Mantas Balakauskas: „Kartais prieš pasaulį norisi pastatyti visiškai mažą ir nesvarbų eilėraštį“

2020 11 17

Zigmo Gėlės vardo premija už poezijos debiutą, nominacija geriausiai 2016 metų poezijos knygai akcijoje „Metų knygos rinkimai“, palankios literatūros kritikų recenzijos, vertimai į anglų, rusų, slovėnų, italų, graikų kalbas, eilėraščių publikacijos įvairiuose almanachuose – visi šie įvertinimai liudija nemenką susidomėjimą pirmąja Manto Balakausko poezijos knyga „Roma“ (2016 m., leidykla „Versus aureus“). Praėjus ketveriems metams po „Romos“ pasirodymo Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido antrąjį jaunosios kartos poeto eilėraščių rinkinį „Apmaudas“, kuris buvo pristatytas drauge su čiabuku „Vakuumas“.
Apie kūrybinius procesus, oro pilių statymą, tuštumą ir kitas (ne)apčiuopiamas būsenas – Linos Simutytės pokalbis su M. Balakausku.

Teigei, kad pastarieji ketveri metai nebuvo lengvi, o rašyti buvo daug sudėtingiau. Kuo skiriasi Balakauskas, statantis pamatines kolonas „Romai“ ir Balakauskas, giežiantis „Apmaudą“?

Na, aš apmaudo negiežiu, labiau konstatuoju, apčiuopiu kaip auglį, sugaunu kaip pelę slasteliuose. Romą statantis Balakauskas buvo daug labiau tikintis, įsitikinęs literatūros galia keisti aplinką iš esmės. Šiek tiek fanatiškas, truputėlį naivus ir idealistiškas tas 2016 m. Balakauskas. Dabartinis į poeziją žiūri daug paprasčiau ir nekelia jai tikslų kažką iš esmės keisti. Užtenka, kad ji yra ir leidžia man pačiam kartais išsitiesti.

Ar apčiuopus šią būseną norisi ją išstumti, keisti kita, ar svarbiau ją tyrinėti?

Norisi ją ištyrinėti, tada išstumti ir galiausiai pakeisti kita. Labai sudėtinga ilgai gyventi probleminėmis knygos būsenomis. Užbaigus rašyti reikia laiko išvalyti protą nuo nuolatinių knygos nuotaikų atsikartojimo.

Kiek sunkumas rašant antrąją knygą buvo proporcingas lūkesčiams sukurti rinkinį, sėkme nenusileidžiantį pirmajam? Daugiau įtampos sukelia išoriniai ar vidiniai lūkesčiai?

Manau, kad natūraliai nori parašyti geriau, nei atrodo, kad jau esi parašęs. Bet poezija taip paprastai nepasiduoda. Daugiausia įtampos sukelia vidiniai lūkesčiai, kurie kartais rezonuoja su jau esančiais išoriniais lūkesčiais. Viduje save šiek tiek spaudi, o ir iš išorės atrodo, kad egzistuoja spaudimas. Staiga imi viską matyti lyg turėtum akių hipertenziją. Net jei supranti, kad įvairiausi įvertinimai gali būti atsitiktinumas. Nuolat atsieti savęs nuo lūkesčių būtų tam tikras nušvitimas. Manau, kad nelabai įmanoma.

„Apmaudas“ atkeliavo ne vienas. Jį lydi čiabukas „Vakuumas“, galintis praplėsti knygos kontekstus. Spaudoje aptikau straipsnį, kuriame teigi, kad „Apmaudo“ poetiniai vaizdiniai kilo iš bandymo vienu žodžiu išreikšti būseną, kuri, rodos, tave persekioja nuo pat mažumės. Jei „Apmaudas“ įžodina nuo mažens patiriamą ikikalbinę būseną, kokia būsena yra užkoduota „Vakuumo“ sąvokoje? Kiek tuštumos talpina apmaudas?

„Vakuumas“ trumpai svarstytas kaip antrosios knygos pavadinimas, bet atsiradus „Apmaudui“ jis buvo nustumtas į šalį ir netikėtai grįžo man gyvenant Islandijoje. Kaip tik ieškojausi ten darbo, nuolatinė prietema, kylanti koronos grėsmė iššaukė eilėraščius. Juos užrašius pamačiau, kad į knygą jie dėl savo formos ir tematikos tikrai nepateks, tad išėjo čiabukas. „Vakuumas“ – tai būsena, kai esi pakibęs ore. Nei gerai, nei blogai. Jei ištiktų pastarasis variantas, tai galėtum bent atsispirti ir įvardinti sunkumus. „Vakuumas“ – kai tiesiog kybai ir lauki. Grįžęs į Lietuvą ir pataikęs tiesiai į karantiną, užbaigiau juos rašyti ir galutinai suformulavau idėją. O apmaudas talpina labai daug tuštumos ir vidinės tuštybės.

Neslepi, kad „Apmaudo“ kryptį pasufleravo poeto Tadeuszo Różewicziaus knygos pavadinimas „Nerimas“, tačiau tavo knygos redaktorius Gytis Norvilas jos anotacijoje galiniame viršelyje rašo, kad, užuot tyrinėjęs nusistovėjusias nerimo ir nuolatinio jauno žmogaus gyvenimo bei juslių temas, knygoje aprašai laisvės kartos žmogų, jau perkopusį trisdešimties metų ribą. Ar pats pastebi šias nusistovėjusias tendencijas literatūroje? Kaip nerimą atsietum nuo knygoje vyraujančių temų?

T. Różewicziaus knygos pavadinimas pasufleravo, kad galima ieškoti būsenos (bent krypties), kuria reikėtų judėti, norint atitinkamai pavadinti knygą. Manau, kad paties nerimo tema šiuo metu, nagrinėjama labai dažnai. Sakyčiau, kad iš pirmo žvilgsnio tai labiausiai afišuojama būsena. Tačiau, mane domina kai kas kita. Viena kertinių knygos eilučių „Ir nėra jokių mitologinių tamsumų“ reiškia, kad kartais mes, kad ir kiek sunkumų nutiktų, vis dėlto nepatiriame jokių lūžinių būsenų, jokių didesnių traumų, galinčių priversti mus gelbėtis. Kai kurie iš mūsų lėtai ir be jokio triukšmo juda į tolimiausius tolius. Ir nebūtinai ten yra nerimo. Kartais jo nėra. Tas supratimas gali būti didelis apmaudas. Nerimas – plačiai nagrinėjama tema, tad gal sunku tuo patikėti. Bet tokių žmonių yra ir manau, kad visai nemažai.

Priminei apie Virginie Despentes romano „Vernonas Subutexas“ (leidykla „kitos knygos“) pagrindinį veikėją ir jo lūkestį beviltiškoje situacijoje: praradęs gyvenamąją vietą, jis trumpam patiki, kad benamystė taps postūmiu permainoms. Koks literatūrinis herojus galėtų įkūnyti apmaudą?

Jackas Duluzas iš Jacko Kerouaco knygos „Big Suras“. Manau, kad ten apmaudo apstu. Tam tikra prasme nuotaikos smarkiai rezonuoja su mano knygos tekstais. Ir man ta knyga artima. Keliaudamas po Serbiją, Kroatiją ir Slovėniją, turėjau ją su savimi.

Galiniame čiabuko viršelyje teigi, kad jame nugulusius tekstus rašei Islandijoje ir karantino metu Lietuvoje. Kuo karantinas Lietuvoje skiriasi nuo atskirties, patirtos Islandijoje, net jei visada „iš tiesų, esame vieni“¹?

Islandiška atskirtis yra pasirinkimas, o karantinas Lietuvoje – prievolė, be kurios gali nutikti labai daug blogų dalykų. Blogai, kai neturi jokio pasirinkimo, net teorinio. Tad islandiška atskirtis savaime kitokia, nes turi galimybę iš jos bet kada išeiti. Iš karantino, jei esi sąmoningas žmogus, tokios galimybės neturi. Lauki, ir tiek.

Esi svarstęs pasitraukti iš Vilniaus visam laikui? Saulius Vasiliauskas šiam „sprendimui“ užfiksuoti yra sukūręs atskirą albumą socialinėje erdvėje: „Dramatiška akimirka: iš kepyklėlės išėjęs Mantas (kitądien išskridęs į Islandiją) sutiktiems draugams prisipažįsta, kad daugiau niekad negrįš gyventi į sostinę!“

Kaip yra dabar? Koks yra Vilnius ir Balakauskas jame?

Saulius savotiškai pajuokavo. Tad čia jo asmeninė interpretacija. Esu svarstęs ir toliau svarstau, bet virusas kaip ir visiems jaukia planus. Tad išvykimas atidėtas neribotam laikui. Tikiuosi, kad ateityje pavyks išvažiuoti. Dabar gyvenu laukimo nuotaikomis. Vilnius išgyventas ir pilnas atsiminimų, kurių net ir norėdamas negalėčiau pakeisti kitais arba sutalpinti į tą pačią erdvę. Čia nutiko daug svarbių gyvenimo momentų. Tokių svarbių įvykių su laiku santykinai mažėja. Balakauskas Vilniuje yra nuobodžiaujantis ir bandantis užsiimti kokia nors veikla, kuri atitrauktų nuo laukimo ir oro pilių statymo.

Vienatvės, atskirties, nepritapimo (ar vengimo pritapti) temų netrūksta ir tavo knygoje, tačiau eilėraščių žmogus šią distanciją, regis, kuria sąmoningai: „<…> štai vakarais – – – / siunčiu žinutes į kosmosą / nes vis dažniau kažin kas surakina. / tada atrodau sau baisiai juokingas / ir nuobodus. ant manęs nuolat tupinėja maži žmonės / apauti betoniniais batukais, nes didesnių / nepakelčiau“ (p. 50); „<…> eiti į pasimatymus ir taip toliau / ir panašiai. Išties, slapta tikiesi / triuškinančio pralaimėjimo / kad galėtum sakyti: va čia tai jau viskas, / aš nieko nebegaliu padaryti <…>“ (p. 46); „<…> rizikuočiau likti nesuprastas / rizikuočiau likti vienas kaip pirštas / atšaukčiau televizinę realybę / visus su pasimėgavimu ją stebinčius <…>“ (p. 40).
Ar tiki, kad pasirinkę nuošalės poziciją lengviau galime pakelti centre besisukantį egzistencinį absurdą, neretai virstantį Nepriklausomybės kartai būdingais šūkiais „būk geriausia savo versija“, „fake it till you make it“, „viskas tavo rankose“ ir pan.?

Nemanau, kad lengviau. Jei būtų lengviau, tai visi taip ir darytų, o tada nebūtų taip gražiai skambančių šūkių. Kartais nepasirenkame lengvų kelių. Man pačiam gyvybiškai svarbi vidinė rezistencija. Iš ten turbūt kartais ir randasi eilėraščiai. Kartais prieš pasaulį norisi pastatyti visiškai mažą ir nesvarbų eilėraštį.

Savo tekste „Stigma“² permąstai visuomenėje nusistovėjusį įvaizdį, kad „Poetai nedirba, jie rašo ir švenčia gyvenimą, o jei ir dirba kokį darbą, tai tik laikinai“. Taip pat rašai, kad fizinis darbas leidžia smegenims atsigauti, o „Literatūra negali kurti literatūros“. Interviu su Jurga Tumasonyte poetas Aivaras Veiknys prisipažįsta: „Pasitaiko akimirkų, kai, atrodo, nieko ir nebeparašysiu. Tada nerimauju, svarstau, kas apskritai esu – ar statybose dirbantis poetas, ar poeziją rašantis statybininkas?“³ Ar dirbdamas (tiek fizinius, tiek su literatūra susijusius darbus) žymiesi, užsirašinėji mintis, eilučių nuotrupas būsimiems tekstams?

Anksčiau užsirašinėdavau ir labai laukdavau ateinančių eilučių ir eilėraščių. Dabar, kai save geriau pažįstu, tai kartais leidžiu eilutėms išblukti, grįžti kitokiomis formomis. Ilgai jas nešiojuosi ir, jei jos išlieka, tai jaučiu pareigą užrašyti. Bet rašau mažai ir vis mažiau.

Tačiau panašu, kad eseistiką rašai gana reguliariai. Kuo šis žanras tau patrauklus?

Eseistika padeda aiškiau formuluoti mintis ir „tiesinti“ sakinį. Tai gera treniruotė, iš kurios kartais pasirašo neblogi tekstai. Kol nepradėjau rašyti esė, galvojau, kad nesugebėčiau, o dabar imu perprasti niuansus ir po truputėli tobulėju. Esė aiški savo forma ir gali būti visai nepretenzinga bei laisva. Tai man labai patinka, leidžia išsakyti įvairias idėjas. Žanras draugiškas pradedantiesiems.

Kiek laiko užtektų nerašyti, kad pradėtum galvoti, jog nebesi poetas?

Manau, kad poetas yra universali būsena, tam tikras pasaulio matymas. Kitos akys, jei galima taip pasakyti. Gali juo būti neparašęs nei vieno eilėraščio. Lygiai taip pat gali būti pripylęs milijonus eilučių ir nebūti poetu.

Tavo verstos Michelio Houellebecqo esė „Išlikti gyvam. Metodas“⁴ įžangoje negaili kritikos šiuolaikinei literatūrai: „<…> literatūra perdėm išvėsusi. Bekraujė. Niekas nebenori dėti galvos ant trinkos, o ką jau kalbėti apie širdį.“ Ar naujausias savo kartos poetų knygas taip pat galėtum pavadinti bekraujėmis? Kiek pats esi pasiryžęs rizikuoti dėl literatūros?

Kaip ir visais laikais, didžioji dalis poezijos yra paprasčiausias popieriaus gadinimas ir laiko švaistymas. Tad nemanau, kad pasakiau kažką naujo. Kai ką nors kritikuoju, stengiuosi nepamiršti įtraukti ir savęs. Tiesiog norėjau priminti sau ir kitiems, kad kiekvienas darbas reikalauja aukos, jei nori jį gerai atlikti. O tai neretai pamirštama. Anksčiau buvau pasiryžęs rizikuoti daug labiau, tad greičiausiai ir verčiau tekstą, kad nepamirščiau. Iš esmės darau tai, kas man atrodo svarbu ir reikalinga, ir nevengiu pasidalinti.

Literatūrinis projektas „Blunkanti sofa“ nagrinėja šiuolaikiniams žmonėms aktualią nerimo tematiką, pasitelkdamas Lietuvos jaunosios kartos menininkų asmenines patirtis.

---