Nerijus Cibulskas. Apie naivųjį argonautą

2010 m. Nr. 1

Donatas Petrošius. Aoristas: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 136 p.

Poetai, o ir jų rašoma poezija, įsiterpia ir egzistuoja žymiai arčiau neužtvenkiamai srūvančios laiko tėkmės. Čia omenyje turimas ne toks kasdie­niškas, antrarūšis laikas, kuris užkon­servuotas vos dūsuoja po slegiančiais laikrodžių ciferblatais. Netrukdomas, plakamas siaurų metalo rodyklių, jis skelbia mūsų dienos ritmą. Greičiausiai tai ir ne visų trijų – praeities, dabarties ir ateities – sudėtingas konstruktas, kurį savo „Išpažinimuose“ aistringai mė­gino išardyti ir vėl surinkti Šv. Augus­tinas. Poezija ir ją išauginanti kalba yra ypač pajėgios praplėsti, skleisti laiko suvokimą, kurio patirtis gali būti įvai­riai interpretuojama. Dažnam kūrėjui ne itin ištikimai tarnauja vien įprastas šio matavimo supratimas, tad šis in­tuityviai ir kūrybiškai papildomas nau­jomis, kartais netikėtomis idėjomis (pirmi mintyse suaidi kad ir būtieji kar­tiniai, o šiuolaikinėje lietuvių poezijoje galima aptikti ir kitų variacijų).

Šiandien poetas Donatas Petrošius, neišvengiamos praeinamybės tolintas nuo pirmosios eilėraščių knygos „Iš tvermės D“ (2004), sugrįžta ir pristato naują poezijos rinkinį „Aoristas“. Su aoristu, kai kurių kalbų sistemose dar išlikusia specifine laiko kategorija, sie­jasi neapibrėžtumo, beribiškumo reikš­mės. Edvardo Rimkaus tapybos darbu (panašiu į paskubomis, mįslingai su­rangytą, rytietišką hieroglifą) papuoš­tas „Aoristas“ autoriaus žodžiais bylo­ja, kad „visa, kas bent kartą buvo ar nutiko, yra visada“, nes „būtų neteisin­ga, jei viskas – lyg niekur nieko – imtų ir prapultų į nežinią“, todėl reziumuo­jama, kad „nieko nėra, ko nebūtų“ (pir­mojo viršelio priešlapis). Tokio skaid­raus, programiško teiginio užtenka suvokti, kad nauja poeto knyga turėtų pasižymėti bent jau minimaliai smulk­menišku vientisumu, visuomet pergalinčiu dažno poezijos rinkinio padrikas struktūras. Nuoseklų rinkinį skaityti daug maloniau, netgi prasmingiau, – toks jis būna gyvybingesnis, natūraliau „alsuoja“. D. Petrošiaus „Aoristas“ suri­kiuotas iš aštuonių skyrių, tik jų pava­dinimai atrodo kiek „chimeriški“, kal­biškai sužaisti. Tikri „pasižodinėjimai“, truputį pereinantys į „nusireikšminimus“, „nuplaukimus“. Bet tai irgi įrodymas, kad viskas pasaulyje reiš­kiasi, išsklinda vienokiais ar kitokiais sąskambiais. Iš jų, anot poeto, ir mez­gasi pati poezija, kurios „neišversi į nieką“ (p. 97). Tokio atsakingo vertimo praktikos turi ir D. Petrošius, savava­liškai pasiryžęs susikurti savo aoristą bei siūlantis kitą, individualią, poezi­jos, jos laiko sampratą.

Vieną po kito skaitant rinkinio ei­lėraščius ima atrodyti, kad žodingų tan­kumynų kupiname D. Petrošiaus poe­zijos žemyne pamažu atrandi gausų skaičių tiesiog nebeišnaudojamų, arba taip ir nepasikartosiančių, galimybių sugrįžti. Visų pirma neįmanoma kryp­timi – atgal. Seneka pasakytų, kad dalį laiko iš mūsų vagia, dalį – atima, o liku­tis nepastebimai ir netausojamai tie­siog nuslysta šalin. Su šia situacija su­sitaikoma: juk neatsiras galimybė nu­keliauti ten, kur jau „nepaslėpsi po per­nykščiu šienu akmeniu pamušto žvirb­lio / nutūpusio tavo vaikystėj („Blogiau nebus“, p. 35), kur įnoringai ir perdėm faustiškai, „minties galia / Galėtum su­stabdyt akimirką žavingą“ („Paslaptis kam“, p. 52). Brėžiami lyrinio subjekto vaikystės nutikimų punktyrai, ber­niukiškų žygių epizodai gula į stambiaformes odisėjas, kuriose skrupulin­gai atskleidžiama pirmųjų žiaurumo pamokų patirtis („Darvino košmaras“ p. 117). Šmėsteli kasdieniškų darbų epizodai, kiek primenantys parulskiško lyrinio subjekto apeigas daržo, lau­kų erdvėse („su tėvu / tiesia eile sodinam šaltalankius / palei kelią į kiemą“ („Šaknys“, p. 19). Apie ritualą D. Petro­šiaus poezijoje dar kalbėsime. Pabrėž­tina, kad poetui svarbu visa, kas išly­doma iš vertingos poezijos rūdos: kas nepakartojama, gali būti iš naujo per­kuriama ilgų, sraunių eilėraščių rašy­mu. Taip sustiprinamas įspūdis, kad praeinamumą pavyko užfiksuoti savo­tiškoje momentinėje nuotraukoje – raš­to pavidalu, skelbiančiu nors mažą lai­mėjimą prieš balto stačiakampio tuš­tumą („Klaidinantys judesiai“, p. 33). „Aoristo“ puslapiuose, vienoje amžinai tebesitęsiančioje akimirkoje blaškosi atkaklus, „naivusis begalinio teksto marių argonautas“ (p. 53), kuriam dabartis yra įvairiausių praeities de­talių suma. Ji regima ir suskaičiuoja­ma žvelgiant iš pačių įvairiausių laiko pozicijų: „nežinau kiek jau metų pra­bėgo nes nežinau / nuo kada pradėti skaičiuoti“ („Gruodžio konkurso nuga­lėtojai“, p. 93). Daugelyje D. Petrošiaus eilėraščių erdvės matmuo lyg ir nor­malus. To nepasakytume apie laiko matmenį, kuris gerokai komplikuotesnis. Kartais atrodo, kad pradžios ir pabaigos taškų neturinti jo linija, sklis– dama poezijos kūrinio erdvėje, išda­rinėja įmantriausius piruetus, lanksto­si keisčiausiomis figūromis. Po tokios akrobatikos skaitančiąjam leidžiama atsitokėti. Staigus atsitokėjimas ir po jo kylanti nuostaba tampa išsiva­davimu iŠ, rodos, visą gyvenimą truku­sios vizijos („Apsižiūrėsimas“, p. 32). Aoristas padeda gana lengvai prasi­lenkti su įprastais logikos dėsniais ir savitai spekuliuoti laiku.

Vieno pokalbio metu D. Petrošius pamini, kad paradoksų poezijoje nėra daugiau nei gyvenime. Tačiau pripa­žįsta šių dviejų sričių paradoksalumo skirtumus. Gyvenimas retsykiais mes­teli šansų pasimėgauti paradoksais ir jie ne visada pasitaiko tokie linksmi, dažniau – gluminantys, išsviedžiantys iš kasdienybės rato. Tikrovės pagrin­das žmogaus rutinoje egzistuoja lyg garantas, užtikrinantis pastovumo seklumą. Poezijoje tokius stabilizuo­jančius pagrindus kuriančioji sąmonė atmeta. Šiuo požiūriu keisčiausias, netgi šventas nesusipratimas rašant eilėraštį yra jo pabaigos eilutė, iki ku­rios kelias, kad ir kiek kryptingas, vi­sada lieka nežinomas, neužčiuopia­mas. Tai poetinio teksto, galbūt net pačios kalbos įveikimo iliuzija. Pasku­tinė eilutė, anot Josifo Brodskio, vi­suomet nuklaidina poeto mintį toliau, nei šis tikėjosi. Todėl kūrėjas visuomet pats lieka nugalėtuoju. Kalba tik išlie­ja savo miražus, kuriais tikima, seka­ma. Dažnas D. Petrošiaus eilėraštis leidžia įsitikinti, kad autoriui tos pas­kutinės eilutės pasirašo gana sėkmin­gai, kūrybiškai. Neretai kyla įtarimas, tarsi nuo jų ir pradedamas rašyti poe­zijos kūrinys („štai ir mano eilės baigiasi pamažu / prasideda poezija“; „Be nieko“, p. 10). Džiugu, jei D. Petro­šiui visa tai pavyksta. Tuomet panašu, kad poetas paneigia „paskutinės eilu­tės teoriją“, bet retsykiais nuo eilė­raščio pabaigos nukeliauja į ne tokias sėkmingas pradžias. Esama tikėjimo, kad pirmąją eilutę parašo kažkas iš aukščiau. Bet šiuo atveju, matyt, ne taip ir įdėmiai klausoma tų aukštesnių nurodymų. Paradoksai taip ir išlieka paradoksais, net ir ten, kur susitinka poezija ir gyvenimas.

Poezijos blyksnio ir gyvenimo rutinos susibėgimas draugėn D. Petro­šiaus poetiniuose tekstuose – dažnas dalykas. Buities proza neišmazgomai susirišusi su poezijos gijomis, kurios

įprastai lyrinio subjekto dienai yra gyvybiškai būtinos. Malkų skaldymas, garsus muzikos klausymas, pusryčiavimas, lūkuriavimas autobusų stotelė­je, vaikštinėjimai gatvėmis – net bana­liausi dalykai daromi tarsi klausiant: „ar tai viskas – ar tai jau eilėraštis“ („Vasaros vėlavimai“, p. 28). D. Petro­šiaus poezija prasideda netikėtai, pra­sibraudama pro gausybę smulkmenų. Eilėraštis apie dienos rūpesčius bei pažįstamas situacijas, tiesiog „virtuvi­nis hegzametras“, staiga savo skambe­siu, ilgų eilučių išvinguriavimu ir ma­niera iš tikrųjų tampa panašus į K Do­nelaičio „Metų“ fragmentą („Diena iš dienos, rytas – iš nakties“, p. 11), Kas­dienybė atsiveria kaip ritualas, o ruti­nos kartotės pasirodo ne tokios ir be­prasmės: „štai susikūrei dar vieną pro­gą / štai turi dar vieną eilėraštį“ (p. 34). Tereikia padaryti teisingą taktinę klaidą, „tobulai persistengti“ (p. 43) ir banalybės, nuobodulio reversas persi­maino į poezijos aversą.

Įdomus taktinis žingsnis, reikalau­jantis skaitytojo pastabumo, yra ir kai kurių poezijos eilučių varijavimas. Anksčiau minėtame pokalbyje D. Pet­rošius išdėstė savo kūrybinės virtuvės paslaptis. Iš pradžių poetas rašo savo­tiškus eskizus (vadina juos apmatais, planu), kuriuos vėliau papildo ir už­baigia kaip eilėraščius. Įsidėmėjau keletą rinkinio „Aoristas“ poezijos teks­tų, parašytų greičiausiai naudojantis vieno plano duomenimis. Pavyzdžiui, kūrinio „Pusėtini prasidėjimai“ (p. 53) antro eilėraščio eilutė „Jei vynas ne­svaigina – ženklas – jūs abu subrendę lygiai“ panašiai atsikartoja ketvirtame „Aoristo“ (p. 59) fragmente. O Jogos kalėjimo įvaizdis du kartus pasirodo kūrinyje „Paslaptis kam“ (p. 52) ir minėtame – „Aoristas“, Tokie suseki­mai kelia pasitikėjimą poeto žodžiu, taip pat patvirtina prielaidą, kad auto­rius tikinimą išlaiko tiek eilėraščiuose, tiek interviu.

Paskutiniame rinkinio skyriuje „Nuožiūros“ yra pluoštas .juodai / bal­tą spalvingą tikrovę“ (p. 106) prime­nančių eilėraščių. Šio tekstai, anot D. Petrošiaus, „radosi iš besaikio pikt­naudžiavimo namų kinu“ (antrojo vir­šelio priešlapis). Visai neblogai, kad tas piktnaudžiavimas mestelėjo gali­mybę atsirasti keletui poezijos kū­rinių. Peržiūrėtų kino filmų (arba „nuožiūrų“) įspūdžiai vykusiai susilie­ja su rašoma poezija. Čia D. Petrošius nevengia aiškių kinematografijos nuo­rodų, paratekstų. Skaitytojas, peržvel­gęs eilėraščių pavadinimus, prisimins ne vieną žinomą kino filmą (Davido Lynch o „Malholando kelias“, Jimo Jarmuscho „Negyvėlis“, „Kava ir ciga­retės“ bei daugelį kitų). Poetas impro­vizuoja dėliodamas savo eilėraščių kadrus, laisvai žaidžia filmų pavadini­mais ar motyvais: nerūpestingai ir ištęstai per puslapius driekiasi keistos siurrealistinės kelionės epizodai („Mulholland Dr.“, p. 100). „Iš arti“ stebima, kaip kiti gyvena (ar imituoja) bohe­mišką gyvenimą, tarsi felinišką „La Dolce Vita“ variantą („Dolce vita“, p. 124). Tai, kas regima kino pasaulyje, yra modifikuotas realybės atspindys. Tačiau poezijos judesį įmanoma įžvelg­ti ir prasmingame filme, kitapus ekra­no.

D. Petrošiaus eilėraščių rinkinio puslapiuose nesunku išgirsti tyliai besikartojantį, bet vis įtaigesnį aoristo skimbčiojimą: „esi laimingas / nes nėra prasmės nebūti“ („Pergalingas ėji­mas“, p, 68). Laimingas su visais aplinkui ištinkančiais paradoksais ir sau užduodamomis mįslėmis. Norisi manyti, kad iš tikrųjų viskas yra, nors atmintis ir kažką nesugrąžinamai nusinešė sau. Tikėtina, kad laikas poezijoje egzistuoja vientisas bei nesuardomas, o D. Petrošiaus ,Aoristas“ kaip tik ir siekia šio įrodymo. Pripa­žinti tai – greičiausiai ir reiškia apsi­spręsti tam vieninteliam, pergalingam ėjimui.