literatūros žurnalas

Nerijus Cibulskas. Siūlas, vedantis iš „Pretekstų“ labirinto

2010 m. Nr. 11

Vainius Bakas. Pretekstai: eilėraščiai. – Vilnius: „Naujosios Romuvos“ fondas, 2009. – 130 p.

Smagiausia, kai literatūra gali nu­teikti rimtiems žaidimams. Tie atsa­kingi žaidimai – tai įvairiausių tekstų, o vėliau ir paratekstų, metatekstų, kontekstų, o galbūt net pretekstų skaitymas ir vertinimas. Galima būtų sakyti, kad, skaitydamas knygą, renkiesi ypatin­gus žaidybinius elementus, išsiruoši į (ne)prasmingo kelio paiešką. Dar ne­mėginau rašyti recenzijos, kuriai pra­džios impulsą suteiktų atsitiktinai pasirinktas atsitiktinio teksto fragmen­tas. Dabar, sukurpus šios apžvalgos pradžią, tai atrodo visai patraukli intri­ga. Kažkuo panašu į ruletę, kuri be­sisukdama lošėjui atneša sėkmių arba nesėkmių. Ruošdamasis kalbėti apie antrą(!) jaunojo poeto Vainiaus Bako ei­lėraščių rinkinį „Pretekstai“, irgi šiek tiek žaidžiu: prisiimu lyg ir Tesėjo vaid­menį. Sekdamas iš vieno eilėraščio pos­mo išsikišusiu siūlu, pabandysiu skaity­tojui išvynioti 2009 m. pasirodžiusius „Pretekstus“ ir paklaidžioti šios poezijos knygos labirintais.

Kaip ir buvo minėta, „Pretekstai“ – antra V. Bako knyga. Turint omenyje tai, kad autorius sakosi rašantis jau nuo penkerių, visai nesunku nuspėti, kad ir debiutas niekaip negalėjo uždels­ti: eilėraščių rinkinys „Lietaus spalvos“ pasirodė V. Bakui besimokant septinto­je klasėje. Vieno lietuviško kultūrinio leidinio senesniame numeryje užtikau tik tokią eilutę iš pirmosios poeto kny­gos („ir padedu tą lapą aš į stalčių / taigi eilėraščiams tokia dalia“). Pirmieji ra­vėjimai visiems pradedantiesiems išeina kaip tik tokie (nei šiaip, nei taip). Savaime suprantama, V. Bakas tai pri­pažįsta, nes nesikrato savo „kūrybinių vaikystės bandymų“. Tad tikrai šaunu, kai poetas nerausta iš keistos gėdos (irgi patikrinta tiesa) dėl savo gležnų pirmagimių. Na, o kur žadėtas atsitikti­nis posmas iš „Pretekstų“? Jis prieš jus: „Į raudonąją knygą / Bus įrašytas / poe­tas“ („Puslapis, išplėštas iš Raudono­sios knygos. Vietoj epilogo“, p. 133). Kur­syvas, matyt, pasirinktas apmąstytai, gal toks išskyrimas – kažkuo ypatin­gas? Su tokiais pasiekimais, kurie jau nuo ankstyvos kūrybinės vaikystės yra ištikę V. Baką, tikrai būtų galima pa­tekti į Raudonąją knygą. Turbūt į uni­kaliai „užsimezgusių“ poetų sąvadą. Tačiau raudoną spalvą galima pamiršti ir jau tikrai įdėmiai bei rimtai žvilg­telėti į visiškai konkrečią V. Bako ei­lėraščių knygą.

Ją įrėmina prologas ir epilogas, o struktūriškai šis įrėminimas, mano nuo­mone, sąlyginis. Pradžioje esantį nedi­delį ciklą geidžiant į avilius. Vietoj pro­logo“ (p. 7) poetas puikiai galėjo užskliausti epiloge, nenutolti nuo pasi­rinkto ir pamažu išskleidžiamo bičių įvaizdžio. Šis vabzdys senovės baltų ti­kėjime buvo įkurdintas kosminės struk­tūros viduriniojoje, kitaip – antžeminėje, sferoje. Lyrinis subjektas susikaupęs stebi ramų, darniai sudėstytą bičių gy­venimą, ieškoma paralelių tarp jo ir žmogiškojo varianto (p. 10). Bitė iškyla ir kaip žodžio metafora: žodis stato, lipdo ir sukuria, tačiau gali ne juokais sužeisti („lėtai / eiti prie pašto dėžutės / su pyp­kės dūmeliu / išvaikyti piktus žodžius // kad mirtinai nesugeltų“, p. 11). Poetas sumaniai verpia savo knygos prologą iš bitiškų įvaizdžių, šio ciklo eilėraščiai vienas su kitu vykusiai sukimba ir tar­tum papildo vienas kitą, plėtoja. Inter­pretuočiau, kad bitės V. Bako rinkinio prologe dar siejasi su anapusiniu pa­sauliu, net ir šių vabzdžių „miegas trun­ka / ilgiau nei mirtis“ (p. 9). Taip pat pokalbiai apie bites lyriniam subjektui visada leidžia nors „laikinai aplenkti // pačią svarbiausią temą“. Nesunku numa­nyti, kokia ji (reddenda est terra terrae, iš dulkės kilęs, į dulkę pavirsi, kaip skel­bia eilėraščio „Nujautimai“ (p. 21) epi­grafas). Mirties tema nereta ir užtin­kama toliau į V. Bako kūrybą vedan­čiuose labirintuose.

Eglė Jakučionytė, recenzavusi V. Bako „Pretekstus“, skubiai prasitaria: tai – metaforų poezija. Naivu, nieko negali­ma pridurti. Savaime suprantama, ko­kia gera poezija galėtų išsiversti be metaforų (arba gera metafora nepre­tenduoti į poezijos barus)? Vis dėlto pats nuoširdžiai pritarsiu, kad tai pernelyg tirštai metaforų apgulta poezija. V. Bako poezijos pasaulis – margaspalvis, daugiaklodis ir labai klaidus metaforynas (atsiprašau už tokią sąvoką). Skaičiau šio poeto eilėraščių rinkinį net tris kar­tus, bet tai labai sudėtinga, nes turi ilgai „gromuliuoti“ atskiras eilutes ir pos­mus. Ir net nežinai, ar pagaliau iššifra­vai tai, ką perskaitei. Puošnu, netgi naujai barokiška, bet… Pasiklysdavau tarp gausių vaizduotės piešinių ir turė­davau nuolat sugrįžti į daugumos teks­tų pradžias. Taigi sekamas siūlas kurį laiką nelabai norėjo išsivyti. Todėl mąsčiau, o paskui susikūriau štai tokį V. Bako konstruojamoms metaforoms apibūdinimą: tai metaforos–skiautės. Tik paskui visai netikėtai atradau, kad manasis apibūdinimas nenaujas: Sigi­tas Geda savo knygoje „Vasarė ajero šne­ka“ irgi kalba apie… „skiaučių“, „skiau­tinių“ žanrą („Metafora iš kėdės kojos. Iš lango rėmo, nuoplaišų. Darykitės li­teratūrą patys! Iš to, kas galvoje ir po balkonais!“, p. 189). Vis dėlto idėjos sklan­do ore.

Taigi byra iš kai kurių „Pretekstų“ puslapių savotiškas vaivorykštinis konfeti, kurį V. Bakas žeria negailė­damas į savo eilėraščius, net nesusi­rūpindamas, kad tokius margaraščius poezijos kūrinius kažkas turės perskaityti, susidėlioti savo galvoje, kaip sakoma – išgyventi. Kaipgi elgiasi jau­nasis poetas, rašydamas eiles? Daž­niausiai atrodo, tartum jis tiesiog be jokios tvarkos lieja popieriaus (kom­piuterio) lape padrikus, visokių atspal­vių įvaizdžius, kartkartėm juos suverždamas tikro ar įsivaizduoto (įsi­teigto) tragizmo „špagatu“. Žinoma, čia būtinai reikia pateikti bent vieną iš daugybės pavyzdžių, nors ir ilgesnį, o vėliau tik nurodysiu knygos puslapius, kur galima aptikti tokių rašymo atvejų:

O miesto nuovargis kvėpuoja iš toli,
Balionais oro saulės sprogsta garsiai,
Saulėgrąžos liepsnelė nebyli,
Susirenki žodžius – nebeištarsi.

Tyliais atodūsiais tu dangų atsagstai,
Šventa žole šaligatvio plyšelį,
Mėnulio nudėvėtais apkaustais
Teptuko liepsnos tarp kaštonų veliasi.

Skaičiuoja melsvas paslapčių šaulys,
Sidabro pragulas žvaigždynuose Persėjo,
Pro miego nerakinamas duris,
Neperžegnojom slenksčio, bet išėjom

Praeivių triukšmo, ilgesio pilni,
Prie vartų klupome rudens variniais liūtais.
Netirpsta gervių ratai vandeny,
Tik girgžda pažeme lėtai prieš liūtį.

O miesto nuovargis kvėpuoja iš toli,
Atnešdamas ankstyvą miego trūkumą,
Atverdamas gilias Šalnos duris,
Pirštukais spragteli ir tyliai užsirūkoma.
(„Nuovargis“, p. 84)

Paprasčiau tariant, šitame eilėraš­tyje visko labai daug, jeigu žvelgsime į metaforas ir įvaizdžius. Imta ir su­krėsta tai, kas staiga buvo užklydę į vaizduotės lauką. Negana to, lyrinis vyksmas išsiderinęs, jis neturi jokios pastovesnės krypties. Kažkodėl čia ne­gelbsti ir klasikinis rimavimas. Bent jau man pasirodė, kad V. Bako eilėraš­čiuose rimas konstruojamas kažkaip ma­šinaliai, dirbtinokai: „grumstą / drumstą“, „prigęsta / pakęsti“ (p. 55); „bemie­gė / slėgį“, „pulsą / pulsi“ (p. 48). Kiti žadėti eilėraščių variantai, kur „visai negalioja taisyklės“ („Čia visai negalioja taisyklės“, p. 81) skaitytojo laukia p. 55, 58, 60, 62. Ir tai tik keli pavyzdžiai.

Kas dar užkliuvo skaitant V. Bako tekstus? Tai ganėtinai įkyrūs deminutyvai, kuriais ornamentuoti kai kurie posmai. Salstelėję „laikrodėliai“, „vietelės“, „žalčiukai“ etc. po kiek laiko ima erzinti. Išliko įspūdis, kad poetas, taip (ne)sąmoningai stilizuodamas savo poezijos kūrinius, nevykusiai priartėja prie tautosakos kūrinių imitavi­mo. Bet žodžių pagražinimas priesa­gomis tikrai nesukuria tautosakinio kalbėjimo, o eilėraščiams suteikia kažkokio neįtikinamo graudulio, per­sūdyto rypavimo…

Pastabų nemažai, bet jau galima pereiti prie pozityvesnių dalykų, kurių užtikau V. Bako „Pretekstuose“. Įsi­menantis ir tikrai žavus yra rinkinio skyrius „Iš vidinės kišenės“. Jis dau­giau asmeniškesnis (turi dedikaciją „S. R.“), pagaliau galima pajusti ir at­siveriantį jaunojo poeto tikrumą (nors kartais neišvengiama ir minėtų metaforų–skiaučių). Šiame skyriuje sutelk­ti meilės, artumo jausmo temas plėtojantys poezijos kūriniai. Itin vertas dėmesio yra eilėraštis „Žu“ (p. 96), ku­ris vykusiai išskleidžiamas, neužsižaidžiama metaforomis. Tarsi iš tikrųjų išimamas iš slaptos vidinės kišenės, iš tos vietos, kur plaka žmogaus širdis. Čia nugali saikingas poetinio žodžio vartojimas, originalaus žvilgsnio su­koncentravimas: „žuvys neturi vokų ir nežino ką / reiškia akimirka“ (p. 96;kursyvas – autoriaus). Lyrinis subjek­tas lengvai pasiduoda skaidriam min­ties tekėjimui: „Šitoks vakaras vėl ui mane šį eilėraštį rašo / Aš tik vietom kažką paniūniuodamas plunksną mirkau“ („Nusidriekiantis parkais kie­mais…“, p. 106), Suvokiama, kad tik išgyventas, ypatingu virtęs laikas gali padovanoti išgrynintą poeziją.

Patraukiantis yra ir rinkinio skyrius „Komunalinės kronikos“. Lyrinis subjektas, žvrlgdamas prr pilkos buities užsklandą, sugeba pamatyti nežymų, bet paslaptingą rituališkumą ir paklusti jo dėsniams („Sojos kronika“, p. 109). Pastarasis eilėraštis patrauklus dar ir dėl to, kad parašytas „pa­sakos be galo“ maniera. Taip poetiniame kūrinyje įkūnijamas cikliškas pa­saulio vyksmas, visa ko ryšys su srū­vančiu laiku („Ateis ruduo / Soja su­pus / Ir vėl nebus džiaugsmo / Reikia ką nors daryti / Savo sojų kaip nors į istoriją / Įrašyti“, p. 111). Eilėraštis „Žaidžiame aklą vištą“ (p. 116) – lyg humoristiškas poetinis „traktatas“, ku­riame V. Bakas žaidžia asociacijomis ir galiausiai prieina prie „rimtų“ išvadų: juk ir vištos turi teisę rinktis / o aklos vištos renkasi aklai“ (p. 117). Tad ko gi ne filosofinė potekstė?

Galima sakyti, kad pirmojo knygos viršelio priešlapis taip pat patraukė dėmesį, kaip, beje, ir minėtą recenzentę E. Jakučionytę. Čia jaunasis poetas V. Bakas savo skaitytojui garantuoja, kad skaitant „Pretekstus“ „itin maža tikimybė, kad jums nutiktų kas nors nemalonaus“. Vis dėlto šios recenzijos autorius siekia būti atviras ir trumpai reziumuoja: „Buvo visko.“ Antra kny­gelė galėjo gimti ir kuklesnė, o ne pri­artėti prie rinktinės apimčių. Nors, kita vertus, gerai, kai yra… iš ko rink­tis. Todėl įstabi eilėraščių įvairovė ne­turėtų nuvilti tų, kurie paims į rankas rinkinį „Pretekstai“. Tai dar viena kny­ga, atsiradusi dėl „įvairiausių nulemtų dalykų bei atsitiktinumų“, keliaujanti pas jaunos, šiuolaikinės poezijos mė­gėją. Ji liudija, kad laikas nuo debiuto iki antros, o vėliau – galbūt ir trečios poezijos knygos, tėra tik labai trumpas tarpsnis, „kartkartėmis pristabdomo skaitiklio parodymai“. Na, o pagaliau perfrazuojant V. Baką ir kalbant apie laiką – metas jau baigti ir šią recenzi­ją. Kitaip – paleisti tą siūlą, vedžiojusį jaunojo kūrėjo poezijos labirintais.

Neringa Butnoriūtė. Poezija kaip vienatvės forma

2022 m. Nr. 12 / Apžvalgoje aptariamos šios poezijos knygos – Elenos Karnauskaitės „Atvirukai iš kurorto“ ir Nerijaus Cibulsko „Epoché“.

Nerijus Cibulskas. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 12 / samanos sapnas
kuo greičiau atsitiesti
po žmogaus žingsnių

Vainius Bakas. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 10 / Vasara bet pila ir pila
rudens vėsa alsuoja į mėsą
ganyklose
karvių garuojančios nugaros

Nerijus Cibulskas. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 3 / Kai perskaičiau apie plaukiojančią operą, sekmadieniais laukdavau jos ant upės
kranto.
Jau girdėjau apie išnykusius upėtakius ir vėžius. Vanduo blogas, sakė kaimynai.

Vainius Bakas. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 2 / 1. Išrauk iš savęs aukščio baimę mylėti tolygu kopti į aukščiausią drevėtą pušį prisirišus senoviniu geiniu spitriai sliuogti jos liemeniu aukštyn iš vėsios drevės gilumos pirštais rinkti…

Vainius Bakas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 10 / Blizgėjo ledas lyg aštrus kastetas kuriuo smūgiavo vėtra mums į veidus gerklėj įstrigo žodis nutylėtas trumpiausią dieną saulei nusileidus per vėjo šuorus rodos nesimatė kokia ryški šviesa į mus atplūsta

Erika Urbelevič. Jausmo fosilijos Nerijaus Cibulsko eilėraštyje

2017 m. Nr. 1 / Nerijus Cibulskas. „Archeologija“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 72 p.

Vainius Bakas. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 8–9 / Tokiais vakarais mėgstu tyliai panerti į tamsą,
į prieblandos zoną mėnuliui pro debesis šviečiant,
palangių rojaliais lietus tykiai skambina Bramsą –
klausyčiaus per naktį ir nieko daugiau negirdėčiau.

Deimantė Daugintytė. Klasikos matmuo ir poetiniai vėjai

2015 m. Nr. 4 / Vainius Bakas. Kas vėjo – vėjui. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 144 p.

Vainius Bakas. Po geltonu rudens antspaudu

2014 m. Nr. 11 / Yra žmonių, kurie fiksuoja laiką, iki smulkmenų prisimena ir išsaugo akimirkas. Taip, laikas mus suveda ir išblaško. Tikriausiai taip ir turi būti. Viskas išsiblaško, bet visa lieka atmintyje. Atmintis – mūzų motina. Mūsų motina.

Vainius Bakas. Eilėraščiai

2013 m. Nr. 10 / Šešias dienas kūriau eilėraštį.
Pradžioje buvo tyla, kurioje nejauku,
paskui buvo žodis, jo aidas.

Nerijus Cibulskas. Eilėraščiai

2013 m. Nr. 7 / Vis dar kabo atkraginęs galvą, klausosi juodų tapetų
šnarėjimo. Vieną akimirksnį beveik pagalvoja,
kad šviesos siūlas, pro mažą skylę patekęs į vidų,
dar galėtų viską suraišioti.