literatūros žurnalas

Erika Urbelevič. Jausmo fosilijos Nerijaus Cibulsko eilėraštyje

2017 m. Nr. 1

Nerijus Cibulskas. „Archeologija“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 72 p.

Nerijaus Cibulsko poezijos knyga „Nutrinami“ pasirodė dar 2012 metais, kai laimėjo „Pirmosios knygos“ konkursą. Praėjus ketveriems metams sulaukėme ir antrosios poeto knygos – „Archeologija“. Matyti, kad poetas jaučiasi tvirčiau ir rimčiau – naujoji knyga didesnė, skambesniu pavadinimu, kietesniais viršeliais. Jaunasis poetas buvo ir apdovanotas – 2016 metais jam už šį rinkinį skirta Jaunojo jotvingio premija.
Palyginus antrąją autoriaus knygą su pirmąja matyti, kad ketveri metai nenuėjo veltui. Į šį rinkinį, į kiekvieną jo eilėraštį įdėta daug darbo, viskas svarstyta ir persvarstyta, į poeziją pažiūrėta labai atsakingai. Atrodo, tarsi autorius būtų nutaręs, jog laikas būti rimtesniam. „Nutrinami“ – laisvesnė, kūrybiškesnė knyga, joje pasikliauta impulsu, rašyta lengviau nei „Archeologijoje“. Pastarojoje preciziškai sudėlioti tekstai turi aiškią pradžią ir pabaigą, nuo pirmos iki paskutinės eilutės išlaikoma eilėraščio tema. Pavyzdžiui, eilėraštis „Indianos“ (p. 16–17) pradedamas ir baigiamas nupjautos tujos motyvu, kurį papildo kiti: sodas su serbentais ir kriaušėmis, prosenelė, paduodanti cukrų, Mirta, kurios nebėra.
Knyga padalyta į tris skyrius. Juose eilėraščiai suskirstyti temiškai: nuo pirmojo skyriaus, kuriame dominuoja vėlyvo pavasario ir vasaros natos, toliau keliaujama per rudenį ir baigiama trečiuoju – žiemos. Atrodo, kad laikas eilėraščiuose įsibėgėja pačioje pradžioje ir vis lėtėja, kol ateinama iki žiemos sąstingio, visiško sustojimo, visa apimančio įšalo.
Įdomus rinkinyje vasaros vaizdavimas. Pavasario pabaiga ir vasaros pradžia ateina su kaitra, tvankuma, geibumu, saulės svilinimu. Žmogui nuo jos nepasislėpti – vasara aprėpia viską: „Naktimis vėl tvanku. / Tu – išmagnetinta kompaso rodyklė. Vartaisi / lovoje, gremždamas kietą tamsą“ (p. 9), „saujomis / sėmiau įkaitusį skersvėjį“ (p. 19). Sklandžiai pereinama nuo vienos dalies prie kitos, nuo vieno metų laiko prie kito. Pirmasis skyrius pabaigiamas eilėraščiu „Įkalčiai“: „kiekvienas tardančioj šviesoj iškrato / vasarą iš kišenių“ (p. 28). Vasara tarsi įsivelia į drabužius, prilimpa prie jų varnalėšų žiedais ir reikia pastangų, norint jos nusikratyti.
Perėjimas tarp skyrių – sklandus ir apgalvotas. Paskutiniajame pirmo skyriaus eilėraštyje, kaip minėta, bandoma nusikratyti vasara, bet ji išsaugo savo ženklus ir persikelia į antrojo, rudens skyriaus pradžios eilėraštį: „Kai gyvenome sode prie jūros“ (p. 31). Ir tik kitame eilėraštyje pasirodo aiškūs rudens ženklai: „Namai / su rudens raidėmis ant sienų“ (p. 32). Antrasis skyrius taip pat pabaigiamas temiškai: paskutiniame eilėraštyje „Varvekliai“ (p. 44) atsiranda lapkritis, eilėraštis alsuoja šalčiu. Šis eilėraštis yra tarsi tiltas, jungiantis rudenį ir žiemą, skelbiantis žiemos ženklus. Tačiau pagrindiniai žiemos ženklai nėra kalėdiniai atributai. Žiema N. Cibulsko poezijoje – gudri, klaidinanti, prisidengianti švenčių linksmybės kauke, pilna kandančio šalčio ir nuojautų: „artėjanti mūsų ilgo nesusikalbėjimo žiema“ (p. 50). Tačiau, kaip ir kitų metų laikų, žiemos pasiilgstama, ji žmogui savaip artima: „Trumpa žiema susigers / į ploną drabužį ir daugiau jos / nebeišplausim“ (p. 52). Žiema, kaip ir kiti metų laikai, įsivelia į drabužius, persmelkia žmogaus būtį. Knygos pabaigoje atsiranda nuojauta, kad žiema nebus amžina. Paskutinis knygos sakinys: „Mano smalsumas – perregimas žvėrelis – slapčia / laka iš tuščio kaimynų šulinio. / Ten žiemoja visos būsimos vasaros“ (p. 66). Metų laikų ratas užsidaro, o nuoroda į būsimas vasaras atidaro naują, galbūt įvyksiantį laiko ratą.
„Archeologijoje“ kartojasi kai kurie motyvai ir temos. Kartojasi vietos ir erdvės: miestas, pajūris, sodas, užsienis. Ne kartą sutinkamas moters ar vyro, vaiko motyvas. Dažnas netekties, praradimo jausmas: „Jei Mirta būtų gyva, išvaikščiotume visus nendrynus“ (p. 16), „ji daug greičiau už mane nulekia laiptais / ir pasiklysta tarp poilsiautojų“ (p. 19). Žmogus šiuose eilėraščiuose tampa įsitempusiu nervu, gaudančiu kiekvieną jam siunčiamą jausmą, atliekančiu keistus, dažnai lyg instinktyvius veiksmus: „Vasaros rytą rankiojom žėručius, velnio nagų atplaišas, / be jokio atokvėpio ropodami aplink / tuščio šulinio ratą, belsdami / vis kitokius taktus į aprasojusį šulinį“ (p. 16). Eilėraščiuose kelis kartus pasirodo ir vaikas – neatsargus, neprižiūrimas, murzinas: „Bet dabar sekmadieniais netoliese / sėdi vaikas tuščiu žvilgsniu. // Jo viduj sukasi stringanti karuselė“ (p. 58). Paliktas, vienišas vaikas lyginamas su pasauliu, neaiškia istorijos jėga: „Ar istoriją / apdairiai ištrynė per daug / tamsių puslapių pervertęs vaikas“ (p. 55), „Fotelyje muistosi mažas, murzinas pasaulis. / Jo niekas nepaiso, neiškelia stipriomis rankomis“ (p. 42).
N. Cibulskas kaip tikras filologas mėgaujasi žodžiais, varto juos tarsi saldainį burnoje, klausosi jų skambesio, matuoja, derina vieną su kitu. Poetas turbūt nori nustebinti, išstumti skaitytoją iš jo patogumo zonos sujungdamas kelis tarpusavyje iš pirmo žvilgsnio nederančius žodžius. Tokiame žaidime kartais laimima, o kartais ir prašaunama pro šalį. N. Cibulsko eilėraščiai pilni keistų žodžių kombinacijų, perkrauti sudėtingais junginiais. Kai kuriuose tekstuose poeto transliuojamą jausmą skaitytojui sunku pagauti, nes iki jo reikia prasibrauti pro sudėtingų daiktavardžių ir būdvardžių šabakštyną.
Kai kurie palyginimai ir metaforos atrodo perspaustos, sunkiai įsivaizduojamos, pernelyg sudėtingos susieti. Pavyzdžiui, miesto kamščio metafora eilėraštyje „Rudens šventė“: „Miesto kamštis plūduriuoja / šilumos akvariume be stiklo sienų, ir praeivių / nuotaikos brinksta lyg pirštai, sumerkti į vandenį“ (p. 34). Nemaloniai nuteikia ir jauno poeto kūryboje atsirandantis nemotyvuotas groteskas, pavyzdžiui, visokios neigiamos, destruktyvios asociacijos su mirtimi bei karu: „Reikia palengva sukti vairą. / Visiškai vienodų priemiesčių pakelėse / gyvena šimtai savižudžių fazanų“ (p. 37), „Iš po ratų spėja pasprukti dezertyras ežys. / Smulki, savo pilka maskuote pasitikinti mėsa. / Taip trumpam pamatom apkasuose šliaužiančią / realybę, spygliais išsivertusią išorėn“ (p. 8). „Archeologijoje“ vyksta ir kažkokie keisti dalykai su akmenimis. Akmenys N. Cibulsko poezijoje atgyja, kartais jų gyvybė įdomi – „Akmuo buvo tvirtai įsikandęs akmens“ (p. 40), o kartais ir visiškai nesuvokiama – „Nėra liūdnesnių akmenų už kietai gulinčius / jų pamatų skrandžiuose“ (p. 37).
Su pagrindiniais eilėraščio žodžiais, užduodančiais ritmą, temą, jausmą, yra derinami netikėti, skambūs būdvardžiai. N. Cibulskas sąmoningai kuria keistus būdvardžių ir daiktavardžių komplektus – kartais sunkiai suprantamus ir sunkiai skaitomus: „suplotos švino išnaros“ (p. 8), „kreivas ekskavatoriaus kaušas“ (p. 13), „nupjauto kriaušmedžio kamieną“ (p. 16). Čia nėra jokio poetinio impulso, sekundės įkvėpimo ar aštrios akies, realybėje kitaip įžiūrinčios daiktus. Visa tai – logiški išgalvojimai, išmąstymai, prievartinis manipuliavimas žodžiais. Todėl labiausiai įsimena tie rinkinio eilėraščiai, kurie parašyti lengviau, spontaniškiau, pernelyg nekonstruojant motyvų ir nepersistengiant, neprakaituojant. Malonu skaityti eilėraščius „Nidos bliuzas“ (p. 11), „Kai gyvenome sode prie jūros“ (p. 31), „Trumpiausia biografija“ (p. 15). Pastaruoju eilėraščiu mėgautis buvo lengviausia: grakštūs žodžiai kuria įdomios moters portretą: „Bet vėliau išgaudė jos upėtakius, / nutekėjo vandenys. // Šiandien taip kvepėti gali / tik mano upė. // Siauraklubė moteris, / palaida bala // nuskilusiu Filomenos vardu.“ Skambus, grakštus eilėraštis, stipri paskutinioji eilutė įrodo, kad jaunasis poetas turi galios pagauti jausmą ir perduoti jį skaitytojui. Nustebina kai kurie netikėti junginiai: „Medituoji kamštinę plūdę, laumžirgį, medituoji tris / bevardžius gelžkelio medžius“ (p. 12), „juodas dumblas, / godžiai geriantis mūsų pėdas“ (p. 13).
N. Cibulsko poezija – kantriems skaitytojams. Atrodo, kad nė vienas žodis eilėraštyje nėra atsitiktinis – viskas apmąstyta nuo pradžios iki galo. Kantrus skaitytojas, prasibrovęs pro sudėtingų žodžių vingrybes, gali būti apdovanotas įdomiomis poetinėmis patirtimis, netikėtų žodžių junginių išprovokuotais jausmais: „Išnarintos molberto kojos. Nelengva tiek metų / išlaikyti vaizdus, kuriuos krauna / į vieną ir tą pačią įtemptą drobę. // Šįryt perkaręs medinis vabzdys krito, / visas jo laikomas pasaulis trenkės į žemę“ (p. 24). Molberto ir vabzdžio paralelės, drobė, neatlaikiusi viso joje „įpaišyto“ pasaulio svorio, stebina, intriguoja. Turbūt įsimintiniausias eilėraštis „Įkalčiai“ (p. 28), užbaigiantis pirmąjį, vasaros, skyrių: „Greitkelis <…> vogčiomis / artinasi prie nieko neįtariančių miestų.“ Įdomi ir dramatiška toji sėlinančio greitkelio metafora. Žaidimas žodžiais reikalauja nemažų pastangų, bet kartais jį vainikuoja gražus estetinis efektas.
Pakasinėję N. Cibulsko „Archeologijos“ jausmų pasaulį aptikome įvairių gražių dalykėlių, keistokų metaforų, mįslingų vaizdinių. Galbūt šį keistumo pojūtį skaitytojui perduoda gryno jausmo, sekundės įspūdžio susidūrimas su poeto noru turėti tokį, o ne kitokį eilėraštį. Šiaip ar taip, Nerijaus Cibulsko poezijoje užčiuopiamos įdomios, bet sudėtingos pradinių įspūdžių ir jausmų fosilijos – jauno žmogaus nuotaikų liekanos griežtuose eilėraščių rėmuose.

Neringa Butnoriūtė. Poezija kaip vienatvės forma

2022 m. Nr. 12 / Apžvalgoje aptariamos šios poezijos knygos – Elenos Karnauskaitės „Atvirukai iš kurorto“ ir Nerijaus Cibulsko „Epoché“.

Nerijus Cibulskas. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 12 / samanos sapnas
kuo greičiau atsitiesti
po žmogaus žingsnių

Nerijus Cibulskas. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 3 / Kai perskaičiau apie plaukiojančią operą, sekmadieniais laukdavau jos ant upės
kranto.
Jau girdėjau apie išnykusius upėtakius ir vėžius. Vanduo blogas, sakė kaimynai.

Erika Urbelevič. Buvo buvo, kaip nebuvo

2018 m. Nr. 12 / Herkus Kunčius. Lietuviškos apybraižos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 256 p. / Praėjo laikai, kai žmonės tikėjo viskuo, kas parašyta…

Erika Urbelevič. Viskas kaip gyvenime

2018 m. Nr. 1 / Jurgis Kunčinas. Malūnų gatvė be malūnų. Sudarė Antanas A. Jonynas, Palmira Mikėnaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 496 p.

Erika Urbelevič. Rinktinė su raudonu tašku

2016 m. Nr. 8–9 / Sigitas Parulskis. Be teisės sugrįžti . – Vilnius: Alma littera, 2015. – 192 p.

Erika Urbelevič. Knyga, kuri neturėjo būti parašyta

2016 m. Nr. 2 / Violeta Palčinskaitė. Atminties babilonai, arba Aš vejuos vasarą. – Vilnius: Tyto alba, 2015. – 263 p.

Nerijus Cibulskas. Eilėraščiai

2013 m. Nr. 7 / Vis dar kabo atkraginęs galvą, klausosi juodų tapetų
šnarėjimo. Vieną akimirksnį beveik pagalvoja,
kad šviesos siūlas, pro mažą skylę patekęs į vidų,
dar galėtų viską suraišioti.

Raminta Važgėlaitė. Vilniaus laiko beieškant

2013 m. Nr. 1 / Nerijus Cibulskas. Nutrinami: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 72 p.

Nerijus Cibulskas. Prisukti vidinę spyruoklę

2012 m. Nr. 11 / Valdas Daškevičius. Netiesioginiai įrodymai: eilėraščiai. – Vilnius: Homo liber, 2009.

Nerijus Cibulskas. Keistosios ribos, keistieji paribiai

2012 m. Nr. 10 / Kęstutis Rastenis. Už laiko zonos ribų. – Vilnius: Vilniaus pedagoginio univer­siteto leidykla, 2010. – 80 p.

Nerijus Cibulskas. Vaizdas pro kambario langą

2012 m. Nr. 5–6 / Antanas A. Jonynas. Kambarys. – Vilnius: Tyto alba, 2011.