literatūros žurnalas

Viktorija Prėskienytė-Diawara. Gyvenimo vingiai

2020 m. Nr. 8–9

Rašyti savo gyvenimo istoriją – sudėtingas dalykas. Prisėdus prie kompiuterio apima toks jausmas, tartum praeitis savaime atgis. Bet iš tikrųjų viskas klostosi kitaip – ji atsinaujina, prisikelia, šmėkšteli kaip šešėlis, užkrenta kaip griūtis, sėlina iš slaptų atminties kertelių, maišosi tarpusavyje, kaitaliojasi. Mat nei mano, nei kitų žmonių atmintis nėra filmavimo kamera, tiksliai užfiksavusi praeities įvykius. Smegeninė tik savotiškai juos atgaivina iš tikrovės fragmentų, kurie lengvai pažeidžiami ir trapūs. Kaip ir mano gyvenimas. Manai pasirinkusi tiesų kelią, bet jis netikėtai iškrypsta, nuvingiuoja kita kryptimi, ir kai atsikvoši, kad nuklydai, – per vėlu grįžti – per toli nukeliavai ir ne į tą pusę. Ir taip…

Čia spausdinamuose atsiminimų fragmentuose – mano pirmieji gyvenimo metai pokario Vilniuje.

 

Atėjau į pasaulį šaltą, gūdžią 1942 metų gruodžio dvidešimt pirmosios naktį Vilniuje. Lietuva buvo okupuota Hitlerio armijos. Mano tėtis Viktoras Prėskienis, dzūkas iš Puvočių kaimo netoli Merkinės, ir mama Aldona Žaltauskaitė, žemaitė iš Gaugarių kaimo netoli Akmenės, tikiuosi, buvo laiminga pora, susituokusi iš meilės. Bet aš, žinoma, nieko iš tų laikų neprisimenu. Kiek žinau iš mamos pasakojimų, mano tėtis slapstėsi nuo vokiečių. Jis buvo komisaras pirmosios sovietų okupacijos metu, o tokius vokiečiai gaudė ir sodino į kalėjimą. Kada gestapas jį vis dėlto pagavo, jo mama, mano babytė, ištraukė jį iš gestapininkų nagų už statinaitę medaus. Seneliai Puvočiuose laikė bityną ir mama, pasakodama man apie pirmuosius mano žingsnius, prisimindavo, kiek baimės apturėjo, kai aš nupėdinau į bityną ir įkišau pirštuką į avilio landą. Matyt, jau nuo gimimo, kaip sakydavo mano kita babytė, mamos mama, buvau „cekauna Zosė“. Tėtis tada mane čiupo į glėbį ir jo mama visą naktį dėjo kompresus, girdė visokių žolelių arbatėle. Atsigavau. Iš tuometinių nuotraukų matosi, kad buvau rubuilė ir su labai iškrypusiomis kojomis. Kai nusikalsdavau ir mama negirdėdavo, teta mane vadindavo „velnio išpera“ ir šaukdavo, kad nepasikeičiau nuo pačios ankstyvos vaikystės: jau tada, vos tik pradėjusi vaikščioti, vis bandydavau pasprukti nuo suaugusiųjų ir susipažinti su pasauliu pati. Mama ir teigė, kad mano pirmieji ištarti žodžiai buvo „as pati“, o ne kaip įprasta „mama“ ar „tėtė“.

Karas ėjo į pabaigą, ir mano tėtis, pražūtingas idealistas, šventai tebetikėjo didingos utopijos magija – Sovietų Sąjungoje kuriama „šviesia“ žmonijos ateitimi, kur nėra nei turtuolių, nei vargšų, pasakiška lygybe, ir kur net melžėja, anot Lenino, gali valdyti valstybę. Kada žmogus kuo nors šventai tiki, jokie argumentai negali pakirsti to jo tikėjimo. Net akivaizdūs faktai. Masiški lietuvių vežimai į Sibirą pirmaisiais Lietuvos okupacijos metais, į kuriuos pakliuvo jo vyriausias brolis Bronius su žmona Ona ir mano pusbroliu Algiu, tėčio buvo traktuojami kaip nesusipratimas, priešų bandymas sukompromituoti vadą – Staliną. Jis buvo įsitikinęs, kad tai daroma už „vado“ nugaros, jam nežinant. Viktoras Prėskienis nebuvo vienintelis toks įtikėjęs „pranašų-revoliucionierių“ skelbiamomis „tiesomis“. Ant tos meškerės užkibo nemažai rašytojų, mokslininkų, menininkų įvairiausiose pasaulio šalyse. Ir net dabar, po sovietų imperijos žlugimo atsiranda tokių „tikinčiųjų“.

Laukė sūnaus, bet gimiau aš, mergaitė. Nusprendė mane pavadinti Viktorija, nes kas žino, ar dar turės vaikų. Bet kai po trylikos mėnesių gimė mano broliukas – jį taip pat pavadino Viktoru. Kai dabar pagalvoju – plaukai šiaušiasi – man buvo tik keturi mėnesiai, kai mama vėl pastojo. Bet nieko nuostabaus – tais laikais moterys buvo įsitikinusios, kad kai maitini kūdikį krūtimi, negali pastoti. Deja…    

Tėtis buvo dešimčia metų vyresnis už mamą, amžinas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studentas, studijavęs tai lietuvių kalbą ir literatūrą, tai chemiją, tai ekonomiką ir nieko nebaigęs, nes dažniau tupėjo cypėje nei universiteto auditorijose. Kartu su Antanu Sniečkumi kalėjo IX forte. Jauniausias Prėskienių sūnus. Iš trijų. Pirmasis – Bronius – turėjo likti ūkyje, vidurinysis – Jonas – buvo išleistas į mokslus – tapo matematikos mokytoju gimnazijoje, o trečiąjį, mano tėtį, svajojo matyti su sutana, laikantį mišias bažnyčioje. Bet sovietai dar keturiolikmečiui berniokui išplovė smegenis stebuklingomis pasakomis apie tariamai laimingą gyvenimą pas juos, esamą lygybę ir visų piliečių materialinę „gerovę“. Kaip ir daugelis, patikėjusių komunizmo idėjomis, mano svajotojas tėvelis priėmė jų melu persmelktą pasaulį už tikrovę. Grįžus „nugalėtojų“ armijai ir antrą kartą užgrobus Lietuvą, Viktorą Prėskienį areštavo ir už tėvynės išdavimą nuteisė dešimčiai metų kalėti Vorkutoje. Ne be reikalo sakoma, kad revoliucija „suryja“ savo kūrėjus, tuos naivuolius, šventai tikinčius žemėje „sukurti“ rojų. Valdžią gi pasigrobia oportunistai ir jų „rojų“ paverčia pragaru.

Mama likosi viena, dvidešimt dvejų metų, su dviem mažyliais ant rankų – man buvo dveji, o broliukui – vieni. Be profesijos, baigusi tik Telšių mergaičių mokyklą. Tie keli buvę tėvo bendražygiai, kurie slapčia išdrįso palaikyti su ja santykius, patarė mamai skubiai išsiskirti su „tėvynės išdaviku“, nes kitaip ir jos laukė toks pats likimas, o mūsų – sovietiniai vaikų namai. Skyrybos buvo fiktyvios, nes mano mama, savo laimei nelaimei, visą gyvenimą mylėjo vienintelį vyrą, ir tai buvo mano tėvas. Iki jo sugrįžimo iš Vorkutos visa jos kasdienybė buvo siuntinių siuntimas jam į lagerį, ašaros skaitant jo laiškus bei atsakinėjant į juos. Ir dar vaikų fotografavimas, t. y. manęs ir broliuko, ir tų nuotraukų persiuntimas jam.

Mano mama, Aldona Žaltauskaitė-Prėskienienė, buvo labai graži jauna moteris. Mėgo puoštis, madingai rengtis. Jos galvą vainikavo kasų karūna, na, o suknelių ir batelių prieš areštuojant tėvą ji turėjo begalę, o paskui, kad galėtų mus išmaitinti, pamažu buvo priversta viską parduoti. Kaip ir papuošalus. Man ypač patiko viena plytų spalvos vilnonė suknelė su pakeltais peteliais ir rankovėmis, nuo pečių per visą ilgį nusagstytomis sagutėmis, aptrauktomis tokia pačia medžiaga. Mama sukosi rašytojų, dailininkų, juristų draugijoje tarp tų tikrųjų Lietuvos intelektualų, kurie, frontui traukiantis, ar nesuspėjo pabėgti į užsienį, ar dar tikėjo, kaip mano tėtis, sovietų „šviesia“ žmonijos ateitim – komunizmu. Buvo ir tokių, kurie nenorėjo emigruoti iš Lietuvos, tikėdamiesi, kad amerikonai išvaduos Lietuvą, nepaliks jos sovietų „glėbyje“, ir kurių dar nesuspėjo išnaikinti okupantai už jų „laisvamaniškas“ pažiūras. Ne vienas siūlė mamai už jo tekėti, vedę dėl jos žadėjo skirtis. Jų nebaidė ir du mažamečiai ant rankų. Tarp besipiršusių buvo ir sovietinių pareigūnų. Bet ji mandagiai visiems atsakydavo. Pamenu vieną. Mes jį vadindavome Kapitonu, nes jis kariavo Šešioliktoje divizijoje. Užėmė aukštas pareigas okupantų valdomoje Lietuvoje. Kai jis ateidavo, mums būdavo šventė, nes atnešdavo skanėstų, matyt, gautų uždarose spec. parduotuvėse, apie kurias paprasta liaudis nebuvo informuota. Kapitonas visaip slapčia rėmė mamą, aprūpindavo maisto talonais, amerikoniškais drabužiais vaikams, perspėdavo dėl vežimų.

Buvusių tėvo draugų patariama, mama įstojo į komjaunimą, užbaigė Marksizmo-leninizmo universitetą ir tuomet ją paskyrė Vilniaus vaikų namų direktore. Aš jau save prisimenu tuose vaikų namuose, kurie buvo netoli Tauro kalno. Išėjus pro bromą į gatvę iš abiejų namo pusių juodavo griuvėsiai – vienoje riogsojo tik didžiausios sudužusių plytų krūvos, o kitoje – namo griaučiai su tuščiomis akiduobėmis vietoj langų. Man patikdavo landžioti po tuos griuvėsius ir retkarčiais iškrapštyti tarp plytų nuotrupų „lobį“ – buvusių daiktų likučių. Mama griežtai draudė ten lįsti. Ir ne tik. Man buvo kategoriškai įsakyta dėl jokių priežasčių neiti pro bromą į gatvę ir pasitenkinti erdviu kiemu. Bet kartais man pasisekdavo išsprukti… Sučiuptą „nusikaltimo“ vietoje parvarydavo namo ir statydavo į kampą. Aš nesupratau, kodėl mama taip baiminosi – buvau jau didelė ir atsargi. Tačiau tuomet sklido kalbos, kad vienas penkerių metų vaikas taip numirė – ant jo užgriuvo plytų liekanos ir kol rado – jis užduso. Žiopliukas.

Net mes, vaikai, jautėme tą tvyrančią ore baimės atmosferą, kuri gaubė mūsų kasdienį gyvenimą. Tik ir girdėdavome šnabždesius: tą išvežė, tą pasodino, tą nukankino enkavėdistų požemiuose. Valdžia melavo žmonėms, kad viskas einasi kaip sviestu patepta, žinodama, kad meluoja, žmonės suprato, kad valdžia meluoja, ir iš baimės apsimesdavo tikintys jos melu. Ir viskas sukosi tame išgalvotame, netikrame socialistinio realizmo pasaulyje, kur tiesos ieškojimas tapo pavojingas gyvybei. Šiurpas pagaugais nueina prisiminus, kokiu kraupiu laikotarpiu augau, bet kito ir nebuvo. Teko prisitaikyti. Kiek save prisimenu, visi mano vienmečiai gyveno panašiai kaip aš, dalindavomės iš suaugusiųjų nugirstomis žiniomis apie įvykius mieste, kaimuose, Lietuvoje. Rusus tarpusavyje vadinome „kacapais“, įdėdami į tą pravardę daug paniekos ir pasibjaurėjimo. Ypač „žavėjomės“ pasakojimu, kaip sovietų karininkų žmonos, apsivilkusios vogtais išvežtų „buržujų“ naktiniais marškiniais, palaikiusios jas vakarinėmis suknelėmis, nuėjo taip pasipuošusios į Operos ir baleto teatrą… Ir dar. Atvažiuoja „kacapai“ pas žemaičius į kaimą surašyti gyventojų, o nei žemaitiškai, nei lietuviškai kalbėti nemoka. Klausia žmogaus, kokia jo pavardė: „Kak tvoja familija?“ O kaimietis sako: „Kun saka?“ Pamanę, kad tai pavardė, surašo visą kaimą Kunsakovais. Su pasigardžiavimu dalindavomės tokiomis istorijomis. Tai buvo daug įdomiau nei žaisti slėpynių, „klasę“ ar šokinėti per virvutę.

Mus, okupuotos Lietuvos, pokario vaikus, gyvenimas anksti padarė „suaugusiais“. Greitai perpratome, kad melas yra nevienareikšmis. Buvo „šventas“ melas, už kurį mamos ne tik nebausdavo, bet net skatindavo ir „premijuodavo“ kokiu skanėstu. O už tikrą melą buvo galima ir į kailį gauti, ir ant kelių kampe paklūpėti. Tarkime, sukūlus stiklinę ar lėkštę ir bandant kaltę kitam suversti. Išmokome būti atsargūs su nepažįstamais ir apsimesti visiškais nesusipratėliais „durniukais“. Ir jokiais būdais nepasakoti, kad laukiam, kol amerikonai ateis mūsų išvaduoti, kad mamos pašnibždomis perduoda naujienas viena kitai, nugirstas per „Amerikos balsą“. Augome be tėvų, jų ilgėjomės ir labai tikėjome, kad anksčiau ar vėliau amerikonai nugalabys tą pabaisų vadą „ūsočių“ Staliną, kurio portretai visur kabojo, ir išvaduos Lietuvą.

<…>

Mumis rūpinosi teta Dona, jauniausia mamos sesutė, atvažiavusi iš Gaugarių kaimo mums padėti ir ypač prižiūrėti broliuko, kuris buvo tikras ligų maišelis. Vakarais Dona lankė mokyklą, o mes likdavome su mama. Dažnai po darbo mamą aplankydavo buvę tėčio draugai, kurie išdrįsdavo, jos draugės ir pažįstamos. Bet dauguma pažįstamų ir net vadinamųjų „draugų“ vengė jos, o pamatę gatvėje pereidavo į kitą pusę. Svečiams atėjus, mums buvo leidžiama su jais kiek pabendrauti, o paskui – į lovą. Mus užmigdžiusi, mama grįždavo prie svečių ir gurkšnodavo arbatą. Tada dar nebuvo įsigalėjęs sovietų įprotis maukti degtinę stiklinėmis. O ir alkoholinių gėrimų nebuvo taip paprasta nusipirkti. Visos mamos draugės buvo vienišos motinos ir pačios augino savo vaikus. Jų vyrai buvo arba vokiečių nužudyti karo metu, arba pabaisų enkavėdistų po karo išvežti į Sibirą, dingę be žinios, pabėgę frontui traukiantis į užsienį ir neaišku, gyvi ar mirę.

Mama nė neįtarė, kad aš tik apsimesdavau mieganti. Kai ji, manydama, kad mes jau miegame, grįždavo pas svečius, aš tyliai išslinkdavau iš lovytės ir basa nutipendavau prie miegamąjį nuo salono skiriančios pliušinės užuolaidos. Įsisupusi į ją, klausydavausi, apie ką jie kalbasi, ir tai man buvo neišsenkamas informacijos šaltinis rytojaus susitikimui su kiemo draugais. Aš sublizgėdavau tarp jų savo žiniomis, tačiau niekam nesigirdavau, iš kur tai sužinojau. Tai buvo mano paslaptis. Jei mama pakildavo pasižiūrėti, kaip mes miegame, ir mus apklostyti, sprukdavau į lovytę ir apsimesdavau sapnuojanti. Jei mama kiek ilgiau stabteldavo prie mūsų – užmigdavau. Bet tiek tos bėdos – vis vien jau ką nors būdavau nugirdusi.

Kartais pas mamą ateidavo du vyrai su fetrinėmis skrybėlėmis ir apsivilkę ilgais iš gabardino siūtais apsiaustais. Jie išsivesdavo mamą, ir mudu su broliuku, susiglaudę ant sofos, užmigdavome, belaukdami tetos, grįžtančios iš vakarinės mokyklos. Tie skrybėlėti pabaisos pralaikydavo mamą dieną kitą. Dona likdavo su mumis ir vakarais praleisdavo savo pamokas. Mama visada sugrįždavo. Aš girdėdavau, kaip ji pasakoja sesei, kad jie reikalauja jiems dirbti, spigina su lempa į akis, neleidžia miegoti, neduoda nei gerti, nei valgyti. Tie skrybėlėti pabaisos norėjo iš jos padaryti „stukačką“. Bet mama nepasidavė. Jie, aišku, nežinojo, kad aš, jei mama negrįžtų po savaitės, turėjau pasiimti iš spintos tarp mamos apatinių paslėptą butelį. Man mama, kaip jos „didžiausiai“ pagalbininkei, patikėjo paslaptį – tai ne bet koks butelis, o užburtas. Ant jo buvo užklijuota etiketė – žmogaus kaukolė ir ant jos sukryžiuoti du kaulai. Pirmiausia privalėjau iš šio užburto butelio duoti atsigerti broliukui, o paskui pati. Tuomet, sakė mama, mes pateksime į stebuklingą šalį, kur lauks ji ir tėtis ir nebebus skrybėlėtų pabaisų. Tik aš niekaip negalėjau suprasti, kodėl mes negalime išgerti dabar. Bet paklausti nedrįsau. Tik daug vėliau supratau, kad tai buvo nuodai… Mama labai bijojo, kad ją gali suimti, todėl nutarė, jog geriau matys mus mirusius negu valkiojamus po svetimus.

<…>

Kazio Jakubėno, poeto, mamos gero draugo, laukdavome nekantriai. Kai jis ateidavo – būdavo smagu. Su broliuku klykdavome: „Saldainių, saldainių“, kurių jis retkarčiais atnešdavo. Bet sykį mama pasakė: „Kokie jūs kvailučiai, ne saldainių, o eilėraščių reikia prašyti.“ Ir nuo tada mes šaukdavome: „Eilėraščių, eilėraščių“, ir jis mums perskaitydavo savo naujų eilių. Bet vieną kartą atsitiko taip, kad jo sukurtas eilėraštis sugniuždė mano svajonę tapti „įžymybe“. Taip, tikrai. Tai buvo pirmas kartas, kai gyvenimas suskyla į šipulius ir tų šipuliukų nebeįmanoma surinkti į visumą, viską tenka pradėti iš naujo. O buvo taip.

Aš labai norėjau su vaikų namų mergaitėmis nueiti į pirtį. Man labai knietėjo pasižiūrėti, kaip ten mergaitės prausiasi. Mus mama kartą per savaitę maudydavo vonioje, o šiaip ryte ir vakare apiprausdavo dubenyje su šiltu vandeniu. O vaikų namų mergaites kartą per mėnesį vesdavo į pirtį. Aš daug kartų iš mamos kaulijau leisti nueiti drauge su jomis. Mergaitės, grįžusios po pirties, girdavosi, kaip ten smagu, kaip jos pilstosi vandeniu, plakasi su vantomis. Bet mama neleidžiančiu prieštarauti tonu nurėždavo: „Ne“, ir taškas. Tad vieną dieną, kai mama su Dona buvo išėjusios, aš įtikinau auklėtoją, besiruošiančią vesti grupę mergaičių išsiperti, kad mama leido eiti ir man. Taip patekau į pirtį ir ten man labai patiko – mergaitės nepagražino: buvo daug įdomiau pilstytis vandeniu, plaktis su vanta, sėdėti ant gultų ir žiopčioti nuo karščio, nei kiurksoti vonioje namuose. Grįžus namo, mama mane nubaudė – buvau uždaryta į „kalėjimą“ ir neturėjau teisės išeiti į kiemą žaisti. Ir staiga mane užliejo tokia neviltis – tėtis toli, Vorkutoje, apie mamą šmirinėja tie skrybėlėti pabaisos, sumautas gyvenimas, net į pirtį negalima nueiti. Nepaklusdama dar vienam draudimui per rašomąjį stalą užsilipau ant palangės ir kupina neapykantos pro stiklą stebėjau kieme linksmai „klasę“ žaidžiančias mergaites. Mąsčiau: jeigu tėtė būtų čia, jis neleistų mamai taip manęs skriausti. Pati nepajutau, kaip trenkiau kumščiu į langą, ir tas išlėkė. Išgirdusi dūžtančio stiklo garsą, atbėgo teta:

– Velnio išpera, tikra velnio išpera, ką pridirbai, – bandydama užsiropšti per rašomojo stalo viršų ant palangės, klykė teta.

Mano ranka kraujavo, krumpliuose matėsi stiklo šukių, bet aš suspaudusi lūpas net necyptelėjau. Besibardama Dona sugriebė mane ir su varvančiu per pirštus krauju nusitempė į vonią. Broliukas, pamatęs, kas dedasi, išmovė pas mamą. Aš bandžiau kažką pasakyti, pasiteisinti, bet Dona neleido ir prasižioti:

– Užsičiaupk, o tai taip vošiu, kad visi dantys išbyrės. Kiek dabar kainuos tą langą sudėti?.. Aldona ir taip vos galą su galu suveda… Nesigaili tu savo mamos, nemyli jos… Tikra velnio išpera…    

Ji įspraudė mane sau tarp kelių, kad nepabėgčiau, ir ėmė rakinėti iš krumplių stiklų trupinius. Skaudėjo nežmoniškai, bet aš tylėjau. Baigusi užpylė ant žaizdų jodo ir sutvarstė ranką. Perrengė mane, nes visa suknelė buvo aptaškyta krauju.

– Tai vargo turi vargšė Aldona tokią velnio išperą pasigimdžiusi. Tokių mūsų giminėje nebuvo… Į ką tu atsigimusi…    

– Į tėvą, – burbtelėjau sukandus dantis nuo nepakeliamo skausmo.

Broliuko vedama atskubėjo mama. Viktoriukas smalsiai apžiūrinėjo mano sutvarstytą ranką. Donutė kriauklėje po tekančiu šaltu vandeniu bandė išskalbti kraujo dėmes ant suknelės.

– Lyg ir atploviau, – parodė mamai.

– Kas nutiko? Aš nieko nesupratau, ką Viktoriukas man sakė.

– O tu nueik ir pasigrožėk, ką tavo panelė pridirbo. Miegamajame langą iškūlė… Reikia skubiai kviesti stikliorių. Nemiegosime gi su skyle lange.

Mama sunkiai atsidususi nuėjo su Viktoriuku pasižiūrėti, ką aš ten pridirbau.

Stovėjau galvą nuleidusi. Man labai norėjosi pribėgti prie mamos ir maldauti jos atleisti, bet kažkoks kipšiukas, lindintis viduje, man neleido to padaryti. Matyt, aš tikrai buvau „velnio išpera“.

Dona stvėrė mane už rankos, pasiėmė iš sandėliuko kibirą su skuduru ir besispyriojančią nuvilko į kambarį. Mama, atstūmusi į šalį rašomąjį stalą ir pastačiusi kiek atokiau broliuką, kad nesusižeistų, nuo grindų ir palangės rinko stiklo šukes. Ji man nieko nesakė, bet taip į mane pasižiūrėjo, kad širdis į užkulnius nusirito. Tvarkydamos mano padarytą žalą, nei teta, nei mama man daugiau neištarė nė žodžio. Baigusios valyti paliko nepristumtą prie lango rašomąjį stalą. Donutė pasakė, kad eina ieškoti stikliaus, ir su broliuku išėjo. Mamai reikėjo grįžti į darbą. Ji nežiūrėdama į mane įsakė būti namuose, kol baigs tvarkyti reikalus, ir tuomet grįžusi nuspręs, ką su manim daryti. Tik šiukštu vėl ko nors nepridirbti. Aš ir tylėjau, niūriai spoksodama į batų nosis. Kaip mane nubaus? Išpers tėvo diržu? Paklupdys į kampą ant žirnių? O gal uždarys į rūsį, kad žiurkės mane sugraužtų? Po vaikų namus sklandė istorija apie šešiametį berniuką, už nepaklusnumą tėvų uždarytą rūsyje ir sugraužtą žiurkių. Na ir tegu žiurkės sugriaužia. Tėtės nėra. Nėra gyvenimo.

Trinktelėjo uždaromos durys ir trakštelėjo spynoje raktas. Tai mane užrakino. Kaip kalėjime. Kad nepabėgčiau. Ką daryti? Apsižvalgiusi nusprendžiau – bala jų nematė, pakentėsiu. Juk vis dėlto buvau kalta. Iš salone priešais sofą stovinčios etažerės pasiėmiau storą knygą ir įsitaisiau skaityti. Tai buvo Lenino biografija gražiais raudonais viršeliais. Tuomet sovietinių darbuotojų knygų lentynose buvo privalu turėti prašmatniai išleistų Stalino, Lenino biografijų, visokių marksizmo-leninizmo veikalų. Žmonės jas laikė matomiausioje vietoje, kad skrybėlėti pabaisos, lyg netyčia apsilankę namuose, iš karto jas pastebėtų. Mama skųsdavosi Donutei, kiek jai iš algos atskaičiuoja už tuos pliurpalus, kurių niekas ir neskaito. Įsikniaubiau į knygą, kurioje nemačiau raidžių, nes akys plūdo ašaromis. Galėjau ramiai išsiverkti – namai liko tušti. Buvau tikrai labai nelaiminga. Po kurio laiko su stiklium grįžo Donutė. Tas, pamatavęs langą, pasakė kainą už stiklą ir darbą.

– Matai, per tave Aldonai vėl teks buhalterijoje avanso prašyti, – piktai burbtelėjo Dona, išgirdusi sumą. – Jau dėl Viktoriuko ligos vaistams teko prašyti… Velnio išpera, tu tikra velnio išpera…    

Tą vakarą į svečius atėjo Kazys Jakubėnas, ir aš girdėjau, kaip mama jam papasakojo apie nutikimą su langu ir skundėsi, kad tikrai nežinanti, ką su manim daryti. Po kiek laiko ranka užgijo, o aš atsiprašiau mamos, prižadėjusi taip nebesielgti. Niekas daugiau apie tą išmuštą langą ir neprisiminė. Bet vieną vakarą į svečius vėl atėjo Kazys Jakubėnas. Jis susišnibždėjo su mama ir pasikvietė pasiklausyti naujo eilėraščio, kurį sukūręs mano garbei. Aš iškilmingai įsitaisiau ant sofos šalia mamos, o jis atsistojęs paskaitė:

Langelis

 

Kas čia lakstė po kiemelį,
Kas čia išdaužė langelį?

Kvailos šarkos gal suėjo
Ir stiklus daužyt pradėjo?

Gal pelėdos čia gyveno
Ir langelį išbarbeno?

O gal vilkas šlubakojis
Tą langelį išvanojo?

Gal meškutė rudnosėlė
Stiklą akmeniu praskėlė?

Ne! Ne šarkos ir ne meškos.
Ne! Ne lapė ir ne šeškas.

Ir ne vilkas šlubakojis
Tą langelį išvanojo.

Tai Viktutės tas darbelis,
Kad čia išmuštas langelis.

O dangau, kai jis baigė deklamuoti, aš pašokau nuo sofos, nubėgau į miegamąjį ir net pasikūkčiodama puoliau raudoti. Nieko nepadėjo nei poeto, nei mamos raminimai, patikinimai, prisiekinėjimai, kad šitas eilėraštis neišvys dienos šviesos, poetas atidavė prirašytus lapelius mamai, tačiau jokie žodžiai negalėjo manęs nuraminti. Man atrodė, kad visas pasaulis žino, kokia pabaisa aš esu. Kaip tie skrybėlėti. Ir dar baisesnė. Raudojau, kol užmigau.

Kazio Jakubėno daugiau nemačiau. Mamos ir neklausiau, kur jis dingo. Tik daug vėliau sužinojau, kad jį žiauriai nužudė skrybėlėti pabaisos. Nugirdė mirtinai žiemą, išrengė nuogą ir paliko sušalti. Mama apie tai man pasakojo su ašaromis akyse.

Ir taip mes augome, kaip siaubo filme, tik ir tegirdėdami apie išvežtus, nuteistus, nužudytus, nukankintus – šiandien jie čia, kalba, šypsosi, skaito eilėraščius, vaišina saldumynais, o rytoj jau jų nėra.

Vieną gražią dieną skrybėlėti pabaisos ir vėl atėjo pas mus. Gal ir ne tie patys, bet jie man visi buvo panašūs. Liepė mamai susirinkti daiktus. Kol mama surado vežiką, su teta sėdėjome gatvėje ant ryšulių. Mama tetą užvežė į geležinkelio stotį, kad grįžtų į kaimą pas senelius. O mes nuvažiavome kažkur į priemiestį. Tačiau ten neužsibuvome. Grįžome į stotį. Mama sukrovė mūsų daiktus į traukinį, įsodino mus ir prisakė šiukštu nepražiopsoti Akmenės stoties – ten senelis atvažiuos mūsų pasiimti. Traukinys stovės tik minutę, o toliau važiuos į Mažeikius. Kaip senelis mus susiras Mažeikiuose, jei pražiopsosime Akmenę? O kas yra minutė, neįsivaizdavau, nes dar nemokėjau suprasti laiko. Oi, kaip aš bijojau užsnūsti ir atsidurti Mažeikiuose. Vagonas minkštai sūpavosi riedėdamas bėgiais ir migdė. Akys pačios savaime merkėsi. Mano broliukas greitai užmigo, sugniaužęs kumštukus, ant kieto gulto, o aš save žnaibiau, šokinėjau, trepsėjau vagono kupė. Man tada ėjo septinti. Kai palydovė pranešė: „Akmenė“, aš lengviau atsidusau. Senelis jau stovėjo prie vagono, mus pačiupo į glėbį ir su visais ryšuliais nusitempė prie vežimo. Senelis skaniai kvepėjo tabaku. Buvo skaidri 1948 metų pavasario naktis. Viduryje sidabrinių spindinčių žvaigždžių aukštai kabėjo mėnulio pjautuvas. Mudu užmigome ant pamestų šiaudų vežime, arklys kaukšėjo cak cak plūktu keliuku, o senelis vis pliaukštelėdamas botagu ragino arklį: „No, bėri, no.“

Ligos diskursas „Metuose“: tarp realybės ir vaizduotės

2020 11 27 / Atrinkome 30 skirtingų žanrų publikacijų (proza, poezija, drama, eseistika, vertimai, literatūros kritika). Juose veikia medikai, „sveikstama“ ir „sergama“, ligos painiojasi į siužetus, motyvus ir vaizduotę.

Regimantas Tamošaitis. Šis šaunus naujas pasaulis

2020 m. Nr. 11 / Šie metai Lietuvai yra simboliškai apvalūs – nueitas nemažas kelias nuo sovietmečio pabaigos ir Nepriklausomybės atkūrimo, kažkur nuplaukė ištisi trys dešimtmečiai, nepastebimai išaugo nauja karta.

Jerzy Kwiatkowski. Poetė, kuri randa žodį

1997 m. Nr. 1 / Eilėraštis, kuriuo Wisława Szymborska debiutavo, vadinosi „Ieškau žodžio“. Šiandien šitą formulę jau galima kritiškai keisti. Szymborska yra poetė, kuri suranda žodžius.

Mantas Balakauskas: „Kartais prieš pasaulį norisi pastatyti visiškai mažą ir nesvarbų eilėraštį“

Apie kūrybinius procesus, oro pilių statymą, tuštumą ir kitas (ne)apčiuopiamas būsenas – Linos Simutytės pokalbis su M. Balakausku.

Adrienne Rich. Kraujas, duona ir poezija: poeto gyvensena

2001 m. Nr. 12 / Iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė / Paskaita iš ciklo „Rašytojai ir socialinė atsakomybė“, skaityta Masačiūsetso universitete Amherste, pirmą kartą išspausdinta žurnale „Massachusetts Review“.

Stefan Zweig. Dickensas

2009 m. Nr. 11 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Stefano Zweigo knyga „Trys meistrai“ (1918), kurios ištrauką spausdiname. Esė objektas – XIX a. gyvenęs rašytojas Ch. Dickensas, o subjektas – S. Zweigas, kuris parašė šį opusą.

Thomas C. Foster. Niekada nestovėk prie herojaus

2020 m. Nr. 10 / Amerikiečių literatūrologo Thomo C. Fosterio knyga „Skaityk literatūrą kaip profesorius“. Knyga skirta visiems, norintiems gilintis į literatūros kūrinių potekstę, simbolius, siužeto bei personažų modelius ir visa kita…

Ateitis, kuri jau čia, tik nelygiai pasiskirsčiusi

Apie COVID-19 krizę, gyvenimą per ją ir po jos, pokyčius visuomenėje ir literatūroje, galimus sprendimo būdus ir šviesą tunelio gale kalbasi poetas Marius Burokas ir filosofas, vertėjas Kasparas Pocius.

Po „Vilniaus pokerio“: Ričardas Gavelis „Metuose“

2020 10 31 / Skaitydami „Metuose“ publikuotus tekstus arba publikacijas, skirtas Ričardo Gavelio kūrybai, pastebėtume svarbią ypatybę – jie skelbiami jau po „Vilniaus pokerio“, nuo 1996-ųjų, taigi po su šio romano pasirodymu pasirodžiusių batalijų.

Stasys Sabonis. Pirmosios knygos: tarp malonumo ir nusivylimo

2020 m. Nr. 10 / Apskritai, jaunieji rašytojai kartais nenoriai sutinka papildomai dirbti prie grąžinamų rankraščių. Pataisę atskiras vietas vėl skuba nešti rankraštį į leidyklą. O be reikalo.

Thom Stearns Eliot. Yeats

1994 m. Nr. 7 / Iš anglų k. vertė Kornelijus Platelis / Skelbiama airių rašytojo Williamo Butlerio Yeatso pirmoji metinė Yeatso studijų paskaita, skaityta Airių akademijos bičiulių draugijai Abbey Theatre Dubline 1940 metais. Paskui paskelbta žurnale „Purpose”.

Dalia Staponkutė. Lik su manim

2020 m. Nr. 10 / Antigonė darbo Kipre išties nerado, nebe tie laikai, ir veždama ją į oro uostą vis dar bandžiau įkalbėti pasilikti. Sakiau, galime važiuoti į Lietuvą, jei nori. Į Lietuvą? Pažiūrėjo ji išpūtusi akis.