Nerijus Cibulskas. Vaizdas pro kambario langą
2012 m. Nr. 5–6
Antanas A. Jonynas. Kambarys. – Vilnius: Tyto alba, 2011.
Knygą, kuri apie save nešaukia iš knygyno lentynos, visuomet yra maloniau pastebėti. Veikiau – atrasti, kai vargais negalais prasibrauni pro margaveidžių leidinių telkinius ir ji atsiduria tavo rankose, prieš tai kantriai išlaukusi savojo momento būti atpažinta. Taigi panašiai susipažinau ir su naujausiu Antano A. Jonyno poezijos rinkiniu „Kambarys“. Žvelgiant į šios knygos išorę, pirmiausia išsprūsta žodis „nuosaikumas“. Jokių nugrimuotų viršelių, blizgančių raidžių. Jokių rėkiančių, bandančių užkabinti anotacijų, kuriose dažniausiai pateikiami kokie nors iš konteksto išplėšti sakiniai. „Kambaryje“ viskas subtilu: baltame viršelio aplanke – Gintauto Trimako fotografija, šio fotomenininko darbai iš keleto ciklų įkomponuoti ir pačiame rinkinyje. Derėtų atkreipti dėmesį ir į knygos dailininko Tomo Mrazausko darbą. O štai galiniame viršelyje – eilėraštis, iškalbingesnis už neretą anotaciją. Juk A. A. Jonyno lietuvių poezijos skaitytojams pristatinėti nereikia.
Paprastumas, minėtasis nuosaikumas ir būtų viena iš šio eilėraščių rinkinio dominančių. Ir apskritai galima kalbėti net apie tokią saikingą, jonynišką eiliuoto žodžio eleganciją. Todėl taiklus literatūrologės Viktorijos Daujotytės pastebėjimas: „Kai Antanas A. Jonynas ištarė savo būsimo poezijos rinkinio pavadinimą – „Kambarys“, pagalvojau, kad paprasčiau lyg ir nebėra kaip pasakyti, nebėra ką ir sutrumpinti.“ Rodos, kad šis vienintelis žodis pats atsiveria tarsi durys į itin privačią asmens teritoriją, kuri pasitinka savo erdve ir laiku, atmintimi ir gyvenimu („šitame kambary mano tėvynė“, p. 55). Čia įvardijimas „tėvynė“ aprėpia visa, kas, ko gero, yra reikšmingiausia žmogui, stūkso tarsi jo pamatas. Kambario įvaizdis įkūnija prieglobstį, tai kartu intymi oazė ir natūraliausia buvimo vieta. Greičiausiai todėl ir nebelieka ką sutrumpinti, suskliausti, nes jau tuo vienu kambariu apibrėžiamas poetinių prasmių masyvas.
O pro „Kambario“ langus galima pasidairyti ir po platesnius horizontus. Tarkim, po kokį nors miestą. Tiksliau – „Jų daugybė tų miestų egzistuojančių mano galvoj / niekas kitas jų tiesą pasakius nematė / ne visus gerai juos pažįstu“ („Viduramžių skersgatviai“, p. 11). Lyg stabtelima, sekundei suabejojama: ar tie miestai tikri, tikri tiek, kiek autentiškos praeities iš jų yra atsinešta. Netgi jei jie ir egzistuoja tik „mano galvoj“, ar tai nėra tik vaizduotės fantomai? Tad šio poezijos rinkinio lyrinis „aš“ eilėraščiuose keliauja pažinti, iš naujo atkurti tų miestų kontūrus ir jų gyvenimus, kurie tęsiasi atmintyje. Tai ne tik kelionė po realųjį, fizinį pasaulį. Be abejo, tie kūrėjo sąmonėje egzistuojantys miestai taip pat yra ir būsenų, patirčių metaforos. Jos formuojasi laikui tekant ir kartu šitaip formuoja patį subjektą, kuris leidžiasi į tas „pažintines“ keliones – tiek realias, tiek vidines.
Svarbu pastebėti, kad šiame A. A. Jonyno poezijos rinkinyje miesto motyvas su visa jam būdingų detalių gausa išnyra dažnokai. Štai eilėraštyje „Mersburgas“ (p. 24) jis yra traukiantis akį ir gyvas, regimas it fotografija, prisodrinta hiperryškių, fovistinių „kodako spalvų“. Mersburgo miestelis išskleidžia visą savo koloritą, visą žydėjimą, kurio fone „žmonės tiesą pasakius tebegyvena ir ten / nors beveik nesuvokia savo pačių nerealumo“ (p. 24). Ir jeigu lyriniam subjektui prieš akis stūksanti tikrovė vis dar yra neabejotina, palengva ima smelktis mintis, kad visi pojūčiais apčiuopiami objektai apsitraukia savotišku nerealumo, efemeriškumo šydu. O panašiu šydu naudojasi ir akiplėšiškiausia laiko vagilė – praeitis. Net puikiai pažįstamas Vilniaus Antakalnis jos taip pat sklidinas („Antakalnis“, p. 36). Nutolstančiu, nepasikartosiančiu aidėjimu šiame eilėraštyje sklinda žodžiai „apleido“, „išnyko“, „nebepareis“, „nebeatsimuš“. Taip bandoma sustabdyti konkretų prarasto laiko fragmentą, virstantį poetiniu kadru. Tokie sustabdyti kadrai – visko jau nebėra, tačiau išlikę, užkonservuota – dažnai aptinkami kituose lietuvių poetų eilėraščiuose (Vytauto P. Bložės eilutė „medis nukirstas lieka stovėti“, Aido Marčėno „Klaida“). Vietovių pavadinimai (Zagrebas, Varšuva, tas pats Užupis) – tarsi antspaudai sąmonėje, žmogaus vagabundo patirčių visumą žyminčios koordinatės.
Nors kai kuriuos pasikartojančius šios poezijos knygos motyvus nesunku atpažinti ir juos interpretuoti, sudėtingiau būtų apibrėžti vyraujančias „Kambario“ eilėraščių nuotaikas. Jų spektras platus, dinamiškas. Savo eiliuotuose tekstuose A. A. Jonynas tą dinamiškumą užkoduoja maždaug taip: „aš viena ranka pasaulio arfą laikau / o kita braukiu per pušų stygas varines“ („Eilėraščio rašymas“, p. 17). Kiekviena žmogaus būsenų styga skleidžia vis kitą, unikalų skambesį. Keista, bet nebanaliai čia suskamba ir ta arfa, dainiaus bei poeto simbolis, keliaujantis turbūt per visas epochas nuo pat senosios Antikos laikų. Tačiau kažkur tarp ramių rinkinio kūrinių blyksteli ir šmaikščioji, ekspresyvioji poeto pusė, kuri iškart patraukia dėmesį. Reikėtų išskirti keletą eiliuotų tekstų, kurie „Kambarį“ papuošia lyg tinkamai parinktos interjero detalės. Pavyzdžiui, eilėraštis „Rudens dundesys“ (p. 35). Tai tikrai įtraukiantis, gyvas poezijos kūrinys, veržlus ritmu ir spalvingas turiniu. Rodos, galima girdėti tiek kiekvieną garsą, koks tik yra šiame tekste užfiksuotas („Tada ta tam, tada ta tam, / akmenys rieda bildėdami ten, apačion“; „Rūgštų raugerškių raudonį brandina ruduo“), tiek regėti įsikertančius vaizdus, kurie taip tikroviškai išauga iš metaforų („Tai mėnulis, pradrėskęs voratinklius, bilda žemyn, / taško į šonus pakvaišusias voveres, o!“). Visi sušukimai ir eilučių pakartojimai paverčia šį eilėraštį vientisa impresija, kurioje susipina tapybiškas ir garsinis lygmenys. Nelengva paaiškinti kodėl, tačiau šio A. A. Jonyno kūrinio poetika iš pirmo žvilgs-nio kažkuo labai artima Lietuvoje gyvenančio amerikiečių poeto Kerry’o Shawno Keyso eiliavimui. Galbūt tas panašumas atsiranda dėl tų skunkų, pelėdų ir kitų itin vizualių daugiasluoksnių įvaizdžių, metaforų, kurių apstu minėto poeto eilėraščių knygoje „Mėnulio smuklė“?..
Kitas A. A. Jonyno eilėraštis, kuris savo teksto viražais galėtų patraukti skaitytoją, yra „Neįmanomybės zona“. Čia derėtų nurodyti knygos puslapio numerį, tačiau jo kaip tyčia nėra, tarsi savaime būtų neįmanomas. Ir dėl visai įdomios priežasties. Šis poezijos kūrinys originaliai įkomponuotas į rinkinį: eilėraščio lapą galima vartyti tarsi atviruką (tinkamai parinkta ir reikiamoje vietoje atsidūrusi dar viena G. Trimako fotografija). Eilėraštis primena grakščiai sudžiazuotą, iš įvairiausių muzikos instrumentų skambesio sukurtą melodiją. Tekste gausu intertekstinių detalių, tikrinių vardų. Kūrinys bene geriausiai atskleidžia A. A. Jonyno pastabumą kad ir visiškai menkai, estetiškai neišvaizdžiai detalei. Visa tai išplečia eilėraščio turinį, skatina žvelgti į jį lyg į sukiojamo kaleidoskopo kuriamus ornamentus:
forte ir elguvoj apelsinų sultis gurkšnoja šešiasienės torpedos
vakarop užrakintas užmiega
nebepažįstamas man universitetas
viskas baigta sakau kur nors išvažiuoju mane čia jau viskas užkniso
į jazz rock’o kavinę įšlubuoja tarasovas ir kasytes susipynęs kerry shawn keysas
burtai burtai visur gedimino mieste pasaulio vieta užkerėta
dalai lama ir jonas mekas užupio smuklėj siurbčioja vyną su naujųjų laikų filaretais.
Eilėraštis „Neįmanomybės zona“ yra lėtas, tąsus, ritmu primenantis neskubriai pasakojamą seną, asmeninę legendą. Šiaip ar taip, ir šiame kūrinyje aptinkama aptartos miesto temos atspindžių, keistos, mitinės, gal kiek nostalgiškos atmosferos dvelksmo. Čia suliejami skirtingi laikai ir epochos, vietos ir įvykiai, čia klaidžioja eilėraščio žmogus, kurio sąmonė visa tai stropiai eskizuoja ir išsaugo, užgrobia sau.
Perskaičius paskutinįjį A. A. Jonyno „Kambario“ eilėraštį ir užvertus recenzuojamą knygą, lieka pasakyti: poetas subtiliais poetiniais atradimais šiandien yra ir išsiskiriantis, ir drauge liekantis prie savo senosios rašymo manieros, ištikimai lydimas poezijos šleifo, atpažįstamo iš anksčiau išleistų rinkinių. galiausiai norėtųsi tiesiog antrinti V. Daujotytei, kadangi iš tikrųjų neliko ką dar labiau sutrumpinti. Šiuo požiūriu atsakymas visiškai suprantamas: poetas siūlo visišką visa ko įmanomybę, kuri „vis plečia ribas neįmanomo zonoje“ („Neįmanomybės zona“). Todėl labai nesunkiai įmanoma aptikti, kad „Kambaryje“ apsistojusi poezija. Ji pati leis susipažinti su vaizdu pro langą.