Nerijus Cibulskas. Keistosios ribos, keistieji paribiai

2012 m. Nr. 10

Kęstutis Rastenis. Už laiko zonos ribų. – Vilnius: Vilniaus pedagoginio univer­siteto leidykla, 2010. – 80 p.

Šeštoji poeto Kęstučio Rastenio knyga „Už laiko zonos ribų“ skaitytoją pasiekė senokai: prieš dvejus metus. Jūsų skaitomos recenzijos autorių – šių metų pavasario viduryje. Ir reikia prasitarti, kad gana keistomis aplin­kybėmis. Iki tol nebuvo tekę susipa­žinti su eiliuotais minimo autoriaus tekstais, tad recenzavimo metu šiokios tokios naudos davė klajojimai po interneto tyrus, pavienių publikacijų lasiojimai iš įvairių kultūrinių leidinių. Žvilgsnį sulaikė ir K. Rastenio asme­ninė internetinė svetainė. Klausimas: ar dar kuris iš šiandieninių rašytojų tokią turi (žinoma, nekalbu apie au­torinių tinklaraščių gausą)? Titulinia­me svetainės puslapyje blyksteli lyg ir anotacinė a. a. Jono Strielkūno ištara: „Viena vertus jis lyg ir grynas lyrikas, dramatiškai suvokiantis pasaulį, kita vertus, – filosofas, ieškantis egzistenci­jos prasmės, atsakymo į amžinąjį klausimą: „kas gi yra būtis?“ Tai tary­tum bandymas lakoniškai įvardyti au­toriaus poetiką. Lakoniškai, koncentruotai, tačiau drauge itin abstrakčiai. Tiesa, K. Rastenis to atsakymo tikrai ieško. O ši eilėraščių knyga ir parodo visą tų įvairiakrypčių ieškojimų įdo­mumą.

Nenustebkite, kai, atsivertę rinkinį „Už laiko zonos ribų“, visų pirma susidursite su Charles’io Baudelaire’o eilėraščio „Le Voyage“ originalu, kurio vertimą rasite kitame puslapyje. Atrodo, kad K. Rastenis šį visą kūrinį pasirinko savotišku, masyviu knygos epigrafu. Pritarčiau, kad kelionės do­minantė K. Rastenio rinkinyje neretai šmėsteli, vis dėlto ištiso „Le Voyage“ įtraukimas atrodo ne visai motyvuo­tas. Čia galbūt yra pirmasis poeto ieškojimas: Ch. Baudelaire’o eilėraščiu prakutintį knygos skaitytoją, užduoti jam reikiamą tekstų skaitymo toną. Arba – nuolankiai įteikti perskaitymo raktą. Beje, prancūzų simbolisto ei­lėraštį iš anglų kalbos skrupulingai vertė pats K. Rastenis, patikslinda­mas, kad vertimą „lygino su prancūzų originalu“.

Vis dėlto su tokiu raktu vargiai pavyko kokias nors duris atrakinti. K. Rastenio poeziją reikėtų skaityti tarsi tekstus, kurie būna atspaudžiami ant pašto atvirukų. Arba galbūt dar kitoks apibūdinimas: tai eilėraščiai-atvirukai. Su ekspresyviais žodiniais piešiniais, vaizduojamais „lankytinais objektais“, kuomet išsyk gali atpažinti, iš kurio pasaulio pakraščio šie atvir­laiškiai atkeliavo. Nuo prirašinėtų jų viršelių žvelgia Amsterdamas, Londo­nas, Stokholmas… Tai štai iš kur tas le voyage įspūdis, tie klausimai: „Ką ten daro žmonės dabar? / Kokia ten vieta? / Koks tai miestas? / Ar gali jame dar sutikti Williamą Blake’ą ir T. S. Eliotą?” (p. 17). Čia jau antroji poeto ieško­jimų kryptis, kuri veda į susitikimą.

Dauguma įmanomų susitikimų galimi tik už dabarties matmens, gręžiantis į praeitį. Vieninteliai per­žengtų sienų orientyrai – kūrinių datos, kurias poetas sau sąmoningai palieka lyg šviesius akmenėlius ant tako gūdžioje girioje. K. Rastenis itin smulkmeniškai įrėžia laiko žymas kada buvo parašytas vienas ar kitas tekstas. Tai sufleruoja apie karštli­gišką mėginimą laiko tiesėje palikti savotiškus įdagus, kuriuos sekant vė­liau pavyktų prisiartinti prie jau pra­rasto laiko. Literatūros kritikė Neringa Mikalauskienė, kalbėdama apie Leonardo Gutausko „Urbo kalną“, užsiminė, kad eilėraštis be užrašymo datos yra tartum pretenzija į meno nelaikiškumą. To nebūtų galima pri­kišti metraštininkui K. Rasteniui, kuris fiksuoja visus savo lyrinio „aš” susitikimus su kažkur ir kažkada esančiu, buvusiu, o gal dar tik būsimu kitu. Tačiau dabar reikėtų klausti, kiek šie fiksavimai, šie tekstai yra meniški?

Nežinau, kaip kiti poezijos skaity­tojai, tačiau pirmąjį knygos eilėraštį dažniausiai laikau tarytum signaliniu, t. y. tam tikru tramplinu, kuris išmeta į būsimus rinkinio turinius. Juokais kalbant, signalinis K. Rastenio eilė­raštis turėtų būti minėtas Ch. Baudelaire’o „Le Voyage“. Bet pirmasis teks­tas yra „Mama“ (p. 7). Ir tai tikrai yra tekstas, bet, deja, ne eilėraštis. Taip, visiškai atvirai kalbama apie auten­tišką, sunkią ir skaudžią patirtį ir net nesistengiama pasislėpti po kažkokia lyrine kauke. Taip, savo grafine forma šis kūrinys turėtų pretenduoti į eiliuo­to teksto poziciją. Bet vertinimas būtų griežtas: meninio lygmens toks iš­kalbėjimas neturi. Šis tekstas greičiau primena eilutėmis išskaidyto, sauso prozinio kūrinio segmentus arba kažin kokio CV nuotrupas. Nuvilsiu skaitančiuosius, bet tokių prozinių skeveldrų rinkinyje „Už laiko zonos ribų“ apstu. Autorius monotoniškai rašo savo eilutes, pasakoja kelionių įspūdį ar kitas istorijas (eil. „Amsterdamas“, „Ania“, „Doris Kareva“ ir kt.), bet viskas tuo ir pasibaigia. Nuorodų į poetiškumą atrasti veik neįmanoma. Tačiau ne visi mato viską tokiomis tamsiomis spalvomis Knygų anotacijos neretai pasiryžusios užbėgti skai­tytojui už akių.

Kartais pagalvoju apie tuos „anon­sus“ ant galinių knygos virbelių. Šie trumpi pristatomieji užrašymai man simbolizuoja draugišką kritiko ir auto­riaus sukirtimą delnais. Nuoširdžiai nustebino rinkinio „Už laiko zonos ribų“ anotacija, kurią parašė literatū­rologė Žydronė Kolevinskienė. O nu­stebino tuo, kad viso to anotuoto im­presionistinio spindesio, bespalviškumo ir „ritualizarijos“ matmens K. Raste­nio knygoje neužtikau. Prisipažinsiu, kad, ruošdamasis rašyti apžvalgą, šią knygą perskaičiau bent keturis sy­kius, vėliau jau tyčia ieškodamas visų kritikėm gražiai suminėtu dalykų. Ga­liausiai skaitant, atrodo, penktąjį kar­tą, kilo mintis, kad galbūt iš tikrujų reikėtų dar atidžiau pažvelgti į apta­riamą K. Rastenio kūrybos rinkinį ir jį, po visu peikimų ir kritikavimų, kažkokiu būdu reabilituoti. Pavyzdžiui, atkakliau patyrinėti, ar iš tikrųjų čia kažkur yra kad ir tas „neįprastas spindėjimas, mirgėjimas, kuris iš es­mės poetinei erdvei suteikia šviesą ir energiją“ (citata iš galinio knygos viršelio).

Tačiau atleiskite recenzijos auto­riui: reabilitacija buvo nesėkminga. Dažnas šio rinkinio tekstas tiesiog bado akis įvairiausiais kliuviniais, tad nesinori suturėti priekaištų, o juos geriau išsakyti. Pavyzdžiu gali būti ir ta keista K. Rastenio kūrybinė ma­niera į tekstus įsprausti stambius gabalus angliškų frazių ar citatų iš kokių nors dainų. Tai dvelkia visišku nenatūralumu, nes – pabrėšiu – nė vienas angliškas intarpas nepasirodė įtikinantis. Tarsi poetas naiviai mė­gintų eiti, taip sakant, vienu žingsniu su kažin kokia mada, pasirodyti mo­dernesnis. ar net prie to „modernaus“ prikabinti n sykių pasikartojančių post. Ima pirštis mintis, kad autorius yra prisiskaitęs vakarietiškos kūrybos ir bando pagauti įsimintas tų kūrinių intonacijas, perteikti jas savaip („Jie turėjo amerikietišką svajonę / Ar ją realizavo kas žino / Vyko tada į Ame­riką American dream / Tikriausiai ne tai buvo palikta ateities / Kartoms“, p. 74). Džiugu iš nuorodų suvokti, kad K. Rastenis yra neprastas melomanas, tačiau neužtenka į kūrinį įrašyti Janis Joplin, Madonnos ar Jimmo Morrisono vardų. To tikrai nepakaks, kad tekstas suskambėtų.

Dar vienas kliuvinys – knyga atro­do sudaryta gana chaotiškai. Reikėtų pridurti – taip pat ir šiek tiek atmesti­nai. Neretos korektūros klaidos, ku­rios tikrai neprideda solidumo jau šeš­tajai autoriaus knygai. Tad nesusilaikysiu ir paleisiu nedidelį akmenį į šio poezijos rinkinio leidėjų daržą. Jau ne pirmą sykį pastebiu, kad knygose, kurias palaimina Vilniaus pedago­ginio universiteto leidykla, paliekama grubių klaidų, o jos, be abejo, smar­kokai smogia tiek leidyklos prestižui, tiek priverčia nusivilti pati autorių, kurio „liapsusai“ ir kiti neapsižiūrėji­mai lieka neištaisyti. Komiškas pa­vyzdys – kūrinys keistoku pavadinimu „Akrobarai“ (p. 34). Ir čia neužko­duotas kažkoks naujadaras, tai – tie­siog juokinga korektūros klaida. Mįs­lingaisiais akrobarais paprasčiausiai virto akrobatai, apie kuriuos ir kalba­ma tekste. Pastabesnis skaitytojas smulkių, bet mistiškai prasmes kei­čiančių riktu aptiks ir daugiau („Tiks­liau išnyksi negyvojoj amžinynėj“, p. 42). Šiaip ar taip, nėra smagu skaityti rinkinį, kuris atrodo surink­tas lietuviško raidyno neturinčia kla­viatūra (p. 55).

Taigi pabaigai būtų galima klausti viena „Už laiko zonos ribų“ autoriaus eilute: „Kur visa ko centras?“ (p. 73). Turbūt nelengva prie to centro artėti ar jį surasti, kuomet viskas ganėtinai išcentruota. Šis K. Rastenio rinkinys, mano manymu, nėra žemėlapis, ku­riuo būtų galima pasitikėti ir patraukti į liūtiškuosius ieškojimus. Galbūt todėl ir tinka čia tas už laiko zonos ribų. Kitaip sakant, geriausi dalykai yra ten, kur mūsų nėra. Už ribų, o gal už paribių. Tame „ten“ pasiliko, o čia nepasirodė ir pati poezija.