir filosofija. Tai mane suformavo, atvėrė ir išlaisvino mano mąstymą. Pasaulį pirmiausia matau per teorijų, o ne konkrečių pavyzdžių prizmę. Ir terapijos studijas labiausiai vertinu todėl, kad tai dar labiau praplėtė mano teorinį pagrindą.

Terapinė praktika man tik patvirtino, kad skausmo yra labai daug, pasimetimo yra labai daug, džiaugsmo irgi yra labai daug, netgi jei kitiems, žiūrintiems iš šono, atrodo, kad vienas ar kitas gyvenimas nevertas džiaugsmo ar džiaugiamasi kvailai. Žmonės yra keisti ir unikalūs. Kiekvienu atveju esama chaoso ir blogąja, ir gerąja prasme. Tai yra visiška paslaptis, nepažinu, neprognozuojama.

Visi mano veikėjai ir jų gyvenimai tiek prieš tampant terapeute, tiek ir po to yra absoliučiai sugalvoti, o ne „nužiūrėti ir nurašyti“. Veikėjų „neterapinu“, nedėlioju į logines schemas, neieškau diagnozių. Rašau taip, kaip ir kokius juos jaučiu. Taip rašiau nuo pat pradžių, ir tai nepasikeitė.

– „Gimda ištuštėja pirmiausia, po jos seka smegenys ir visi kiti organai. Gaila tik gimdos“, – citata iš Tavo 2022 m. išėjusios knygos „Penkios istorijos apie meilę su laiminga pabaiga“. Ar pati jai pritari? Turi du suaugusius sūnus, bet Tavo veiklos susijusios būtent su smegenimis. Negi šis praradimas nėra skaudesnis?

R. A. Kad ir ką daryčiau gyvenime, visi mano darbai ir rašymas visada bus tik antrinis dalykas po buvimo mama. Motinystė man yra didžiausia ir vienintelė dovana, kurios būtų buvę gaila netekti, jei būčiau vaikų neturėjusi. Todėl fiziologinio praradimo dar kartą patirti motinystę – taip, man labai gaila.

– Tuomet ką manai apie moters senėjimą (dabar sako – amžėjimą) apskritai? Kaip matai save visuomenėje: esi rašytoja, psichoterapeutė, dėstytoja, turi įdomų darbą, daug prasmingų veiklų, bet nebegali gimdyti.

R. A. Manau, viskas priklauso nuo pačios moters, ir kiek motinystė jai svarbi. Aš šiame pasaulyje matau save per vaikus, per anūkus, todėl man labai sunku surasti didesnę ko nors kito prasmę. Dar niekaip nepriprantu, kad mano vaikai užaugo. Taip, vis dar esu mama, bet jau nebe tiek mama, kiek buvau savo mažiems vaikams.

Sutinku, rašyti – prasminga, dėstyti – prasminga, terapeutės darbas – prasmingas, santykiai – prasminga, bet atsiradusios tuštumos dėl vaikų išėjimo man šie dalykai iki galo neužpildo. Užaugus vaikams, moteriai, be santykių su partneriu, pagaliau ateina laikas būti ir pačiai su savimi.

Kai tau dvidešimt ir klausi savęs, kas esu ir koks bus mano gyvenimas, dar turi daug naivumo ir iliuzijų. Bet kai tau penkiasdešimt, per klausimus – kas aš esu, kiek man dar liko, ką aš dar padarysiu – atsiveria kita dimensija: būtent, kas aš esu kaip moteris ne socialinių vaidmenų požiūriu, bet kaip gamtos dalis. Kas apskritai yra moteriškumas santykyje su gamta, su pasauliu, su visata, su anksčiau gyvenusiomis moterimis – promotėmis. Dabar jaučiu save kaip grandį tarp praeities ir ateities moterų.

– Koks tada Tavo požiūris į feminizmą? Esi moteris, užauginusi vaikus, galinti išlaikyti save, padariusi karjerą, puikiausiai besitvarkanti su darbais, kurie visuomenėje tebelaikomi vyriškais – remontu, statybomis ir t. t.

R. A. Žmogaus teisės (vadinasi, ir moters) yra pamatinis principas, kuriam pritariu. Ir gyvenime viską, ko norėjau, pasiekiau darbu. Ar man teko kur nors kautis su vyrais? Gal kažkokiose nematomose kovose ir esu pralaimėjusi vien todėl, kad esu moteris. Labiau nei feministinis kontekstas mane domina moteriškumas kaip sielos būsena. Ką reiškia būti moterimi ne socialine, bet dvasine prasme – tradicijų, ritualų perėmėja ir perdavėja, atmosferos savo aplinkoje palaikytoja arba griovėja, atrama tiems, kam reikia atsiremti.

– Tave matau kaip maištininkę, Tau būdingas tam tikras normų ir vyraujančių tendencijų nepaisymas. Kiek Tau pačiai yra baugus ar kaip tik visiškai nebaugus viešumas? Ir ką manai apie rašytojo veiklą socialiniuose tinkluose?

R. A. Viešumas šiuo metu turbūt nebebaugus. Anksčiau mano gyvenimas buvo toks, kokio nenorėjau kitiems atskleisti, dabar nebijau pasirodyti tokia, kokia esu. Taip, žinau, kad esu ne tokia, kokios kitiems reikia bent devyniasdešimt procentų atvejų, bet su tuo jau susigyvenau. Ir tikrai ne todėl, kad norėčiau maištauti. Tiesiog gyvenu savo gyvenimą, ir net į galvą neateina pasigilinti, kokios tos tendencijos ar normos yra. Aš arba dirbu, arba rašau atitrūkus nuo realybės, arba būnu kaime. Tada išlendu kaip Pilypas iš kanapių, todėl dažnai į tendencijas ir nepataikau.

Socialiniuose tinkluose būnu kiek būnasi. Bet nemanau, kad mano pareiga ten būti ir kad mano buvimas ką nors pakeis – kažko padaugins ar pagerins. Jeigu knyga gera, ji į žmones išeis pati, savaime, jeigu ji nekokia, gal per vargą ją ir galima iškišti, bet aš tiesiog neturiu tam laiko.

– Prisimenu Tavo vienos vasaros ciklą feisbuke – „Ieškokite moters ir rasite kaime“. Manau, tokių tikrų dalykų tame liūne tikrai trūksta.

R. A. Darau daug dalykų vienu metu – dėstau trijose aukštosiose mokyklose, konsultuoju klientus, rašau ir dar dirbu daugybę smulkių darbų, kurių čia nevardinsiu. Ir visos mano veiklos yra susijusios su savęs atidavimu. Todėl kartais jau reikia pagalvoti, kiek turiu jėgų, ir svarbiausia – ar turiu ką pasakyti.

Nesu prieš bendravimą ir susitikimus su žmonėmis socialiniuose tinkluose ir realybėje, nesu prieš interviu, bet kartais pasiekiu ribą, kai atrodo, kad tai jau sakiau, kad kalbu tą patį per tą patį, ir kokia viso to prasmė ir man, ir skaitytojams.

– Kiek Tau svarbu nuolat priminti skaitytojui apie save naujomis knygomis ar paisyti leidyklų rekomendacijų dėl knygų leidimo dažnio? Gal tiesiog pasiduodi bangai ir rašai tada, kada rašosi?

R. A. Pasiduodu bangai. Rašymas tėra mano hobis, kuris niekaip finansiškai neužtikrina mano pragyvenimo, todėl užsiimti hobiu ar saviraiška pagal kažkokias, kad ir menamas, taisykles man nereikia. Ar bijau, kad mane užmirš? Neturiu iliuzijų, kad skaitytojas neužmirš manęs jau per pirmus metus po knygos išėjimo. Manau, tave prisimena, kol skaito. Jei galėčiau kas savaitę išleisti knygą, tuomet gal ir nepamirštų, bet jei rečiau, žmonės tiesiog skaito kitas knygas ir gyvena savo gyvenimus.

– Nemanau, kad esi teisi, nes jau yra susiformavęs skaitytojų ratas, kuris Tavo knygų laukia. Ar šiuo metu yra koks nors veikėjas ar tema, kuri neduoda ramybės, kurią nešiojiesi?

R. A. Ta tema – moters siela, dar brandesnė, nei dabar esu aš. Gal per daug skubu, gal man reikia sulaukti dar gilesnio amžiaus, tarkim, kol sueis septyniasdešimt ar aštuoniasdešimt. Sakau „moters“, bet galbūt tai apskritai žmogaus siela. Trokštu dar giliau ją perprasti.

– Ar galėtum susitaikyti su mintimi, kad „Penkios istorijos apie meilę su laiminga pabaiga“ – Tavo paskutinė knyga?

R. A. Galėčiau susitaikyti su ta mintimi, jeigu knygos nelįstų iš galvos. Šiuo metu man lenda iš galvos knyga, ir lenda greičiau, negu aš spėju ją užrašyti, ir greičiau, negu randu tam laiko. Nenoriu pasirodyti arogantiška, neva man nerūpi skaitytojai; aišku, kad rūpi. Tiesiog rašymo proceso negaliu nei pagreitinti, nei sustabdyti. Tai tiesiog nevaldomas procesas.

– Esi jautri kritikai, bet ar nemanai, kad bet kokia kritika, net ir bloga, yra naudinga?

R. A. Manau, visi kūrėjai jautriai reaguoja į kritiką. Tik vieni sugeba tai labiau nuslėpti ir susitvarkyti, bet pirma reakcija vis tiek yra skausminga. Kai kritika yra neva konstruktyvi – apie tai, kaip galėtum rašyti geriau, kartais net būna nurodyta, kaip tai padaryti, aš tegaliu atsakyti, kad jau parašiau, kaip tada galėjau geriausiai, ir negaliu parašyti geriau. Jei būčiau galėjusi, būčiau parašiusi. Ir jei parašysiu geriau ateityje, tai tikrai ne todėl, kad man kažkas pasakė, kaip tai padaryti, o todėl, kad taip išėjo natūraliai, – gal labiau subrendau kaip žmogus ir kaip rašytoja.

– Gal tam tikrų dalykų vis dėlto galima pasimokyti – jei ne iš kritikos, tai iš pasaulyje pripažintų rašytojų vedamų kursų? Mačiau, tokius veda kad ir Margaret Atwood. Ar nemanai, kad rašymas yra toks pats tobulintinas procesas, kaip ir bet kuri kita veikla, reikalaujanti nuolat mokytis?

R. A. Nesu baigusi literatūros mokslų, todėl man rašymas nėra galvojimas apie kalbą, įmantrius žodžius ir išraiškas, pirmiausia tai jausmas, ir kažin ar kas nors gali mane pamokyti, kaip pajausti giliau.

– Tai yra dovana, Tu ją turi, to neišmoksi. Kalbėjau labiau apie struktūros, siužeto dalykus.

R. A. Šiuo atveju esu užsispyrusi. Ir pati neorganizuoju kursų, nors man ne kartą siūlė. Ir tai, apie ką klausi, gal siužeto ar struktūros prasme ir pridėtų ką nors, bet kartu atimtų dalį manęs – būtent tokios, kokia esu ir kaip rašau. Pakeistų galbūt į tobulesnį variantą, bet jis nebūtų mano.

Žinau, kad tūkstančiai žmonių to moko ir dar daugiau tūkstančių galbūt išmoksta. Ir tai puiku. Tai, kuo netikiu ar nenoriu sau, nebūtinai neveikia kitiems. Nevertinu kitų, o savo tiesas taikau tik pačiai sau.

– Vasaras leidi sodyboje Ignalinos rajone. Ką tau reiškia sodybos erdvė?

R. A. Ji baisiai įtraukianti. Atvažiuoju ten vasarą, prabūnu beveik keturis mėnesius ir nejaučiu jokio noro grįžti atgal į Vilnių. Man truputį baugu, kad ta erdvė mane taip įtraukia ir nesinori grįžti į žmones, nes dar nesu pasiruošusi visiškai pasitraukti iš visuomenės ir užsidaryti.

Namas priklauso mūsų giminei kokius pusantro šimto metų, jie ten karta iš kartos gimė, gyveno, ir aš kuo toliau, tuo labiau juos jaučiu. Dažnai pagalvoju, kokie jie buvo, kuo gyveno. Jei būtų laiko mašina, labai mielai kelčiausi į praeitį pašniukštinėt.

– Ar matai save gyvenančią sodyboje nuolat? Ar netrūktų miesto – kad ir jo teikiamų kultūrinių galimybių?

R. A. Rudenį grįžusi į Vilnių labai ilgai aklimatizuojuosi. Ir kuo toliau, tuo ilgiau. Sodyboje man niekada nekyla klausimų, kodėl darau viena ar kita, ir kokia yra to darymo prasmė. Mieste man visą prasmę reikia susikurti dirbtinai. Net jei eičiau į galeriją žiūrėti meno, to ėjimo prasmę turėčiau sugalvoti – todėl, kad reikia būti išsilavinusiu žmogumi, todėl, kad reikia žinoti, kas vyksta meno pasaulyje, todėl, kad reikia neatsilikti nuo kitų. Ir visa tai, ką išvardinau, – tarsi antrinė, dirbtina prasmė. Būnant sodyboje viskas intuityviai aišku.

– Šiais metais buvai neoficialiai įšventinta į „pomidorininkes“ – iš menininkių ir rašytojų ratelio, auginančio pomidorus, gavai daigų. Kiek Rasai Aškinytei artima žemdirbystė? Šiltnamio juk dar neturi?

R. A. Už pomidorus ačiū. Metro ilgio daržą turiu, bet man patinka nesterilūs šabakštynai, kur auga seni medžiai ir krūmai. Įžengiami, bet vis viena šabakštynai. Arba tiesiog žemė, žolė, miškas, ugnis, vanduo. Tai, kas yra be manęs.

– Sakei, kad paukščiai galėtų būti kad ir karvės dydžio, – kad galėtum prieiti ir normaliai juos apžiūrėti. Ar yra dar kas, ką norėtum tokiu būdu apžiūrėti?

R. A. Žuvys. Nors suprantu, kad akvariumuose žuvys kankinasi, bet vis viena man akvariumai labai patinka – jeigu kur nors yra akvariumas, einu žiūrėti žuvų. Kokio keistumo yra jų galvų, veidų. Nuostabūs sutvėrimai. Todėl labai nemėgstu žvejybos. Medžioti ir žudyti gyvūną, kuris gali rėkti, yra daug sunkiau. Pagauti ir numesti ant kranto kankintis nebylią žuvį man atrodo neteisinga. Atrodo, girdžiu, kaip jos rėkia. Einu įkalbinėt žvejų, kad nežvejotų. Dar nė vienas nepaklausė. Tada einu rašyt. Gal bent tai pavyks.