Valžyna Mort. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 8–9

Iš baltarusių k. vertė Vytas Dekšnys

Valžyna Mort (Вальжына Морт, tikr. Volha Martynava) gimė 1981 m. Minske. Baigė studijas Minsko valstybiniame lingvistikos universitete. Nuo 2006 m. gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose. Amerikos universitete (Vašingtonas) baigė kūrybinio rašymo magistrantūros studijas. Penkių poezijos knygų baltarusių ir anglų kalbomis autorė. Pelnė tarptautinę „Vilenicos kristalo“ premiją (Slovėnija, 2005), Griffino poezijos premiją (Kanada, 2021). Lannano literatūros fondo, Guggenheimo fondo (abu JAV), Berlyno literatūros kolokviumo stipendininkė.

Eilėraščiai publikuojami iš šiuolaikinės baltarusių poezijos antologijos „Baltai raudonai baltai“ (sudarytojai Marius Burokas ir Vytas Dekšnys), kurią netrukus išleis „Bazilisko ambasada“.

 

Pradžia

Aš visada Kaino pusėje.

Aš už piktą jo vienatvę, už jo
negrabią motiną,
už krikščionišką sarkazmą:
„Argi aš savo brolio sargas?“ –
klausia savojo brolio žudikas.

Argi mes išties
ne savo mirusiųjų sargai?

Grįžkim prie ištakų:

aš obuolių
pusėje, kurie ritasi nuo obelų
tolyn.

Tarp kojų,
lyg šakelė,
išdžiūvus virkštelė.

Kaip ją nupjovė, Kainai?

Akmeniu?

Ten,
kur Žinios Apie Teistumą,
įrašyk: „motina, namai“.
Ten,
kur Ginklai,
įrašyk: „motina, namai“

 

Stotelės: Ars Poetica

Ne knygos, o
gatvė pražiodė man burną lyg gydytojo šaukštas.

Viena po kitos gatvės
prisistatė žudikų
vardais.

Valstybės archyvuose
viršeliai
priaugo trombais
prie kruvinų
buhalterinių knygų.

Mažame butẽlyje surenčiau iš savęs
atskirą kambarį
įkurdinau jame
                             ateities planų
kalibanus.

Ateitis,
              važinėjanti viešojo transporto maršrutais,
nuo zoologijos sodo iki cirko,
                                                     ateitis.
Kur tavo alibi gatvėms, archyvams, butams, ateitie?

Krepšyje,
                saugojusiame – per tris karus – pažymas
apie negyvus gimusius kūdikius, močiutė
slėpė nuo manęs
šokoladą.

Krepšys atsiverdavo lyg rėkianti burna.

Krepšys atsiverdavo lyg rėkianti burna.
Dvi sagtys stebėjo mane pro sienas,
                                                                per dienas,
                                                                                    per džiazą.

Kas išmokė tave, krepšy, būti šiurpiu
                                                                   veidu?
Bučiuoju sagtis, prisiekiu būti tavo tarnaitė.

Rugpjūtis. Obuoliai. Neturiu nieko.
Obuolys sunoko – štai man ir šeima.

Ir keturkojis stalas vietoj katės.

Gastronomo šventovėje
rikiuoju save
lyg žvakę cerkvėj į eilę

pas žynę,
saugančią žinias apie kainas:
mėsos, skaistybės,
pieno pakų.
Mano ateitis – saujelė grąžos.

Ateitis, važinėjanti miesto transporto maršrutais.
Gatvės prisistatė žudikų
vardais, o aš pastačiau iš savęs
atskirą kambarį,
kuriame ateitis – nelegali
migrantė per laiką –
be paliovos šluoja
vaizduotei iš paskos.

Kambaryje, kur atmintis nurenka nuo lovų patalynę –
patalynę, trombu priaugusią
prie čiužinių, bučiuoju

obuoliukus – savo brolelius, bučiuoju sagtis,
stebinčias mus per sienas,
per dienas,
per džiazą.
Šokoladas iš krepšio,
                                      saugojusio
                                                          – per tris karus –
pažymas apie negyvus gimusius kūdikius!

Laikyk mane, obuoliuk.

 

Traukinio noktiurnas

Iš visų medžių,
matytų probėgšmais,
medžiai naktinio traukinio lange –
patys liūdniausi.

Regis, tuoj ims ir ką nors pasakys,
o jie
pranyko lyg kareiviai.

Palydovės nakčiai nešioja išlygintą patalynę.
Keleiviai palinko prie sumuštinių ikonų.

Šaukštelis kavos stiklinėje maišo cukrų
ir daužosi sidabriniu veidu į briaunas.

Lange – siluetas galynėjasi
su baltais užvalkalais, su paklode.

Baltos lentelės su kaimų pavadinimais
žada, jog įmanomi tikslūs žodžiai
júodumai.

Šviečiančiuose languose žmonės, sakytum, negyvena,
jie operuoja ant viryklių.
Klevų parkai alsuoja gebančių kalbėti
būtybių kvapu.

Radiacija, dirvos etimologija,

nukreipta į ateitį,
ruošia teiginį
apie senų šaknų naujas ištakas,
apie slaptas, pražūtingas spaudos klaidų misijas,
apie siaubingą obuolių išdavystę,
apie beatodairišką cezio ištikimybę.

Mano vaikiškas balsas,
                                        mano delnai,
                                                                mano pėdos –
                                                                                           visa tai, kas gyvena

pačiame mano pakraštyje, –
ššš, tuojau kaštonai kažką pasakys.

O jie pradingo.

Mane išrovė iš mikrorajono,
prikalto sūpynėmis prie žemės,
mane išrovė, dar nespėjus
išspirti kalbos iš oro
savosiomis vaiko kojomis.

Mane išrovė snapais – gervių, statybinių kranų.

Štai konduktorius išbado akis
miegantiems keleiviams.
Kas yra mano veide,
kas paverčia jį dokumentu,
kas paverčia jį bilietu, kurį paduodu ištempusi kaklą?

Ko šaukštai,
                     stiklinėse galva žemyn,
                                                              nerimsta?
O kas meldžiasi čia?

Ššš…

Tuojau kaštonai ką nors pasakys.