Neringa Butnoriūtė. Apgaulingi pokyčiai

2016 m. Nr. 7

Literatūrinės slinktys 2016: jaunųjų rašytojų kūrybos almanachas. – Vilnius: Asociacija „Slinktys“, 2016.

Nuo pastarojo karto, kai rašiau apie „Literatūrines slinktis“, praėjo dveji metai. Per tą laiką iš festivalio pavadinimo dingo „Vilnius“, o skaitymuose kviesta dalyvauti ir kolegų iš Gruzijos bei Latvijos. Šiemetinio almanacho formatas taip pat keitėsi ir tapo tarsi pernai pristatyto tarptautinio projekto „Versopolis“ broliu, nes vietoj didelės apimties knygos išleistos penkios atskiros knygelės. Nors apie tokio pobūdžio leidinius rašyti yra šioks toks užsispyrusios mažumos reikalas, „Literatūrinės slinktys“ vertos dėmesio dėl užmojo: šis festivalis siekia būti svarbiausiu jaunus autorius pristatančiu, o gal netgi ir auditoriją pritraukiančiu įvykiu. Taigi leidinys yra tiesioginis jo reprezentantas.

Norisi paminėti, kad šių metų festivalio kuratoriai Ernestas Noreika ir Mantas Balakauskas, padedami Juozo Žitkausko, rūpinosi prieš šešerius metus kilusios iniciatyvos tęstinumu ir įvaizdžiu, tačiau arba pavargo, arba vis dar nesistengia reikliau apmąstyti festivalio tapatybės. Viešiau negrindžiami kviečiamų autorių ir atskirų jų tekstų atrankos kriterijai, o tai skatina skaitant leidinį juos kvestionuoti. Jei daug kas daroma inertiškai, tiesiog iš poreikio dalyvauti literatūros lauke, t. y. vien siekiant atspindėti padėtį, o ne formuoti, pripildyti turinį, – apima nykus jausmas. Taip vyksta daugelis renginių, o „Literatūrinių slinkčių“ almanachas beveik nebesiskiria nuo moksleivių ar studentų kūrybos konkursų rinkinių – stilingai išleistų, sumuojančių tam tikrą kontekstą, apipinamų kalbomis apie šaunią jaunąją kartą, bet neieškančių savo adresato.

Šįkart „Literatūrinės slinktys“ atkreipia dėmesį sumažėjusiu autorių skaičiumi, jų grupelę sudaro iš kultūrinės spaudos žinomi Greta Ambrazaitė, Dominykas Norkūnas, Dovydas Grajauskas, Laura Švedaitė ir Karolis Klimas. Nors šiems pirmųjų knygų neišleidusiems autoriams buvimas slinktininku ką nors reiškia tik festivalio kontekste, tačiau pranešimas, kad skaitytojas turi reikalą su gimusiu „jaunuoju rašytoju“, leidžia slinkčių dalyviams jaustis esant kūrėjais ne kada nors ateityje, o dabartyje. Kokia jų kūrybinė būsena šiemet?

Poeziją rašančios G. Ambrazaitės tekstai „Literatūrinių slinkčių“ knygelėje primena išmėginimų teritoriją: publikuojami skirtingos stilistikos eilėraščiai, dar ieškoma savo kalbėjimo būdo. Jos subjektas linkęs stiebtis kaip augalas aplinkoje, pilnoje komunikacinio triukšmo, neįvykstančių santykių ir „energetinių prarajų“. Tekstus vienija siekis estetizuoti išgyvenimus, fiksuoti juos kaip vaizdžius įvykius, t. y. eilėraštis sudomina ne tiek dėl patirties ar turinio, o todėl, kad situacijas mėginama paversti poetiškomis, aprašyti jas savitai. Kol kas tai ir yra G. Ambrazaitės tekstų intriga (nes autorė aiškiai tebėra ieškanti), o kartu – silpnybė, kai ornamentas nugali prasmę. Autorė deda pastangas disciplinuotis, stengiasi kiekvieną frazę į eilėraščio erdvę įleisti tikslingai. Kartais tai daroma labiau apmąsčius pasirinktą vaizdiniją („tavo aplinkkeliuos būsiu maža / vandens kolonėlė“, p. 9; ar „Kraujo pelytė“), kartais – manieringai („Miegas“, „Šitiek dūmų“). Galbūt dėl to jos tekstai dar neatrodo pakankamai laisvi, tik perduodantys žinutę, kad tai – jautri, bręstant poezija, ir daryti apie ją išvadas ankstoka.

Labiau pasitikinti atrodo D. Norkūno poezija, ji primena vizionieriškus pranašavimus. Juose ieškoma žodžių sunkiai artikuliuojamiems potyriams, dvasinėms patirtims išreikšti. Stengiamasi pasakyti daug ir iš karto gelmingai, palaikyti įtampą ir kalbėjimo intensyvumą: „seisminėm vibracijom / dūzgia / gelžbetony sustingdytų / patirčių / mikroscheminės sankaupos / pasakodamos apie dirbtinas apvaizdas, / įžiebiamas / nevilties ritualinėj / hermetikoj“ (p. 17). Cituotas pavyzdys rodo didelį užmojį, bet rezultatas – tik komplikuoti psichodeliniai ditirambai. Tai ne ekspresyvi, o ekstaziška, ne konkretizuojanti, o perteklinė kalba, kuriai stinga individualaus turinio. Net ir tuose tekstuose, kuriuose aiškesni naratyviniai kontūrai, pasikliaujama abstrakčiomis simbolių reikšmėmis, kurios lietuvių poezijoje jau daug kartų skaitytos – dykuma, kapavietės, prievartą patyrusio pasaulio vizija, amžinybės akivaizda ir kita. Šalia banaliai atrodančios scenografijos D. Norkūno tekstai reprezentuoja dvasingąjį new-age’ą: trečiąją akį, praamžių šviesą, nušvitimą, kosmoso ūkanas, religijos istorijos faktą, vienu metu teigia ir neigia buvimą. Skirtingų praktikų ir teorijų derinys talpinamas į vientisą srautą, todėl susidaro įspūdis, kad rašydamas atskirus tekstus autorius tęsia vieną ir tą patį monotonišką tekstą, ir šis neturi pulso. Visuma liudija ne intelektualią sąveiką, o tiesiog bet kokią prasmę niveliuojančią sankaupą.

Tokio pobūdžio tekstai parodo, kokia pastarųjų metų poezijoje įtakinga kenčiančio subjekto karvedžio linija. Prisiminkime Sigitą Gedą, pamokiusį giedoti „dangovaizdžiais giedriažvaigždžiais“, ir turėsime silpnų D. Norkūno tekstų pavyzdį – kalbėjimo motyvacijos neparodančią „šerkšnotą begalybės nišą“, žalingą susižavėjimą stereotipais, kurie užgožia galimas savas patirtis.

Viso to minėti nesinori perskaičius D. Grajausko poezijos publikaciją, nes labai jaunas autorius ne tik supranta, kas yra eilėraštis, bet ir geba autentiškai parašyti savo žodį. Nebūčiau tikra, kad tai, kas atrinkta „Literatūrinėms slinktims“, iš tikrųjų atskleidžia jo kūrybą, tačiau bendrame almanacho kontekste ji išsiskiria kokybe ir užtikrintumu. Daugelyje tekstų pasaulis ironiškai stebimas per kalbos prizmę: pasitelkiama komunikacija su nuostatomis, klišėmis, kurios dominuoja literatūroje bei viešajame diskurse, jos – ir kalbėjimo taikiniai, ir medžiaga. Dvasines praktikas, efemeriją keičia racionalus mąstymas, gyvenimas, vykstantis čia ir dabar, nes „1. visada tas pats per tą patį. / 2. niekada negali žinoti. / 3. vis dar“ (p. 8). Tekstai perskaitomi žaismingai ir lengvai, bet tai nereiškia, kad tokia poezija yra primityvesnė, – ironiška yra pati kasdienybė, todėl ji taip ir pateikiama. Tad į tokius dalykus kaip patosas žvelgiama produktyviai, pagal paskirtį: jis pasitelkiamas pačiam patosui išryškinti.

Šiose „Literatūrinėse slinktyse“ skelbiami D. Grajausko tekstai, mano požiūriu, įsiterpia tarp slamerioŽygimanto Kudirkos ir Benedikto Januševičiaus kūrybos (gyvuose skaitymuose tai itin darosi aišku, nes siekiama performatyvumo, raiškos efekto) ir kol kas įdomesni už sustabarėjusiomis idiomomis susižavėjusio Artūro Valionio tekstus, kuriuos šis linkęs tiesiog atlikti, mat D. Grajauskas pasilieka individualią poziciją pirminio šaltinio atžvilgiu. Nors dar nėra aišku, kur link šis autorius pasuks, jis jau yra kolega mūsų intelektualiems kalbos žonglieriams.

Kiek kitokį vaizdą atskleidžia „Literatūrinėse slinktyse“ spausdinami prozininkai. Lakoniškų tekstų ciklus „Sekretai“ ir „Siaubo istorijos“ rašančią L. Švedaitę domina pažeidžiamo žmogaus brendimas nesaugiame ir nesvetingame pasaulyje. Jos epizodiškų dialogų įtikinamumas paremiamas „širdį paralyžiuojančiais tikrais gyvenimo įvykiais“, susietais su globalinėmis problemomis („kai iš jos slapčiausių gelmių pasigirsta kuždesys, pagrindinėje Ačioko miesto gatvėje vienas Tibeto vienuolis apsipila benzinu ir pasidega“, p. 7). Tiek „Sekretuose“, tiek „Siaubo istorijose“ dominuoja vaiko, jaunuolio balsas, taip pat skaitytoją siekiama paveikti gyvenimiškumu – egzistenciniais momentais, savo kūno perpratimu, nemalonia, primetamų gero gyvenimo ir socialinių standartų neatitinkančia realybe.

Tačiau rezultatas neypatingas: iš esmės tai gana sceniški, atsikartojančiomis detalėmis susieti vaizdeliai, rašyti turint ambicijų mokytis iš taupaus ir taikliai kertančio Undinės Radzevičiūtės sakinio. Tačiau jam neprilygsta, nevirsta įvykiu, nes tarsi nereikšminga, ciniška L. Švedaitės intonacija jos tekstuose paranki išreikšti tik tipišką paauglišką veikėjų atsitolinimą, turintį demonstruoti jų kitoniškumą ar individualumą (pavyzdžiui, mergaitė Marija Si ieško ne bet kokios draugės), o vaizduojamos situacijos nei pavieniui, nei žvelgiant į teksto visumą nepasirodo išskirtinės. Taigi tai, kas reprezentuojama kaip neprisitaikymas prie standartų, leidžia atpažinti gana įprastus jauno žmogaus išgyvenimus. Negana to: retuose išsamesniuose aprašymuose L. Švedaitė išsiduoda esanti lyriška ir subtili, todėl perskaičius tekstus jauti falšą, nežinia, ar sąmoningai siektą, todėl mėginimas atsisakyti emocijų, kalbėti šiurkščiai („man žopa“) atrodo tiesiog suvaidintas.

Į almanachą patekusi K. Klimo „Juliana“ jau anksčiau publikuota (2012 m. „Metuose“) ir netgi, kitaip nei kitų autorių tekstai, buvo nominuota Antano Vaičiulaičio premijai. Šiam apsakymui norisi skirti kiek daugiau dėmesio, nes kartais, pernelyg anksti autoriui palei akis mosuojant laurų vainiku, galima jį apakinti ir apsigauti pačiam. „Julianą“ tikrai galima nominuoti už įsisavintą neoromantinę liniją, tačiau, manyčiau, neapdairu to laikyti išskirtinumu. Nors „Juliana“ pateikiama kaip autentiška patirtis (žr. pokalbį „Jaunas Tilto gatvės rašytojas K. Klimas: „Moterys visuomet mane gniuždo“, prieiga per internetą) ir turi savaip susiklostantį siužetą, bet justi, kad daug įtakos šiam tekstui rastis turėjo A. Vaičiulaičio „Valentina“, įkvėpusi autorių idėjiniu lygmeniu ir pamokiusi mėgdžioti raiškos priemones. Taigi neturėtų stebinti, kad šiuolaikiniame apsakyme tebeveikia ežeru pasivertęs likimas, gyvenimo pilnatvę suteikia idealizuojamos meilės jausmas, o Karolis (K. Klimas, kaip ir A. Vaičiulaitis, veikėjui suteikia savo, o tekstui – moters vardą) taip pat įsižiūrėjęs ne tiek moteris, kiek pakylėtos mylimosios idėją.

Jau prasidėjus pasakojimui sužinoma, kad kalbama apie pasekmę: atostogaujančio Karolio esminiai išgyvenimai jau prisirpę, todėl tik plėtojami ir ištęsti iki scenos susiaurintoje užmiesčio vasarvietės aplinkoje. Dėl pilnatvės trūkumo Karolis, būdamas su Ana, galvoja apie praeityje mylėtą Juliją, o sutikęs Juliją – apie Aną, ir negali pasirinkti, kuri tą pilnatvės trūkumą kompensuoja, su kuria moterimi reikėtų sieti ateitį. „Julianos“ dramos esmę sudaro „Valentinoje“ pasirodęs tos pačios moters, kurios nepajėgiama mylėti, dvilypumo problema. K. Klimo tekste sąmonės skilimas neįvyksta, jis tiesiog virsta susidomėjimu skirtingomis meilėmis. Šalia remiamasi panašiais į A. Vaičiulaičio „pranašiškais“ gamtos vaizdavimo principais, kurie pateisintų veikėjo blaškymąsi ir artėjimą prie tragiškos baigties bei dėl kurių šalia blausus pasirodo K. Klimo teksto „dvasinis tūris“:

Atsistojęs balkone, bandžiau įžiūrėti ežerą, kurį drumstė didžiuliai lašai, ir man atrodė, kad mano sieloje, kaip ir vandenyje, kažkas susvyravo, ėmė maišytis ir kaip dumbliai kilti iš gelmių į paviršių – mintys apie Juliją sugrįžo ir aš nebegalėjau mėgautis ankstesne ramybe, kuri niekaip netilpo į šį uždarą namą. Su lietumi keldavomės ryte, guldavomės su tuo pačiu iš proto vedančiu barbenimu, kuris, lašas po lašo, kapsėjo į mano kantrybės taurę. Rutina ėmė smaugti ir aš dariausi vis labiau paniuręs, tačiau iš paskutinių jėgų stengiausi to neparodyti.
Žodžiu, dienos papilkėjo, o pilkumas labiau panėšėjo į vakarą, vakaras – į naktį, o naktis – į Juliją. Ėmiau be perstojo ją sapnuoti miglotuose sapnuose, kurie atsikėlus nusileisdavo tarsi rūkas ant akių; atrodė, lyg sapnas, išsiplėšęs iš pasąmonės, veržiasi į tą sielą gniuždančią realybę ir kankina savo išgalvotais vaizdiniais. Stengiausi visa tai sustabdyti, nepasiduoti, bet galiausiai pradėjau mintyse lyginti Juliją su Ana, kurią matavau savotiška prisiminimų liniuote, pats grimzdamas į praeitį. Kas, šnabždėjo ji į ausį, yra? Lietus, atsakydavo už mane Henrikas, kol tylėdamas varvindavausi sau kokio nors gėrimo. Gal turime dar išgerti? (p. 14)

„Juliana“ yra tas atvejis, kai, net ir turint pretenziją atsispirti nuo autentiškų išgyvenimų, jie pateikiami nesavarankiškai. Gamtos aprašymai, kurie turėtų būti išskleidžiami kaip ypatingi veiksniai naratyvui formuoti, realizuojami kone vaičiulaitišku, tik dar labiau išdidintu ir šįkart į pagrindinį veikėją orientuotu finalu (kyla audra, vanduo glemžiasi gyvybes), kuris tampa tik štampu, perimtu iš lietuvių literatūros klasikos. Minėtas santykis su ežeru vyriškajam pradui leido išmokti jaustis gaivališkam, gelmingam, valdančiam. Tiesa, šalia stichijoms paklūstančio herojaus moteris paverčiama ne tiek partnere, kiek naudinga buities dalyve (vyras žvejoja, moteris – ruošia iš trofėjaus vakarienę, kurią jis pagirs) ir / arba idealizuota detale (pavyzdžiui, Anos oda primena bronzą, o A. Vaičiulaičio Valentinos – varį), puošiančia ir pripildančia veikėjo Karolio pasaulį (Juliją galima nutapyti ir rodyti kitiems kaip geriausią savo kūrinį). K. Klimas, susitelkęs į pagrindinį veikėją, apleidžia galimą prasmingų santykių ryšį, o ir patį veikėją parodo jau iš anksto viską turėjusį – mylėjusį ir mylimą, todėl ir jo siekiai atrodo tik kaprizai, kilę iš rutinos, iki likimo prisilietimo ar vienintelio pasirinkimo hiperbolizuojantys bet kokį pokyčio faktą. Skaitytojui pasakojimas fokusuojamas vienpusiškai: tik kiek leidžia Karolio pojūčiai ir akiratis, todėl nepavyksta kalbėti apie atskirus individualizuotus charakterius, jų nepajėgia apmąstyti ir visus išgyvenimus „literatūrinti“ linkusi veikėjo sąmonė.

„Julianoje“ parodomi kaprizai tik pagražinami lėkštu ir primityviai nuskambančiu žodynu: „paties likimo palaiminta meilė“, „graikišku sveikumu trykštanti oda“, „likimas <…> tyliai sveria mūsų sielas ir mėnesienoje šnabžda: „Gyvens…“; „debesys pratrūko, it motinos įsčios, pažerdami ant bespalvių lapų ir išdžiūvusių laukinių gėlių šventą kaip kraujas vandenį“ ir panašiai. Jis tėra tik vienas iš simptomų, kad susiduri su dirbtinu aprašinėjimu, kuris neturi nieko bendro su ironija, originalumu ir yra nusižiūrėtas iš kadaise skaitytų kūrinių. Tad vietoj rimtai priimamos dramos „Literatūrinių slinkčių“ almanache gauname dar kartą publikuotą nelabai išradingą, bet išties komišką melodramą su numanoma pabaiga.

Taigi anksčiau kritikuotas dėl autorių kiekybės, „Literatūrinių slinkčių“ almanachas šiemet papuola į rankas konceptualesnis, dėmesingesnis atrinktiems dalyviams, tačiau be intrigos: nėra negirdėtų vardų, o tarp jų – dar mažiau skelbiama naujų tekstų. Taip, nedidelės apimties leidinėlius malonu laikyti rankose, tačiau toks formatas tik išryškina, kad aiškiai pristigo reiklumo turiniui.