Donata Mitaitė. „Greta pradžia ir pabaiga…“
2009 m. Nr. 8–9
Alfonsui Maldoniui – 80
Ir sovietinių, ir posovietinių laikų literatūrologų rašiniuose varijuojama iš esmės teisinga, bet ir unifikuojanti poetus tezė, kad Alfonsas Maldonis „pagal pasaulėjautą ir idėjinę evoliuciją <…> priklausė 30-ųjų metų kartai“1, t. y. Algimanto Baltakio, Janinos Degutytės, Justino Marcinkevičiaus kartai. Sovietmečiu šie poetai dažnai būdavo vertinami kaip lietuvių poezijos gaivintojai po stalinizmo įšalo, vėliau daug kalbėta apie jų konformizmą (kiek atlaidžiau žiūrėta tik į Janiną Degutytę), reikalauta viešos atgailos už tikras ar tariamas ano laiko nuodėmes, o jų kompromisai priešpriešinti nenuolankiai disidentų laikysenai. Šiandien ryškėja vis blaivesnis ir objektyvesnis vertinimas, suvokiant šios kartos kūrybą kaip dalį vadinamojo „konservacinio“ lietuvių kultūros diskurso, siekusio nors ir kompromisų kaina išsaugoti nacionalinę kultūrą. Tas diskursas jai buvo ne mažiau būtinas, kaip ir jokių nuolaidų okupacinei valdžiai nepripažįstantis „kovingasis“ diskursas2.
Nesiginčydama su vertinimo schemomis ir kartais aiškiais perlenkimais, šiame straipsnyje pabandysiu pažvelgti į tuos asmeniniame archyve3 likusius A. Maldonio tekstus, kurie liudija poeto gyvenimo dramą, dėl istorinių aplinkybių užspaustas jo galimybes, viešumoje nerodytus kitokius tekstus, kūrėjo moralinę savistabą, rankraščiuose vėl ir vėl grįžtant prie skaudžių ne tik jam pačiam, bet ir visai Lietuvai epizodų. Reikia pasakyti, kad A. Maldonis buvo ne tas rašytojas, kuris itin rūpintųsi savo archyvo kaupimu, tvarkymu ar saugojimu. Daugiausia nebaigtų ir keletas beveik baigtų eilėraščių aplanke, ant kurio poetas užrašė „Sąvartynas“, ir kur, žmonos liudijimu, jis dėdavo pradėtus ir nebaigtus rankraščius, kitą dieną ką nors iš ten išsitraukdavo, taisydavo, baigdavo rašyti, arba vėl grąžindavo lapą atgal. Lapų ten įvairiausių: įprastinio A4 formato ir, matyt, išplėšti iš kokio nedidelio bloknoto, tvarkingi ir apiplėšyti, aprašinėti, apipiešti, sudėti į aplanką kaip papuola, nesilaikant chronologinės ar kokios kitos tvarkos. Tik patys ankstyviausieji (dauguma jų – aplanke „Pagrėbstams“) eilėraščiai perrašyti rašomąja mašinėle, o vėliau nedaug taisyti ranka, juos galima bent jau sąlygiškai laikyti baigtais. Visų kitų likę neperrašyti rankraščiai, variantai, atskiros strofos, dažnai tik pradiniai apmatai. Beje, pernelyg nesureikšminant, aplankų pavadinimus galima ir interpretuoti: tas, kuriame daugiausia jaunystės eilėraščių, o poetinio vyksmo vieta dažniausiai kaimas, pavadintas „Pagrėbstais“. Dauguma kitų rankraščių jau atsidūrę „Sąvartyne“. Dar keliuose aplankuose – daugiausia spausdintų knygų rankraščiai. Archyvas leidžia susipažinti su dar nespausdintais jaunystės eilėraščiais ir jau nebeužbaigtais paskutinių metų kūriniais, jame tikrai „greta pradžia ir pabaiga…“, kaip apie žmogaus gyvenimą apskritai rašė poetas viename rinkinio „Rytas vakaras“ eilėraštyje.
A. Maldonio archyve išlikę nebaigtos „Didžiosios autobiografijos“, turėjusios išsamiai aprėpti viso jo gyvenimo istoriją, fragmentai, rašyti paskutiniais dešimtmečiais, gali būti savotiškas poeto gyvenimo autokomentaras, deja, toli gražu nebaigtas ir apimantis tik jaunystės metus. Tie fragmentai šiek tiek plačiau paaiškina A. Maldonio biografijos pradžią, kuri daug ką nulėmė tolesniame gyvenime.
Dešimties hektarų tėvų ūkis Dzūkijos smėlynuose leido šeimai gyventi labai neskurstant, bet ir nejaučiant jokio pertekliaus. Jauniausias šeimoje, būsimasis poetas, šešerių metų amžiaus per gerokai vyresnių brolio ir sesers pečius žiūrėdamas išmoko skaityti. Jis anksti pajuto to, ką kaimo gyvenimas siūlo ir ko norėtų jis pats, nesutapimą: „Nepasakyčiau, kad <…> man buvo itin malonūs tie nesibaigiantys, kaip vežimo ratas apie savo ašį besisukantys darbeliai ir pareigos. Buvo baisoka pagalvoti, kad taip bus iki amžino atilsio sugiedojimo. Aš net visas virpėdamas veržiausi kažkur tolyn į pasaulį prie knygos, prie šviesos, į man nežinomą, bet tokią kerinčią būtį. Bet tuos darbus darbelius dirbdavau. Buvo ir kažkokio azarto, kurį susikuri, norėdamas parodyti, kad kartą pradėjęs sugebi užbaigti.“ Turbūt panašiai vėliau A. Maldonis žiūrėjo į kartą prisiimtas kad ir nelabai mielas valdiškas pareigas, kurių gyvenime turėjo daug ir kurios, ko gero, mažino potencialių jo poezijos skaitytojų skaičių, nes ant visos jo kūrybos tarsi uždėdavo sovietinį oficialių įsipareigojimų antspaudą. Ką tik išleistoje poeto rinktinėje „Šviesa pro lapus“ spausdinamose nuotraukose krinta į akis kontrastas tarp įsitempusio, tarsi kauke pridengto poeto veido oficialiuose renginiuose ir žmogiškai šilto Linmarkyje, kur jis važiuodavo ilsėtis vasaromis.
Galutinai atsisveikinta su gimtine 1951 m., pokario permainų ir kovų fone: „Jau buvo uždėti ne tik gaspadorėliams, bet ir sklypininkėliams nepakeliami mokesčiai, buvo matyti, kad jų išsimokėti niekas negalės, kad tėra du keliai: ar rašytis į kolūkį, likti, kaip tais laikais buvo sakoma, vien su autais ir su pautais, ar džiovintis duoną ir laukti pasiuntinių su nemokamu pavežėjimu pas baltas meškas. Alovėje, Rimėnuose, Meškučiuose, Kalesnykuose kolūkiuose žmonės jau buvo surašyti. Paskutinę rugiapjūtę mūsų kaimelio jaunimas suvarė į galubarius su talkom. Per dieną 10–12 dalgių pradalgėje, pora už poros, nors tu žalias ar mėlynas – varykis pirmyn, nes jau spygčioja griebėja, kitam dalgiui palei rankas švytruojant. Vakare pabaigtuvės, armonika, samagonas, dainos – „Ko liūdi, žalia giruže, ko tu nuliūdai? Gal suspaudė tau širdelę bėdos ir vargai?..“ Paskutinės miško dainos. Per savaitę nušniojome rugius visam kaimui, tiem, kurie dar buvo likę neiššaudyti ar neišvežti, dar sėjo ir pjovė. Net ir man, tuo metu turėjusiam arklio sveikatos, girgždėjo sausgyslės, aukščiau peties negalėjo pakilti ranka.
Išvažiavau tais metais į Vilnių pačioje rugpjūčio pabaigoje. Naktys buvo labai neramios. Bene paskutinę naktį prieš išvažiuojant, grįždamas iš kaimyno Balčiūnų Augusto, užkopęs ant Žvyrynės kalno, apsidairiau. Visais šonais liepsnojo gaisrai, pleškėjo suvežtas pirmųjų kolūkių derlius. Stovėjau keletą valandų, žiūrėdamas į šmėželiuojančias raudonas pašvaistes, įsiklausydamas į tolimą duslų automatų tratėjimą. Štai šitaip ir atsisveikinau su gimtaisiais namais.“
Brolio ir sesers likimai klostėsi nelengvai: sesuo labai anksti ištekėjo už būsimo „liaudies priešo“ (pokario metais pavaikščiojusio su automatu po miškus, paskui lyg ir grįžusio į legalų gyvenimą, bet vis tiek galų gale pataikiusio į Sibirą), brolis 1942 m. išvežamas darbams į Vokietiją, ten jo pėdsakai ilgam dingsta, kol septintajame dešimtmetyje atsiranda tik kapas Slovėnijoje. Jų likimai sovietiniais metais komplikavo ir jauniausio brolio gyvenimą. Į komjaunimą jis įstojo priešpaskutiniame universiteto kurse 1953 m. savo mokytojo Ipolito Cieškos patariamas, nes pajuto, kad juo ima domėtis atitinkamos tarnybos. Tai buvo ne įsitikinimų ir ne karjerizmo, bet būtinosios ginties nulemtas žingsnis. Dėl tų komplikacijų, kaip pasakojama „Didžiojoje autobiografijoje“, pražuvo ir ankstyvosios A. Maldonio kūrybos dalis: „Žiūrėdamas į vakarų tolumas, nuo vaikiškų nestygstančių troškimų pereidamas prie jaunuolio nerimo, 1946 metais ir eilėraščius pradėjau rašyti. „O mėlynoji toluma…“ Taip ar kažką panašiai įrašiau tada į dienoraštį, pradėtą 1944 metais, kuriame buvo surašyta visa to meto mano apylinkės ir kaimo žmonių gyvenimo kronika. 1954 metais išsigandęs galimos kratos, tą „įkaltį“ įmečiau į Nerį.“ Kratos išsigąsta, nes komjaunimo centro komitetas dėl neaiškaus, jų nuomone, brolio likimo A. Maldonio kaip nepatikimo nepatvirtino „Lietuvos pionieriaus“ redakcijos stilistu-korespondentu.
Esmingai apsispręsti teko bebaigiant universitetą, kai reikėjo pirmiausia pačiam sau pasakyti, „ką daryti su tais savo rašymo bandymais. Mėgėjiškas rašinėjimas į stalčių jokios ateities nežadėjo. Rašyti ir spausdintis? Toks sprendimas jau ir tada, kad ir intuityviai suvokiamas, reiškė, kad priimi gyvenimą tokį, koks jis yra, gal tam tikrą dalį iš to, kas buvo. O ką darai, jeigu nepriimi? Ar dirbdamas kokį kad ir menką valdišką darbelį, mokytojaudamas, sakysime, tu įrodai, kad nepriimi? Kam tu ruošeisi tuos penkerius metus universitete, kokio tikslo siekei tada?“. Priimtas sprendimas, aišku, buvo konformistinis, nors iš tikrųjų toks buvo bet kuris universitetinį A. Maldonio išsilavinimą atitinkantis darbas. Kad ir esama išimčių, vis dėlto tik į stalčių rašantis poetas per ilgus tokio rašymo metus dažniausiai arba iš viso užslopsta ir nutyla, arba užsikonservuoja savo jaunystės poetikos sistemoje.
A. Maldonio archyve yra likę keletas tų „mėgėjiškų rašinėjimų į stalčių“, kitaip sakant, eilėraščių, parašytų anksčiau, nei priimtas minėtas apsisprendimas, ir aiškiai neskirtų spaudai. Keletas jų 1993 m. buvo išspausdinti dar paties poeto sudarytoje rinktinėje „Baltasis skersgatvis“. Dzūkijos kaimo likimas, atsisveikinimas su tėviške – tokios būtų svarbiausios nespausdintų eilėraščių temos. Neseniai sukolektyvinto kaimo realybę atspindinčiuose eilėraščių vaizduose jau atpažįstama ironiškai sarkastiškoji būsimojo poeto talento pusė:
Apskretę pašiurpę arklių būriai
Šerkšnotą žolę gramdydami po pievas tąsos.
Ant nesudygusių rugių
Krypuoja varnos nuo šono ant šono.
Sekmadienis. Dainuoja kaimas iš širdies,
Apkvaišęs nuo šviesaus gyvenimo ir samagono.
Ši citata iš 1951 m. eilėraščio, o štai dar vienas ankstesnis 1949 metų vaizdelis iš natūros: „Klykia armonika kaime. / Našlaičiai sodai žydi.“ Pažinoję A. Maldonį prisimena, kad daina „Oi kas sodai do sodeliai, kada žydi, kada ne“ buvo viena iš jo myliausių. Beje, valstietiškas šaknis tebejaučiančių Baltijos šalių literatūrų atstovams, netgi tiems, kurių kūryba oficialiai buvo tarsi visiškai priimtina, „sodyba“, „sodas“ buvo tie įvaizdžiai, per kuriuos kartais nejučia prasiverždavo nesutapimas su režimu. Antai estų rašytojos Lilli Promet romane „Merginos iš dangaus“ (1977), kuriame pasakojama apie sovietinių partizanų ryšininkes karo metų Estijos kaime, ištremtųjų, per karą dingusiųjų sodai – „gedulingi“, galioja nerašytas moralinis draudimas skinti jų obuolius.
Tai, kas vyksta Dzūkijoje, neteisinga, – liudija jauno A. Maldonio eilėraščių vaizdai: tėviškės žmonės „pažeminti, mirtinai nusikamavę“. Žmogus ten „išniekina žmogaus lavoną, / Žmogus sutrypia ašarą ir duoną“. „Nėra tau ateities“, – sakoma kreipiantis į Dzūkiją. Jau ne ironiškai, bet skaudžiai lyriškai apie Dzūkijos likimą kalbama 1948 m. spalį parašytame eilėraštyje „Išeinant“:
Lieki giliai paslėpus sunkią gėlą,
Lieki pilka, lieki tokioj gūdžioj nakty.
Raudosi ir gaisrų girliandom puošies,
Neliks širdies, kuri nesusidrums.
Ką aš tau pasakysiu, ką tau padainuosiu
Iš savo tolumos, iš vienumos?..
Eilėraščio leksika romansiškai aptrinta, bet beviltiškumo nuotaika atkuriama. Nors ir palikus tėviškę, dvasiniai saitai išlieka, o moraliniai įsipareigojimai galioja. Viename 1948 m. parašytame eilėraštyje (tai dar tik pati A. Maldonio eilėraščių pradžia) kalbama apie atsisveikinimą su gimtąja pastoge, apie grakščią liepą, pažadama: „Pareisim kad ir keliais, / Jei liksime gyvi.“ Šis pažadas likimiškai atsišauks pačioje poeto gyvenimo pabaigoje.
Be abejo, santvarkos pakeitimo kaip ir kaimo sukolektyvinimo teisėtumo ir progresyvumo nebuvo galima kvestionuoti iki pat Nepriklausomybės atkūrimo. V. Kubiliaus teiginys, kad A. Maldonio „jau nebeužkliudė dramatiškų konfliktų ir lūžių situacijos, tokios aštrios A. Baltakio knygoje „Velnio tiltas“4, teisingas, jei turime galvoje pirmąsias poeto knygas. Vėlesniuose rinkiniuose apie Dzūkijos, savo kartos likimą A. Maldonis iš esmės pasakė labai daug, tik ne taip tiesmukai, kaip archyve likusiuose pirmuosiuose bandymuose. Reikėjo laiko, kad šioms temoms poetas surastų cenzūrai neužkliūnantį, bet ir nesumeluotą toną ir žodyną. O pirmuosiuose spausdintuose jo tekstuose nemažai to, ką M. Martinaitis vadina „ideologinėmis imitacijomis“, suvokdamas, kad jos kaip ir kompromisai vyresniems nei jo karta rašytojams, „pradėjusiems kūrybos kelią daug sunkesniais laikais“, buvo sunkiai išvengiamos5. Tačiau vis dėlto ir spausdintuose eilėraščiuose – ne tik „ideologinės imitacijos“: sunkiosios patirtys ten tiesiog nugrimzdo giliai į podirvį. Dar nepasirodžius pirmajai knygai, periodikoje išspausdintą didesnį A Maldonio eilėraščių pluoštą recenzavęs Antanas Jonynas rašė, kad „poeto lyrinis herojus – švelnus, susimąstęs, viską labai jautriai pergyvenąs, nemažai skausmo patyręs ir dėl to truputį liūdnas jaunuolis, subtiliai žvelgiąs į savo nueitą kelią, į savo gimtąją žemę, į vykstančius joje pasikeitimus“6. Nors ir liūdnas, tas jaunuolis vis dėlto kartais ir rankraščiuose likusiuose, ir spausdintuose eilėraščiuose rasdavo kuo džiaugtis: ne imituojant džiaugsmą, bet nuoširdžiai – pačia jaunyste ar meile. Tiesa, ypač nespausdintieji eilėraščiai – pilni naivaus rugiagėlių laukuose ir kasose mėlynumo.
Autobiografijoje A. Maldonis pabrėžia – „išpažintis be atgailos“. Dabar jau niekas negali įtikinamai paaiškinti tokios jo pozicijos: galbūt toks kategoriškumas atsirado todėl, kad jis pats jautėsi gyvenime sąžiningai daręs tai, ką padaryti galėjo; galbūt todėl, kad tos atgailos reikalaujantys patys dažnai buvo anaiptol ne krištolinio tyrumo; galbūt – kad išreikalauta vieša atgaila panaši į tikrosios atgailos parodiją. Be to, čia svarstau A. Maldonio publicistišką deklaraciją, eilėraščiuose viskas kiek kitaip. Archyvo tekstuose A. Maldonis išlieka ironiškas ir autoironiškas, negražinantis savęs ir nesistengiantis bet kuriuo atveju pasiteisinti. Eilėraščio „Anie metai“ pradžioje (2005. IX. 28 data pažymėtas eilėraštis tik pradėtas, nebaigtas, poroj vietų paraštėse – galimi eilučių variantai) rašoma:
Dar nebuvome išmokę bijoti.
Buvo lanksti, jauna, patikli
Meilė, sąžinė, stuburas…
O gal tiesiog – norėjosi gyventi.
Pagalvodavai –
Kodėl man
Ta atsakomybė
Už viso pasaulio nuodėmes?..
Tai aiški autoironiškos savianalizės dozė. Ta savianalizė objektyvizuota autobiografijoje, kur, viena vertus, teigiama: „buvome užuitos, beteisės, savo menkystę didžiuosiuose gyvenimo reikaluose aiškiai suvokiančios žemdirbių genties atstovai. Tam tikras konservatyvumas, atsargumas, polinkis palinkti, o ne atstatyti krūtinę, buvo kaip ir užprogramuotas. Taip ir mokė – ir tėvas, ypač – mama.“ Kita vertus, poetas pripažįsta, kad jo karta, gimusi nepriklausomoje Lietuvoje, jau turėjo ir kitokį – laisvą atskaitos tašką. Kritiškas požiūris į tai, ką paveldėjai ir ką pats su savo gyvenimu padarei, saugojo nuo arogantiškos teisuolio pozicijos bei skatino nuolatinę praėjusio laiko refleksiją. Tarp juodraščių esama ne tik konformistinio, bet ir kitokio, nerealizuoto elgesio modelį praeityje įžvelgiančių eilučių:
Vertėjo, nors ėjo praėjo
Nors traiškė. Žudė.
Ar smukdė.
Kiekvienas galėjo
Nors mirtimi stoti prieš mirtį.
Smūgiu atremti smūgį.
Ir čia pat, to paties lapelio paraštėje – suvokimas, kad retrospektyvus žvilgsnis į praeitį nieko joje nebekeičia: „Ką reiškia dabar, / kad tada / kiekvienas galėjo.“
Nuo karo, pokario temų kurį laiką A. Maldonį buvo atitraukęs valdiškas pirmųjų rinkinių optimizmas. Vėliau apibendrintais vaizdais jis rašė apie Dzūkijos, o per ją ir apie Lietuvos likimą tokiuose eilėraščiuose kaip „Siluetai“, „Varsnos“, gana ironiškai – cikle „Ugnies vainikas. Lietuva“. Galbūt iš bendros ano laiko atmosferos į kai kuriuos jo kūrinius yra prasiskverbusi nerimo, netikrumo būsena. Jei spręsime iš archyvo, prisiminimas apie karą ir pokarį visą laiką buvo gyvas, o paskutiniais dešimtmečiais jis ypač užgulė sąmonę kraupia prisiminimų konkretybe. Tokių apmatų, fragmentų ar beveik visai baigtų eilėraščių atsiranda jau septintajame dešimtmetyje ir jų vis daugėja. Paskutiniais dešimtmečiais jų rašyta ypač daug. Poeto požiūrį į tų nesenų laikų įvykius galima reziumuoti H. Radausko fraze „Kaip lavoninė kvepia Istorija“; maldoniškasis šios frazės variantas būtų: „Amžiais žemėj kvepėjo žmogiena“ arba – ne toks drastiškas: „ir štai jau kelinta karta / Ant savo rūbų, savo rankų / Kraujo ir ašarų dėmes skaičiuoja.“ Žurnalistas, vertėjas, kino režisierius Jonas Ohmanas, turėdamas galvoje Vilniaus Lukiškių aikštę, siūlo „pastatyti paminklą visiems, žuvusiems Lietuvoje per konfliktus dvidešimtame amžiuje“7. Ko gero, toks pasiūlymas A. Maldoniui būtų priimtiniausias. Jo nedomina herojai, jis prisimena be kaltės žuvusius („Ir gyvybė – kaip kaltės / Pažymėjimas“, – sakoma eilėraštyje „Prisiminimai apie Varėnos geležinkelio stotį pokaryje“): vaikystės draugus, kaimynus, gretimų miestelių gyventojus žydus, kuriuos poetas dar šaukia vardais ir pavardėm, sušaudytus Vidzgirio miške, į Antakalnio kapines suguldytas sausio 13-osios aukas. Šios temos, o ypač bendroji pokario atmosfera atspindėta ne viename archyvo lape:
Tenai, tuos patamsiuose braidė,
Jaunystė, jos meilė, viltis.
Kabojo bevardė beveidė
Baimė, už jos – ir mirtis.
Ir niekas o niekas
Padėti jai negalėjo…
Tai 2007 m. fragmentas, bet laikotarpio realijos gali sueiti į eilėraštį ne tik tokiu bendros nuotaikos perteikimu, bet ir labai konkrečiais vaizdais: „Zuja juodos musės. Žalios / Kariškos mašinos. Kelias / Ir apkaišiotą berželiais / Veža karstą pro namus.“ Pastaroji citata iš 2006 m. eilėraščio „Bažnytkaimio varpas. 1946“, dedikuoto kunigui Antanui Šležauskui, kuris tuo metu klebonavo Alovėje, atminimui. 1946, 1948 metai net eilėraščių pavadinimuose atsiranda ne vieną kartą. Recenzuodamas rinkinį „Rytas vakaras“, K. Nastopka rašė apie neįprastą A. Maldoniui „kronikišką autentiškumą“8 eilėraštyje „Alyvos ir kraujažolės“, beje, jis irgi primena pokario žudynes. Juodraščiuose to kronikiškumo esti kur kas daugiau, bet labiau pirmuosiuose eilėraščių variantuose, vėliau poetas siekia jį minimalizuoti. Antai turėdamas galvoje savo vaikystės draugo Kosto mirtį 1946 m. rugpjūčio 2 d., ketvirtadienį (taip tiksliai ta data A. Maldonio rankraštyje ir užfiksuota), pirmajame dar be pavadinimo tekste poetas surašo detales: „Už tavo mirtį jis gavo / padėką. / paskui – kiti – davė 35 metus. / Dabar – kiti – pastatė paminklą, / ir deda vainikus // O tavo vainikas buvo vienas. / Kraujo klanas asloje apie / galvą.“ Eilėraštis taip ir liko neužbaigtas, vėlesniame jo variante „Dirvonu pro Kosto gimtinę“ šių detalių jau neliko, tik šiokios tokios pasakojimo nuotrupos bendrų vaikystės nuotykių prisiminimuose, mirties nutrauktos draugo jaunystės ir naratoriaus senatvės paralelė, o poeto autobiografijoje – paini, iki galo taip ir neišaiškinta pokario drama. Beje, ir gamtos vaizdas „iš savo pirmykščio tyrumo į refleksijos sritį, <…> susimaišydamas su intelektualinėmis sąvokomis“9, kaip rašė V. Kubilius, A. Maldonio poezijoje pereina ne iš karto: 1963–1965 m. data pažymėtame rankraštyje žinomos, daug kartų kritikų cituotos eilutės skamba taip: „Ir vėjas pritilo, ir aš pavargau. / Ir medžiai pernykščius lapus jau numėtė.“ „Pernykščiai lapai“ virto įspūdingais „bereikšmiais“ pakely tarp minėto rankraščio ir tais pačiais 1965 m. išleisto rinkinio „Auga medžiai“. Ir vienu, ir kitu atveju aiškus poeto judesys, tolinantis eilėraštį nuo buitiškiausios realybės, suteikiantis jam papildomų prasmių.
Dvi datos, 1972–2006, prie ne iki galo išbaigto eilėraščio „Muziejaus gatvė. Pustymai su 1948 m. inkliuzais“ rankraščio, kuris prasideda labai maldonišku gamtos vaizdu („Plinta prietema. Mėlyni pustoniai. / Sausio pūgos. Vasario pustymai“), bet greit pereina prie istorijos:
Ten, kur sniegas dabar
savo tūžmastį
Neša, verčia į praeitį, užmarštį…
Paskutinę melodiją švilpauja
Lyg Pakalnis
„Europoje“. Kilpoje.
Virš asfalto, virš naujo grindinio,
Žydų balso, iš geto
vos girdimo…
Akyse – tie mūrai…
Tos perdangos,
Mumyse… Mūsų laimės…
Šitaip vertinamos šitaip perkamos
Greta atsiduria dvi tragedijos (žydų geto ir kompozitoriaus Juozo Pakalnio, užuito pokarinės kritikos ir 1948 m. sausį pasikorusio Vokiečių, sovietmečiu vadintos Muziejaus, gatvėje stūksojusiuose viešbučio „Europa“ griuvėsiuose), kurių fone matyti tariamų „laimių“ menkystė. Paskutinių eilučių variantas – „Kokia kaina perkamos…“. Kiek anksčiau, nei parašyta pirmoji šio eilėraščio versija, 1970-aisiais, A. Maldonis teigė, kad jo gyvenamas laikas yra toks, „kur tarp dramos ir farso / Neįmanoma jokia riba“, o keleriais metais vėliau, 1977 m., – „Mes pigūs esame, lyg tie / rūbeliai nudėvėti“. Tokios frazės likusios archyve, tačiau negalima būtų teigti, kad panašios būsenos fiksuotos tik sau – tiesiog knygose jų raiška kitokia.
Atskiruose poeto archyve likusiuose lapuose esama ir daug bendresnių fragmentiškų įrašų, galėjusių virsti tobulais egzistenciniais A. Maldonio verlibrais. Kai kurie iš jų dar išsaugojo pirmykštės, kartais folklorizuotos žmogaus ir gamtos harmonijos atspindį, tačiau ypač paskutiniais dešimtmečiais varijuojama vienišumo, savo gyvenimo beprasmybės, nuovargio tema. Galbūt kartais tie liūdni užrašai, bandymai, fragmentai buvo depresijos išraiška, gal savotiška „išsišnekėjimo terapija“, o gal tai iš motinos paveldėto būdo bruožo atspindys. Kaip rašoma „Didžiojoje autobiografijoje”, „nebuvo per didelio skurdo ar bado, bet graužatis, kad kažkas vis lyg ne taip, lydėjo ją iki karsto lentos. Nemokėjimą savo gyvenimu džiaugtis, pačiam pasigrožėti ir kitiems parodyti, aš, atrodo, paveldėjau iš jos“. Niekas dabar jau nepasakys, kuo paaiškinami tokie 2007 balandžio 28 d. strofoje įrašyti nuovargis ir neviltis:
Kas buvo, kas žuvo ir puvo,
kas degė, kas nyko, kas smilko.
Prailgo man viskas, kas buvo ir ko nebebuvo,
Gyvenimas mano papilko, prailgo.
Ne tai, kad norėtųs išeiti kažkur ar išnykti, bet…
Nesugebėdami nevilties paaiškinti, galime tik pabandyti ją suprasti kaip žmogaus ir poeto likimo dramos dalį.
Paskutinis A. Maldonio ketureilis „Kiek yra, tiek užteks…“, rašytas dieną prieš staigią mirtį, jau buvo spausdintas pomirtinėje jo knygoje „Už saulėlydžio“. Jeigu spręsime iš archyve esančių rankraščių, priešpaskutinis poeto eilėraštis pažymėtas 2007 rugsėjo 23 diena, kai gyventi jam tebuvo likę dvi savaitės. Akivaizdu, kad tai – ne baigtas kūrinys, o tik pirmieji apmatai, fiksuojantys kažkokį įspūdį ar prisiminimą:
Tenai, kur buvai… Kur išėjus –
Nei garso, nei balso, nei aido nelieka,
Galvojau, ką gali ten rudenio vėjuos
Šlamėti gimtinės liepa…
Trys šakos kaip strėlės, trys liemens,
Du broliai. Sesuo ten jų tarpe.
Paskutinėm gyvenimo dienom poetas sugrįžo prie savosios liepos, kaip ir buvo žadėjęs nespausdintame 1948 m. eilėraštyje. Tokia tad tematiškai žiedinė visos A. Maldonio poezijos kompozicija, taip jo kūryboje apsisuko egzistencinis išėjimo–sugrįžimo ratas.
1 Areška V. Pritarimas ir pasipriešinimas. 30-ųjų metų karta / XX amžiaus lietuvių literatūra. – Vilnius: Vaga, 1994. – P. 218.
2 Vartoju vertybiniu požiūriu neutralią istoriko Valdemaro Klumbio terminologiją. Žr.: Klumbys V. Požiūris į pasipriešinimą, prisitaikymą ir tautos išlikimą sovietmečiu // Colloquia. – Nr. 22. – 2009. – P. 51–70.
3 Nuoširdžiai dėkoju Idalijai Maldonienei, geranoriškai leidusiai susipažinti su didele to archyvo dalimi.
4 Kubilius V. XX amžiaus literatūra. – Vilnius: Alma littera, 1995. – P. 538.
5 Martinaitis M. Dešimtmečių sąvartoje // Naujausioji lietuvių literatūra. – Vilnius: Alma littera, 2003. – P. 15.
6 Jonynas A. Originalaus poetinio kelio pradžia // Literatūra ir menas. – 1957. – Liepos 20 d. – P. 4.
7 „Mūsų dievai – tie patys.“ Vertėją, kino režisierių Joną Ohmaną kalbina Mindaugas Peleckis // Metai. – 2009. – Nr. 5–6. – P. 157.
8 Nastopka K. Išsprūstanti prasmė. – Vilnius: Vaga, 1991. – P. 197.
9 Kubilius V. XX amžiaus literatūra. – P. 539.