literatūros žurnalas

Nerijus Cibulskas. Sukurkime mitą. Išleiskime laiką

2010 m. Nr. 7

Aurelija Stankutė. Leiskime laiką. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 88 p.

Du debiutai kiekvienais metais. Dvi šviežios knygos ir pora naujų, ma­žiau ar daugiau girdėtų vardų. Šią tradiciją, itin svarbią ir, be abejo, masi­nančią jaunuosius poetus bei prozi­ninkus, toliau tęsia Lietuvos rašytojų sąjungos „Pirmosios knygos“ serija. Debiutantų pasirodymo, prilygstančio literatūrinei, o kartu ir beveik apei­ginei iniciacijai, visuomet laukiama, kartais – netgi nekantriai. Tai kas gi dabar? Triukšmingas n-ojo fronto įsi­veržimas, impulsyvus ir taip nuste­kentų kalbos barikadų laužymas ar santūrus, apmąstytas ir tvirtas žings­nis į literatūrą? Vienaip ar kitaip, šie simptomiški kraštutinumai, būdingi ką tik iškeptiems jaunųjų darbams, neišvengiami, tačiau nesunkiai susilipdantys į pakenčiamą visumą. Tokia ir turėtų būti debiutinė knyga: be baikštumo, su spontanišku, bet pa­svertu žodžiu, kuris nepaliktų abe­jingų.

Jau antrus metus iš eilės pirmąsias knygas – tiek poezijos, tiek prozos – į pasaulį išleidžia rašytojos (2008 ir 2009 metais). Ar čia sutapimas, ar tai jau virsta tendencija, iš tikrųjų neži­nau. Tokia tartum ženkliška situacija pasikartojo ir 2009-aisiais. Šiems besi­baigiant, iš „Metų“ redakcijos pasisko­linau pirmąjį Aurelijos Stankutės ei­lėraščių rinkinį „Leiskime laiką“. Tu­riu pasakyti, kad autorės tekstų prieš tai nebuvau skaitęs, todėl įdomu buvo viskas: ir tai, kad A. Stankutė susijusi su filologijos studijomis, ir kas pasku­tiniame viršelyje sakoma apie žmogaus vertikalumą. Metaforiškas triei­lis, drąsiai teigiantis, bet nemanau, kad labai atsakingai ištartas. Tuo per knygos pristatymą suabejojo ir profe­sorė Viktorija Daujotytė. Sakyčiau, kad tai greičiau įmantrokas pasaky­mas dėl pasakymo, tik įtaiga, panaši į žinau, ką sakau, nors nepajėgiu su­prasti. Šitokie kalbos vartaliojimai dažniausiai nekelia pasitikėjimo. O kas sudomino ir patiko – tai skonin­gas, gyvas viršelis, su žalia vasaros skiautele ir pienėmis kitapus seno lango. Taurė ir sudžiūvusios gėlės pri­minė paslaptingąjį pienių vyną, apie kurį rašė Ray’us Bradbury’is. Na, bet tiek smulkmenų ir šiokių tokių įtari­mų užteko, nes glaudesnę pažintį už­megzti tikėjausi jau įsitraukdamas į pačią knygą.

Tada, kai ėmiau skaityti A. Stan­kutės eilėraščius, senieji metai jau ėjo į pabaigą, o laikas kažkur leidosi, nemačiom nutekėdamas į Naujuosius. Taip sutapo, kad tam laikui nusakyti tiko pirmas knygos eilėraštis, kuris iškart įsikirto į mintis kaip kvietimas, šūkis, kuriuo norima atkreipti dėmesį. Juk galima kažką deklaruoti, svars­tyti, keisti, bet niekas nedraudžia ir tiesiog „leisti / muilo burbulus / ba­lionus po dešimto gimtadienio“ („Leis­kime laiką“, p. 9). Toks paprastumas priverčia, norom nenorom, nustebti. Toliau poezijos kūrinyje vardijama, ką dar reikėtų, būtų įmanoma ar privalu išleisti (tik nepagalvokite, kad tai var­totojiški užmojai ir besaikis išlaidavi­mas). Žodžiai skamba nerūpestingai, nes visiškai nebijoma suklupti einant rimties lynu ir nukristi ant naivumo tinklo. Tačiau A. Stankutė, gana neblo­gai suvaldydama šią nerūpestingumo nuotaiką, perduoda ir įsirėžiančių, ne tokių jaukių žinių. Eilėraštyje skamba ir tragiški tikrovės akordai („galime išleisti draugus / emigracijon / ir vyrus / i karą“, p. 9), bet jie taip suderinti su šventiška, fiestą primenančia kūrinio nuotaika, kad nelengva nustatyti, kur yra skirtis tarp džiaugsmo ir liūdesio. Sakyčiau, kad pirmasis poetės eilė­raštis įtikina. Vien todėl, kad jame naivumas plakamas su įvairiomis, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingomis de­talėmis, o ši kokteilinė pajauta išlieka ir užprogramuoja skaitant kitus kūri­nius. Vis dėlto jau pirmame eilėraštyje bent iš dalies pasisekė „atkapstyti“ kažką daugiau, bet ne tai, kas nelabai vykusioje anotacijoje vadinama „paaugliškumo, nebrandumo“ manifestu.

Nenorėčiau pritarti, kad pirmąjį lite­ratūrinį bandymą reikėtų laikyti ne­brandumo požymiu. Žinoma, tai pra­džia, tačiau greičiausiai rimtos, presti­žinės leidyklos neleidžia nebrandžių kūrinių, o jei kartais taip ir daro, to anotacijoje tikrai neskelbia. Ar pati au­torė neapsižiūrėjo, kai buvo rašomas tas įtartinas sakinys, ar jai tie žodžiai buvo priimtini ir dvelkė kaip intriga, kuri galėtų pagauti skaitytoją? Šito galiu tik klausti.

Knygoje „Leiskime laiką“ A. Stan­kutė iš savo eilėraščių išaugina šakotą ir įspūdingą mitą. Jis sukurtas iš biografinių nuotrupų ir itin laisvos, neįprastas pasaulio jungtis gebančios kurti vaizduotės. Dauguma poetės kūrinių artimi kad ir siurrealistinei manierai („tavo delno žalsvi arlekinai / mano dievo žaidimų kupiūros“, p. 24), o įdėmiau pažvelgus, kai kurie tekstai labai primena S. Gedos kurtą neįpras­tą ir spalvingą poezijos pasaulį („žalsvi / tavo / plaukai // žolės / ligi dangaus // brenda ežeru / rankioja // žiojėjančias / kriaukles“, p. 72). Neretai eilėraščiuo­se atsiranda sakmiškų, pasakiškų mo­tyvų, neeilinių, bet patrauklių lyrinių subjektų (pvz., jauna žilagalvė moteris (p. 13), vyrai baltais rankogaliais (p. 51), „bepilvės moterys“ (p. 67) ir pan.) Tiesa, šie antraeiliai lyriniai „aš“ yra tarsi dailiai sumeistrautos kaukės, kurių užduotis – kuo neįprasčiau uždengti, paslėpti. Įdomu tai, kad eilėraščio kal­bantysis pasirodo retai, jis dažniau iš šalies stebi įvairias maskaradiškas kaukes ir jas aptaria: „nuogagalvė mo­teris / baltomis pėdomis // tokią matei ją iš ryto / rišantis baltą dirželį / tary­tumei nuometą“ (p. 43). O jei ir pasiro­do, tai savęs neišduoda, neįvardija („buvau vaikas / ne vieno tėvo / ir ne vienos motinos“, eil. „Buvau vienas vai­kas“, p. 10). A. Stankutės tekstuose kuriamas ir mitinis laikas, kurio skir­tingos plotmės gali persilieti, susi­jungti („šimto / vienerių / metų / diena“, p. 68).

Jei reikėtų išskirti vieną iš daž­niausiai pasirodančių šios autorės poe­zijos motyvų, tai būtų Dievas. A. Stan­kutės knygoje Dievo, Viešpaties ir dar kitokių įvardijimų yra gausu. Kartais atrodo, kad netgi šiais vardais pikt­naudžiaujama, jie tarytum virsta nebū­tinais eilėraščio papuošimais. Atsargiai stengiuosi žiūrėti į tokius eilėraščius, kuriuose aukštesnioji jėga įvardijama tiesiogiai, nesurandant originalesnių atitikmenų. Dievo paminėjimai, ypač jaunų autorių tekstuose, mano many­mu, retsykiais atsiranda „iš reikalo“, kaip nereikalingi perspaudimai. Pate­tiški sušukimai, arba Viešpats, įgavęs netikėtą amplua – vienas iš būdų šo­kiruoti, nustebinti ir galbūt pajuokau­ti. A. Stankutė taip pat suskuba pa­teikti margaspalvį savo poetinių dievų panteoną. Tai Dievas, kuris sako, kaip svarbu yra „turėti virtuvę“ (eil. „Kaip svarbu…“, p. 21), Dievas, kuris tikrina visų, važiuojančių troleibusu, gyveni­mus (eil. „Troleibusas“, p. 26), pagaliau Dievas, kuris gimė „skuduruose“ (eil. „Nuogagalvė moteris…“, p. 43) arba pa­sigaminamas „pusryčiams“ (eil. „Dievo dulkė“, p. 49). Ir tai dar ne visi dievai ir dievukai, pasirodantys knygos „Leis­kime laiką“ eilėraščiuose. Jie per tirš­tai apgyvenę A. Stankutės poezijos plotus. Apskritai poetės kūriniuose nuolat kartojasi religinės aliuzijos, ta­čiau jos jau labiau vykusios, origina­liau transformuotos, pvz., eilėraštyje „Pasipurtyk avinėli…“ (p. 46).

Savitai, pateikdama netikėtų ir įsi­menančių įvaizdžių, A. Stankutė rašo apie pačią kūrybą. Turbūt subtiliau­siai kūrybos tema – su ironijos ir ero­tikos užuominomis – įrašoma eilėraš­tyje „60 eilėraščių“ (beje, tiek tekstų ir autorės knygoje):

parašyk šešiasdešimt eilėraščių,
sako, jei bus geri, išleis
gal net ant viršelio nupieš nuogą moters krūtinę –
turėsi plastinę knygą („60 eilėraščių“, p. 35)

Kūrinio pabaiga gana plastiškai uždaryta, bet kartu ir lieka šiek tiek plastikinė, nenatūrali. Daug labiau įsimintinesnis eilėraštis, esantis arti kū­rybos tematikos, yra „Kitas dar pasi­juoktų…“ (p. 39–40), kuriame reflek­tuojamas toks poeto įvaizdis: „argi ma­tei / kad iš poeto kas gera išeitų / visi jie vienodi // rašys ir prašys / tas pats per tą patį.“ Čia pasigirsta jau autorės balsas, nors ir negailestingai konsta­tuojantis, bet žymiai tikresnis savo in­tonacija ir vykusiu ironizavimu. Pas­tarasis stiprėja ir tampa jau visai pagirtinas eilėraštyje „Apie nemirtin­gumą“ (p. 56). A. Stankutė grįžta prie savojo mito kūrimo ir kaip kūrybai reikalingą medžiagą pasitelkia internetinę patirtį. Žmogus yra tik tuomet, kai jį internete užfiksuoja „šio pa­saulio / dievai“, paskirdami eiliniam pasaulio gyventojui tik kuklų kampelį virtualiose platybėse. Tačiau net ir ta­da neapsigaubiama individualumu, nes visai netoliese, pavyzdžiui, kitame interneto užkaboryje, gyvena kažkas, kuris panašus į tave, tik „kaži kaip keistai sudubliuotas / ne vienas toks I su tokia pavarde ir vardu“. Šių klonų gausu, niekas net nepastebėtų, jeigu staiga mirtum, nes kiti „ramiai tęs tavo būtį“. Skaitmdninė erdvė vienu metu ir teigia, ir neigia joje esančiojo egzistavimą. Tačiau vis vien tai ypa­tinga terpe, vienintelė, galinti garan­tuoti išsvajotą nemirtingumą („nemirtingi anais laikais buvo žmonės“). J visa tai žvelgiama su šypsena, bet atei­tyje, jau gyvensiantys po mūsų, tvirtai tikės šiuo mitu. Taip, kaip ilgą laiką buvo tikėta kad ir antikos dievybių amžinumu.

Trijose poezijos knygos „Leiskime laiką“ dalyse A. Stankutė dažniausiai išlaiko vizualiai taupią eilėraščio for­mą, o poetinių tekstų turinius išplečia nauji, poetės kuriami žodžiai (tai iš dalies ir išduoda autorę turint filolo­ginį išsilavinimą), Drąsesnis ir dras­tiškesnis eksperimentavimas su kalba neretai yra jaunųjų poetų bruožas. Tai vienas iš rašymo kelių, kai ieškoma savojo, autentiško ir svaraus, kalbėji­mo. Poetės debiutantės naujadarų žo­dynėlis taip pat nebūtų blankus (pvz., eil. „Toks dabar laikas“, p. 50). Skaity­tojas nesunkiai susiieškotų ir kitokių variantų. Trumpai tariant, A. Stan­kutė savo eilėraščiuose pateikia viso­kiausių skonėjimosi kalba pavyzdžių. Kai kurie iš jų gali tapti priimtini bei žavintys, kai kurie – tik ir likti ne­pavykusiais eksperimentais („Mes dar turime“, p. 31). Autorės tekstai pirmo­joje knygoje dar tik pretenduoja su­kurti novatoriškumo ir tradicinių ele­mentų sąryšį. Tačiau pastangos – pui­kiai matomos.

Vėl prisiminiau skaidrią R. Bradbury’io pienių vyno metaforą. Jaunas kūrėjas niekaip neišvengs šio saldaus, bet kartu karstelėjusio, įgyjamą pa­tirtį simbolizuojančio gėrimo gurkš­nių. Tokio saldumo ir aitrumo apraiš­kų atsiranda ir poetės A. Stankutės debiutiniame rinkinyje. Tai rašymo Patirtys, kurių metu bandoma ieškoti ir atskleisti, įženklinti savitą poezijos kosmosą, sukurti įsimenamą, pava­dinkim, metarealybę. Galima sakyti, kad knyga „Leiskime laiką“ signali­zuoja apie naujos orbitos atsiradimą šiandieninėje lietuvių literatūroje, to­dėl linkiu autorei sėkmingai jojo išlik­ti ir suktis nesutinkant labai didelių kliūčių.

Neringa Butnoriūtė. Poezija kaip vienatvės forma

2022 m. Nr. 12 / Apžvalgoje aptariamos šios poezijos knygos – Elenos Karnauskaitės „Atvirukai iš kurorto“ ir Nerijaus Cibulsko „Epoché“.

Nerijus Cibulskas. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 12 / samanos sapnas
kuo greičiau atsitiesti
po žmogaus žingsnių

Nerijus Cibulskas. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 3 / Kai perskaičiau apie plaukiojančią operą, sekmadieniais laukdavau jos ant upės
kranto.
Jau girdėjau apie išnykusius upėtakius ir vėžius. Vanduo blogas, sakė kaimynai.

Erika Urbelevič. Jausmo fosilijos Nerijaus Cibulsko eilėraštyje

2017 m. Nr. 1 / Nerijus Cibulskas. „Archeologija“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 72 p.

Nerijus Cibulskas. Eilėraščiai

2013 m. Nr. 7 / Vis dar kabo atkraginęs galvą, klausosi juodų tapetų
šnarėjimo. Vieną akimirksnį beveik pagalvoja,
kad šviesos siūlas, pro mažą skylę patekęs į vidų,
dar galėtų viską suraišioti.

Raminta Važgėlaitė. Vilniaus laiko beieškant

2013 m. Nr. 1 / Nerijus Cibulskas. Nutrinami: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 72 p.

Nerijus Cibulskas. Prisukti vidinę spyruoklę

2012 m. Nr. 11 / Valdas Daškevičius. Netiesioginiai įrodymai: eilėraščiai. – Vilnius: Homo liber, 2009.

Nerijus Cibulskas. Keistosios ribos, keistieji paribiai

2012 m. Nr. 10 / Kęstutis Rastenis. Už laiko zonos ribų. – Vilnius: Vilniaus pedagoginio univer­siteto leidykla, 2010. – 80 p.

Nerijus Cibulskas. Vaizdas pro kambario langą

2012 m. Nr. 5–6 / Antanas A. Jonynas. Kambarys. – Vilnius: Tyto alba, 2011.

„Metų“ anketa. Nerijus Cibulskas, Giedrė Kazlauskaitė, Mindaugas Nastaravičius

2011 m. Nr. 6 / Švedų rašytojo Jano Myrdalio romanas daugeliui įsiminė ne tiek turiniu, kiek pavadinimu – „Sunku būti jaunam“. Šis teiginys aforistinis, apibendrinantis, bet kiekvienas jį suvokiame individualiai. Ką Jums reiškia būti jaunam?

Nerijus Cibulskas. Eilėraščiai

2011 m. Nr. 6 / Aš pasispiriu toliau nuo viso šio trumparegiškumo.
Toliau nuo šio nebylaus kraštovaizdžio.
O vėlų vakarą susapnuoju kadais aprašytą skroblą.

Nerijus Cibulskas. Siūlas, vedantis iš „Pretekstų“ labirinto

2010 m. Nr. 11 / Vainius Bakas. Pretekstai: eilėraščiai. – Vilnius: „Naujosios Romuvos“ fondas, 2009. – 130 p.