Milan Kundera. Nepakeliama būties lengvybė (tęsinys)

1991 m. Nr. 7

Iš čekų k. vertė Almis Grybauskas

Ketvirtas skyrius. Siela ir kūnas

Tereza sugrįžo naktį pusę antros, nusiprausė vonioj, apsivilko pižamą ir atsigulė šalia Tomo. Jis miegojo, palinko viršum jo ir, bučiuodama veidą, pajuto iš plaukų sklindant keistą kvapą. Dar keliskart įkvėpė. Uostinėjo tarytum šuo, kol suprato: tai buvo moters tarpkojo kvapas.

Šeštą valandą suskambėjo žadintuvas. Tai buvo Karenino valanda. Jis visada pabusdavo anksčiau, bet nedrįsdavo jų žadinti. Nekantriai laukdavo skambučio, kuris suteikdavo teisę šokti į jų patalą, žirglioti kūnais, baksnoti nosimi. Anksčiau jie bandė drausti, išsviesdavo jį iš lovos, bet Kareninas nenusileido ir galų gale išsikovojo šitą teisę. Pastaruoju metu ji kaip tik pastebėjo, kad malonu, kai Kareninas ragina pradėt dieną. Šuniui pabudimo akimirka būdavo tikra laimė: naiviai ir kvailokai stebėdavosi vėl esąs pasauly ir dėl to džiūgaudavo. O ji nenoriai prasimerkdavo, trokšdama pratęsti naktį ir kuo ilgiau neątmerkti akių.

Dabar Kareninas laukė prieškambary ir žvelgė į kabyklą, kur kybojo antkaklis su pasaitėliu. Tereza užsegė jį šuniui ir išsivedė į parduotuvę. Pirko pieno, duonos, sviesto ir kaip visad vieną ragelį Kareninui. Atgal jis pėdino įsikandęs ragelį. Išdidžiai dairėsi aplinkui ir tirpdavo iš pasitenkinimo, kai žmonės atkreipdavo dėmesį ir rodydavo į jį pirštais.

Grįžęs atsigulė su rageliu ant kambario slenksčio ir laukė, kol Tomas atsisuks, priklaups ir ims urgzti, apsimesdamas, kad nori atimti ragelį. Taip kasdien jie apie penketą minučių vaikydavosi po butą, kol Kareninas šmurkštelėdavo po stalu ir paskubom surydavo ragelį.

Bet šį sykį jis veltui laukė rytinės ceremonijos. Tomas klausėsi ant stalo stovinčio tranzistoriaus.

Radijas transliavo laidą apie čekų emigraciją. Tai buvo slaptai įrašytų privačių pokalbių montažas. Įrašė juos tarp emigrantų įsitrynęs šnipas, vėliau su didele šlove grįžęs Prahon. Vyravo bereikšmės frazės, tarp kurių kartais nuskardėdavo tulžingi žodžiai apie okupacinį režimą Čekijoje, taip pat kokio emigranto tvirtinimai, kad tas ar kitas yra kvailys arba apgavikas. Būtent šios vietos labiausiai rūpėjo reportažo autoriams: jos turėjo pademonstruoti ne tik blogą požiūrį į Tarybų Sąjungą (Čekijoje tuo nieko nepapiktinsi), bet ir tai, kad riejamasi tarpusavy pasišvaistant nešvankybėmis. Keistoka, bet žmonės, kurie nuo ryto iki vakaro ką nors vis keiksnoja, jaučiasi užgauti ir apvilti, išgirdę per radiją pažįstamą, visų gerbiamą žmogų kiekvieną sakinį užbaigiant: „šiknon, šiknon”.

– Visa tai prasidėjo nuo Prochazkos, – klausydamasis ištarė Tomas.

Janas Prochazka, keturiasdešimtmetis, buliaus sveikata pasižymintis romanistas, dar prieš 1968 metus pradėjo labai garsiai kritikuoti santvarką. Tai buvo vienas populiariausių Prahos pavasario, tos svaigulingos komunizmo liberalizacijos, pasibaigusios rusų įsiveržimu, vyrų. Tuoj po to jį pradėjo ūdyti visi laikraščiai, bet kuo pikčiau jie keikė, tuo labiau visi jį mylėjo. Todėl 1970 metais radijas pradėjo transliuoti rašytojo Prochazkos ir universiteto profesoriaus Vadavo Cemo privačius pokalbius, įrašytus prieš dvejus metus (vadinasi, 1968-ųjų pavasarį). Nei vienas, nei kitas jų tuomet nenutuokė, kad profesoriaus bute įtaisytas slaptas klausymosi įrenginys ir kad kiekvienas jų žingsnis seniai sekamas! Prochazka visad linksmindavo bičiulį hiperbolėmis ir nesąmonėmis. Dabar šitos nesąmonės su tęsiniais buvo transliuojamos per radiją. Slaptoji policija, redagavusi laidą, rūpestingai pabrėždavo tas vietas, kur rašytojas pajuokia savuosius draugus, pavyzdžiui, Dubčeką. Žmonės, patys nepraleidžiantys progos apkalbėti pažįstamus, piktinosi mylimuoju Prochazka labiau negu nepakenčiama slaptąja policija.

Tomas išjungė radiją ir pasakė:

– Slaptoji policija egzistuoja visame pasaulyje. Bet turbūt vien tik Čekijoje drįsta viešai paleisti per radiją savo įrašus! Niekur kitur to negali būti!

– Gali, – atsakė Tereza. – Kai man buvo keturiolika metų, rašiau dienoraštį. Labai bijojau, kad niekas jo neperskaitytų. Slėpiau palėpėje. Motina jį surado. Kartą per pietus, kai visi susėdo prie stalo, išsitraukė jį iš kišenės ir pasakė: „Pasiklausykit visi!” Ir pradėjo skaityti prunkšdama po kiekvieno sakinio. Visi kvatojosi taip, kad nė valgyt nebegalėjo.

Tomas vis bandydavo įtikinti Terezą, kad rytais nesikeltų, pusryčius pasigaminti jis galėtų ir pats. Ji nesutikdavo. Tomas dirbo nuo septintos iki ketvirtos, o ji – nuo ketvirtos iki vidurnakčio. Jeigu nepusryčiautų kartu su juo, pasikalbėti galėtų tiktai sekmadieniais. Todėl keldavosi, o, jam išėjus, dar migdavo.

Tačiau šįkart bijojo užmigti. Nes dešimtą valandą ketino eiti į sauną Slavų saloje. Norinčių buvo daug, vietų mažai, ir patekti tenai galėdavai tik per pažintį. Laimei, kasoje dirbo iš universiteto išmesto profesoriaus žmona, o profesorius buvo Tomo paciento bičiulis. Tomas paprašė paciento, pacientas profesoriaus, profesorius pasakė savo žmonai, ir Terezai kartą per savaitę būdavo paliekamas bilietas.

Ėjo pėsčia. Nemėgo visad sausakimšų tramvajų, kur stumdėsi įtūžę žmonės, lipo vienas kitam ant kojų, raudami apsiaustų sagas ir plūsdamiesi.

Dulksnojo. Skubantys praeiviai skleidė virš galvų skėčius, bemat ir ant šaligatvio pasidarė ankšta. Skėčių kupolai trankėsi vienas į kitą. Vyrai buvo mandagesni ir, prasilenkdami su Tereza, kilstelėdavo skėčius aukštyn. Tiktai ne moterys. Nuožmiai žvelgdama kiekviena tik ir laukė, kad sutiktoji prisipažintų silpnesnė ir pasitrauktų iš kelio. Skėčių susidūrimas buvo jėgų išbandymas. Iš pradžių Tereza pasitraukdavo, bet sumojus, kad jos mandagumas lieka be atsako, lygiai taip pat tvirtai suspaudė skėtį. Kelis kartus savuoju atsitrenkė į atlekiantį iš priekio, bet nė karto neišgirdo: „Atleiskite”. Dažniausiai nepasigirsdavo nė žodžio, du ar tris kartus nuaidėjo: „Karvė!” arba „Šūdas!”

Skėčiais apsiginklavusios buvo ir jaunos, ir senos, bet būtent jaunosios grūmėsi narsiausiai. Tereza prisiminė invazijos dienas. Merginos mini sijonais mojavo gatvėse tautinėmis vėliavomis. Tai buvo tikras seksualinis puolimas prieš lytiškai išbadėjusius kareivius. Prahoje jie turėjo jaustis tarsi Sciencefiction autoriaus išgalvotoje elegantiškų moterų planetoje, patekę tarp panieką demonstruojančių gražių moterų tokiomis ilgomis kojomis, kokių Rusijoje nebuvo jau penkis ar šešis šimtmečius. Tada Tereza nufotografavo daug tų jaunų moterų tankų fone. Ji žavėjosi jomis. Šiandien tos pačios moterys ėjo priešais įžūlios ir piktos. Laikė nebe vėliavas, o skėčius. Bet laikė juos išdidžiai kaip vėliavas. Buvo pasirengusios taip įnirtingai žingsniuoti prieš svetimą kariuomenę, kaip ir prieš nenorintį pasitraukti iš kelio skėtį.

Tereza priėjo senamiesčio aikštę su griežta Tyno katedra ir netaisyklingu keturkampiu pastatytais barokiniais namais. Sena keturioliktojo šimtmečio rotušė, kadaise užėmusi pusę aikštės, jau prieš dvidešimt septynerius metus buvo virtusi griuvėsiais. Varšuva, Dresdenas, Berlynas, Kelnas, Budapeštas per paskutinįjį karą buvo baisiai sugriauti, bet gyventojai greitai juos vėl atstatė ir daug kur rūpestingai rekonstravo senuosius kvartalus. Prahos gyventojai prieš tuos miestus jautėsi nevisaverčiai. Vienintelis žymus pastatas, kurį jiems sunaikino karas, buvo senamiesčio Rotušė. Nusprendė taip ir palikti ją sugriautą, kad koks nors lenkas arba vokietis negalėtų papriekaištauti, jog čekai mažai nukentėję. Priešais šlovingus griuvėsius, visiems laikams įpareigotus kaltinti karą, iš metalinių sijų buvo sukonstruota tribūna manifestacijoms, į kurias komunistų partija varė vakar arba varys rytoj Prahos gyventojus.

Tereza žiūrėjo į sugriautą Rotušę, ir ji staiga priminė jai motiną: toks pat iškrypėliškas poreikis demonstruoti savo griuvėsius, girtis bjaurumu, rodyti savo skurdą, iškišti amputuotos rankos strampą, kad visas pasaulis į jį žiūrėtų.

Pastaruoju metu daug kas jai primindavo motiną. Jai atrodė, kad motinos pasaulis, iš kurio prieš dešimt metų ištrūko, grįžta ir supa ją iš visų pusių. Todėl ir rytą prisiminė, kaip motina skaitė besijuokiančiai šeimai jos intymų dienoraštį. Privataus pokalbio prie vyno taurės transliacija per radiją – ar tai ne įrodymas, kad pasaulis pavirto koncentracijos stovykla?

Tereza veik nuo vaikystės vartodavo šį žodį, kai norėdavo išreikšti, ką mananti apie savo šeimos gyvenimą. Koncentracijos stovykla – tai toks pasaulis, kur žmonės dieną naktį gyvena vienas šalia kito. Žiaurumas ir prievarta tėra antrinis (ir nebūtinai neišvengiamas) bruožas. Koncentracijos stovykla reiškia visišką privatumo sunaikinimą. Prochazka, negalėjęs net prie vyno taurės saugiai ir intymiai pasikalbėti su savo bičiuliu, gyveno (nė nenutuokdamas, ir tai buvo lemtinga klaida!) koncentracijos stovykloje. Pas motiną Tereza gyveno koncentracijos stovykloje. Nuo tada ir žino, kad koncentracijos stovykla nėra koks išskirtinis stulbinantis dalykas, atvirkščiai, tai pagrindas, duotybė, kurioje žmogus gimsta ir iš kur ištrūksta tiktai įtempęs visas jėgas.

Ant trejeto terasomis išdėstytų suolelių buvo prisėdę moterų taip tankiai, kad jos lietė viena kitą. Salia Terezos prakaitavo maždaug trisdešimtmetė labai gražaus veido ponia. Jos neįtikėtinai didelės krūtys sūpavosi nuo menkiausio judesio. Ponia atsistojo, ir Tereza įsitikino, kad ir jos pasturgalis panašus į du maišus.

Galbūt ši moteris taip pat pastoviniuoja prieš veidrodį, tyrinėdama savo kūną ir mėgindama įžvelgti sielą, kaip kad nuo vaikystės bandydavo Tereza. Tikriausiai ji irgi naiviai tiki, kad kūnas gali būti sielos iškaba. Bet kokia pabaisiška turėtų būti toji siela, jeigu ji panaši į šį kūną, šią kabyklą su keturiais maišais?

Tereza atsistojo ir nuėjo į dušą. Paskui išėjo laukan. Vis dar dulksnojo. Ji stovėjo ant medinio denio, po kuriuo tekėjo Vltava, o nuo miestiečių akių damas slėpė aukštų lentų užtvara. Žvelgė žemyn ir vandens paviršiuj išvydo atsispindint veidą moters, apie kurią ką tik galvojo.

Moteris šypsojosi. Subtili nosis, didelės rudos akys ir vaikiškas žvilgsnis. Ji lipo laiptais, po maloniu veidu vėl pasirodė du siūbuojantys maišai, taškantys aplinkui smulkius vandens lašus.

Tereza nuėjo apsirengti. Atsistojo priešais didelį veidrodį.

Ne, pabaisos bruožų jos kūnas neturėjo. Krūtys buvo gana mažos. Motina vis pasišaipydavo, kad pernelyg mažos, tad net buvo įgijus kompleksą, nuo kurio tiktai Tomas išlaisvino. Dabar nesisielojo dėl jų mažumo, bet nerimą kėlė didžiuliai ir labai jau tamsūs skrituliai apie spenelius. Jei būtų galėjusi pati rinktis kūną, spenelių norėtų bemaž nepastebimų, švelnių, vos vos teiškylančių virš krūtų kupolų ir spalva veik nesiskiriančių nuo visos odos. Jai rodės, kad šiuos tamsiai raudonus skritulius nupiešęs kaimo tapytojas, užsimojęs kurti erotinį meną neturtėliams. Žiūrėjo į save ir stengėsi įsivaizduoti, kas būtų, jei nosis kasdien pailgėtų vienu milimetru. Į ką po kelių dienų panėšėtų jos veidas?

O jeigu ir kitos kūno dalys pradėtų didėti ir mažėti taip, kad Tereza pasidarytų nebepanaši į save? Ar ji tebebūtų ta pati Tereza?

Žinoma. Net jei Tereza būtų visai nebepanaši į Terezą, josios siela liktų tokia pat ir išsigandusi stebėtų, kas darosi kūnui.

Bet koks ryšys tarp Terezos ir josios kūno? Ir apskritai, ar kūnas turi teisę vadintis Tereza? O jei neturi, tąsyk su kuo tas vardas sietinas? Vien su kokia nors bekūne, nematerialia substancija?

(Tai vis klausimai, jau nuo vaikystės klydinėjantys Terezos galvoje. Nes patys svarbiausi klausimai yra tie, kuriuos formuluoti gali ir vaikas. Tik tie naiviausieji klausimai ir yra iš tikrųjų svarbūs. Tai klausimai, į kuriuos nėra atsakymų. Klausimas, į kurį nėra atsakymo, yra barjeras, už kurio nebegalima toliau eiti. Kitaip sakant: būtent klausimais, į kuriuos nėra atsakymų, nužymėtos žmogaus galimybės, apibrėžtos žmogaus egzistencijos ribos.)

Tereza kaip apžavėta stovi prieš veidrodį ir žiūri į savo kūną, tarsi jis būtų svetimas, svetimas, tačiau būtent jai skirtas. Jaučia jam atgrasą. Sis kūnas neturėjo pakankamai galios, kad taptų Tomui vienintelis. Sis kūnas ją nuvylė ir išdavė. Visą šią naktį buvo priversta kvėpuoti svetimos moters tarpkojo kvapais, sklindančiais iš jo plaukų!

Būtų laiminga, jei galėtų kartą atsisakyti šito kūno paslaugų, nelyg tarnaitės, likti Tomui vien kaip siela, o kūną paleist į pasaulį – tegu sau elgiasi kaip kitų moterų kūnai kad elgiasi su vyrų kūnais! Teeinie jis sau, jeigu neįstengė tapti Tomui vienintelis ir pralaimėjo svarbiausią Terezos gyvenimo mūšį.

Sugrįžo namo neišalkus, papietavo stačiom virtuvėje. Pusę keturių prisegė Kareninui pasaitėlį ir išėjo su juo (vėl pėsčiomis) į savo viešbutį priemiestyje. Kai buvo išmesta iš redakcijos, pradėjo dirbti tenai barmene. Tai atsitiko po kelių mėnesių sugrįžus iš Ciuricho; vis dėlto jai nebuvo atleista, kad savaitę fotografavo rusų tankus. Vietą susirado pažįstamiems padedant: kartu su ja ten prisiglaudė ir kiti, taip pat pašalinti iš darbo. Buhalterijoje dirbo teologijos profesorius, registratūroje – diplomatas.

Ji vėl pradėjo baimintis dėl kojų. Dirbdama miestelio restorane, su siaubu dirsčiodavo į bendradarbių blauzdas, išraizgytas išsiplėtusių venų. Tai buvo profesinė padavėjų, turinčių be paliovos vaikščioti, bėgioti ar stovėti su pilnais padėklais, liga. Čia darbas buvo lengvėlesnis nei miestelyje. Prieš pamainos pradžią turėdavo susinešti sunkias alaus ir mineralinio vandens dėžes, užtat paskui reikėdavo tik pilstyti baro lankytojams alkoholį ar plauti taures jo pakrašty įtaisytame praustuve. Kareninas visą pamainą gulėdavo jai prie kojų.

Jau gerokai po vidurnakčio, sutvarkiusi sąskaitas ir atidavusi pinigus viešbučio direktoriui, užėjo atsisveikinti su buvusiu pasiuntiniu. Už pailgo registratūros pulto buvo durys į mažą kambarėlį, kur būdavo galima nusnausti ant siaurutės sofos. Virš jos kabojo įrėmintos fotografijos: kiekvienoje jis buvo vis su kitais žmonėmis, kurie arba šypsojosi spausdami jam ranką, arba sėdėjo šalia už stalo ir kažką pasirašinėjo. Kai kurios nuotraukos buvo su autografais ir linkėjimais. Garbingiausioj vietoj kabojo fotografija, kurioje šalia pasiuntinio šypsojosi Džonas F. Kenedis.

Šį kartą diplomatas kalbėjosi ne su Amerikos prezidentu, o su nepažįstamu šešiasdešimtmečiu vyriškiu, kuris, pamatęs Terezą, nutilo.

– Tai mano bičiulė, – tarė pasiuntinys, – galim ramiai kalbėti.

Paskui grįžtelėjo į Terezą.

– Šiandien jo sūnų nuteisė penkeriems metams.

Šešiasdešimtmečio sūnus pirmosiomis invazijos dienomis

kartu su draugais sekė rusų slaptųjų tarnybų būstinės įėjimą. Buvo aišku, kad iš ten išeinantys čekai yra rusų agentai. Jis su draugais sekdavo juos, užsirašydavo automobilių numerius ir pranešdavo slaptojo čekų radijo redaktoriams, kurie įspėdavo gyventojus. Vieną šnipelį jie net primušė.

– Štai ši fotografija buvo vienintelis corpus dėlioti, – tarė šešiasdešimtmetis. – Sūnus viską neigė, kol jam neparodė jos.

Iš marškinių kišenaitės jis ištraukė iškarpą:

– 1968 rudenį išspausdino Times.

Nuotraukoje jaunuolis už pakarpos laikė kitą vyrą. Aplink sustoję žmonės žvelgė į juos. Apačioje buvo užrašas: bausmė kolaborantui.

Terezą atsiduso su palengvėjimu. Ne, tai ne jos fotografija.

Paskui su Kareninu ėjo namo per vidurnakčio Prahą. Prisiminė dienas, kai fotografavo tankus. Naivuoliai, įsivaizdavo, kad rizikuoja gyvybe dėl savo šalies, nė neįtardami, kad padeda rusų policijai.

Namo grįžo pusę antros. Tomas jau miegojo. Jo plaukai dvokė moters tarpkoju.

Kas yra koketavimas? Būtų galima pasakyti, kad tai elgesys, kuris kitam žmogui gali sužadinti lytinio suartėjimo viltį, tačiau ši galimybė visados abejotina. Kitaip sakant, koketavimas – tai negarantuotas pažadas kartu eiti į lovą.

Tereza stovi už baro, o klientai, kuriems pilsto alkoholį, su ja koketuoja. Ar jai nemalonus šis nuolatinis komplimentų, dviprasmybių, anekdotų, pasiūlymų, šypsenų ir žvilgsnių potvynis? Visiškai ne. Ją apėmęs nenumaldomas noras atstatyti jam savo kūną (tą svetimą kūną, kurį ketina paleisti į pasaulį).

Tomas ją be paliovos tikina, kad meilė ir lytinis aktas yra skirtingi dalykai. Ji nė už ką nenorėjo šito pripažinti. O dabar dirba apsupta vyrų, kuriems nejaučia nė mažiausios simpatijos. Kažin, kad taip su jais pasimylėjus? Išbandytų tai bent jau negarantuoto pažado, vadinamo koketavimu, forma.

Tačiau ne todėl, kad norėtų atsilyginti Tomui. Ji ieško išėjimo iš labirinto. Žino, kad tapo jam našta: į viską žiūri pernelyg rimtai, iš visko daro tragediją, nesugeba suprasti fizinės meilės lengvumo ir neįpareigojančio smagumo. O kaip norėtų to išmokti! Įgriso būti senamadiškai!

Kitoms moterims koketavimas virsta antrąja prigimtimi, bereikšme rutina, o užsigeidusiai patirti, ką pati sugeba, Terezai jis tapo svarbiu bandymų lauku. Bet kaip tik dėl to rimtumo ir svarbos jos koketavimas visai neturi lengvybės. Jis prievartinis, perdėtas, tyčinis. Pusiausvyra tarp pažado ir jo negarantavimo (būtent čia ir slypi koketavimo virtuoziškumas!) gerokai sutrikus. Ji žada pernelyg karštai, aiškiai neparodydama, kad garantijų nėra. Kitaip tariant, atrodo kiekvienam lengvai prieinama. O kai vyrai pareikalauja įvykdyti menamą pažadą, susilaukia aštraus atkirčio, kurį jie tegali paaiškinti Terezos piktumu bei rafinuota klasta.

Prie baro prisėdo gal šešiolikos metų vaikinukas. Jis sviedė keletą įžūlių frazių ir jos įsirėžė į pokalbį kaip į piešinį įsirėžia kreiva linija, kurios nei ištiesinsi, nei ištrinsi.

– Jūsų kojos gražios, – pasakė jis.

– Ar net per medinę sienelę matote? – atkirto Tereza.

– Mačiau jus gatvėje, – paaiškino, bet ji jau buvo nusisukusi prie kito kliento. Vaikinukas paprašė konjako. Ji atsisakė įpilti.

– Man jau aštuoniolika, – aiškinosi jis.

– Parodykit pasą, – tarė Tereza.

– Nerodysiu.

– Tai ir gerkit limonadą.

Vaikinukas atsistojo ir išėjo. Maždaug po pusvalandžio sugrįžo ir vėl atsisėdo prie baro. Jo judesiai buvo sunkiai valdomi, o iš burnos per tris metrus trenkė alkoholiu.

– Limonado, – pareikalavo jis.

– Jūs jau girtas! – konstatavo Tereza.

Vaikinukas dūrė pirštu į užrašą, kabantį ant sienos už Terezos: „Draudžiama parduoti alkoholį jaunuoliams iki 18 metų”.

– Man draudžiama parduoti alkoholį, – pasakė jis, – tačiau niekur neparašyta, kad negaliu būti girtas.

– Kur taip užsipylėte? – paklausė Tereza.

– Užeigoj anapus gatvės, – nusižvengė jis ir vėl pareikalavo limonado.

– Tai kodėl ten nepasitikote?

– Todėl, kad noriu matyti jus, – tarė vaikinas. – Aš jus myliu.

Jo veidas buvo keistai iškreiptas. Tereza nesuprato, ar vaikinas juokauja, ar koketuoja, ar tyčiojasi, ar tikrai toks girtas, kad nebežino, ką tauškia.

Ji įpylė jam limonado ir nusisuko į kitus. Atrodo, prisipažinimas meilėje vaikinukui atėmė paskutines jėgas. Nebetaręs nė žodžio, jis padėjo ant baro pinigus ir dingo. Tereza to net nepastebėjo.

Bet, jam išėjus, prabilo praplikęs mažaūgis vyras, jau išmetęs tris stikliukus degtinės.

– Ar žinot, ponia, kad nevalia duoti alkoholio nepilnamečiams?

– Bet aš jam ir nedaviau! Gavo tik limonado!

– Labai gerai mačiau, ką į tą limonadą pylėte!

– Ką čia išsigalvojate! – sušuko Tereza.

– Dar vieną degtinės, – paliepė plikis ir pridūrė: – Jau seniai jus stebiu.

– Tai ir džiaukitės, kad galit paspoksoti į gražią moterį, ir laikykit liežuvį už dantų, – įsiterpė aukštas vyriškis, neseniai atsiradęs prie baro.

– O jūs nesikiškit! Ne jūsų reikalas! – riktelėjo plikis.

– Gal teiktumėtės paaiškinti, koks jūsų reikalas? – paklausė aukštasis.

Tereza įpylė plikiui degtinės. Sis išgėrė vienu mauku, užsimokėjo ir išėjo.

– Ačiū jums, – tarė Tereza aukštajam.

– Nėr už ką, – atsakė šis ir taip pat išėjo.

Po kelių dienų jis vėl pasirodė prie baro. Išvydusi jį, Tereza nusišypsojo kaip senam draugui:

– Norėčiau dar kartą jums padėkoti. Tas plikis dažnai čia ateina ir gadina nuotaiką.

– Užmirškite jį.

– Kodėl panūdo mane įskaudinti?

– Matyt, varganas girtuoklėlis. Dar sykį prašau: užmirškite.

– Jeigu jūs prašote – užmirški.

Vyriškis žvelgė jai į akis:

–Pažadate?

– Pažadu.

– Nuostabu girdėti bent šitokį jūsų pažadą, – tarė jis, tebežiūrėdamas jai į akis.

Koketavimas – tai elgesys, parodantis kitam, kad seksualus suartėjimas įmanomas, nors tik teoriškai, be jokios garantijos.

– Stebiuosi, kad šitam bjauriam Prahos užkampy galima sutikti tokią moterį.

Tereza:

– O jūs? Ką jūs veikiate šitam bjauriam Prahos užkampy? Jis atsakė esąs inžinierius, gyvena netoliese, o aną kartą

atsitiktinai čia užsukęs, grįždamas iš darbo.

Tereza žiūrėjo į Tomą, tačiau jos žvilgsnis buvo įsmeigtas ne į akis, o kiek aukštėliau, į svetimu tarpkoju trenkiančius plaukus.

Ji pasakė:

– Aš neištversiu, Tomai, žinau, kad neturiu teisės skųstis. Uždraudžiau sau pavyduliauti tada, kai dėl manęs sugrįžai į Prahą. Nenoriu pavyduliaut, bet esu per silpna atsispirti. Padėk man, prašau!

Jis paėmė ją už parankės ir nusivedė į parką, kur jie dažnai vaikštinėdavo. Suoleliai parke buvo dažyti mėlynai, raudonai ir geltonai. Prisėdo ant vieno jų, ir Tomas tarė:

– Suprantu. Žinau, ko tu trokšti. Viską jau sutvarkiau. Eisi į Petržiną.

Ją staiga apėmė baimė:

– Į Petržiną? Kodėl į Petržiną?

– Užkopsi ir viską suprasi.

Ji labai nenorėjo eiti. Pasidarė taip silpna, kad neįstengė pasikelti nuo suolelio. Tačiau negalėjo nepaklusti. Šiaip taip atsistojo.

Atsigręžė. Jis sėdėjo, kur sėdėjęs, ir beveik linksmai šypsojosi jai. Mostelėjo ranka, paragindamas eiti.

Kai Tereza atsidūrė prie Petržino, to vidur Prahos iškilusio kalno, nusistebėjo, kad aplink nėra žmonių. Tai buvo neįprasta, nes šiaip papėdėje visada vaikštinėdavo būriai prahiečių. Širdį spaudė baimė, tačiau aplinkui buvo taip tylu, o ta tyla tokia raminanti, kad ji nebesipriešino. Kopė dažnai stabčiodama ir grįžčiodama atgal: apačioje buvo matyti daugybė bokštų ir tiltų. Šventieji grūmojo kumščiais ir kėlė į dangų akmenines akis. Tai buvo gražiausias pasaulio miestas.

Pamažu užlipo į viršų. Už ledų, atvirukų ir sausainių kioskų (nebuvo nė vieno pardavėjo) plytėjo retais medžiais pasidabinusi pieva. Tenai buvo keletas vyrų. Kuo arčiau jų ėjo, tuo lėtesniu žingsniu. Jų buvo šešetas. Stoviniavo arba slampinėjo koja už kojos, tarsi prieš žaidimą apžiūrinėjantys golfo pievelę žaidėjai.

Tereza priartėjo prie jų. Lengvai atpažino tris, kurie buvo labai panašūs į ją: atrodė nepasitikį savimi, apnikti klausimų, bet nedrįstantys įkyrėti kitiems, todėl tylėdami tik dirsčiojo į juos klausiamais žvilgsniais.

Kiti trys rodės turį atlaidžios galybės. Vienas jų laikė šautuvą. Pamatęs Terezą, nusišypsojo ir linktelėjo:

– Taip, čia, jūs nepaklydote.

Ji taip pat linktelėjo, nors buvo labai baisu.

– Kad paskui nekiltų nesusipratimų. Jūs pati šito trokštate? – dar kartą paklausė vyras.

Būtų buvę visai lengva atsakyt: „Ne, ne, ne pati!”, bet negalėjo net įsivaizduoti nuvilsianti Tomą. Kuo pasiteisintų sugrįžus namo? Tad pasakė:

– Taip. Žinoma. Pati.

Vyras su šautuvu kalbėjo toliau:

– Norėčiau, kad suprastumėt, kodėl klausiu. Darome tai tik įsitikinę, kad čionai atėję žmonės patys reiškia norą numirti. Mes tiktai patarnaujam.

Jis įsmeigė į Terezą klausiamą žvilgsnį, tad ji turėjo dukart patvirtinti: .

– Ne, nesibaiminkit. Aš tikrai šito trokštu.

– Gal eitumėt pirmoji? – paklausė jis.

Tereza norėjo bent kiek nutolinti baigtį, todėl pasakė:

– Ne, ne, prašau. Jei galima, norėčiau būti paskutinė.

– Jūsų valia, – tarė jis ir nuėjo prie kitų.

Jo asistentai buvo be ginklų ir stengėsi padėti atėjusiems. Paimdavo juos už parankės ir vesdavosi per pievą. Didžiulis žolės plotas driekėsi į tolumas. Mirsiantieji galėjo patys pasirinkti medį. Sustodavo ir ilgai tyrinėdavo negalėdami apsispręsti. Du iš jų galop išsirinko po plataną, tačiau trečiasis ėjo tolyn ir tolyn, tarsi nė vienas medis jam nebūtų tinkamas. Pagalbininkas, švelniai laikydamas už rankos, kantriai jį lydėjo, kol vyriškis visiškai prarado ryžtą ir sustojo prie išsišakojusio jovaro.

Paskui padėjėjai visiems trims užrišo juostom akis.

Dabar plačioje pievoje, nugaromis atsirėmę į medžius, stovėjo trys vyrai užrištomis akimis ir pakėlę galvas į dangų.

Vyras su šautuvu nusitaikė ir šovė. Nepasigirdo jokio garso, tik paukščių giedojimas. Šautuvas buvo su slopintuvu. Tebuvo matyti, kaip smunka į jovarą atsirėmęs vyriškis.

Nepajudėjęs iš vietos ginkluotasis pasuko vamzdį kita kryptimi, ir visiškoje tyloje pargriuvo į plataną atsirėmęs vyriškis. Neilgai trukus ant žolės parkrito ir trečiasis.

Vienas padėjėjas prisiartino prie Terezos. Rankoje jis laikė tamsiai mėlyną juostą.

Ji suprato, kad nori jai užrišti akis. Papurtė galvą ir pasakė:

– Ne, noriu viską matyti.

Bet pasipriešino visai ne dėl to. Nebuvo didvyrė, pasiryžusi narsiai žiūrėti egzekutoriams į akis. Ji geidė atitolinti mirtį. Jai rodės, kad užrištom akim iškart atsidurtų mirties prieškambaryje, iš kurio nebegrįžtama.

Vyras nevertė užsirišti akių, tik paėmė ją už parankės. Jie ėjo per plačią pievą, ir Tereza niekaip negalėjo išsirinkti medžio. Niekas jos neskubino, bet ji žinojo, kad išvengti baigmės nepavyks. Pamačiusi žydintį kaštoną, sustojo. Atsirėmė į kamieną ir pažvelgė viršun: matė saulės košiamą žalumą, o iš toli – tarsi ten griežtų tūkstančiai smuikų – sklido silpni ir svaiginantys miesto garsai.

Vyras pakėlė šautuvą.

Tereza pajuto, kad jos drąsa išseko. Silpnumas stūmė į neviltį, kurios negalėjo įveikti. Ji tarė:

– Bet šito troškau visai ne aš.

Vyras bemat nuleido šautuvą ir labai rimtai pasakė:

– Jeigu ne jūs – mes bejėgiai. Tąsyk neturime teisės.

Jo balsas buvo taikus ir meilus, nelyg būtų atsiprašinėjęs už tai, kad negali jos nušauti be jos pačios sutikimo. Šitas meilumas draskė širdį, ji prigludo veidu prie kamieno ir pravirko.

Kūnas virpėjo nuo raudos, ji glaudėsi prie medžio, tarsi tai būtų visai ne medis, o jos tėvas, kurio neteko, senelis, kurio nepažinojo, prosenelis, proprosenelis, neapsakomai senas vyras, išnėręs iš tamsiausių laiko gelmių ir atsukęs jai savo veidą iš šiurkštaus medžio žievės.

Paskui atsigręžė. Trejetas jau buvo toli, vaikštinėjo po pievą nelyg golfo žaidėjai, net ir šautuvas vieno jų rankoj atrodė kaip golfo lazda.

Tereza leidosi žemyn Petržino takais, o siela jau ilgėjosi turėjusio ją nušaut ir nenušovusio vyriškio. Pasigedo jo. Kas nors juk privalo jai padėti! Tomas nepadės. Tomas ją siunčia mirti. Tiktai kitas žmogus gali padėti!

Artėjant miestui, ji vis labiau ilgėjosi to vyriškio ir bijojo Tomo. Neatleis, kad netesėjo pažado. Jau žingsniavo gatve, kurioj gyveno, ir žinojo, kad greitai jį pamatys. Ją apėmė tokia baimė, kad prasidėjo skrandžio traukuliai ir vertė vemti.

Inžinierius kvietė ją apsilankyti jo bute. Jau du sykius atsisakė. O šį kartą sutiko.

Papietavo, kaip visada, stačiomis virtuvėje ir išėjo. Dar nebuvo nė dviejų.

Artėjo prie jo namų ir jautė, kaip nejučia, tartum patys savaime, lėtėja jos žingsniai.

Paskui dingtelėjo, kad Tomas ir pasiuntė ją pas tą žmogų. Juk jis nuolatos aiškindavo, kad meilė ir seksas neturi nieko bendra, o ji dabar eina vien tik patikrinti, ar teisingi jo žodžiai. Ausyse skamba jo balsas: „Suprantu tave. Žinau, ko tu nori. Viską jau sutvarkiau. Užkopsi į patį viršų ir viską suprasi”.

Taip, ji tiktai vykdo Tomo įsakymą.

Pas inžinierių ilgai neužtruks, išgers puodelį kavos, pabus tiek, kad suvoktų, ką reiškia prieiti neištikimybės slenkstį. Geidžia, kad jos kūnas atsidurtų prie to slenksčio, kad pabūtų ten bent valandėlę tarsi prie gėdos stulpo, o paskui, kai inžinierius norės ją apkabinti, pasakys tuos pačius žodžius, kuriuos ištarė Petržine vyrui su šautuvu: „Ne, šito trokštu visai ne aš”.

Tada vyras nuleis šautuvą ir atsilieps maloniu balsu: „Jeigu ne jūs, nieko ir neįvyks. Tąsyk neturiu teisės”.

O ji nusisuks į medį ir pravirks.

Tai buvo niekuo neišsiskiriantis priemiesčio namas, šimtmečio pradžioje pastatytas Prahos darbininkų kvartale. Tereza įėjo į laiptinę purvinomis, kalkėm išteptomis sienomis. Nuzulintais akmeniniais laiptais su geležiniais turėklais užlipo į antrą aukštą. Pasuko į kairę. Antrosios durys buvo be lentelės su šeimininko pavarde ir be skambučio. Pasibeldė.

Jis atidarė.

Gyveno vienam vieninteliam kambary, prie durų atitvertam užuolaida, šiapus kurios tarsi prieškambaryje stovėjo stalas, viryklė ir šaldytuvas. Siauro ir ilgo kambario gilumoj švietė stačiakampis langas. Prie vienos sienos glaudėsi lentynos su knygomis, prie kitos – sofa ir vienišas krėslas.

– Nykokas tas mano būstas, – tarė inžinierius. – Tikiuosi, jums nebus čia labai nejauku.

– Ne, visai ne, – atsakė Tereza, žiūrėdama į sieną, užstatytą knygų lentynomis. Sis žmogus nė padoraus stalo neturi, užtat šimtus knygų. Tai buvo malonu Terezai, ir baimė, visą laiką ją lydėjusi, šiek tiek atlėgo. Jau vaikystėj knygą laikė slaptosios brolijos ženklu. Žmogus, turįs namie tokią biblioteką, jos nenuskriaus.

Jis paklausė, kuo galėtų pavaišinti. Vynu?

Ne, vyno nenori. Nebent kavos.

Jis dingo už širmos, o ji žengė prie knygų. Viena ją sudomino. Tai buvo Sofoklio „Oidipo” vertimas. Kaip keista, kad ta knyga yra čia! Prieš daug metų Tomas, davęs Terezai perskaityti, ilgai apie ją pasakojo. Paskui užrašė savo mintis, ir tas straipsnis laikraštyje jų gyvenimą apvertė aukštyn kojom. Ji žvelgė į knygos nugarėlę; tai ją ramino. Tarsi Tomas būtų tyčia palikęs savo pėdsaką, parodydamas, kad ir čia jis viską sutvarkęs. Ji ištraukė knygą ir atsivertė. Kai inžinierius grįš iš prieškambario, pasiteiraus, kodėl jo bibliotekoje yra ši knyga, ar skaitęs ir ką apie ją galvoja. Pokalbio spąstus šitaip stumtelės iš pavojingo ploto svetimame bute į Tomo minčių pasaulį.

Staiga pajuto ant peties ranką. Inžinierius paėmė knygą, be žodžio padėjo atgal į lentyną ir nusivedė ją prie sofos.

Jai vėl išsprūdo frazė, pasakyta egzekutoriui Petržine. Ištarė ją garsiai: „Šito trokštu ne aš!”

Buvo įsitikinusi, kad tai magiška formulė, kuri iškart pakeis situaciją, tačiau šitam kambary žodžiai neteko stebuklingosios galios. Net gali būti, kad suteikė vyrui daugiau ryžto: jis prisitraukė ją ir padėjo ranką ant krūtinės.

Keista, kad palietimas bemat išsklaidė jos baimę. Šiuo palytėjimu inžinierius tartum priminė esant jos kūną, ir ji suprato, kad liečiama ne ji pati (josios siela), o tiktai kūnas. Kūnas, išdavęs ją. Kūnas, kurį ji pasiuntė į pasaulį tarp visų kitų kūnų.

Jis atsegė palaidinukės sagą ir parodė, kad kitas atsisegtų pati. Tačiau ji nepakluso. Pasiuntė savo kūną pasaulin, bet nė nemano imtis už jį atsakomybės. Taip siela norėjo parodyti nesutikimą, tačiau sykiu išlikti neutrali.

Inžinierius nurenginėjo ją, o ji beveik nejudėjo. Kai pabučiavo, jos lūpos neatsakė. Bet netikėtai ji pajuto sudrėkus šakumą ir išsigando.

Jaudinos tuo labiau, nes jaudulys užplūdo prieš jos valią. Siela slapčiom jau susitaikė su viskuo, bet ji suvokė, kad tik neprisipažindama sutinkanti galės toliau svaigintis nepaprastai stipriu jauduliu. Jei balsu ištartų „taip”, jeigu noriai dalyvautų meilės scenoje, susijaudinimas atlėgtų. Sielą audrino būtent tai, kad kūnas elgiasi prieš jos valią, o ji tiktai stebi išdavystę.

Jis nutraukė kelnaites, ir dabar Tereza buvo visai nuoga. Siela regėjo apnuogintą kūną svetimo vyro glėby, ir tai atrodė taip neįtikėtina, tarsi būtų iš arti žiūrėjus į Marsą. Netikėtumo nutviekstas, josios kūnas pirmąkart jai pačiai nebeatrodė banalus, pirmą kartą juo žavėjosi, suvokusi esanti kitokia, ypatinga. Jis buvo vienatinis, ne paprasčiausias iš visų kūnų (kuo buvo įsitikinus iki šiol), o pats nepaprasčiausias. Siela negalėjo atitraukti akių nuo apgamo, apvalios rudos dėmelės virš gaktos, jai rodės, kad tai antspaudas, kuriuo ji pati (siela) paženklino kūną, ir kad svetimo kūno prisiartinimas prie šios sakralinės žymės yra šventvagystė.

Kai paskui Tereza žvilgtelėjo jam į veidą, įsitikino niekada nesusitaikius su tuo, kad kūnas, kurį jos siela paženklino savąja žyme, atsidurtų nepažįstamo ir pažinti nenorimo vyro glėby. Ją užvaldė neapykantos kvaitulys. Sukaupė burnoj seilių, ruošdamasi spjauti tam svetimam vyrui į veidą. Tačiau ir jis, užgulęs jos kūną, žvelgė taip pat plėšriai, pastebėjo jos įniršį, ir jo judesiai paspartėjo. Tereza juto, kaip iš toli prie jos atplūsta saldybė, ir ėmė šūkčioti: „Ne, ne, ne”, stengdamasi apsiginti nuo besiartinančio malonumo, ir tikriausiai todėl, kad buvo tramdoma, saldybė ilgai plito kūne, nerasdama kelio lauk, plito tarytum suleistas į veną morfijus. Tereza blaškėsi jo glėby, plakė rankomis ir spjaudė jam į veidą.

Unitazų kriauklės šiuolaikiniuose butuose skleidžiasi virš grindų nelyg baltųjų vandens lelijų žiedai. Architektas stengiasi padaryt visa, kas įmanoma, kad kūnas užmirštų savo niekybę ir žmogus nežinotų, kur jo vidurių išmatas nusineša iš rezervuaro sugrumėjęs vanduo. Vamzdynai, nors ir iškišę savo čiuptuvus mūsų butuose, rūpestingai paslėpti, ir mes nieko nežinome apie nematomas šūdų Venecijas, virš kurių stovi mūsų vonios, miegamieji, šokių salės ir parlamentai.

Seno namo Prahos priemiestyje tualetas nebuvo toksai veidmainis, grindis dengė pilkos plytelės, unitazo kriauklė styrojo virš jų apleista ir niekinga. Ji buvo panaši ne į vandens leliją, o į tai, kuo iš tiesų buvo: į paplatintą vamzdžio galą. Net ir medinio dangčio nebuvo, tad Terezai teko pritūpti ant šaltos emaliuotos skardos.

Ji sėdėjo tenai, ir noras ištuštinti vidurius buvo lygus norui pasiekti patį pažeminimo dugną, tapti vien kūnu, kūnu, kuris, motinos manymu, egzistavo tik tam, kad virškintų ir tuštintųsi. Tereza tuština savo vidurius, apimta begalinio liūdesio ir vienatvės. Nėra nieko skurdesnio už nuogą jos kūną, prisėdusį ant paplatinto nutekamojo vamzdžio galo.

Jos siela buvo praradusi žiūrovės smalsą, piktdžiugumą ir puikybę. Vėl tūnojo kūno gelmenyse, pačiuose vidurių užkaboriuose ir kankinosi, laukdama, kol kas nors ją pakvies, paragins pasirodyti viešumoj.

Tereza atsistojo nuo unitazo, nuleido vandenį ir pažvelgė į prieškambarį. Siela virpėjo nuogame ir atstumtame kūne. Ant sėdmenų tebejautė popieriaus, kuriuo šluostėsi, prisilietimą.

Staiga ji patyrė tai, ko nesitikėjo patirsianti: panoro išgirsti jo balsą, jai sakomus žodžius. Jeigu jis būtų prabilęs tyliu, iš gilumos sklindančiu balsu, siela būtų išdrįsusi pasirodyti kūno paviršiuje, ir Tereza būtų pravirkusi. Būtų apkabinusi jį taip, kaip sapne buvo apkabinusi storą kaštono kamieną.

Ji stovėjo prieškambarėlyj e ir stengėsi permaldyti tą stiprų norą pravirkti jo akivaizdoje. Žinojo, kad nepermaldžius atsitiks tai, ko visai netroško. Įsimylės jį.

Tuo metu iš kambario atsklido jo balsas. Išgirdus tik balsą, nematydama aukštaūgio inžinieriaus, Tereza nusistebėjo: balsas buvo plonas ir aukštas. Kodėl anksčiau neatkreipė į tai dėmesio?

Gal tik šio nemalonaus įspūdžio paveikta, pagaliau nugalėjo pagundą. Įėjo į kambarį, susiglėbė numestus drabužius, skubiai apsirengė ir išėjo.

Tereza žingsniavo iš parduotuvės su Kareninu, kuris nešė įsikandęs ragelį. Rytas buvo šalnotas. Ėjo pro naują rajoną, kuriame žmonės tarp namų buvo įdirbę mažus sklypelius, susikasę darželius. Staiga Kareninas sustojo ir įsistebeilijo jų link. Ji irgi pažvelgė ten, bet nieko nepastebėjo. Kareninas tempėsi ją paskui save, ir ji pakluso. Tik dabar viršum sušalusio molio tuščiame sklypelyje pamatė juodą varnos galvą dideliu snapu. Galva be kūno lėtai lingavo, o snapas kartais liūdnai ir kimiai karktelėdavo.

Kareninas taip susijaudino, kad net ragelis iškrito iš dantų. Kad nepultų varnos, Tereza pririšo jį prie medžio. Paskui priklaupė ir ėmė atkasinėti žemę nuo gyvo palaidoto paukščio. Nebuvo lengva. Nusilaužė nagą, pasirodė kraujas.

Šalia jos nukrito akmuo. Apsidairė ir už namo kampo pamatė kaišiojant galvas du dešimtmečius berniukus. Atsistojo. Pastebėję pririštą šunį, tiedu pabėgo.

Tereza vėl atsiklaupė ir kapstė molį, kol pagaliau ištraukė varną iš kapo. Tačiau paukštis buvo sužalotas ir sustingęs, neįstengė nė strykčioti, nė skristi. Suvyniojo jį į raudoną savo šalį ir kaire ranka priglaudė prie krūtinės. Kita ranka atrišo Kareniną nuo medžio, ir, tik iš visų jėgų įtempus pasaitėlį, pajėgė jį sutramdyti.

Prie durų Tereza paskambino, nes abi rankos buvo užimtos, ir ji negalėjo išsitraukti rakto. Tomas atidarė. Padavė jam Karenino pasaitėlį. „Laikyk!”, paprašė ir nunešė varną į vonią. Paguldė ant grindų po praustuvu. Varna blaškėsi, bet negalėjo pajudėti iš vietos. Iš jos sužaloto kūno almėjo kažkoks tirštas gelsvas skystis. Tereza patiesė po praustuvu seną skudurą, kad varnai nebūtų šalta ant plytelių. Paukštis tebemosavo palaužtu sparnu, o jo snapas priekaištingai styrojo.

Tereza sėdėjo ant vonios krašto ir negalėjo atplėšti akių nuo mirštančios varnos. Apleistas paukštis priminė jai josios likimą, ir ji keliskart pakartojo: visam pasauly turiu tiktai Tomą.

Ar susitikimas su inžinierium ją pamokė, kad meilės nuotykiai neturi nieko bendra su meile? Kad jie visiškai lengvi ir neįpareigojantys? Gal dabar ji atgavo ramybę? Anaiptol.

Atminty vis iškyla scena: išėjo iš tualeto, ir jos kūnas stovi prieškambary nuogas ir atstumtas. Siela persigandusi virpa giliai viduriuos. Jei tuo metu vyriškis iš kambario būtų prakalbinęs josios sielą, Tereza būtų pravirkus! ir puolusi jam į glėbį.

Ji įsivaizdavo, kad prieškambary prie tualeto galėjo stovėti kuri nors Tomo meilužė, o kambary vietoj inžinieriaus – Tomas. Būtų ištaręs merginai vieną vienintelį žodį, ir ta verkdama apkabintų jį.

Tereza žino, kad būtent tokiomis akimirkomis gimsta meilė: moteris paklūsta balsui, pašaukusiam jos išgąsdintą sielą; vyras paklūsta moteriai, kurios siela atsiliepė į jo šauksmą. Tomas neapdraustas nuo meilės jauko, ir Tereza kas valandą, kas minutę turi dėl ko baimintis.

Ar ji turi kokį ginklą? Tik savo ištikimybę. Pasiūlė ją pačią pirmą dieną, tarsi žinodama, kad daugiau nieko negali jam duoti. Jų meilės architektūra stebėtinai asimetriška: tarsi dramblotą rūmą ant vienos kojos ją laiko absoliutus tikėjimas Terezos ištikimybe.

Varna jau veik liovėsi mosavus sparnais, tik kartais trūktelėdavo sužeistą koją. Tereza nesitraukė nuo jos, tarsi budėdama prie mirštančios sesers guolio. Paskui vis dėlto trumpam nuėjo į virtuvę ir skubom papietavo.

Kai sugrįžo, varna jau buvo negyva.

Pirmaisiais meilės metais mylėdamasi Tereza šaukdavo, ir tuo riksmu, kaip jau esu minėjęs, stengėsi apakinti ir apkurtinti jusles. Paskui šaukdavo jau rečiau, bet jos siela tebebuvo meilės apakinta ir nieko nematė. Tiktai pasimylėjus be meilės su inžinieriumi, siela praregėjo.

Tereza vėlei buvo saunoje ir stovėjo prieš veidrodį, žvelgė į save ir atminty kartojo kūniškos meilės sceną inžinieriaus bute… Bet prisiminė ne meilužį. Tiesą sakant, net nebūtų galėjus jo aprašyti, net neįsidėmėjo, koks jisai nuogas. Tai, kas išliko atminty ir į ką dabar susijaudinusi žiūrėjo veidrodyje, buvo jos pačios kūnas: šakumas ir apskrita dėmelė virš jo. Dėmė, ligi šiol tiktai proziškas odos defektas, dabar valdė mintis. Norėjo dar ir dar kartą išvysti ją toje neįtikėtinoje svetimo vyriško falo kaimynystėje.

Privalau dar kartą pabrėžti – netroško matyti svetimo vyro lyties. Norėjo pamatyti savo pačios gaktą jos kaimynystėje. Negeidė meilužio kūno. Geidė savo pačios kūno, netikėtai atrasto, artimiausio ir paties svetimiausio, neapsakomai audrinančio.

Nusiprausus žvelgė į savo kūną, nusėtą smulkių lašelių, ir galvojo, kad artimiausiom dienom inžinierius vėl gali pasirodyti bare. Norėjo, kad jis ateitų, troško, kad ją pasikviestų! Be galo ji šito geidė!

Tereza kasdieną gąsdinosi, kad, inžinieriui pasirodžius prie baro, nepajėgs ištarti „ne”. Dienoms bėgant, nuogąstį, kad jis ateis, ėmė keisti baimė, kad neateis.

Praėjo mėnuo, o inžinierius nepasirodė. Tereza neįstengė sau to paaiškinti. Apviltas troškimas pradingo, jį pakeitė nerimas: kodėl neatėjo?

Ji aptarnavo baro lankytojus. Tarp jų vėlei buvo plikis, kadaise ją užsipuolęs, kad pilsto alkoholį nepilnamečiams. Garsiai pasakojo nešvankų anekdotą, jau šimtą kartų girdėtą iš girtuoklių miestelyje, kur ji dirbo tokį pat darbą. Jai vėl dingtelėjo, kad grįžta motinos pasaulis, todėl šiurkščiai sudraudė plikį.

Vyriškis įsižeidė.

– Jūs man nenurodinėkit. Galit džiaugtis, kad leidžiame jums kiūtoti už šito baro.

– Kas mes? Kas tokie tie mes?

– Mes, – ištarė jis ir dar užsisakė degtinės. – Ir kad daugiau manęs neįžeidinėtumėt.

Paskui mostelėjo į netikrų perlų vėrinį ant Terezos kaklo.

– Iš kur traukėte perlus? Tikriausiai ne vyras, tas langų plovėjas, padovanojo? Jis tai jau tikrai neturi už ką pirkti dovanų! O gal kokio kliento dovana? Už ką jie tokie dosnūs?

– Užčiaupkit ryklę, – sušnypštė Tereza.

Plikis pabandė pirštais sugriebti vėrinį:

– Atsiminkit, kad yra straipsnis už prostituciją!

Kareninas atsistojo, priekinėmis letenomis atsirėmė į barą

ir suurzgė.

– Šnipelis, – pasakė buvęs pasiuntinys.

– Jei būtų buvęs šnipelis, būtų pasistengęs, kad niekas jo nepastebėtų, – suabejojo Tereza. – Kokia čia slaptoji policija, jeigu nesislepia!

Pasiuntinys patogiau įsitaisė ant sofos ir parietė po savim kojas, kaip buvo pramokęs jogos kursuose. Virš galvos, tarsi teikdamas palaiminimą jo žodžiams, šypsojosi įrėmintas Kenedis.

– Ponia Terezyte, – prabilo pasiuntinys tėviškai. – Šnipelių esama įvairios paskirties. Pirmoji – klasikinė. Klausosi, ką tarpusavy kalba žmonės, ir rašo raportus viršininkams. Antroji – bauginti. Rodo mums, kad esame jų valdžioje, nori, kad bijotume. Būtent to ir siekė jūsų plikis. Trečiasis tikslas – inscenizuoti kompromituojančias situacijas. Šiandien jau nebandoma apkaltinti antivalstybiniais veiksmais, nes tokiu būdu tik sukeltų mūsų simpatijas. Ne, dabar labiau tikėtina, kad jie stengsis aptikti mūsų kišenėse hašišo arba įrodyti, kad išprievartavome dvylikos metų mergaitę. Visada suras tokią, kuri paliudys.

Tereza vėl prisiminė inžinierių. Kodėl jis daugiau nekart neatėjo?

– Rezga žmonėms pinkles, kad galėtų įtraukti į savo tarnybas ir, jiems padedant, spęsti spąstus kitiems. Ir ilgainiui visą tautą paversti slaptųjų informatorių organizacija, – toliau kalbėjo pasiuntinys.

Dabar Tereza jau beveik neabejojo, kad inžinierių pasiuntė policija. Kas buvo tas vaikinukas, pasigėręs kitoj gatvės pusėj ir ėmęs meilintis? Paskui prikibęs plikis, o inžinierius ją užstojęs. Visa trijulė atlikusi savo vaidmenį pagal iš anksto parengtą scenarijų, kuriuo siekta palenkti ją prie vyro, turinčio užduotį suvedžioti ją.

Kodėl anksčiau ji šito nesuprato? Juk ir tas butas buvo kažkoks keistas, visai netinkantis tokiam gyventojui! Negi toks elegantiškas inžinierius gyventų taip skurdžiai? Ir apskritai – ar jis inžinierius? Jeigu taip, kodėl antrą valandą po pietų buvo ne darbe? Ar inžinieriai skaito Sofoklį? Ne, tai buvo ne inžinieriaus biblioteka! Tikriausiai tai buvo anksčiau pasodinto skurdžiaus intelektualo butas. Kai jai buvo dešimt metukų, buvo suimtas jos tėvas, paskui konfiskuotas butas su visa biblioteka. Kažin kam tas butas atiteko?

Dabar aišku, kodėl jis nebeatėjo. Atliko savo paskirtį. Kokią? Plikis šnipelis netyčia prasitarė: „Prostitucija baudžiama, neužmirškite!” Tariamasis inžinierius paliudys, kad ji pergulėjo su juo ir pareikalavo pinigų! Grasins sukelti skandalą ir vers šnipinėti prie baro pasigeriančius klientus.

– Jūsų atvejis nepavojingas, – ramino pasiuntinys.

– Tikriausiai ne, – sugniaužta gerkle atsakė ji ir vidury nakties su Kareninu išėjo į gatvę. ’

Nuo kančios žmonės dažniausiai bėga į ateitį. Laiko linijoje įsivaizduoja tą brūkšnį, už kurio nustos jausti šios dienos tamsą. Tačiau Tereza niekur prieky tokio brūkšnio negalėjo įžiūrėti. Jai palengvėdavo tik atsigręžus atgal. Vėl buvo sekmadienis. Jie susėdo į automobilį ir išvažiavo toli užmiestin.

Vairavo Tomas, Tereza sėdėjo šalia jo. Kareninas buvo įsitaisęs ant užpakalinės sėdynės ir kartais užsiguldavo palaižyti jų ausis. Po poros valandų privažiavo mažą kurortinį miestelį, kuriame prieš kokius šešetą metų kartu buvo praleidę kelias dienas. Norėjo tenai pernakvoti.

Sustojo aikštelėje ir išlipo. Atrodė niekas nepasikeitę. Priešais stūksojo viešbutis, kuriame tada buvo apsistoję, ir šakota liepa prie įėjimo. Į kairę nuo viešbučio buvo sena medinė kolonada, kurios gale į marmurinį baseinėlį tryško šaltinis. Prie jo, kaip ir anksčiau, buvo palinkę žmonės su stiklinaitėmis.

Tomas dar kartą mostelėjo viešbučio pusėn. Vis dėlto kažkas buvo pasikeitę. Anksčiau jis vadinosi „Grand”, o dabar kabojo užrašas „Baikalas”. Užmetė akį į lentelę ant pastato kampo: Maskvos aikštė. Ėjo toliau (Kareninas, nors be pasaitėlio, sekė iš paskos) pažįstamomis gatvėmis ir skaitė pavadinimus: Stalingrado gatvė, Leningrado gatvė, Odesos gatvė, toliau – „Čaikovskio” sanatorija, „Tolstojaus” ir „Rimskio–Korsakovo” gydyklos. Buvo ir „Suvorovo” viešbutis, „Gorkio” kino teatras, „Puškino” kavinė. Visi pavadinimai pasiskolinti iš Rusijos geografijos ir istorijos.

Tereza prisiminė pirmąsias invazijos dienas. Visuose miestuose žmonės plėšė lenteles su gatvių pavadinimais, šalino pakelių rodykles su miestų vardais. Per naktį šalis pasidarė bevardė. Septynetą dienų rusų kariuomenė klaidžiojo keliais, ne– susigaudydama, kur atsidūrė. Karininkai ieškojo redakcijų, televizijos ir radijo pastatų, kuriuos reikėjo užimti, bet negalėjo jų rasti. Klausinėjo žmonių, tačiau tie tik gūžčiojo pečiais arba sakė neteisingus pavadinimus, rodė klaidingą kryptį.

Dabar, po keleto metų, pasidarė aišku, kad tas bevardiškumas buvo pavojingas. Gatvės ir namai nebegalėjo atgauti senųjų pavadinimų, todėl čekų kurortas staiga pavirto Rusijos atspindžiu, 6 praeitis, kurios ieškoti čionai atvažiavo Tereza, pasirodė esanti konfiskuota. Pasilikti čia nakčiai būtų buvę šlykštu.

Tylėdami jie žingsniavo atgal prie automobilio. Mintys sukosi apie tai, kad persirenginėja ne tik žmonės, bet ir daiktai. Senas čekų miestas dangstosi rusiškais vardais. Invaziją fotografavę čekai iš tiesų tarnavo slaptajai policijai. Žmogus, pasiuntęs ją mirti, buvo užsidėjęs Tomo kaukę. Inžinieriaus vardu veikė policininkas, o inžinierius norėjo vaidinti vyriškį iš Petržino. Knygos ženklas jo rankose buvo falsifikuotas ir turėjo nuvest ją klystkeliais.

Tereza prisiminė knygą, kurią tenai sklaidė, ir net paraudo, suvokus svarbų dalyką. Kaip visa tai įvyko? Inžinierius pasakė, kad atneš kavos. Ji priėjo prie lentynų ir išsitraukė Sofoklio „Oidipą”. Inžinierius sugrįžo. Bet be kavos!

Ji vis iš naujo narpliojo mintyse tą situaciją: ar ilgai užtruko išėjęs kavos? Tikriausiai ne mažiau kaip minutę, gal dvi ar net tris. Ką jis taip ilgai veikė tame miniatiūriniame prieškambary? Buvo užsukęs išvietėn? Tereza stengėsi prisiminti, ar girdėjo trinktelint duris arba nuleidžiant vandenį. Ne, vandens tikrai negirdėjo, būtų įsidėmėjusi. Ir beveik įsitikinusi, kad durų trinktelėjimo taip pat negirdėjo. Tad ką jis tenai darė?

Atrodė, daros net pernelyg aišku. Norėdami paspęsti jai spąstus, jie nepasitenkino žodiniais inžinieriaus liudijimais. Reikėjo nepaneigiamų įrodymų. Per tą įtartinai ilgą laiką inžinierius prieškambary paruošė fotoaparatą. Arba – o tai dar labiau tikėtina, – įleido vidun kitą žmogų, kuris ir fotografavo, pasislėpęs už užuolaidos.

Vos prieš porą savaičių ji šaipėsi iš Prochazkos, nežinojusio, kad gyvena koncentracijos stovykloje, kurioje nėra nieko intymaus. O ji pati? Naivuolė. Kai išėjo iš motinos namų, tikėjo, kad dabar visam laikui tapo savo intymaus pasaulio valdovė. Tačiau motinos namai – tai visas pasaulis, kuris ją apglėbęs. Tereza niekur nepasislėps.

Laiptais tarp sodų jie pasiekė aikštę, kur stovėjo automobilis. – Kas tau? – paklausė Tomas.

Jai nespėjus atsakyti, su Tomu kažkas pasisveikino.

Tai buvo pusamžis vyriškis, kaimietis, kurį Tomas kažkada operavo. Po to jis kasmet važiuodavo pasigydyti į šį kurortą. Jis užsimanė Tomą ir Terezą pavaišinti vynu. Kadangi Čekijoje šunys į viešąsias vietas neįleidžiami, Tereza nuvedė Kareniną į mašiną, o vyrai tuo tarpu susėdo kavinėje. Kai grįžo, kaimietis pasakojo:

– Pas mus ramybė. Mane prieš porą metų išrinko kooperatyvo pirmininku.

– Sveikinu, – tarė Tomas.

– Vis dėlto kaimas. Bėga žmonės iš ten. Tie, viršuje, turėtų džiaugtis, kad kas nors ten dar lieka. Mūsų iš darbo neišvys.

– Mums tokia vieta labai tiktų, – pasakė Tereza.

– Nuobodžiautumėt, dar jauna esat, ponia. Tenai nieko nebėr. Ničnieko.

Tereza žvelgė į nugairintą valstiečio veidą. Jis buvo labai mielas. Pasiutusiai ilgai laukusi, ji vis dėlto sutiko mielą žmogų! Pabandė įsivaizduoti kaimą: namukai, tarp jų – bažnyčios bokštas, laukai, miškas, vaga skuodžiantis zuikis, medžiotojas žalia skrybėle. Ji niekada negyveno kaime. Tas vaizdas buvo nulipdytas iš pasakojimų. Iš skaitytų knygų. Arba tolimų protėvių įspaustas pasąmonėn. Ir vis dėlto vaizdas prieš akis buvo aiškus ir detalus tarsi prosenelės fotografija šeimos albume ar sena graviūra.

– Kuo nors skundžiatės? – paklausė Tomas.

Valstietis bakstelėjo ten, kur kaukolė pereina į kaklą:

– Čia kartaus skauda.

Nepasikėlęs nuo kėdės Tomas apčiupinėjo skaudamą vietą ir dar kiek paklausinėjo buvusį savo ligonį. Paskui pasakė:

– Nebeturiu teisės išrašinėti vaistų. Bet pasakykite savo gydytojui, kad kalbėjote su manim ir kad patariu jums vartoti štai ką.

Išsitraukęs bloknotą, išplėšė lapelį ir didžiosiomis raidėmis užrašė vaistų pavadinimą.

Važiuojant atgal į Prahą, Tereza galvojo apie fotografiją, kurioje jos nuogas kūnas guli inžinieriaus glėbyje. Guodėsi: jei ir yra tokia fotografija, Tomas niekada jos nepamatys. Fotografija jiems naudinga tik todėl, kad ja gali šantažuoti Terezą. Pasiuntus Tomui, fotografija iš karto netektų vertės.

Bet jeigu policija nuspręstų, kad Tereza jiems visai nenaudinga? Tokiu atveju fotografija taptų paprasčiausiu žaisleliu, ir niekas neuždraustų kam nors iš jų pažaisti: įdėti į voką ir pasiųsti Tomui.

Kaip elgtųsi Tomas, gavęs tokią nuotrauką? Išvytų ją? Gal ir ne. Tikriausiai ne. Tačiau nepatvarus jų meilės statinys visiškai sugriūtų. Nes laikosi jisai ant vienintelio josios ištikimybės stulpo, o meilė – tai kaip imperija: kai sunyksta idėja, gulusi jos pamatan, sunyksta ir ji pati.

Prieš akis plaukė vaizdai: bėgantis vaga zuikis, medžiotojas žalia skrybėle, bažnyčios bokštas virš miško.

Knietėjo pasakyti Tomui, kad jie turėtų palikti Prahą. Išvažiuoti nuo vaikų, laidojančių gyvas varnas, nuo šnipelių, nuo skėčiais ginkluotų merginų. Knietėjo jam pasakyti, kad turėtų keltis į kaimą. Kad tai vienintelis išsigelbėjimas.

Pasisuko į jį. Tomas tylėdamas žvelgė į kelią. Ji nepajėgė pramušti tarp jų iškilusios tylos sienos. Jautėsi taip, kaip grįžtant iš Petržino. Tampė skrandį, pykino. Bijojo Tomo. Jis atrodė per daug stiprus, o ji buvo per daug silpna. Jis svaidė įsakymus, kurių ji nesuprato. Stengėsi juos vykdyti, bet neįstengė.

Ji norėjo grįžt į Petržiną ir paprašyti vyro su šautuvu, kad užrištų akis ir leistų atsiremti į kaštono kamieną. Troško numirti.

Pabudusi susivokė esanti viena namuose. Išėjo į gatvę, pasuko krantinės linkui. Norėjo išvysti Vltavą. Norėjo stovėti ant kranto ir ilgai žiūrėti į bangas, nes tekančio vandens vaizdas ramina ir gydo. Upė teka šimtmetis po šimtmečio, o ant kranto gyvena žmonės. Jų gyvenimo istorijos pasibaigia, jos užmirštamos, o upė teka toliau.

Atsirėmė į turėklus ir žvelgė žemyn. Stovėjo Prahos pakraštyje. Vltava jau buvo palikusi miestą, Hradčanų ir bažnyčių šlovę ir, lyg aktorė po vaidinimo, buvo pavargusi ir mąsli. Sruvo tarp krantų, kur stovėjo sienos ir tvoros, supančios fabrikus ir apleistas sporto aikštes.

Ilgai žiūrėjo į vandenį, kuris čia atrodė esąs dar liūdnesnis ir tamsesnis, ir pamatė vidury upės kažkokį daiktą, pailgą ir raudoną, taip, tai buvo suolas. Medinis suolas metalinėmis kojomis, kokių gausu Prahos parkuose. Jis plūduriavo pačiame Vltavos vidury. O už jo kitas suolas. Dar vienas, ir dar, ir tik dabar Tereza suprato, kad iš miesto išplaukia Prahos parkų suolai. Jų daug. Kuo toliau, tuo daugiau, plaukia sau pasroviui, tarsi lapai rudenį, kai vanduo neša juos iš miškų: raudoni, vienas kitas geltonas ar mėlynas.

Apsidairė tarsi norėdama paklausti žmonių, ką tai reiškia. Kodėl išplaukia Prahos parkų suolai? Tačiau visi abejingai ėjo pro šalį ir jiems buvo visai neįdomu, kad kažkokia upė šimtmetis po šimtmečio teka per jų laikiną miestą.

Vėlei įsižiūrėjo į upę. Jai buvo labai liūdna. Suprato, kad tai, ką mato, yra atsisveikinimas.

Dauguma suolų pradingo iš akių ir pasirodė keli paskutiniai, vėluojantys, dar vienas geltonas suolas, paskui dar vienas, mėlynas ir jau tikrai paskutinis.

Penkta dalis. Lengvybė ir sunkumas

Terezai taip nelauktai atvažiavus pas Tomą į Prahą, jie tą pačią dieną, net tą pačią valandą, kaip jau rašiau pirmoje dalyje, puolė mylėtis, ir jai iškart pakilo temperatūra. Gulėjo jo guolyje, jis stovėjo šalia, ir jam buvo visai akivaizdu, kad tai vaikas, kurį kažkas paguldė į pintinę ir pasroviui pasiuntė jam.

Todėl pamestinuko vaizdas pasidarė jam brangus, ir jis dažnai prisimindavo senuosius mitus, kuriuose apie juos pasakojama. Matyt, tai buvo viena iš slaptų priežasčių, paskatinusių kartą atsiversti Sofoklio „Oidipo” vertimą.

Žinome Oidipo istoriją: piemuo rado pamestą kūdikį, nunešė savo karaliui Polibui, ir tas jį išaugino. Kai Oidipas jau buvo tvirtas vaikinas, kalnų kely susitiko su nepažįstamu didiku, važiavusiu puošniu vežimu. Kilus ginčui, Oidipas didiką užmušė. Paskui vedė karalienę Jokastę ir tapo Tėbų valdovu. Nė nenutuokė, kad vyras, kurį kadaise užmušė kalnuose, buvo jo tėvas, o moteris, su kuria gyvena, yra jo motina. Likimas tuo tarpu prislėgė jo valdinius ir baudė juos ligomis. Oidipas, supratęs, kad tai jis kaltas dėl jų kančių, segėmis išsidūrė akis ir aklas išėjo iš Tėbų.

Tie, kurie mano, kad komunistiniai režimai Vidurio Europoje yra tiktai piktadarių darbas, nepastebi vienos esminės savo klaidos: piktadariškus režimus sukūrė ne piktadariai, o entuziastai, įsitikinę, kad surado vienintelį kelią į rojų. Narsiai tą kelią gynė ir išžudė daugybę žmonių. Paskui visiems paaiškėjo, kad jokio rojaus nėra, o tie entuziastai besą žmogžudžiai.

Tada pradėta rėkti ant komunistų: jūs esate atsakingi už šalies nelaimes (ji nuskurdo ir nunyko), už jos savarankiškumo praradimą (pateko Rusijos įtakon), už teisines žmogžudystes!

Apkaltintieji atsakinėjo: mes nežinojome! Mus apgavo! Mes tikėjome! Širdies gilumoje esame nekalti!

Taip ginčas susiaurėjo iki klausimo: ar išties jie nežinojo? O gal tik apsimeta nežinoję?

Tomas sekė šį ginčą (jį sekė visa dešimties milijonų tauta) ir sakė sau, kad tarp komunistų tikrai buvo žmonių, kurie negalėjo nežinoti (ką nors juk turėjo žinoti apie baisybes, kurios vyko porevoliucinėje Rusijoje). Tačiau visai tikėtina, kad dauguma jų tikrai nieko nežinojo.

Tad, jis nusprendė, svarbu ne tai: žinojo ar nežinojo, o ar nežinojimas žmogų išteisina. Ar soste sėdintis kvailys atleistinas nuo bet kokios atsakomybės todėl, kad jis kvailys?

Tarkime, prokuroras, šeštojo dešimtmečio pradžioje Čekijoje reikalavęs mirties nuosprendžio nekaltam žmogui, buvo slaptosios rusų policijos ir savo krašto valdžios apgautas. Tačiau kaip galima šiandien, kai jau žinome, kad kaltinimai buvo iš piršto laužti, o nuteistieji – visai nekalti, tam pačiam prokurorui muštis į krūtinę ir ginti savo sielos skaistybę: „mano sąžinė švari, aš nežinojau, aš tikėjau!” Ar kaip tik tas „nežinojau, aš tikėjau!” nėra nepataisoma jo kaltė?

Būtent tada Tomas pasitelkė Oidipo pavyzdį. Oidipas nežinojo, kad miega su savo motina, o vis dėlto išsiaiškinęs nesijautė esąs nekaltas. Negalėjo žiūrėt į kančias, kurias atnešė jo nežinojimas, išsidūrė akis ir išėjo iš Tėbų.

Tomas klausėsi savo vidinę skaistybę ginančių komunistų šūksmų ir galvojo: per jūsų nežinojimą ši šalis galbūt šimtmečiui prarado laisvę, o jūs šaukiate, kad jaučiatės nekalti? Kaip dar galit į visa tai žiūrėti? Ir nesibaisit? Ar apskritai ką nors matote? Jei regėtumėt, turėtumėt išsibadyti akis ir išeiti iš Tėbų!

Šios analogijos jam taip patiko, kad dažnai kartodavo jas pokalbiuose su draugais, ir laikui bėgant jų formuluotės darėsi vis tikslesnės ir grakštesnės.

Kaip ir visi intelektualai, tuo metu jis skaitė 300 000 egzempliorių tiražu leidžiamą čekų rašytojų sąjungos savaitraštį, susikūrusį gan didelę autonomiją pačiame režimo vidury ir bylojusį apie tai, apie ką tuo metu kiti viešai nedrįsdavo nė prasižioti. Šiame rašytojų savaitraštyje buvo rašoma ir apie tai, kas ir kiek kaltas dėl žmogžudysčių politiniuose procesuose komunistinės eros pradžioje.

Tuose ginčuose be perstojo buvo kartojamas vienas klausimas: žinojo ar nežinojo? Kadangi Tomas šį klausimą laikė antraeiliu, vieną dieną užrašė savo samprotavimus apie Oidipą ir pasiuntė į savaitraštį. Po mėnesio gavo atsakymą. Buvo kviečiamas į redakciją. Kai nuėjo, jį pasveikino išsitempęs tarsi liniuotė redaktorius ir pasiūlė pakeisti žodžių tvarką viename sakinyje. Paskui tekstas iš tikrųjų buvo išspausdintas priešpaskutiniame puslapyje „Skaitytojų laiškų” skyrelyje.

Tomui tai nesuteikė džiaugsmo. Ar vertėjo kviesti jį į redakciją ir siūlyti pakeisti žodžių tvarką, o paskui, nieko nepranešus, spausdinti gerokai sutrumpintą tekstą, paliekant tiktai pagrindinę tezę (galbūt per daug abstrahuotą ir agresyvią). Jis prarado bet kokį susidomėjimą tekstu ir pačia tema.

Tai atsitiko 1968 metų pavasarį. Valdžioje buvo Aleksandras Dubčekas ir tie komunistai, kurie jautėsi nusikaltę ir norėjo kaip nors atpirkti kaltę. Tačiau tie antrieji komunistai, kurie šūkavo esą nekalti, bijojo, kad įdūkusi tauta juos ims teisti. Todėl jie kasdien vaikščiojo skųstis rusų pasiuntiniui ir prašyti pagalbos. Kai buvo išspausdintas Tomo laiškas, ėmė šaukti: štai km nuėjome! Jau viešai rašoma, kad mums reikėtų išbadyti akis.

Po kelių mėnesių rusai nusprendė, jog laisvos diskusijos jų gubernijoje yra neleistinos, ir per vieną naktį jų kariuomenė užėmė Tomo šalį.

Sugrįžęs iš Ciuricho į Prahą, Tomas, kaip ir anksčiau, ėmė dirbti savo ligoninėje. Bet kartą jį pasikvietė vyriausiasis gydytojas.

– Gerbiamas kolega, – pasakė jis, – galų gale nesate joks rašytojas, nei žurnalistas, nei tautos gelbėtojas, esate mokslininkas ir gydytojas. Labai nenorėčiau jūsų netekti ir padarysiu viską, kad galėčiau jus čia išsaugoti. Tačiau jums tektų išsižadėti to straipsnelio apie Oidipą. Ar jis jums labai svarbus?

– Pone vyriausiasis, – prisiminęs, kad jam buvo amputuota trečdalis teksto, atsakė Tomas, – niekada niekas man nebuvo mažiau svarbu.

– Vadinasi, suprantate? – paklausė vyriausiasis.

Tomas suprato: ant svarstyklių dedami du dalykai – vienoje pusėje jo garbė (kuri grindžiama tuo, kad jis neišsižadės to, ką pasakęs), kitoje – tai, ką buvo įpratęs laikyti savo gyvenimo prasme – mokslininko ir gydytojo darbas.

Vyriausiasis gydytojas kalbėjo toliau:

– Tas jų pageidavimas, kad žmonės viešai išsižadėtų, ką anksčiau pasakę, yra viduramžiškas. Ir ką apskritai reiškia „išsižadėti”? Mūsų laikais mintį galima tiktai iškraipyti, o ne išsižadėti. Todėl, gerbiamas kolega, minties išsižadėjimas yra neįmanomas; tai – vien tik žodinis, formalus, magiškas.veiksmas. Nematau jokios priežasties, kodėl negalėtumėt padaryti to, ko jie nori. Teroru valdomoje visuomenėje jokie pareiškimai neįpareigoja, jie yra priverstiniai, ir garbingas žmogus neturi kreipti į juos dėmesio, nė pastebėti. Kartoju jums, kolega, ir aš, ir jūsų pacientai, visi esame suinteresuoti, kad liktumėte dirbti čia.

– Tikriausiai jūsų tiesa, – sutiko Tomas, bet pats atrodė labai nekaip.

– Bet? – stengėsi įspėti jo mintį vyriausiasis gydytojas.

– Bijau, kad paskui to gėdinčiausi.

– Prieš ką? Ar apie aplinkinius esate tokios geros nuomonės, kad jums rūpėtų, ką jie galvoja?

– Ne, nesu apie juos geros nuomonės, – atsakė Tomas.

– Pagaliau, – kalbėjo gydytojas, – mane jie užtikrino, kad nė nereikėtų viešo pareiškimo. Tai biurokratai. Jiems savo popieriuose reikia tokios pažymos, kad nesate režimo priešas, jog patys galėtų pasiteisint, jei juos užpultų, kad paliko jus dirbti. Man garantavo, kad apie jūsų pareiškimą žinotų tik jie ir jūs; jie visai nesirengia jo skelbti.

– Leiskite savaitę pagalvoti, – užbaigė pokalbį Tomas.

Tomas buvo laikomas geriausiu ligoninės chirurgu. Buvo kalbama, kad vyriausiasis gydytojas, kuris turėjo greit išeiti į pensiją, užleis jam savo vietą. Kai pasklido gandas, kad tam tikri organai reikalauja iš Tomo savikritiško pareiškimo, niekas neabejojo, kad jis paklus.

Tai buvo pirmasis nustebinęs Tomą dalykas: nors ir neturėdami jokio pagrindo, daugelis neabejojo jo nedorumu.

Antrasis stebinantis dalykas buvo bendradarbių reakcija į spėjamą jo elgseną. Šią reakciją būtų galima skirstyti į du tipus:

Pirmasis buvo reiškiamas žmonių, kurie patys (arba jų artimieji) ko nors išsižadėjo, buvo priversti išreikšti pritarimą okupaciniam režimui ar buvo pasirengę tai padaryti (nors ir be džiaugsmo – niekas to nedarė savo noru). –

Šie žmonės šypsojosi jam savotiška šypsena, kokios iki šiol nebuvo matęs: vos pastebimu slaptų sąmokslininkų šypsneliu. Tai buvo dviejų vyrų, atsitiktinai susidūrusių viešnamy, šypsnys; truputį gėdinasi, bet kartu džiaugiasi, kad gėda abipusė, tarp jų atsiranda šioks toks brolybės ryšys.

Jam jie šypsojosi ramiai, kadangi jis niekad anksčiau negarsėjo kaip prisitaikėlis. Spėjamas jo pritarimas vyriausiojo pasiūlymui jiems buvo įrodymas, kad bailumas pamažu, bet tvirtai tampa elgesio taisykle ir greitai kaipo toks visai nebebus pastebimas. Šie žmonės niekada anksčiau nebuvo jo draugai. Tomą baugino mintis, kad, jam iš tiesų parašius pareiškimą, kurio prašė vyriausiasis gydytojas, jie imtų kviestis jį vyno taurelės ir panūstų bičiuliautis.

Antrajam tipui priklausė žmonės, kurie patys (arba jų artimieji) buvo persekiojami, kurie atsisakė kompromisų su okupacine valdžia arba iš kurių niekas nereikalavo nei kompromisų, nei pareiškimų (nes buvo per jauni ir niekur dar neįsipainioję), ir kurie buvo tikri, kad kompromisų nedarytų.

Vienas jų, labai gabus jaunas gydytojas S., Tomo paklausė:

– Tai jau surašei jiems viską?

– Klausyk, apie ką tu kalbi? – paklausė Tomas.

– Apie tavo pareiškimą, – tarė S. Jo balsas nebuvo priekaištingas. Jis net šypsojosi. Tai buvo ypatinga šypsena įvairiausių šypsenų puokštėje: patenkinto moralinio pranašumo šypsena.

Tomas tarė:

– Klausyk, ką žinai apie mano pareiškimą? Skaitei jį?

– Ne, – atsakė S.

– Tai ką čia tauški? – baigė Tomas.

S. vis taip pat ramiai šypsojosi.

– Mes visi žinome, kaip tai daroma. Tokie pareiškimai rašomi kaip laiškai direktoriui arba ministrui, ar dar kam nors. Tas pažada, kad laiškas nebus paskelbtas. Laiško autorius nepatiria viešo pažeminimo. Ar ne taip?

Tomas gūžtelėjo pečiais ir klausėsi toliau.

– O pareiškimas saugiai guli stalčiuje, ir autorius žino, kad bet kuriuo metu gali būti paskelbtas viešai. Todėl jis jau niekada negalės pasakyti nieko prieš, nieko nekritikuos, neprotestuos, nes kitaip pareiškimas bus paskelbtas ir jo autoriaus garbė visai nuplėšta. Mano galva, tai gana švelnus metodas. Galima įsivaizduoti daug blogesnių.

– Taip, tai gana švelnus metodas, – sutiko Tomas, – tik man įdomu, kas tau pasakė, kad aš sutikau rašyti pareiškimą.

Kolega gūžtelėjo pečiais, bet šypsena nenuslinko nuo jo veido.

Tomas suvokė netikėtą tiesą: visi jam šypsosi, visi geidžia, kad jis parašytų pareiškimą, visi dėl to pasidžiaugtų! Tie pirmieji dėl to, kad bailumo infliacija subanalina jų poelgius ir grąžina jiems prarastą garbę. Antrieji jau įpratę laikyti savąją garbę ypatinga privilegija, kurios nenori prarasti. Todėl jaučia bailiams slepiamą palankumą: juk jei nebūtų bailių, tai jų pačių narsa virstų kasdieniška ir beprasme pastanga, kuria jau niekas nesistebėtų.

Tomas nebegalėjo pakęsti tų šypsenėlių, jam jau rodėsi, kad mato jas ir gatvėje, nepažįstamų žmonių veiduose. Jis nebegalėdavo užmigti. Kodėl? Argi jis taip didžiai vertina tuos žmones? Ne. Nemano apie juos nieko gera ir pats ant savęs širsta, kad jų žvilgsniai taip lengvai išmuša jį iš pusiausvyros. Čia nėra jokios logikos. Kodėl tas, kuris mažai tegerbia kitus žmones, yra toks priklausomas nuo jų nuomonės?

Tikriausiai tas įsišaknijęs nepasitikėjimas žmonėmis (abejonės, ar jie turi teisę vertinti jį ir teisti) paveikė Tomą ir renkantis profesiją, kuri leido išvengti nuolatinės akistatos su publika. Žmogus, pasirenkantis, tarkime, politiko kelią, savanoriškai paverčia publiką savo teisėju, naiviai ir atvirai tikėdamasis pelnyti jos palankumą. Spėjamas minios nepritarimas skatina jį dar energingesniems veiksmams, lygiai kaip Tomą įkvėpdavo sudėtinga diagnozė.

Gydytojas (tuo jis skiriasi nuo aktoriaus ar politiko) tėra vertinamas pacientų ir kolegų, tai yra tarp keturių sienų ir akis į akį. Į smerkiančius žvilgsnius jis gali tuoj pat atsakyti žvilgsniu, pasiaiškinti ar apsiginti. O dabar Tomas atsidūrė situacijoje (pirmą kartą gyvenime), kai į jį krypo daugiau žvilgsnių, nei jis sugebėjo registruoti. Negalėjo atsakyti jiems žvilgsniu nei žodžiais. Buvo atiduotas jų valiai. Apie jį buvo kalbama ir ligoninėje, ir už ligoninės sienų (informacija apie tai, kas apvylė, kas išdavė, kas kolaboravo, nervingoje Prahoje sklido stulbinančiu Afrikos tamtamų greičiu), jis tai žinojo, bet negalėjo nieko pakeisti. Pats stebėjosi, kaip jam dėl to sunku ir kokį dvasios sąmyšį tai kelia. Toks dėmesys jo asmeniui buvo nemalonus tarsi spūstis ar prisilietimai žmonių, kurie baisiam sapne plėšia nuo mūsų rūbus.

Tomas nuėjo pas vyriausiąjį gydytoją’ ir pasakė, kad nieko nerašys.

Vyriausiasis daug stipriau nei paprastai paspaudė ranką ir prisipažino numatęs tokį sprendimą.

Tomas tarė:

– Pone vyriausiasis, o gal be to pareiškimo galėtumėt mane čia kaip nors išlaikyti?

Jis norėjo užsiminti, kad užtektų visų kolegų pagrasinimo išeiti iš darbo, jei bus atleistas Tomas.

Bet niekam neatėjo į galvą šitaip grasinti, todėl netrukus Tomas turėjo palikti ligoninę. Vyriausiasis gydytojas šįkart spustelėjo jo ranką dar stipriau, net mėlynės liko.

Pirmiausia Tomas atsidūrė kaimo klinikoje už aštuoniasdešimt kilometrų nuo Prahos. Kasdien važinėdavo tenai traukiniu ir grįždavo mirtinai išvargęs. Po metų jam pavyko surasti patogesnę, tačiau daug menkesnę vietą priemiesčio poliklinikoje. Čia jau nebe operavo, o tik priiminėjo ligonius. Laukiamasis visad būdavo pilnas, vienam pacientui galėdavo skirti vos penketą minučių. Tomas išrašinėdavo jiems aspiriną, atleidimus nuo darbo, siųsdavo konsultuotis pas specialistus. Jau nebelaikė savęs gydytoju, o tiktai valdininku.

Kartą priėmimo valandoms baigiantis jį aplankė gal penkiasdešimties metų vyriškis. Saikingai tuklus, orios išvaizdos. Prisistatė esąs Vidaus reikalų ministerijos referentas ir pakvietė Tomą į gretimą užeigą.

Užsakė butelį vyno. Tomas gynėsi: „Aš važiuotas. Jeigu sustabdys policija, atims teises”. Žmogus iš ministerijos tik nusijuokė: „Jei kas nors nutiktų, paskambinkite man”, ir padavė Tomui vizitinę kortelę, kurioje buvo jo vardas (tikriau – slapyvardis) ir ministerijos telefono numeris.

Paskui ilgai kalbėjo apie tai, kaip jis gerbia Tomą. Jų ministerijoje visi gailisi, kad tokio masto chirurgas turįs išrašinėti tabletes priemiesčio poliklinikoje. Leido suprasti, jog policija, nors ir negalėdama garsiai to pasakyti, nepritaria pernelyg drastiškom priemonėm, kuriomis iš savo vietų šalinami specialistai.

Tomo jau seniai niekas nebuvo gyręs, tad dabar jis labai įdėmiai klausėsi tukliojo vyriškio ir stebėjosi, kad šis taip tiksliai, iki smulkmenų informuotas apie jo, kaip chirurgo, pasiekimus. Žmogui sunku atsispirti komplimentams! Tomas taip pat negalėjo susimaldyti, nepriėmęs už gryną pinigą visko, ką kalbėjo valdininkas iš ministerijos.

Tai buvo ne vien savimeilė. Greičiau nepatyrimas. Jeigu sėdite priešais malonų, mandagų, pagarbų žmogų, labai sunku be perstojo atsiminti, kad viskas, ką jis kalba, yra netiesa, kad niekuo negalima tikėti. O nuolatinis ir sistemingas, nė akimirką nesusvyruojantis netikėjimas reikalauja milžiniškų pastangų ir pasiruošimo – dažnų apklausų policijoje. Tokio pasiruošimo Tomui stigo.

Žmogus iš ministerijos kalbėjo toliau:

– Mes žinome, ponas daktare, kad turėjote labai gerą vietą Ciuriche. Ir vertiname tai, kad sugrįžote. Tai buvo taurus poelgis. Žinojote, jog jūsų vieta čia.

Ir pridūrė tarsi priekaištaudamas:

– Tačiau jūsų vieta – operacinėje.

– Visiškai sutinku, – atsakė Tomas.

Jie trumpai patylėjo, paskui žmogus iš ministerijos prabilo nuskaustu balsu:

– Bet pasakykit man, ponas daktare, negi jūs iš tikrųjų manote, kad komunistams reikėtų išbadyti akis. Ir ar ne keista, kad tai sakote jūs, tas, kuris tiekai žmonių grąžinote sveikatą?

– Betgi tai visiška nesąmonė, – gynėsi Tomas. – Gerai perskaitykite, ką esu parašęs.

– Aš skaičiau, – atsakė Vidaus reikalų ministerijos tarnautojas, pasistengęs, kad balsas skambėtų kuo liūdniau.

– Tai ar aš rašiau, kad komunistams reikia badyti akis?

– Visi taip suprato, – atsiliepė vyriškis, o jo balsas buvo dar

liūdnesnis. •

– Jei būtumėte perskaitę visą tekstą, tokį, kokį aš parašiau, taip negalvotumėte. Deja, išspausdino šiek tiek sutrumpinę.

– Ką? – greitai reagavo pašnekovas. – Jie išspausdino ne tokį tekstą, kokį parašėte?

– Jie sutrumpino jį.

– Daug?

– Maždaug trečdaliu.

Ministerijos žmogus atrodė teisėtai pasipiktinęs:

– Jie pasielgė negarbingai.

Tomas gūžtelėjo pečiais.

– Reikėjo gintis! Turėjote tuoj pat reikalauti atitaisymo.

– Bet juk greitai atėjo rusai. Visiems atsirado kitokių rūpesčių, – atsakė Tomas.

– Tačiau kodėl žmonės turi manyti, kad jūs, gydytojas, raginate badyti žmonėms akis?

– Klausykit, tas mano straipsnelis buvo įspraustas tarp kitų laiškų. Niekas jo nė nepastebėjo. Tik rusų ambasada, kuriai tekstas labai pravertė.

–Nekalbėkite taip, ponas daktare! Šnekėjausi su daugeliu žmonių, kurie skaitė jūsų straipsnį ir stebėjosi, kaip jūs galėjot jį parašyti. Bet dabar man daug kas paaiškėjo, nes sakote, kad straipsnis išspausdintas ne toks, kokį parašėte. Ar jie buvo užsakę tą straipsnį?

– Ne. Pats jiems pasiunčiau.

– Jūs pažinojote tuos žmones?

– Kuriuos?

– Kurie išspausdino jūsų straipsnį.

–Ne.

– Ir niekad nesat su jais kalbėjęsis?

– Kartą mane pakvietė į redakciją.

–Ko?

– Dėl to straipsnio.

– Ir su kuo kalbėjotės?

– Su vienu iš redaktorių.

– Kuo jis vardu?

Tik dabar Tomas suvokė esąs apklausinėjamas. Jam staiga paaiškėjo, kad vienas vienintelis jo žodis gali brangiai kainuoti kitam žmogui. Žinojo to redaktoriaus pavardę, bet neprasitarė.

– Nežinau.

– Bet, ponas daktare, – priekaištaudamas Tomui dėl neatvirumo, tarė pašnekovas, – juk turėjo jums prisistatyti.

Ar ne tragikomiška, kad mūsų laikais geras išsiauklėjimas tapo policijos pagalbininku. Nemokame meluoti: tėvelio ir mamytės įskiepytas tiesos sakymo imperatyvas veikia tiesiog automatiškai, gėdijamės meluoti net mus tardančiam policininkui. Mums daug paprasčiau ginčytis su juo, įžeidinėti (nors tai neturi jokios prasmės), negu meluoti tiesiai į akis (o juk vien tai privalu daryti).

Kai žmogus iš ministerijos papriekaištavo Tomui dėl ne sąžiningumo, jis beveik pasijuto nusikaltęs. Turėjo įveikti vidinį pasipriešinimą, kad galėtų meluoti toliau:

– Tikriausiai prisistatė. Bet jo vardas nieko man nesakė, todėl tuojau ir užmiršau.

– Kaip jis atrodė?

Su juo kalbėjęsis redaktorius buvo žemo ūgio ir ežiuku kirptais plaukais. Tomas stengėsi viską nupasakot priešingai:

– Toks aukštas. Ilgais juodais plaukais.

– Aha, – tarė ministerijos žmogus, – ir su barzda!

– Taip, – sutiko Tomas.

– Kiek kumptelėjęs.

– Taip, – vėl patvirtino Tomas ir suprato, kad ministerijos atstovas atpažino, apie ką kalbama. Tomas ne tik įdavė kažkokį vargšą redaktorių, bet dar ir jo liudijimas buvo melagingas.

– O ko buvo jus iškvietęs? Apie ką kalbėjote?

– Apie tai, kad vienoj vietoj reikėtų pakeisti žodžių tvarką.

Tai nuskambėjo kaip juokingas išsisukinėjimas. Ministerijos žmogus vėl priekaištingai nusistebėjo, kad Tomas nenori sakyti tiesos:

– Bet, ponas daktare, prieš akimirką tvirtinote, kad jūsų tekstas buvo sutrumpintas trečdaliu, o dabar sakote, kad su jumis redaktorius aptarė žodžių tvarką. Tai juk nelogiška!

Tomo atsakymas netikėtai buvo labai vykęs, nors šįkart jis sakė gryną teisybę:

– Tai nelogiška, bet taip buvo, – nusijuokė jis. – Paprašė, kad leisčiau pakeisti žodžių tvarką vienam sakiny, o paskui išbraukė trečdalį teksto.

Ministerijos atstovas papurtė galvą tarsi nepajėgdamas suprasti, kaip galima šitaip amoraliai elgtis, ir pasakė:

– Tai buvo labai nekorektiška.

Paskui išgėrė vyną ir baigė pokalbį:

–Jūs tapote manipuliacijų auka, ponas daktare. Būtų labai gaila, jei dėl to nukentėtų jūsų pacientai. Mes, ponas daktare, labai gerai žinome, ko jūs vertas. Pažiūrėsime, gal dar įmanoma ką nors padaryti.

Ištiesė Tomui ranką ir širdingai papurtė. Paskui abu sėdo į savuosius automobilius.

Po šio susitikimo Tomą apėmė bjauri nuotaika. Jis priekaištavo sau, kad pokalbis buvo toksai familiarus. Jeigu jau apskritai neatsisakė kalbėtis su policininku (nebuvo pasiruošęs tokiam atvejui, nežinojo, ką jam leidžia įstatymas, o ko ne), tai galėjo bent negerti vyno kaip su kokiu bičiuliu. O jeigu juos būtų pamatęs kas nors, pažįstantis tą žmogų? Būtų pamanęs, kad Tomas tarnauja policijoje! Ir kodėl apskritai pasakė, kad straipsnis buvo sutrumpintas? Kodėl visiškai be reikalo pateikė šią informaciją? Jis buvo baisiai suirzęs ir nepatenkintas savimi.

Po poros savaičių ministerijos tarnautojas vėl atėjo. Kaip ir aną kartą vėl kalbino eiti į gretimą vyninę, tačiau Tomas paprašė likti priimamajame.

– Suprantu jus, ponas daktare, – nusijuokė atėjusysis.

Šie žodžiai pribloškė Tomą. Taip kalba šachmatininkas, pranešantis priešininkui, jog paskutinysis jo ėjimas klaidingas.

Jie sėdėjo ant kėdžių vienas priešais kitą prie rašomojo stalo. Valandėlę pasišnekėjo apie tuo metu siautėjusią gripo epidemiją, paskui vyriškis tarė:

– Apsvarstėme jūsų atvejį, daktare. Jei kalbama būtų vien apie jus, būtų labai paprasta. Tačiau turime atsižvelgti į viešąją nuomonę. Norom nenorom savo straipsniu jūs prisidėjote prie antikomunistinės isterijos. Negaliu nepasakyti, kad kai kas mano, jog jus reikėtų teisti. Yra straipsnis. Už viešą raginimą imtis prievartos.

Ministerijos žmogus nutilo ir pažvelgė Tomui į akis. Tas gūžtelėjo pečiais. Vyriškis vėl prabilo guodžiančiu balsu:

– Atmetėme šį pasiūlymą. Kad ir koks sunkus būtų jūsų nusižengimas, visuomenės interesai reikalauja, kad ir toliau dirbtumėte ten, kur galite geriausiai panaudoti savo sugebėjimus. Vyriausiasis gydytojas jus nepaprastai vertina. Jūs didis chirurgas, tamsta daktare! Niekas neturi teisės reikalauti, kad gydytojas tobulai orientuotųsi politikoje. Leidotės apmulkinamas. Dabar reikėtų visa tai atitaisyti. Todėl norėtume pasiūlyti jums tokį tekstą, pareiškimą, kurį galėtumėt perduoti laikraščiams. O mes jau pasistengtume, kad jis būtų paskelbtas tinkamu metu, – ir atkišo Tomui popieriaus lapą.

Tomas skaitė ir baisėjosi. Tai buvo daug blogiau už variantą, kurį prieš porą metų siūlė vyriausiasis gydytojas. Tai nebuvo vien straipsnio apie Oidipą išsižadėjimas. Čia figūravo sakiniai apie meilę Tarybų Sąjungai, ištikimybę komunistų partijai, intelektualų, esą norėjusių sukelti šalyje pilietinį karą, pasmerkimas ir, svarbiausia, čia buvo aukšto ir kumptelėjusio rašytojų savaitraščio redaktoriaus (Tomas niekada nebuvo jo sutikęs, bet žinojo jo pavardę ir buvo matęs fotografijas) įskundimas. Jie sąmoningai panaudoję piktam Tomo straipsnį, suteikdami jam visai kitą skambesį ir paversdami kontrrevoliuciniu atsišaukimu, patys buvę per daug bailūs pasirašyti tokį tekstą, tad slapstęsi už naivaus gydytojo nugaros.

Vyras iš ministerijos pastebėjo Tomo pasibaisėjimą. Jis pasilenkė ir po stalu bičiuliškai pliaukštelėjo jam per kelį.

– Tai tik apmatai, ponas daktare! Pagalvokite pats, o jeigu užsimanysite pakeisti kurią nors formuluotę, savaime suprantama, galėsime tai aptarti. Galų gale juk tai jūsų tekstas.

Tomas paskubom atkišo lapą policininkui, tarsi bijodamas ilgėliau laikyti rankose. Rodos, bijojo, kad kas nors atras ant to lapo jo pirštų atspaudus.

Neskubėdamas paimti lapo, vyriškis teatrališkai skėstelėjo rankom (taip popiežius iš balkono sveikina tikinčiuosius):

– Kodėl grąžinate, tamsta daktare? Pasilikite. Namie ramiai apmąstysite. –

Tomas papurtė galvą. Ministerijos atstovas nenoriai paėmė grąžinamą tekstą.

Tomas panūdo griežtai atkirsti, kad niekada jokio teksto nerašys ir nepasirašys. Tačiau paskutinį mirksnį apsigalvojo ir visai ramiai ištarė:

– Nesu juk beraštis, tamsta. Kodėl turėčiau pasirašinėti po tuo, ko pats nesu rašęs?

– Gerai, ponas daktare, galima ir kitaip. Parašykit ką nors pats, o paskui paskaitysime ir kartu aptarsime. Šis tekstas gali būti tik pavyzdys.

Kodėl Tomas iškart neatmetė policijos pasiūlymo? Galvoje šmėkštelėjo maždaug tokia mintis: negana to, kad tokie pareiškimai demoralizuoja visą tautą (matyt, tokia pagrindinė rusų strategija), šiuo atveju policija siekia ir konkretesnio tikslo – tikriausiai ruošiamas rašytojų savaitraščio redaktorių teismas. Jeigu iš tiesų taip, Tomo pareiškimas gali būti panaudotas kaltinant arba spaudoje puolant redaktorius. Jei dabar jis ryžtingai ir galutinai atmestų pasiūlymą, ko gero, priverstų policiją paskelbti paruoštą tekstą su falsifikuotu jo parašu. Ir nė vienas laikraštis neišspausdintų jokio paneigimo! Niekas visame pasaulyje nepatikėtų, kad jis to nerašęs ir nepasirašęs! Jau žinojo, kaip žmonės džiaugiasi, kai kiti žeminami, žinojo, kad savo džiaugsmo jie nedrumstų Tomo pasiaiškinimais.

Suteikdamas policijai vilties, kad gal pasirašys kokį nors tekstą, laimėjo šiek tiek laiko. Ir jau kitą dieną raštu atsisakė darbo. Visai teisingai spėjo, kad savanoriškai nusileisdamas ant žemiausio visuomenės laiptelio (kur tuo metu nužengė ir tūkstančiai kitų specialybių intelektualų), nebeteks vertės policijos akyse, ir ji nustos juo domėtis. Pasikeitus aplinkybėms, jau nebebus prasmės spausdinti jo pareiškimo, nes tai jau nieko neįtikintų. Gėdingi vieši pareiškimai visada susiję su jų autorių kilimu, o ne smukimu.

Kadangi gydytojai Čekijoje yra valstybės tarnautojai, valstybė gali juos atleisti arba neatleisti iš tarnybos. Valdininkas, su kuriuo Tomas kalbėjosi prieš išėjimą, žinojo jo vardą ir gerbė jį. Jis stengėsi įkalbėti, kad Tomas neišeitų. Sis net suabejojo, ar tikrai teisingai apsisprendęs. Tačiau jautėsi turįs būti ištikimas savo sprendimui. Taip Tomas tapo langų plovėjų.

Prieš keletą metų, išvažiuodamas iš Ciuricho, Tomas patylom tvirtino sau es muss sein, turėdamas galvoje meilę Terezai. Tačiau jau tos pačios dienos naktį pradėjo abejoti, ar iš tiesų taip turi būti: pas Terezą jį atvedė prieš septynetą metų nutikusių juokingų atsitiktinumų virtinė (pačioje pradžioje buvo šefo išijas), vadinasi, ir dabar atsitiktinumo vedamas grįžta į narvelį, iš kurio nebebus galima ištrūkti.

Ar tai reiškia, kad jo gyvenime nebūta jokio es muss sein, jokios didžios būtinybės? Manau, vis dėlto būta. Bet tai būta ne meilės, o pašaukimo. Į chirurgiją jį atvedė ne koks nors atsitiktinumas, ne racionalus išprotavimas, o gilus vidinis poreikis.

Jeigu žmones apskritai galima skirstyti į rūšis ar kategorijas, tai tiktai pagal slaptąsias svajas, nukreipiančias tos ar kitos veiklos link. Kiekvienas prancūzas yra kitoks. Tačiau aktoriai visame pasaulyje panašūs kits į kitą. Tokie pat Paryžiuje, Prahoje ir atkampiame rajono teatre. Aktorius yra tas, kuris dar vaikystėje panoro visą gyvenimą rodyti save anoniminei publikai. Be šio vidinio noro, visai nesisiejančio su talentu, daug kartų gilesnio už talentą, žmogus negalėtų tapti aktoriumi. Taip ir gydytojas yra tas, kuris pasižadėjo visą gyvenimą bet kokiomis aplinkybėmis gydyti žmones. Būtent šis fundamentalus pasižadėjimas (o ne gabumai ar rankų miklumas) jau pirmaisiais studijų metais nuveda į patologinės anatomijos kabinetą, o po šešerių metų paverčia tikru chirurgu.

Chirurgija esminį pašaukimo imperatyvą pratęsia iki ekstremalios ribos, kur žmogaus galia siekia dieviškąją. Jeigu smogsite lazda žmogui per galvą, jis grius ir nustos alsavęs. Tačiau, šiaip ar taip, kartą būtų nustojęs alsuoti. Tad žmogžudystė tarsi tėra mirties, kurią vėliau pasiųstų pats Dievas, paskubinimas. Galima tarti, kad Dievas buvo numatęs žmogžudystės galimybę, tačiau nebuvo numatęs chirurgijos. Neįtarė, kad kas nors išdrįstų įkišti ranką į jo sugalvoto, stropiai oda aptraukto, užantspauduoto ir žmogaus akiai nematomo mechanizmo vidų. Kai Tomas pirmą kartą įsmeigė skalpelį į narkoze užmigdyto vyro odą ir paskui ryžtingai tą odą perrėžė lygiu tiksliu rėžiu (tarsi tai būtų negyva materija – paltas, sijonas, užuolaida), aiškiai pajuto darąs šventvagystę. Bet būtent tai jį ir traukė! Tai ir buvo tasai giliai jame įsišaknijęs es muss sein!, ir nebūta jokio atsitiktinumo, prie jo nevedė joks vyriausiojo gydytojo išijas, jokia išorinė jėga.

Tačiau kaip įmanoma vienu mostu lengvai ir energingai atsikratyti tokių gelminių dalykų?

Jis atsakytų, jog taip pasielgė nenorėdamas, kad policija pasinaudotų juo piktam. Tačiau, tiesą sakant, nors teoriškai tai ir įmanoma (būta tokių atvejų), vis dėlto buvo mažai tikėtina, kad policija paskelbtų falsifikuotą pareiškimą su jo parašu.

Žinia, žmogus turi teisę sergėtis ir tokių pavojų, kurie atrodo mažai tikėtini. Tarkime, Tomas niršo pats ant savęs už nuolaidumą ir bandė išvengti tolesnių susitikimų su policija. Susitikimų, kurie būtų dar labiau stiprinę bejėgiškumo pojūtį. Tarkime, kad ir šiaip jau buvo atsisakęs savojo pašaukimo, nes mechaniškas darbas poliklinikoje išrašinėjant aspiriną visai nesisiejo su jo, kaipo gydytojo, pašaukimu. Vis dėlto jo apsisprendimas man atrodo pernelyg skubotas. Ar čia neslypi kokia nors gilesnė priežastis, nepatekusi į Tomo apmąstymų lauką?

Nors Terezai tarpininkaujant Tomas ir pamėgo Bethoveną, bet vis dėlto apie muziką nelabai daug nutuokė, ir aš abejoju, ar jis buvo girdėjęs, kaip iš tikrųjų atsirado garsusis Bethoveno motyvas muss es sein? es muss sein!

O buvo štai kaip: vienas toksai ponas Dembšeris buvo skolingas muzikui penkias dešimtis frankų, ir amžiną pinigų stoką jaučiantis kompozitorius jam tai priminė. Muss es sein? – atsiduso nelaimingas ponas Dembšeris, ir Bethovenas gardžiai nusikvatojo: es muss sein! Bemat tiems žodžiams jis sukūrė muziką, užrašė natomis, ir šitaip atsirado mažytis kūrinėlis keturiems balsams. Trys balsai gieda: es muss sein, es muss sein, ja, ja, ja, – taip turi būt, taip turi būt, taip, taip, taip, o ketvirtasis priduria: heraus mit dem Beutel! – trauk lauk piniginę!

Po metų tas motyvas tapo jo paskutiniojo kvarteto opus 135 ketvirtosios frazės pagrindu. Tuo metu Bethovenas jau nebegalvojo apie Dembšerio piniginę. Žodžiai es muss sein! skambėjo vis iškilmingiau, tarsi juos būtų taręs pats Likimas. Kanto kalba ir „laba diena”, jei tinkamai ištartum, galėtų įgyti metafizinės tezės skambesį. Vokiečių kalba – tai sunkių žodžių kalba. Es muss sein! buvo jau nebe pokštas, o der schwer gefasste Entschluss.

Štai taip Bethovenas šmaikščią frazę pavertė įspūdingu kvartetu, pokštą – metafizine tiesa. Tai gan įdomus atvejis, kai lengvybė virsta sunkumu (pagal Parmenidą: teigiamybė virsta neigiamybe). O nuostabiausia, kad tokia permaina mūsų visai nestebina. Atvirkščiai, mums būtų nemalonu, jei savo kvarteto rimtybę Bethovenas būtų pavertęs šmaikščiu keturių kanonų pokštu apie Dembšerio piniginę. Būtų pasielgęs visiškai kaip Parmenidas: sunkumą pavertęs lengvybe, vadinasi, neigiamybę – teigiamybe. Iš pradžių (kaip netobulas apmatas) būtų didi metafizinė tiesa, o paskui (nelyg pati tobulybė) – lengvutis pokštas! Tačiau mes nebesugebame mąstyti kaip Parmenidas.

Man dingojas, kad anas agresyvus, iškilmingas ir griežtas es muss sein! jau seniai paslapčiom Tomą erzino ir žadino norą Parmenido dvasia sunkumą paversti lengvybe. Prisiminkime kad ir tai, kaip anksčiau vienu mirksniu ir visam laikui jis atsisakė matytis su pirmąja savo žmona ir sūnumi, kaip su palengvėjimu sutiko žinią, kad abu gimdytojai jo išsižadėjo. Kas tai buvo, jei ne staigus ir ne visai sąmoningas mos tas, kuriuo jis atmetė visa, kas stojo priešais kaip sunki pareiga, kaip es muss sein?

Tada tai, žinoma, buvo išorinis, visuomeninių konvencijų suformuotas es muss sein, o dabartinis jo prisirišimo prie profesijos es muss sein buvo vidinis. Tuo blogiau. Vidinis imperatyvas yra daug stipresnis, tad ir noras sukilti prieš jį daug labiau gundantis.

Būti chirurgu reiškia skrosti kūno paviršių, kad įsitikintume, kas slepiasi viduje. Gal todėl kaip tik šis troškimas skatino Tomą įsižiūrėti, kas slypi už es muss sein, kitaip tariant: kas lieka iš gyvenimo, kai žmogus atsisako ir to, ką ligi šiol laikė savąja paskirtimi.

Tačiau kai jis prisistatė geraširdei Prahos vitrinų ir langų valymo įmonės vedėjai, akimoju išvydo, koks konkretus ir nepamainomas jo apsisprendimas. Beveik išsigando. Toksai išsigandęs buvo pirmosiomis darbo dienomis. Bet kai pagaliau susitaikė (tai truko gal savaitę) su savo naujuoju neįprastu užsiėmimu, staiga pasijuto tarytum išėjęs ilgalaikių atostogų.

Tomas dirbo visiškai jam neįprastus darbus, ir tai buvo nuostabu. Netikėtai suprato, kokie laimingi žmonės (anksčiau tokių visada gailėdavosi), dirbantys be jokio vidinio es muss seini, galintys jį užmiršti išėję iš tarnybos vietos. Ligi šiol Tomas nebuvo patyręs to palaimingo abejingumo. Jeigu jam nepavykdavo operacija, visada grauždavosi ir negalėdavo užmigti. Dažnai netgi nejausdavo potraukio moterims. Jo profesijos es muss sein buvo tarsi kraują čiulpiantis vampyras.

O štai dabar bastėsi po Prahą su pagaikščiu vitrinoms plauti ir stebėjosi pasijutęs visa dešimčia metų jaunesnis. Didžiųjų parduotuvių pardavėjos kreipdavosi į jį tiktai „ponas daktare” (Prahos tamtamai veikė kuo puikiausiai) ir prašydavo patarti, kaip gydytis peršalus, skaudant petį ar sutrikus menstruacijoms. Beveik sumišusios stebėdavo, kaip jis aplieja stiklą vandeniu, užmauna ant koto šepetį ir ima plauti vitriną. Jei būtų galėjusios pasitraukti nuo prekystalio ir pirkėjų, tikriausiai būtų atėmusios iš jo šepetį ir pačios plovusios stiklus.

Tomą dažniausiai kviesdavosi didžiosios parduotuvės, tačiau įmonė neretai siųsdavo jį ir pas privačius klientus. Anuomet žmonės išgyveno masinį čekų intelektualų persekiojimą tarsi solidarumo euforiją. Buvę pacientai, sužinoję, kad Tomas dabar plauna langus, pradėjo skambinti į įmonę ir užsakinėti jo paslaugas. Paskui sutikdavo jį su šampanu ar slyvinės buteliu, kvite užrašydavo, jog išplovęs trylika langų, ir valandą kitą šnekučiuodavosi su juo, vis neužmiršdami susidaužti į sveikatą. Tomas išeidavo į kitą butą ar parduotuvę kuo puikiausiai nusiteikęs. Rusų karininkų šeimos kūrėsi jo šaly, per radiją skambėjo griausmingos Vidaus reikalų ministerijos darbuotojų, pakeitusių išmestuosius redaktorius, kalbos, o jis įkaušęs klydinėjo po Prahą, ir jam rodės, kad iš šventės eina į šventę. Tai buvo didžiosios atostogos.

Taip jis grįžo į savo viengungiškąją jaunystę. Staiga buvo atskirtas nuo Terezos. Pamatydavo ją tik naktį, kai ji grįždavo iš restorano, o jis atsikvošėdavo po pirmojo miego, ir paskui rytą, kai jinai dar snūduriuodavo, o jam jau reikėdavo skubėti į darbą. Šešiolika valandų per parą turėdavo pačiam sau, ir tai buvo netikėtai įgyta laisvės erdvė. Nuo ankstyvos jaunystės laisvės erdvė Tomui reiškė moteris.

Kai bičiuliai kartais paklausdavo, kiek Tomas turėjęs moterų, jis vengdavo tiesaus atsakymo, tačiau priremtas pasakydavo, kad kokius du šimtus. Kai kurie pavyduoliai nenorėdavę tuo patikėti ir įtarinėdavo, jog jis perdeda. Tomas teisindavosi: „Tai nėra labai daug. Jau dvidešimt penkerius metus turiu reikalų su moterimis. Du šimtus padalinkite iš dvidešimt penkių. Bus aštuonios moterys kasmet. O tai juk nėra daug”.

Tačiau kai pradėjo gyventi kartu su Tereza, jo erotinei veiklai atsirado daug organizacinių kliūčių. Galėdavo skirti tam tik nedidelę laiko atkarpą tarp operacinės ir namų. Tiesa, eksploatuodavo ją labai intensyviai (taip valstietis stropiai darbuojasi siaurutėje žemės juostelėje kalnuose), tačiau to nė iš tolo nebuvo galima lyginti su netikėtai atsivėrusia šešiolikos valandų erdve. (Sakau šešiolikos, nes ir per tas aštuonias langų plovimo valandas jis užmegzdavo naujas pažintis ir skirdavo pasimatymus pardavėjoms, tarnautojoms bei namų šeimininkėms.)

Ko jis ieškojo jose? Kas prie jų traukė? Negi mylėtis vis su kita moterimi nereiškia vis kartoti tą patį veiksmą?

Ne. Visada lieka bent dalelė to, ko nenuslėpsi ir neįsivaizduosi. Matydamas apsirengusią moterį, jis visada galėdavo apytikriai įsivaizduoti, kaip ji atrodytų nusirengus, čia gydytojo patirtis papildydavo meilužio patirtį, tačiau tarp apytikrio įsivaizdavimo ir tikrovės visada likdavo plyšelis neįsivaizduojamo, ir būtent tai neduodavo jam ramybės. Juk tai, kas neįsivaizduojama, persekiodavo ir toliau, atidengus nuogybę: kaip ji elgsis nurengta? Ką kalbės mylėdamasi? Kaip dūsaus? Kokia išraiška pasirodys veide didžiausio malonumo akimirką?

Vienatinis „aš” kaip tik ir yra tai, ko neįsivaizduoji. Įsivaizduoti įstengiame tik tai, kas visiems bendra, vienoda. Individualusis „aš” skiria mus iš visuotinumo, jo negalima apskaičiuoti ir nuspėti iš anksto, galima tiktai atrasti, atskleisti, išplėšti.

Paskutinį gydytojo praktikos dešimtmetį daugiausia tyrinėjęs žmogaus smegenis Tomas gerai žino, kad nėra nieko sunkiau užčiuopiamo už tą „aš”. Tarp Hitlerio ir Einšteino, tarp Brežnevo ir Solženycino daugiau panašumų nei skirtumų. Jeigu būtų galima išreikšti skaičiumi, tai tarp jų viena milijoninė dalis skirtumo, o devyni šimtai devyniasdešimt devyni tūkstančiai devyni šimtai devyniasdešimt devynios milijoninės dalys panašumo.

Tomas yra apsėstas geismo atskleisti ir užvaldyti tą milijoninę dalį, jam atrodo, kad tiktai ji ir traukia prie moterų. Jis apsėstas ne pačių moterų, o to, kas kiekvienoje iš jų yra neįsivaizduojama, kitaip tariant, tos milijoninės dalies, kuri skiria vieną moterį nuo kitos.

(Taip chirurgo smalsumas susiliejo su merglaužos geiduliais. Net ir būdamas su meilužėmis, neišleisdavo iš rankos įsivaizduojamo skalpelio. Geidė užvaldyti tai, kas jose slypi, o tam reikėjo perskrosti ir nuplėšti apvalkalą.)

Logiška būtų paklausti, kodėl jis tos vienos milijoninės nenuspėjamos dalies ieškojo sekse, o ne kur kitur. Ar nebūtų galėjęs jos paieškoti, tarkime, eigasty, kulinariniuose pomėgiuose, tos ar kitos moters meniniame skonyje?

Visai teisingai, vieną nepanašumo dalelytę galima rasti kiekvienoj gyvenimo srity, tačiau visur ji vieša ir nepridengta, nereikia jos nė ieškoti, nereikalingas skalpelis. Jei viena moteris labiau mėgsta sūrį negu tortą, o kita negali pakęsti raudonųjų kopūstų, tai, žinoma, reiškia jų originalumą, bet tuoj pat įsitikiname, kad toks originalumas nieko vertas ir nėra jokios prasmės kreipti į jį dėmesio.

Vien tik sekso srity viena milijoninė nepanašumo dalis išryškėja kaip ypatingas bruožas, nes jis slypi ne viešumoj ir jį reikia atskleisti. Dar prieš pusšimtį metų tokiam tikslui tekdavo sugaišti daug laiko (savaites, net ir mėnesius), tad ir skirtasis laikas tapdavo pasiektojo tikslo vertės matu. Tačiau net ir šiandien, nors laiko sugaištama gerokai mažiau, seksualumas tebėra toji geležimi kaustyta skrynelė, kurioje uždarytas moters „aš” slėpinys.

Tad prie moterų Tomą traukė ne malonumo geismas (malonumas tebūdavo tarsi kokia premija), o pasaulio užvaldymo aistra (noras skalpeliu perskrosti gulintį pasaulio kūną).

Vyrus, nuolatos rėžiančius sparną apie moteris, nesunku suskirstyti į dvi kategorijas. Vieni moteryse ieško savo subjektyvios ir nekintančios svajonės įsikūnijimo. Kitus veja didžiulis noras ištirti ir užvaldyti begalinę moterų įvairovę.

Pirmieji mergišiai lyriški: jie ieško moteryse patys savęs, savojo idealo, jie nuolat nusivilia, nes, žinia, idealo neįmanoma rasti. Nuo vienos moters prie kitos genantis nusivylimas apgaubia juos tokia romantiškumo skraiste, kad daugelį sentimentalių damų šioji daugpatystė pradeda netgi graudinti.

Antrieji mergišiai – epiški, ir moterų tai visai nejaudina. Tokie vyrai moteryse neieško jokio subjektyvaus idealo, todėl juos domina viskas, ir niekas negali apvilti. Būtent šis atsparumas nusivylimams ir atrodo esąs nepadorus. Žmonėms kyla įtarimas, kad epiškojo mergišiaus aistros lieka neišpirktos (neišpirktos nusivylimu).

Kadangi lyriškasis mergišius vejasi vis tą patį moters tipą, niekas net ir nepastebi, kad jis keičia meilužes. Tiesa, kyla daug nesusipratimų su bičiuliais, kurie nebeskiria jo draugių ir visas vadina tuo pačiu vardu. ‘

Epiškieji mergišiai (o tarp jų, žinoma, ir Tomas), apimti nepasotinamo pažinimo troškulio, vis labiau tolsta nuo įprastinio moters grožio, kuriuo jau seniai spėjo pasisotinti, ir neišvengiamai tampa retenybių rinkėjais. Jie patys tai suvokia ir truputėlį varžosi, tad, nenorėdami gluminti bičiulių, nė nesirodo su savo meilužėmis viešumoj.

Tomas buvo jau beveik dvejus metus išdirbęs langų plovėjų, kai jį iškvietė nauja klientė. Vos išvydęs ją tarpdury, jis atkreipė dėmesį į keistoką jos išorę. Tai buvo diskretiškas, į akis nekrintantis keistumas, išsitenkąs mielo banalumo ribose (Tomą valdąs keistenybių pomėgis neturėjo nieko bendra su Felinio potraukiu monstrams). Ji buvo aukšta, truputį aukštesnė už Tomą, subtilia ir labai ilga nosimi, o veidas buvo toks savotiškas, jog nebūtum ryžęsis jos pavadinti gražia (visi imtų protestuoti!), nors (bent jau Tomo akimis žiūrint) ji nebuvo ir negraži. Ji buvo apsirengusi kelnėmis ir balta palaidinuke ir atrodė kaip stebėtinas švelnaus berniuko, gandro ir žirafos derinys.

Ji ilgai žiūrėjo į Tomą atidžių ir tiriamu žvilgsniu, kuriame buvo justi ir inteligentiškos ironijos.

– Įeikite, ponas daktare, – pagaliau pasakė.

Tomas suprato, kad moteris žino, kas jis toks. Bet nenorėjo į tai reaguoti ir paklausė:

– Kur galėčiau prisipilti vandens?

Ji pravėrė vonios duris. Jis pamatė praustuvą, vonios ovalą, unitazą. Priešais kiekvieną jų gulėjo maži rožiniai kilimėliai.

Į žirafą ir gandrą panaši moteris šypsojosi prisimerkusi, todėl viskas, ką ji kalbėjo, atrodė dviprasmiška arba ironiška.

– Visas vonios kambarys jūsų, ponas daktare, – pasakė. – Galite daryti čia ką tinkamas.

– Galėčiau ir išsimaudyti? – pasitikslino Tomas.

– Mėgstate maudytis?

Jis prisipylė kibirą karšto vandens ir grįžo į svetainę.

– Kada pageidautumėt, kad pradėčiau?

– Kada panorėsit, – gūžtelėjo pečiais šeimininkė.

– Gal galėčiau pamatyti langus kituose kambariuose?

– Norite apžiūrėti mano butą? – šypsojosi ji, tarsi langų plovimas būtų mažai ją dominęs Tomo įgeidis.

Jis įėjo į gretimą kambarį. Tai būta miegamojo su vienu dideliu langu, dviem greta sustumtomis lovomis ir paveikslu, kuriame buvo nupieštas rudens peizažas, beržai ir saulėlydis.

Kai jis grįžo, ant stalo stovėjo atkimštas vyno butelis ir dvi stiklinės.

– Gal pasistiprintumėt prieš tokį sunkų darbą?

– Mielai, – sėsdamasis atsakė Tomas.

– Tikriausiai įdomu štai taip pažinti daugelį gyvenimų, – tarė moteris.

– Nesiskundžiu.

– Visur jus pasitinka moterys, kurių vyrai išėję į darbą.

– Dar dažniau senelės arba uošvės, – pasakė Tomas.

– O ankstesnio darbo nepasiilgstate?

– Geriau pasakykit, iš kur žinote apie mano ankstesnį darbą?

– Įmonė jumis giriasi, – tarė panašioji į gandrą.

– Vis dar giriasi? – nusistebėjo Tomas.

– Kai paskambinau, kad kas nors ateitų išplauti langų, paklausė, ar nepageidaučiau jūsų. Pasakė, kad esate iš ligoninės išmestas įžymus chirurgas. Žinoma, manė tai sudomino.

– Jūs nepaprastai smalsi, – tarė Tomas.

– Tai matyti?

– Taip, iš jūsų žvilgsnio.

– O koks jis atrodo?

– Jūs vis prisimerkiat. Ir daug klausinėjate.

– O jūs nemėgstat atsakinėti?

Tai jos dėka pokalbis iš pat pradžių buvo labiau panašus į koketavimą. Nekalbėjo nieko apie pašalinius dalykus, o tik apie save pačius. Todėl buvo visai natūralu lydėti žodžius prisilietimais, ir Tomas, kalbėdamas apie jos primerktas akis, paglostė ją. Į kiekvieną jo prisilietimą ji atsakydavo savuoju. Bet jie nebuvo spontaniški, o veikiau sąmoningi, dirbtiniai, tarytum žaidžiant „ką padarysite man, aš padarysiu jums”. Taip ir sėdėjo vienas priešais kitą, o rankos lytėjo kūnus.

Pasipriešino tik tada, kai Tomas pamėgino paliesti jos tarpkojį. Jis nebandė aiškintis, ar rimtai ji gynėsi, kadangi buvo sugaišęs daugokai laiko, o po dešimties minučių turėjo būti pas kitą užsakovą.

Atsistojo ir paaiškino turįs eiti. Jos skruostai buvo įraudę.

– Duokit, pasirašysiu jūsų popierius.

– Juk aš nieko nepadariau, – paprieštaravo Tomas.

– Tai mano kaltė, – tarė ji ir lėtu, droviu balsu pridūrė: – Teks dar kartelį jus užsisakyti, kad užbaigtumėt tai, ko per mane nė nepradėjot.

O Tomui vis tiek nedavus kvito, švelniai švelniai, lyg paslaugos melsdama, pasakė:

– Duokite, aš prašau. – Ir prisimerkusi paaiškino: – Juk moku ne aš, o mano vyras. Ir mokama ne jums, o įmonei. Tad mudu čia niekuo dėti.

Keista į žirafą ir gandrą panašios moters asimetrija jaudino Tomą ir prisiminimuose: negrabus koketavimas, ironiška šypsena ir atviras lytinis potraukis, pilka buto banalybė ir nebanali šeimininkė. Kaip ji atrodytų lovoje? Stengėsi įsivaizduoti, tačiau tai nebuvo lengva. Keletą dienų galvojo vien apie ją.

Kai vėl jį pakvietė, vynas ir dvi stiklinės jau stovėjo ant stalo. Tačiau šį kartą viskas vyko labai greitai. Abu bemat atsidūrė miegamajame (paveiksle už beržų leidosi saulė) ir ėmė bučiuotis. Tomas ištarė savo įprastąjį: „Nusirenkit!”, tačiau ji nepaklusdama pati pareikalavo: „Ne, pirma jūs!”

Nebuvo prie to pratęs, todėl kiek suglumo. Ji pradėjo atseginėti jam kelnes. Dar keliskart paliepė jai nusirengti, bet ir vėl ištiko komiška nesėkmė, tad teko sutikti su kompromisu; pagal aną kartą pasiūlytas žaidimo taisykles („ką padarysite man, tą ir aš padarysiu jums”) ji numovė jam kelnes, o jis jai – sijoną, paskui ji nuvilko jam marškinius, o jis – palaidinukę, kol pagaliau abudu liko visai nuogi. Uždėjo delną ant jos sudrėkusio tarpkojo ir pirštais surado išeinamąją angą. Ta vieta moters kūne jį labiausiai viliojo. Josios anga buvo labai atsikišusi, vaizduotėje tuoj regėjai bekyšantį virškinamojo trakto žarnos galą. Čiupinėjo tą tvirtą, sveiką, medikų žargone sfinksu vadinamą ratuką, gražiausią iš visų žiedų, ir staiga pajuto josios pirštus ant savo kūno toj pačioj vietoj. Nelyginant veidrodis ji tiksliai kartojo visus jo judesius.

Nors, kaip jau sakyta, Tomas buvo turėjęs ar ne du šimtus moterų (o langus plaunant jų gerokai padaugėjo), dar nebuvo šitaip nutikę, kad aukštesnė už jį moteris stovėtų priešais primerkusi akis ir čiupinėtų jo išeinamąją angą. Norėdamas įveikti sumišimą greitai parvertė ją į lovą.

Parvertė taip netikėtai, kad ją net išgąsdino. Visu ūgiu krito ant nugaros: skruostai buvo išpilti raudonio, o akyse pusiausvyros netekusio žmogaus išgąstis. Stovėdamas jis sugriebė jos blauzdas ir pakėlė kojas, kurios panėšėjo į kareivio rankas prieš atstatytą ginklą.

Jos karštumas ir negrabūs judesiai nepaprastai įaudrino Tomą. Mylėjosi labai ilgai. Žvelgdamas į rausvomis dėmėmis išmuštą veidą, tikėjosi vėl išvysti nepakartojamą išsigandusios krintančios moters, kuriai kažkas pakišo koją, išraišką, ką tik taip sujaudinusią, jog kraujas jam plūstelėjo į galvą.

Paskui nuėjo vonion nusiprausti. Šeimininkė palydėjo ir ilgai aiškino, kur muilas, kur plaušinė ir kaip paleisti šiltą vandenį. Buvo nustebintas, kad ji taip nuodugniai aiškina paprasčiausius dalykus. Galop pasakė, kad viską supratęs ir norįs, kad paliktų jį vieną.

Ji paprašė:

– Ar neleistumėt man asistuoti jūsų tualetui?

Šiaip taip pavyko ja atsikratyti. Prausėsi, šlapinosi į praustuvą (paplitęs gydytojų įprotis Čekijoje) ir įsivaizdavo, jog ji tuo metu nekantriai bėgioja prie vonios durų, neįstengdama patekti vidun. Kai užsuko čiaupus ir bute pasidarė visiškai tylu, jautėsi, tarsi jinai į jį žiūrėtų. Buvo beveik tikras, kad vonios duryse esama skylutės, prie kurios dabar prigludusi jos graži primerkta akis.

Įėjo kuo puikiausiai nusiteikęs. Stengėsi įsidėmėti pačią esmę, abstrahuoti prisiminimus į tokią cheminę formulę, kuria būtų galima apibrėžti jos išskirtinumą (vieną milijoninę nepanašumo dalį). Pagaliau surado trijų dėmenų formulę:

1) karštumas ir negrabūs judesiai,

2) išsigandęs pusiausvyrą praradusio ir krintančio žmogaus veidas,

3) iškeltos kojos, panėšinčios į pasiduodančio nelaisvėn kareivio rankas.

Kartodamas tai, buvo labai laimingas, kad vėl užvaldė pasaulio gabalėlį, įsivaizduojamu skalpeliu išrėžęs lopinėlį medžiagos iš begalinio visatos audinio.

Maždaug tuo pat metu nutiko štai kas: keletą kartų buvo susitikęs su mergina bute, kurį dieną jam palikdavo senas draugas. Po mėnesio ar dviejų ji priminė vieną jųdviejų susitikimą, kai jie mylėjosi ant kilimo prie lango, o lauke tvyksčiojo žaibai ir trankėsi perkūnija. Mylėjosi siaučiant audrai, ir šito grožio nebuvo galima užmiršti!

Tomas tada beveik išsigando: taip, jis prisiminė, kad mylėjosi su ja ant kilimo (ant siauros bičiulio sofos neišsitekdavo), tačiau audros – ne! Tiesiog keista, įstengė prisiminti visus susitikimus su šia mergina, įsidėmėjo ir visas pozas (atsisakė mylėtis, atgręžta į jį nugara), prisiminė keletą jos frazių (vis prašė, kad glaustų per taliją, ir nenorėjo, kad žiūrėtų į ją), prisiminė net, kokie buvo jos apatiniai drabužiai, tačiau audros niekaip negalėjo prisiminti.

Iš visų meilės nuotykių jo atmintis fiksuodavo tiktai statų ir siaurą seksualinės medžioklės takelį: pirmus plėšrius žodžius, pirmą prisilietimą, pirmą nešvankybę, kurią ištardavo moteriai ir kurią ištardavo jinai, visus menkus iškrypimus, į kuriuos pamažu priversdavo leistis, ir tuos, kuriems ji pasipriešindavo. Visa kita būdavo beveik pedantiškai ištrinta. Jis net užmiršdavo, kur pirmą kartą išvydo tą ar kitą moterį, nes tai įvykdavo dar neprasidėjus seksualinei atakai.

Mergina kalbėjo apie audrą, svajingai šypsojosi, Tomas nustebęs žvelgė į ją ir beveik gėdijosi: ji išgyveno gražias akimirkas, o jis net nepajuto jų. Šiose skirtingose atminties reakcijose į tą vakarą siautusią audrą ir slypėjo skirtumas tarp meilės ir nemeilės.

Žodžiu „nemeilė” nenoriu pasakyti, kad Tomas elgėsi su mergina ciniškai, kad, kaip sakoma, regėjo joje tik sekso objektą. Atvirkščiai, ji patiko jam kaip bičiulė, jis vertino jos charakterį ir inteligenciją, visada buvo pasirengęs jai pagelbėti. Tai ne jis blogai su ja elgėsi, blogai elgėsi jo atmintis, be jo valios išstumdama ją už meilės ribų. Tarytum smegenyse būtų egzistavusi ypač izoliuota sritis, kurioje valdo poetinė atmintis, registruojanti tai, kas mus sužavi, užkeri, kas pagražina mūsų gyvenimą. Ir kai Tomas susipažino su Tereza, kitos moterys neteko teisės įspausti toje srity nė menkiausio pėdsako.

Tereza despotiškai okupavo poetinę jo atmintį ir ištrynė joje kitų moterų ženklus. Tai nebuvo teisinga, nes mergina, su kuria siaučiant audrai mylėjosi ant kilimo, buvo ne mažiau verta poezijos nei Tereza. Anuokart ji šūkčiojo: „Užsimerk, suspausk mane per liemenį, laikyk mane!”, ją siutino, kad Tomo akys atmerktos, įdėmios ir stebinčios, kad jo kūnas neliečia jos odos. Nenorėjo, kad ją tyrinėtų. Norėjo ir jį įsitraukti į svaigulio verpetą, į kurį įmanu pulti tik užsimerkus. Todėl nepanoro stotis keturpėsčia, nes tuomet beveik visai neliestų vienas kito, o jis galėtų stebėti ją kone iš pusmetrio. Ji neapkentė distancijos, troško susilieti su juo. Todėl melavo į akis, kad nejutusi malonumo, nors kilimas buvo šlapias nuo jos orgazmų. „Neieškau malonumo, – tvirtino ji, – ieškau laimės, o malonumas be laimės – niekai.” Kitaip sakant, beldėsi į jo poetinės atminties vartus. Bet vartai buvo užkelti. Poetinėje atminty jai nebuvo vietos. Jos vieta buvo tenai, ant kilimo.

Draugystė su Tereza prasidėjo ten, kur baigėsi draugystės su kitomis moterimis. Ji vystėsi kitoje imperatyvo, verčiančio medžioti moteris, pusėje. Tomas negeidė nieko atskleisti Terezoje. Atiteko jam jau atskleista. Mylėjosi su ja nespėjęs paimt į rankas įsivaizduojamo skalpelio, kuriuo perskrosdavo gulinčio pasaulio kūną. Nespėjęs paspėlioti, kokia ji bus besimylint. *

Meilė prasidėjo vėliau: jai pakilo temperatūra, ir jis nebegalėjo išvaryti jos lauk, kaip išvarydavo kitas moteris. Klūpojo prie jos patalo ir įsivaizdavo, kad ją kažkas pasroviui pasiuntė jam kraitelėje. Jau minėjau, jog metaforos pavojingos. Meilė prasideda metafora. Kitaip sakant, meilė prasideda tą akimirką, kai moteris pirmuoju savo žodžiu įsirašo į mūsų poetinę atmintį.

Prieš kelerius metus ji dar kartą įsirašė į jo atmintį. Rytą kaip visada parnešė pieno, bet, kai Tomas atvėrė jai duris, buvo priglaudusi prie krūtinės į raudoną šalį suvyniotą varną. Taip glėbyje laiko vaikus čigonės. Niekada to neužmirš: milžiniškas gedulingas varnos snapas jos veido fone.

Rado ją užkastą žemėje. Kadaise taip su belaisviais elgdavosi kazokai. „Vaikai užkasė”, – ištarė ji, ir tai nuskambėjo ne vien kaip konstatavimas, bet ir kaip netikėtas pasibjaurėjimas žmonėmis. Prisiminė ją neseniai sakius; „Pradedu būti dėkinga tau, kad niekada nenorėjai vaikų”.

Dar iš vakaro Tereza skundėsi, kad užeigoje prie jos kibęs kažkoks tipas. Siekęs jos pigių karolių ir tvirtinęs, kad užsidirbusi juos prostitucija. Buvo labai susinervinus. Tomo nuomone, labiau, negu buvo verta. Jis staiga išsigando, kad per pastaruosius dvejus metus taip mažai su ja matėsi, turėjo tiek nedaug progų nuraminti savo rankose drebančias jos rankas.

Šitaip galvodamas rytą ėjo į įmonę, kur tarnautoja skirstė darbus langų plovėjams. Kažkoks užsakovas atkakliai prašė, kad būtent Tomas išplautų jo langų stiklus. Sutiko nenoriai, baimindamasis, kad jį vėl kviečia kokia nors moteris. Mintis buvo užvaldžiusi Tereza, ir jis neturėjo nė menkiausio noro prasidėti su kitomis moterimis.

Lengviau atsiduso, kai prieš jį prasivėrė durys. Jis išvydo aukštą, kiek kumptelėjusį vyrą. Šio barzdočiaus išvaizda jam kažką priminė. Vyriškis nusišypsojo:

– Užeikite, ponas daktare, – ir nusivedė jį į kitą kambarį.

Tenai stovėjo išraudęs jaunuolis, žvelgė į Tomą ir stengėsi

šypsotis.

– Jūsų turbūt nereikia pristatinėti, – tarė vyras.

– Ne, – linktelėjo Tomas ir be šypsenos ištiesė jaunuoliui ranką. Tai buvo jo sūnus. Tuomet pasisakė kas esąs ir patsai barzdočius.

– Taip, iš karto man kažką priminėte! – tarė Tomas. – Taip ir yra. Jau seniai įsidėmėjau jūsų vardą.

Dabar visi trys susėdo apie žemą stalelį. Tomui buvo kiek nejauku, susidūrus akis į akį su dviem savo kūriniais, juolab ne laisva valia kurtais. Sūnų paleisti į pasaulį privertė pirmoji žmona, o to antrojo bruožus jis nupiešė tardžiusiam poUdninkui.

Norėdamas nuvyti šias mintis, Tomas paklausė:

– Tai nuo kurio lango pradėti?

Abu vyriškiai pratrūko juoktis.

Aišku, negalėjo būti nė kalbos apie langus. Jis iškviestas ne langų plauti, jis įviliotas į spąstus. Niekada nebuvo kalbėjęsis su sūnumi. Šiandien pirmą kartą paspaudė jam ranką. Pažinojo jį iš matymo, ir to pakako. Sutiktų nieko apie jį nežinoti ir būtų patenkintas, jeigu sūnus taip pat su tuo sutiktų.

– Ar ne gražus plakatas? – paklausė redaktorius, rodydamas didžiulį įrėmintą piešinį, kabantį ant sienos priešais Tomą.

Tik dabar Tomas apžvelgė kambarį. Ant sienų kabojo daug įdomių paveikslų, fotografijų ir plakatų. Redaktoriaus parodytas piešinys 1969 metais buvo išspausdintas viename iš paskutiniųjų savaitraščio numerių, prieš rusams jį uždarant. Jame buvo imituojamas garsus 1918 metų rusų pilietinio karo laikų plakatas. Originale kareivis su raudona žvaigžde ant kepurės, gręždamas neapsakomai griežtu žvilgsniu, duria į jus smilium: „Pilieti, ar jau užsirašei į Raudonąją armiją?” Čekiškai buvo parašyta: „Pilieti, ar tu taip pat pasirašei du tūkstančius žodžių?”

Vykęs pokštas! Du tūkstančiai žodžių buvo pirmas garsus 1968 metų pavasario manifestas, raginantis radikaliai demokratizuoti komunistinį režimą. Jį pasirašė^–daugybė intelektualų, paprasti žmonės taip pat ateidavo pasirašyti. Parašų buvo tiek daug, jog niekas jų nesuskaičiavo. Kai Raudonoji armija įsiveržė į Čekiją ir prasidėjo politiniai valymai, vienas pirmųjų klausimų būdavo: „Ar taip pat pasirašei du tūkstančius žodžių?” Prisipažinęs be ilgų kalbų būdavo šalinamas iš darbo.

– Puikus piešinys, prisimenu jį, – sutiko Tomas.

– Tikėkimės, kad tas raudonarmietis nesiklauso, ką mes kalbame, – nusišypsojo redaktorius. Surimtėjęs pasakė:

– Kad būtų aiškiau, ponas daktare, tai ne mano, o mano draugo butas. Nežinia, ar policija dabar mūsų klausosi, nors tokia galimybė yra. Jei būčiau pakvietęs pas save, tikrai būtume klausomi.

Paskui šiek tiek pašaipiai kalbėjo toliau:

– Bet aš manau, kad neturime nuo nieko slėptis. Turėkime omeny ir naudą Čekijos istorikams! Suras policijos archyvuose užrašytus visų čekų intelektualų pokalbius! Žinote, kaip sunku literatūros istorikams įsivaizduoti, tarkime, Voltero ar Balzako, ar kad ir Tolstojaus seksualinį gyvenimą. Dėl čekų rašytojų nebus jokių problemų. Viskas užrašinėjama. Kiekvienas atodūsis.

Ir kreipėsi į tariamus mikrofonus sienose:

– Ponai, kaip visad tokia proga noriu paskatinti jūsų uolumą ir savo bei ateities istorikų vardu padėkoti jums už darbą.

Dabar nusikvatojo visi trys, o redaktorius pradėjo pasakoti apie tai, kaip buvo uždarytas jo savaitraštis, ką veikia karikatūrą piešęs grafikas bei kiti čekų dailininkai, filosofai, rašytojai. Po rusų invazijos visi neteko darbo ir tapo langų plovėjais, automobilių stovėjimo aikštelių sargais, panaktiniais, kūrikais ir – geriausiu atveju, kone per protekciją – taksi vairuotojais.

Visa, apie ką pasakojo redaktorius, buvo įdomu, tačiau Tomas nepajėgė susikaupti. Galvojo apie sūnų. Prisiminė, kad pastaraisiais mėnesiais dažnai susitikdavo jį gatvėse. Matyt, neatsitiktinai. Nustebo, pamatęs jį persekiojamo redaktoriaus draugijoje. Pirmoji jo žmona buvo tikratikė komunistė, ir Tomas įtarė, kad ir sūnus bus patekęs jos įtakon. O iš esmės nieko apie jį nežinojo. Dabar, aišku, būtų galėjęs tiesiai paklausti, kokie jo santykiai su motina, tačiau prie pašalinio tai būtų buvę netaktiška.

Pagaliau redaktorius perėjo prie svarbiausio dalyko. Pasakė, kad kuo toliau, tuo daugiau žmonių suiminėjama dėl pažiūrų, ir baigė tokiais žodžiais:

– Tad tarėme sau, kad reikia kažką daryti.

– O ką jūs norite daryti? – paklausė Tomas.

Dabar prabilo Tomo sūnus. Pirmą kartą išgirdo jį kalbant. Kiek nesmagiai konstatavo, kad jis mikčioja.

– Turime žinių, – pasakė šis, – kad su politiniais kaliniais elgiamasi žiauriai. Kai kurių padėtis tiesiog kritiška. Todėl nutarėme, jog reikėtų parašyti peticiją, kurią pasirašytų žinomiausi čekų intelektualai, tokie, kurių vardai šį tą tebereiškia.

Ne, tai ne mikčiojimas, greičiau trumpi užsikirtimai, pristabdantys šnekos srautą taip, kad kiekvienas ištartas žodis nuskambėdavo pabrėžtinai reikšmingai. Matyt, jis pats tai suvokė, ir jau beatslūgstąs raudonis vėlei plūstelėjo į skruostus.

– Taigi geidautumėt mano patarimo, į kuriuos garsius chirurgus derėtų kreiptis? – paklausė Tomas.

– Ne, – nusijuokė redaktorius. – Ne patarimo. Geidautume jūsų parašo!

Tomas vėl pasijuto lyg paglostytas! Vis dėlto džiugu, kad kai kas dar neužmiršo, jog jis buvo geras chirurgas! Tiktai iš kuklumo spyriojosi:

– Klausykite, tai, kad buvau išmestas iš darbo, dar ne įrodymas, kad esu šio to vertas gydytojas.

– Neužmiršome ir to, ką parašėte mūsų savaitraščiui, – nusišypsojo redaktorius.

– Taip! – su entuziazmu, kurio Tomas gal ir nepastebėjo, atsiduso sūnus.

– Nežinau, ar mano pavardė po kokia nors peticija gali padėti politiniams kaliniams. Ar nebūtų geriau, jeigu pasirašytų dar nepatekę nemalonėn žmonės, išsaugoję bent minimalią įtaką esantiems valdžioje? – paklausė Tomas.

– Žinoma, būtų geriau, – nusijuokė redaktorius.

– Tiktai jie niekad nepasirašys! – nusijuokė ir Tomo sūnus. Tai buvo daug suprantančio žmogaus juokas.

– Bet tai nereiškia, kad ir jų neaplankysime! Nesam tokie subtilūs, nesidrovime drumsti jų ramybės, – kalbėjo redaktorius. – Jeigu pasiklausytumėt jų atsikalbinėjimų. Virtuoziški!

Sūnus vėl pritardamas nusijuokė.

– Savaime suprantama, visi prisipažįsta absoliučiai sutinką su mumis, tačiau, jų manymu, veikti reikėtų kitaip – daug atsargiau, taktiškiau, gudriau. Bijo pasirašyti ir kartu bijo, kad, jeigu nepasirašys, juos pasmerksime.

Redaktorius ir sūnus vėl sutartinai nusijuokė.

Dabar redaktorius padavė Tomui lapą su trumpu tekstu, kuriuo gan pagarbiai buvo kreipiamasi į respublikos prezidentą, prašant amnestuoti politinius kalinius.

Tomas stengėsi kuo greičiau viską apsvarstyti. Amnestuoti politinius kalinius? Bet ar gali valdžia juos amnestuoti, kai to prašo režimo atstumtieji (tai yra potencialūs politiniai kaliniai)? Toks prašymas gali paveikti taip, kad kaliniai tikrai nebus amnestuoti, nors valdžia gal ir norėtų juos paleisti!

Į jo apmąstymus įsiterpė sūnus:

– Svarbiausia, kad žmonės sužinotų, jog šioje šalyje dar esama žmonių, kurie nebijo. Taip pat svarbu parodyti kas yra kas. Atskirti pelus nuo grūdų.

Taip, tai tiesa, galvojo Tomas, bet kaip tai siejasi su politiniais kaliniais? Norima, kad jie būtų paleisti iš kalėjimų, ar atskirti pelus nuo grūdų. Šie du tikslai ne lygiaverčiai.

– Dvejojate, ponas daktare? – paklausė redaktorius.

Taip, jis dvejojo. Bet bijojo prisipažinti. Priešais ant sienos kabojo kareivio paveikslas, karys grasino pirštu, sakydamas: „Tu dar abejoji, ar stoti į Raudonąją armiją”. O gal: „Tu dar nepasirašei dviejų tūkstančių žodžių?” Arba „Vadinasi, ir tu pasirašei du tūkstančius žodžių?” Ar „Tai tu nenori pasirašyti peticijos dėl amnestavimo?” Kad ir ką sakydamas, jis grūmojo.

Redaktorius buvo ką tik išdėstęs, ką mano apie tuos, kurie neva sutinka, kad reikėtų amnestuoti politinius kalinius, tačiau suranda tūkstančius priežasčių nepasirašyti peticijos. Jo nuomone, visos tos priežastys tėra paprasčiausi atsikalbinėjimai, kuriais dangstoma baimė. Ką dar galėtų pridurti Tomas?

Kambaryje buvo tylu, ir staiga jis susijuokė, rodydamas į paveikslą ant sienos:

– Štai man grasina ir klausia, pasirašysiu ar ne. Sunku apsispręsti, kai į tave taip žiūri!

Visi trys nusijuokė.

– Gerai. Pagalvosiu apie tai. Gal galėtume susitikti po dienos kitos? – paklausė Tomas.

– Man visada bus malonu su jumis susitikti, – tarė redaktorius, – bet būtų per vėlu. Norime rytoj šią peticiją perduoti prezidentui.

– Rytoj? – Tomas prisiminė, kaip nutukęs policininkas padavė jam popieriaus lapą su jau parašytu tekstu – skundu prieš šitą aukštą barzdotą vyrą. Visi verčia jį pasirašinėti kitų parašytus tekstus.

– Čia lyg ir nėra daug ko svarstyti, – tarė sūnus.

Žodžiai buvo aštrūs, tačiau nuskambėjo beveik kaip

prašymas. Žvelgė vienas kitam į akis, ir Tomas pastebėjo, kad įsižiūrėdamas sūnus kilsteli kairiąją viršutinės lūpos pusę. Atpažino šitą grimasą, nesyk regėtą savo paties veide, kai žiūrėdavo, ar švariai nusiskutęs. Apėmė kažkoks neaiškus pasišlykštėjimas.

Kai tėvai gyvena kartu su vaikais, pripranta prie tokio panašumo, jis nebekrinta į akis, o jei kada ir pastebi, tai jis pasirodo netgi žaismingas. Tačiau Tomas su sūnumi kalbėjosi pirmą kartą!

Įsivaizduokite, kad jums amputavo ranką ir persodino ją kitam žmogui, o dabar tas žmogus sėdi priešais ir gestikuliuoja ranka jums po nosim. Žiūrėtumėt į ją kaip į pamėklę. Nors tai ir gerai pažįstama ranka, dabar suvirpėtumėt išsigandęs, kad tik nepaliestų jūsų!

– Tu juk su tais, kuriuos persekioja, – pridūrė sūnus.

Nuo pat pradžių Tomas bandė įspėti, kaip sūnus kreipsis į

jį: „tu” ar „jūs”. Iki šiol sakinius formuluodavo taip, kad nereikėtų rinktis. Dabar apsisprendė. Sakė „tu”, ir Tomui staiga paaiškėjo, kad svarbiausia čia ne politinių kalinių amnestavimas, o sūnus, – jeigu Tomas pasirašys, jųdviejų likimai susilies, ir Tomas bus priverstas su juo bent kiek suartėti. Jeigu nepasirašys, tarp jų nebus jokio ryšio, kaip kad iki šiol, tiktai šį kartą ne Tomo valia, o sūnaus, kuris išsižadės savo bailio tėvo.

Jis jautėsi tarytum šachmatininkas, kuriam nebeliko jokio ėjimo, galinčio atitolinti pralaimėjimą, ir tenka pasiduoti. Visiškai nesvarbu, ar pasirašys jis, ar ne. Tai nė kiek nepakeis jo likimo, nepakeis ir politinių kalinių likimo.

– Duokite čia, – pasakė ir paėmė popieriaus lakštą.

– O apie Oidipą tada labai gerai parašėte, – tarsi norėdamas atlyginti jo ryžtą, pasakė redaktorius.

Sūnus padavė plunksnakotį ir pridūrė:

– Kai kurios mintys tiesiog kaip atentatas.

Redaktoriaus pagyrimas jam patiko, bet sūnaus metafora

pasirodė perdėta ir netinkama. Jis atsakė:

– Deja, nuo to atentato pats ir nukentėjau. Per tą straipsnelį nebegaliu operuoti savo ligonių.

Žodžiai buvo aitrūs ir beveik priešiški.

Šis mažytis disonansas, matyt, kiek atstūmė abu jo pašnekovus. Redaktorius tarė (lyg ir atsiprašydamas):

– Tačiau jūsų straipsnis padėjo žmonėms.

Jau nuo vaikystės Tomas buvo įsitikinęs, kad „padėti žmonėms” galima tiktai juos gydant. Ar koks nors straipsnis gali padėti žmonėms? Ką šiedu jam nori įteigti? Redukuoja jo gyvenimą į smulkias minteles apie Oidipą, net dar smulkiau – į vieną primityvų „ne”, išrėktą režimui į veidą.

– Bent jau negirdėjau, kad tas straipsnis būtų kam pagelbėjęs. O, būdamas chirurgu, išgelbėjau keletą gyvybių.

Vėl stojo tyla. Ją nutraukė sūnus:

– Mintys taip pat gali gelbėti gyvybes.

Tomas jo veide tematė lūpas ir pagalvojo: kaip keista regėti mikčiojant savo burną.

– Viena buvo nuostabu tame straipsnyje, – toliau kalbėjo sūnus, ir buvo matyti, koks jis įsitempęs. – Tai bekompromisiškumas. Pamažu mūsų prarandamas sugebėjimas atskirti gėrį nuo blogio. Nebepažįstame kaltės jausmo. Komunistai teisinasi, kad juos apgavęs Stalinas. Žudikas teisinasi, kad jo nemylėjus motina ir kad buvęs labai vienišas. O tu štai pasakei: nėra pasiteisinimo. Niekas nesijautė esąs labiau nekaltas negu Oidipas, ir vis dėlto jis nubaudė save, pamatęs, ką padarė.

Tomas prisivertė atplėšti žvilgsnį nuo sūnaus burnos ir įsižiūrėjo į redaktorių. Buvo suirzęs ir nenorėjo ginčytis, todėl tarė:

– Žinote, tai nesusipratimas. Riba tarp gėrio ir blogio yra sunkiai apčiuopiama. Ir aš visai nenorėjau, kad kas nors būtų nubaustas. Barbariška bausti tuos, kurie nežinojo, ką darė. Oidipo mitas nuostabus, tačiau šitaip elgtis su juo…

Norėjo dar kai ką pridurti, bet prisiminė, kad jų galbūt klausomasi. Nė kiek netroško garbės būti cituojamas ateities istorikų. Baiminosi, kad jo neimtų cituoti policija. Juk iš jo kaip tik ir reikalavo pasmerkti šį straipsnį. Buvo nemalonu, kad smerkimas dabar girdėti jo paties žodžiuose. Jau žinojo, kad visa, kas ištarta šioje žemėje, gali būti transliuojama per radiją. Todėl nutilo.

– Kas jus privertė pakeisti pažiūras? – paklausė redaktorius.

– Veikiau aš paklausčiau, kas mane privertė parašyti tą straipsnį, – tarė Tomas ir ūmai prisiminė: prisišliejo prie jo patalo kaip pintinėlėje pasroviui paleistas kūdikis. Taip, todėl ir atsivertė tą knygą, grįžo prie istorijų apie Romulą, Mozę, Oidipą. Ir bematant ji rados čia. Matė ją stovint priešais ir glaudžiant prie krūtinės į raudoną šalį suvystytą varną. Sis vaizdas džiugino. Tarsi būtų sakęs: Tereza gyva, jinai šiuo metu yra tame pačiame mieste, o visa kita tėra nereikšmingos smulkmenos.

– Suprantu jus, ponas daktare, – nutraukė tylą redaktorius. – Aš taip pat netrokštu bausmės. Tačiau mes nė nereikalaujame bausmės, – nusijuokė, – mes reikalaujame bausmės atleidimo.

– Žinau, – tarė Tomas. Jis jau susitaikė su tuo, jog artimiausiom akimirkom padarys tai, kas galbūt ir tauru, tačiau tikrai beprasmiška (nes nė kiek nepadės politiniams kaliniams) ir jam pačiam nemalonu (nes aplinkybės verčia tai padaryti).

– Tavo pareiga tai pasirašyti, – dar ištarė (beveik prašydamas) sūnus.

Pareiga? Sūnus primena jam pareigas! Tai buvo pats blogiausias žodis, kokį jam galėjo ištarti kitas žmogus! Vėlei prieš akis stojo varną glėby laikančios Terezos paveikslas. Prisiminė, jog vakar bare prie jos kabinėjosi šnipelis. Dabar jai vėl virpa rankos. Ji paseno. Tomui daugiau niekas nerūpi, tiktai ji. Ji, šešių atsitiktinumų pagimdyta, ji, vyriausiojo gydytojo išijo dėka pražydus gėlė, ji visų šitų es muss sein! antroji pusė, tiktai ja ir privalo rūpintis.

Tad kodėl jis dabar svarsto, privalo ar neprivalo pasirašyti? Juk visiems jo svarstymams gali būti taikomas tiktai vienas kriterijus: neturi padaryt nieko, kas galėtų jai pakenkti. Tomas neišgelbės politinių kalinių, tačiau gali padaryti Terezą laimingą. Bet nė to nesugeba. Vis dėlto beveik aišku, jei pasirašys peticiją, prie jos dar dažniau kabinėsis šnipeliai ir jai dar labiau virpės rankos.

– Daug svarbiau atkapstyti žemėje užkastą varną, negu siųsti peticijas prezidentui, – tarė Tomas.

Žinojo, kad pašnekovai nesupras šito sakinio, bet dėl to jis dar labiau jam patiko. Jį buvo apėmęs staigus ir netikėtas svaigulys. Tai buvo lygiai toks pat juodas svaigulys, koks buvo apėmęs anuomet, kai iškilmingai pranešė savo žmonai, kad nebenori matyti nei jos, nei sūnaus. Lygiai toks pat juodas svaigulys kaip tas, patirtas įmetus į pašto dėžutę laišką, kuriuo visam laikui atsižadėjo gydytojo profesijos. Nesijautė tikras, ar elgiasi teisingai, tačiau buvo įsitikinęs, kad taip elgiasi savo noru. Pasakė:

– Nesupykite. Aš nepasirašysiu.

Po kelių dienų apie peticiją jau rašė visi laikraščiai. Žinoma, niekur nerašyta, jog tai tebuvo mandagus kreipimasis, užtariantis politinius kalinius ir prašantis juos paleisti. Joks laikraštis nepacitavo nė vieno to trumpo teksto sakinio. Užtat buvo ilgai, neaiškiai ir grėsmingai postringaujama apie kažkokį antivalstybinį atsišaukimą, kuris turėjęs tapti naujos kovos prieš socializmą pagrindu, vardinami tie, kurie pasirašė, o jų vardai palydimi apkalbomis bei išpuoliais, nuo kurių Tomas šiurpo.

Tikriausiai to ir reikėjo laukti. Tuo metu kiekvienas viešas veiksmas (susirinkimas, peticija, manifestacija gatvėje), organizuotas ne komunistų partijos, buvo automatiškai laikomas neteisėtu ir grėsė pavojais jų dalyviams. Visi tai žinojo. Tuo labiau Tomas graužėsi nepasirašęs prašymo. Ir kodėl tada nepasirašė? Nė negalėtų dorai įvardinti atsisakymo motyvų.

Ir vėl regiu jį tokį, kokį išvydau romano pradžioje. Stovi prie lango ir žiūri į namo sieną kieme.

Tai tas provaizdis, iš kurio jis užgimė. Jau minėjau, kad personažai ne gimsta kaip gyvi žmonės iš motinos kūno, jie atsiranda iš vienatinės situacijos, sakinio, metaforos, kurioje nelyg riešuto kevale glūdi fundamentali žmogaus galimybė, autoriaus manymu, iki šiol niekieno neįžvelgta ar bent jau niekieno esmingai neaprašyta.

Tačiau ar autorius gali kalbėti ne tik savo, bet ir kito vardu?

Bejėgiškai spoksoti į kiemą, nežinant, ką daryti; susijaudinus iš meilės, išgirsti įkyrų savo pilvo urzgesį; išdavinėti nebepajėgiant sustoti nuostabiame išdavysčių kely; grūmoti kumščiu Didžiojo Žygio minioje; demonstruoti savo sąmojį prieš slaptus policijos mikrofonus,–visas tas situacijas aš pats patyriau, tačiau nė vienas personažas, kuris iš jų išaugo, nėra aš su mano curriculum vitae. Šio romano veikėjai – tai neįsikūnijusios mano galimybės. Todėl visus juos lygiai myliu, ir visi lygiai mane baugina: kiekvienas jų peržengė tam tikrą ribą, kurią aš visada tik apeidavau. Būtent toji peržengtoji siena (siena, už kurios baigiasi mano „aš”) ir traukia mane. Romanas nėra autoriaus išpažintis, tai bandymas suvokti, kas yra žmogaus gyvenimas spąstais virtusiame pasaulyje. Gana. Grįžkim prie Tomo.

Stovi vienas bute ir žiūri į murziną priešais esančio namo sieną. Pasigenda aukšto barzdoto vyriškio ir jo bičiulių, kurių nepažįsta ir su kuriais jo niekas nesieja. Nelyg perone būtų sutikęs gražią nepažįstamą moterį, kuri, nespėjus nė prakalbinti, įlipo į miegamąjį vagoną, vykstantį į Stambulą ar Lisaboną.

O paskui vėl ėmė svarstyti, kaip turėjęs pasielgti. Nors ir stengėsi atsikratyti visų jausmų (pagarbos redaktoriui, sūnaus sukelto susierzinimo), vis dar abejojo, ar privalėjo pasirašyti pasiūlytąjį tekstą.

Ar reikia šaukti, kai žmogui kas stengiasi užkimšti gerklę? Žinoma.

Antra vertus, kodėl laikraščiai paskyrė tiek vietos tai peticijai? Juk spauda, būdama valdžios rankose, apskritai šį įvykį galėjo nutylėti, ir niekas nebūtų žinojęs. O jeigu jau apie jį prabilo, vadinasi, tai buvo naudinga šalies valdovams! Tarsi iš dangaus jiems būtų nukritęs naujų persekiojimų pateisinimas.

Tad kaip vis dėlto jam derėjo pasielgti? Pasirašyti ar nepasirašyti?

Klausimą būtų galima suformuluoti ir taip: kas geriau – šaukti priartinant savo mirtį ar tylėti ir bent kiek atitolinti paskutinę akimirką?

Ar apskritai įmanoma atsakyti į tokius klausimus?

Ir vėl atėjo mintis, kurią mes jau žinome: žmogus gyvena tiktai kartą, todėl niekada nepatirs, kuris sprendimas buvo teisingas, o kuris ne. Kiekvienoje situacijoje galime rinktis tik vieną kartą, nes mums neduotas antras, trečias, ketvirtas gyvenimas, kad galėtume palyginti įvairius apsisprendimus.

Ir istorijoje egzistuoja tie patys dėsniai kaip individo gyvenime. Čekija turi tiktai vieną istoriją. Kurią nors dieną jinai baigsis, kaip kad baigsis Tomo gyvenimas, ir jos jau nebus galima pakartoti.

1618 metais Čekijos luomų atstovai įnirto, nusprendė ginti tikybos laisvę, pasipiktino Vienoje įsikūrusiu imperatoriumi ir pro Prahos Hrado langą išmetė du aukštus valdininkus. Prasidėjo Trisdešimties metų karas, kuris beveik sunaikino čekų tautą. Tad gal tuomet čekams vertėjo būti santūresniems ir ne tokiems beatodairiškiems? Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad atsakyti lengva.

Po trijų šimtų dvidešimties metų, 1938–aisiais, Miuncheno konferencijoje visas pasaulis nusprendė paaukoti šią žemę Hitleriui. Ar tada čekai turėjo stoti į kovą prieš aštuonis kartus stipresnį priešininką? Šį kartą jie buvo santūresni. Šalies kapituliacija prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, tautos laisvė buvo visiškai prarasta ilgiems dešimtmečiams, o gal ir šimtmečiams. Tad gal jiems vertėjo turėti daugiau drąsos nei atsargumo? Ką reikėjo pasirinkti?

Jei būtų įmanoma pakartoti Čekijos istoriją, būtų galima išnagrinėti antrąją galimybę ir palyginti pasekmes. Be tokio eksperimento išvados tėra hipotezių žaismas.

Einmal ist keitimai. Kas nutinka tiktai kartą, tai lyg ir visai nenutinka. Čekijos istorija nepasikartos, Europos taip pat ne. Europos ir Čekijos istorijos – tai du škicai, apmesti lemtingos žmonių nepatirties. Istorija yra tokia pat lengva kaip ir pavienio žmogaus gyvenimas, nepakeliamai lengva, lengva tarsi plunksna, tarsi sklandančios dulkės, tarsi tai, ko jau nebebus rytoj rytą.

Dar kartą su neaiškia nostalgija, gal net su meile Tomas prisiminė kumptelėjusį ilgšį redaktorių. Tas žmogus elgėsi taip, lyg istorija būtų ne škicas, o užbaigtas paveikslas. Tarsi viskas, kad ir ką jis darytų, turėtų pasikartoti nesuskaitomą daugybę kartų, ir jis pats būtų įsitikinęs, kad niekad nesigailės savo poelgių. Tarsi būtų įsitikinęs savo teisumu ir laikytų jį ne ribotumu, o dorybe. Tasai žmogus gyveno visai kitoje negu Tomas istorijoje. Istorijoje, kuri buvo ne škicas (arba kuri to nežinojo).

O dar po kelių dienų jam šmėkštelėjo mintis, kurią dabar užrašau kaip ankstesnio skyriaus papildymą: visatoje egzistuoja planeta, kurioje žmonės gimsta antrą kartą. Jie gimsta prisimindami Žemėje nugyventą gyvenimą, visą tenai įgytą patyrimą.

O galbūt egzistuoja ir tokia planeta, kur žmonės gimsta trečią kartą ir išsaugo abiejų ankstesnių gyvenimų patirtį.

Gali būti, kad esama ir daugiau planetų, kuriose atgims vienu laipsniu (vienu gyvenimu) vis labiau subrendusi žmonija.

Tai Tomo sugalvotas amžinojo sugrįžimo variantas.

Žinia, čia, Žemėje (pirmojoje, arba nepatirties, planetoje), galime tik apytikriai įsivaizduoti, kas darytųsi žmogui kitose planetose. Ar jis būtų išmintingesnis? Ar žmogus apskritai gali subręsti? Ar galima subręsti kartojant tą patį?

Tiktai šios utopijos perspektyvoje visiškai teisingai gali vartoti pesimizmo ir optimizmo sąvokas: optimistas yra tas, kuris mano, kad penktojoje planetoje žmonijos istorija bus nebe tokia kruvina. Pesimistas taip negalvoja.

Vaikystėje Tomas mėgo garsųjį Žiulio Verno romaną „Dveji metai atostogų”. Tikrai, dveji metai yra didžiausia pageidautina atostogų trukmė. Tomas jau trečius metus plovė langus.

Ir štai vieną dieną ir liūdnai, ir su pašaipa jis pastebėjo, kad jau pavargo. (Kasdien dalyvaudavo viename, o kartais ir dviejuose meilės turnyruose.) Nors geismas ir neišnykęs, bet moteris užvaldyti pasiseka tik įtempus fizines jėgas. (Priduriu: ne lytines jėgas, o fizines. Jis neturėjo jokių sekso problemų, bet pristigdavo kvapo, ir būtent tai buvo komiška.)

Sykį suko galvą, su kuo popiet pasimatyti, tačiau kaip kad kartais atsitinka, neatsiliepė nė vienos jo moters telefonas, grėsė popietinė prastova. Net suirzo dėl to. Gal dešimtą kartą tądien skambino vienai merginai, labai patraukliai aktorinio fakulteto studentei, kurios kūnas Jugoslavijos nudistų pliažuose buvo taip lygiai įdegęs, tarsi ją ten ant iešmo būtų sukioję kokiu nepaprastai precizišku prietaisu.

Skambino jai iš visų parduotuvių, kuriose tą dieną dirbo, tačiau veltui, ir kai apie ketvirtą, baigęs darbą, nešė į įmonės kontorą pasirašytas pažymas, vidury gatvės Prahos centre jį sustabdė nepažįstama moteris.

– Kur pradingote, ponas daktare. Niekur jūsų nebesusitinku! – šypsodamasi paklausė.

Tomas bandė prisiminti, kas ji. Gal buvusi jo ligonė? Elgėsi taip, tarsi jiedu būtų intymūs draugai. Jis atsakinėjo taip, kad ji nesusivoktų neatpažinta. Jau svarstė, kaip čia ją pasikvietus į bičiulio butą, kurio raktą nešiojosi kišenėj, ir staiga iš atsitiktinės užuominos suprato, kas ji. Tai ir buvo toji nuostabiai įdegusi konservatorijos studentė, kuriai šiandien visą dieną negalėjo prisiskambinti.

Nuotykis pralinksmino, bet kartu ir išgąsdino: vadinasi, jis pavargęs ne tik fiziškai, bet ir psichiškai. Dveji atostogų metai negali trukti be galo.

Atostogos be operacinio stalo buvo ir atostogos be Terezos: šešias dienas per savaitę jie matydavo vienas kitą prabėgom ir tiktai sekmadienį praleisdavo kartu. Nors ir labai ilgėjosi, kasryt būdavo priversti artėti prie kits kito iš tolo, kaip kad tąkart, kai jis grįžo pas ją iš Ciuricho. Pasimylėję patirdavo malonumą, bet to nepakako pusiausvyrai atkurti. Orgazmo akimirkomis ji jau nešaukdavo, jos veide būdavo galima perskaityti kančią ir keistą atokumą. Tik užmigę jie kasnakt švelniai susiliedavo. Susikabindavo rankomis, ir jinai užmiršdavo juos skiriančią bedugnę (dienos šviesos bedugnę). Tačiau naktų buvo per maža jai saugoti ir globoti. Išvydus Terezą rytą, širdis Tomui suvirpėdavo iš baimės: ji atrodydavo liūdna ir ligota.

Kartą sekmadienį Tereza pasakė norinti išvažiuoti kur nors užmiestin. Jie nuvažiavo į kurortinį miestelį, kur visos gatvės buvo pervardintos rusiškai. Ten susitiko buvusį Tomo pacientą. Šis susitikimas viską Tomui sujaukė. Buvęs pacientas vėlei kreipėsi į jį kaip į gydytoją, ir jam rodėsi, jog tai byloja būtasis jo gyvenimas, anas malonus pastovumas, ligonių tyrimai, patiklūs jų žvilgsniai, į kuriuos tik apsimesdavo nekreipiąs dėmesio, o iš tikrųjų troško jų, guodžiančių, ir ilgėjosi.

Paskui važiavo automobiliu namo, ir Tomas galvojo, kad sugrįžimas iš Ciuricho į Prahą buvo katastrofiška klaida. Nejučia delbė akis į kelią, nes nenorėjo matyti Terezos. Pyko ant jos. Vien jos buvimas greta dabar atrodė kaip nebepakenčiamas atsitiktinumas. Kodėl ji šalia? Kas paguldė ją į pintinėlę ir paleido pavandeniui? Kodėl pintinėlė prisišliejo būtent prie jo patalo? Ir kodėl būtent jinai, o ne kita moteris?

Visą kelią nė vienas taip ir nepratarė žodžio.

Grįžę namo, tylomis pavakarieniavo.

Tylėjimas gulė tarp jų lyg nelaimė. Kas minutę darėsi vis sunkesnis. Nuėjo miegoti, norėdami jo atsikratyti. Naktį jis pažadino ją verkiančią. Tereza papasakojo:

– Buvau palaidota. Jau seniai. Tu ateidavai kas savaitę. Visada pabelsdavai į kapą, ir aš išeidavau. Mano akys būdavo užlipusios moliu. Tu sakydavai: „Juk nieko nematai”, ir nubraukdavai molį. O aš tau sakydavau: „Juk ir taip nematau. Vietoj akių man kiaurymės”. O paskui ilgam išvažiavai, ir aš žinojau, kad esi su kita moterimi. Savaitė ėjo po savaitės, o tu nesirodei. Bijojau pražiopsoti tavo apsilankymą, tad visai nemiegojau. Pagaliau tu vėl pasibeldei į kapą, bet po bemiegio mėnesio aš buvau taip išsekusi, kad nebegalėjau išeiti viršun. Kai vargais negalais išropojau, tu atrodei labai apviltas. Pasakei, kad prastai atrodau. Jaučiau, kad tau visai nebepa– tinku, kad mano skruostai įkritę ir judesiai per staigūs. Atsi– prašinėjau: „Nepyk, visą mėnesį nemiegojau”. O tu atsakei su apgaulinga paguoda: „Matai, tau reikia pailsėti. Turėtum pasiprašyti mėnesio atostogų”. Bet aš gerai žinojau, ką turi galvoj, kalbėdamas apie atostogas! Žinojau, kad nori manęs atsikratyti ištisam mėnesiui, kurį ketini praleisti su kita moterimi. Tu nuėjai, o aš leidausi į savo kapą ir jau buvau įsitikinusi, kad vėl mėnesį nemiegosiu, atrodysiu dar baisiau nei šiandien, ir tu dar labiau nusivilsi.

Nebuvo girdėjęs nieko sielvartingesnio už tą pasakojimą. Spaudė Terezą glėby, jautė jos kūną drebant, ir jam atrodė, kad ima stigti jėgų šiai meilei išsaugoti.

Žemės rutulys gali drebėti nuo bombų sprogimų, gimtinė gali būti niokojama kas dieną kito įsibrovėlio, gretimos gatvės gyventojai gali būti suimti ir sušaudyti, – visa tai jis daug lengviau ištvertų, nei drįsta prisipažinti. Tačiau Terezos sapno graudulio, rodės, nebepakeis.

Mintys vėl nukrypo prie sapno, kurį ji ką tik papasakojo. Įsivaizdavo, kaip glosto jos veidą ir stengiasi nepastebimai, neatkreipdamas dėmesio iškrapštyti iš akiduobių molį. Ir išgirsta tą neapsakomai skaudų sakinį: „Juk ir taip nematau. Vietoj akių man kiaurymės”.

Širdį taip spaudė, kad tarėsi ištiktas infarkto.

Tereza jau vėl miegojo, bet jis užmigti negalėjo. Įsivaizdavo jos mirtį. Ji mirus, ir jai sapnuojas baisūs sapnai, bet jis nebegali jos pažadinti, nes ji mirusi. Taip, tai ir yra mirtis: Tereza miega, sapnuoja siaubus, o jis nebegali jos pažadinti.

Per penkerius metus, prabėgusius nuo tos dienos, kai rusų kariuomenė įsiveržė į Tomo šalį, Praha labai pasikeitė. Gatvėse Tomas mato visai kitus žmones. Pusė jo pažįstamų emigravo, o pusė likusios pusės išmirė. Tai faktas, kurio turbūt nepažymės istorikai: pirmieji metai po rusų invazijos buvo laidotuvių metai. Žmonės mirdavo daug dažniau nei kitu laiku. Nė nekalbu apie tokius (gana retus) atvejus, kai žmonės būdavo mirtinai užspeisti, kaip Janas Prochazka. Praėjus dviem savaitėms po to, kai radijas baigė transliuoti jo intymius pokalbius, jis atgulė ligos patalan. Vėžys, tikriausiai jau ir anksčiau glūdėjęs jo kūne, staiga išsiskleidė nelyg rožės žiedas. Operuojant rašytoją asistavo policija. Kai įsitikino, kad romanistas pasmerktas, nustojo juo domėtis ir paliko numirti ant žmonos rankų. Tačiau mirdavo ir niekieno nepersekiojami žmonės. Visą kraštą apėmusi neviltis per sielas prasismelkdavo į kūnus ir niokojo juos. Kai kurie atkakliai vengė režimo, mėginusio juos apdovanoti ir šitaip ver– tusio glaustytis naujųjų valdančiųjų pašonėje, malonių. Taip, bėgdamas nuo partijos palankumo, mirė poetas Františekas Hrubinas. Kultūros ministrui, kurio rašytojas vengė kaip įmanydamas, pavyko prasibrauti prie jo jau gulinčio karste. Tad čia ir perskaitė kalbą apie poeto meilę Tarybų Sąjungai. Galbūt norėjo tokiom nesąmonėm prikelti Hrubiną. Bet pasaulis buvo toks bjaurus, kad niekas nebetroško prisikelti.

Tomas nuėjo į krematoriumą atsisveikinti su garsiu biologu, pašalintu iš universiteto ir iš Mokslų akademijos. Gedulingam pranešime nebuvo galima nurodyti ceremonijos valandos, kad apeigos nepavirstų demonstracija, tiktai paskutinę akimirką pakviestieji sužinojo, kad miręs bus sudegintas pusę septynių ryto.

Įžengęs į krematoriumo salę, Tomas negalėjo susigaudyti, kur patekęs: visa patalpa buvo apšviesta tarsi kino studijos paviljonas. Nustebęs apsidairė ir išvydo trijuose kampuose stovinčias filmavimo kameras. Ne, tai buvo ne televizija, o policija, kuri filmavo ceremoniją, kad paskui galėtų užsiimti jos dalyviais. Senas mirusiojo mokslininko kolega, vis dar nepašalintas iš Akademijos, turėjo drąsos kalbėti prie karsto. Nesitikėjo, kad gyvenimui baigiantis taps kino aktoriumi.

Kai apeigos pasibaigė, ir visi jau buvo išreiškę užuojautą mirusiojo šeimai, salės kamputy Tomas pamatė būrelį žmonių, o tarp jų ir ilgšį kumptelėjusį redaktorių. Vėl pajuto šių nieko nebijančių ir tikriausiai didelės draugystės saistomų žmonių trauką. Žengė prie jo, nusišypsojo, norėjo pasisveikinti, tačiau kumptelėjęs vyriškis ištarė:

– Atsargiau, ponas daktare, geriau nesiartinkit.

Žodžių prasmė buvo neaiški. Galėjo suprasti juos kaip nuoširdų draugišką įspėjimą („Būkite atsargus, filmuoja, jei mus užkalbinsite, jus tikriausiai tardys”), bet buvo galima suprasti juos ir kaip ironiją („Pristigote drąsos pasirašyti peticiją, tad būkite nuoseklus ir nesiartinkite prie mūsų!”). Kad ir kokia būtų buvusi tikroji jų prasmė, Tomas pakluso ir atsitraukė. Vėl tarėsi matąs gražią moterį, lipančią į tolimojo susisiekimo ekspreso miegamąjį vagoną, ir tą akimirką, kai jau nori prisipažinti ja susižavėjęs, ji prispaudžia pirštą prie lūpų, neleisdama jam prabilti.

Tą pačią dieną popiet Tomas turėjo dar vieną įdomų susitikimą. Kai plovė didelės avalynės parduotuvės vitriną, prie jo stabtelėjo jaunuolis. Pasilenkęs įsižiūrėjo į kainas.

– Pabrango, – tarė Tomas, braukydamas šepečiu vandens čiurkšles.

Vyriškis atsisuko. Tai buvo kolega iš ligoninės, mano pažymėtas S., tas pats, kuris anuomet su pašaipa apgailestavo, jog Tomas pasirašęs savikritišką pareiškimą. Tomą šis susitikimas pradžiugino (naivus linksmumas, kurį sukelia netikėti įvykiai), tačiau kolegos žvilgsnyje pastebėjo (pirmą akimo– jį, kol S. nespėjo susivaldyti) nemalonų nusistebėjimą.

– Kaip laikaisi? – paklausė S.

Dar neatsakęs Tomas suprato, kad S. jau gėdijasi savo klausimo. Savaime suprantama, gan kvaila, kai tebepraktikuojantis gydytojas klausia „Kaip laikais?” kito gydytojo, kuris plauna vitrinas.

Kad išblaškytų jo sumišimą, Tomas atsakė kuo linksmiau:

– Puikiai! – ir taip pat pajuto, kad tas „puikiai” prieš jo valią (ir būtent todėl, kad stengėsi kalbėt kuo linksmiau) nuskambėjo su karčia pašaipa. Todėl tučtuojau pridūrė: – O kas naujo ligoninėj?

– Nieko. Kaip buvę, – atsiliepė S.

Ir šis atsakymas, turėjęs būti visai neutralus, nuskambėjo visai ne vietoje. Abu tai suprato, ir suprato, kad pašnekovas taip pat supranta: ar gali būti kaip buvę, kai vienam iš jų tenka plauti vitrinas?

– O vyriausiasis? – paklausė Tomas.

– Nesusitikinėji su juo? – savo ruožtu paklausė S.

–Ne.

Ir tai buvo tiesa – išėjęs iš ligoninės, vyriausiojo gydytojo nebuvo susitikęs, nors anksčiau abu kaip bendradarbiai puikiai sutarė, veik net bičiuliavosi. Šiaip ar taip, ką tik ištartas „ne” buvo liūdnokas, ir Tomas jautė, kad S. pyksta ant savęs, kad šito paklausė, nes ir pats, lygiai kaip vyriausiasis gydytojas, niekada nebuvo užsukęs paklausti Tomo, kaip jam sekasi ir ar nereikia pagalbos.

Buvusių kolegų pokalbis darėsi nebepakenčiamas, nors abu, ypač Tomas, dėl to apgailestavo. Nepyko ant bendradarbių, kad jj užmiršo. Mielai būtų tai paaiškinęs ir šiam jaunuoliui. Knietėjo pasakyt jam: „Nesivaržyk! Tai visai natūralu, visai normalu, kad su manimi nesusitikinėjate!”, tačiau bijojo prasižioti, nes visa, ką iki šiol sakė, skambėjo ne taip, kaip norėjo, tad ir šiuose žodžiuose kolega tikriausiai būtų išgirdęs agresyvią ironiją.

– Atleisk, – pagaliau tarė S., – labai skubu, – ir ištiesė ranką. – Paskambinsiu.

Anksčiau, kai kolegos buvo pradėję niekinti Tomą dėl tariamo bailumo, visi šypsodavosi. Dabar, kai nebėr už ką niekinti, vengia jo.

Taip pat ir buvę ligoniai nebesikviesdavo į svečius ir neat– kimšinėjo šampano. Deklasuotų intelektualų padėtis nebebuvo kuo nors ypatinga. Ji tapo nemalonia kasdienine tikrove.

Tomas parėjo namo, atsigulė ir užmigo anksčiau nei paprastai. Maždaug po valandos atbudo nuo skrandžio skausmų. Senos bėdos, visad užgriūnančios su depresija. Atidarė vaistinėlę ir nusikeikė. Ji buvo tuščia, nes jis užmiršo nupirkti vaistų. Pasistengė apmalšinti priepuolį valios pastangomis, ir jam tai pavyko, bet užmigti nebegalėjo. Kai pusę antros namo grįžo Tereza, pasikalbėjo su ja. Papasakojo apie laidotuves, apie tai, kaip nepanoro leistis su juo į kalbas redaktorius, apie susitikimą su kolega S.

– Praha pasidarė šlykšti, – pasakė Tereza.

– Taip, – pritarė Tomas.

– Būtų geriausia išvažiuoti, – kiek patylėjusi tarė Tereza.

– Taip, – sutiko Tomas, – bet nėra kur.

Jis sėdėjo ant lovos su pižama, o ji prisėdo šalia ir apkabino per liemenį.

– Į kaimą, – pasakė ji.

– Į kaimą? – nustebo Tomas.

– Ten būtume patys sau. Tenai nebesusitiktum nė redaktoriaus, nė buvusių kolegų. Tenai visai kitokie žmonės, ir dar yra gamta. Ji vis dar tokia pat kaip anksčiau.

Tą akimirką Tomas vėl pajuto įsiskaudant skrandį, pats sau rodėsi susenęs ir pamanė, kad nieko netrokšta, tik trupučiuko ramybės.

– Gal ir tavo tiesa, – sunkiai ištarė, nes skausmas užgniaužė kvapą.

– Nusipirktume ten namuką ir sodelį, kur Kareninas galėtų pabėgioti.

– Taip, – sutiko Tomas.

Ir įsivaizdavo, kad iš tiesų išvažiavo į kaimą. Kaime būtų sunku kas savaitę keisti moteris. Ten baigtųsi jo erotiniai nuotykiai.

– Tiktai kaime tu nuobodžiautum su manim, – tarė Tereza, perskaičiusi jo mintis.

Skausmas vėl paūmėjo. Jis nepajėgė kalbėti. Į galvą šovė, kad lakstymas paskui moteris taip pat buvo savotiškas es muss sein!, jį pavergęs imperatyvas. Norėjo atostogų. Tačiau tikrų atostogų – poilsio nuo visokių imperatyvų, nuo visokių es muss sein! Jei jau ilsisi nuo operacinio stalo ir ligoninės, tad kodėl nepasišalinti ir nuo to operacinio stalo, ant kurio įsivaizduojamu skalpeliu atvėrinėja skryneles su iliuzinėmis vienos milijoninės dydžio moterų nepanašumo dalelėmis.

– Tau skauda skrandį! – tik dabar suprato Tereza.

Jis linktelėjo galvą.

– Įsileidai vaistų?

Papurtė galvą.

– Užmiršau nusipirkti.

Jinai pyktelėjo, kad jis toks išsiblaškęs, ir sykiu glostė suprakaitavusią nuo skausmo kaktą.

– Dabar kiek geriau, – tarė jis.

– Gulkis, – pasakė ji ir užklojo antklode. Paskui nuėjo į vonią ir netrukus atsigulė šalia.

Pasigręžė jos pusėn ir pasibaisėjo: jos akys buvo nepakeliamai liūdnos. Tarė:

– Kas tau, Tereza, pasakyk? Pastaruoju metu tau darosi kažkas negera. Aš jaučiu. Aš tai žinau.

Ji papurtė galvą.

– Ne, ne, nieko.

– Neišsisukinėk!

– Vis tas pats.

„Vis tas pats” reiškė jos pavyduliavimą ir jo neištikimybes.

– Ne, Tereza, šį kartą kažkas kita. Niekada dar taip neatrodei, – neatlyžo Tomas.

– Tai pasakysiu tau. Išsiplauk galvą.

Jis nesuprato.

Liùdnai> visai neagresyviai, beveik švelniai ji tarė:

– Jau keletą mėnesių tavo plaukai smarkiai kvepia. Jie trenkia moters tarpkoju. Nenorėjau sakyti, bet jau daug naktų turiu alsuoti kažkurios tavo meilužės šakumo kvapais.

Po šių žodžių jam vėl suskaudo skrandį. Siaubas! Jis taip dažnai prausiasi, kad neliktų nė dvelksmo svetimų kvapų! Rūpestingai mazgoja visą kūną, veidą, rankas. Nesinaudoja svetimu muilu, visada nešiojasi savąjį, bet visiškai užmiršo plaukus! Ne, apie plaukus nebuvo nė pagalvojęs.

Prisiminė moterį, kuri sėdasi jam ant veido, reikalaudama, kad mylėtų ją visu veidu ir pakaušiu. Dabar jos neapkentė. Kokios kvailystės! Suprato, kad neįmanoma nieko paneigti, todėl tik kvailai sukrizeno keldamasis plauti plaukų.

Vėl paglostė jam kaktą:

– Gulėk. Tiek to. Aš jau pripratau.

Skrandį varstė skausmai, jis tetroško taikos ir ramybės.

– Parašysiu tam pacientui, kurį buvome susitikę kurorte. Ar esi buvus tuose kraštuose, kur jo kaimas? – paklausė Tomas.

– Ne, – atsakė Tereza.

Tomui buvo sunku kalbėti. Dar pratarė:

– Miškai… kalneliai…

– Gerai, taip ir padarysim. Važiuosim kuo toliau. Patylėk dabar, – pasakė Tereza, glostydama jam kaktą. Gulėjo vienas šalia kito ir tylėjo. Skausmas pamažu slūgo. Greitai abu užsnūdo.

Vidury nakties pabudo ir nusistebėjo, prisiminęs, kad sapnavo vien erotinius sapnus. Aiškiai prisiminė tik paskutinį: baseine ant nugaros plūduriavo nuoga milžinė, gal penkiskart didesnė už jį. Jos pilvas nuo šakumo iki pat bambos buvo apaugęs tankiais gaurais. Žvelgė į ją nuo kranto ir buvo nepaprastai susidirginęs.

Kaip galėjo taip sudirgti, ištampytas skrandžio skausmų? Ir kaip galėjo sudirgti, žiūrėdamas į moterį, kuri suartėjus būtų kėlusi šleikštulį?

Galvos laikrodžio mechanizme vienas priešais kitą sukasi du dantračiai, tarė sau. Viename jų yra vaizdiniai, o kitame kūno reakcijos. Dantelis, kuriame užfiksuotas nuogos moters vaizdinys, paliečia priešingą dantelį, kuriame įrašytas erekcijos imperatyvas. Jei kas išjudintų ratukus ir jaudulių dantelis susiliestų su danteliu, kuriame nutapyta skrendanti kregždė, lyties organas pakiltų išvydus kregždę.

Be to, buvo skaitęs vieno kolegos studiją apie miegą, kurioje tvirtinama, kad vyrui erekcija įvyksta kiekvieno sapno metu, vadinasi, erekcija ir nuogos moterys tėra vienas iš tūkstančio būdų, kuriais Kūrėjas prisuka laikrodžio mechanizmą vyro galvoje.

Ir kaip tai susiję su meile? Niekaip. Jei ratukas Tomo galvoje pasisuks taip, kad jis sudirgs išvydęs kregždę, tai nė kiek nepakeis jo meilės Terezai.

Susidirginimo mechanizmu žaidžia mūsų Kūrėjas, o meilė – atvirkščiai, ji priklauso mums ir per ją ištrūkstame iš Kūrėjo valios. Meilė yra mūsų laisvė. Laisvė yra es muss sein! antroji pusė.

Tačiau ir tai dar ne visa tiesa. Nors meilė – tai ne laikrodinis sekso mechanizmas, kuriuo žaidžia Kūrėjas, tačiau ji labai su tuo mechanizmu susijusi. Pririšta prie jo, nelyg trapi nuoga moteris prie milžiniško laikrodžio švytuoklės.

Susieti meilę su seksu – vienas ekscentriškiausių Kūrėjo sumanymų, tarė sau Tomas.

O paskui dar pridūrė: tik taip sureguliavęs mechanizmą savo galvoje, kad susidirgintum, pamatęs kregždę, išgelbėsi meilę nuo sekso kvailumo.

Nuo tos saldžios minties suėmė miegas. O prie miego slenksčio, stebuklingame surizgusių fantazijų krašte, staiga pasijuto galįs perprasti slėpinius, radęs paslapties raktą, naująją utopiją, rojų: pasaulį, kuriame žmogus gali susidirginti, žiūrėdamas į kregždę, ir kur gali mylėti Terezą nesupančiotas agresyvaus sekso bukaprotiškumo.

Užmigo.

Buvo tenai dar kelios pusnuogės moterys, sukinėjosi šalia, o jis jautėsi pavargęs. Norėdamas jų atsikratyti, pravėrė gretimo kambario duris. Ten ant sofos taip pat gulėjo pusnuogė mergina, vien su kelnaitėmis. Gulėjo ant šono, pasirėmusi alkūne. Žiūrėjo į jį šypsodama, tarsi būtų žinojusi, kad ateis.

Žengė prie jos. Jį užliejo nenusakomas laimės jausmas, džiaugėsi pagaliau ją radęs ir galįs būti su ja. Atsisėdo šalia ir kažką kalbėjo, ir ji kalbėjo su juo. Iš jos sklido ramybė. Jos rankų judesiai buvo lėti ir valkus. Visą gyvenimą jis ilgėjosi tokių judesių. Būtent tokios moteriškos ramybės jam ir stigo visą gyvenimą.

Tą akimirką pajuto, kad bunda. Atsidūrė tame no man’s land, kada jau nemiegi, bet dar nesi pabudęs. Išsigando, kad mergina pradings jam iš akių, ir šaukė mintyse: dėl Dievo, negaliu jos prarasti! Nirtulingai stengėsi prisiminti, kas ji, kur ją buvo sutikęs, ką su ja išgyveno. Kaip gali būti, kad nežino, kas ji, kai, rodos, taip gerai ją pažįsta? Prisiekinėjo tą pat rytą jai paskambinsiąs. Tačiau prisiekęs išsigando, kad negali paskambinti, nes nežino jos vardo. Bet kaip galėjo užmiršti tokį brangų pažįstamos moters vardą? Pagaliau visiškai pabudo, akys atsimerkė, jis kalbėjo sau: kur aš? taip, esu Prahoje, o ta mergina, ar ji iš Prahos? gal buvau ją sutikęs kur kitur? gal tai kokia šveicarė? Dar kurį laiką neįstengė susigaudyti, kad tos merginos nepažįsta, kad nebuvo jos sutikęs Šveicarijoje, nė Prahoje, kad tai mergina iš sapno ir iš niekur daugiau.

Taip suirzo, kad net atsisėdo lovoje. Tereza giliai alsavo šalia. Jis galvojo, kad mergina iš sapno nepanaši nė į vieną iš jo gyvenimo moterų. Mergina, kuri rodės tokia brangi, iš tikrųjų buvo visiškai nepažįstama. Bet kaip tik jos visada ir ilgėjosi. Jeigu kur nors yra jo asmeninis Rojus, tai tame Rojuje turėtų gyventi šalia jos. Mergina iš sapno yra jo meilės es muss sein!

Prisiminė garsų mitą iš Platono „Simposijo”: žmonės anksčiau buvę hermafroditai, ir Dievas perskėlęs juos į dvi puseles, kurios nuo to laiko klajoja po pasaulį, ieškodamos viena kitos. Meilė – tai antrosios mūsų puselės ieškojimas.

Tarkime, kad taip ir yra: kad visi mes pasaulyje turime po partnerį, su kuriuo kadaise buvome vienas kūnas. Antroji Tomo pusė yra mergina, kurią matė sapne. Tiktai jam nelemta surasti antrosios savo pusės. Vietoj jos jam pintinėlėje pasroviui pasiunčiama kita. Bet kas nutiktų, jei iš tikrųjų pažintų jam skirtąją moterį, antrąją savo pusę? Kuriai suteiktų pirmenybę? Moteriai iš pintinėlės ar iš Platono mito?

Išvydo save idealiame pasauly su mergina iš sapno. Už atviro jų vilos lango eina Tereza. Sustoja ant šaligatvio ir žiūri į jį veriamai liūdnu žvilgsniu. Ir jis nepakelia tokio žvilgsnio, vėlei pajunta josios skausmą savo širdy! Vėl jį užvaldo atjauta, vėl jis jaučia jos sielą. Iššoka pro langą. Bet ji su kartėliu liepia Tomui pasilikti ten, kur yra laimingas, o jos judesiai tokie staigūs ir nedarnūs, visad dirginę ir erzinę jį. Nutveria tas nervingas rankas, norėdamas nuraminti, suspaudžia savosiose. Žino bet kuriuo metu galįs išeiti iš savo laimės namų, palikti savo rojų, kuriame gyvena su mergina iš sapno, išduoti savo meilės es muss sein!, kad tik galėtų vėl būti su Tereza, moterim, gimusia iš šešių juokingų atsitiktinumų.

Ilgai sėdėjo lovoje, žiūrėdamas į šalia miegančią ir jo ranką laikančią moterį. Jautė jai neišsakomą meilę. Jos miegas, matyt, buvo negilus, nes pramerkė akis ir baugščiai pasižiūrėjo į jį.

– Kur taip žiūri? – paklausė.

Suvokė, kad neturi jos išbudinti, todėl pasistengė atsakyti taip, kad žodžiai sukurtų jai naujo sapno paveikslą.

– Žiūriu į žvaigždes, – atsakė.

– Nemeluok, kad į žvaigždes. Juk žiūri apačion.

– Todėl, kad mes sėdime lėktuve. O žvaigždės po mumis, – pasakė Tomas.

– Aha, lėktuve, – tarė Tereza, dar stipriau suspaudė Tomui ranką ir vėl užmigo.

Tomas žinojo, jog Tereza dabar žiūri pro apskritą lėktuvo, skriejančio aukštai virš žvaigždžių, iliuminatorių.

Pabaiga

Almis Grybauskas. Aludės sfinksas

2023 m. Nr. 4 / Jaroslavui Hašekui – 140 / Kadangi tai jubiliejui skirtas, vadinasi, didele dalimi hagiografinis rašinys, tad pridera laikytis žanro reikalavimų. Mituose, legendose, įvairiausiuose šventraščiuose Herojus numiršta, yra palaidojamas (užmirštamas)…

Almis Grybauskas: „Atsilaikyti…“

2022 m. Nr. 3 / Rašytoją, vertėją Almį Grybauską kalbina Donata Mitaitė / Praėjusio amžiaus 8–9-uoju dešimtmečiu Almį Grybauską, Gintarą Patacką, Antaną A. Jonyną kritikai, o gal ir skaitytojai suvokė kaip maištaujančią jaunų nekonformistų kartą.

Almis Grybauskas. Keturios novelės

2021 m. Nr. 10 / Žavėjo André ir po gaisro atgaivinta Kotryna, tvirtai įsisprendusi vidur miesto, begal išlaki valiūgė. Pavydėjo jis Jonui Kristupui.

Almis Grybauskas. Spiralinis ūkas

2019 m. Nr. 4 / Bet va taip tokioj žodžių ūkanoj ir vyksta didžiosios permainos. Lietuvių literatūra buvo pirmiausia poezija, kurią rašė vyrai. Dabar tai moterų rašoma proza.

Almis Grybauskas. Trys novelės

2019 m. Nr. 3 / Gatves gaubia gelsva migla. Namai grimzdi joje. Tarsi prieštvaniniai siaubūnai praplaukia autobusai. Migla sugeria visus garsus ir turbūt nuleidžia į upę.

Almis Grybauskas. Atminties tušu tuštumoj. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 12 / Šių metų spalio 31 d. sukako šimtas metų nuo Egono Schiele’s mirties. Jam ir skiriu ciklą „Atminties tušu tuštumoj“. Austrų tapytojas, piešėjas, grafikas Egonas Schiele …

Donata Mitaitė. Tikro gyvenimo pasiilgus

2018 m. Nr. 5–6 / Almis Grybauskas. Toli blizga. – Vilnius: Homo liber, 2017. – 70 p.

Almis Grybauskas. Dievų gyvenimas ir mirtis

2015 m. Nr 12 / Ką tu esi praradus amžinai? – užklausė Aistis –
ne tik žemes ir žmones kaip Suvalkus ir Donelaičio ainius Tą
Nemuno pietinį krantą kurį Mačernis matė jau nepasiekiamą
todėl skeveldrą priėmė ramiai – Žodyno sakralumą? –

Almis Grybauskas. Iš menkų daiktų daugsyk

2014 m. Nr. 11 / kai įkaitęs oras garu virsta
kažkur klapanus vidinius virpindamas
ir membranos numeruotais tonais alpėdamos

Almis Grybauskas. Trys apsakymai

2013 m. Nr. 12 / Beprasmišką gatvės šurmulį, rodos, pristabdė šlapias ratų šlamėjimas. Žmogus invalido vežimėlyje sėdėjo tiesus, gal net truputį atsilošęs. Jo akys žvelgė į kiek kitokią tikrovę, tad atrodė, jis plaukia prošal nebyliame filme.

Vaclav Havel. Laiškas Gustavui Husakui

1992 m. Nr. 3 / Iš čekų k. vertė Almis Grybauskas / Publikuojamas garsusis Vaclavo Havelo laiškas Gustavui Husakui

Milan Kundera. Nepakeliama būties lengvybė (pabaiga)

1991 m. Nr. 8 / Vadinasi, estetinis kategoriško pritarimo būčiai idealas yra toks pasaulis, kuriame šūdas paneigtas ir visi elgiasi tarsi jo nė būt nebūtų. Toks estetinis idealas vadinamas kiču.