Louise Glück. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 10

Iš anglų k. vertė Marius Burokas ir Dominykas Norkūnas

Louise Elisabeth Glück (g. 1943 Niujorke) – viena žinomiausių Amerikos poečių, keturiolikos poezijos rinkinių ir poros esė rinkinių apie poeziją autorė, pelniusi Nacionalinį humanitarinių mokslų medalį, Pulitzerio premiją, Nacionalinę knygos premiją, Nacionalinį knygų kritikų rato apdovanojimą ir daugelį kitų. 2003–2004 m. L. E. Glück buvo paskelbta JAV poete laureate. Šių metų Nobelio literatūros premija poetei skirta „už jos su niekuo nesupainiojamą poetišką balsą, kurio asketiškas grožis paverčia individo egzistenciją universalia“.

Kūryboje L. E. Glück remiasi asmeninėmis patirtimis, įpina autobiografinių detalių, kalba apie santuoką, vyro ir moters santykius, brendimą, senatvę, netektis. Įkvėpimo dažnai semiasi iš antikinių mitų, asmeninė patirtis jos kūriniuose dažnai perkošiama per universalius žmonijos mitus. Ji rašo asketiška, paprasta, kupina elipsių ir kartu stulbinamai tiesmuka kalba. Eilėraščių tonas santūrus, prislopintas, vos pastebimai ironiškas, tačiau už šio tono justi milžiniška jėga ir įtampa.

Viena stipriausių poetės knygų „The Wild Iris“ („Laukinis vilkdalgis“, 1992) jau pasirodė ir lietuviškai, ją šiemet išleido leidykla „Alma littera“ (vertė Marius Burokas ir Dominykas Norkūnas).

Šiai publikacijai parinkti vertimai iš vienos naujausių autorės knygų – „Faithful And Virtuous Night“ („Viltinga ir skaisti naktis“, 2014).

M. B.

 

Praeitis

Properša danguje staiga
nušvinta tarp
dviejų pušų šakų, jų ploni spygliai

įrėžti į švytintį paviršių,
o virš jų
aukštas, plunksnėtas dangus –

Užuoski orą. Taip kvepia veimutinė pušis,
stipriausiai – kai vėjas ją šukuoja,
ir jo keliamas garsas toks keistas,
kaip vėjo garsas filme –

Šešėliai juda. Ir virvės
zvimbia įprastai. O tai, ką girdi dabar,
bus čiulbanti lakštingala, chordata,
tai patinėlis peršasi patelei –

Juda virvės. Hamakas
supas vėjy, pririštas
tvirtai tarp dviejų pušų.

Užuoski orą. Taip kvepia veimutinė pušis.

Ar tai mano motinos balsas girdėti,
ar tik medžiai ošia,
kai oras keliauja pro juos,

nes kokį garsą jis sukeltų
keliaudamas per niekur?

 

Pirmykštis peizažas

Tu stovi ant savo tėvo, tarė motina,
ir išties stovėjau vidury žolėto kauburio
taip kruopščiai prižiūrėto, kad ši vieta galėjo būti
mano tėvo kapas, nors antkapio, tai žyminčio, nebuvo.

Tu stovi ant savo tėvo, pakartojo ji,
šįkart garsiau, ir man tai pasirodė keista,
nes ji pati jau buvo mirusi; net gydytojai pripažino.

Pasitraukiau šiek tiek į šalį, kur
baigėsi tėvas ir prasidėjo motina.

Kapinėse tvyrojo tyla. Vėjas ošė medžiuose;
girdėjau, kaip už kelių kapų eilių kažkas tyliai rauda,
o dar toliau kaukė šuva.

Pagaliau tie garsai nutyko. Man toptelėjo,
kad neprisimenu, kaip mane čia atvežė,
į vietą, kuri atrodė kapinės, nors galėjo būti
kapinėmis tik mano mintyse; galbūt tai parkas, o jei ne parkas,
tuomet sodas ar pavėsinė, prakvipusi, tai suvokiau dabar, rožių aromatu –
douceur de vivre pasklidusi ore, gyvenimo saldybė,
taip sakoma. Netrukus

susivokiau esanti viena.
Kur pradingo kiti,
mano sesuo ir pusseserės, Ketlina ir Abigailė?

Šviesa jau blėso. Kur automobilis,
turįs parvežti mus namo?

Ėmiau ieškoti išeities. Jutau
augančią nekantrą, artėjantį, sakyčiau, nerimą.
Ir pagaliau, tolumoje, aš įžiūrėjau traukinuką,
sustojusį, man regis, už lapijos, konduktorius tarpdury
atsirėmęs rūkė cigaretę.

Tik nepamirškite manęs, sušukau, lėkdama
per daugybę kapų, per daugybę tėvų ir motinų –

Nepamirškite manęs, sušukau jį pasiekusi.
Ponia, tarė jis, rodydamas bėgius,
juk jūs suprantate, kad čia jau pabaiga, toliau bėgių nėra.
Jo žodžiai buvo šiurkštūs, bet žvilgsnis švelnus;
ir tai paskatino mane prašyti dar atkakliau.
Bet jie juk grįžta, tariau, ir pridūriau,
kad bėgiai kuo tvirčiausi, tarsi jais dar ne kartą bus sugrįžtama.

Žinote, atsakė jis, sunkus mūsų darbas: mes susiduriame
su tiek sielvarto ir nevilties.
Jis žvelgė į mane vis atviriau ir nuoširdžiau.
Kadaise aš buvau kaip jūs, pridūrė, mylėjau audringumą.

Aš prabilau į jį kaip į bičiulį:
Na, o tu, tariau, nes jis buvo laisvas išvykti,
argi nenori sugrįžti namo,
vėl pamatyti miestą?

Čia mano namai, atsakė jis.
O miestas – mieste aš pradingstu.

 

Vasaros sodas
1.

Prieš keletą savaičių radau motinos nuotrauką,
sėdi saulėkaitoje, veidas įraudęs, lyg būtų atlikusi žygį ar švęstų pergalę.
Švietė saulė.
Jai prie kojų snaudė šunys, ten snaudė ir laikas,
ramus, nejudąs, kaip visose fotografijose.

Nuvaliau dulkes nuo motinos veido.
Na taip, dulkės dengė viską, jos atrodė man it nuolatinis
nostalgijos ūkas, saugantis visus vaikystės pėdsakus.
Antrame plane – išsibarstę parko suoliukai, medžiai, krūmynai.

Saulė nusileido žemiau, šešėliai ištįso, patamsėjo.
Kuo daugiau dulkių valiau, tuo labiau ilgėjo šešėliai.
Atėjo vasara. Vaikai
pasilenkė virš rožių sienos, jų šešėliai
susiliejo su rožių šešėliais.

Man toptelėjo žodis, susijęs
su visu šiuo judėjimu, su kaita, nutrynimais,
kurie buvo dabar akivaizdūs –
toptelėjo ir taip pat greitai pradingo.
Ar tai buvo aklumas, ar tamsa, grėsmė ar sutrikimas?

Atėjo vasara, o tada ruduo. Keitėsi lapų spalva,
vaikai švietė ryškiomis dėmėmis ochros ir bronzos margumyne.

2.
Šiek tiek atsipeikėjusi nuo šių įvykių,
įdėjau nuotrauką ten, kur ir radau,
tarp senos knygos minkštais viršeliais puslapių,
tie puslapiai daug kur
buvo išmarginti pastabomis, kartais žodžiais, bet dažniau
įnirtingais klaustukais ir šauktukais,
reiškiančiais „sutinku“ arba „nesupratau, keista“ –

Rašalas išblukęs. Tai vienur, tai kitur neįskaičiau,
kokios mintys kilo skaitančiajam,
bet tose dėmėse jutau
skubumą, lyg ašaros būtų papsėjusios.

Palaikiau knygą rankose.
Tai buvo „Mirtis Venecijoje“ (vertimas);
dėl viso pikto įsiminiau puslapį, nes Freudas tikėjo,
atsitiktinumų nebūna.

Taip ta nedidelė nuotrauka
vėl buvo paslėpta, taip praeitis slypi ateityje.
Paraštėse buvo du žodžiai,
sujungti rodykle: „bergždumas“ ir, puslapio apačioje, „užmarštis“ –

„Ir berniukui vaidenosi, kad šitas toks balkšvas, toks mielas
psichologas šypsosi jam iš tolo, moja…“*

---

* Manas T. Mirtis Venecijoje / Vertė Valys Drazdauskas. – Vilnius: Vaga, 1976. – P. 206.

3.
Koks tykus dabar sodas;
joks vėjelis nejudina sedulos lapų.
Atėjo vasara.

Kaip tyku dabar,
kai gyvenimas švenčia pergalę. Gruoblėtos

platanų kolonos
laiko nejudrias
lapijos lentynas,

veja po jomis
vešli, mirguliuojanti –

o pačiame dangaus vidury
begėdiškas dievas.

Dalykai yra, sako jis. Jie yra, jie nesikeičia;
atsakymas nesikeičia.

Kaip viskas pritilę, ir scena,
ir publika; net atodūsis
atrodo kaip įsibrovimas.

Jis turėtų būti čia pat,
žolė nemeta šešėlio.

Kaip ramu dabar, kaip tyku,
lyg Pompėjoj vidurdienį.

4.
Motina mirė praeitą naktį.
Motina, kuri niekada nemiršta.

Ore buvo justi žiema,
iki jos dar daugybė mėnesių,
bet vis tiek ji tvyrojo ore.

Buvo gegužės dešimtoji.
Hiacintai ir obelys
žydėjo sode už namo.

Girdėjome,
kaip Marija dainuoja čekoslovakiškas dainas –

Kokia vieniša aš esu –
štai tokias dainas.

Kokia vieniša aš esu,
nei tėvo, nei motinos,
mano galvoje be jų taip tuščia.

Žemė skleidė aromatus;
kriauklėje gulėjo indai,
išplauti, bet nesudėti.

Pilnačiai šviečiant
Marija lankstė skalbinius;
stangrios paklodės mėnulio šviesoj
bolavo sausais baltais stačiakampiais.

Kokia vieniša aš esu, bet muzikoje
mano sielvartas virsta mano džiaugsmu.

Buvo gegužės dešimtoji,
kaip buvo ir devintoji, ir aštuntoji.

Motina miegojo lovoje,
ištiesusi rankas, jos galva
ilsėjosi tarp jų.

5.
Beatrisė nusivedė vaikus į parką Sidarherste.
Švietė saulė. Lėktuvai
skraidė pirmyn ir atgal virš galvų, taikiai, nes karas jau baigėsi.

Tai buvo jos vaizduotės pasaulis:
teisinga ir klaidinga neatrodė svarbu.

Šviežiai nušveistas, žvilgantis –
toks buvo pasaulis. Dulkės
dar nebuvo nuklojusios daiktų paviršių.

Lėktuvai skraidė pirmyn ir atgal, jie vyko
į Paryžių ir Romą – nenusigausi ten,
jei nepraskrisi virš parko. Viskas turi
praskristi, praeiti, niekas negali sustoti –

Vaikai laikėsi už rankų, pasilenkę
uostė rožes.
Jie buvo penkerių ir septynerių

Beribis, beribis – taip
ji suvokė laiką.

Ji atsisėdo ant suolo, kiek pridengto ąžuolų.
Kažkur tolumoje priartėjo ir nutolo baimė;
iš traukinių stoties girdėjosi įprasti garsai.

Dangus buvo rausvas, oranžinis, senesnis, nes diena ėjo į pabaigą.
Nė menkiausio vėjelio. Vasaros diena
metė ąžuolų šešėlius ant žalios žolės.

Vertė Marius Burokas

 

Lankytojai iš svetur
1.

Jau po kurio laiko, sulaukus
to amžiaus,
kurį žmonės veikiau pamini kalbėdami apie kitus
nei apie save, vidury nakties
suskambėjo telefonas. Jis vis skambėjo,
tarsi pasauliui manęs reikėtų,
nors iš tiesų buvo priešingai.

Gulėjau lovoje, bandydama perprasti
šį skambesį. Jame buvo girdėti
motinos atkaklumas ir skausmingas
tėvo sumišimas.

Kai pakėliau ragelį, kitame gale buvo tylu.
O gal telefonas tebeveikė, tik skambintojas mirė?
Gal tai buvo visai ne telefonas, o durys?

 

2.

Motina ir tėvas stovėjo ant priekinių laiptų
spaudžiant šalčiui. Motina įdėmiai žvelgė į mane,
į dukrą, į moterį.
Niekados nepagalvoji apie mus, tarė ji.

Skaitome tavo knygas, kai tik šios pasiekia dangų.
Vargiai kur apie mus užsimeni, vargiai užsimeni apie savo seserį.
Ir jiedu parodo į mano mirusią sesę, visišką prašalaitę,
tvirtai suvystytą motinos glėbyje.

Tačiau mums, tarė ji, tavęs kaip nebūta.
O tavo sesuo – tu turi sesers sielą.
Po to jie pradingo lyg mormonų misionieriai.

 

3.

Gatvė ir vėlei baltavo,
krūmai apsunko nuo sniego,
medžiai tviskėjo, padengti ledu.

Gulėjau tamsoje, laukdama, kol naktis baigsis.
Regis, tai buvo ilgiausia naktis, kokią teko patirti,
ilgesnė už naktį, kai gimiau.

Visada rašau apie jus, ištariau balsu.
Kaskart, kai sakau „aš“, turiu omeny jus.

 

4.

Už lango, gatvėje, buvo tylu.
Ragelis gulėjo numestas ant sujauktos paklodės,
jo irzlus vibravimas liovėsi prieš kelias valandas.

Palikau jį šitaip,
ilgas jo laidas vingiavo po baldais.

Stebėjau, kaip krentantis sniegas,
užuot aptemdęs pavidalus,
juos gerokai padidina.

Kas gi skambintų vidury nakties?
Negandos skalambija, sielvartas skalambija.
Džiugesys miega it kūdikis.

 

Atminties teorija

Seniai, seniai, kai dar nebuvau tapęs nusikamavusiu menininku, kankinamu ilgesio
ir vis dėlto negebančiu užmegzti ilgalaikio ryšio, gerokai prieš tai, buvau
šlovingas valdovas, suvienijęs ištisą susiskaldžiusią šalį, – šitaip bylojo
būrėja, išnagrinėjusi mano delną. Tau prieš akis, tarė ji,
laukia dideli dalykai, o gal ir nebelaukia, sunku tiksliai pasakyti.
O koks, pridūrė, galų gale skirtumas? Šią akimirką esi
vaikas, įsikibęs būrėjos rankos. Visa kita tėra hipotezė
ir sapnas.

 

Grožinis kūrinys

Kai užverčiau paskutinį puslapį, po daugelio naktų, mane apgaubė
sielvarto banga. Kurgi jie visi prapuolė, tie žmonės, rodęsi tokie
tikri? Kad prasiblaškyčiau, išėjau laukan, į naktį; nejučiomis
prisidegiau cigaretę. Ji žėrėjo tamsoje tarsi laužas, įžiebtas išgyvenusiojo
katastrofą. Kas įžiūrės tą žiburį, tą smulkutį taškelį tarp begalybės
žvaigždžių? Kiek pastovėjau tamsoje, cigaretė žėrėjo ir menko,
kiekvienas įkvėpis kantriai galabijo mane. Kaip visa smulku, kaip
greitai pralekia. Greitai, greitai, tačiau nūn manyje glūdi tai, kuo žvaigždės
niekad netaps.

Vertė Dominykas Norkūnas