„Metų“ anketa. Marius Burokas, Antanas Šimkus, Ieva Toleikytė, Vytas Dekšnys

2011 m. Nr. 5

1. Švedų rašytojo Jano Myrdalio romanas daugeliui įsiminė ne tiek turiniu, kiek pavadinimu – „Sunku būti jaunam“. Šis teiginys aforistinis, apibendrinantis, bet kiekvienas jį suvokiame individualiai. Ką Jums reiškia būti jaunam?

2. Hipiai, rokeriai ir pankai kadaise paskelbė gyvenimo būdo šūkį: „Gyvenk greitai, mirk jaunas.“ Tai buvo protestas prieš tėvų kartos gyvenimo monotoniją ir vartotojiškumą. Kaip Jūs sprendžiate gyvenimo rutinos problemas, kaip jaunatviškas maksimalizmas veikia Jūsų kūrybą?

3. Įžengdami į literatūrą neišvengiamai susiduriate su kitų jau nustatyta rašytojų ir jų kūrinių hierarchija. Su kuo labiausiai nenorėtumėt sutikti? kokios Jums lietuvių rašytojų figūros yra atraminės?

4. Ar galėtumėt suformuluoti specifines savo kartos problemas, kurios Jums yra pakankamai skaudžios?

Marius Burokas

1. Pirmiausia keistai jaučiuosi, būdamas trisdešimt trejų ir atsakinėdamas į šiuos maždaug dešimtmečiu jaunesniam asmeniui skirtus klausimus. Tačiau tokia jau mūsų, lietuvių rašytojų, bėda. Kai Lietuvos Rašytojų sąjungos narių amžiaus vidurkis siekia septyniasdešimt metų, tai ir sulaukęs penkiasdešimties būsi, geriausiu atveju, įžengęs į brandos amžių.

Kita vertus, jaunumas priklauso ir nuo žmogaus požiūrio, jo mąstymo bei elgesio. Daug jaunų žmonių dažnai atrodo kaip į pensiją išėję „aksakalai“, sėdintys Karoliniškėse ant suoliuko ir aptariantys globalias ir lokalias pasaulio bėdas. Taip nutinka, kai pernelyg daug rūpinasi savo reikšmingumu, įtaka ir poetiniu „svoriu“. O kai kurie dabartiniai lietuvių literatūros „klasikai“ galėtų tapti gyvo mąstymo, neapkerpėjimo ir smalsumo viskam, kas vyksta aplinkui, pavyzdžiu. Tai ir yra jaunystė ne biologine, o tiesiogine prasme.

Na ir manau, kad dar esu išsaugojęs kažkiek jaunatviško pasiutimo ir nevirtęs patogumų ieškančiu bambekliu.

2. Jaunatviškas maksimalizmas baigėsi kartu su jaunyste. Nebūsi juk visąlaik, kaip dainavo viena rusų roko grupė, „amžinai jaunas ir amžinai girtas“. Gyventi greitai ir mirti jaunas taip pat nebenoriu. Noriu nugyventi bent jau statistinio Lietuvos vyro amžiaus vidurkį (kuris nėra ilgas, bet nevykime Dievo į medį).

Šiuo metu galbūt net esu linkęs pasirinkt tą monotoniją, ramų darbą ir įprastą gyvenimo tėkmę. Kol smegeninė verda visu pajėgumu, nenorėčiau iššvaistyti jos apsukų kažkokiems tuštiems dalykams. O planų turiu gausybę, duok Dieve įgyvendinti jų bent dalį. Ir nuoširdžiai tikiuosi, kad jaunatviškas maksimalizmas virto noru nuveikti kažką konkretaus.

Vartotojiškumu tikriausiai nesusirgsiu, nes kaip ir daugelis rašytojų nelabai turiu už ką vartoti, o ir prasmės tose žiurkių lenktynėse nematau.

O kai gyvenimas visai nupilksta ir tikrai imu justi monotoniją – keliauju. Tai puikiai išsklaido bet kokį pilką, smegenis užgulusį rūką, pravėdina galvą ir gali vėl užsiimti tuo, nuo ko buvai pavargęs.

3. Susidūrimas su rašytojų hierarchija nebuvo nei netikėtas, nei skaudus. Radau tai, ko daugmaž ir tikėjausi. Tačiau niekas nepuolė įrodinėti savo viršenybės ar ignoruoti. Gal tiesiog geri žmonės pasitaikė?

Anksčiau dažnas jaunas rašantysis skundėsi „rašytojų mafija“, „sustabarėjusiomis struktūromis“, kaip sunku patekti į kultūrinę spaudą ar išleisti savo knygą. Dabar apie tai net nekalbama – raiškos erdvių yra daugiau, nei sugebėtų aprėpti net itin produktyvus rašytojas. O vis dar besiskundžiantys „rašytojų mafija“ dažniausiai tiesiog patyliukais svajoja kada nors į ją patekti ir bijo net sau tai prisipažinti.

Norėtųsi pokyčių toje Rašytojų sąjungoje, kuriai priklausau. Nes dabar įžengiu vidun kaip į kokią snūdo karalystę. Norisi tik kuo greičiau sutvarkyti kokį nors rūpimą reikalą ir maut lauk, kur šviečia saulė ir vaikšto paprasti žmonės. Sąjungai reiktų jaunų ar jaunesnių žmonių, reiktų išjudėti ir tapti aktyvia organizacija, o ne iškaba, formaliai telkiančia tos pačios profesijos atstovus. Mažiau biurokratiška, lankstesnė ir skaidresnė organizacija būtų didžiulis privalumas ir rašytojų įvaizdį tik pagerintų. Nes šiuo metu didžioji mūsų dalis visuomenei atrodo kaip visiški veltėdžiai, kaulijantys mokesčių mokėtojų pinigų, nuobodos atsilikėliai, rašantys menkai suvokiamus pamišėliškus tekstus ar tiesiog kokį bjaurų „postmodernizmą“. Taip sakydamas, manau, neperdedu.

Man svarbių lietuvių rašytojų sąrašas būtų ilgas. Pamenu, prieš trylika penkiolika metų, kai pradėjau rimčiau rašyt, nuolat skaičiau S. Gedos, V. P. Bložės, K. Platelio, D. Kajoko poeziją. Ji ir dabar išlieka itin svarbi ir mėgstama. Prie jų pridėčiau ir išeivijos poetus. Iki šiol ypatingą simpatiją jaučiu Jonui Aisčiui, turbūt tai – Vilniaus universitete mums jo kūrybą išsamiai pristačiusios Ritos Tūtlytės nuopelnas. Taip pat skaitau visas šiuolaikinės lietuvių poezijos naujienas, stengiuosi nepraleist nė vienos svarbesnės knygos, nes smalsu.

4. Kyla pagunda padejuoti apie ką nors abstraktaus ar konkretaus, tačiau nenoriu. Augau pakankamai beprotiškais ir įdomiais laikais, kupinais tiek vilties, tiek nuolatinių pokyčių, todėl esu linkęs nesisvaidyti garsiai pareiškimais, deklaracijomis ir piešti visaapimančių kartos portretų. Tai – trumpalaikis ir subjektyvus dalykas. Tiek aš, tiek mano bendraamžiai niekad nekalbėjom apie save kaip apie kokią nors išskirtinę kartą. Galbūt dėl to kaltas ir ypatingas mūsų individualizmas.

O nenorėjimo visko tučtuojau priimti už gryną pinigą ir nuolatinių permainų bei gyvenimo būdo, gal ir profesijos, įskiepytą skepticizmą aš laikau tik teigiamu bruožu.

Antanas Šimkus

1. Turbūt į šį klausimą, pasikinkęs būtąjį laiką, visiškai galėsiu atsakyti vėliau, kai žiūrėsiu iš tolimesnės perspektyvos į „jaunus savo metelius“. O dabar tegaliu bandyti bent iš dalies atsakyti – man atrodo, kad ir jaunam, ir vidutinio amžiaus, ir senam būti nesunku, jei renkiesi būti ne „Kažkuo“ (kuo nesi ir netapsi), o tiesiog būti, paprastai, be išankstinių nuostatų – jei renkiesi taikų sambūvį su aplinka, su supančiais žmonėmis. Pastaruoju metu kaip tik taip ir noriu gyventi. Ar pavyksta? Tai jau kitas klausimas.

Kartais pagalvoju: kas gi yra tas jaunas žmogus? Tas, kuriam ką tik sukako aštuoniolika, ar tas, kuriam po kelių dienų „stuktels“ trisdešimt ketveri, o gal tas, kuris tiesiog sako, kad jaučiasi jaunas? Ir kartais man atrodo, kad teisingas yra pastarasis variantas. Jaunas yra tas, kuris taip jaučiasi.

Ne vienas yra atkreipęs dėmesį į sąskambio „jaunas“ ir „naujas“ panašumą. Gal tai neatsitiktinis dalykas. Pritarčiau minčiai, kad jaunas yra tas, kuris kasdien sugeba pažvelgti į gyvenimą gyvai, atvirai – atnaujintai ir atjaunintai. Iš čia turbūt kyla ir viena kūrybos atsinaujinimo ir atsijauninimo versmių. Taigi… būti jaunam man reiškia jausti, kad galiu atsinaujinti. Kiekvieną dieną pradėti iš naujo.

2. Šūkių yra daug, gyvenimas – tik vienas. Savo protestus su šūkiais, šokiais bei pankroko ir metalo muzikos intarpais, pasvaičiojimais apie anarchistinių principų įgyvendinimo „ant šio svieto“ būtinybę jaučiuosi išbaigęs daugiau nei prieš dešimtmetį. Nežinau, ar tą patį reiškinį pavadintume gyvenimo rutina, bet rizikuosiu tarti – man rutina patinka. Mėgstu kas rytą keltis šeštą valandą, nenusibosta bent keletą kartų per savaitę gerą pusvalandį bėgioti parko alėjomis, dievinu pietus nuo dvyliktos iki pirmos, su džiaugsmu einu miegoti prieš vidurnaktį. Ar tai galėtų būti išvirkščioji „jaunatviško maksimalizmo“ pusė? Net nežinau. Šiaip tenka pripažinti, ko gero, jaunatviškas maksimalizmas mano kūrybos ne(be)veikia. Šiuo metu turbūt atrodau gana nuobodus tipas, neįdomus personažas, bet savo vidiniu gyvenimu esu patenkintas. Stengiuosi nepraleisti progos patylėti. Nemėgstu šūkauti. Labai aidu.

3. Žinote, itin didelių „hierarchinių“ nusiskundimų neturiu. Kai vartau literatūros istorijai ar teorijai skirtus veikalus, niekas pernelyg ten manęs nežeidžia. Na, neįdėjo šiais metais to rašytojo – įdės kitąmet. Visada rasi dėl ko pakritikuoti tą ar kitą kūrėją, visada rasi dėl ko pakritikuoti šį ar aną kūrinį.

Man asmeniškai toje hierarchijoje nėra labai ankšta. Žinau, kad jei turėsiu ką pasakyti, visada galėsiu pasakyti. To užtenka, kad ramiai tursenčiau saulėtom parko alėjom, dažnai įkvėpdamas ir iškvėpdamas.

Rašytojai, kuriais remčiausi? Tie, kurių gyvenimiška laikysena ir kūryba (tegu ir labai skirtingi tai žmonės) man imponuoja: V. Kukulas, K. Platelis, D. Kajokas, A. A. Jonynas, V. Juknaitė, V. Daujotytė.

O dar kiek išėjusiųjų, kurių tekstuose randu atgaivą – paminėsiu keletą: B. Radzevičius, J. Strielkūnas, A. Ramonas, A. Kalanavičius…

4. Specifinės problemos? Nežinau, nesu pajėgus formuluoti į šį klausimą atsakančius apibendrintus teiginius ir nesiimčiau labai rimtai kalbėti kartos vardu.

Kartais problemiškas man atrodo (žiūriu į veidrodį ir sakau) – pernelyg korektiškas požiūris į pasaulį, konformizmas. Šios kartos pasaulėvokai susiformuoti daug įtakos turėjo ankstyvoje jaunystėje įvykęs politinis virsmas, perėjimas nuo vienos santvarkos prie kitos ir su tuo susijusi amžina tapatybės stoka. Esame truputį užstrigę „gediminieriai“ – tokie jau pusiau gediminaičiai, o pusiau dar pionieriai…

Tiesa, dar esame paskutinė karta, gerai išmokusi rusų kalbą iš televizoriaus ir radijo – bent suprantame, ką turime omeny, kai keikiamės ta kalba. Deja, dėl to problemų nemažėja.

Ieva Toleikytė

1. Man jaunas – tai ne tik ieškantis, bet ir paslankus, liaunas. Jaunas žmogus turi nemažai galimybių keistis, augti. Jis silpnas, gali greitai susižavėti ir būti nuneštas minios, mados, idėjos; tačiau, kita vertus, triadoje jaunas–pažeidžiamas–silpnas silpnumas yra ir stiprybė, nes toks žmogus dar neįgavęs „nusistovėjusios formos“ ir jei supranta savo (ne)kasdieninių pasirinkimų svarbą, jaučia atsakomybę už tai, ką daro, o ne tiesiog leidžiasi nešamas pasroviui, įsivaizduodamas, jog kažką atranda, jaunystė gali įgyti kryptį, o patirtys – vertės. Nesakau, kad vienos patirtys vertingos, o kitos – ne. Tikriausiai ta vertė, kokybė priklauso nuo dvasios kaip visumos. Kiekvienas žmogaus gyvenimo tarpsnis turi savų pavojų, o jaunystėje iš tiesų labai lengva pasiklysti, net nepiktybiškai nuplaukti paviršiais. Vyresniame amžiuje atsiranda didesnis pavojus apsnūsti, pamanyti, kad jau kažką radai, kad jau užtenka. Kitaip tariant, tikiu, kad sunku būti jaunam, bet tai ir didelė privilegija.

2. Į rutiną įeiti labai paprasta ir periodiškai vis pasijunta jos skonis. Lengva kaltinti (tiksliau, teisintis) aplinkybėmis – nykus kursas, nuobodus darbas ir pan., bet aš stengiuosi neprarasti tam tikro budrumo ir manau, kad kaskart, kai pajunti monotoniją, tai yra savotiškas ženklas, įspėjimas, jog apsileidai, susmukai, nebeįdedi viso savęs į tai, ką darai ir ką gauni. Tas jaunatviškas maksimalizmas žavus ir neretai įtraukiantis, bet ir šiek tiek pavojingas – norisi visko, norisi kuo stipriau, pilniau, daugiau, bet kad pasiektum tą pilnatvę, reikia ir daug darbo, valios; kitaip ir polėkis bus labiau suvaidintas, tiesiog malonus jausmas, ieškosi jo, bandysi „padėti“ jam ateiti, bet man kartais atrodo, kad tai klaidinga, kad polėkis, kurį iš dalies suprantu kaip vieną esminių j.m. (jaunatviško maksimalizmo) elementų, yra veikiau kažkas, kas aplanko palyginti retai, bet užtat turi didžiulę galią ir suteikia jėgų kiekvienai dienai po to, po visokių „rutinos“ etapų grąžina tikėjimą gyvenimu ir drąsą.

3. Būtų sunkoka išskirti atraminius vardus ar kūrinius; jei atvirai, lietuvių literatūra man buvo gyviausia paskutiniais metais mokykloje – maždaug tuo metu, kai „jaunystė“ buvo čia pat. Ji suteikė labai daug impulsų ir įkvėpė, tiksliau, aš ja kvėpavau. Prasidėjus studijoms atsirado kitos knygos ir filmai, kurie šiek tiek nustūmė lietuvių meną į šalį, bet manau, būtent jis yra mano pamatas, kaip tik šio meno visuma ir esminiai iš kūrinių išlikę vaizdiniai, pojūčiai – H. Radausko akacijos medis ir žmogus po juo, B. Radzevičiaus keistas, veriantis vieškelių švytėjimas, pagaliau J. Kunčino „Tūla“, iš kurios kažkada gimė mano Vilnius ir daug kitų dalykų. Galbūt kaip figūrą norėčiau atskirai išskirti Joną Meką, nes jo kūrybą priimu kaip tam tikrą manifestą, kartais – ultimatumą. Jo darbai ir mintys man labai svarbūs, juos ne tik vertinu, džiaugiuosi ar žaviuosi, bet jaučiu ir kažkokią atsakomybę realizuoti tuos idealus ir savo pačios kasdienybėje, ir tekstuose, ir tiesiog būti (čia turbūt iš dalies pasireiškia manasis jaunatviškas maksimalizmas, kuris gal juokingas, bet labai nuoširdus).

4. Labai sunku pasakyti kažką apibendrinančio apie kartą, kai dorai nesupranti, kas vyksta su tavimi, bet man atrodo, kad yra daug madų ir mažai turinio. O kai yra turinys, dažnai trūksta drąsos ir ryžto juo dalytis.

Vytas Dekšnys

1. Kai mokiausi paskutinėse mokyklos klasėse, pasirodė Jurio Puodnieko filmas tokiu pat pavadinimu, o per rusų kalbos pamokas rašydavome rašinėlius „Kaip aš suprantu jaunimo problemas“. Jau tada nelabai supratau, koks tai žvėris tos „jaunimo problemos“ ir kodėl būti jaunam yra sunkiau, negu būti senam. Gal tai susiję su hormonų audromis, kurios veikiai tampa visatos centru, gal nuolatine ambicijų ir galimybių prieštara. Kai esi septyniolikos, iš tiesų visos problemos ir priešpriešos atrodo pamatinės: staiga imi ir užsigeidi kokios nors mergaitės visam gyvenimui, kas nors neįvertino talento – irgi suėdė gyvenimą, politinės pažiūros tarsi ir nepajudinamos, o bet kokia neteisybė šaukiasi galutinio Dangaus teismo. Laikai irgi buvo šiurpoki – metais vyresni už mane dar ėjo į sovietų armijos rekrūtus. Bet ir tada nesupratau, kodėl man turėtų būti artimas bendraamžis urlaganas ir kodėl turėčiau patirti kartų konfliktą su pagyvenusiu inteligentu. Tam tikras kultūrinis snobizmas man visada buvo žymiai suprantamesnis tapatybės kriterijus.

2. Esu užsispyręs – tai padeda gyventi įdomų gyvenimą, ir kuo toliau, tuo jis įdomesnis – visiškai be jokio skubėjimo „gyventi greitai“. Vidinis kipšiukas, ar tai, ką džiazo muzikantai angliškai vadina draivu, tikrai niekur nedingsta. Pamažu išmokstu įgyvendinti vienas ar kitas idėjas, atsirinkti realiausias – vis toliau ir toliau nuo tos rutinos. Nežinau, gal po kokių dešimties metų ir atsiras tas nuovargis.

3. Kai mano bendraamžiai įžengė į literatūrą, visos ietys jau buvo sulaužytos. Pats sau „paskutiniais“ lietuvių literatūros jaunaisiais vadinu A. A. Jonyno, K. Platelio, V. Braziūno, D. Kajoko kartą: šitiems tikrai buvo ką laužyti ir hierarchijas jie apvertė iš esmės. S. Parulskio ir A. Marčėno kartos maištas jau buvo žymiai individualistiškesnis, iš jo liko tik jų pačių kūrybos laisvė. Mano bendraamžiai – jau visai užkietėję individualistai. Jokių hierarchijų mes nelaužėme, tiesiog mėginome jų nepaisyti ir jas apeiti, kad nepažeistume trapaus nepriklausomumo (čia kalbu apie savo artimiausią „kompaniją“). Atrodo, tarp jaunimo, dabartinių studentų, randasi tam tikra ideologinio aktyvumo mada, žmonės būtinai nori turėti pažiūras, būti kairieji ar dešinieji. Gal tai irgi išsivadės kaip trumpalaikis pažiūrų ir ideologijos vartojimas dėl stiliaus, o gal ir suformuos kokį nors vertybinį stuburą, ilgalaikio visuomeninio angažuotumo poreikį. Vis dėlto ir dabar nemanau, kad mūsų literatūroje iš esmės būtų ką patetiškai laužyti: „įtaką išlaikančios“ kartos puikiai suvokia, kad jos neamžinos, jų laikysena yra gana atvira. Mūsų literatūros gyvenime, ypač išorinėje jo raiškoje, yra daug skaudžių dalykų: sustabarėjimo, inercijos, akiračio siaurumo, bet tai – ne kartų problema; apie šiuos dalykus puikiai susikalbu ir su daugeliu šešiasdešimtmečių ar dvidešimtmečių. Vis dėlto atramines figūras susirandu ne lietuvių literatūroje, juolab kad ir ji vis kinta, o vyresniųjų kartų lietuvių literatus suvokiu tiesiog kaip kolegas, iš kurių visada šio bei to išmoksi. Kai kurie, beje, tapo bičiuliais ir maloniais laisvalaikio pašnekovais.

4. Matyt, specifinių kartos problemų esama: viena vertus, visų vienoks ar kitoks augimo ir brendimo laikotarpis praėjo sovietinėje Atlantidoje, Sąjūdžio ar posąjūdiniais Gariūnų laikais, ir tai turėjo tam tikrų pasekmių, kita vertus, artėja vidutinio amžiaus krizė, bet kadangi priklausymas kartai man nėra ypatinga vertybė, stengiuosi tų specifinių problemų neabsoliutinti: vis tiek pasimirš ir nublanks prieš bendražmogiškąsias.