Neringa Butnoriūtė. Nedermę atlaikanti poezija

2020 m. Nr. 10

Tomas Petrulis. Sterili. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 104 p. Knygos dailininkas – Jurgis Griškevičius.

Prieš kelerius metus pirmąja knyga „Triukšmo gyvatė“ debiutavęs Tomas Petrulis atsiskleidė kaip savas temas, individualų kalbėjimo būdą išgryninęs poetas. Savo kūrybinę veiklą jis įvardijo „pastanga rašyti religinei artimą poeziją“. Jo eilėraščiuose vaizduotė pajėgė kaityti du režimus: kasdienybėje šventvagiškai įžvelgti krikščioniško dvasingumo apraiškų, sakralioje aplinkoje – profanišką niekšystę. Nors sprendimas nešvankybę šelmiškai sulieti su krikščioniškais motyvais poezijoje apskritai nėra naujas, dėl netipinės naivokos dikcijos, veržlios vaizduotės išprovokuoto absurdo T. Petrulio tekstai stipriai išsiskyrė lietuvių poezijoje, net neoficialiai įtvirtino jo kaip „pošlybių dainiaus“ įvaizdį ir taip, deja, gerokai susiaurino kūrybos suvokimą.

Naujoji knyga „Sterili“ atrodo labiau išgryninta nei ankstesnioji, kartu joje daugiau radikalaus filosofavimo bei pornografiškų vaizdinių. Į ją įtrauktas ir skyrelis eilėraščių iš debiutinės elektroninės knygos „Triukšmo gyvatė“. Visuma sudaro kontekstą norintiems atidžiau įsiskaityti į tai, kas poetui kūryboje rūpi.

T. Petrulio poezija atrodo nepatogi per se, tačiau ne todėl, kad būtų tipiškai maištinga, avangardiška ar keltų panašius tikslus kūrybai. Joje visai nešiurkščia, o tarsi naivia kalba įgarsinamas pasaulis, apie kurį nepatogu kalbėti. Panašiai kaip antikiniuose anakreontiniuose eilėraščiuose, T. Petrulio poezijoje daug Eroso siunčiamų išbandymų. Įvairūs gundymai „Sterilioje“ susieti su krikščionišku kankinystės kodu: subjektas, natūraliai veikiamas dirgiklių, savaip liudija „nuopuolius“ ir „nušvitimus“, patiriamus šiuolaikiniame pasaulyje. Nusidėjėlio sąmonė pasaulį aktyviai interpretuoja kaip simbolišką leidimų– draudimų sistemą (dažnas šviesoforo motyvas, sutikimo ir neigimo situacijos), ieško ją patvirtinančių ženklų. Todėl „Sterilioje“ nuolat aktuali ribos peržengimo problema ir iškyla universalūs klausimai apie individą gniaužantį normalumą, racionalumą, lytiškumą, toleranciją, atvirumą ir kita.

Petrulišką kankinystę sunku prišlieti prie kančią sutaurinusios lietuvių poezijos atvejų. Tai padaryti būtų sudėtinga pirmiausia dėl to, kad subjektas yra savęs aiškiai neapsibrėžęs, išlieka lyg „kitas“ („mano aš“, „balsų balsai“, „mamytė, kuri ištraukia save iš savęs lyg dukrytę“ ir pan.). Subjekto sąmonė pristatoma kaip terpė, kurioje kažkas nepaliaujamai vyksta:

„tu linksėk apsimeski rimta“
kartojo man mano mintis
ir galvojo kad kalba su ja
nepažindama mano lyties (p. 37);

kad tai stoviu ne aš kad tai stovi tik jis
prisidengęs manuoju prisidengęs savuoju vardu (p. 76).

Todėl nusitolinęs, nesuasmenintas kalbėjimas nėra drastiškas mėginimas išreikšti savo tiesą. T. Petrulio poezijoje – tai veikiau sąlyga aktyviai pažinti ir įsigilinti į tikrovę.

„Sterilioje“ sukurta nusidėjėlio kankinystė pilna neprisitaikymo, „kūno aukos“ iš kančios ir iš malonės, fantazijų, iš pirmo žvilgsnio neracionalių gėrio–blogio akistatų, įterpiamų Biblijos figūrų. Visa tai T. Petrulis aprašo iš apmąstančiojo pozicijų, kai visi reiškiniai pakelti į metaforos, alegorijos lygmenį. Todėl tekstuose svarbūs ne tiek realybėje nutikę absurdiški įvykiai, kiek „psichiniame interjere“ (poeto pamėgtas apibūdinimas) fiksuojamas idėjų ir reikšmių žaismas („bet kalba o kalba ką daryti su ja / ką daryt su kalbos problema?“, p. 26). Tai lemia vieną didžiųjų T. Petrulio poezijos stiprybių – už asmeniškas išpažintis ir išmintingas atvertis čia svarbesni suvokimai, išprovokuoti įvairių santykių tarp reiškinių, ir pats pažinimo procesas.

Prigimtinį nuodėmingumą akcentuojanti T. Petrulio poezija išsiskiria jusliškumu, dėl kurio jo tekstų neapkaltinsi davatkiškumu ar dogmatizmu. Tarsi sekdamas Evangelijos mintimi, kad „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas“ (Jn 1, 1), kuris vėliau tapo kūnu, poetas kalbą traktuoja kaip „įkūnijimo“ (reprezentavimo, išviešinimo) įrankį. Pavyzdžiui, Dievas iš tikrųjų atrandamas savyje, t. y. vaizduojamas fizinio kūno viduje, muziejaus lankytojai regimi lyg vaikštantys po hipotetinio vyro gimdą. Fiziologizuotas dvasingumas, pažinimas apeliuoja į intymų tikėjimo ar atradimo aktą, tačiau kartu leidžia pabrėžti, kad po fiziniu mechanišku kūnu (mėsos lėlių, gyvuliškumo ir pan.) slypi neracionalūs geismai. T. Petrulio poezijoje nuolat atskleidžiama, kaip šie du poliai sudvejinami. Materializuotos įvairios jų kombinacijos sukeistina tikrovę ir grindžia psichoanalitišką žiūrą: kalbėjimo taikinį verčia aistros objektu, o komunikaciją – erotizuotu kūnišku sąlyčiu (dažnas rijimo, apžiojimo, skverbimosi veiksmas, beje, parodantis sąsajas su kalbėjimu). Tad nusidėjėliškoje paradigmoje versti žodį kūnu reiškia ne tik dievišką aktą, bet ir perversišką veiksmą, o tai praplečia įprastą taurios kankinystės suvokimą.

Įdomu, kad su Eroso išdaigomis ir kūniškumu sietinos kasdieniškiausios patirtys T. Petrulio poezijoje gana dažnai aprašomos korektiškai. Pavyzdžiui, apie geidulingumą kalbama kaip natūralią „gamtos“ sritį, apsišlapinimą įprasmina „salsva tulpė“. Todėl, rodos, nieko vulgaraus iš tiesų nepasakoma. Nedermę suspenduoja konservatyvus estetizavimas, o dirgina sukurtas kontekstas ir nusistovėjusios konotacijos. Riba tarp grožio ir nekorektiškumo yra viena iš tipinių T. Petrulio poezijos ašių, atskleidžiančių nedermę. Viena vertus, prislopintos sritys jas poetizuojant „legalizuojamos“ ir koreguojama jų samprata (dažnai vulgarumas siejamas su žmogaus švelniąja puse), kita vertus, akivaizdu, kad rašant egzistuoja įvairūs tabu, o bet koks ornamentavimas – disciplinavimosi pasekmė.

Tai viena įdomiausių ir perspektyviausių T. Petrulio poezijos pusių, kadangi nemaža dalis eilėraščių kalba apie pastangą užmegzti kontaktą ir apmąstyti jo komplikuotumą. Religinis išgyvenimas poeto kūryboje tapatus erotiniam dėl galimybės intymiausiu būdu patirti esmę, suvokti save anapus kasdieniškų vaidmenų, patirti epifaniją. Vis dėlto būtent todėl, kad netenka savęs riboti žodžiais, priartėti prie religinio objekto subjektui lengviau, nei kontaktuoti su kitu žmogumi. Kaskart pasirodo, kad nieko nėra savaime suprantamo:

sėdėti tarp kruasanų
tarytum apgultoj vietoj
ir laukti mirtino smūgio
o galbūt net savęs
nukryžiavimo
kol vyksta lūpų žaidimas
lyg tarp lenkų ir turkų
kareivių –
kai jinai man vos vos
nusišypso
aš jai irgi vos vos
nusišypsau („begalybė“, p. 39).

Būtinybė kurti verbalinį kontaktą verčia griežtai interpretuoti tikrovę, skirtingas kalbas, konvencijas, taikytis ir rinktis poziciją („galvos dažniausiai būna / tik „už“ arba „prieš“ galvos / bet retokai slėpynių galvos“, p. 55). T. Petrulis eina kitu keliu – mėgina kišti „kumštį / ten į tarpą tarp mūsų / mums abiem taip staiga / atsivėrusį“ (p. 64). „Sterilioje“ labiau užaštrinti tie tekstai, kuriuose atsitraukiama nuo intymių epifanijų, egzistencijos įrodymų paieškos ir pereinama prie socialesnių temų – iki absurdo kritikuojami diskursai kaip mąstymą kontroliuojantys galios įrankiai: „į ką iškeistum kiaulieną / jeigu neliktų kiaulienos / vidurinės klasės paršiuk <…> užuot gelbėjęs brolius / verčiau jų šiek tiek paragautum“ (p. 67), „tvarkos!“ / ir staiga eskalatoriumi nusileido tvarka / ir suvilgė tvarkdarį švelnios jos lūpos / <…> nes glamonė tvarkos / juk tvarkingąjį varo iš proto ir neleidžia nuo jos atsimesti“ (p. 24). Tokios perversiškos, sutrikdančios vizijos, nukreiptos į mąstymą prievartaujančias idėjas, meinstryminį diskursą, atrodo išties nusidėjėliškai („savo valią pajunki ir reaguoki į jį / kaltas kaltas esi kad nenori reaguoti“, p. 25). Taip norisi manyti ne todėl, kad T. Petrulis imituotų radikalumą – jo poezija iš esmės tokia yra.

„Sterilioje“ – daug ribas peržengiančios abejonės, kankinančio nedermės suvokimo. Dar iki kalbos iš principo joje priešinamasi bet kokiam konvencionalumui, baigtinei tapatybei. Šio prieštaravimo plėtotę knygoje galima vadinti radikalia ne todėl, kad poetas renkasi grubesnę (vulgaresnę etc.) kalbą ar kad apsiriboja vien užaštrintu (neva kritišku, maištingu) santykiu su tikrove. Dalis jo poezijos tekstų išties santūrūs. Reikšminga, kad T. Petrulis poezijoje atskleidžia, kad pajėgia priimti minties iššūkius, grumiasi su fundamentaliomis problemomis ir į kūrybos teritoriją iš tiesų sugeba įsileisti filosofinę dimensiją. Toks atvejis lietuvių poezijoje ne toks jau dažnas, todėl labai išsiskiria tiek iš poetų mėginimų pademonstruoti socialią laikyseną, tiek iš filosofavimo, kuris poezijoje įsivaizduojamas kaip akimirksnio nušvitimo, savaime suprantamos išminties išlydis.

Be jokios abejonės, poetui galima prikišti ne visada rišlią dikciją ar kad užmojai ne visada sėkmingai iškomunikuojami. Vis dėlto padaryta visai nemažai, kad kiltų klausimas, o ką šia linkme T. Petrulis dar sugebės poezijoje nuveikti, kai kankinystė ir įvairūs radikalumo lygiai išmėginti, o kitų lūkesčiai – suformuoti. Kita vertus, bendrame jaunųjų poetų kontekste Tomo Petrulio siūloma poezijos patirtis ir sužadintas skaitytojo smalsumas – jau yra labai daug.

 

Recenzijos rašymą remia Lietuvos kultūros taryba