Uladzimir Sciapan. Mokyklos gatvėje
2022 m. Nr. 8–9
Iš baltarusių k. vertė Vytas Dekšnys
Uladzimiras Sciapanas (Уладзімір Сцяпан, tikr. Uladzimiras Sciapanenka) gimė 1958 m. Kasciukoukoje (Homelio r.). Baigė dailės studijas Baltarusijos teatro ir menų institute (Minskas). Dalyvavo literatūriniame sąjūdyje „Tuteišyja“ („Čionykščiai“). Dirbo Baltarusijos televizijoje, rengė ir vedė įvairias kultūros laidas, rašė dokumentinių ir vaidybinių filmų scenarijus. Kūrė baltarusių autorių knygų dizainą. Išleido prozos knygų: „Bokštas“ (1990), „Akis į akį“ (1990), „Viena kapeika“ (2012), „Mokytojas. Siarhejus Piatrovičius Katkovas“ (2013), „Popierinė kepuraitė“ (2018), „Bangos“ (2019).
Jis neatsinešė nei plaušinės, nei muilo, nei rankšluosčio, nei vantos. Atėjo į pirtį vos jai atsidarius, tuščiomis…
Ilgai mazgė rudų storu, gruoblėtu padu batų raištelius, movėsi kojines, nusitraukė per galvą juodą megztinį. Stropiai, tarsi bijodamas praleisti kurią nors sagą, atsisagstė languotus marškinius, rūpestingai pasidėjo velvetines kelnes ant viršutinės lentynos, kur jau gulėjo juoda slidininko kepurė, ir pavargęs prisėdo ant suolo. Taip ir sėdėjo, su šiltais apatiniais. Bemaž ketvirtį valandos lyg nesavas spoksojo į rudas grindų plyteles ir savo kojas. Visai nusirengęs, vėl atsisėdo, nugara atsišliejo į siaurą spintelę. Aplinkui šurmuliavo žmonės. Visi rengėsi. Vaikai juokėsi, tėvai šūkčiojo ant jų, skubino, o žilaplaukis vyras vis tyrinėjo savo kojas.
Jis pasiėmė nuo pat viršaus cinkuotą rėčkutę su viena rankena ir neskubėdamas įžengė į pirtį, pilną vaikų cypimo, juoko, purslų ir šiltų garų… Atsistojo po dušu. Ant riešo blykčiojo laikrodis, ant kaklo – medaliono plokštelė. Buvo aukštas, žilas, raudonskruostis. Jei ne raukšlėtas veidas ir kaklas, kūną porečiai nusėję žili plaukeliai…
Prisipylė pilną rėčkutę vandens ir pasidėjo ant suolo po aprasojusiu grotuotu langu. Paskui liūdnai, šiek tiek atsainiai papurtė galvą. Pamanė be reikalo pasiėmęs rėčkutę – o jei kam nors pritrūks? Stalas buvo vis dar švarus, akmeninis paviršius priminė namie gamintą slėgtainį. Garinėje ant gretimos lentynos suraukę nosis sėdėjo du paaugliai, gal dvylikos. Trečiasis pylė iš cinkuoto puodelio ant akmenų šaltą vandenį. Berniukams teko atsistoti, kai aukštas, žilas, raudonskruostis nepažįstamasis užėjo į patalpą, menkai apšviestą lemputės su grotelėmis vietoje gaubto, ir užlipo į patį viršų, ant paskutinės lentynos, po pat murzinomis lubomis.
Ten jis atsigulė, išsitiesė ir ranka prisidengė akis.
Paaugliai nepažino vyro, ir ne vien todėl, kad jis, kaip ir visi pirtyje, buvo nuogas.
Po ketvirčio valandos keturi vyrai išnešė jį be sąmonės iš garinės ir paguldė ant ilgo stalo po langu. Apliejo šaltu vandeniu… Kilo sumaištis.
Kai atvažiavo greitoji, nepažįstamasis vis dar gulėjo be sąmonės. Gydytoja užėjo į vyrų pirtį. Jauna. Baltu chalatu, su lagaminėliu ir stetoskopu ant kaklo. Kulniukai kaukšėjo per šlapias slidžias grindis. Vaikai droviai nusisuko.
Siaura spintelė leidosi lengvai atrakinama. Peiliu pakrapštei spynelę – ir viskas. Dokumentų nebuvo. Cigarečių pakelis, vienkartinis žiebtuvėlis, nosinė, pirštuotos pirštinės, dailus peiliukas, po kišenes iškaišioti pinigai. Juodoje striukėje surado raktą, tris kaštonus ir autobuso bilietą. Gydytoja suleido ant stalo gulinčiam seniui vaistų, paskui jis buvo perkeltas ant neštuvų, nuneštas į automobilį ir išvežtas į ligoninę.
Laikrodis, grandinėlė su medalionu…
Tai buvo Vicka Rudis. Prieš penkiasdešimt metų rusvaplaukis, o dabar – žilas.
Jį atpažino sanitarė Valiancina, nebejauna moteris dažytomis lūpomis. Pamatė dešinę ranką, o ant peties – alyvų spalvos randą.
Mokyklos gatvėje – mokykla. Sena, triaukštė, ikikarinė, geltona. Aukštu metaliniu stogu. Mokyklos numeris – tryliktas. Tačiau tai nesvarbu.
Mokyklos gatvė trumpa. Anksčiau buvo grįsta akmenimis. Važiuojant dviračiu barškėdavo dantys. Aplenki balas, rudame dėkle po rėmu žvangčioja raktai… Visai trumputėlė – gal trys šimtai metrų. Nuo plento iki turgaus. Prie mokyklos – aikštynas, už tvoros – vaikų darželis. Tačiau ir tai nelabai įdomu.
Visi Mokyklos gatvės namai seni. Pastatė gamyklą, o šalimais, beveik visai priešais, už plento – vadovybės ir darbininkų namus. „Etėere“ įsikūrė direktorius, inžinieriai, technologai, visokie viršininkai… Darbininkų name Mokyklos gatvėje gyveno Vickos Knyšo šeima ir jis pats. Tai svarbu. Itin svarbu.
Vicka buvo rusvaplaukis, lyg raudonviršis, todėl ir dėl pravardės neįsižeisdavo.
Dabar jo ten nebėra.
Ir manęs ten nebėra.
O tuo metu Vicka gyveno tiesiai prieš mokyklą, trečiajame darbininkų namo aukšte. Komunaliniame bute, aštuoniolikos kvadratinių metrų kambaryje.
Jinai atpažino jį, bet niekam nesakė. Parėjusi namo ėmė vartyti nuotraukas. Galiausiai surado tą, kurios ieškojo. Du berniukai, gal dvylikos, gimnastų marškinėliais, juodomis ilgomis kelnaitėmis mokyklos aikštyne. Dešinėje, trumpai kirptais plaukais – jos brolis Vitalikas, o šalia – jis, Vicka Knyšas, pravardžiuojamas Rudžiu. Po dvejų metų jis kartu su tėvais visiems laikams išsikraustys iš Mokyklos gatvės. Nespėjęs baigti nė aštuonių klasių…
Ji net užsidėjo akinius. Kad geriau įžiūrėtų Vickos petį ir dar kartą įsitikintų neklydusi.
Kitą dieną sanitarė užėjo į reanimacijos palatą. Baltu chalatu be dėmelės, plaukai garbiniuoti, blakstienos padažytos.
Ligonis gulėjo prijungtas prie lašinės. Veidas lyg miltais apsinešęs, skruostai ir akys įkritę. Smailus Adomo obuolys kartais krustelėdavo po žilais šeriais.
Ji apėjo aplink lovą, pažvelgė į randą. Atsisėdo šalia, ant kėdės metalinėmis kojomis, ir prasėdėjo bemaž valandą, tik linguodama galva ir gniaužydama nosinę. Išgirdusi, kad koridoriumi ateina gydytojai, nulipo į savo aukštą.
Medikai darė ką įmanydami. Trečios dienos rytą ligonis prasimerkė ir pakrutino dešinės rankos pirštus. O štai nusišypsoti nepavyko. Kairė veido pusė buvo sustingusi. Kalbėti irgi neįstengė.
Dar kitą dieną Vicka Knyšas mirė. Antrasis insultas – ir jo neliko šiame pasaulyje. Po septynių dienų jį palaidojo, nes giminių, vaikų ir žmonos nesurado, niekas nenumanė, kur jie.
Valiancina – jaunėlė Vickos bendraklasio sesuo – ėjo iš kapinių Mokyklos gatve. Kaip ir anksčiau, ji gyveno „etėero“ name. Į nugarą pūtė vakaris vėjas, nešė sudžiūvusius lapus. Nebejauna moteris, užauginusi vaikus ir sulaukusi dviejų anūkų, jau studentų, šypsojosi. Ji net čiūžtelėjo kelis žingsnius negilios balutės ledu.
Atšiaurus lapkričio vėjas jai pasirodė karštas, lyg Vickos kvėpavimas. Atrodė, kad ji sėdi ant kieto dviračio rėmo, o Vicka Rudis mindamas pedalus karštai alsuoja jai į sprandą…
…Ją liūdino tik tai, kad Mokyklos gatvė tokia trumpa.