literatūros žurnalas

Dominika Słowik. Žiemonė

2021 m. Nr. 1

Iš lenkų k. vertė Vytas Dekšnys

Dominika Słowik (g. 1988) – lenkų rašytoja, dviejų romanų autorė: „Atlas: Doppelganger“ (2015, nominuota Gdynės literatūros premijai) ir „Žiemonė“ („Zimowla“, 2019, apdovanota žurnalo „Polityka“ kultūros pasu).

 

Romano ištrauka

36 skyrius

Prieš dvejus metus iki man gimstant mūsų namo tvorą pajudino iš vietos karuokliai. Būtent tada cukruvkiečiai suprato, kad dabar jau komunistų valdžia tikrai žlugs, jei net Sareckos namai pamažu ima byrėti ir trauktis.

Labai ilgai man atrodė, kad karuokliai, kaip ir durtuvas, buvo viena svarbiausių močiutijos dalių. Galbūt todėl taip gerai juos įsiminiau.

Karuokliais žmonės vadino močiutės vištas, tikriausiai dėl joms ant kaklų parištų pančių, o gal ir dėl apetito pakaruoklių kriaušėms, nes jau daug metų niekas kitas, išskyrus paukščius, nedrįso liesti šių medžių vaisių.

Vištų istorija prasidėjo man dar negimus. Močiutė nusipirko paukščius iš keliaujančių prekiautojų, kurie tuo metu dar lankydavosi Cukruvkoje. Aplinkiniai dėl patogumo vadino juos „vengrais“, nors iš tiesų niekas nežinojo, iš kur atvyko ir kas buvo tie žmonės, pasirodydavę mieste visada vasarai baigiantis ir pradingdavę su pirmosiomis šalnomis.

Dažniausiai atsigabendavo daug prekių, geidžiamų ir sunkiai gaunamų dalykų, ypač antroje devintojo dešimtmečio pusėje. Kalbama, kad viską veždavosi iš Bulgarijos, Čekijos, bet daugiausia iš Vengrijos – iš čia ta ypatinga pravardė.

Būtent vienas jų, jaunas įdegęs vaikinas, pardavė močiutei vištas, ir dar, kas svarbu šiai istorijai, pardavė jas du kartus.

Kam apskritai močiutė sumanė nusipirkti paukščių – neįsivaizduoju. Niekad nelaikė namie jokių gyvūnų, net šuns (vėliau atklydo Zojka, bet ji atėjo labiau pas mus, o ne pas močiutę). Galbūt ji išties nujautė, kas artinasi į mūsų Slėnį, ir paukščiai turėjo jai kaip nors padėti? Juk vėliau žmonės bjaurėdamiesi ir kartu nustebę šnabždėjosi, kad draugė Sarecka „apsiginklavo demonais“ (ir veikiausiai jie išties tikėjo savo žodžiais). O gal tiesiog močiutė, visiškai priešingai nei apie ją manoma, buvo šiek tiek sentimentali ir įžiūrėjo vištose tai, ko niekad nepajėgė jose įžiūrėti mano tėvas: painų mūsų Cukruvkos likimo atvaizdą?

Kad ir kas įtikino močiutę du kartus pirkti vištas, reikia pripažinti, kad jos atrodė ypatingos. Buvo didžiulės ir visiškai nepriminė čionykščių naminių paukščių: storomis, kietomis plunksnomis, aštriais kreivais snapais, galingais sparnais, plačiomis krūtinėmis, mėsingomis kojomis, ilgais, stipriais nagais. Dydžio buvo kaip nemaži šunys. Vargiai būtum išlaikęs rankose, tokios buvo sunkios.

Nekalbus vaikinas pilku megztiniu atvežė vištas į vilą daug regėjusio žuko kėbule, „vengrai“ juo vežiodavo prekes. Močiutė viską buvo paruošusi iš anksto: atitvėrė vieną daržo kampą aukštu tinklu, pastatė ten dubenius su vandeniu ir pabėrė storą sluoksnį grūdų.

Užtvare patupdytos vištos iškart įsikibo ilgais nagais į žemę, ir atrodė, tarsi įsitaisė visai ne ant nuplikusio žolyno, o ant aukštos šakos. Tupėjo nejudėdamos, tik kraipė galvas į šalis – saikingai susidomėjusios, be galo oriai ir santūriai apžiūrinėjo naujuosius namus. Visą dieną buvo ramios, net abejingos. Vakare pasikišo galvas po sparnais ir sumigo. Atrodė, kad susitaikė su permaina, ir tik naktį gerbdraugei pasidarė šiek tiek neramu dėl sukilusio švilpiančio vėjo, nes pašiūrė su stogeliu vištoms vis dar nebuvo sukalta.

Ryte išėjusi iš namų, močiutė iškart suprato, kad kažkas ne taip. Nors aukšta tvora stovėjo nenukentėjusi, o ant žemės nebuvo jokių įžiūrimų žmogaus pėdsakų, draugė Sarecka jau nujautė, ką pamatys daržo kampe: aptvaras buvo tuščias. Paukščių – nė kvapo. Tik grūdai švariai išlesti.

 


Tą naktį vištos paspruko, „vengrai“ irgi išvažiavo. Dresuoti protingi paukščiai parskrisdavo, išgirdę pažįstamą švilpimą. Vėliau įsitikinome, kad neįtikėtino dydžio sparnais be didelių pastangų įveikdavo net keletą kilometrų. Visada neklysdamos rasdavo kelią į žuką ir pas jaunuolį, kai šis švilpdavo taip sudėjęs lūpas širdele, kad darėsi panašios į paukščio snapą.

Taip galėdavo pardavinėti jas be galo.

Kitais metais močiutė buvo gudresnė. Nors lengvai galėjo pranešti apie tą reikalą, padaryti galą sukčiavimui, o sukčius patraukti atsakomybėn, juk vis dar buvo TA draugė Sarecka – kažkodėl to nepadarė. Užsispyrė.

Baimindamasi, kad jos neatpažintų, paprašė kaimynės, kad nupirktų jai būtent tas pačias vištas, kurios pernai paspruko iš vilos. Šį kartą močiutė buvo gerai pasiruošusi: storais pančiais pririšo paukščius už kaklų prie tvoros.

Naktį, išgirdusios pažįstamą švilpimą, visos vištos pakilo skristi. Tačiau pančiai laikė jas pririštas. Paukščiai kilo ir krito, bet virvės buvo pernelyg tvirtos. Vištos tik bejėgiškai mosavo sparnais, talžė jais orą su tokia jėga, kad per daržą aidėjo duslus bildesys. Atrodė, lyg jas neštų didelis sūkurys ir blaškytų jų kūnus, nes niekaip nebūtum patikėjęs, kad jos pačios turi tiek jėgos (kalbama, kad būtent tada mūsų tvora pasistūmė beveik per metrą, nors šiandien man sunku rimtai žiūrėti į tą gandą).

Nors „vengrai“ švilpė visą naktį, vištos nebeatskrido. Prieš auštant jie išvažiavo.

Ryte pasimatė, kad ant kaklų, tose vietose, kur buvo parišti pančiai, vištoms nusitrynė plunksnos, ir liko platūs plikos odos žiedai. Visi paukščiai tupėjo išsirikiavę ant tvoros, išsigandę, įsižeidę, ir tomis kruvinomis akimis bei pusplikiais kaklais priminė maitos laukiančius grifus.

Nusitrynusios plunksnos niekad neataugo.

 


Nuo tada močiutės vištos ištisas dienas leisdavo visiškai laisvos, nes po to vieno nepavykusio bandymo pabėgti pas švilpautoją tikriausiai nutarė, kad dabar močiutės namai yra jų namai, o močiutė – jų močiutė. Nors įstengdavo pačios nuskristi toli, iki pat Girios ir dar toliau, jos prisirišo prie vilos tarsi šunys (ar dar labiau, nes juk net Zojka nuolat pradingdavo).

Tačiau ateidavo tokia savaitė, dažniausiai maždaug rugpjūčio pabaigoje ar rugsėjo pradžioje, kai močiutė vėl parišdavo joms ant kaklų pančius (galbūt todėl žiedai ant kaklų niekad nepranyko).

 


Būdavo tokių ženklų, kurių mano tėvas niekad nesugebėdavo nei pastebėti, nei perskaityti, jį klaidino rami jų gyvasties jėga: skvarbus oro skaidrumas, dūmų kvapas kas rytą per šalnas… Laukiniai paukščiai rudenį rinkdavosi tarsi vanduo žemės įdubose; staiga prarasdavo gyvūnų pavidalą, virsdavo tik juodais plyšiais Cukruvkos danguje, pro kuriuos ant mūsų veržėsi visa tai, kas kiekvienais metais vis žemiau tvyrojo virš miesto. Nors skraidydavo jų ištisi debesys, didžiuliai padebesiais ištykštantys spiečiai, čia būta statiškumo, irimo ir lėto užžėlimo, ligą pranašaujantis pirmasis bėrimas. Gyjantys paukščių randai, žiemai suaugantys į storus, blizgius rumbus.

Močiutės vištos irgi stebėdavo tą virš mūsų daržo vykstantį spektaklį, ardydavosi ir čerkšdavo. Rėkdavo, kildamos su visais pančiais, sielvartingai šaukdavo aukštai virš jų, vištų, galvų praskrendančius paukščius. Protingos vištos žinodavo, kad jau metas. Taip įnirtingai plėšdavosi virš Slėnio besitelkiančių paukščių pulkų link, kad vienais metais neišlaikė tvoros sija, ir močiutė, tik paskutinę akimirką išbėgusi į kiemą, paskubomis gaudė ir vyniojo ant kumščių virvių galus, pamažu slystančius nuo išlūžusios lentos. Paskui stovėjo išsižergusi, abiejose rankose laikydama po kelis pančius, o vištos plėšėsi, veriamai kliegdamos ir vis kilstelėdamos močiutę kelis centimetrus virš žemės, nors buvo stipriai įsispyrusi, ir rodėsi, tarsi draugė Sarecka išties mėgintų pakilti į orą, pasikinkiusi į vežimą veriamai kudakuojančius karuoklius, daugiagalvę hidrą.

Tėvas neapkentė gerbdraugės vištų. Jam kėlė siaubą jų grifiška išvaizda, raudonos akys ir milžiniškos skiauterės, tarytum į paukščių kaukoles įsisiurbusios kruvinos jūros pabaisos. Jam atrodė, kad močiutė beria joms ne grūdus, o maitos gabalus.

Tik žiemą, per didžiausius šalčius vištos miegodavo garaže, visais kitais mėnesiais verčiau likdavo lauke. Naktimis dažniausiai tupėdavo ant pamėgtos tvoros, ir tėvas, jei tik trumpam pasikeldavo iš lovos – tada dar miegodavo su mama dabartiniame mano kambaryje – ir šiek tiek atitraukdavo užuolaidą, visada išvysdavo juodus jų kontūrus, plikus kaklus, aštrius kreivus snapus, ir išsyk jį apimdavo smarkus drebulys, nes žinojo, buvo tikras, kad močiutės maitvanagiai kantriai laukia jo kūno. Jų pavidale numanė savo lemtį, regėjo jų snapuose pamažu trupinamus savo paties kaulus.

Tikriausiai todėl galiausiai ėmė skaityti joms Bibliją.

 


Kartais vištos sklandydavo, didingai sklęsdavo ištiesusios sparnus, bet mokėjo ir kilti stačiai, nors kur kas didesnėmis pastangomis; tada matydavosi, kaip krūtinėje po plunksnomis įsitempia stiprūs raumenys, paukščiams neviltingai mėginant pakelti sunkius savo kūnus, o kuo aukščiau pakildavo, tuo įnirtingiau tekdavo kovoti, tarsi kas trauktų jas prie žemės, nors prie kaklų ir nebūdavo jokių virvių. Niekad joms nepavyko pakilti aukščiau mūsų stogo kraigo.

Sutūpdavo eile ant vilos šelmens ir kraipydamos galvas spoksodavo žemyn. Iš tolo atrodydavo, tarsi viena būtų išaugusi kitai iš šono ar būtų suaugusios kaklais. Raudonos skiauterės švytėdavo saulėje tarsi vynuogių kekės. Tėvelis, žinoma, ir tai priskyrė apokalipsės ženklams (tikriausiai manė, kad geresnio „daugiagalvio žvėries“ jam nebepasitaikys).

Iš tų laikų prisimenu nedaug, bet vienas vaizdinys man įstrigo itin aiškiai, ir ilgai maniau, kad tai ne tikras prisiminimas, o tiesiog vėliau matyta nuotrauka, kurią painioju su atmintimi, juk taip dažnai nutinka ir, jei giliau pamąsčius, niekuo nesiskiria nuo kitų prisiminimų. Tačiau mūsų šeimos albumuose tokios nuotraukos nėra.

Buvo vidurvasaris, ir sodas atrodė pabalęs nuo saulės.

Tėvas sode skaitė vištoms Bibliją, išsitiesęs ant rožinio dryžuoto gulto, su plastikinėm šlepetėm ant basų kojų, nuogu įdubusiu pilvu, į kurį rėmėsi sunki knyga, nuo kieto viršelio krašto odoje ryškėjo tamsus randas. Tėvas skaitė garsiai, stengdamasis nutaisyti kuo žemesnį ir kuo labiau dudenantį balsą, nes įsivaizdavo, kad taip reikia skaityti Šventą Raštą: tarsi per žemę ridentųsi griaustinis, o ne žmogaus balsas.

Susidomėjusios vištos nusileisdavo nuo stogo, įsikurdavo ant žemės aplink tėvo pėdas ir sutūpdavo ant gulto porankių. Tėvas krūpčiodavo ir gūždavosi, kad tik toliau nuo tų baziliskų snapų, bet nesiliaudavo skaitęs, o jos klausydavosi, kraipydamos galvas, paskui vėl purptelėdavo aukštyn, ties mūsų stogu, kol pasiekdavo tašką, kur jų kūnai pasidarydavo joms pačioms per sunkūs, tada smigdavo žemyn, ir taip vėl iš naujo. Tėvas buvo tikras, kad jo klausosi, juk tokie protingi jų žvilgsniai: negeros, piktavalės pabaisos, bet gudrios; matosi, jog supranta, kokie svarbūs tie žodžiai; ne taip kaip močiutė. Ir išties, stebėdamas tuos paukščius, būtum įžiūrėjęs keistą aistrą, slypinčią tose mažose raudonose akyse, kuriomis žiūrėdavo į tėvelį. Taigi tėvas skaitė joms Izaijo knygą, Ezekielio knygą, švento Petro laiškus, švento Pauliaus laiškus, Morkaus evangeliją, Mato evangeliją, skaitė, o kaipgi, ir švento Jono Apokalipsę… Skaitė Bibliją skardžiu balsu, seilindamas pirštą ir juo versdamas plonyčius tarsi kalėdaitis knygos puslapius, o vištos, grifai, karuokliai, puolę angelai, pasmerkti mūsų sodelio pragarui, uoliai kudakuodami, mėgino sugrįžti į dangų, iš kurio buvo nutrenkti neatmenamais laikais. Kai tėvas versdavo trapius lapus, į kiekvieno nuopuolio taktą vištos mosavo sparnais, puslapis, mostas, puslapis, mostas, o galiausiai nukrisdavo ir pačios, lyg užverstos po sunkiais viršeliais.

Ar mano tėvas manė, kad šiame regėjime močiutės sodas yra pragaras?

Tuo metu visko buvo galima tikėtis. Jis išties tikėjo, kad, skaitydamas Raštą įsisiautėjusiems paukščiams tiesiog ant išlankstyto mūsų sode gulto, nors truputį padės sau pačiam. Mažų mažiausia tikėjo tol, kol viena višta pamėgino jį praryti.

Tėvas vėliau pasakojo, kad paukštis ketino jam „išdraskyti akis ir išlesti širdį“. Iš tiesų viena jų, tupėdama ant gulto porankio, susidomėjusi stebėjo tėvo kaklą su dideliu Adomo obuoliu, metančiu nemenką judantį šešėlį. Obuolys krusčiojo, viliojamai slankiojo sulig tėvo žodžiais, nelyg gardžios, sultingos, vapsvų aptūptos kriaušės, kurias močiutės vištos taip mėgo. Pagaliau priėjus svarbų Biblijos epizodą, oratoriaus kulminaciją, kai tėvas rijo seiles, palaimingai virpindamas kakle iššokusį gumbą, aštrus snapas šovė pirmyn, tėvas veriamai suriko, stryktelėjo nuo gulto ir bėgte nuskuodė namo, net pametė šlepetes.

Atsipirko mažyčiu įdrėskiu, bet nuo tada tėvelis niekada nebesiartino prie vištų. Šiaip ar taip, manau, kad jos taip dėmesingai klausydavosi jo tik todėl, kad ištisas savaites drąsinosi paragauti to didžiulio, sultingo uždrausto vaisiaus, pūpsančio balsingo vyro pasmakrėje, tarsi tas vaisius būtų karojęs ant kalkėmis pabalintos šakos.

 


Vištos pergyveno su močiute komunistų valdžios žlugimą. Neįsivaizduoju, kas paleido gandą, kad močiutės paukščiuose – užkerėtos saugumiečių sielos, bet pasklido jis akimirksniu – neva senoji mūsų Cukruvkos valdovė, žlugusi komunistų viršininkė, nusprendė pasikinkyti visas įmanomas jėgas kovai dėl pamažu griūvančio aplinkinio pasaulio. Negalėjo pakęsti minties apie artėjančias permainas, kurios – taip buvo naiviai manoma – turėjo atimti iš jos viską, o močiutė nė neketino nuolankiai laukti. Apie tai buvo kalbama su baime ir tam tikra santūria pagarba; manau, kad Slėnyje vyravo įsitikinimas, jog jei egzistuoja kas nors, galintis sustabdyti ar bent sulėtinti į mūsų šalį atslenkančias permainas, tai yra būtent draugė Sarecka. Nuo seno ją įtarė bendraujant su piktosiomis galiomis. Taigi, kai komunistų valdžia ėmė byrėti, ir pasaulis grimzdo į vis gilesnį chaosą, vištos karuokliai cukruvkiečių vaizduotėje ilgam pavirto komunistų funkcionieriais, sirenas vairuojančiais buvusiais karininkais, negailestingais saugumo tarnybos valdininkais ir pabėgėliais nuo laukinės liustracijos, užkerėtais paukščių kūnuose; ugnimi spjaudančiais demonais krauju pasruvusiomis akimis ir aštriais snapais, kuriais išplėšia žmogui pirmiausia sielą, o tik paskui širdį. Net gavo valdininkų vardus, kaip antai: draugas Bradleckis, draugas Bžezina, draugas Vereščakas ir visi kiti draugai, kurių šiandien niekas nebeprisimena, bet anuo metu jie lyg slibinai sergėjo draugę Sarecką, jos namus, sodą ir visur aplinkui vaisius barstančias jos kriaušes.

 


Žmonės mano, kad šuo supanašėja su savo šeimininku, nors aš tikiu, kad tai žmogus tampa panašus į savo šunį. Vištos ir močiutė pasidarė beveik tokios pat.

Gyvendama Cukruvkoje paskutines dienas gerbdraugė nešiojo per patį plaukų vidurį segę, ryškias šukas, tarsi tiesiai iš žmogaus šono ištrauktą didelį šonkaulį. Segėsi ja plaukus, tarytum jai iš kaukolės augtų didžiulis paukščio kuodas. Rėkiančiai ryškiomis spalvomis lakuotus nagus močiutė nusismailindavo, išrodė kaip tikri paukščio nagai, ir sunku buvo jos rankoje neįžiūrėti vištos kojos kontūro.

Kad tos pabaisos mylėjo močiutę, tai jau tikrai. Tupėdavo jai ant peties tarsi papūgos, gerbdraugė vos jas pakeldavo, bet buvo stipri, tik nuo svorio šiek tiek sulinkdavo; glostydavo vištas delnu, o šios net prisimerkdavo iš malonumo, ir atrodydavo, kad močiutės širdyje staiga radosi švelnumas, kuriuo niekas nebūtų jos įtaręs. Rūpinosi paukščiais tarsi vaikais.

Tai buvo velniškai protingi, išties pragariško gudrumo gyvūnai. Pačios atsidarydavo duris, prasiverdavo langus, kartais atrodydavo, kad supranta kiekvieną mūsų žodį, ypač kai taip kraipydavo galvas, o palinkusios raudonos jų skiauterės juokingai mataruodavo į šalis.

Man gimus kaimynai šnibždėjosi: baisu, kad vaikas auga su tokiais padarais, laisvai lakstančiais po sodą, juk močiutės višta gali nusičiupti naujagimį ir suknežinti jo minkštą kaukolę su nesuaugusiu muomenėliu.

Sunku patikėti tokiomis istorijomis, nes vištos rijo beveik vien kriaušes ir akmenis. Taip, jos vienintelės visoje Cukruvkoje lesė pakaruoklių kriaušių vaisius, prie kurių beveik niekas kitas nesiartino, neva dėl vapsvų, kurių spiečiai gaubė medžius, bet iš tiesų visai dėl ko kito.

Vištoms vapsvos nerūpėjo, vabzdžiai nepradurdavo kieto jų plunksnų kiauto, paukščiai aptūpdavo šakas, dar labiau nusvyrančias nuo jų svorio, ir ramiai lesdavo kriaušes tiesiai nuo šakų. Tik paskui imdavosi to, kas nukrito.

Be to, jos lesė akmenis. Buvo kalbama, kad vištos ryja akmenukus, nes tai padeda paukščio skrandžiui virškinti, bet čia būta dar kai ko: jos ieškodavo didelių akmenų, rieduliukų, rydavo juos godžiai, aistringai, išpūtusios akis, tarsi mėgintų numalšinti staiga užplūdusį patį baisiausią mirtiną alkį. Ak, kaip jos rijo! Net gurkliai išsipūsdavo ir dar labiau išvirsdavo akys, beveik dusdavo.

Kartais manau, kad būtent todėl joms niekad nepavyko pakilti aukščiau už mūsų stogą, todėl jos niekada nenutraukė pančių, rudenį mėgindamos išskristi į pietus – prie žemės jas grąžindavo visai ne sparnų silpnumas, jų nebūtų sulaikę nei užsiveržę mazgai, nei virvių įsitvėrę mano močiutės kumščiai. Ne, žemyn jas tempė jų pačių be proto prikimšti pilvai.

Galbūt todėl į dangų nesėkmingai bandančios kilti močiutės vištos buvo ženklas, kurio niekas taip ir neįminė. Magdos atėjimo pranašystė.

 


Vištos pradingo kartu su močiute, visiškai netikėtai: vieną rytą atsikėliau, o jų tiesiog nebebuvo. Gėda prisipažinti, bet dar ilgai tikėjau, kad draugė Sarecka tikrai išskrido iš Cukruvkos supančiota ir tempiama kudakuojančių saugumiečių sielų iki pat Jungtinių Valstijų. Tik vėliau tėvelis papasakojo man, kas nutiko.

Rodos, prieš išskrisdama į Valstijas močiutė išnaikino visus paukščius. Ji ir taip graužėsi, palikdama mums visą namą, daugiau nenorėjo nieko palikti, paaiškino tėvas; nukapojo joms galvas, taikydama tiesiai į boluojančius nusitrynusius žiedus tarp kaklo plunksnų.

Versta iš: Dominika Słowik. ZIMOWLA. Kraków: Znak, 2019.

Aleksander Kaczorowski. Hrabalas atskirasis

2020 m. Nr. 8–9 / Iš lenkų k. vertė Vytas Dekšnys / Aleksandras Kaczorowskis (g. 1969) – lenkų žurnalistas, eseistas, čekų literatūros vertėjas. Šiuo metu redaguoja Prahoje leidžiamą žurnalą „Aspen Review Central Europe“.

Julia Musakovska. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 7 / Iš ukrainiečių k. vertė Daiva Čepauskaitė ir Vytas Dekšnys / Ukrainiečių poetė, vertėja Julija Musakovska gimė 1982 m. Lvove. 2005 m. Lvovo nacionaliniame universitete baigė tarptautinių santykių studijas.

Marzanna Kielar. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 1 / Iš lenkų k. vertė Vytas Dekšnys / Lenkų poetė Marzanna Kielar gimė 1963 m. Goldapėje, Mozūrų krašte. Varšuvoje baigė filosofijos studijas. Habilituota socialinių mokslų daktarė…

Marijana Kijanovska. Grajausko dažnis

2016 m. Nr. 12 / Vasaros pabaigoje Ternopolio leidykla „Krok“ išleido Gintaro Grajausko poezijos rinktinę „Žemųjų dažnių apaštalas“. Į ukrainiečių kalbą lietuvių poeto eilėraščius išvertė poetė, vertėja, prozininkė, eseistė Marijana Kijanovska.

Oksana Lucyšyna. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 4 / Iš ukrainiečių k. vertė Vytas Dekšnys / klausausi amerikos giesmės jos kalnų keterų ir tunelių skersvėjo jos tylių plentų jos smailiabokštės pietų gotikos jos negyvėlių kūnus aplipusių musių jos juodo vandenyno ir žalios dygios jūros

Hrycko Čiubaj. Kalbėti, tylėti ir vėl kalbėti

2015 m. Nr. 3 / Vertė Vytas Dekšnys / Ukrainiečių poetas, vertėjas Hrycko (Hryhorijus) Čiubajus gimė 1949 m. Berezynuose (Rivno sr.). Nuo 1970 m. gyveno Lvove, bendravo su nepriklausomų pažiūrų inteligentais…

Mircea Dinescu. Eilėraščiai

2014 m. Nr. 5–6 / Vertė Vytas Dekšnys / Per tave pasigėręs pavasario raktininkas
pametė raktus.
Menkniekis: krūmokšniai liks atrakinti,
slyvos žiedai per amžius kris ant mūsų.

Taras Prochasko. FM Galicija

2014 m. Nr. 1 / Iš ukrainiečių k. vertė Vytas Dekšnys / Tarasas Prochasko (Тара́с Богда́нович Проха́сько) (g. 1968 m.) – ukrainiečių prozininkas ir eseistas. Lvovo universitete baigė botanikos studijas.

Eugeniusz Tkaczyszyn-Dycki. Eilėraščiai

2013 m. Nr. 12 / Iš lenkų k. vertė Vytas Dekšnys / Eugeniuszas Tkaczyszynas-Dyckis (g. 1962) – lenkų poetas, publicistas, Liublino M. Skłodowskos-Curie universitete baigė lenkų kalbos ir literatūros studijas, gyvena Varšuvoje.

Serhij Žadan. Eilėraščiai

2007 m. Nr. 7 / Iš ukrainiečių k. vertė V. Dekšnys / Serhijus Žadanas (g. 1974) – poetas, prozininkas, viena ryškiausių jaunosios ukrainiečių literatūros asmenybių. Šešių poezijos rinkinių ir trijų romanų autorius. Šiuo metu gyvena Charkove.

Baltarusių poetai. Michas Bajaryn, Andrej Adamovič. Eilėraščiai

2007 m. Nr. 2 / Iš baltarusių k. vertė Vytas Dekšnys / Michasas Bajarynas gimė 1978 m. Minske. Išleido eilėraščių rinkinius „Pašėlęs sodininkas“ ir „Nutrūkęs ryšys“… Andrejus Adamovičius gimė 1984 m. Minske. Jo eilėraščiai spausdinti daugelyje…

Jarosław Mikołajewski. Eilėraščiai

2005 m. Nr. 1 / Iš lenkų k. vertė Vytautas Dekšnys / Jarosławas Mikołajewskis gimė 1960 m. Varšuvoje. Vienas įdomiausių savo kartos lenkų poetų. Išleido šešis poezijos rinkinius. Jo eilėraščiai versti į italų, vokiečių, hebrajų ir graikų kalbas.