literatūros žurnalas

Asta Skujytė-Razmienė. Čiulba kaip lakštingala, kerta kaip gyvatė

2022 m. Nr. 10

Kai suradau šį lietuvių liaudies posakį, supratau, kad taiklesnį pavadinimą, apibūdinantį dvi pastaruoju metu perskaitytas knygas, vargu ar pati sugalvosiu. Apie moteris rašančios moterys šiuo atveju, sakyčiau, kaip kokie karosai ežere kelia visą dumblą į lelijomis apsodinto prūdo paviršių. Temos, kurios iki šiol daugelio tebėra sąmoningai ignoruojamos, abiejose knygose provokuoja skaitytoją ir verčia dar ir dar kartą klausti: „Tai kas, po paraliais, yra moteris?“

Sandra Bernotaitė. Akys chimeros: romanas. – Vilnius: Vaga, 2021. – 294 p.

2022 m. Kaunas, Europos kultūros sostinė. Špacieras Laisvės alėja nuo Soboro iki Rotušės kiekvieno apsilankymo metu yra mano asmeninės piligrimystės kelias, kuomet kaip, įtariu, neretas Vilniuje reziduojantis pamąstau, jog „ir Kaune gyventi galima“. Šiemet Kaunas yra „it“ kryptis: nėra savaitės, kad kas nors iš Yoko Ono instaliacijos „Ex It“ į feisbuką neįkeltų nuotraukų ar į instagramą neįdėtų bent vieno reelso bešokant per kokį koncertą prie Vasaros scenos. Tokiame štai kontekste į mano rankas pateko Sandros Bernotaitės romanas „Akys chimeros“, kurio veiksmas vyksta būtent Kaune. Tik, vienas niuansas, veiksmo laikas – 1939-ųjų vasara.

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse į laikinąją sostinę atvyksta lenkų rašytojų delegacija susitikti su Lietuvių rašytojų draugijos nariais. Šis faktas tuometinėje lietuviškoje spaudoje buvo nušviestas vos keliais nedideliais straipsniukais (nepatingėjau patikrinti epaveldas.lt esančios tarpukario periodikos), tačiau S. Bernotaitė nusprendžia atgaivinti vieną iš šio vizito įvykių – ekskursiją laivu „Klaipėda“ – ir paversti tai beveik trijų šimtų puslapių apimties romanu. Tiesa, – centrinė šio romano figūra – viena itin žymi lietuvių poetė, dėl kurios pozicijų mūsų literatūros lauke iki šiol plėšomi marškiniai (savo ir kitų) bei neapsisprendžiama, kurioje sakinio „pasigailėti negalima nuteisti“ vietoje dėti kablelį. Šios figūros, romane įvardintos kaip „moteris su praeitimi“, pasirinkimas, kaip ir noras įtraukti visą plejadą žymių to meto kultūros ir literatūros veikėjų (Sofiją Čiurlionienę, Joną Aleksandriškį (vėliau tapusį Jonu Aisčiu), Liudą Girą, Aleksį Ranitą, Elžbietą Kiewnarską, Konradą Górskį ir kt.) atrodytų rizikingas žingsnis – ne tiek dėl veikėjų gausos, kiek dėl sociokultūrinio „svorio“, kurį kiekviena iš šių pavardžių turi. Vis dėlto, vienur aptakiau, kitur – provokuojamai dėliodama romano personažų minčių ir dialogų vingius, autorė tapo kiekvieno jų portretą su plačiu užmoju ir kartu bando apsukti kiekvieną paveikslą, skaitytojui rodydama ne tik „paradinę“ veikiančiojo pusę. O, ir ar minėjau, kad tarsi ieškant dar vieno iššūkio romanas parašytas imituojant tarpukario tekstų stilių?

Būtina pripažinti, kad kai kurie S. Bernotaitės sumanymai yra velnioniškai geri: „moters su praeitimi“ personažas romane skleidžiasi dviem planais – asmeniškesniu, kuriame stengiamasi sukurti jos minčių ir nuotaikų atspindį, ir tolimesniu – kai skaitytojui pateikiamas kitų vertinimas ją stebint (tuo pačiu principu vadovaujamasi ir keičiant kūrinio fokusą, kai prabilti leidžiama ir kitiems veikėjams). Nuo pat pirmų knygos puslapių moteris su praeitimi ryškėja kaip komplikuota asmenybė: čia ji nori visų dėmesio („Laisvės alėją juokas pereiti pėsčiomis, iššokus iš autobuso ant posūkio. Eiti per vidurį moteriai su praeitimi visada labiausiai patiko. Kad visi žiūrėtų, o ji pakeltu smakru – kairę dešinę, kairę dešinę“, p. 13), čia šalinasi žmonių dėl savo pelnytos (ne itin teigiamos) reputacijos („Mieste dėl šito anonimiškumo daugkart geriau negu priemiestyje, kur nužiūrimas būsi net eidamas iš stoties į nuosavą kiemą. Moteris su praeitimi renkasi vaikštinėti namo terasoje, balkone, tupi ant savo kėdutės, veizi į tolius“, p. 14). Nuolat balansuodama tarp išdidumo ir tikėjimo savuoju genijumi, bet kartu ir matydama platesnį peizažą („Būti kaime ponia, būti genialiai provincialų mieste, būti kaimiete Paryžiuje…“, p. 15), romano veikėja vaizduojama kaip moteris, kuri negali susitaikyti pati su savimi ir, nors teigia, kad „ir kitiems, ir pati sau pažįstama tik širdimi“ (p. 16), iš tiesų tebeklausia savęs „Kas aš?“.

Dėl šios priežasties itin praverčia besikeičiantis romano fokusas, ypač kai prabyla kitas romano veikėjas – Jonas Aleksandriškis, pasivadinantis „kartais kaip nors įmantriai, pavyzdžiui, Kossu. O mes jį vadinkim lietuvių kalba, paukštiškai – Kuosa“ (p. 37). Romane jam tenka savotiškas „trečio brolio Jono“ vaidmuo, nes tai jis vadinamas „užpešiotu žvirbliu“ (p. 36), tai spekuliuojama dėl jo seksualinės orientacijos („Chebra vis šaipėsi, esą Kuosa – vyras be ateities – mat niekas nėra jo matęs su moteriškąja gimine“, p. 39). Tačiau jis, besimėgaujantis kančia (p. 40), stebi moterį su praeitimi. Jį, mylintį flegmatikes, „ypač neramino chimeros, kurios tik apsimesdavo flegmatikėmis ir melancholikėmis.“ (p. 41). O poetė – būtent šių giminės, kai po nuolankiai atrodančia išore slepiasi pašaipi, kandi ir užsispyrusi moteris, vienodai nemėgstanti moterų („Moterys jai neimponavo savo baikštumu ir polėkio trūkumu“, p. 89) ir vyrų („ta išdarkyta kalba, vienos manieros, reveransai su pritūpimais ir sparnų plasnojimais… Visai kaip ir jo [Jono Aleksandriškio – A. S. R.] eilės, tiesą pasakius. Tie vyrai“, p. 100–101). Kuosos akimis – moteris su praeitimi nenusipelnė pagarbos (p. 108), nes „jos visa povyza buvo aukos – taip ir prašėsi nuskriaudžiama“ (p. 109). Vis dėlto, rašytojų ekskursijai laivu užtrukus, netikėtas pokalbis apie kūrybą ima keisti jaunojo poeto nuomonę: „Tai ne agresyvi kovotoja, mato Kuosa. Ji tik turi kūrėjos išdidumo, bet nūn to nejusi. Ji stovi ir kalbasi su sau lygiais. Taip net pamiršti, kad ji moteris. Ir kas ta jos praeitis?“ (p. 150). Deja, vėliau pratęsus pokalbį išryškėja abiejų poetų ideologiniai skirtumai, kuriuos reziumuoja Kuosa: „Tupim ant to paties turėklo, tik aš visa esatimi įsisegęs ing vakarų saulėlydį, o tamsta – rytuose kaži kokios aušros lauki. Bet ką gi ten randi, kokį rytojaus pažadą?“ (p. 213).

Veikėjų portretus kiek atidedant į šoną, norisi akcentuoti ir tai, kas, mano manymu, pakiša koją ne vienam, besiėmusiam istorinio romano žanro – tai sklandus faktinės medžiagos integravimas į grožinės literatūros tekstą. Deja, bet autorė ne sykį neatsispyrė pagundai ir ėmėsi šaltinių atpasakojimo ar net tiesioginio citavimo, kai, sakyčiau, be reikalo ardomas sklandus kūrinio tekstas, pavyzdžiui: „O taip, Šimkus kruopščiai rašė dienoraštį. <…> Pats teisinosi dienoraščio puslapiuose: „Kaip aš keistai rašau. Dėlioju faktus, o tie faktai vargu ar kam reikalingi, neaplipdžius minkštimu – humoru ar šiaip švelnesniu pasakojimu. Bet mano bėda, kad aš visados belaikis, šimtadarbis, ir rašau tik didžiausio noro ir paskubomis varomas. Todėl mano dienynas neįdomus“ (p. 30). Kai kuriose vietose romano sakiniai grąžindavo į lietuvių filologijos studijų laikus, kada vadovėliuose skaitydavau kažką panašaus kaip antai: „Keturvėjininkai ėjo avangardizmo ir dadaizmo kryptimi, jie buvo tikrai moderniški – jiems buvo reikalas ne stovėti, o lėkti, gi trečiafrontininkams rūpėjo aiški politinė poza“ (p. 160). Dar kitoje vietoje galima rasti pateiktą tarpukarinį varškės pudingo receptą (p. 186)! Sakyčiau, gana akivaizdu, kad ruošdamasi rašyti romaną jo autorė namų darbus atliko, tačiau, romano pasakojimui stabčiojant prie kiekvieno tokio faktais „pafarširuoto“ pasažo, pradedi nuoširdžiai norėti, kad tie namų darbai būtų pasilikę juodraštiniame teksto variante.

Romane užsižaidžiama ir „moters su praeitimi“ epitetu – nežinau, ar pasiekus romano paskutinįjį sakinį, kuriame poetė pavadinama tikruoju – Salomėjos Nėries – vardu, dar kam nors tai gali suveikti kaip vadinamasis „siužeto vingis“. Net jei ir „ji pati save vadina „moterimi su praeitimi…“ (p. 161), kaip skaitytoją tai ima veikti dar neįpusėjus romano ir tik meldiesi, kad nuo šios kartotės neištiktų nervinis tikas. Tuo labiau kad romane taip ir neapsisprendžiama, koks šios personažės santykis su tąja visur su savimi nešama praeitimi (p. 175): ar jos išsižadama ir dėl jos atgailaujama, ar, vis dėlto, einama pakelta galva ir nesigėdijant to, kas buvo (ar manoma, kad buvo). Kita vertus – gal toks sprendimas ir yra geriausias? Nesudėti visų taškų ant i, palikti moters mįslės vaizdinį, įrėmintą XX a. pirmosios pusės vertybinių nuostatų ir realijų. Galbūt galėtume šį bandymą apibūdinti paties romano žodžiais: „O kas gi tie faktai? Visas gyvenimas gali pasirodyti tragikomiškas, jei tik surašysi jo elementus valandų tikslumu. Kaip margame audinyje, per tankiai suaustame iš skirtingų gražių spalvų, jis atrodys kaip vientisas pilkas grindų skuduras. Reikės atskirti sruogas, ištraukti vieną ar kitą spalvotą siūlą ir nunerti raštuotą juostelę, ir pasakyti savo mintį apie tą moters gyvenimą. Teks nuausti jos praeitį“ (p. 256).

Knyga patiks tiems, kurie skaitė Norberto Černiausko „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ ir dabar nori „kažko apie tarpukarį“. Taip pat tiems, kurie S. Nėries asmenybei ir kūrybai, entuziastingos lyrikos gerbėjos lituanistės dėka, įgijo alergiją dar mokyklos suole – patikėkite, čia žymioji lakštingala čiulba tikrai ne apie diemedžius ir pavasarius. Na, o aplenkti knygą ratu siūlau tiems, kuriems tarpukario kalbiniai viražai prilygsta baroko makaroninei kūrybai, taip pat ir tiems, kuriems batalijos dėl S. N. jau įgrisusios iki gyvo kaulo – nebarstykite sau druskos ant žaizdos.

Eglė Frank. Mirę irgi šoka: novelės. – Vilnius: Kitos knygos, 2022. – 144 p.

Pradėjus skaityti Eglės Frank knygą, į galvą ėmė lįsti serialas „Seksas ir miestas“. Ir ne dėl to, kad šio novelių rinkinio personažės kažkuo itin panėšėtų į Kerę, Samantą, Šarlotę ar Mirandą (o ir atmosfera ši knyga būtų artimesnė serialui „Fleabag“), o būtent dėl „sekso“ ir „miesto“, persmelkusių beveik kiekvieną ne itin didelės apimties kūrinį.

Pirmiausia atskiro paminėjimo vertas knygos viršelis (dizainerė Lina Sasnauskaitė), itin pataikantis į pasauliniuose literatūros ir viešojo diskurso laukuose vyraujančius moterų įgalinimo (empowerment) trendus, nes jame taupiai, bet iškalbingai vaizduojama šio novelių rinkinio idėjinė ašis – ta kita (kas nors gal sakytų – tamsioji) moters ir moteriškumo pusė. Viršelyje per petį atsisukusi ir (numanomai) į skaitytoją žvelgianti moteris – beveidė, nes ja gali būti ar ilgainiui tapti bet kuri iš mūsų. Kartu viršelyje akivaizdžios aliuzijos į Biblijos Ievą, graikų Gorgonę Medūzą, erinijas, persų Shahmaran ir lietuvių liaudies požiūrį į moteris, kai užsidirbti epitetą „gyvatė“ gali būti tiesiog juokų darbas.

Jeigu turėčiau glaustai reziumuoti, apie ką ši knyga, sakyčiau, jog „Mirę irgi šoka“ yra apie moteris, kurios „turi“. Turi tapti motinomis. Turi aukotis dėl kitų, nors tai kainuoja jų pačių vaikystę („Sniegas“), turi būti heteroseksualios ir nepiktinti savo kaimynų („Pasimatymas“). Ir apie tylią šių moterų rezignaciją arba, atvirkščiai – kovą, bandant to „neturėti“. Ir, kaip žinia, kare kaip ir meilėje galima viskas.

E. Frank novelių pasaulis nėra šviesus, o personažų gyvenimai – lengvi. Štai, pavyzdžiui, Roko šeimos („Berniukas spintoje“) gyvenimą „sumauna“ tėvų įsivaikinta Reda. Tačiau, kaip vėliau pats Rokas mąsto, – „O gal jis jau buvo sumautas“ (p. 13), tik Reda tapo tarsi ryškalu fotojuostelei, kai pasimato ir tai, kas liko antrame nuotraukos plane. Novelėje „Aš esu Romka“ save kaip pagrindinę personažę stebinti pasakotoja pri(si)mena, kaip mokykliniame rašinyje papasakojo, kad ją namie muša, tačiau lieka dėkinga mokytojai, jog šio rašinio ji neperskaito prieš klasę (p. 140). Knygoje „Mirę irgi šoka“ žmonės ir miestas yra skylantys, besitaškantys savo kūno skysčiais, visiškai priešingi tiems, figūruojantiems ant „Žmonių“ viršelio, tačiau, kaip reziumuojama vienoje novelėje: „Tai irgi buvo tavo miestas, jau tada pasirodydavęs tau savo reversais, daug tikresniais už pižoniškai nudailintą fasadą“ (p. 140).

Viena iš pagrindinių temų, kuriai „Mirę irgi šoka“ skiriama nemažai dėmesio, yra motinystė, tačiau ji ne toji, kuri „veža“, o toji, apie kurią linkstama išvis nekalbėti, nes, dievaži, kaipgi moteris gali nenorėti gimdyti vaikų?! Novelės „Kasa“ personažė Erika, sužinojusi, kad laukiasi, su žinia „susitaikė kaip su neišvengiamumu, nors antro vaiko nuoširdžiai nenorėjo. Nenorėjo ir pirmo, bet tada atrodė, kad yra per jauna spręsti ir motinystė atneš bent kokios prasmės“ (p. 18), tad kai Erika atsiduria ligoninėje ir stebi palatos kaimynę Ritą, kuri vėliau pagimdo negyvus dvynius, jos „neapleido žinojimas, kad ji [Rita – A. S. R.] laiminga“ (p. 19), nes kitaip Ritai būtų tekę vaikus auginti vienai. Išėjusi pasivaikščioti ir sekdama paskui savo vaikus ir jų tėvą, Erika „šimtus kartų mintyse sukdavo filmo vietą, kur raudonplaukė „Valandų“ herojė nusprendžia palikti vyrą ir vaiką, sugriaudama viską. Viską – kitų akimis. Mintyse daugybę kartų buvo palikusi juos visus tris, žinodama, kad niekada neišdrįs to padaryti iš tikrųjų“ (p. 20). Kitos novelės „Sniegas“ personažė atvyksta slidinėti į kalnus jau žinodama, kad laukiasi, tačiau vyrui to nepasako ir tikisi persileidimo („Nusišluosčiusi mašinaliai žvilgteliu į tualetinį popierių. Kraujas reikštų, kad man nereikės nieko spręsti pačiai“, p. 94). Galiausiai ji ima smurtauti prieš save („Atsivėdėjusi iš visų jėgų kumščiu vožiau sau į pilvą ir ten esantį kažką, kas neturėjo manyje būti. Išsivėmusi iš skausmo čia pat, nuslinkau į vonią ir atsinešusi vieną iš rankšluosčių iššluosčiau“, p. 100) ir vis dėlto priima sprendimą vaiko neturėti („Norėčiau susitarti dėl aborto, užsilaikymas trys savaitės“, p. 100). O „Siuntinyje“ personažė atvirai deklaruoja, jog vaikų ji nenorėjusi niekada: „Bijojo, kad vaikai negrįžtamai pakeistų jos esatį, įsigyvendami joje, paskui kaip maži opšrūs kuisdami ir griuvėsiais paversdami jos buitį“ (p. 132).

Tiesa, vaizduojama ir kitokia – neišsipildžiusi motinystė, kai moteris lieka be savo svajonės – kūdikio. Obsesija turėti kažką „savo“ (tiksliau – dukrą) novelės „Jaučio širdys“ veikėjai neleidžia pamilti vyro sūnaus iš pirmosios santuokos – ji atvirai paaugliu šlykštisi ir niekina („Baltas, šlykštus, nedailiai nuaugęs, kreivomis, ikso formos kojomis, ant džinsų kabančiu pilvuku ir mažom, riebiom krūtim“, p. 106) bei slapčia tikisi, jog kažkokiu būdu jis dings iš jų gyvenimo („Kol buvo mažesnis, prisiversdavo jį išmaudyti, šiurkščia plaušine piktai trindavo tą riebų baltumą. Kartą jai pasirodė, kad patrynus dar smarkiau būtų galima nutrinti jį su visam, tiesiog ištrinti iš jų gyvenimo“, p. 106). Vyrui pranešus, jog sūnus atvyksta pas juos kelioms dienoms, moteris išgyvena, kad „jos mergaitės kambary nakvos jo vaikas, ir viskas bus pradvisę jo kvapu – jai nemielo vaiko kvapu. Niekada nesistebėjo, kad žvėrys aptikę dažnai papjauna svetimus jauniklius. Jam išvažiavus, išsitrauks vonelę su valikliais, skrupulingai užsitemps gumines pirštines – ir šveis, šveis, ištisą pusdienį, kiekvieną kambario centimetrą“ (p. 108–109).

Vienišos E. Frank novelių moterys jaukinasi senatvę (p. 125), jaukinasi mirtį lankydamosios kitų žmonių laidotuvėse (ten pat), bando ieškoti atsakymų psichologo kabinete, tačiau bergždžiai (p. 79). Jos flirtuoja su vyrais, mezga romanus su kitomis moterimis, tačiau, kaip reziumuoja novelės „Mirę irgi šoka“ personažė: „Jau kuris laikas jaučiau, lyg stebėčiau savo gyvenimą kaip nuobodų serialą, kuriame pati atlieku antraeilį vaidmenį“ (p. 77).

Tiesa, būtina paminėti, kad ne visos novelės šiame rinkinyje yra vienodo „kalibro“ ir skaitant knygą, ypač nedarant pauzių, tai justi: pavyzdžiui, pirmoji novelė „Berniukas spintoje“ iš konteksto krenta ne tik dėl to, jog yra vienintelė, kurioje pasakotojas – vyras, bet ir dėl, sakyčiau, korėjietišką dramą primenančio siužeto, kai tėvas palieka šeimą dėl jaunesnės moters, įvaikinta sesuo vos sulaukusi pilnametystės išvyksta dirbti neaišku kuo į Italiją, o sūnus dėl darboholizmo išsiskiria su savo vaiko motina. Perskaičius tokį kūrinį, kyla klausimas – ir kas iš to? Tačiau kitose novelėse, kur balsas grąžinamas moterims, net ir banalios kasdienybės nuotrupos yra suprobleminamos ir atpažįstamos daugeliui šių dienų trisdešimtmečių.

Galbūt kam nors gali užkliūti autorės noras kelti šį tamsiosios moteriškumo pusės purvą į paviršių, norint, „gal kad tamsa ir liktų tamsoje, tose patiltėse“ (p. 141). Bet, mano galva, pasaulyje, kuriame daugėja šalių, ribojančių moters pasirinkimo laisvę, tokios knygos, kvestionuojančios „savaime suprantamus dalykus“, turi būti rašomos ir skaitomos.

Knygos nerekomenduoju „Šeimų maršo“ dalyviams (dėl suprantamų priežasčių). Tačiau, manyčiau, ji patiks toms ir tiems, kurie gyvena mieste ir miestu, kuriems lengva bohema yra neatbaidantis reiškinys, arba tiems, kurie vis paskrolina „Bored Panda“ kompiliacijas apie bevaikystę kaip pasirinkimą (žodžiu, žiūriu į jus, kolegos millenialsai).

Neringa Butnoriūtė. Painūs estetų rūpesčiai

2022 m. Nr. 8–9 / Apžvalgoje aptariamos knygos: Tomo Vyšniausko „Vokais išvirkščiais“, Dominyko Norkūno „Tamsa yra aštuonkojis“ ir Ramunės Brundzaitės „Tuščių butelių draugija“.

Jūratė Sprindytė. Laiko barometras knygose

2022 m. Nr. 7 / Apžvalgoje aptariamos knygos: Vinco Mykolaičio-Putino „Dienoraštis 1938–1945“, Laimos Vincės „Karantino dienoraštis: keturiasdešimt dienų izoliacijoje. 2020 kovo 19 d.–balandžio 27 d.“ ir Lauryno Katkaus „Nakvynė Berlyne“.

Gintarė Bernotienė. Autorystės slankiojoje eroje

2022 m. Nr. 5–6 / Metų pradžioje ėmiau skaityti 2021 m. išleistas lietuvių autorių knygas. Įdėmiau tik dalį jų – poezijos segmentą, kuriame ieškojau ne tik įspūdingų kūrinių, bet ir skaitymą praskaidrinančių sentencijų.

Asta Skujytė-Razmienė. (E)migraciniai atsidūsėjimai

2022 m. Nr. 5–6 / Apžvalgoje aptariamos knygos: Vaivos Grainytės „Rožės ir bulvės“, Aldonos Tüür „Kiltų nuoma“ ir Akvilinos Cicėnaitės „Anglų kalbos žodynas“.

Neringa Butnoriūtė. Trys teatrališkos nominantės

2022 m. Nr. 4 / Apžvalgoje aptariamos trys poezijos knygos Linos Buividavičiūtės „Tamsieji amžiai“, Dovilės Zelčiūtės „Šokiai Vilniaus gatvėje“, Alvydo Valentos „Prierašai neegzistuojančioms „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijoms“.

Jūratė Sprindytė. Trys knygos, kuriose pasaulis nesibaigia

2022 m. Nr. 3 / Apžvalgoje rašoma apie Romo Gudaičio „Vėlyva malda“, Viktorijos Prėskienytės-Diawaros „Dvylika pasakojimų apie vieną gyvenimą“ ir Vitos Vilimaitės Lefebvre Delattre „Kvėpuoti kitais“.

Asta Skujytė-Razmienė. Pandeminis derlius, arba Mūsų dienų slogučiai

2022 m. Nr. 2 / Apžvalgoje aptariamas Undinės Radzevičiūtės „Minaretas ir 7“, Dovilės Raustytės „Tobulų žmonių istorijos“, Valdo Papievio „Ėko“ ir Rolando Rastausko „Venecijoje tiesiogiai“.

Neringa Butnoriūtė. Atsarginis išėjimas į poeziją

2022 m. Nr. 1 / Šioje apžvalgoje aptariamų trijų knygų autorius vadinti jaunaisiais kūrėjais ar debiutantais šįkart nedrąsu: Mindaugas Kirka, Solveiga Masteikaitė ir Ramūnas Liutkevičius tarp menininkų jau neblogai pažįstami, tačiau iki šiol poezijos knygų dar nebuvo išleidę.