Neringa Butnoriūtė. Jaunųjų poezija: tarp nihilizmo ir naivumo

2021 m. Nr. 1

Jau kelerius metus stebiu, kaip debiutuoja ir palengva įsitvirtina poetai, linkę kritiškiau reflektuoti socialinius ryšius ir aktualijas. Jų tekstuose dėmesio centre atsiduria bręstanti vidutinybė, netikinti autoritetais, tačiau jai pasaulis iki galo nėra aiškus, sustiprėja įtaigiojo kalbėtojo vaidmuo, tampa įprasta rodyti gyvenimą „natūralų“, be jokių tabu, įvairiapusį ir įgarsintą kasdieniška kalba, nevengiant autobiografiškumo. Kartu tai reiškia, kad poezijoje galbūt labiau skauda, rūpi, jaučiamasi nei filosofuojama ar estetizuojama. Be abejo, tai koreguoja suvokimą, kas šiandien yra įdomi, aktuali poezija, ar ji iš tiesų socialėja, plečia suvokimo ribas, ką ji gali ir kas apskritai yra jos adresatas.
Šioje apžvalgoje aptariamoms 2020 m. jaunosios kartos poetų knygoms galioja minėti klausimai, atsispindi ir bendresnės ypatybės. Jų turinys simboliškai laviruoja tarp nihilizmo ir naivumo – savotiškų stilistinių ir emocinių krypčių. Ši apžvalga ir yra apie tai, kur link jos nukreipia.

Mantas Balakauskas. Apmaudas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 62 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Antroji Manto Balakausko knyga „Apmaudas“ išsiskiria nekonformistine laikysena. Suglobalėjusiame pasaulyje, kurį į priekį veda gerovės poreikis, nesibaigiantys atradimai ir laimėjimai, poetas brėžia griežtą kritinę trajektoriją: „pergalės suknisa kruopščiai planuotą katastrofą“ (p. 46). M. Balakausko poezijoje pralaimėjimas įtvirtinamas kaip anksti įsisąmoninta individo lemtis, tačiau ji nereiškia ramaus susitaikymo. Pavadindamas knygą „Apmaudu“, poetas atskleidžia, kad negatyvią būseną laiko galinga užtaisu. Apmaude glūdi nusivylimo ir pykčio banga, ji kyla dėl priežasties ir turi savo taikinį. Todėl būsena poezijoje nėra vien rezultatas, ji išlieka dramatizmo ašimi ir priemone brutaliai interpretuoti realybę.

Kaip ir debiutinėje „Romoje“ (2016), naujoji knyga „užminuota“ militaristiniais įvaizdžiais ir iš jų kuriamos semantikos. Būtent ji realybę leidžia traktuoti kaip neišspręstą konfliktą tarp individo ir minios. M. Balakausko poezijoje neįvardyto „karo padėtis“ – natūralus subjektą išjudinantis būvis, o ne lietuvių poezijai būdingesnis tiesiog tvyrantis grėsmės kontekstas. Todėl nuolatinį konfliktą šio autoriaus poezijoje sekti yra įdomu: nors galėtų pasirodyti, kad minios persvara akivaizdi, tačiau poetas situacijose linkęs subtiliai perorientuoti galios centrą ir parodyti, kad individas nėra tik didelio mechanizmo detalė. Kai subjektas reziumuoja esąs „tuščias šovinys berniūkščio kišenėje“ (p. 31), neskatinama svarstyti apie jo menkumą. Pralaimėjimas „Apmaude“ gali reikšti partizaniškai pasiektą Pyro pergalę. Tokia „etinė“ laikysena M. Balakauską išskiria iš pastarųjų metų konteksto, koreguodama jį nirtaus autsaiderio tipu.

Būdingoji „Apmaudo“ jėga – pabrėžiamas savarankiškas mąstymas, beprasmybę turinti įveikti vaizduotė, sąmonę išjudinantis nihilizmas („žmogžudystę / aprašyti lengviau nei gėlę / visa savo didybe“, p. 48). Šios priemonės orientuoja tikėtis ne tiek griovėjiško mosto, kiek leidžia apibrėžti menininko laisvės ir orumo ribas. Kita vertus, ne menkiau išduoda M. Balakausko priklausymą sąmoningai rezistuojančių autsaiderių grupelei, o tai reiškia ir nuobodų susipratusių modernistų pranašumą prieš bukinančią „ofiso planktonų“ realybę. Todėl iš anksto visa pergudravęs subjektas užstoja labai svarbų socialinį foną, kuris nurodo į staigų sovietinės visuomenės perėjimą prie kapitalizmo, – probleminius šaltinius, dėl kurių galimai visas maištas ir kyla.

Laura Kromalcaitė. Mūsų čia niekad nebuvo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 74 p. Viršelio iliustracija Eglės Mameniškytės.

„Pirmosios knygos“ konkursą šiemet laimėjusios Lauros Kromalcaitės knygoje „Mūsų čia niekad nebuvo“ aktualus susvetimėjimo ir vienatvės pojūtis. Kitaip nei M. Balakauskas, ši poetė renkasi silpnojo poziciją: akcentuoja naivaus, nesvarbaus, atsitraukusio žmogaus balsą.

Dažnas poetės eilėraštis apima du žvilgsnius į tikrovę. Vienu akylai stebima atšiauri aplinka, kitu fiksuojamas pažeidžiamas savasis „aš“. Abu žvilgsniai kuria nesaugumo atmosferą, realybę sukeičia su sapnu arba sukelia déjà vu jausmą. Tokia strategija tik pabrėžia netikrumą, savaime lemia atsisakymą išgyventi dabartį: „vairuotojas nesupranta / kaip nuvažiuoti į 1995-uosius kraipo galvą“ (p. 13). Taip knygoje „Mūsų čia niekad nebuvo“ išryškėja universali idėja, kad patys tikriausi išgyvenimai yra nuslopinti, nėra matomi viešai, nes neatitinka visiems bendrų dėsnių (pvz., labiau kliaujamasi babos išmintimi). Su šia idėja susijęs ir vienas įsimintiniausių L. Kromalcaitės poezijos įvaizdžių – žmogaus patiriamo chaoso ir nesaugumo palyginimas su antropoceno paveikta ekosistema. Globalią problemą autorė interpretuoja kaip kataklizmą, kuris paveikė ne tik santykį su žmogaus pavergta gyvąja gamta, bet aprėpia santykius tarp žmonių. Prievarta elgtis „žmoniškai“, o ne būti savimi L. Kromalcaitės poezijoje tampa iššūkiu tol, kol nesi kito prijaukinamas (fiksuojamas gyvūnų elgesys, prieraišumo poreikis), kol nepajėgi išgyventi tikros meilės ir geismo („palieti ir liaujasi verkęs“, p. 48).

Knygos stiprybė – ryškiai išreikšta savotiško negyvenimo nuotaika. Ją autorė stengiasi išgryninti kalboje derindama sausą racionalumą ir nutolinimą kuriančias priemones – naudodama subendrėjusius įvaizdžius, alegorinius personažus, vartodama vyrišką giminę, lietuvių kalboje nesiejančią su lytimi. Tokiu būdu tarsi siekiama atsiriboti nuo asmeniškumo, bet neatsisakyti jausmų. Todėl „Mūsų čia niekad nebuvo“ įsimena kaip debiutas, kuriuo mėginama rasti pasaulėjautai adekvačią simbolinę formą.

L. Kromalcaitės poezijoje atpažįstama Jeano Paulio Sartre’o idėja „pragaras – tai kiti“, naudojamasi gerai žinoma egzistencialistų kūriniams artima grėsmės ir izoliacijos simbolika (atsivėrusių sienų, olų, karo be fortų, slegiančios daugiabučio dėžutės), dialogo partneriais tampa bebalsiai dramų personažai – mergaitė, prostitutė, kostiumuotas klounas. Tačiau net tada, kai pabrėžtinai nevaidinama, nereikšmingumu įtikėjusiam subjektui dekoracijos lieka simboline priebėga ir kančios patyrimo vieta, kur kafkiškos metamorfozės nevyksta, o darna neatrodo įmanoma. Naudojantis žinomomis klišėmis kuriamos susitaikymo su negyvenimu aplinkybės: „prisiminsiu savo pirmąją plytą pradėjusią visa tai / <…> / ir vėl pradėsiu statybas“ (p. 22), „sako labai stipriai melskis / ir praeis // tikėjau kažkada visu šituo“ (p. 40). Tai kelia klausimą, ar neindividualizuotos simbolikos ir abstrakcijų pakanka sukurti iš tiesų autentiškam santykiui su pasauliu, pranešti ką nors netikėto? Šia linkme rizikingiausias tekstas – knygos apoteoze laikytinas ciklas „Timis – klounų karalius“. Jo personažas triksteris Timis yra priešingybė pasyviems negyvenimą teigiantiems tekstams: nors nekalba, šaltakraujiškai vykdo sąlyginį teisingumą, pelno regalijas, griauna ir užkariauja. Vis dėlto „Epiloge“ šis fiktyvus maištininkas galiausiai nuginkluojamas pasakotojos subjektyvių simpatijų ir demaskuoja tai, ko idealistiškai norisi, bet eilėraščiams stinga – bent trupučio tekstų anemiją ir rimtį prablaškančios žaismės.

Nojus Saulytis. SMS gėlytė. – Vilnius: Kitos knygos, 2020. – 74 p. Knygos dizaineris – Mykolas Saulytis.

Nojaus Saulyčio debiutinė knyga „SMS gėlytė“ galėtų būti įrodymas, kad kai kuriems kūrėjams svarbu sulaukti savo laiko. Šiandien laikytina madinga, ne visai konvencine poezija per dešimt metų keitėsi nežymiai, į knygą atrinkti tekstai, kurie geriausiai reprezentuoja jo kūrybą. Taikliai parinktas raktinis „SMS gėlytės“ konceptas orientuoja, ko galima tikėtis iš N. Saulyčio poezijos: srautinės komunikacijos situacijų, iki naivumo supaprastintos kalbėjimo manieros, buitinių reikalų. Knygoje šią strategiją papildo nuotraukos iš asmeninio archyvo, jomis kuriamas įspūdis apie poezijos dienoraštiškumą – kasdienybės fiksavimą.

„SMS gėlytės“ esmę sudaro tai, ką standartiškai laikytume jaunatviškumu. N. Saulyčio tekstai įtraukia į bręstančio žmogaus regėjimo lauką, sudarytą iš paaugliško nerūpestingumo, psichodelinių patirčių, susižavėjimų ir išsiskyrimų, atrandamo seksualumo, maišto prieš religiją (susiduria įvairios konfesijos ir išpažįstamas pasaulietiškumas) ir pan. Ši knyga savo tematika šiek tiek artima Dovilės Bagdonaitės „Mėlynojo banginio širdžiai“ (2016), kuri turbūt ir sąmoningai pasižymėjo technine ir mentaline nebranda – negrabiu rašymu, atsainiai jaunuolišku neišmanymu, hipsteriškais „laisvės vaikų“ kartos, gimusios po Lietuvos Nepriklausomybės, įvaizdžiais ir televiziškai socialinėmis problemomis. Tačiau šalia jos N. Saulyčio poezija atrodo žymiai laisvesnė, visų pirma todėl, kad nepančiojama išankstinių įsivaizdavimų, kas yra „teisinga“ poezija. Jei šio autoriaus rašymo stilistika gali atrodyti nuspėjama, turinys – ne, nes tekstai dažniausiai nėra specifiškai konceptualūs, nebūtinai psichologizuoti, nesuvedami į išmintingas tezes, žodžiu, tokie, kokių nepavadintume tradiciniais.

N. Saulyčio poetiką grindžia gyvas kalbėjimas, adresuojamas menamam geismo objektui (tiesa, kartais adresatas konkretus). Tačiau subjektas triukšmingame pasaulyje pirmiausia kalba vienas, o teksto drama priklauso nuo to, kiek yra vilties, kad vienišas sąmonės srautas virstų dialogu, kad šis galiausiai realizuotųsi fiziniu arba seksualiniu kontaktu. Knyga nustebina emocijų spektru – nuo beribio laimės ir grožio išgyvenimo (o tai gana reta poezijoje), ilgėjimosi iki kankinančios bejėgystės, saviplakos, pykčio. Situacijos, sudurstytos tarsi iš atsitiktinių objektų stebėjimų, asociatyvių susivokimų „čia ir dabar“, nuolat priartėja prie ribos, skiriančios realybę ir nebūtinai realizuotus troškimus:

Blondinė raudona ryškia
suknele. Atrodo greičiau
subrendusi už kitas, nes jos
krūtys gan didelės, o klubai
iš viso geri. Tiktai balsas
spigus, sakyčiau.
Ji užtat super atrodo
pridėjus didelį juodą canoną
sau prie akių, viena ranka
prilaikanti plaukus.

Jai dar pavyks. (p. 22)

Cituotas kičinis vaizdas stebėtoją beveik įtikina pastangomis atitikti susikurtą įvaizdį, nes stebima specifiškai. „SMS gėlytėje“ nuolat vyksta intensyvi savirefleksija, o užslėpta emocija nėra vienaplanė – čia nuolat laviruojama tarp kančios ir vilties, nuodėmės ir išpirkimo, skatinančių toliau puoselėti iliuzijas. Kadangi taisyklingo buvimo ir atrodymo problema svarbi ir kalbėtojui, jį gelia ir guodžia net banaliausi dalykai.

Taigi N. Saulyčio poezijoje tik iš pirmo žvilgsnio viskas aišku ir nerimta. Pasirodo, kad dažnai dirbtinai pozuojama, o naivumas tėra kaukė, skatinanti kartoti saugias intonacijas, kurios išryškina tvardomą jautrumą („nesuprantu / kas per paranoja / lyg dar vakar nebūtum / laikiusi mano rankos“, p. 42). Naivumas padeda į pasaulį žiūrėti be išankstinio nusistatymo, tarytum nieko nereikalaujant iš aplinkos, tačiau tekstuose nuolat susiduriama su problemomis, kurios kalbantįjį inicijuoja į suaugusiųjų realybę (artimojo mirtis, diplomų įteikimo ceremonija, hormonų audros ir pan.). Tad „SMS gėlytė“ siūlo atrasti, kaip sudėtinga yra gyventi.

Ieva Toleikytė. Raudonas slidus rūmas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 70 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Ieva Toleikytė debiutavo magiškajam realizmui artima proza „Garstyčių namas“ (2009). Tada jos kūryboje buvo akivaizdi pastanga prisijaukinti idėją apie mirtį, nuojautą, kad gyvenimas dar ne viskas, ką pažįsti. Po vienuolikos metų pasirodęs Jaunojo jotvingio premija jau apdovanotas poetinis debiutas „Raudonas slidus rūmas“ – daug realistiškesnis, tačiau nepraradęs magiškumo.

I. Toleikytė neslepia, kad „Raudoną slidų rūmą“ paveikė Giedrės Kazlauskaitės išpažintinė poezija. (Iš tiesų galima pastebėti ženklų, kad šį modelį ji pritaikė ir savo poezijai.) Jau įvadiniame knygos tekste atsiskleidžiama, kad kalba save „prigavusi“, analizuojanti, savo silpnybes ir simpatijas pažįstanti subjektė su kūrybos „stažu“. Ji neieško autentiško pasaulėvaizdžio, nes jį jau suformavusi. „Raudoname slidžiame rūme“ autobiografiškumu žaidžiama formuluojant išgyvenimams alternatyvą, pvz., kai kuriuose tekstuose kuriama savarankiška fantastinė, mistinė ar nerealistinė atmosfera, kuri subjektę ištapatina iš kasdienybės, o išgyvenimą švelniai priartina prie stebuklinio pasakojimo logikos. Lankytis neįmintose, sulaukėjusiose kapinėse I. Toleikytės subjektei įprasčiau, nei kalbėti apie apsilankymą kavinėje, domėtis groteskišku viduramžių menu ar „X failais“ yra įdomiau nei dienos įvykiais. Knygos skaitymo intrigą kelia kalbėtojos balse juntamas gyvas geismas tyrinėti ir stebėtis tuo, kas įprastai kelia nemalonius potyrius (yrantys kūnai, parazitai, pūvantis vanduo ir pan.). Tame susidomėjime išnyksta kraštutinumai, numaldomi prieštaravimai ir tik įdėmiu žvilgsniu fiksuojami charakteringi niuansai („tas vanduo tikrai nešvarus, bjauriai maistingas“, p. 36), nes suvokiama, kad unifikuotas grožis, standartai yra kaip romantikų drobės, „į kurias sunku rimtai žiūrėti“ (p. 27). „Raudoname slidžiame rūme“ joks reiškinys neatrodo paviršutiniškas ir iš karto atstumiantis. Viena vertus, tai ir pačiai kalbančiajai leidžia save matyti ne kaip aukštesnę planetos rūšį, o kaip nedidelį organizmą, kurį veikia tie patys gamtos biologiniai ritmai. Kita vertus, tampa fonu jos svarstymams apie asmeninį ribotumą, meilę, laikinumą, o savąjį keistumą skatina priimti kaip vertingąją savybę.

I. Toleikytės poezijoje kliaujamasi idėja, kad egzistuoja tai, ką atpažįsti, kuo esi įsitikinęs, patikėjęs. Visatos ir žemės „paslaptys“ paaiškinamos naudojantis dviem kūrybingais pažinimo šaltiniais: objektyviomis mokslo žiniomis (biologijos, anatomijos, antropologijos) ir fantasy žanrui būdinga lakia vaizduote („tuomet sfinksai užsimerks / ir deimantiniai jų akių lazeriai / tavęs nepalies“, p. 34). Tai originalus būdas sutaikyti intelektą su neracionaliais pojūčiais, materializuoti potyrius („bučiavo petį, o iškando gabalą širdies“, p. 28), tačiau viso to nesuplokštinti. Įspūdį daro tai, kad I. Toleikytės jautri subjektė nėra naivi, ji įsisąmoninusi subjektyvumo ribas ir tekstuose jomis naudojasi. Pavyzdžiui:

raudočiau eidama iš mugės, arba sutrėkšta spūstyje (iš tiesų taip buvo)
ant svetimo mėlyno sintetinio švarko
(ak, kad mano ašarų druska išėsdintų jame skyles!
dėl buko godulio, lėkštumo) (p. 37).

Situacijos vertinimas dvikryptis – asmeniška nuoskauda netikėtai pereina į besaikio, neorganinio vartojimo kritiką, o ši dėl subjektyvaus konteksto nenuskamba didaktiškai. Asmeniniai suvokimai dažnai išlieka nekonvencionalūs, neracionalūs, galbūt turi „oranžinį kailį su dantukais“. Todėl nenublanksta subjektyvios I. Toleikytės vaizduotės pagimdyti fantomai ir galimybė skaitant knygą suprasti jų veikimo dėsnius. Ką gali žinoti, gal rasi kaip atkerėti savo netobulumą? „Raudonas slidus rūmas“ išsiskiria jautriu ir pozityviu poetės „tyrimu“, kaip tai padaryti.