Aleksander Kaczorowski. Hrabalas atskirasis

2020 m. Nr. 8–9

Iš lenkų k. vertė Vytas Dekšnys

Aleksandras Kaczorowskis (g. 1969) – lenkų žurnalistas, eseistas, čekų literatūros vertėjas. Šiuo metu redaguoja Prahoje leidžiamą žurnalą „Aspen Review Central Europe“. Išvertė į lenkų kalbą Bohumilo Hrabalo, Egono Bondy, Josefo Škvorecký’io kūrinių. Parašė Václavo Havelo (2014), B. Hrabalo (2016), Otos Pavelo (2018) biografijas, romaną „Prahos medžioklės“ („Praskie łowy“, 2007), esė knygą „Baladė apie šlepetes“ („Ballada o kapciach“, 2012), interviu su čekų menininkais ir intelektualais rinkinį „Europa su plokščiapadyste“ („Europa z płaskostopiem“, 2006).

„Prahos elementorius“ („Praski elementarz“, pirmoji laida pasirodė 2001 m., antroji papildyta laida 2012 m.) – esė ciklas apie dvidešimto amžiaus literatūrinę Prahą, glaustai ir nuotaikingai supažindinantis su svarbiausiais jos veikėjais: Jaroslavu Hašeku, Franzu Kafka, Karelu Čapeku, Jiříu Kolářu, J. Škvorecký’iu, O. Pavelu, Milanu Kundera ir V. Havelu. Esė „Hrabalas atskirasis“ – iš šios knygos.

 

 

1

Kadaise pažinojau Paryžiaus kino mokyklos studentą, atvykusį į Lenkiją vien tam, kad savo akimis pamatytų iš Kieślowskio „Dekalogo“ pažįstamą daugiabučių kvartalą Varšuvos Ursynuve. Atvažiavo, pamatė – ir grįžo į Paryžių. Niekas daugiau jo nedomino, nors tai nutiko atmintinais 1989-aisiais.

Po kelių mėnesių pirmą kartą nuvykau į Čekoslovakiją. Praha alsavo revoliucine euforija, minios turistų iš viso pasaulio plūdo pirmyn ir atgal Karolio tiltu, ir aš kartu su jais. Bet iš tiesų nukeliavau ten, kad pamatyčiau gatvelę Na Hrázi: ten kadaise stovėjo namas, kuriame gyveno Bohumilas Hrabalas. Jauni prahiečiai žiūrėjo į mane taip, kaip aš pirma į Lou, į tą studentą: truputį smalsaudami ir vos slėpdami užuojautą.

Nė vienas nėra pranašas savo šalyje. Nebuvo ir Hrabalas. Tačiau 1989-ųjų rudenį ginčus kėlė ne jo kūryba, o asmenybė. Ką galėjo manyti „aksominės revoliucijos“ metu į suaugusio žmogaus gyvenimą įžengiantys čekai apie rašytoją, spausdinamą valstybinėse leidyklose, kai dešimtys kitų autorių buvo pasmerkti nebūčiai? Apie rašytoją, kuris ne tik taikstėsi su cenzūros kišimusi, bet ir pats taip perdarydavo savo knygas, kad galėtų būti išleistos? Apie rašytoją, kuris pasirašė vadinamąją „Antichartiją“, smerkiančią „Chartijos 77“ signatarus, o 1989-ųjų gegužę, Vaclavui Havelui tebesėdint kalėjime, priėmė iš valdžios nusipelniusio menininko vardą?

Po pusmečio Hrabalas atnešė streikuojantiems studentams tūkstantį kronų, paskui lyg niekur nieko išvyko į ekskursiją po Italiją. Nutarė pralaukti „aksominę revoliuciją“ užsienyje. Kai kurie neįstengė jam už tai atleisti. „Ką, ar toks turi būti garsiausias čekų rašytojas? – piktinosi jie. – Tas aludžių klounas, konformistas, kolaborantas?“

Prieš penkiolika metų jaunų radikalų būrelis Kampoje prie Vltavos sudegino jo knygas. Buvo įsiutę ant jo už interviu, kuriame jis atgailavo prieš valdžią. Valdžia už tai maloningai vėl leido jam publikuotis. Tačiau būtent tada parašytas garsiausias jo romanas „Pernelyg triukšminga vienatvė“ oficialiai buvo išleistas tik 1989-aisiais. Ši išsilavinusio „prieš savo valią“ makulatūros pakuotojo, gyvenančio ties dviejų epochų riba – spausdinto žodžio ir perdirbimui pasmerkto žodžio epochų – istorija keliolika metų plito per savilaidą ir tapo nepriklausomos čekų kultūros legenda. Tačiau Hrabalas suvokė, ką daro, pridėdamas epigrafą: „Tiktai saulei duota teisė turėti savo dėmių.“ Jis žinojo, jog kai „bejėgiai“ nugalės, jie neatleis savo numylėtiniams, kad šie nusileisdavo toms pačioms silpnybėms, kaip ir jie patys.

Likus keliems mėnesiams iki mirties susitikdamas Prahos Hrade su premjeru Václavu Klausu, Hrabalas pasakė: „Pone premjere, net jūsų klaidos yra tobulos.“ Taip kalbėjosi su valdžia visą gyvenimą, atseit žarstydamas komplimentus, bet kartu iš jos šaipydamasis. Tai buvo jo „prahietiška ironija“. Tačiau daugelis čia įžiūrėjo tik servilizmą.

 

2

Hrabalas gimė kaip imperatoriaus Pranciškaus Juozapo valdinys, pragyveno tarpukario Pirmąją respubliką, vokiečių okupaciją, stalinizmą, Prahos pavasarį, sovietų intervenciją ir „normalizaciją“. Pragyveno net pačią Čekoslovakiją. Didžiąją gyvenimo dalį negalėjo spausdintis. Tačiau tai niekad netrukdė jam rašyti. Priešingai, būtent tais laikotarpiais rašė daugiausiai.

Taip buvo šeštajame dešimtmetyje, kai perkėlė į popierių sukrečiančią stalinizmo tikrovę ir Prahos pakraščių lyrizmą. Taip buvo ir aštuntajame dešimtmetyje, kai, mirus dėdei Pepinui, tėvui ir motinai, jo atmintis sugrįžo į Nymburke praleistą vaikystę. Tada jis persikraustė į vasarnamį netoliese, Kerske. Būtent ten parašė „Gaubtuves“, „Aš aptarnavau Anglijos karalių“, „Miestelį, kuriame sustojo laikas“ ir „Švelnųjį barbarą“. Ar laikydamas stalčiuje tokias knygas galėjo negalvoti apie jų išleidimą? Kaip ilgai joms dar buvo lemta plisti per savilaidą?

„Likviduojamu rašytoju“, kaip pats save vadino, jis tapo aštuntojo dešimtmečio pradžioje, nuslopinus Prahos pavasarį. Tas pats likimas ištiko bemaž visus čekų rašytojus. Tarp jų buvo ir neregėto septintojo dešimtmečio proveržio bendraautoriai: Milanas Kundera, Josefas Škvorecky’is, Ludvikas Vaculíkas ir Ladislavas Fuksas. Valdžia iškėlė sąlygą, kad vėl bus spausdinami tik deklaravę lojalumą ir paklusę cenzūros reikalavimams. Kiekvienas savaip dorojosi su šiuo iššūkiu.

Kundera 1975-aisiais išvyko į Prancūziją ir ten parašė garsiausius savo romanus. Škvorecky’is su žmona Zdena Salivarova 1971-aisiais Toronte įkūrė žymiausią čekoslovakų išeivijos leidyklą „Sixty Eight Publishers“. Vaculíkas tuo pat metu Prahoje atidarė leidyklą „Skobel“ – čekų savilaidos židinį. „Lavonų degintojo“, vienos įstabiausių knygų apie fašizmo beprotybės prigimtį, autorius Fuksas aštuntajame dešimtmetyje parašė kelis neįtikėtinai prastus, iš esmės socrealistinius romanus.

O Hrabalas? Jis įgyvendino šių laikysenų sintezę. Ir patyrė visas šio „eklektizmo“ pasekmes.

 

3

Rašytojas nuolat susitikinėjo su 1968-aisiais nusižudžiusio garsaus dailininko ir geriausio savo draugo (svarbiausio „Švelniojo barbaro“ personažo) Vladimíro Boudniko bičiuliais. Vieną 1974-ųjų gruodžio trečiadienį jis atsinešė į aludę „Pas Hofmanus“ išgalvoto interviu apie literatūrą ir futbolą užrašus. „Sakė, kad jam pasiūlyta išspausdinti tokį menamą interviu ir kartu taip grįžti į spaudą, – prisiminė Boudniko draugas ir biografas Vladislavas Merhautas. – Klausė, ką apie tai manome, ar jam sutikti. Tas tekstas mums patiko, tad atsakėme – kodėl ne?

Po savaitės viskas pasikartojo. Teigė, kad jam buvo liepta kai ką pakeisti. Tačiau tekstas vis dar buvo padorus. Tai, kas pasirodė žurnale „Tvorba“, buvo trečia versija, iščiustyta žurnalistų. Tai jie ten prikaišiojo tų kvailysčių apie „socialistinę šiandieną ir rytdieną“. Na, ir tą fragmentą apie XIV Čekoslovakijos komunistų partijos suvažiavimą.“

„Neišmanau politikos, man reikia daug laiko, kad viskame susivokčiau, bet viena supratau gerai: XIV ČSKP suvažiavimas pakvietė visus rašytojus, šios šalies piliečius, turtinti žmonių gyvenimo. Žinau, kad jūs, teoretikai, pasakytumėt kitaip ir geriau, bet noriu pasakyti taip, kaip sugebu, bent jau tai, jog nenoriu stovėti nuošalyje, noriu savaip prisidėti prie to, kad tarp žmonių viešpatautų tokie santykiai, kurie turėtų būti tarp socializmo sąlygomis gyvenančių žmonių. Manau, kad dabartinei Čekoslovakijos rašytojų sąjungai ypač rūpi, jog tai suprastų visi dori čekų rašytojai, kuriems svarbiausia, ką apie jų darbą pasakys mūsų skaitytojai, o ne kokia nors užsienio radijo stotis ar dar kas nors. Aš irgi noriu kuo nors prie to prisidėti. <…> Norėčiau tik tiek, kad visi mano skaitytojai žinotų, jog linkiu gero ir jiems, ir socializmui. Juk neįstengiu be jo įsivaizduoti nei šiandienos, nei rytdienos.“

Interviu buvo išspausdintas 1975-ųjų sausio 8 d. Dar po dešimties metų, kai žurnalistas Karelas Hvíždala paklausė keliolikos išeivijos rašytojų, ką mano apie „Hrabalo pareiškimą“, jis vis dar kurstė aistras.

„Hrabalas – kekšė“, – nukirto Karelas Krylas. „Manau, kad Hrabalas didesnis rašytojas nei žmogus, – aiškino Viktoras Fischlas. – Bet iškart turiu pridurti: pirmiausia Hrabalas nei pirmas, nei vienintelis toks literatūros istorijoje, o antra, neturiu teisės jo teisti, kol pats neįrodžiau, kad geriau išlaikyčiau tokį egzaminą.“

„Šio ginčo subtilybė, – ironizavo Rio Preisneris, – yra tai, kad Hrabalas yra geresnis rašytojas už beveik visus tuos, kurie jokių pareiškimų nedarė arba darė kitokius, kur kas rizikingesnius. Parašai po deramais pareiškimais, be abejo, taurina tuos rašytojus, bet, deja, nepaverčia jų geresniais rašytojais už Hrabalą.“

„Klausiat apie Hrabalą? – klausimu atsakė Vilémas Hejlas. – O kodėl būtent apie Hrabalą? Jis padarė tą kvailą pareiškimą, kad galėtų spausdintis šalyje, nes juk ne kas kita lėmė. Užsienyje ir taip galėjo būti leidžiamas čekiškai ir vertimų pavidalu, bet apie tai nekalbama, ir nelabai suprantu, kodėl taip yra, nes tai – svarbus dalykas.

1956-aisiais per rašytojų suvažiavimą tik Jaroslavas Seifertas prisiminė kalinamus rašytojus, visi kiti tylėjo. Hrabalas tuo metu sunkiai plušo, būdamas darbininkas. Dažnai pats savęs klausiu, nuo kada vienam ar kitam žmogui prasideda atskaitos taškas. Kodėl kuriama arba palaikoma nuomonė (tikslingai ar nesąmoningai), kad intelektualų kolaboravimo su totalitariniu režimu atvejų pasitaikė tik po 1968-ųjų rugpjūčio? Ar tai kokie nors mūsų istorijos „nuliniai metai“?

O grįžtant prie paties Hrabalo… Negalima pamiršti, kad beveik iki penkiasdešimties gyveno visišką proletaro gyvenimą, ir tikriausiai tai neliko be pėdsakų. Hrabalas ten kalba balsuosiąs už Liaudies fronto kandidatus, nes tai puikūs žmonės, nesigėdijantys prisėsti prie jo staliuko Kersko aludėje – ar prisimenate? Arba tai – žiauri ir rafinuota ironija, arba tai kalba suproletarėjusi rašytojo siela, primenanti valstietį iš kumetyno, kuris didžiuojasi, kad su juo malonėjo pasikalbėti ponas Francas iš pilies.

Hrabalas kadaise rašė apie „tapatinimąsi su apačiomis“. Ar neįgyvendina šio požiūrio tokia laikysena? Atsakymo ieškočiau tais metais, kai Hrabalas dirbo metalurgijos gamykloje, plieno liejykloje ar makulatūros sandėlyje. Kita proletarizacijos pusė tikriausiai yra sėkmės, pripažinimo troškulys, kad knygos išeitų ne tik Paryžiuje, Toronte, Miunchene, Romoje ar Londone, bet pirmiausia Prahoje. O gal tiesiog senatvėje panoro trupučio ramybės?

Dabar, kiek žinau, Hrabalas labai vienišas. Bičiuliai jo neišsižadėjo, bet jis nustojo pas juos lankytis. Pagaliau apie ką jiems šnekėtis? Ar įsivaizduojate pokalbį tarp vyrų, kurių vienas vakar sėdėjo prie stalo su kokiu nors Ivanu Skála ar Janu Kozáku, o kitas tą pačią dieną praleido tardomas arba areštinės kameroje?“

Šveicarė Hrabalo vertėja Susanne Roth atliko stilistinę to teksto analizę, pagal kurią išeitų, kad tik dalis rašyta Hrabalo. Aukščiau cituojamą fragmentą, pasak jos, pridėję žurnalistai, kurie pasirašė interviu kaip pokalbio dalyviai. Net jei taip buvo, tai visiškai nekeičia esmės – Hrabalas sutiko spausdinti būtent tokį interviu.

Per tą kapituliaciją jis atgavo saugumo jausmą ir galimybę spausdintis. Be to, susigrąžino užsienio pasą ir galėjo vėl važinėtis į užsienį. Už visa tai mokėjo sąžinės priekaištais, pažeminimu ir gėda. Taip 1977-ųjų sausį Nacionaliniame teatre Prahoje buvo surengta „kurstytojų“ iš „Chartijos 77“ pasmerkimo akcija. Susirinkę „kultūros ir meno šviesuliai“ pasirašė vadinamąją „Antichartiją“. Pasirašė ir Hrabalas.

Knygos, kurias oficialiai išspausdino aštuntajame ir devintajame dešimtmečiais (tarp jų – „Gaubtuvės“, „Pakalnučių šventės“, „Gražus pagedėjimas“, „Viso pasaulio lobiai“), nepaisant cenzūros kišimosi, buvo visa galva geresnės už viską, kas tuo metu buvo leidžiama Čekijoje. Net iš „Pernelyg triukšmingos vienatvės“ ir „Švelniojo barbaro“ ištraukų suklijuotą hibridą „Poezijos klubai“ šiandien galėtume vadinti įdomiu eksperimentu. Tačiau tada buvo akivaizdu, kad ši knyga – stulbinamas rašytojo kolaboravimo su cenzūra pavyzdys.

„Mažas čekutis su plokščiapadyste, Vidurio Europos pilietis kūnu ir siela yra anaiptol ne abstrakcija, o faktas, – rašė Josefas Kroutvoras esė „Vidurio Europa. Anekdotas ir istorija“. – Mažas čekutis asmeniniame gyvenime gali tapti didžiu žmogumi, bet ir tada tebebus menkas kaip socialinė būtybė. Kiekvienas turi savo socialinį siluetą, savo socialinį šešėlį. Santykių menkumą atspindi apgailėtina istorija ir atvirkščiai. Čekų tautinis charakteris kyla iš istorijos, tačiau tik iš irimą patiriančios istorijos. Galima net sakyti, kad čekiškumas būtent yra istorijos stoka.“

 

4

Lūžis įvyko devintojo dešimtmečio viduryje, kai pirmiausia savilaidoje, o paskui ir Škvorecky’io leidykloje Kanadoje išėjo valstybinių leidyklų atmestas autobiografinis Hrabalo romanas „Trūkiai“. Iškvietimai pas tardytojus, persekiojimas naktimis, šnipinėjimas – visa tai, ko taip bijojo, dabar tapo jo kasdienybe.

Jis mėgino įtikinti saugumiečius neturįs nieko bendra su nelegaliomis publikacijomis ir nedavęs sutikimo jų spausdinti. Iš dalies taip ir buvo, nes knygos tekstą Vaculíkui atnešė leidyklos mašininkė (atseit Hrabalui nežinant).

Todėl kai Vaculíko bendradarbis Václavas Kadlecas parodė rašytojui savilaidinį knygos egzempliorių, šis užriko: „Ką jūs čia man duodat! Nenoriu turėti su tuo nieko bendra. – Bet čia pat pridūrė: – O šiaip tai kodėl neišleidot visko?“

Taip Kadlecas ir Vaculíkas sužinojo, kad „Trūkiai“ yra tik paskutinė trilogijos „Vestuvės namie“ dalis. Hrabalas tada parašė Vaculíkui draudžiąs jam spausdinti savo tekstus. Vaculíkas atrašė ir toliau taip darysiąs be Hrabalo sutikimo. To ir reikėjo – dabar pokalbiuose su saugumiečiais rašytojas pagrįstai galėjo užsispyręs laikytis savo versijos.

Netrukus Václavas Kadlecas įkūrė savilaidos leidyklą „Pražská imaginace“. Hrabalas nutarė patikėti jam visų savo kūrinių mašinraščius: ir naujausių esė, ir jaunystės eilėraščių.

 

5

1989-ųjų sausio 15 d. Prahos milicija išvaikė demonstraciją, surengtą Jano Palacho susideginimo dvidešimtųjų metinių išvakarėse. Po dviejų dienų Hrabalas parašė vieną garsiausių savo esė „Užburtoji fleita“. Per ją netrukus užsienyje buvo pripažintas literatūriniu „aksominės revoliucijos“ tribūnu.

1989-ųjų pavasarį jis išvyko į jaunos bičiulės April Gifford („Gėlelės“) surengtą turą po JAV universitetus. Rugsėjį turėjo atvykti į Lenkiją, bet išsisuko pirma pasitaikiusia dingstimi, nenorėdamas pyktis su valdžia, kaip į užkrato židinį žiūrėjusia į Varšuvą, kur rugpjūtį buvo sudaryta pirmoji Rytų Europoje nekomunisto premjero vadovaujama vyriausybė. Po pusmečio Havelas tapo Čekoslovakijos prezidentu, o Hrabalui atėjo keletas karčių metų, kai valytis kojas į jo pavardę daugeliui tapo savotišku antikomunistinių pažiūrų įrodymu.

Laikui bėgant, emocijos nuslūgo. 1993-iaisiais buvo apdovanotas Jaroslavo Seiferto literatūros premija, o po trejų metų, prezidento Havelo siūlymu, – medaliu už nuopelnus. Pelnė kelis užsienio universitetų garbės doktoratus ir prestižines literatūros premijas. Taigi nestigo priežasčių būti patenkintam. Tačiau visa tai atėjo pernelyg vėlai, kai nebegalėjo dalytis džiaugsmu su artimaisiais. Nuo žmonos Eliškos mirties 1987-aisiais buvo vienas.

Vis dažniau nugrimzdavo į depresiją. Nebenorėjo pažindintis su naujais žmonėmis, nuteikdavo juos prieš save, darėsi neprieinamas. Įžeidinėjo senus draugus, paskui pats dėl to grauždavosi. Nebepakentė pats savęs. Vis svarstė, kam dar gyvena, jei visi, kuriuos mylėjo, jau mirę.

Gyveno vienas daugiabutyje Prahos pakraštyje. Visos dienos buvo vienodos. Ryte eidavo į stotelę. Pakeliui nupirkdavo maisto savo katėms. Jų buvo keliolika. Autobusas veždavo jį link Nymburko – miestelio, kur sustojo laikas. Nuo Kersko stotelės pasukdavo šalutiniu keliu per mišką, o katės, vedamos nežinia kokio šeštojo pojūčio, išbėgdavo jo pasitikti. Jei nelydavo, atsisėsdavo ant suoliuko prie namų. Dažniau užlipdavo į palėpę ir – jei nepasirodydavo kokie nors žurnalistai, gerbėjai, vertėjai ar pažįstami arba draugai – rašydavo.

Kadaise taip spėriai tarškindavo rašomąja mašinėle, kad suspėdavo paskui savo mintis. Dabar jam stingo pirštai, stiro plaštakos. Nebaigdavo sakinių. Rašė vis trumpiau, po dvi ar tris valandas per dieną.

Savo mažytes esė vakarais atsinešdavo į „Auksinio tigro“ aludę. Po dviejų dienų jo „asmeninis sekretorius“ ir fotografas Tomášas Mazalas grąžindavo jas švariai perrašytas, padaugintas keliasdešimčia egzempliorių, susegtas sąvaržėlėmis. Šie tekstai, kartą per metus leidžiami vis naujais „Laiškų Gėlelei“ tomais, nesulaukdavo daug skaitytojų. O juk tai jie taikliausiai nusakė pokomunistinių laikų vaizdą.

„Prie stalo iš pradžių neatsiliepdavo, – prisiminė Mazalas. – Kartais tylėdavo valandą, išgerdavo vieną, kitą bokalą. Atrodė, kad nė nesiklauso. O paskui staiga įsiterpdavo į pokalbį ir vis labiau įsisukdavo, pasakodavo apie mėgstamus rašytojus – Kafką, Apollinaire’ą, Dostojevskį, berdavo anekdotus. Tada prie stalo galėdavo prisėsti bet kas. Hrabalas nusitraukdavo tą kaukę, kuria gąsdindavo žurnalistus, nebeturėdamas kantrybės šimtąjį kartą atsakinėti į tuos pačius klausimus. Jį erzino net autografų prašantys gerbėjai.“

Paskui apmokėdavo sąskaitą už visą stalą, parvažiuodavo taksi į savo daugiabutį, žiūrėdavo televizorių, guldavosi miegoti. Taip ėjo diena po dienos.

 

6

1994-ųjų sausį Hrabalas vėl visus nustebino. Iškart po prezidento Billo Clintono apsilankymo Prahoje jis postkomunistiniame dienraštyje „Rudé Právo“ išspausdino tekstą „Partnerystė vardan taikos, arba Belaukiant Godo“, kuris anksčiau gerokai išbraukytas buvo pasirodęs kitame dienraštyje.

„Ar tas Hrabalas visai kvaištelėjo?“ – klausė žmonės, negalėdami patikėti išvydę nuotrauką, kurioje aštuoniasdešimtmetis rašytojas čiulpia senstelėjusios prostitutės krūtį. Juos piktino aprašymas, kaip amerikiečio svečio ir prezidento Havelo apsilankymo „Auksiniame tigre“ proga Julcė išsičiustijo putę ir papus, „nes daugiau neturėjo ką duoti Partnerystei vardan taikos“. „Ar tas Hrabalas būtinai turėjo apsijuokti? Ir dar „Rudé Právo“? Ar negalėtų pagaliau nustoti rašęs?“

Niekas nepastebėjo sakinio: „Na taip, tam tikros svarbios smegenų dalys tikriausiai turi būti ištrintos ar net visiškai sunaikintos, kad žmonija pasakytų tai, ko niekad nesiryžo.“ O juk tas credo galioja visai Hrabalo kūrybai, tam kibirkščiuojančios intelektualinės provokacijos, klounados, paprasčiausios – o juk tokios retos literatūroje – žmogiškos šilumos, čia pat už kampo atrandamo grožio ir čapliniškos nostalgijos mišiniui. Bet svarbiausias jos dėmuo – humoro jausmas, JAV prezidentui lankantis Čekijos Respublikoje visuotinai nukritęs į iki tol vien nedarbo ir infliacijos rodikliams rezervuotą lygį.

Václavo Kadleco manymu, paveiktas reakcijos į šį tekstą, Hrabalas nustojo rašyti.

„Pasiekiau tam tikrą kulminacijos tašką, o kartu patyriau tuštumos jausmą: dabar mano gyvenimo kreivė leidžiasi, – po kelių mėnesių kalbėjo jis. – Tiesa, per pastaruosius ketverius metus parašiau nemažai trumpų esė, kurių užtektų knygai, bet rašyti didesnės knygos nebesiryšiu. Nebeturiu pakankamos priežasties rašyti. Jaučiu, kad tai, ką turėjau padaryti, jau padariau. Taigi esu susitaikęs su pasauliu! Man neatrodo, kad gyvenau veltui. O tai – svarbiausia!“

 

7

Man neteko asmeniškai susipažinti su Bohumilu Hrabalu, bet iš svetimos patirties žinau, kad, atsisveikindamas su bičiuliais ir „Auksiniame tigre“ sutiktais jų pažįstamais, paimdavo juos už rankos ir priglausdavo ją sau prie skruosto. Išgirdęs tai, supratau, kodėl pelnė ne tik mūsų skaitytojų pripažinimą, bet ir jų meilę, todėl niekad nenuėjau į „Tigrą“ su juo susipažinti. Jo skruosto šilumą jaučiau ir tebejaučiu skaitydamas jo knygas.

Nesusipažinau su juo asmeniškai, nors nebuvo sunku jį rasti. Net dabar antradieniais ketvirtą valandą „Auksiniame tigre“ renkasi jo bičiuliai – jau be jo. Bet ir tada, kai sėdėdavo su jais, tam tikra prasme jo nebebuvo. Jis gyveno savo knygose, savo legendoje – tikriau nei tikrovėje.

Neketinau persekioti jo „Auksiniame tigre“, tačiau vyliausi, jog kada nors man pavyks pasikviesti jį į Varšuvą.

Proga pasitaikė, kai leidykla „Świat Literacki“ ėmėsi leisti jo rinktinius raštus. Norėjau, kad Hrabalas 1997-ųjų balandį atvyktų į mano versto „Švelniojo barbaro“ pristatymą. Juk vis dar daug keliavo. 1996-ųjų vasarą lankėsi Paduvoje – tenykštis universitetas pripažino jį garbės daktaru. Rudenį Tomášas Mazalas nusivežė jį į autorinį vakarą Berlyne.

Gruodį rašytojas atsidūrė ligoninėje Na Bulovce, beveik visiškai suparalyžiuotas, bet jau keletą metų kiekvieną žiemą leido ligoninėje. „Ten gerai jį globoja. Kojų reikalai vis dar prasti, nevaikšto, tad kol kas anksti kalbėti apie kelionę į Lenkiją. Tikrai pasiliks ligoninėje iki vasario pabaigos“, – rašė Mazalas laiške, kurį gavau 1997-ųjų vasario 3 d.

Po kelių valandų Hrabalas jau buvo miręs.

 

8

Aliarmą sukėlė pacientai, pastebėję, kad kažkas iškrito pro šešto aukšto langą. Po kelių minučių Mazalui paskambino gydytojas: „Per daug išsikišo lesindamas balandžius, – pasakė jis. – Tai buvo nelaimingas atsitikimas.“

Iš žiniasklaidos reakcijos atrodo, kad Hrabalo mirtis plačiau nuskambėjo užsienyje (taip pat ir Lenkijoje) nei Čekijoje. Žymių išeivijos rašytojų balsai – Milano Kunderos, teigusio, kad ateityje apie sovietų viešpatavimo Vidurio Europoje laikus bus kalbama kaip apie epochą, kai gyveno ir kūrė Bohumilas Hrabalas, ir Josefo Škvorecky’io, suformulavusio trumpiau: „Manau, kad jis buvo didžiausias čekų rašytojas“, – Čekijoje nugrimzdo į tuštumą.

„Jei Prancūzijoje ar kur nors kitur pasaulyje būtų miręs taip su savo šalimi suaugęs rašytojas, kaip Bohumilas Hrabalas, valdžia būtų paskelbusi nacionalinį gedulą. <…> Nei Rašytojų draugijai, nei PEN centrui neatėjo į galvą išspausdinti nekrologo, ir lygiai taip pat jiems netoptelėjo atsiųsti į laidotuves ko nors iš savo nemirtingųjų būrelio, kad keliais žodžiais atsisveikintų su kolega. <…> Mūsų menkybei būdinga ir tai, kad paskutinio atsisveikinimo žodžio neištarė niekas iš kino ir teatro aplinkos, nė vienas Nymburko gyventojas, nė vienas Kladno metalurgijos kombinato darbuotojas, kur Bohušis kadaise dirbo vergovės sąlygomis. <…> Pagaliau, Mielas Bičiuli, Brangus Pone Prezidente, žinau, kad sergate, bet ar negalėjo ateiti atsisveikinti – kaip pats sakydavote – su ponu Hrabalu Jūsų žmona ar kas nors iš prezidento kanceliarijos? Man tai buvo didelis smūgis, kaip ir tai, kad nebuvo kunigo.“

Tokį laišką savaitraštyje „Literárni Noviny“ išspausdino garsus poetas ir dailininkas, Hrabalo bičiulis Jiřis Kolářas. Tai jis penktojo dešimtmečio pabaigoje patarė jam, užuot rašius eilėraščius, susitelkti vien į prozą, o 1956-aisiais išspausdino savilaidos rinkinyje „Gyvenimas yra visur“ pirmąjį kritinį tekstą apie Hrabalo prozą. Jo autorius buvo tuo metu dvidešimtmetis Václavas Havelas. Po septynerių metų Kolářas prisidėjo prie to, kad būtų išleistas pirmasis Hrabalo apsakymų rinkinys „Perliukas dugne“.

Sunku tuo patikėti, bet Kolářo laiškas liko be atgarsio. O juk ne visi priekaištai buvo visiškai pagrįsti. Havelas, kuriam prieš mėnesį sveikata neleido dalyvauti net dvidešimtosiose „Chartijos 77“ metinėse, atsiuntė vainiką. Parlamento nariai, tą dieną svarstę Čekijos ir Vokietijos deklaraciją, pagerbė velionio atminimą tylos minute. Per gedulo iškilmes vyriausybei atstovavo kultūros ministras. Su rašytoju atsisveikino Jiřís Menzelis, Magda Vášáryova (įsimintinoji Marija iš „Gaubtuvių“), bičiuliai, pažįstami ir kaimynai iš Kersko.

Nebuvo Čekų PEN centro atstovų. Ar tik todėl, kad prieš keletą metų išbraukė žymiausią čekų rašytoją už nario mokesčio nemokėjimą?

Paskutinis devynioliktasis Hrabalo rinktinių raštų tomas leidykloje „Pražská imaginace“ išėjo praėjus kelioms savaitėms nuo jo mirties. Netrukus Čekijoje išleistos kelios jam skirtos knygos, tarp jų ir grožinė jo vertėjos į ispanų ir katalonų kalbas Monikos Zgustovos parašyta biografija. Paskutinėje knygos scenoje rašytojas užsimauna iki baltumo nuskalbtus mėgstamus džinsus ir iššoka pro langą.

– Kokia nesąmonė! – piktinasi Mazalas. – Juk Hrabalas iššoko su naktiniais.

– Iššoko? – nustembu aš.

– Žinoma.

Kaip ir dauguma Hrabalo bičiulių, Mazalas įsitikinęs, kad rašytojas nusižudė.

– Prieš mirtį atsisveikino su mumis, tarsi daugiau nebūtų lemta pasimatyti. Daug kas tai pajuto. Nebenorėjo gyventi, nebenorėjo praleisti likusio gyvenimo ligoninėje. Laukė tik tinkamo momento. Žinojo, kad jei nepadarys to dabar, paskui bus per vėlu. Tą dieną pasijuto galįs. Ir iššoko.

Praėjus kelioms savaitėms po rašytojo mirties savaitraštis „Literárni Noviny“ išspausdino Susanne’s Roth laišką. Vertėja priekaištavo rašytojo tautiečiams, kad šie niekad jo nesuprato, o po 1989-ųjų tiesiog taip jį užpjudė, kad galiausiai nustojo rašęs. Net po mirties neduoda jam ramybės, vaizduodami akivaizdžią, seniai žadėtą savižudybę kaip nukaršusiam senukui įvykusį nelaimingą atsitikimą.

Šis laiškas irgi liko be atgarsio. Po kelių mėnesių Susanne Roth, Hrabalo knygų užsienio leidybos teisių paveldėtoja, mirė vėžiu.

 

9

Savižudybės motyvas Hrabalo kūryboje sušmėžavo ne kartą, ypač paskutiniais metais, bet pastebimas jau pirmajame didesniame prozos tekste „Kainas“ („Ypatingųjų traukinių“ pirmoje versijoje) 1949-aisiais. Apie savižudžio šuolį iš šešto aukšto atvirai rašė „Užburtojoje fleitoje“: „Tiek kartų norėjosi iššokti pro šešto aukšto, kuriame gyvenu, langą <…>, nes taip ilgai mačiau, kaip miršta manoji Pipsė, mano žmona <…>, bet kai kažkur perskaičiau, kad Kafka ketino iššokti iš šešto aukšto ten, kur gyveno, Maison Oppelt, kur veikė vynu prekiaujanti firma, sandėliavusi prie pat Senamiesčio turgaus aikštės apie septynis šimtus tūkstančių butelių puikių vynų, kai perskaičiau, kad Maltė Lauridsas Brigė Paryžiuje irgi gyveno šeštame aukšte, kai sužinojau apie tuos šeštus aukštus, atidėjau savo šuolį; jei turėčiau pakankamai jėgų, nusipirkčiau benzino kanistrą ir pasidegčiau, bet bijau, kad nesu drąsus, nesu toks kaip Mucijus Scevola, tas jaunuolis, apstulbusių priešų akivaizdoje susideginęs kairę ranką ir taręs: tokių kaip aš Romoje tūkstančiai; bet aš bijau, ir pagaliau man patinka bijoti, būti kupinam pabaigos nerimo, kaip Kierkegaard’as, kaip Nietzsche, aš, kurio akys pilnos ašarų ir kuris toks pats kiaurai šlapias, kaip ir tie, kurie savo akimis patyrė ašarines dujas, savo kūnais – vandens srovės smūgį iš vandens patrankos: per vaizduotę ir per savo paties jusles, kurias siela ir kūnu patyrė kiti…“

Ar Hrabalas pakėlė prieš save ranką? Ne vaizduotėje, o iš tiesų? Sunku įsileisti šią mintį. Kita vertus, ar ne lengviau susitaikyti su ja, nei pripažinti, kad galbūt tai iš tiesų buvo absurdiškas nelaimingas atsitikimas? Kad tiesiog pernelyg persisvėrė pro langą, lesindamas balandžius?

O juk tokia atsitiktinė mirtis turi kur kas daugiau bendra su jo knygose piešiamu žmogaus lemties vaizdiniu. Juk ar ne taip žuvo baikštusis „Ypatingųjų traukinių“ herojus Milošas Pipka?

Urna su Hrabalo palaikais kovo 28-ąją, per aštuoniasdešimt trečiąjį jo gimtadienį, atgulė šeimos kape Hradištko kapinėse netoli Kersko, šalia motinos, brolio ir dėdės Pepino.

„Ir ką, baigta? – svarsčiau stovėdamas prie to kapo. – Ar čia, po tuo žvyru, viskas ir pasibaigė? Istorijos apie dėdę Pepiną, jaunutės vedėjo žmonos iškyla ant Nymburko kamino, antspaudai ant Zdeničkos Šventosios užpakalio ir mažieji makulatūros pakuotojo Hantios šedevrai? Ar čia viskas baigiasi?“

Tada prisiminiau, kaip 1879-aisiais toks Dłubaczas-Hrabiątko, žymus „Sakalo“ draugijos veikėjas, kartą baigdamas kalbą prie kapo sušuko: „Tegu jo pelenai gyvena tarp mūsų!“

Ir pasimeldžiau, kad būtų taip.

Versta iš: Aleksander Kaczorowski. PRASKI ELEMENTARZ. Wydawnictwo Czarne, 2012.