literatūros žurnalas

Neringa Butnoriūtė. Medžiojant literatūros chimerą

2021 m. Nr. 5–6

Dovydas Pancerovas. Medžiojant tėvą. – Vilnius: Alma littera, 2020. – 254 p. Knygos dizaineris – Hercogas Wiskė.

Dovydo Pancerovo pavardę jau įpratome sieti ne tik su žurnalistiniais tyrimais, bet ir su politiniais trileriais. Jo knygos – simpatiškas atvejis, kai profesinė patirtis panaudojama nekasdieniškoms istorijoms įprasminti. Taip D. Pancerovo bibliografijoje radosi pasakojimas apie įvykius Ukrainoje „Kiborgų žemė“ (2017), su kolege Birute Davidonyte parašytas „Kabinetas 339“ (2019). Jo kuriami siužetai grindžiami realybėje egzistuojančiais scenarijais ir schemomis, todėl skaitytojas gali patirti realumo ir pavojaus pojūtį, skatinantį vaizduojamą aplinką suvokti sudėtingiau, įvertinti politines grėsmes, atpažinti manipuliacijas, būdingas šiuolaikiniam pasauliui. Toks turinys kūrybingai papildo lietuvių žanrinės literatūros nišą.

Naujausias romanas „Medžiojant tėvą“ labai skiriasi nuo ankstesnių D. Pancerovo knygų. Tai pirmasis jo grynosios fikcijos kūrinys. Nors romano veiksmas taip pat plėtojamas tiriamosios žurnalistikos aplinkoje (žurnalistų kontora „Skarabėjai“ gilinasi į politinės korupcijos skandalą), palengva aiškėja, kad papasakoti detektyvišką istoriją tėra vienas iš D. Pancerovo keliamų tikslų. Ir net nebūtinai svarbiausias.

Medžiojant tėvą“ parašytas su dideliu užmoju sukurti savotišką „hipernaratyvą“, apimantį manipuliavimo tiesa problemą ir „tyrimą tyrime“. Kūrinio siužeto branduolį sudaro tikslinis tyrimas (žuvusio verslininko Dylerto ir socialistų partijos vaidmuo „Belizo popieriai“) ir medžiojamo Tomo Urbono asmenybės skilimo priežastys – ši tiriamosios žurnalistikos garsenybė vaizduojama nevienareikšmiškai, kaip susipainiojęs realybėje šunsnukis. Negana to, šio personažo pasaulis yra komplikuojamas įvairiomis priemonėmis, kurios turi užlaikyti suvokėjo dėmesį, skatinti mąstyti, kiek visa tai yra tikra. Pastangą kurti sudėtingą naratyvą matome netgi pavadinime: viršelyje jis sukomponuotas taip, kad frazė nurodytų į du objektus (galime perskaityti „Medžiojant tėvą“ ir „Medžiojant Ievą“). Nors stilizuotas „dublis“ romano kontekste man pasirodė labiau įmantrus nei tikslingas, galima dvilypė pavadinimo reikšmė nurodo ne į žurnalistą dominantį straipsnio objektą, bet į paralelinius balsus, kurie teikia žinių apie Urbono asmenybę. Taip subtiliai koduojamas romano užmojis – manipuliuojant tiesa kurti literatūrinį žaidimą. Romane esama jį įprasminančių skirtingų pasakojimo modusų: Urbonas nuolat patiria paravizijas (Julio Cortázaras „Žaidžiame klases“ taip apibūdino būvį, kai regi save iš šalies), skaitytojui išduodama, kaip veikėją mato pavieniai liudytojai, su kuriais Urbono santykis yra įtemptas (interviu su tėvu, kolegės Ievos nuomonė ir t. t.). Į dienos šviesą ištraukiami Urbono praeities šešėliai kuria sąlygas narplioti asmenybės skilimą lėmusias socialines traumas, o detektyvišką romaną papildo psichologinei prozai būdingomis savybėmis.

Taip pat verta fiksuoti, kad šįkart D. Pancerovas ketino parašyti tokį kūrinį, kurio raiška būtų visomis prasmėmis turininga, t. y. gyvybe pulsuotų atmosfera, tyrimo dėstymas būtų originalus (romane kaitomos fokusuotės, interviu, vidinis monologas), o kalba – meniška. Kadangi autorius siekė šį painoką pasakojimą perteikti neįprastai, tai skatina atidžiau pasigilinti į raiškos ypatumus.

Tiesą sakant, tokio „hipernaratyvo“ stilius mane stulbino ne kartą, ypač todėl, kad D. Pancerovas norėjo pasiūlyti 3D efektą, o geriausiu atveju išspaudė 2D. Manyčiau, taip nutiko dėl to, kad kūrinio raiška neatlaiko grandiozinio sumanymo.

Užmojis ir rezultatas ženkliausiai prasilenkia, kai autorius persistengia su teksto vaizdingumu. Pavyzdžiui: „Naktis buvo klaiki tarsi prieš laidotuves. O ir šiame miegamajame, kur viso labo stovėjo lova, naktinis stalelis ir drabužių spinta, Olegas Jeremėjus jautėsi lyg ankštame karste. Vos tik panirdavo į seklų miegą, įdūkusios mintys spiečiumi užguldavo jį nelyginant musės upokšnin įmestą lavoną“ (p. 148). Įtampą mėginama palaikyti vaizdingais („literatūriškais“) žodžiais, dėl kurių kiekvienas judesys apauginamas kokiu nors paryškinančiu bruožu. Neretai tai kontrastuoja su aprašoma situacija: perteikiamą nejauką verčia pasigėrėtinu reiškiniu. Tarkime, kitame „Medžiojant tėvą“ epizode konfliktas tarp žurnalistų baigiamas tokiais žodžiais: „Redakcijon plūdo rudeniškas šaltukas, o grindis nuklojo saulės spindulių audinys, marguojantis nuo nulaužtos šakos siūravimo“ (p. 80). Dramą pertraukiantys „estetizavimai“ nuolat virsta įtampos parodija.

Žinoma, panašius pasažus lengva mandagiai nutylėti, nurašant juos autoriaus nepatyrimui. Tačiau kaip tik tokio lygmens vaizdingumas skatina apie „Medžiojant tėvą“ mąstyti plačiau – kaip apie romaną, papuolusį į mitinio įsitikinimo, kas yra prozos meniškumas par excellence, spąstus. Esą prozos vertę formuoja nekomercinis „aukštasis stilius“, kuris lietuvių literatūroje privilegijuojamas pagal jautrumą teksto kalbai ir estetiniam planui. D. Pancerovo pompastiška stilistika rodo, švelniai tariant, keistoką santykį su šiuo mitu, mat primena nekritišką sekimą sodria Vido Morkūno ar Danutės Kalinauskaitės prozos kalba, nors jų rašymo stilių lėmė įvairūs veiksniai – santykiai su lyrine, psichologinio pasakojimo tradicija, kūrybinio brendimo laikotarpis, kai sovietmečiu mokytasi potencialą suteikti būsenoms, atmosferai ir pan. Taip pat šio tipo prozos poetika – viena iš priežasčių, įtvirtinusių lyriškos prozos diktatą, orientavimąsi į didaktiką ir moralines vertybes, kurios nelabai būdingos D. Pancerovo kūrybai.

Romanas „Medžiojant tėvą“ – patrauklus sugebėjimu orientuotis šiuolaikinėje realybėje, pademonstruotu struktūros pojūčiu ir apskritai sumaniais siužetais. Todėl pastangos prisotinti kūrinį įmantravimais kelia klausimų, aktualių visai lietuvių prozai: ar, mąstydami apie prozos kokybę, jos neįspraudžiame į ankštą „literatūriškumo“ narvą? Ką XXI a. literatūroje iš tiesų reiškia sąvoka „meninė prozos kalba“ ir kokią funkciją atlieka meniškumas?

Šio romano kalba atrodo tarsi inspiruota XX a. vertimų, atliktų sinonimų žodyne ieškant tekstą pagerinančių perliukų – rečiau vartojamų, bet nebūtinai natūralių žodžių („tvyksojo akinanti saulės dula“, „žiurksojo“). Taip pat stipriai juntama žiniasklaidos diskurso įtaka, kai įprasta „stebinti“ greito poveikio, akį rėžiančiomis priemonėmis – hiperbolėmis, vaizdingaisiais veiksmažodžiais ar klišėmis („smaragdo spalvos akys virpėjo, lyg skaičiuotų pralekiančio traukinio vagonus“, p. 94). Paradoksalu, bet šiam kūriniui tokia kalba pasitelkiama pagilinti trilerio skaitymo patirtį – niuansuoti, psichologizuoti aprašomą objektą ar tiesiog suteikti atmosferai gyvybės, nors ribotą funkciją atliekančios priemonės atrodo perteklinės ir labai netikroviškai. Stilistinio balasto pasitaiko ne tik neutraliuose aprašymuose, bet ir dialoguose ar Tomo Urbono patiriamose paravizijose. Tokių epizodų gausa romane išryškina problemą, apie kurią garsiai kalbama per mažai – lietuvių prozininkams trūksta išties reiklių redaktorių.

Visa tai svarbu, kadangi žaisti įvairių detalių ir balsų mirgesiu yra vienas iš šio romano, kalbančio apie objektyvumą, tikslų. Juolab pagrindinė drama sukasi aplink Tomo Urbono psichologinę būseną, tarp jo ir kolegų bei šeimos narių tvyrančią įtampą. D. Pancerovas nuolat įtikinėja, kad Tomą vejasi „įnirtę šunys“, tačiau jų – nė padujų, teigiama apie „įgimtą kūniškumo ignoravimą“, bet figūruoja tik ikoniškas darboholiko lietpaltis ir užuominos apie žvynelinę. Visavertiškai atskleisti personažų vidinį pasaulį turbūt yra vienas svarbiausių daugelio romanistų siekių. Šiame romane vidinis Tomo Urbono pasaulis neįtikina, nes perteklinis vaizdingumas pagadina viso statinio tvirtumą. Tokiu atveju nestebintų noras pritarti Jūratei Sprindytei, teigusiai, kad vertingiausia D. Pancerovo trilerio savybė yra atskleistos „politinės manipuliacijos ir verslo užkaborių pinklės“1. Bet aš su tuo nesutinku.

Medžiojant tėvą“ – toks kūrinys, kurio siužetą aptarinėti verta ne tik iš mano pasirinktos perspektyvos (tai šauniai apžvalgose parodė Donatas Puslys2). Šiuo atveju pompastiškas D. Pancerovo romano užmojis pagrįstai stebina didelėmis ir teisėtomis ambicijomis kurti literatūrą, kuri nestovi vietoje, jo silpnybės skatina reikalingus klausimus apie prozos meistriškumą ar net apie žiniasklaidos diskurso įtaką grožinei literatūros kalbai. Rinkdamasis akcentuoti naivokas menines priemones, D. Pancerovas bando maištauti prieš stiliaus skurdumą ir prieš prastą literatūrą, o tai tikrai pranoksta ketinimus kurti lengvai vartojamus tekstus, kuriems dažnai klaidingai priskiriami trileriai. Panašių ambicijų lietuvių literatūroje pasigendu ir aš. Todėl ir norisi paburnoti (juk karantinas!) smalsaujant, ką būsimuose kūriniuose padarys pats Dovydas Pancerovas, jau pademonstravęs, kad nėra abejingas rašymo subtilybėms ir kad pastangų siekti sunkių tikslų jam nestinga.


1 Bernotienė G., Mitaitė D., Sprindytė J. 2020-ųjų biblioteka: uždaryto laiko knygos // Metai. – 2021. – Nr. 4. Prieiga per internetą: https://www.zurnalasmetai.lt/?p=14952.
2 Donatas Puslys. Ką COVID-19 pandemija atskleidė apie kokybiškos žurnalistikos poreikį // LRT. 2020-12-19. Prieiga per internetą: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1301142/donatas-puslys-ka-covid-19-pandemija-atskleide-apie-kokybiskos-zurnalistikos-poreiki
Donatas Puslys. Apie tai, kiek sveria vienatvė, tiriamąją žurnalistiką ir prekybą poveikiu. LRT. 2020-11-27. Priega per internetą: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1285928/donatas-puslys-apie-tai-kiek-sveria-vienatve-tiriamaja-zurnalistika-ir-prekyba-poveikiu

Neringa Butnoriūtė. Iš nenuolankios Gintaro Patacko poezijos

2021 07 16 / Gintaro Patacko kūrybai labai tinka minios, kuri čia pat virsta medžiaga menininkui, įvaizdis. Jau beveik penkiasdešimt metų jis stebi gyvą kasdienybę ne pro darbo kambario langą, bet ir kavinėse.

Danutė Kalinauskaitė: „Atsiranda noras rašyti nuogiau, negailestingiau“

2021 m. Nr. 7 / Prozininkę Danutę Kalinauskaitę kalbina Neringa Butnoriūtė / „Kai sėdu prie kompiuterio, ir sakinys ima klijuotis prie sakinio, ryškėja vaizdas, randasi (nežinau, kaip, kokiu būdu) gyvas nervas – apima namų jausmas…

Neringa Butnoriūtė. Jaunųjų poezija: tarp nihilizmo ir naivumo

2021 m. Nr. 1 / Recenzijoje aptariamos keturios 2020 m. išėjusios poezijos knygos: Manto Balakausko „Apmaudas“, Lauros Kromalcaitės „Mūsų čia niekad nebuvo“, Nojaus Saulyčio „SMS gėlytė“, Ievos Toleikytės „Raudonas slidus rūmas“.

Neringa Butnoriūtė. Nedermę atlaikanti poezija

2020 m. Nr. 10 / Tomas Petrulis. Sterili. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 104 p. Knygos dailininkas – Jurgis Griškevičius.

Neringa Butnoriūtė. Almanachas be ragučių

2020 m. Nr. 7 / Poezijos pavasaris 2020. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos fondas, 2020. – 317 p. Knygos dailininkas – Gytis Skudžinskas.

Neringa Butnoriūtė. Pralaimėjimų groteskas

2020 m. Nr. 4 / Aidas Jurašius. Bibliofobija. – Vilnius: Vaga. – 2019. – 223 p. – Knygos dailininkė – Inga Navickaitė-Drąsutė.

Neringa Butnoriūtė. Pirmosios poezijos knygos: santūrūs analitikai, pasyvus įniršis ir hipsterės epas

2020 m. Nr. 1 / Recenzijoje aptariamos keturios 2019 m. išėjusios pirmosios poezijos knygos: Aisčio Žekevičiaus „Maratonas“, Simono Bernoto „Reivas“, Vaivos Grainytės „Gorilos archyvai“, Ievos Rudžianskaitės „Kita“.

Neringa Butnoriūtė. Metaforomis apaugusi tikrovė

2019 m. Nr. 10 / Ernestas Noreika. Apollo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 109 p. – Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

„Metai“: kokie gi buvo 2019 m. literatūroje ir spaudoje

Kokie buvo 2019 m.? Apie juos literatūroje ir spaudoje pasisako Antanas Šimkus, Laura Sintija Černiauskaitė, Neringa Butnoriūtė, Deimantė Kukulienė, Gediminas Kajėnas.

Neringa Butnoriūtė. „Metų knygos rinkimai“: ko apie save nepasakys kritika

2019 m. Nr. 11 / Ar nėra taip, kad už šį skandalą dalį atsakomybės turėtų prisiimti ir kritikai, literatūrologai, kurie mielai džiaugiasi bendrais literatūros laimėjimais, bet ilgus metus to paties darbo „misijas“ laikė savaime prasilenkiančiu dalyku?

Neringa Butnoriūtė. Kaip literatūroje

2019 m. Nr. 8–9 / Vidas Morkūnas. Pakeleivingų stotys. – Vilnius: Odilė, 2019. – 119 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Daina Opolskaitė: Ištikima kūrybos procesui

2019 m. Nr. 7 / Prozininkę Dainą Opolskaitę kalbina Neringa Butnoriūtė / Rudenį už novelių rinkinį „Dienų piramidės“ (2019) Dainai Opolskaitei bus įteikta prestižinė Europos Sąjungos literatūros premija…