literatūros žurnalas

Siarhej Dubavec. Savižudybė. Rūko pasaka

2022 m. Nr. 8–9

Iš baltarusių k. vertė Vytas Dekšnys

Siarhejus Dubavecas (Сяргей Дубавец) gimė 1959 m. Mozyriuje. Užaugo Minske, Baltarusijos valstybiniame universitete baigė žurnalistikos studijas. Dirbo įvairiuose leidiniuose, dalyvavo nelegalioje savilaidoje. Baltarusijos liaudies fronto aktyvistas, redagavo atkurtą laikraštį „Naša Niva“. 1990–2010 m. gyveno Vilniuje. Radijo „Svaboda“ bendradarbis. Septynių prozos, eseistikos ir publicistikos knygų autorius, 2020 m. už knygą „Tantamareskos“ apdovanotas Jerzy’io Giedroyco premija.

2014 m. S. Dubavecas išleido kelių dalių fantastinę apysaką „Mėlynas laivas mėlynose jūrose plaukė“, apie kurią sakė: „Tai knyga apie tai, ko nėra, niekada nebuvo ir iš principo negali būti.

Tai gryna išmonė be jokios žurnalistikos, be nieko, kas galėtų nutikti tikrovėje. Nežinau, kaip man sekėsi, norėjau parašyti knygą apie nieką. O jei man pavyko parašyti knygą apie nieką, būčiau laimingas žmogus…“

Publikuojame vieną apysakos dalį.

 

Kai brolis ir sesuo Kajus ir Gerda sulaukė paauglystės, jiedu nusprendė pasitraukti iš gyvenimo. Tiksliau, jau žinodami apie paauglių polinkį į savižudybę, panoro tai išmėginti patys.

– Kaip manai, kodėl pasikorė Radziukas? – įsigalvojęs paklausė Kajus.

– Neįstojo į mediciną, ir pasikorė, – atšovė Gerda.

– Tiek ir aš žinau. Bet įstojo ar neįstojo… Tokių šimtai ar net milijonai. Ne visi eina kartis.

„Radziukas“ – surinko naršyklėje Donas Katajama. Pokalbių svetainėse bemat aptiko informacijos. Buvo rašoma, kad mokyklos absolventas Radziukas, neįstojęs į medicinos institutą, pasikorė miesto kapinėse ant medžio.

– Visa mokykla šnabždasi, kad per tai… – atsakė Gerda. – O tu pats įstengtum?

– Ką? Pasikarti? Nežinau, nemėginau. Reikėtų pabandyti padaryti kaip jis ir įsitikinti. Mes tik jaučiame, kad esame mirtingi, supranti? Negali sakyti, kad jau suaugome. Vis dar prisimename gimę per kančias. Suaugusieji jau pamiršo. Jei esame mirtingi, tai ir išeisime pro tas pačias duris – per kančias.

Memento mori sugalvojo vaikai“, – užsirašė Donas Katajama.

– Ir nuo to pasidaro taip nyku, kad imi ir pakeli prieš save ranką, – padarė išvadą Kajus.

– Dauguma nekelia, – paprieštaravo Gerda. – Tačiau dalis tiesos čia yra.

 

„Dauguma gyvena taip, tarytum gyvenimas niekada nesibaigtų. Ar tai reiškia, kad dauguma gyvena – „tarytum“? – nusistebėjo užsirašydamas Donas Katajama. – Gyvena ne iš tiesų, o tarytum žaistų.“ Kaip vaikai. O gyvena iš tiesų – tik vaikai.

– Taip norėčiau pamatyti tą medį! – atsiduso Gerda.

– Juk visiškai paprasta: jis čia pat, greta, – atsakė jai brolis. – Eime.

Nebaigęs užsirašyti jo atsakymo, Donas Katajama jau vilkosi paltą.

Jie išėjo iš gretimų laiptinių vienu metu, bet vieni kitų nematė, ir negalėjo matyti. Didžiulis kiemas skendėjo tirštame rūke. Nebūtum įžiūrėjęs nė ištiestos savo rankos. Rašytojui pasisekė, kad vaikai kalbėjosi – vadinasi, jis galėjo sekti iš paskos nepastebėtas.

– Šiandien specialiai paskaičiau internete apie paauglių savižudybių priežastis, – prakalbo Gerda. – Ten rašoma apie šeimos problemas ir panašius dalykus. Vieni niekai. Pažįstu Radziuko mamą. Jie – labai padorūs žmonės. Tokie kaip mes. Ir mūsų mokykla normali. Ir laikai ne tokie baisūs.

– Taip, – Kajus mėgdžiojo tėvą. – Viskas taip puiku, kad nebėra ko norėti. Man regis, tiesiog niekas nieko apie tai nenutuokia.

Donas Katajama įstengė ne tik išlaikyti atstumą ir užsirašyti viską, ką kalba vaikai, bet ir žymėtis savo įspūdžius bei citatas. Šioje vietoje (jie kaip tik išėjo iš kiemo) jis iš atminties užsirašė Minkino eilėraštį:

Dieve, nuo kluonų ir trobų

Tokia dvelkia gėla,

Jog betrūksta nedaug,

Kad nusižudytum.

 

„Nedaug, bet šiek tiek trūksta“, – patikslino Donas Katajama.

 

Kelią į miesto kapines žinojo visi. Reikėjo pereiti tris ar keturias gatves, tris ar keturis miesto kiemus ir praeiti pro tris ar keturis naujus pastatus, slypinčius rūke.

– Aš irgi ieškojau internete, – vėl prakalbo Kajus. – Bet šitie išminčiai tiesiog nežino atsakymo, kodėl mes taip darome.

– Mes? – apsimestinai nusistebėjo Gerda.

– Mes. Argi tau niekad nesinorėjo?

– O kaip manai, kodėl man taip knieti pamatyti Radziuko medį?

– Ar pagalvojai, kaip mes rasime būtent tą medį?

– Tai kad visai nesvarbu, – gudriai dilbtelėjo Gerda. – Medis yra medis.

„Išeiti ir negrįžti“, – užsirašė Donas Katajama. Nė nepastebėjęs, kaip jie atsidūrė kapinėse tarp storų senų medžių kamienų ir antkapių, jis prarado budrumą, ir paaugliai jau stovėjo priešais jį. Tarsi tikėtųsi kokio nors atsakymo. Ką gi, jei atsakyti, tai atsakyti – ir rašytojas sutelkė mintis.

– Paaugliai susiduria su visa gyvenimo begalybe, – paaiškino jis. – Tai baugina.

– Ir jūs taip jautėtės? – vienu balsu paklausė Kajus ir Gerda.

– Neprisimenu, bet spėju, kad kalta siela. Kai ji apleidžia kūną, pasilieka lavonas. Visiems knieti atsiriboti nuo savo sielos. Regis, kartais aš išties ją prarasdavau. Tačiau savisaugos instinktas vertė traukti ją atgal prie savęs. Tai buvo valia. Pagunda atsiriboti nuo savo kūno – tai troškimas būti pačiu savimi. Juk siela – vis dėlto svetimkūnis. Bent jau ne vien mano kūrinys, ji turi bendraautorius: literatūrą, šeimą, istoriją ir kita. Negaliu būti visiškai pats savimi. Negaliu būti absoliutus…

 

Staiga visi pakėlė akis į didžiulį medį virš galvų. Ant artimiausios šakos kadaravo nutrūkusi virvė.

– Jūs samprotaujate apie tai, o žmonės kariasi, – susigraudino Gerda, bakstelėjusi pirštu aukštyn.

– Neverta ašarų. Juk tai – tiesiog kelias, takas, ir mes juo einame, – rinkosi žodžius Donas Katajama. – Žmogus visą gyvenimą ieško atsakymo, kam jis gyvena. Paauglystėje tas klausimas darosi opiausias. Tada ir nusprendžiama, ar gyvenimas vertas to, kad jį nugyventum, ar ne, pasak Kamiu. Sẽniai džiaugiasi kiekviena diena, kiekviena minute. Tačiau kas tai? Ir kam?

– Visi mes šiame gyvenime šiek tiek svetimi, – pritarė Gerda. – Paaugliai jaučia šitai. Tačiau ar tai reiškia, kad yra ir kitas gyvenimas? Kuriame būtume „visiškai savimi“? Galbūt nieko tokio visiškai savo nėra? Ir tuomet paauglių noras pateisinamas?

Tiesą pasakius, Kajus ir Gerda nė nemanė žudytis. Tiesiog gyvenimas uždavė jiems tokius klausimus, kad atsakymų jiedu nerado. Tikra aklavietė, ir tiek.

– Tarytum „mes patys“ sudarytų mūsų tik trečdalį, antras trečdalis būtų – visuomenės produktas, dar trečdalis – apskritai nežinia kas, – svarstė Gerda. – O kai pakeli ranką prieš save – prieš ką pakeli? Prieš kurią dalį? O gal išsyk prieš viską?

– Na, visuomenė be tavęs tikrai neišnyks, – paprieštaravo Kajus.

Jam akivaizdžiai buvo pabodusios tuščios šnekos ir norėjosi veikti. Jis surimtėjo, sukryžiavo rankas ant krūtinės ir prakalbo, stovėdamas lyg Šerlokas Holmsas:

– Manau, kad Radziukas tikrai bus palikęs kokį nors ženklą. Reikia apžiūrėti vietą. – Kajus pasilenkė prie antkapio. – Taip, kas gi čia? Virvė kabo virš kažkokio Barsukovo kapo.

Gerda nužvelgė Doną Katajamą.

– Jūs gyvenate gretimoje laiptinėje, – prisiminė ji.

– Taip. Aš vardu Donas Katajama.

Gerdos akys išsiplėtė.

– A, tai jūs sugalvojote „žmogų be galvos“!

– Tam tikra prasme.

Rūkas vis dar slėpė viską aplinkui. Buvo matyti ne toliau kaip per tris žingsnius.

– Radau! – sušuko Kajus. Jis stovėjo už Barsukovo antkapio ir rodė jiems kitą plokštės pusę.

Donas Katajama ir Gerda atskubėjo prie jo.

– Žiūrėkit, čia kažkas parašyta markeriu. Ir pasirašyta: „Radziukas“. Skaitykite.

Vienu balsu jie ėmė murmėti išrašytus antkapyje žodžius.

„Veltui atėjote ieškoti čia manęs, manydami, kad aš pasikoriau kapinėse.“

Visi susižvalgė.

„Mirtis, pasak vieno filosofo, yra gyvenimo tąsa. O pasikarti, persipjauti venas ir panašiai tereiškia nutraukti biologinio individo egzistavimą, ir tiek. Tarsi gaidį nukirsti. Jokios tąsos čia nėra.“

– Tai jis nenusižudė? – paklausė Kajus.

– Tai jis nenusižudė? – pakartojo Gerda.

– Skaitykime toliau, – paragino Donas Katajama.

„Mirtis – tai kai ateini prie upės, įlipi į valtį ir išplauki nežinia kur.“

– Jis tiesiog išplaukė… – nutęsė Gerda.

– Ir mes galime jį pasivyti! – sušuko Kajus. – Reikia skubėti į valčių stotį!

Toks posūkis išmušė Doną Katajamą iš vėžių. Jis įsivaizdavo, kaip jie trise plaukia per tirštą rūką vytis pasikorusio Radziuko. Tačiau jis, suaugęs vyras, jautėsi atsakingas už kaimynų vaikus ir pamėgino juos atkalbėti:

– Bet mieste nėra valčių stoties.

Visi susimąstė.

– Palaukit, – šūktelėjo Kajus, – mes susirišime plaustą!

– Upės krantai mieste tokie išlaižyti, kad vargiai rasime medžiagos, – suabejojo Donas Katajama.

Jie vėl susimąstė.

– Palaukit, – nerimo Kajus, – namuose yra pripučiama tėvo valtis. Jis ima ją, kai išsiruošia meškerioti. Dvivietė, bet juk mudu su Gerda – kaip vienas suaugęs.

 

– O ką jūs manote apie amžinąjį gyvenimą, Donai Katajama? – pasiteiravo Gerda, jiems einant namo pasiimti pripučiamos valties.

– Regis, jį išgalvojo suaugusieji.

– O šiaip jo nėra?

– Jei išgalvojo – vadinasi, egzistuoja. Štai jūs lindite internete, o juk dar prieš vieną kartą jokio interneto nebuvo. Suaugusieji irgi šį tą sugeba. Jūsų proseneliai gyveno po pusšimtį metų, o dabartiniai gyvena ir iki šimto. Galbūt jūs gyvensite po pusantro šimto. Ir taip toliau. Juk aišku, į kur visa tai krypsta.

Vaikai įsigalvojo. Pirmas atsiliepė Kajus.

– Bet vis tiek teks išeiti per kančias.

– Mūsų močiutė sakė, kad pabaigoje gyventi nebeįdomu, – prisiminė Gerda. – Jai buvo septyniasdešimt. Jei būtų tekę gyventi pusantro šimto, būtų pakvaišusi.

Dabar susimąstė rašytojas Donas Katajama. Staiga pasijuto dalyvaująs susitikime su skaitytojais ir neturįs teisės susimauti. Kažin kokia banga visada pagriebdavo jį ir išnešdavo iš kebliausios padėties.

– Ne veltui užsiminiau jums apie internetą. Jūs gyvenate jame tarsi paralelinėje tikrovėje. Tačiau tai – tik išradimas. Tokių išradimų bus vis daugiau ir daugiau. Pavyzdžiui, teleportacija. Jau greitai jūs nesunkiai gebėsite teleportuotis – kur norite ir kada norite. Galbūt panorėsite teleportuotis į savo pačių svajones. Štai, prašau. Kūniškumas nebebus toks svarbus kaip dabar.

Vaikai nustebę sužiuro į kaimyną. Galimybė nusikelti į svajones patiko ir Kajui, ir Gerdai. Iš Dono Katajamos žodžių tai atrodė visai tikėtina.

– Ar jūs turite svajonių? – pasiteiravo Donas Katajama.

– Dažniausiai niekas to neprisipažįsta, – nuleido akis Gerda.

– Jei turi svajonę – niekad negalvosi apie savižudybę, – pridūrė Kajus.

 

Pripučiama valtis buvo vienvietė.

Kai miesto parko krantinėje visi trys šiaip ne taip į ją sulipo, paaiškėjo, kad per kraštą plona gyvačiuke srūva vanduo.

Laimei, kartu su pripučiama valtimi buvo įdėtas ir puodelis, tad Gerda, vyrams irkluojant, sėmė juo iš dugno vandenį.

Tačiau ne tai buvo didžiausia kliūtis. Rūkas virš vandens buvo dar tirštesnis nei krante ir visiškai neleido keliautojams orientuotis. Jie nusprendė irtis prieš srovę ir nuolat atsiremdavo tai į dešinįjį, tai į kairįjį nedidelės upės krantą. Svyruokliai gluosniai linko nuo krantų iki pat vandens, ir vis tekdavo painiotis iš ilgų jų kasų.

Tačiau keliautojai neprarado ryžto. Galbūt todėl, kad iš esmės vis dar buvo vaikai. Ir tik Donas Katajama svarstė, kad ne šitaip keliaujama į amžinybę, net tada, kai ji – mirtis. Pernelyg daug jų kelionėje gyvenimo bruzdesio.

 

Žinoma, galima mirti ir juokingai. Tiesa, taip atrodys tik iš šalies. Tam, kuris iškeliauja, viskas turi atrodyti kuo rimčiausiai. Nebūna juokingų šermenų, jei tai ne pokštas. Ir kai karstas linguoja ant procesijos dalyvių pečių, niekas neprapliumpa juoktis kaip kino komedijose, kai kas nors kam nors įspiria į užpakalį.

Mūsiškė upė visai sekli. Jei mes su savo pripučiama valtimi apsiverstume kyliu aukštyn, liktume stovėti vandenyje iki kelių, o krante susirinkusi publika leiptų juokais. Žinoma, kuris nors iš jų sušuktų:

– Žiūrėkit, žiūrėkit! Du vaikai ir vienas suaugęs dėdulė! Ar žinote, kad jis – jų kaimynas? – Čia juokas nugriaudėtų dar garsiau, nes kaimynas – žinomas anekdotų herojus. Tačiau kaip būtų toliau?

– Šitas suaugęs dėdulė, – šaukė kita gerklė, – įsimylėjęs šitų vaikų motiną! – Ir publika jau raičiojosi iš juoko, net ašaros tryško. – Negali būti pasaulyje labiau nevykusios meilės!

Sulig tais žodžiais juokas staiga nuščiuvo, ir Donas Katajama suprato, kad mato abu krantus. Rūkas ėmė sklaidytis. Ryškėjo svyruokliai gluosniai ir didžiuliai jų vainikai. Aplinkui kur bepažvelgsi plaukiojo miesto antys, o krante nebuvo nė gyvos dvasios.

 

Kadaise vaikystėje, būdamas gal penkerių, Donas Katajama močiutės kiemo gale rado nustipusį balandį. Balandžio kūnas buvo visiškai sveikas, melsvo atspalvio, niekur iki tol nematytas. Tikriausiai ką tik nustipęs iš senatvės arba nuo kokių nors nuodų. Bent taip Donui Katajamai atrodė dabar. O tada jis negalvodamas paskubomis pastūmė radinį giliau po krūmais. Jam rūpėjo net ne balandis, o veikiau pati mirtis.

– Mirtis? – vienu balsu nusistebėjo Kajus ir Gerda.

– Taip. Juk prisimenate, kaip kalbėjome apie atėjimą ir išėjimą per kančias? Atseit vaikas vis dar jaučia, kaip jis atėjo, pro kokias duris. Tolesniame gyvenime tas jausmas išblėsta.

Taigi aš nenutuokiau, kas nutiko tam balandžiui, bet kažkodėl numaniau, kad man pakliuvo į rankas mirtis, ir aš užvaldžiau ją, paėmiau nelaisvėn.

Prisiminiau senelio daržinėje buvus nedidelį seną lagaminą. Tokie buvo vadinami „pirties“. Parbėgęs įmečiau balandį į tą lagaminą. Ir paslėpiau. Pasisavinau ir paslėpiau mirtį. Ji buvo mano.

– O kam mums tai žinoti? – suabejojo Kajus.

– Todėl, kad mes dabar, regis, darome tą patį, – paaiškino Donas Katajama. – Mes mėginame pasivyti mirtį. Anaiptol ne tam, kad patys mirtume, veikiau, kad užvaldytume ją, pasidėtume į lagaminą.

– Žiūrėkit, žiūrėkit, rūkas išsisklaidė! – šūktelėjo Gerda. – O priešakyje – daugybė valčių.

 

Iš tiesų, upės akvatorijoje pasirodė daugybė valčių ir įvairiaspalvių katamaranų. Tarsi vyktų kokia nors šventė, ir parke susirinkusi publika pramogautų vandenyje. Visi irklavo, mynė pedalus, lesino antis ir nerūpestingai šnekučiavosi.

– Štai, žiūrėkit, – mostelėjo Gerda, – mėlynoje valtyje Radziukas. Aš pažinau jį!

– Paskui jį! – užriko Kajus.

Pripučiama valtis buvo pilna pribėgusi vandens, bet keliautojams buvo nė motais.

Kad ir kaip jie stengėsi prisivyti Radziuką, jis ir kiti pramogautojai tik ilgesingai nuo jų tolo. Visi nenumaldomai artėjo prie didžiausio miesto krioklio.

– Priremkim jį prie sienos! – nudžiugo Kajus.

– Kam? – nusistebėjo Gerda.

Tačiau medžioklės instinktas užvaldė visus, net Doną Katajamą.

Keista: jie yrėsi iš visų jėgų, o Radziukas tik abejingai makalavo irklu.

Priartėję prie šniokščiančio, putojančio krioklio, jie išvydo, kad Radziukas ir visa jo kompanija jau viršuje.

 

Virš krioklio upė kelis kartus praplatėjo, tarsi išstumdydama į šalis miesto kraštovaizdį.

Kajus, Gerda ir Donas Katajama paskubomis išlipo į krantą, užnešė pripučiamą valtį aukštyn, vėl sulipo ir atsistūmė.

– Žiūrėkit, jis visai arti, – parodė Kajus. – Jau ir aš pažinau jį. Tai Radziukas!

– Bet juk mes stovime vietoje – atsakė Donas Katajama, irdamasis iš visų jėgų.

– Man regis, mus neša atgal į krioklį, – sunerimo Gerda.

Melancholiškasis Radziukas ir kiti pramogautojai tolo nuo guminės valties.

– Done Katajama, irkluokite stipriau, – maldavo Kajus.

– Irkluoju. Čia tokia stipri srovė, kad mus neišvengiamai neša atgal, – atsakė Donas Katajama. Žodis „atgal“ privertė jį susimąstyti. Žiūrint į upės srovę matėsi, kad juos kaip tik neša į priekį. Ką dabar daryti?

– Ir gylis čia aiškiai nebe iki kelių, – pastebėjo Gerda.

– Iriamės į krantą! – sukomandavo Donas Katajama.

Buvo matyti, kaip visiems baugu. Ir irkluotojai pasuko parko link.

 

– Tikriausiai supainiojote kryptį, – pasakė vienakojis vyras, stovėdamas ant tilto virš krioklio. – Jums reikėtų plaukti į priešingą pusę, pasroviui.

Išlipę į krantą, keleiviai visi kaip vienas pažvelgė į vandenį.

Radziukas ir kiti pramogautojai buvo pranykę už upės vingio.

Versta iš: Сяргей Дубавец. СІНІ КАРАБЕЛЬ В БЛАКІТНЫМ МОРЫ ПЛЫВЕ. Мінск: Ковчег, 2014.

Vasyl Stus. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 8–9 / Iš ukrainiečių k. vertė Vytas Dekšnys / Vasylis Stusas gimė 1938 m. Rachnivkoje (Vinycios sritis). Poetas, vertėjas, prozininkas, literatūrologas, disidentas. Baigė studijas pedagoginio instituto Istorijos ir literatūros fakultete.

Jurij Andruchovyč. Pavergta beprotybė: antipasaulis

2022 m. Nr. 10 / Iš ukrainiečių k. vertė Vytas Dekšnys / Jurijus Andruchovyčius gimė 1961 m. Stanislave (dabar Ivano Frankivskas). Poetas, prozininkas, vertėjas, eseistas, vienas žymiausių šiuolaikinių ukrainiečių rašytojų, jo kūrybos…

Dušan Mitana. Mano gimtosios kapinės

2011 m. Nr. 5 / Iš slovakų k. vertė Vytas Dekšnys / Dušanas Mitana gimė 1946 m. Moravske, Lieskovės miestelyje šiaurės vakarų Slovakijoje. Bratislavoje studijavo žurnalistiką, baigė kino ir televizijos dramaturgijos studijas

Valžyna Mort. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 8–9 / Iš baltarusių k. vertė Vytas Dekšnys / Valžyna Mort (Вальжына Морт, tikr. Volha Martynava) gimė 1981 m. Minske. Baigė studijas Minsko valstybiniame lingvistikos universitete. Nuo 2006 m. gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Siarhej Prylucki. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 8–9 / Iš baltarusių k. vertė Vytas Dekšnys / Siarhejus Pryluckis (Сяргей Прылуцкі) gimė 1980 m. Breste. Prozos knygų „Dviejų jaunų nežmogų bletirtys“ („Йопыты двух маладых нелюдзяў“, 2009), „Degeneracinis žodynas“…

Uladzimir Sciapan. Mokyklos gatvėje

2022 m. Nr. 8–9 / Iš baltarusių k. vertė Vytas Dekšnys / Uladzimiras Sciapanas (Уладзімір Сцяпан, tikr. Uladzimiras Sciapanenka) gimė 1958 m. Kasciukoukoje (Homelio r.). Baigė dailės studijas Baltarusijos teatro ir menų institute (Minskas).

Jurij Andruchovyč. Širdžialapė taukė

2011 m. Nr. 2–3 / Iš ukrainiečių k. vertė Vytas Dekšnys / Viduriniosios kartos ukrainiečių rašytojas Jurijus Andruchovyčius gimė 1960 m. Stanislave (dabar – Ivanofrankivskas). Baigė studijas Lvovo I. Fiodorovo poligrafijos institute.

Serhij Žadan. Eilėraščiai

2007 m. Nr. 7 / Iš ukrainiečių k. vertė V. Dekšnys / Serhijus Žadanas (g. 1974) – poetas, prozininkas, viena ryškiausių jaunosios ukrainiečių literatūros asmenybių. Šešių poezijos rinkinių ir trijų romanų autorius. Šiuo metu gyvena Charkove.

Hrycko Čiubaj. Kalbėti, tylėti ir vėl kalbėti

2015 m. Nr. 3 / Iš ukraniečių k. vertė Vytas Dekšnys / Ukrainiečių poetas, vertėjas Hrycko (Hryhorijus) Čiubajus gimė 1949 m. Berezynuose (Rivno sr.). Nuo 1970 m. gyveno Lvove, bendravo su nepriklausomų pažiūrų inteligentais…

Dominika Słowik. Žiemonė

2021 m. Nr. 1 / Iš lenkų k. vertė Vytas Dekšnys / Dominika Słowik (g. 1988) – lenkų rašytoja, dviejų romanų autorė: „Atlas: Doppelganger“ (2015, nominuota Gdynės literatūros premijai) ir „Žiemonė“ („Zimowla“, 2019, apd. „Polityka“ kultūros pasu).

Aleksander Kaczorowski. Hrabalas atskirasis

2020 m. Nr. 8–9 / Iš lenkų k. vertė Vytas Dekšnys / Aleksandras Kaczorowskis (g. 1969) – lenkų žurnalistas, eseistas, čekų literatūros vertėjas. Šiuo metu redaguoja Prahoje leidžiamą žurnalą „Aspen Review Central Europe“.

Julia Musakovska. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 7 / Iš ukrainiečių k. vertė Daiva Čepauskaitė ir Vytas Dekšnys / Ukrainiečių poetė, vertėja Julija Musakovska gimė 1982 m. Lvove. 2005 m. Lvovo nacionaliniame universitete baigė tarptautinių santykių studijas.