Milan Kundera. Nepakeliama būties lengvybė (pabaiga)

1991 m. Nr. 8

Iš čekų k. vertė Almis Grybauskas

Šešta dalis. Didysis žygis

Tiktai 1980 metais Sunday Times perskaitėme apie Stalino sūnaus Jakovo mirtį. Antrojo pasaulinio karo metais belaisvių stovykloje jis gyveno kartu su anglų karininkais. Naudojosi bendra išviete. Stalino sūnus dažnai ją ištepliodavo. Anglams visai nepatiko šūdu ištepta išvietė – nors ir galingiausio pasaulyje vyro sūnaus šūdu. Ėmė jam priekaištauti. Jakovas įsižeidė. O jie nesiliovė reiškę nepasitenkinimo, reikalaudavo, kad jis išvalytų išvietę. Siuto, kivirčijosi su jais, mušėsi. Pagaliau įsiprašė pas stovyklos viršininką. Norėjo, kad jis nuspręstų, kas teisus. Bet pasipūtęs vokietis nesiteikė kalbėti apie šūdą. Stalino sūnus neištvėrė pažeminimo. Svaidydamas į dangų baisiausius rusiškus keiksmus, puolė stovyklą juosusių elektros laidų link. Krito ant jų. Kūnas, kuris jau niekada neišteplios anglų išvietės, pakibo ant laidų.

Stalino sūnaus gyvenimas nebuvo lengvas. Gimė iš moters, kurią paskui, iš visko sprendžiant, Stalinas nušovė. Stalino sūnus buvo ir Dievo sūnus (nes jo tėvas buvo garbinamas nelyg Dievas), ir kartu buvo jo atstumtas. Žmonės jo bijojo: turėjo galios juos bausti (vis dėlto buvo Stalino sūnus), antra vertus, net ir draugauti su juo buvo pavojinga (vietoj atstumtojo sūnaus tėvas galėjo nubausti jo bičiulius). Atstūmimas ir privilegijos, laimė ir nelaimė – niekas kitas aiškiau nepajuto, kaip šios priešybės keičia viena kitą ir kad tik mažytis žingsnelis skiria vieną žmogaus egzistencijos polių nuo kito.

Pačioje karo pradžioje vokiečiai paėmė jį į nelaisvę, o kiti belaisviai, priklausę tautai, kuri dėl savojo nepaaiškinamo uždarumo visad buvusi jam šlykšti, apkaltino, kad jis esąs nevala. Jis, išgyvenęs didingiausią dramą (vienu metu buvo ir Dievo sūnus, ir išvytasis angelas), dabar smerkiamas ne už tauriausius (dieviškuosius ir angeliškuosius) dalykus, o už šūdą. Negi nuo didingiausios dramos taip svaigiai arti iki niekingiausios?

Svaigiai arti? Negi nuo artumo galima apsvaigti?

Galima. Jeigu Šiaurės ašigalis visai priartėtų prie Pietų ašigalio, Žemės rutulys išnyktų, ir žmogus nukristų į svaiginančią tuštumą.

Jeigu atstumtis ir privilegijos yra lygiaverčiai dydžiai, vadinasi, nėra skirtumo tarp didybės ir niekingumo, vadinasi, Dievo sūnus gali būti smerkiamas dėl šūdo, o žmogaus egzistencija praranda savo parametrus ir tampa nepakeliamai lengva. Štai tokią akimirką Stalino sūnus ir puola prie laidų, kuriais srūva elektra, sviedžia ant jų savo kūną – nelyg ant svarstyklių lėkštelės, kuri štai gailiai supas, nusverta begalinės parametrus praradusio pasaulio lengvybės.

Stalino sūnus paguldė galvą dėl šūdo. Tačiau mirtis dėl šūdo nėra beprasmė. Vokiečiai aukojo gyvybes, kad išplėstų savo imperijos ribas Rytuose, rusai mirė, kad jų šalies valdos pasislinktų į Vakarus, taip, jie krito už kvailystes, ir jų mirtys neturi visuotinės vertės. O Stalino sūnaus mirtis visuotinės karo kvailybės apsupty buvo vienintelė tikrai metafizinė mirtis.

Vaikystėje vartydamas vaikams perpasakotąjį Senąjį Testamentą su Giustavo Dorė graviūromis, regėdavau Poną Dievą, sėdintį debesyse. Tai buvo senis su akimis, nosimi, ilga barzda, ir aš buvau įsitikinęs, kad jei turi burną, tai tikriausiai ir valgo. Tačiau toji mintis mane gąsdino, kadangi, nors ir buvau iš greičiau netikinčios nei tikinčios šeimos, jaučiau, jog Dievo vidurių įvaizdis yra šventvagiškas.

Jau tada, neturėdamas jokių teologinių žinių, spontaniškai supratau, jog Dievas ir šūdas niekaip nesiderina, o tai ir klibina pagrindinę krikščioniškosios antropologijos tezę, bylojančią, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą. Tąsyk ir Dievas turi vidurius, o jei Dievas vidurių neturi, vadinasi, žmogus sukurtas ne pagal jį.

Senieji gnostikai tai suprato ne blogiau už mane, penkiametį vaikiščią. Didysis Gnozės meistras Valentinas, spręsdamas šią nelemtą problemą, antrajame šimtmetyje tvirtino, kad Jėzus Kristus „valgė, gėrė, bet nedefekavo”.

Šūdas yra keblesnė teologinė problema nei blogis. Dievas suteikė žmogui laisvę, tad galima netgi tarti, kad už mūsų piktadarybes jis neatsako. Tačiau už šūdą žmogaus kūrėjas atsakingas visokeriopai.

Ketvirtajame amžiuje šv. Jeronimas paneigė mintį, kad Adomas su Ieva rojuje galėjo bendrauti lytiškai. Didis devintojo šimtmečio teologas Jonas Škotas Eriugena teigė, jog taip galėjo būti. Tačiau įsivaizdavo, kad Adomo svambalas pakildavo vos panorėjus, tai yra lygiai kaip ranka ar koja. Nebandykime šiame įvaizdyje iškart įžvelgti amžiną impotencijos siaubo persekiojamo vyro svajonę. Skoto Eriugenos minties prasmė visai kita. Jeigu vyro lyties organą galima pakelti smegenų įsakymu, vadinasi, susijaudinimas yra absoliučiai nereikalingas. Mūsų organas pakyla ne todėl, kad esame susijaudinę, o todėl, kad jam įsakėme pakilti. Tai, kas didžiajam teologui atrodė nesuderinama su Rojumi, buvo ne lytinis aktas ir su juo susijęs malonumas. Nesuderinamas su Rojumi buvo susijaudinimas ir geismas. Gerai įsidėmėkime: Rojuje egzistavo malonumas, o ne susijaudinimas.

Škoto Eriugenos samprotavimuose galime aptikti įžangą į vienokį ar kitokį teologinį šūdo pateisinimą (kitaip sakant, teodicėją). Kol žmogui buvo leista gyventi Rojuje, jis (kaip kad Jėzus, pasak Valentino) nedefekavo arba, kas labiau tikėtina, šūdas nebuvo suvokiamas kaip atstumiantis dalykas. Tą patį akimojį, kai žmogus buvo išvytas iš rojaus, jam buvo leista patirti, kas yra pasišlykštėjimas. Žmogus pradėjo dangstyti tai, ko jis gėdijosi, ir, atbloškęs dangalus, buvo nutviekstas akinančio švytėjimo. Patyręs pasišlykštėjimą, žmogus iškart patyrė geismą ir susijaudinimą. Be šūdo (tiesiogine ir perkeltine prasme) nebūtų nė tokios, kokią žinome – širdies daužymosi ir visų juslių aptemimo lydimos – lytinės meilės.

Trečiojoje šio romano dalyje pasakojau apie pusnuogę, tačiau su katiliuku ant galvos Sabiną, stovinčią šalia apsirengusio Tomo. Kai ką tada nutylėjau. Kuomet ji, išjuokta ir susijaudinusi, žvelgė į veidrodį, šmėkštelėjo mintis, jog Tomas ims ją ir pasodins – su katiliuku ant galvos – ant unitazo, ir jo akivaizdoje ji išsituštins. Tuoj pat pradėjo daužytis širdis, sąmonė aptemo, ji parvertė Tomą ant kilimo ir greit ėmė šaukti iš malonumo.

Žmonių, tvirtinančių, kad pasaulį sukūręs Dievas, ir jų oponentų, manančių, kad pasaulis atsiradęs savaime, nesutarimų objektas yra nepasiekiamas mūsų protui ir patirčiai. Daug aiškesnis skirtumas tarp abejojančių žmogui lemtosios būties verte ir tų, kurie būtį besąlygiškai priima.

Už visos Europos religinių ir politinių tikėjimų stūkso pirmasis „Pradžios knygos” skyrius, kuriame sakoma, kad pasaulis sukurtas teisingai, kad būtis – tai gerai, tad ir daugintis yra teisinga. Šį fundamentalų tikėjimą galime pavadinti kategorišku pritarimu būčiai.

Jei dar visai neseniai vietoje žodžio šūdas knygose būdavo rašomi daugtaškiai, tai tik ne iš moralinių sumetimų. Manau, netvirtinsite, kad šūdas esąs amoralus! Šūdo atmetimas yra metafizinis. Defekavimas yra kasdieninis Kūrimo atmetimas. Arba – arba: arba šūdas yra priimtinas (ir nebeužsidarinėkime išvietėse!) – arba esame sukurti mums nepriimtinu būdu.

Vadinasi, estetinis kategoriško pritarimo būčiai idealas yra toks pasaulis, kuriame šūdas paneigtas ir visi elgiasi tarsi jo nė būt nebūtų. Toks estetinis idealas vadinamas kiču.

Tai sentimentaliame devynioliktajame amžiuje gimęs vokiečių kalbos žodis, vėliau paplitęs visose kalbose. Bet nuo dažno vartojimo nusitrynė metafizinė jo prasmė. Toji, kuri tvirtina, kad kičas yra absoliutus šūdo neigimas tiesiogine ir perkeltine prasme: kičas iš savojo regos lauko pašalina visa, kas žmogaus egzistencijoje būtiškai nepriimtina.

Pirmasis Sabinos vidinis maištas prieš komunizmą buvo ne etinio, o estetinio pobūdžio. Ją labiau atstūmė ne komunistinio pasaulio bjaurumas (karvidėmis paverstos pilys), o bjaurumo dangstymas grožio kauke, kitaip sakant, komunistinis kičas. Jo pavyzdys galėtų būti vadinamoji Gegužės pirmosios šventė.

Matė Gegužės pirmosios eisenas tuo metu, kai žmonės dar buvo kupini entuziazmo ar bent sėkmingai vaidino entuziazmą. Raudonomis, baltomis ir mėlynomis palaidinukėmis apsirengusios moterys sudarydavo, iš balkono žiūrint, įvairiausius paveikslus: penkiakampes žvaigždes, širdis, raides. Eisenos kolonose žygiuodavo maršus grojantys orkestrai. Artėjant prie tribūnos, net nuobodžiausius veidus nutvieksdavo šypsenos. Šypsodavosi tarsi įrodinėdami, jog iš tiesų džiaugiasi, arba, tiksliau sakant, pritaria. Kalbu ne apie politinį pritarimą komunizmui, o apie taikstymąsi su būtimi kaipo tokia. Gegužės pirmosios šventes maitino giluminiai kategoriško pritarimo būčiai šaltiniai. Neištartas ir neužrašytas eisenos šūkis buvo ne „tegyvuoja komunizmas!”, o „tegyvuoja gyvenimas!” Klastinga komunistų politika sugebėjo pasisavinti šitą šūkį. Kaip tik toji idiotiškoji tautologija („tegyvuoja gyvenimas!”) į komunistines eisenas traukė šiaip jau komunizmo tezėms abejingus žmones.

Po dešimties metų (tada Sabina jau gyveno Amerikoje) vienas senatorius, jos bičiulių bičiulis, pavėžėjo ją savo milžinišku limuzinu. Ant užpakalinės sėdynės buvo sutūpę keturi vaikai. Senatorius sustabdė mašiną. Vaikeli išlipo ir per didžiulę pievą nubėgo į stadioną, kur veikė dirbtinio ledo čiuožykla. Prie vairo sėdėjęs senatorius ilgai ir mąsliai žvelgė į keturias tolstančias figūrėles, paskui atsisuko į Sabiną:

– Tik pažiūrėkit į juos. – Jo ranka nubrėžė ratą, apimantį stadioną, pievą ir vaikus. – Tai aš vadinu laime.

Šiuose žodžiuose slypėjo ne tik džiaugsmas, kad vaikučiai laksto ir žolė želia, bet ir senatoriaus užuojauta iš komunistinės šalies atklydusiai moteriai, kur, kaip jam dingojos, nei žolė želia, nei vaikai laksto.

Tą akimirksnį Sabina visai aiškiai išvydo senatorių tribūnoje Prahos aikštėje. Jo veidą puošė lygiai tokia pat šypsena, kokias komunistiniai vadovai dalindavo besišypsantiems apačioje žygiuojančioje eisenoje piliečiams.

Iš kur senatorius galėjo žinoti, kad vaikai reiškia laimę? Negi galėjo įžvelgti jų sielą? O galbūt, vos pradingę jam iš akių, trys iš jų puolė ketvirtąjį ir pradėjo mušti?

Senatorius teturėjo vienintelį argumentą savo teiginiui pagrįsti: jausmą. Ten, kur kalba širdis, netinka proto pastabos. Kičo imperiją valdo širdies diktatūra.

Kičo sukeltas jausmas, žinoma, turėtų apimti kuo didesnį žmonių skaičių. Todėl kičo nevalia grįsti ypatinga situacija, jis gali remtis tik įprastais sąmonėn įspaustais vaizdiniais: nedėkinga duktė, apleistas tėvas, pieva bėgantys vaikai, išduota tėvynė, pirmosios meilės prisiminimas.

Kičas išspaudžia vieną po kitos dvi graudulio ašaras. Pirmoji ašara sako: vaikai, bėgantys per pievą, kaip gražu!

Antroji ašara sako: kaip gražu kartu su visa žmonija graudintis pieva bėgančių vaikų vaizdu!

Tiktai toji antroji ašara kičą paverčia kiču.

Tiktai kiču įmanoma grįsti viso pasaulio žmonių brolybę.

Niekas to nesupranta geriau už politikus. Jei kur netoliese atsiranda fotoaparatas, jie bemat puola prie artimiausio vaiko, glėbesčiuoja jį ir bučiuoja. Kičas yra visų politikų, visų politinių partijų ir judėjimų estetinis idealas.

Visuomenėje, kurioje viena šalia kitos egzistuoja įvairios politinės srovės, ir jų įtakos viena kitą riboja, dar įmanu išvengti kičo inkvizicijos, individas gali išsaugoti savo asmenybę, o menininkas – sukurti ką nors netikėta. Tačiau ten, kur valdo vienintelė politinė jėga, bemat atsiduriame totalaus kičo karalijoje.

Totalaus, vadinasi, visa, kas ardo kičą, išstumiama iš gyvenimo: bet kokia individualizmo apraiška (nes bet koks išskirtinumas yra spjūvis besišypsančiai brolijai į veidą), bet kokia abejonė (nes pradėjus abejoti smulkmenomis, galima suabejoti gyvenimu apskritai), ironija (nes kičo imperijoje į viską reikia reaguoti labai rimtai); taip pat ir šeimą palikusi motina arba vyras, labiau linkstantis prie kitų vyrų nei prie moterų, nes tuo jie kelia pavojų šūkiui: „mylėkitės ir dauginkitės!”

Šiuo požiūriu vadinamąjį gulagą galime laikyti tam tikra higienine duobe, į kurią totalus kičas sumeta savo atliekas.

Pirmasis dešimtmetis po Antrojo pasaulinio karo buvo žiauriausio stalininio teroro periodas. Tada dėl kažkokių niekų buvo suimtas Terezos tėvas, ir dešimties metų mergaitė išmesta iš buto. O dvidešimtmetė Sabina tuo metu mokėsi Menų akademijoje. Marksizmo profesorius jai ir kitiems studentams aiškino tokią socialistinio meno tezę: tarybinė visuomenė pasiekusi tokį lygį, kad pagrindinis konfliktas joje kyląs jau ne tarp gero ir blogo, o tarp gero ir dar geresnio. Tad ir šūdas (tai, kas būtiškai nepriimtina) gali egzistuoti tik „kitoje pusėje” (kad ir Amerikoje) ir tik iš ten, iš išorės, kaip koksai svetimkūnis (kad ir šnipo pavidalu) prasiskverbti į „gerų ir dar geresnių” pasaulį.

Iš tiesų tuo žiauriausiu metu visas komunistines šalis užtvindę tarybiniai filmai buvo persisunkę neįtikėtino dorovingumo. Didžiausias konfliktas tarp dviejų rusų galėjo būti nebent koks nesusipratimas meilėje: jisai įtarinėdavo, kad jo nebemyli, o jinai tą patį galvodavo apie jį. Pabaigoj abu puldavo vienas kitam į glėbį ir pasiūdavo ašaromis.

Šiandien dažniausiai tie filmai aiškinami kaip komunistinio idealo iliustracijos, komunistinė tikrovė buvusi daug rūstesnė.

Sabina maištavo prieš tokį aiškinimą. Jai šiurpdavo oda vos pagalvojus, kad tarybinio kičo pasaulis galėtų tapti tikrove ir jinai būtų priversta jame gyventi. Nesvyruodama būtų pasirinkusi realų komunistinį režimą su visais persekiojimais ir eilėmis prie mėsos. Tikrajame komunistiniame pasaulyje dar įmanoma gyventi. Tačiau įsikūnijusio komunistinio idealo pasaulyje, tame besišypsančių idiotų aptvare, neturėtų su kuo nė žodeliu persimesti ir po savaitės pasimirtų iš siaubo.

Aš manau, kad Sabinai tarybinio kičo sukeltas jausmas buvo panašus į siaubą, kurį Tereza patyrė sapne, kai su nuogomis moterimis žygiavo ratu aplink baseiną ir buvo verčiama dainuoti linksmas dainas. Vandeny plūduriavo lavonai. Tereza negalėjo nė su viena moterimi persimesti žodžiu ar ko nors paklausti. Būtų išgirdusi tiktai kitą dainos posmą. Negalėjo nė vienai bent slapčiom pamerkti. Tuojau būtų išdavusios ją vyrui, kuris stovėjo virš baseino kabančioje pintinėje.

Terezos sapnas atskleidžia tikrąją kičo paskirtį: kičas yra mirtį dangstantis paravanas.

Totalaus kičo imperijoje atsakymai pateikiami iš anksto ir užkertamas kelias bet kokiems klausimams. Taip aiškėja, kad tikrasis totalaus kičo priešininkas yra klausiantis žmogus. Klausimas nelyg dekoracijos audeklą perrėžiantis peilis įgalina pažvelgti, kas slepiasi už jos. Taip kartą Sabina ir paaiškino Terezai savo paveikslų prasmę: prieky yra suprantamas melas, o pro jį šviečiasi nesuprantama tiesa.

Gaila, tačiau ir kovojantys prieš vadinamuosius totalitarinius režimus negali kovoti vien klausimais ir abejonėmis. Jiems taip pat reikia tikrumo bei paprastos tiesos, suprantamos kuo didesniam žmonių skaičiui ir galinčios pravirkdyti.

Kartą viena politinė organizacija suruošė Sabinos parodą Vokietijoje. Sabina atsivertė katalogą: tenai buvo jos nuotraukos, apipintos pieštomis spygliuotomis vielomis. Išspausdinta biografija panėšėjo į kankinių ir šventųjų gyvenimus: kankinosi, kovojo prieš neteisingumą, turėjo palikti kenčiančią tėvynę ir kovoja toliau. „Savo paveikslais kovoja už laisvę”, – taip ir skelbė paskutinis teksto sakinys.

Sabina protestavo, bet niekas jos nesuprato.

Argi ne tiesa, kad komunizme modernusis menas persekiojamas?

– Mano priešas yra ne komunizmas, o kičas! – atsakė įsiūtus.

Nuo to laiko pradėjo mistifikuoti savo gyvenimo istoriją. Kai vėliau atsidūrė Amerikoje, jai net pavyko nuslėpti, kad yra čekė. Tai buvo dar viena nirtulinga pastanga išvengti kičo, kuriuo žmonės norėjo paversti jos gyvenimą.

Stovėjo priešais molbertą, ant kurio buvo nebaigta drobė. Fotelyje sėdėjo senukas ir stebėjo kiekvieną teptuko judesį.

Paskui jis žvilgtelėjo į laikrodį:

– Manau, kad jau metas eiti, – pasakė.

Ji padėjo paletę ir nuėjo nusiplaut rankų. Senukas pakilo iš fotelio ir pasilenkė į stalą atremtos lazdelės. Dirbtuvės durys buvo atvertos tiesiog į pievelę. Temo. Už dvidešimties metrų priešais stovėjo medinis namas. Pirmame aukšte švietė du langai. Šitie prietemoje šviečiantys langai graudino Sabiną.

Visą gyvenimą tvirtino esanti kičo priešininkė. Bet ar joje pačioje neslypi kičas? Jos kičas yra ramūs, malonūs, harmoningi namai, kuriuose šeimininkauja švelni motina ir išmintingas tėvas. Toks reginys ėmė ją lankyti po tėvų mirties. Kuo mažiau gyvenimas panėšėjo į saldžią svają, tuo jautresnė ji darės jo žavesiui, ir keletą kartų jai net ištryško ašaros, televizijoje pamačius, kaip nedėkinga duktė apkabina apleistą tėvą, ir prietemoje šviečia šeimos namų langai.

Su senuku susipažino Niujorke. Buvo turtingas ir mėgo dailę. Su savo taip pat senute žmona gyveno viloje kaime. Priešais vilą jų sklype buvo senos arklidės. Pritaikė jas dirbtuvei ir pakvietė ten Sabiną, o pats ištisas dienas sekiojo akimis jos teptuką.

Dabar visi trys vakarieniauja. Senoji ponia kreipiasi į Sabiną „mano dukrele!”, tačiau iš tiesų viskas čia atvirkščiai: Sabina čia mamytė su dviem vaikučiais, besilaikančiais jos skvernų, besižavinčiais ja ir pasiruošusiais paklusti, jeigu ji norėtų įsakinėti.

Tad gal pagaliau, artėjant senatvei, susirado senus tėvus, nuo kurių kažkada jaunystėje paspruko? Pagaliau įsigijo vaikų, kurių pati niekada neturėjo.

Gerai suprato, jog tai tik iliuzija. Jos gyvenimas su abiem senukais tėra trumpas stabtelėjimas. Vyras sunkiai serga, o likusi viena žmona išvažiuos pas sūnų į Kanadą. Sabina tęs išdavysčių kelią iki pat nepakeliamos būties lengvybės ir kartkartėm viduje išgirs juokingą sentimentalią dainelę apie du šviečiančius langus, už kurių gyvena laiminga šeima. Dainelė ją graudina, tačiau Sabina nekreipia į graudulį dėmesio. Ji žino, kad ši daina – tik gražus melas. Kai kičas atpažįstamas kaip melas, jis atsiduria nekičo kontekste. O tenai praranda diktatorišką jėgą ir gali graudinti kaip ir bet kuri žmogiška silpnybė. Nė vienas iš mūsų nėra antžmogis, sugebantis išvengti kičo. Kad ir kaip jį niekintume, kičas yra žmogaus likimo dalis.

Kičo šaltinis yra kategoriškas pritarimas būčiai.

Tačiau kas yra būties pagrindas? Žmogus? Kova? Meilė? Vyras? Moteris?

Požiūrių yra pačių įvairiausių, todėl esama ir visokių kičų: katalikiškas, protestantiškas, žydiškas, komunistinis, fašistinis, demokratinis, feministinis, nacionalinis, internacionalinis, Europos kičas ir Amerikos kičas.

Nuo Prancūzijos revoliucijos laikų viena Europos pusė vadinama kairiąja, o kita dešiniąja. Beveik neįmanoma vieną ar kitą apibūdinti griežtesnėmis teorinėmis nuostatomis. Nieko čia keista: politiniai judėjimai remiasi ne racionaliais principais, o vaizdiniais, regimybėmis, žodžiais ir archetipais, ir visa tai kartu sudaro vienokį ar kitokį politinį kičą.

Francą svaiginantis Didžiojo Žygio vaizdinys yra politinis kičas, vienijantis visų laikų ir pakraipų kairuolius. Didysis Žygis – tai šaunioji kelionė pirmyn, kelionė į brolybę ir lygybę, į teisingumą ir laimę, ir dar toliau, įveikiant visas kliūtis, nes kliūtys būtinos, kitaip koks čia Didysis Žygis.

Proletariato diktatūra ar demokratija? Vartotojų visuomenės paneigimas ar produkcijos didinimas? Giljotina ar mirties bausmės panaikinimas? Jokio skirtumo. Kairuolį kairuo– liu paverčia ne viena ar kita teorija, o jo sugebėjimas bet kurią teoriją paversti kičo, žinomo Didžiojo Žygio vardu, sudėtine dalimi.

Francas, žinoma, ne kičo žmogus. Didžiojo Žygio vaizdinys jam reikšmingas maždaug tiek pat, kiek Sabinai sentimentali dainelė apie šviesą languose. Už kurią politinę partiją Francas balsuodavo? Įtariu, kad išvis nebalsuodavo, o rinkimų dieną išsirengdavo į kalnus. Tačiau tai nereiškia, kad jį liovėsi dominęs Didysis Žygis. Malonu svajoti, kad esi žygiuojančių būrių dalelė, žengi su jais per šimtmečius, ir Francas tokių svajų niekada neužmirš.

Kartą jam paskambino bičiulis iš Paryžiaus. Jie rengią žygį į Kambodžą, kviečia prisidėti ir jį.

Kambodžoje jau buvo pasibaigęs pilietinis karas, amerikiečių bombardavimai, vietinių komunistų, penktadaliu sumažinusių tautą, siautėjimas ir prasidėjusi kaimynų iš Vietnamo okupacija (pats Vietnamas tebuvęs Rusijos įrankis). Kambodžoje žmonės mirė iš bado be gydytojų pagalbos ir priežiūros. Tarptautinės gydytojų organizacijos daugybę kartų reikalavo, kad jas įsileistų į šalį, tačiau vietnamiečiai vis atmesdavo jų reikalavimus. Todėl didieji Vakarų intelektualai nusprendė žygiuoti pėsčiomis iki Kambodžos sienos ir tokiu grandioziniu spektakliu, suvaidintu viso pasaulio akivaizdoje, pasiekti, kad gydytojai būtų įleisti į okupuotą šalį. Francui paskambinęs bičiulis buvo vienas tų, su kuriais anksčiau dažnai kartu žygiuodavęs eisenose Paryžiaus gatvėmis. Iškart buvo sužavėtas pasiūlymo, bet pastebėjo studentę dideliais akiniais. Sėdėjo priešais fotelyje, o jos akys už apskritų stiklų atrodė dar didesnės. Francui dingojosi, kad tos akys prašo jo niekur nevažiuoti. Jis atsiprašė ir atsisakė.

Bet, padėjęs ragelį, ėmė gailėtis. Išpildė žemiškosios meilės prašymą, tačiau atstūmė dangiškosios kreipimąsi. Ar Kambodža – ne Sabinos tėvynės variantas? Juk tai irgi kaimynų komunistų okupuota šalis! Šalis, pajutusi rusų kumštį! Ir dabar Francui beveik aišku, kad jam paskambinęs bičiulis buvo slaptai Sabinos įtaigotas.

Dangiškosios būtybės viską žino ir viską mato. Jeigu jis dalyvautų žygyje, Sabina žiūrėtų į jį ir džiaugtųsi. Suprastų, kad jis tebėra jai ištikimas.

– Ar tu nepyktum, jei vis dėlto vykčiau ten? – paklausė savo akiniuotos merginos, kuri sielojosi dėl kiekvienos be jo praleistos dienos, bet nepajėgė prieštarauti.

Ir štai po kelių dienų jis atsidūrė didžiuliame lėktuve Paryžiaus oro uoste. Kartu skrido dvidešimt gydytojų ir bene penkiasdešimt intelektualų (profesorių, rašytojų, deputatų, aktorių ir dainininkų bei miestų merų). O lydėjo juos keturi šimtai žurnalistų ir fotografų.

Lėktuvas nusileido Bankoke. Keturi šimtai septyniasdešimt gydytojų, intelektualų ir žurnalistų nuvyko į didžiulį tarptautinį viešbutį, kur jau laukė kiti gydytojai, aktoriai, dainininkai ir filologai, taip pat dar keli šimtai žurnalistų su užrašų knygelėmis, magnetofonais, fotoaparatais ir kino kameromis. Salėje buvo pakyla, ant jos stovėjo ilgas stalas, už kurio sėdėjo apie dvidešimt amerikiečių, jau pradėjusių vadovauti susirinkimui.

Prancūzų intelektualai, su kuriais atvyko ir Francas, pasijuto atstumti ir pažeminti. Žygis į Kambodžą buvo jų idėja, o staiga čia atsirado kažkokie amerikiečiai, kurie visai atvirai puolė vadovauti, ir dar kalbėti angliškai, nė nesusimąstydami, kad kuris nors prancūzas ar danas gali nesuprasti. Danai, žinoma, jau seniai užmiršę, jog ir jie kadaise buvo tauta, tad iš visų europiečių protestuoti ryžosi vieni prancūzai. Buvo tokie principingi, kad visiškai atmetė anglų kalbą ir į sėdinčius ant pakylos amerikiečius kreipėsi gimtąja kalba. Nesupratę prancūzų amerikiečiai atsakė palankiomis ir pritariančiomis šypsenomis. Prancūzams teliko suformuluoti klausimą angliškai: „Kodėl šiame susirinkime kalbama tiktai angliškai, nors jame dalyvauja ir prancūzai?”

Amerikiečiai labai nustebo, bet nenustojo šypsotis ir pritarė, kad visos kalbos būtų verčiamos. Veiksmas ilgam sustojo, nes teko ieškoti vertėjo. Dabar kiekvienas sakinys turėjo nuskambėt angliškai ir prancūziškai, tad pasisakymai pailgėjo dvigubai. Net daugiau nei dvigubai, nes visi prancūzai mokėjo angliškai ir nuolat pertraukinėjo vertėją, taisydami jį ir ginčydamiesi dėl kiekvieno žodžio.

Viršūnė buvo garsios amerikiečių aktorės pasirodymas ant pakylos. Į salę priplūdo dar daugiau fotografų ir operatorių, kiekvieną jos ištartą skiemenį lydėjo fotoaparato spragtelėjimas. Aktorė kalbėjo apie kenčiančius vaikus, apie komunistinės diktatūros žvėriškumus, apie žmogaus teisę saugiai gyventi, apie grėsmę tradicinėms civilizuotos visuomenės vertybėms, apie neliečiamą kiekvieno individo laisvę ir prezidentą Karterį, prislėgtą to, kas dabar dedasi Kambodžoje. Tardama paskutinius žodžius, ji pravirko.

Tada atsistojo jaunas prancūzų gydytojas rusvais ūsais ir sušuko: „Atvykome čia mirštančių žmonių gydyti, o ne prezidento Karterio šlovinti! Nenorime Amerikos propagandos! Atvykome ne protestuoti prieš komunizmą, o ligonių gydyti!”

Ūsuotajam gydytojui pritarė ir kiti prancūzai. Išsigandęs vertėjas nebedrįso versti jų žodžių. Todėl dvi dešimtys amerikiečių nuo pakylos vėl žiūrėjo į juos maloniai šypsodamiesi ir daugelis pritardami linkčiojo galva. O vienas net iškėlė kumštį, nes žinojo, kad europiečiai dažnai taip elgiasi kolektyvinės euforijos akimirkomis.

būtent jiems priklausė rusvaūsis gydytojas) ryžosi žygiuoti prieš komunistinės šalies interesus, nors iki šiol visada rėmė komunizmą?

Kai šalis, vadinama Tarybų Sąjunga, skandalingai pagarsėjo savo piktadarybėmis, kairuoliui teko rinktis: spjauti į visą ankstesnį gyvenimą ir toliau nebežygiuoti arba (su didesniais ar mažesniais nepatogumais) paskelbti Tarybų Sąjungą kliūtimi Didžiojo Žygio kely ir žvaliai žengti pirmyn.

Juk jau esu sakęs, kad kairuolį kairuoliu paverčia Didžiojo Žygio kičas. Tai, kad jis susitapatina su kiču, nulemia ne politinė strategija, o vaizdiniai, metaforos, žodynas. Vadinasi, galima keisti įpročius ir žygiuoti prieš kurios nors komunistinės šalies interesus. Tačiau negalima vieno žodžio pakeisti kitu. Galima grūmoti Vietnamo armijai. Tačiau negalima jai.

Kaip galėjo atsitikti, kad kairieji intelektualai ėmė šaukti: „Gėda komunizmui!” Žodžiai „Gėda komunizmui!” yra Didžiojo Žygio priešų šūkis ir, nenorint prarasti savigarbos, reikia saugoti savojo kičo skaistybę.

Sakau tai, norėdamas paaiškinti nesusipratimą, įvykusį tarp prancūzų gydytojo ir amerikiečių aktorės, kuri egocentriškai tikėjo tapusi pavydo arba mizoginijos auka. O iš tikrųjų kaltas buvo subtilus prancūzo estetinis skonis: žodžiai „prezidentas Karteris”, „tradicinės mūsų vertybės”, „komunizmo diktatūros žvėriškumai” yra iš amerikietiškojo kičo žodyno ir neturi nieko bendra su Didžiojo Žygio kiču.

Kitą rytą žygeiviai sulipo į autobusus ir per visą Tailandą važiavo Kambodžos sienos link. Vakare pasiekė kaimelį, kur jiems buvo išnuomota keletas ant polių pastatytų namelių. Grėsmingi upės potvyniai vertė žmones gyventi viršuje, o apačioje tarp rąstų trynėsi kiaulės. Francas miegojo viename kambaryje su dar keturiais profesoriais. Miegui akompanavo iš apačios atsklindantis kiaulių kriuksėjimas ir šalia gulinčio garsaus matematiko knarkimas.

Rytą vėl visi sulipo į autobusus. Iki sienos likus porai kilometrų, eismas buvo sustabdytas. Nuo čia tik siauras keliukas vedė prie sienos perėjimo punkto, kurį saugojo kariuomenė. Atvykėliai išlipo iš autobusų. Prancūzai greit išsiaiškino, kad amerikiečiai vėl juos aplenkė ir laukia eisenos priešaky. Vėl atsirado įtampa. Buvo surastas vertėjas, ir įsiliepsnojo ginčas. Pagaliau buvo susitarta, kad priešaky eis vienas amerikietis, vienas prancūzas ir kambodžietė vertėja. Paskui juos žygiavo gydytojai, o už jų – visi kiti. Amerikietė aktorė liko pačiame gale.

Kelias buvo siauras, o abipus driekėsi minų laukai. Nuolatos reikėdavo apeiti užtvaras: betono blokus, apipintus spygliuotomis vielomis. Teko išsirikiuot vorele.

Penkių metrų atstumu prieš Francą žingsniavo garsus vokiečių poetas ir popdainininkas, parašęs jau devynis šimtus trisdešimt dainų už taiką ir prieš karą. Ant ilgos karties nešė baltą vėliavą, kuri labai tiko prie ilgos juodos barzdos ir skyrė jį iš kitų.

Aplinkui bėgiojo fotografai ir kino operatoriai. Spragsėjo ir dūzgeno savo aparatais bei kameromis, užbėgdavo į priekį, sustodavo, traukdavosi atbuli, pritūpdavo, vėl pakildavo ir leisdavosi į priekį. Kartais pašaukdavo vardu kurį nors garsų vyrą ar moterį, tie atsisukdavo, ir tą akimirką pasigirsdavo aparato spragtelėjimas.

Kažkas turėjo nutikti, oras buvo pritvinkęs įtampos. Žingsniai lėtėjo, visi dairėsi atgal.

Pačiame gale palikta amerikiečių aktorė nebesutiko toliau kęsti tokio pažeminimo ir puolė į ataką. Buvo panašu į penkių kilometrų rungtį, kai iki šiol gale jėgas taupęs stajeris paspartina žingsnį ir išsiveržia į priekį.

Vyrai suglumę šypsojosi ir, praleisdami įžymiąją bėgikę, traukėsi iš kelio, bet moterys šaukė:

– Sustokit! Tai ne kino žvaigždžių paradas!

Aktorė buvo ne iš bailiųjų. Ji toliau veržėsi pirmyn, penkių fotografų ir dviejų operatorių lydima.

Staiga viena lingvistikos profesorė iš Prancūzijos nutvėrė aktorę už riešo ir pasakė (baisia anglų kalba):

– Tai gydytojų, kurie nori gelbėti mirštančius Kambodžos vaikus, žygis, o ne kino žvaigždės benefisas!

Aktorei nebeužteko jėgų ištraukti stipriai suspausto riešo. Ji atkirto (puikia anglų kalba):

– Iš jūsų reikėtų padaryti iškamšą! Aš dalyvavau gal šimtinėje tokių žygių! Reikia, kad visur būtų matyti žvaigždės! Toks mūsų darbas! Tokia mūsų moralinė pareiga!

– Šūdas! – tarė lingvistikos profesorė (tobula prancūzų kalba).

Aktorė suprato šį žodį ir pravirko.

– Stovėk taip! – sušuko operatorius ir atsiklaupė priešais ją. Amerikietė aktorė ilgu žvilgsniu įsistebeilijo į objektyvą, o

skruostais ritosi ašaros.

Lingvistikos profesorė pagaliau paleido amerikiečių aktorės ranką. Dabar ją pašaukė vokiečių dainininkas su juoda barzda ir balta vėliava.

Amerikiečių aktorė niekad nebuvo girdėjusi apie jį, tačiau pažeminimo akimirką buvo dėmesingesnė rodomai simpatijai ir nubėgo prie jo. Dainininkas perėmė vėliavos kartį į kairę ranką, o dešinę užmetė aktorei ant pečių.

Apie aktorę ir dainininką šokinėjo fotografai bei operatoriai. Garsus amerikiečių fotografas panoro sutalpinti kadre abiejų veidus ir dar vėliavą, o tai sunkiai sekėsi, nes kotas buvo ilgas. Atbulas jis traukėsi į ryžių lauką. Ir pataikė ant minos. Pasigirdo sprogimas, į gabalėlius sudraskytas kūnas išlėkė viršun, krauju aptaškydamas Europos intelektualus.

Dainininkas ir aktorė suakmenėjo iš siaubo, neįstengdami pajudėti. Paskui abu pakėlė akis į vėliavą. Ji buvo aptaškyta krauju. Reginys dar labiau juos išgąsdino. Bet dar kartą kitą ten pažvelgę, jie padrąsėjo ir nusišypsojo. Juos apėmė keistas, iki šiol nepatirtas pasididžiavimas, kad jų nešama vėliava pašventinta krauju. Vėl visi pajudėjo į priekį.

Siena ėjo mažu upeliuku, tačiau jo nebuvo matyti, nes pakrantę juosė pusantro metro aukščio siena ir ant jos suguldyti smėlio maišai Tailando šauliams pridengti. Tik vienoje sienos vietoje žiojėjo spraga. Ten per upę buvo permestas tiltas. Tačiau ant jo nebuvo galima kelti kojos. Kitoje upės pusėje buvo išsislapstę Vietnamo okupacinės kariuomenės daliniai (tobulai užsimaskavę). Kam nors užlipus ant tilto, iš kitos pusės imtų šaudyti nematomi vietnamiečiai.

Žygeiviai ėjo prie sienos ir stiebėsi. Francas prigludo prie plyšio tarp dviejų maišų ir stengėsi ką nors įžiūrėti anapus. Nespėjo nieko pamatyti, nes tuoj jį atstūmė kažkoks fotografas, jaučiąs turįs daugiau teisių į šią stebyklą.

Francas apsidairė. Didžiuliame vienišame medyje, tarsi varnų pulkelis, tupėjo septyni fotografai. Visi įdėmiai žvelgė į kitą krantą.

Eisenos priešaky ėjusi vertėja priglaudė prie lūpų platų ruporo vamzdį ir khmerų kalba sušuko į kitą upės krantą: čia esą gydytojai prašo leidimo įžengti į Kambodžos teritoriją ir suteikti ten medicinos pagalbą. Jų akcija – tai ne politinis kišimasis, jiems rūpi tiktai žmonių gyvybės.

Anapus buvo nepaprastai tylu. Taip tylu, kad visi pasijuto prislėgti. Tik fotoaparatų spragsėjimas aidėjo toje tyloje, tarsi būtų čirškę kažkokie egzotiški vabzdžiai.

Ūmai Francui pasirodė, jog tai Didžiojo Žygio pabaiga. Europą gniaužia tylos sienos, ir Didžiojo Žygio erdvė tėra nedidelė aikštelė planetos vidury. Anksčiau apie aikštelę besi– grumdžiusios minios jau seniai nukreipė savo dėmesį kitur, ir Didysis Žygis tęsiasi jau be žiūrovų pritarimo. Taip, kalbėjo sau Francas, Didysis Žygis tęsiasi, nors pasaulis juo ir nebesidomi, todėl tai jau nervingas ir karštligiškas žygis. Vakar – prieš Vietnamą okupavusius amerikiečius, šiandien – prieš Kambodžą okupavusį Vietnamą, vakar – už Izraelį, šiandien – už palestiniečius, vakar – už Kubą, rytoj – prieš Kubą ir visada – prieš Ameriką. Kartais prieš žudynes, o kartais kitas žudynes paremiant, žygiuojama Europoje ir, stengiantis neatsilikti, tenka vis spartinti žingsnį, taigi Didysis Žygis tampa skubančių, šuoliuojančių žmonių minia, aikštelė kasdien vis mažesnė, o vieną dieną iš jos teliks abstraktus taškas be jokių matmenų.

Vertėja antrą kartą išrėkė į ruporą savo kreipimąsi. Ir vėl atsakė begalinė ir neįveikiamai abejinga tyla.

Francas apsidairė. Atrodė, kad aname krante tvyrantis tylėjimas smogė visiems tarsi antausis. Ir dainininkas su balta vėliava, ir amerikiečių aktorė atrodė sutrikę, prislėgti, nusivylę ir nežinantys, kaip elgtis.

Staiga Francas suvokė, kad visi, taip pat ir jis, yra verti pajuokos, tačiau šis suvokimas neatitolino jo nuo kitų, nenuteikė ironijai, atvirkščiai, kaip tik dabar jis pajuto visiems nenusakomą meilę, kokią jaučiame pasmerktiesiems. Taip, artėja Didžiojo Žygio pabaiga, bet ar dėl to Francas gali jį išduoti? Ar neartėja ir jo paties gyvenimo pabaiga? Negi dabar imtų tyčiotis iš žmonių, lydėjusių iki sienos narsius gydytojus, ekshibicionizmo? Ar jie gali pasirinkti ką nors kita, nei vaidinti savo vaidmenis? Ar jiems duota geresnė galimybė?

Francas visiškai teisus. Prisimenu ilgšio Prahos redaktoriaus pradėtą parašų rinkimo akciją reikalaujant amnestuoti politinius kalinius. Jis juk žinojo, kad akcija nepadės kaliniams. Tikrasis tikslas buvo ne išlaisvinti kalinius, o parodyti, kad dar esama nebijančių žmonių. Jis taip pat vaidino savo vaidmenį, nes neturėjo kitos galimybės. Negalėjo rinktis tarp veiksmo ir vaidmens. Buvo priverstas arba vaidinti, arba nieko neveikti. Esama tokių situacijų, kuriose žmonės būna pasmerkti vaidinti. Jų kova su tylinčia galia (su kitoje upės pusėje tylinčia galia, su policija, pavirtusia sienoje įmontuotais tylinčiais mikrofonais) yra teatro trupės kova su iki dantų ginkluota kariuomene.

Francas pastebėjo savo bičiulį iš Sorbonos. Tas, iškėlęs kumštį, grūmojo anapus upės tvyrančiai tylai.

Vertėja trečią kartą išrėkė į ruporą savo tekstą. Niekas jai neatsakė. Netikėtai Franco neviltis virto įniršiu. Jis stovėjo prie pat tilto, skiriančio Kambodžą nuo Tailando, ir staiga panūdo su pragariškais keiksmais užbėgti ant jo ir žūti kurtinančiam šūvių trenksme.

Šis keistas impulsas mums kai ką primena: taip, primena Stalino sūnų, bėgantį ir pakimbantį ant elektros laidų, žmogų, sugniuždytą suvokimo, kad priešingieji žmogaus egzistencijos poliai taip priartėjo vienas prie kito, kad nyksta skirtumas tarp taurumo ir menkybės, tarp angelo ir musės, tarp Dievo ir šūdo.

Francas negalėjo susitaikyti su mintim, jog Didžiojo Žygio šlovė lygi komiškai žygeivių tuštybei, jog Europos istorijos griausmas grimzta begalinėje tyloje, jog jau nebėra skirtumo tarp istorijos ir tylos. Buvo pasiryžęs sviesti ant svarstyklių savąją gyvybę, kad įrodytų, jog Didysis Žygis vertas daugiau nei šūdas.

Tačiau tai viršija žmogaus jėgas. Ant vienos svarstyklių lėkštės gulėjo šūdas, ant antrosios visu kūno svoriu krito Stalino sūnus, bet svarstyklių rodyklė nė nevirptelėjo.

Taip ir nesileidęs nušaunamas, Francas panarino galvą ir kartu su visais vorele patraukė atgal prie autobusų.

Mes visi norime, kad kas nors į mus žiūrėtų. Pagal tai, kokio tipo žiūrovų pageidaujame, mus galima suskirstyti į keturias kategorijas.

Pirmoji kategorija trokšta daugybės anoniminių akių, kitaip sakant, publikos žvilgsnio. Jai priklauso vokiečių dainininkas, amerikiečių aktorė ir barzdotasis redaktorius. Jis buvo susigyvenęs su savo skaitytojais, o kai vieną dieną rusai uždarė savaitraštį, staiga pasijuto klumpąs praretėjusiame ore. Niekas negalėjo atstoti nepažįstamų akių žvilgsnio. Jautėsi dūstąs. Paskui kartą pastebėjo esąs visur sekamas policijos, besiklausančios telefono ir net slapta fotografuojančios jį gatvėje. Vėl visur su juo buvo anoniminės akys, ir jis atgavo kvapą! Net jautėsi laimingas! Teatrališkai kreipdavosi į sienose paslėptus mikrofonus. Prarastą publiką visiškai atstojo policija.

Antrajai kategorijai priklauso tie, kuriems reikia daugybės pažįstamų akių. Tai nepavargstantys kokteilių ir vakarėlių rengėjai. Jie laimingesni už pirmosios kategorijos žmones, kuriems, praradus publiką, atrodo, kad jų gyvenimo salėje užgeso šviesos. Kone kiekvienam iš jų taip atsitinka. Antrosios kategorijos žmonės beveik visada gali susirasti vienokį ar kitokį žiūrovą. Šiai kategorijai priklauso Mari Klod ir jos duktė.

O trečiosios kategorijos žmonės geidžia nuolat būti mylimojo akių šviesoje. Jų padėtis tokia pat grėsminga kaip ir pirmosios kategorijos žmonių. Kartą mylimojo akys užsimerks, ir salėje užges šviesa. Tokie yra Tomas ir Tereza.

Ir štai ketvirtoji kategorija, pati rečiausia, tie, kurie gyvena lydimi įsivaizduojamų nesančių žmonių žvilgsnių. Tai svajotojai. Tarkime, Francas. Vien dėl Sabinos važiavo iki Kambodžos. Autobusas darda Tailando keliais, o jis jaučia į save įsmeigtą stebintį deivės žvilgsnį.

Tai pačiai kategorijai priklauso ir Tomo sūnus. Pavadinsiu jį Simonu. (Nudžiugs, gavęs – kaip ir tėvas – biblinį vardą.) Jis ilgisi Tomo akių žvilgsnio. Po parašų rinkimo akcijos jis buvo išmestas iš universiteto. Jo mergina buvo kaimo kunigo dukterėčia. Vedė ją, tapo kooperatyvo traktorininku, tikinčiu kataliku ir tėvu. Paskui kažkaip sužinojo, kad ir Tomas gyvena kaime. Nudžiugo, gyvenimas simetriškai tvarkė jų likimus! Nusprendė parašyti tėvui laišką. Jam nereikėjo atsakymo. Troško vieno, – kad Tomas nukreiptų žvilgsnį į jo gyvenimą.

Francas ir Simonas šiame romane yra svajotojai. Priešingai negu Francas, Simonas nemylėjo motinos. Nuo vaikystės ieškojo tėvelio. Buvo linkęs tikėti, kad kažkokia tėvui anksčiau padaryta skriauda pateisina jo neteisybę Simono atžvilgiu. Niekada jo nesmerkė, nes nenorėjo būti be perstojo tėvą kaltinančios motinos bendrininkas.

Gyveno su motina, kol jam sukako aštuoniolika, tuomet išvyko studijuoti į Prahą. Tada Tomas jau plovė langus. Simonas dažnai tykodavo, kad galėtų neva netyčia susitikti gatvėje. Tačiau tėvas niekada nesustodavo pasikalbėti.

Pateko buvusio redaktoriaus draugėn vien todėl, kad šio– jo gyvenimas jam siejosi su tėvo likimu. Barzdotasis redaktorius nežinojo Tomo pavardės. Straipsnį apie Oidipą buvo užmiršęs, ir tik Simonas priminė jį, siūlydamas paprašyti, kad Tomas pasirašytų peticiją. Redaktorius sutiko, bet vien tam, kad pradžiugintų jam simpatingą vaikiną.

Prisimindamas tą susitikimą, Simonas gėdydavosi, kad buvo toks drovus. Įtarė nepatikęs tėvui. Užtai tėvas jam patiko. Įsiminė kiekvieną jo žodį, ir kuo toliau, tuo stipriau tikėjo, kad teisus buvo tėvas. Ypač jam įsiminė sakinys: „Barbariška’ bausti tuos, kurie nežino, ką daro”. Kai jo merginos dėdė įdavė Simonui Bibliją, dėmesį patraukė Jėzaus žodžiai: „Atleiskite jiems, jie nežino, ką daro”. Žinojo, kad tėvas netikintis, tačiau abiejų sakinių panašumą palaikė slaptu ženklu: tėvas pritaria jo pasirinktam keliui.

Jau trejetą metų buvo praleidęs kaime, kai gavo Tomo laišką, kviečiantį apsilankyti. Susitikimas buvo nuoširdus, Simonas jautėsi puikiai ir nė trupučio nemikčiojo. Gal net neįtarė, kad jie su tėvu nevisiškai supranta vienas kitą. Po keturių mėnesių gavo telegramą. Tomas ir jo žmona apsivertė su sunkvežimiu ir užsimušė.

Tada išgirdo apie Prancūzijoje gyvenančią moterį, kuri anksčiau buvo tėvo meilužė. Gavo jos adresą. Simonui labai stigo įsivaizduojamų akių, kurios ir toliau stebėtų jo gyvenimą, tad retkarčiais parašydavo jai ilgą laišką.

Tikriausiai iki gyvenimo pabaigos gaus juos nuo to liūdnojo korespondento iš kaimo. Daugelis taip ir liks neperskaityti, nes kuo toliau, tuo mažiau ją domino šalis, kurioje gimė.

Senukas mirė, ir Sabina persikėlė į Kaliforniją. Dar toliau į Vakarus, dar toliau nuo Čekijos.

Jos paveikslai noriai perkami, jai patinka Amerika. Tačiau tik jos paviršius. Giliau slypi svetimas pasaulis. Tenai, giliau, nėra jokio senelio, jokio dėdės. Ji nenori būti paguldyta į karstą ir nuleista gilyn į Amerikos molį.

Todėl kartą surašė testamentą, kuriame pageidavo, kad po mirties jos kūnas būtų sudegintas, o pelenai išbarstyti. Tomas ir Tereza mirė su sunkumo ženklu. Jinai nori mirti su lengvybės ženklu. Bus lengvesnė už orą. Pagal Parmenidą tai neigiamo virsmas teigiamu.

Autobusas sustojo Bankoke priešais viešbutį. Jau niekas nebeturėjo noro ginčytis. Žmonės būreliais vaikštinėjo po miestą, apžiūrinėjo šventyklas, suko į viešnamius. Bičiulis iš Sorbonos kvietė Francą kartu praleisti vakarą, tačiau jis norėjo pabūti vienas.

Temstant išėjo į miestą. Vis dar galvojo apie Sabiną ir jautė į save atkreiptą įdėmų jos žvilgsnį. Jai taip žiūrint, jis visad imdavo abejoti savimi, nes nežinojo, ką turi galvoj Sabina. Ir dabar šitas žvilgsnis jį glumino. Ar tik nesijuokia iš jo? O gal mano, kad jos kultas kvailas? Gal nori pasakyti Francui, kad metas jam susitupėti ir paskirti savo gyvenimą merginai, kurią jam pasiuntusi.

Atminty išniro veidas su dideliais akiniais apskritais stiklais. Suprato, koks buvo laimingas su ta savo studente. Kelionė į Kambodžą bemat pasirodė juokinga ir bereikšmė. Ko jis apskritai važiavo? Dabar jau tai žino. Atvažiavo čia, kad pagaliau suprastų, jog ne eisenos, ne Sabina, o toji akiniuotoji mergina yra jo tikrasis gyvenimas, vienintelis realus gyvenimas! Atvažiavo čia, kad suvoktų, jog realybė yra daugiau negu sapnas, daug daugiau negu sapnas!

Staiga iš prietemos išniro žmogus ir kažką pasakė nežinoma kalba. Francas žvelgė į jį nustebęs ir su užuojauta. Žmogus lankstėsi, šypsojosi ir kažką įkyriai tarškėjo. Ką jisai sakė? Tartum jį kažkur kvietė. Paėmė Francą už rankos ir vedėsi. Kam nors prireikė jo pagalbos, pagalvojo Francas. Gal vis dėlto ne veltui atvažiavo? Juk jo pareiga kam nors čia padėti.

Šalia to tarškančio atsirado dar du vyrai, ir vienas iš jų angliškai pareikalavo pinigų.

Akiniuotoji mergina dingo iš minčių, ir į Francą vėl žvelgė Sabina, nereali didžio likimo Sabina, Sabina, prieš kurią visada jautėsi esąs mažas. Žvilgsnis buvo rūstus ir nepatenkintas. Ir vėl leidosi apgaunamas? Vėl kažkas piktnaudžiauja jo kvailu gerumu?

Ryžtingai išplėšė rankovę iš tebetarškančio vyriškio gniaužtų. Žinojo, kad Sabina visada labiausiai vertino jo jėgą. Atrėmė kito smūgį, nutvėrė už rankos ir mikliu dziudo judesiu permetė užpuoliką per save.

Pajuto pasitenkinimą. Jautė į save įsmeigtą Sabinos žvilgsnį. Niekad daugiau neišvys jo pažeminto! Jau niekad nepamatys jo traukiantis! Niekada Francas nebebus nuolaidus ir sentimentalus!

Apėmė beveik linksma neapykanta užpuolikams, norėjusiems pasinaudoti jo naivumu. Stovėjo kiek sulinkusiais keliais, nenuleisdamas nuo jų akių. Staiga kažkoks sunkus daiktas smogė į pakaušį, ir jis sukniubo. Paniro į sutemas ir tik labai neaiškiai jautė, kad jį neša. Paskui kažkur krito. Smūgis. Trenkėsi ir neteko sąmonės.

Sąmonę atgavo Ženevos ligoninėje. Ties lova buvo palinkusi Mari Klod. Norėjo pasakyti jai, kad pasitrauktų. Norėjo, kad būtų tuojau pat pranešta studentei dideliais akiniais. Galvojo tiktai apie ją. Norėjo šaukti, kad nepakęs šalia nieko, tiktai ją. Bet apstulbęs suvokė negalįs prabilti. Žvelgė į Mari Klod su nenusakoma neapykanta ir troško nusisukti nuo jos į sieną. Bet neįstengė nė pajudėti. Pabandė bent galvą pasukti į šalį. Bet ir galvos pakreipti nepajėgė. Todėl užsimerkė, kad jos nematytų.

Pagaliau Francas visiškai priklauso savo teisėtai žmonai. Mari Klod pati viską sprendžia, organizuoja laidotuves, siuntinėja pranešimus apie mirtį, perka vainikus, užsisako juodą suknelę, kuri iš tikrųjų – tai vestuvinė suknia. Taip, vyro laidotuvės žmonai – tai tikrosios vestuvės. Tai gyvenimo kelio pabaiga, atpildas už visas kančias.

Net ir pastorius tai supranta ir prie kapo kalba apie ištikimą sutuoktinių meilę, turėjusią patirti daugybę išbandymų, kad mirusiajam iki pat gyvenimo pabaigos liktų saugus uostas, į kurį galėjo grįžti paskutinę akimirką. Ir Franco kolega, Mari Klod paprašytas tarti žodį, prie karsto pirmiausia padėkojo mirusio draugo ištvermingai žmonai.

Kažkur atokiai, draugių prilaikoma, stypsojo mergina dideliais akiniais. Užgniaužta rauda ir sauja prarytų tablečių paveikė taip, jog, dar nesibaigus ceremonijai, jai prasidėjo traukuliai. Ji susirietė, apglėbusi pilvą, ir draugės turėjo išvesti ją iš kapinių.

Vos gavęs kooperatyvo pirmininko telegramą, sėdo ant motociklo ir atvažiavo. Ėmėsi ruošti laidotuves. Ant paminklo po tėvo vardu ir pavarde paprašė užrašyti: Troško Dievo karalystės žemėje.

Gerai žinojo, kad tėvas niekada nebūtų ištaręs tokių žodžių, tačiau buvo įsitikinęs, kad užrašas tiksliai išreiškia tėvo troškimus. Dievo karalystė žemėje reiškia teisingumą. O Tomas ilgėjosi tokio pasaulio, kuriame valdytų teisingumas. Negi Simonas neturi teisės savais žodžiais išsakyti tėvo gyvenimo esmės? Tokia juk nuo amžių yra visų pasiliekančių teisė!

Po ilgų klajonių sugrįžęs, užrašyta ant akmens, užvertusio Franco kapą. Užrašą galima suprasti kaip religinį simbolį: žemiškojo gyvenimo klajonės, sugrįžimas į Dievo rankas. Tačiau artimieji žino, kad šis sakinys turi ir pasaulietinę prasmę. Mari Klod tauškia apie tai nuo ryto lig vakaro: Francas, mielasis, gerutis Francas neatlaikė savo penkiasdešimties metų krizės. Į kokios niekingos mergiotės nagus buvo pakliuvęs! Net gražuole jos nepavadintum (tikriausiai matėte tuos gremėzdiškus akinius, už kurių nė veido neįžvelgsi?). Bet kiekvienas penkiasdešimtmetis (visi tai žinome!) ir sielą parduotų už jauną kūną savo glėby. Tiktai žmona gali žinoti, kaip jis kankinosi! Tai buvo tikra moralinė žudynė! Nes širdies gilumoj Francas buvo doras ir geras. Kaip kitaip paaiškintum tą beviltišką, absurdišką kelionę kažkur į Azijos gilumą? Vyko ieškoti mirties. Taip, Mari Klod įsitikinusi: Francas sąmoningai ieškojo mirties. Paskutinėmis dienomis, prieš pat mirtį, kai jau nebuvo jokio reikalo meluoti, norėjo matyti tiktai ją. Negalėjo kalbėti, tai bent akimis jai dėkojo. Žvilgsniu prašė atleisti. Ir ji atleido.

Kas liko iš Kambodžoje mirštančių žmonių? Viena didžiulė fotografija, kurioje amerikiečių aktorė laiko glėbyje geltonodį vaikutį.

Kas liko iš Tomo?

Užrašas: „Troško Dievo karalystės žemėje”.

Kas liko iš Bethoveno?

Niaurus vyras išdraikyta ševeliūra, slaptingai sakantis: Es muss sein!

Kas liko iš Franco?

Užrašas: „Po ilgų klajonių sugrįžęs”.

Ir taip toliau, ir taip toliau. Anksčiau negu būsime užmiršti, visi pavirsime kiču. Kičas – tai tarpinė stotelė tarp būties ir užmaršties.

Septinta dalis. Karenino šypsena

Pro langą buvo matyti kreivakamienėmis obelimis apaugusi pašlaitė. Virš šlaito horizontą užstojo miškas ir tolyn tįso kalnų kreivė. Pavakare blyškiame danguje pasirodydavo baltas mėnulis, ir tuo metu Tereza visada išeidavo laukan. Dar neaptemusiame danguje kabantis mėnuo jai atrodo lyg užmiršta užgesinti lempa, kiaurą dieną šviečianti mirusių kambary.

Kreivos obelys augo ant šlaito, nė viena jų negalėjo pasitraukti iš vietos, kurioj išaugo, lygiai kaip Tereza ir Tomas niekad nebegalės išvažiuoti iš šio kaimo. Pirkdami namelį su sodu iš besikeliančio į miestą kaimiečio, turėjo parduoti automobilį, televizorių, radijo aparatą.

Kaimas buvo vienintelė vieta, į kurią dar buvo galima pasitraukti. Čia visada stigo žmonių ir pakako būstų. Niekas nesidomėjo politine praeitimi tų, kurie panoro dirbti laukuose ir miškuose, niekas nepavydėjo jiems.

Tereza buvo laiminga išvažiavusi iš miesto su besišlaistančiais prie baro girtuokliais ir nepažįstamomis moterimis, kurių tarpkojais dvelkė Tomo plaukai. Policija liovėsi jais domėtis, ir nuotykis su inžinieriumi jos atminty taip susipynė su Petržino scenomis, jog ji jau beveik neskyrė, kur tikrovė, o kur sapnas. (Pagaliau, ar inžinierius tikrai vykdė policijos užduotį? Galbūt taip, bet gal ir ne. Ne taip jau reta vyrų, kurie skiria pasimatymus svetimuose butuose ir nelinkę antrą kartą susitikinėti su ta pačia moterimi.)

Tad Tereza buvo laiminga ir jautėsi pasiekusi tikslą: buvo kartu su Tomu vienu du. Vienu du? Turiu patikslinti: tai reiškia, kad nubraukė visus ryšius su ligšioliniais bičiuliais ir pažįstamais. Nukirpo savo gyvenimo dalį tarsi kaspino galą. Beje, visai gerai jautėsi tarpu kaimo gyventojų, su kuriais kartu dirbo, kuriuos kartais aplankydavo ar kviesdavosi pas save.

Tą dieną, kai kurortiniame mieste, kurio visos gatvės buvo pavadintos rusiškais vardais, susipažino su čionykščio kooperatyvo pirmininku, Terezai prieš akis staiga išniro literatūros arba tolimų protėvių įspaustas pasąmonėje kaimo vaizdas: bendruomenė, kurioje žmonės gyvena nelyg didelėje šeimoj, susietoje bendrų reikalų ir įpročių; kas sekmadienį pamaldos bažnyčioje, užeiga, kurioje renkasi viengungiai, ir salė toj pačioj užeigoje, kur šeštadieniais groja kapela ir visi šoka.

Tačiau komunistinių laikų kaimas jau nebeatitinka to pirmykščio provaizdžio. Bažnyčia gretimame kaime dar veikė, tačiau niekas tenai nebevaikščiojo, užeigoje buvo įsikūrus kooperatyvo kontora, vyrai nebeturėjo kur pasėdėti prie alaus, o jaunimui nebuvo kur rengti šokių. Bažnytinės šventės buvo draudžiamos, o į valstybines niekas nekreipė dėmesio. Kinas buvo rodomas miestelyje už dvidešimties kilometrų. Todėl, darbo dienai pasibaigus, visi užsidarydavo tarp keturių sienų savo namuose, apstatytuose moderniais baldais, kurie taip ir trenkė prastu skoniu, ir įsistebeilydavo į mirguliuojantį televizoriaus ekraną. Nekviesdavo vienas kito į svečius, tiktai kartais prieš vakarienę užsukdavo persimesti pora žodžių su kaimynu. Visi tik ir svajojo kaip kuo greičiau išsikelti į miestą. Kaimas negalėjo pasiūlyti nieko, kas bent kiek panėšėtų į įdomų gyvenimą.

Bet gal kaip tik todėl, kad niekas nenorėjo čia ilgiau užsibūti, valstybė pamažu prarado valdžią kaime. Žemdirbys, kuriam nebepriklauso žemė, kuris yra paverstas lauko darbininku, nebeprisiriša nei prie kraštovaizdžio, nei prie savo įprastinių darbų. Jis nebeturi ko prarasti, dėl ko baimintis. Per šitą abejingumą kaimas išsaugojo didelę autonomijos ir net laisvės dalį. Kooperatyvo pirmininkas nebuvo iš šalies primestas (kaip visi direktoriai miestuose), o valstiečių išrinktas iš saviškių.

Terezos ir Tomo padėtis tarp kaimo gyventojų buvo ypatinga: jie atvyko čia savo noru, o kiti norėjo iš čia išvykti. Kiti nepraleisdavo nė menkiausios progos aplankyti aplinkinius miestus, o Tereza ir Tomas netroško niekur kelti kojos, tad netrukus kaimo gyventojus jie pažinojo geriau, negu patys kaimiečiai buvo tarpusavy susipažinę.

Ypač artimu jų draugu tapo kooperatyvo pirmininkas. Jis turėjo žmoną, keturis vaikus ir paršelį, kuris buvo prijunkęs prie jo nelyg šuo. Mefistas, toks buvo paršelio vardas, buvo kaimo įdomybė ir pasididžiavimas. Šis rausvas ir švarutis rubuilis suprasdavo, kas jam sakoma. Žirgliojo savo skeltomis nagomis tarsi storakulšė moterėlė ant aukštų kulniukų.

Pirmąkart išvydęs Mefistą, Kareninas labai sunerimo ir uostinėdamas ilgai sukosi aplink jį. Bet greitai susibičiuliavo, šią draugystę vertindamas labiau nei pažintis su kaimo šunimis, kuriuos niekino, nes buvo pririšti prie būdų ir ilgai, kvailai, be priežasties skalydavo. Kareninas suprato paršelį esant kitokį, todėl draugystę su Mefistu labai brangino.

Kooperatyvo pirmininkas džiaugėsi, galėdamas padėti savo buvusiam gydytojui, ir kartu krimtosi, kad negali kuo nors daugiau jam pasitarnauti. Tomas ėmėsi vairuoti sunkvežimį, kuriuo į laukus vežiodavo ūkio padargus ir laukininkus.

Kooperatyvas turėjo keturias dideles karvides ir dar vieną mažesnį, tvartą su keturiasdešimčia telyčių. Šiomis rūpinosi Tereza ir kasdien gindavo jas į ganyklą. Kadangi artimiausios ir lengviausiai prieinamos pievos buvo šienaujamos, Tereza su savo banda traukdavo į gretimas kalvas. Iš pradžių telyčios nugremždavo žolę tolimesnėse ganyklose, ir per vasarą Tereza pamažu apeidavo visas plačias kaimo apylinkes. Kaip kadaise, gyvendama mažame miestelyje, taip ir dabar visad nešiodavosi knygą, kurią ganydama skaitydavo.

Kareninas ją lydėdavo. Išmoko aploti įsismaginusias karvutes, kai tos per daug įsidūkdavo ir panūsdavo nubėgti kur toliau. Su neslepiamu malonumu pargindavo jas atgal. Iš visos trijulės jis tikrai buvo pats laimingiausias. Niekur kitur iki šiol jo, „laikrodžio sergėtojo”, vaidmuo nebuvo taip gerbiamas, kaip čia, kur nelikdavo vietos jokiai improvizacijai. Laikas, kuriuo čia gyveno Tereza ir Tomas, visiškai priartėjo prie jo laiko.

Kartą popiet (tada abiem būdavo laisva valanda) visi trys išsirengė pasivaikščioti į kalvas už savojo namo.

– Kažkaip įtartinai jis bėga, – tarė Tereza.

Kareninas šlubčiojo užpakaline koja. Tomas apčiupinėjo jo leteną. Ant šlaunies užčiuopė mažą gumbą.

Kitą dieną pasisodino jį sunkvežimin ir nuvežė į kaimyninį kaimą pas veterinarą. Darkart aplankė jį po savaitės ir grįžo namo su žinia, kad Kareninas sergąs vėžiu.

Po trijų dienų veterinaras jį operavo. Namo Kareninas grįžo dar neatsigavęs nuo narkozės. Atmerktomis akimis gulėjo ant kilimo šalia jų lovos ir inkštė. Kailis ant šlaunies buvo išskustas, galėjai matyti šešias siūles.

Paskui jis pamėgino stotis, bet neįstengė pasikelti.

Tereza išsigando, kad jau nebegalėsiąs vaikščioti.

– Nebijok, – ramino ją Tomas, – jis dar apkvaitęs po operacijos.

Bandė jį pakelti, tačiau šuo iššiepė iltis. Dar nebuvo, kad mėgintų įkąsti Terezai!

– Nepažįsta tavęs, – tarė Tomas.

Pasiguldė jį į savo lovą, kur jis užmigo. Ir patys užmigo.

Trečią valandą ryto netikėtai juos pažadino. Vizgino uodegą ir mindžiojo gulinčius Tomą ir Terezą. Karštai, nepasotinamai meilinosi jiems ir reikalavo atsako.

Dar niekada nėra buvę, kad pažadintų juos. Visada laukdavo, kol pabus, ir tik tada šokdavo į patalą. Bet šį kartą, vidury nakties netikėtai atgavęs sąmonę, neįstengė susivaldyti. Kas žino, iš kokių tolių sugrįžo! Kas žino, su kokiomis dvasiomis kovojo! Kai pamatė besąs namie ir pažino savo artimuosius, jautėsi turįs pasidalinti neapsakomu sugrįžimo džiaugsmu, džiaugsmu iš naujo užgimus.

Pačioje „Pradžios knygos” pradžioje parašyta, kad Dievas sukūrė žmogų, norėdamas jam patikėti paukščius, žuvis ir gyvūnus. Žinia, „Pradžios knygą” parašė žmogus, ne arklys. Nėra jokios garantijos, jog Dievas tikrai suteikė žmogui teisę valdyti visas kitas gyvas būtybes. Labiau tikėtina, kad žmogus išgalvojo Dievą, norėdamas pašventinti savo uzurpuotą valdžią karvei ir arkliui. Taip, teisė užmušti elnią arba karvę yra vienintelis dalykas, dėl kurio net pačių kruviniausių karų metu broliškai sutaria visa žmonija.

Ši teisė atrodo savaime suprantama todėl, kad hierarchijos viršūnėje esame mes. Tačiau pakaktų žaidime atsirasti kam nors trečiam, tarkim, ateiviui iš kitos planetos, kurio Dievas pasakė: „valdysi visų kitų planetų gyventojus”, ir visa „Pradžios knygos” akivaizdybė iš karto taptų abejotina. Į mar– siečių vežimą įkinkytas arba būtybės iš Paukščių Tako ant iešmo kepamas žmogus, galimas daiktas, prisimintų jautienos kotletą, kurį taip mėgdavo doroti savo lėkštėje, ir atsiprašytų (pavėluotai!) jautukų.

Tereza eina paskui telyčių bandą, gena jas į ganyklą, dažnai tenka kurią nors iš jų nubausti, nes telyčaitės linksmi padarai ir vis taikosi sprukti šalin. Ją lydi Kareninas. Jau dveji metai jie kasdien vaikšto į ganyklą. Jis visad būdavo griežtas sargas, mėgdavo jas aploti ir apibarti. (Jo Dievas suteikė jam teisę valdyti karves, ir jis tuo didžiavosi.) Tačiau dabar Kareninas žengia labai sunkiai, šokčioja ant trijų kojų. Ketvirtoji kraujuoja. Tereza sustoja, palinksta prie jo, paglosto keterą. Keturioliktą dieną po operacijos paaiškėjo, kad auglys plinta, ir kuo toliau, tuo Kareninui bus blogiau.

Pakeliui susitinka kaimynę, kuri apsiavus guminiais batais skuba į karvidę. Kaimynė sustoja:

– Kas nutiko jūsų šuniukui? Taip šlubuoja!

Tereza sako:

– Vėžys. Jis jau nebepagis, – ir jaučia, kaip suspaudžia gerklę, užgniaužia kvapą. Kaimynė pamato Terezos ašaras ir šaukia: „Dieve, tiktai neverkit dėl šuns!” Sako nepiktai, ji gera moteris ir norėtų Terezą paguosti. Tereza tai jaučia, gyvena kaime pakankamai ilgai, kad suprastų, jog jei kaimiečiai taip mylėtų savo triušius, kaip kad jinai Kareniną, nepajėgtų nė vieno užmušti ir galų gale mirtų badu su savo gyvulėliais. Ir vis dėlto kaimynės žodžiai ją žeidžia. „Žinau”, – sako neprotestuodama, tačiau greitai nusisuka ir eina toliau. Jaučiasi vieniša ir nesuprasta dėl savo meilės šuniui. Jeigu kaimynė sužinotų apie jos neištikimybę Tomui, tai slapto solidarumo ženklan tikriausiai linksmai pliaukštelėtų per nugarą.

Žingsniuoja toliau paskui besitrinančias šonais telyčaites ir sako sau: labai mieli gyvulėliai. Ramūs, neklastingi, kai kada įsismagina kaip vaikai ir darosi panašūs į penkiasdešimt– metes, manančias, kad joms tiktai keturiolika. Kas gali būti maloniau akiai už žaismingas karvutes. Tereza nuolat jaučia joms simpatiją ir jai dažnai dingteli (jau dveji metai, kai ši mintis ją lydi), kad žmonės yra karvių parazitai, lygiai kaip soliteris yra žmogaus parazitas. Žmonės prisisiurbę prie jų tešmenų nelyg dėlės. Žmogus yra karvės parazitas, taip ir turėtų savo zoologijoje jį klasifikuoti kitos planetos būtybė.

Tokią apibrėžtį būtų galima palaikyti pokštu ir atlaidžiai šyptelėti. Bet kai Tereza rimčiau apie ją susimąsto, pasijunta slystanti nuokalnėn: mintys ją grėsmingai tolina nuo kitų žmonių. Jau „Pradžios knygoje” Dievas perdavė gyvūniją žmo– ‘ gaus valdžion, tačiau galima suprasti ir taip, kad tiktai paskolino. Žmogus – ne planetos savininkas, tik valdytojas, privalėsiąs kada nors atsiskaityti už savo valdymą. Dekartas žengė dar vieną ryžtingą žingsnį: paskelbė žmogų „gamtos valdovu ir šeimininku”. Labai reikšminga, kad būtent jis galutinai paneigė gyvūnus turint sielą: žmogus yra ponas ir valdovas, o žvėris, sako Dekartas, tik automatas, gyvas prietaisas, machina animata. Jeigu žvėris rauda, tai ne rauda, o blogai veikiančio mechanizmo gergždimas. Jei cypia vežimo ratas, tai nereiškia, kad vežimui skauda, tai reiškia, kad reikia sutepti stebulę. Lygiai taip pat turime suvokti ir gyvūno verksmą, ir negrąžyti rankų dėl laboratorijose pjaustomo gyvo šuns.

Telyčios ganosi pievoje, Tereza sėdi ant kelmo, o Kareninas glaudžia galvą jai prie kelių. Ir Tereza prisimena prieš kokią dešimtį metų laikraščiuose skaitytą poros eilučių pranešimą: viename Rusijos mieste iššaudyti visi šunys. Ši į akis nekrintanti ir, rodos, visai nereikšminga žinutė jai pirmą kartą sukėlė tos pernelyg didelės kaimyninės šalies baimę.

Žinutė tarsi išpranašavo visa, kas prasidėjo vėliau. Pirmaisiais po rusų invazijos metais dar negalima kalbėti apie terorą. Kadangi beveik visa tauta nepritarė okupaciniam režimui, rusams teko tarp čekų ieškoti patikimų žmonių ir stumti juos į valdžią. Bet kur jų ieškoti, kai tikėjimas komunizmu ir meilė Rusijai buvo seniai išblėsę? Ieškota tarp tų, kurie turėjo už ką keršyti gyvenimui. Reikėjo juos suvienyti, kurstyti jų agresyvumą ir laikyti pasirengusius. Iš pradžių jų pratyboms buvo galima skirti nelabai svarbius taikinius. Tokiu taikiniu tapo gyvūnai.

Laikraščiuose pasirodė daugybė straipsnių ir skaitytojų laiškų, kuriuose buvo reikalaujama, tarkime, išnaikinti miestuose balandžius. Ir jie būdavo naikinami. Bet pagrindinis smūgis buvo nukreiptas prieš šunis. Žmonės dar nebuvo atsigavę po nelyg katastrofa juos ištikusios okupacijos, o laikraščiai, radijas, televizija kalbėjo vien apie šunis, teršiančius šaligatvius ir parkus ir šitaip kenkiančius vaikų sveikatai, šunis, be jokios naudos laikomus ir dar šeriamus. Buvo sukelta tokia psichozė, jog Tereza ėmė būgštauti, kad įtūžę padugnės ko nors nepadarytų Kareninui. Tiktai metams praslinkus, pritvinkęs (ir prieš gyvūnėlius patreniruotas) įnirtis buvo nukreiptas į tikrąjį taikinį, į žmones. Prasidėjo šalinimai iš darbo, suėmimai, teismo procesai. Gyvūnija pagaliau laisviau atsikvėpė.

Tereza tebeglosto ant kelių gulinčią Karenino galvą. Mąsto maždaug štai ką: nedidelis nuopelnas padoriai elgtis su kitu žmogum. Tereza privalo padoriai elgtis su kaimo gyventojais, nes kitaip negalėtų čia gyventi. Galų gale ir su Tomu privalo elgtis meiliai, nes Tomas jai būtinai reikalingas. Niekada turbūt negalėsime išsiaiškinti iki galo, kaip mūsų santykius su kitais žmonėmis sąlygoja mūsų jausmai, meilė, nemeilė, gerumas ar pyktis, ir kaip jie veikiami mūsų ir tų žmonių jėgų santykio.

Tikrasis žmogaus gerumas skaisčiai ir laisvai atsiskleidžia tik prieš tą, kas neapdovanotas jokia jėga. Tikrąjį, esminį (siekiantį daug giliau, nei įžvelgia akys) moralinį egzaminą žmonija laiko prieš tuos, kurie atiduoti jos globai: prieš gyvūnus. Čia žmoniją ir ištiko didžiausias krachas, svarbiausias, visi kiti tiktai papildė jį.

Viena telyčaitė prisiartino prie Terezos, sustojo ir įdelbė į ją didžiules rudas akis. Tereza ją atpažino. Vadino ją Margarita. Mielai būtų vadinusi vardu kiekvieną telyčią, bet jų buvo per daug. Kadaise, gal prieš keturiasdešimt metų, kiekviena karvė šitame kaime turėjo vardą (o vardas yra sielos ženklas, todėl galiu tvirtinti, kad taip buvo neigiamas Dekartas). Bet vėliau kaimas buvo paverstas kooperatine žemės ūkio gamybos įmone, o karvei paskirti du kvadratiniai metrai karvidėje. Tada karvės neteko vardų ir virto machina ani– mata. Taip pasaulis pritarė Dekartui.

Vis regiu ant kelmo sėdinčią, Karenino galvą glostančią ir apie žmonijos krachą mąstančią Terezą. Ir šis vaizdas susijęs su kitu. Turine iš viešbučio išeina Nyčė. Pamato vežiką, pliekiantį arklį. Nyčė puola prie arklio, apkabina jam kaklą ir pravirksta.

Tai atsitiko 1889 metais, Nyčė jau buvo nutolęs nuo žmonių. Kitaip tariant, jo psichikos liga jau buvo prasidėjusi. Tačiau kaip tik dėl to, manau, jo gestas įgyja ypatingos prasmės. Nyčė norėjo atsiprašyti arklio už Dekartą. Jo beprotybė (tai yra išsiskyrimas su žmonija) prasideda tą akimirką, kai pravirksta prie mušamo arklio.

O tai ir yra tas Nyčė, kurį myliu taip, kaip kad myliu Terezą su besiilsinčia jai ant kelių mirtinai sergančio šuns galva. Matau juos vieną šalia kito: abu jie atokiau vieškelio, kuriuo žengia žmonija, „gamtos viešpats ir valdovas”.

Kareninui gimė du rageliai ir viena bitė. Šuo nustebęs spoksojo į savo palikuonis. Rageliai gulėjo ramiai, užtat bitė ropinėjo apkvaitusi, paskui pakilo ir nuskrido.

Tokį sapną susapnavo Tereza. Pabudusi tuoj pat papasakojo jį Tomui ir abu patyrė nelyg paguodą; sapnas Karenino ligą pavertė nėštumu, o pačią gimdymo dramą – graudžiai juokingu rezultatu: dviem rageliais ir viena bite.

Vėl ją užvaldė nelogiška viltis. Atsikėlė ir apsirengė. Ir čia, kaime, jos diena prasidėdavo taip pat, ir čia tekdavo eiti į parduotuvę duonos, pieno, bandelių. Bet šį kartą pašauktas eiti kartu Kareninas vos kilstelėjo galvą. Tai buvo pirmas kartas, kad atsisakytų dalyvauti apeigoje, kurios anksčiau besąlygiškai reikalaudavo.

Išėjo viena.

– O kur Kareninas? – paklausė pardavėja, kuri jau buvo atidėjusi jam ragelį. Šį sykį Tereza pati parnešė jį krepšy. Tarpdury ištraukė ir parodė šuniui. Troško, kad prieitų. Bet jis nė nekrutėjo.

Tomas matė Terezos neviltį. Įsikando ragelį ir keturpėsčias atsiklaupė prieš Kareniną. Pamažu slinko artyn.

Kareninas žvelgė į jį, Tomui net pasirodė, kad akyse šmėkštelėjo susidomėjimas, bet nepakėlė galvos. Tomo veidas atsidūrė visai arti jo, snukio. Taip ir nepasikėlęs, šuo kaptelėjo dantimis iš Tomo burnos kyšantį ragelio kraštą. Tomas jį paleido ir ragelis atiteko Kareninui.

Vis dar keturpėsčias Tomas paropojo atgal, įsiręžė ir ėmė urgzti. Vaizdavo geidžiąs grumtis dėl ragelio. Šuo savo šeimininkui atsakė urgztelėjimu. Pagaliau! Juk jie to ir laukė! Kareninas vėl nori žaisti! Kareninas tebenori gyventi!

Tas urzgimas „buvo Karenino šypsena, ir jiedu troško, kad jis šypsotųsi kuo ilgiau. Todėl Tomas vėl priropojo prie šuns ir įsikando iš jo nasrų kyšantį ragelį. Jo veidas buvo visai arti šunio. Tomas juto jo alsavimą, o veidą kuteno ilgi gyvaplaukiai, augantys Karenino panosėje. Šuo darsyk suurzgė ir kilstelėjo leteną. Kiekvienam liko po pusę ragelio. Dabar Kareninas pakartojo seną klaidą. Išmetė savąją pusę ir griebė dalį, kurią buvo įsikandęs Tomas. Kaip visada užmiršo, kad jo šeimininkas ne šuo, kad jis turi rankas. Tomas, nepaleisdamas iš dantų savosios dalies, paėmė nuo žemės išmestąją pusę.

– Tomai, – sušuko Tereza, – juk neatimsi iš jo viso ragelio!

Tomas abi pušytes padėjo priešais Kareniną, pirmąją šis

greitai prarijo, o antrąją ilgai ir iškilmingai laikė dantyse, rodydamas abiem, jog kivirčą laimėjo jis.

Jiedu žvelgė į Kareniną ir vėl tvirtino sau, kad jis šypsosi, o kolei šypsosi, tol laikosi gyvenimo, nors ir pasmerktas.

Kitą dieną net pasirodė, kad jam pagerėjo. Papietavo. Tokiu metu abiem būdavo laisva valandžiukė, todėl išeidavo su Kareninu pasivaikščioti. O jis jau iš anksto neramiai apie juos bėginėdavo. Tačiau šįkart Terezai paėmus pasaitėlį su antkakliu, jis tik įsidelbė į juos ir nė nekrustelėjo. Jie stypsojo priešais ir stengėsi atrodyti esą linksmi, kad ir jį pralinksmintų. Negreit, tarsi iš gailesčio jiems, šuo atšokavo trim kojom ir leido prisegti antkaklį. •

– Tereza, – pasakė Tomas, – žinau, kaip nemėgsti fotoaparato. Bet paimk jį bent šiandien!

Tereza pakluso. Pravėrė spintą, kurioje buvo kažkur užkišusi ir užmiršusi fotoaparatą, o Tomas pridūrė:

– Kada nors tos fotografijos suteiks mums daug džiaugsmo. Juk Kareninas buvo dalis mūsų gyvenimo.

– Buvo?! – riktelėjo Tereza tarsi gyvatės įkirsta.

Aparatas gulėjo apatinėje lentynoje, bet nekilo ranka jo paimti.

– Neimsiu aparato. Negaliu patikėti, kad Karenino nebėra. O tu jau kalbi apie jį būtuoju laiku!

– Nepyk, – tarė Tomas.

– Nepykstu, – taikiai atsakė Tereza. – Pati ne kartą susigriebiau, kad galvoju apie jį būtuoju laiku. Kiekvienąsyk turėdavau maldytis. Todėl ir aparato neimsiu.

Ėjo nesikalbėdami. Nekalbėti ir buvo vienintelis būdas negalvoti apie Kareniną būtuoju laiku. Laukė, gal jis vėl ims šypsotis. Tačiau jis nesišypsojo, tiktai pėdino kartu trimis kojomis.

– Tiktai dėl mūsų stengiasi, – pasakė Tereza, – o šiaip nebūtų ėjęs. Norėjo dar šį kartą mus nudžiuginti.

Kalbėjo apie liūdnus dalykus, vis dėlto abu jautėsi laimingi, nors ir nenutuokė kodėl. Laimingi ne priešindamiesi liūdesiui, o budėdami. Buvo susikibę rankomis ir matė tą patį vaizdą: šlubčiojantį šunelį, dešimties jų gyvenimo metų dalį.

Dar kiek paėjo. Paskui Kareninas jų nevilčiai sustojo ir apsisuko. Teko grįžti atgal.

Berods tą pačią ar kitą dieną Tereza užklupo Tomą skaitant kažkokį laišką. Trinktelėjus durims, jis įkišo laišką tarp kitų popierių. Ji pastebėjo tai. Išeidama iš kambario matė, kaip Tomas slapčia kyštelėjo laišką į kišenę. Bet jis užmiršo voką. Likus viena namie apžiūrėjo. Adresas buvo užrašytas nepažįstamu grąžiu braižu, tikriausiai moters ranka.

Kiek vėliau tarsi netyčia paklausė, ar buvęs šiandien paštas.

– Ne, – atsakė jis, ir Terezą apėmė neviltis, nyki neviltis, nes jau buvo nuo jos atpratusi.

Ne, ji įsitikinus, kad Tomas čia neturi meilužės. Tai praktiškai neįmanoma. Žino, ką jis veikia kiekvieną laisvą akimirką. Tačiau, matyt, kad yra kažkokia moteris Prahoje, kurią jis prisimena ir kurios ilgisi, nors plaukuose jos kvapo ir nebeliko. Nemanė, kad Tomas galėtų ją palikti dėl tos moters, bet jautė, kad atskleistas melas sudarkė kaime praleistų dvejų metų laimę.

Grįžo sena mintis: jos namai ir šeima – tai ne Tomas, o Kareninas. Kas prisukinės jų dienų laikrodį, kai Karenino nebeliks?

Jos siela nuklydo į ateitį, ateitį be Karenino, į vienatvės apleist}.

Kareninas tysojo kampe ir inkščiojo. Tereza išėjo į sodą. Apžiūrėjo pievą tarp dviejų obelų, rinkdama vietą Karenino kapui. Įsmeigė į žemę kulną ir nubrėžė stačiakampį.

– Ką čia veiki? – paklausė Tomas, užklupdamas iš netyčių, lygiai kaip prieš keletą valandų Tereza užklupo jį skaitant laišką.

Neatsiliepė. Tomas pastebėjo, kad jai vėl virpa rankos, ko nebuvo gan ilgą laiką. Suėmė jas. Ji ištraukė.

– Tai Karenino kapas?

Nieko neatsakė.

Tylėjimas jį suerzino.

– Priekaištauji, kad kalbu būtuoju laiku, o pati ką darai? Tu jau rausi jam kapą, – pratrūko.

Ji apsisuko ir nužingsniavo namo.

Tomas įėjo į savo kambarį ir trinktelėjo durimis.

Tereza jas atidarė ir pasakė:

– Visada susirūpinęs vien savim, bent šiandien galėtum pasirūpinti ir juo. Miegojo, o tu pažadinai. Vėl pradės inkšti.

Žinojo esanti neteisi (šuo nebuvo užmigęs), žinojo, kad elgiasi kaip vulgariausia moteris, geidžianti žeisti ir išmananti, kaip tai padaryti.

Tomas ant pirštų galiukų nuėjo į kambarį, kur gulėjo Kareninas. Tačiau ji nenorėjo palikti jųdviejų vienų. Abu pasilenkė prie šuns iš skirtingų pusių. Bet šis bendras veiksmas jų nesutaikė. Anaiptol. Kiekvienas buvo su Kareninu atskirai. Tereza su savo šunim, Tomas su savo.

Įtariu, jog taip ir liks su juo iki paskutinės akimirkos.

Kodėl Terezai toks svarbus žodis „idilė”?

Mes, išauklėti Senojo Testamento dvasia, galėtume teigti, jog idilė yra mumyse išlikęs Rojaus prisiminimas: gyvenimas Rojuje nebuvo panašus į bėgimą nežinion vedančia tiese, nebuvo nuotykis. Gyvenimas ratu sukosi apie pažįstamus dalykus. Jo vienodumas nebuvo nuobodus, jis reiškė laimę.

Kolei žmogus gyveno kaime, gamtoje, tarp naminių gyvulių, metų laikams kartojantis, tolei regėjo bent Rojaus idilės atspindį. Todėl kurortiniame miestelyje susipažinusi su kooperatyvo pirmininku, Tereza staiga išvydo kaimo grožį (kaimo, kuriame niekada negyveno, kurio nepažinojo) ir buvo apžavėta. Nelyg žvelgtų praeitin, į patį Rojų.

Rojuje pasilenkęs prie šaltinio Adomas dar nežinojo, kad mato save. Jis nebūtų supratęs Terezos, kuri vaikystėje stoviniuodavo priešais veidrodį, stengdamasi per kūną įžvelgti savo sielą. Adomas buvo tarsi Kareninas. Tereza pralinksmėdavo, atvedus šunį prie veidrodžio. Jis neatpažindavo savo atvaizdo ir nekreipdavo į jį jokio dėmesio.

Adomą palyginus su Kareninu man kilo mintis, kad Rojuje žmogus dar nebuvo žmogumi. Tiksliau pasakius, žmogus dar nebuvo išsviestas į žmogaus kelią. Mes seniai išsviesti ir lekiame tiesiaeige laiko tuštuma. Bet dar išlikęs plonytis siūlelis, siejantis mus su tolimu, dumsose skendinčiu Rojumi, kur visai nepanašus į Narcizą Adomas lenkiasi prie šaltinio, nenutuokdamas, kad gelsva dėmė vandens paviršiuje yra jo veidas. Rojaus ilgesys yra žmogaus troškimas nebūt žmogumi.

Vaikystėje atradusi kruviną vatą, Tereza šlykštėdavosi ir nekęsdavo motinos, kad neturinti gėdos ir paliekanti tokius pėdsakus. Tačiau kalei Kareninui taip pat porąsykper metus būdavo menstruacijos, kurios trukdavo dvi savaites. Kad neišdergliotų buto, Tereza prigrūsdavo jam tarp kojų vatos ir užmaudavo savo senas kelnaites, kurias dar pririšdavo prie liemens. Keturiolika dienų ją linksmindavo Karenino apdarai.

Kodėl tad šuns menstruacijos netgi linksmindavo, o jos pačios negalavimai keldavo šleikštulį? Manau, kad atsakymas visai paprastas: šuo niekada nebuvo išvytas iš Rojaus. Kareninas nejaučia sielos ir kūno priešpriešos, nenutuokia, kas yra pasišlykštėjimas. Todėl Terezai su juo taip gera ir lengva. (Ir todėl toks grėslus yra kėslas paversti gyvūną machina animata, paversti karvę pieno gamybos automatu: taip žmogus nukerpa siūlą, siejusį jį su Rojumi, ir niekas nebenutrauks jo skrydžio laiko tuštuma, nebepaguos tame skrydyje.)

Iš gana neaiškių idėjų samplaikos Terezai gimsta šventvagiška mintis ir įkyriai kartojasi: su Kareninu ją siejanti meilė tobulesnė nei ta, kuri jungia su Tomu. Tobulesnė, bet ne gilesnė. Tereza nekaltina Tomo ar savęs, netvirtina, kad įstengtų labiau mylėti vienas kitą. Greičiau pasakytų, kad žmonės taip jau sukurti, ir jų meilė a priori yra žemesnės rūšies negu (bent jau geriausiu atveju) meilė tarp žmogaus ir šuns. Tokios keistenybės žmogaus istorijoje Kūrėjas tikriausiai nenumatė.

Tokia meilė yra nesavanaudiška: Tereza nieko negeidžia iš Karenino. Net ir meilės iš jo nereikalauja. Jai niekad nekilo klausimų, nuolatos kankinančių įsimylėjėlius: ar mane myli? ar ką nors mylėjo labiau už mane? ar mane myli labiau, negu aš jį myliu? Galimas dalykas, visi šie meilę tikrinantys, matuojantys, sveriantys, tardantys klausimai ją ir sunaikina. Galimas dalykas, mes nesugebame mylėti kaip tik todėl, kad trokštame būti mylimi, tai yra kažko (meilės) reikalaujame iš kito, neįstengdami priartėti prie jo be išankstinių reikalavimų, pasitenkindami tuo, kad jis yra.

Be to, Kareninas buvo toks, koks buvo, Tereza nesistengė jo keisti pagal savo įgeidžius, iš anksto susitaikė su jo nepriklausomu (šuns) pasauliu, nesigviešė jo atimti, nepavyduliavo dėl to pasaulio slėpinių. Auklėjo Kareniną ne norėdama jį pakeisti (kaip kad vyras bando perauklėti žmoną, o žmona vyrą), o vien stengdamasi pramokyti kalbos, kuria, gyvendami kartu, abu galėtų susikalbėti.

Ir dar: meilė šuniui yra laisvai pasirinkta, ne priverstinė meilė. (Tereza dažnai prisimena motiną ir labai gailisi: jeigu motina būtų viena iš daugybės kitų kaimo moterų, linksmas jos šiurkštumas gal būtų net simpatingas! O, kad motina būtų svetima moteris! Tereza nuo vaikystės gėdijosi, kad motinos veide esama jos bruožų, nelyg jie būtų atimti iš Terezos. Blogiausia tai, kad amžinas priesakas „mylėk savo tėvą ir motiną” vertė ją susitaikyti su šia konfiskacija ir tokį prievartos aktą dar vadinti meile! Ne motinos kaltė, kad Tereza išėjo. Jos išsiskyrė ne todėl, kad motina buvo tokia, kokia buvo, o todėl, kad ji buvo Terezos motina.)

Ir svarbiausia: nė vienas žmogus negali padovanoti kitam idilės. Tai padaryti gali tiktai gyvūnas, nes jis nebuvo išvytas iš Rojaus. Žmogaus ir šuns meilė yra idiliška. Joje nebūna konfliktų, širdį draskančių scenų, nėra jokios kaitos nei vystymosi. Kareninas apgaubė Terezą ir Tomą savo gyvenimu, kurį valdė pasikartojimai, ir iš jų tikėjosi to paties.

Jeigu Kareninas būtų buvęs žmogus, o ne šuo, tikriausiai jau seniai būtų pasakęs Terezai:

– Klausyk, man nusibodo kasdien nešioti dantyse ragelį. Gal galėtum išgalvot ką nors nauja?

Šiame sakiny skamba tikras žmogaus pasmerkimas. Žmogaus laikas ne ratu sukasi, o vis bėga pirmyn. Štai kur priežastis, kodėl žmogus negali būti laimingas, nes laimė yra pasikartojimų ilgesys.

Taip, laimė – tai pasikartojimo ilgesys, sako sau Tereza.

Kai kooperatyvo pirmininkas po darbo išsiveda pasivaikščioti savo Mefistą ir susitinka Terezą, niekada neužmiršta pasakyt:

– Ponia Tereza! Kaip gaila, kad taip vėlai susipažinau su Mefista. Būtume kartu vaikščioję pas panas! Nė viena mergina nebūtų atsilaikiusi prieš du paršus!

Jo kuiliukas buvo taip išdresuotas, kad po šitų žodžių visada kriuktelėdavo. Tereza kvatodavo, nors iš anksto žinodavo, ką pasakys pirmininkas. Dėl to pokštas neprarasdavo žavesio. Net atvirkščiai. Idilės kontekste netgi pokštas darosi pavaldus saldžiam pasikartojimo dėsniui.

Šuo, lyginant su žmogumi, turi daug pranašumų, tačiau vienas jų tikrai reikšmingas: jo atžvilgiu eutanazija neuždrausta, gyvūnas turi teisę į gailestingą mirtį. Kareninas šokčiojo ant trijų kojų ir vis ilgiau pratūnodavo savo kampe. Be perstojo inkštė. Tomas ir Tereza sutarė, kad neleis jam ilgai kankintis. Nors šis susitarimas ir negelbėjo nuo bauginančio netikrumo: kaip nustatyti akimirksnį, kai šuns kančios pasidarys nebepakeliamos? Kaip nustatyti akimirksnį, kai žmoniškiau yra nutraukti gyvybę?

Jeigu Tomas nebūtų buvęs gydytojas! Tąsyk būtų galima prisidengti trečiuoju. Būtų galima paprašyti veterinaro, kad suleistų šuniui mirtiną injekciją.

Kaip sunku susitaikyti su mirties vaidmeniu! Tomas ilgai nesutiko pats suleisti injekcijos, norėjo kviesti veterinarą. Paskui suprato, kad šuniui gali būti suteikta privilegija, kuri nesuteikiama žmogui: mirtis jį aplankys mylimos būtybės pavidalu.

Kareninas inkštė visą naktį. Rytą, jį apčiupinėjęs, Tomas tarė Terezai:

– Jau. Laukti nebegalima.

Greitai abiem reikėjo išeiti į darbą. Tereza žengė į Karenino kambarį. Ligi tol šuo tysojo apatiškas – nereagavo net tada, kai Tomas čiupinėjo jį. Tačiau dabar, išgirdęs veriant duris, pakėlė galvą ir pažvelgė į Terezą.

Negalėjo pakelti šio žvilgsnio. Niekada Kareninas taip nežiūrėdavo į Tomą, taip žiūrėdavo tik į ją. Bet niekada iki šiol žvilgsnyje neatsispindėdavo tokia įtampa. Tai nebuvo išsigandęs ar liūdnas žvilgsnis, visai ne. Tai buvo baisus, nepakeliamas patiklumas, slepiantis godų klausimą. Visą gyvenimą Kareninas laukė Terezos atsakymo, o dabar pranešė jai (daug primygtiniau nei anksčiau), kad vis dar pasirengęs išgirsti iš jos tiesą. Kad ir ką sakydavo Tereza, jam tai visada būdavo tiesa. „Sėskis” ar „gulkis” būdavo tiesos, su kuriomis susitapatindavo, kurios jo gyvenimui suteikdavo prasmę.

Šis baisaus patiklumo žvilgsnis buvo trumpas. Greit ir vėl šuo nuleido galvą ant letenų. Tereza suprato, kad šitaip jau niekada į ją nepažvelgs.

Niekada jam neduodavo saldumynų, bet prieš keletą dienų pripirko šokolado plytelių. Išvyniojo jas iš staniolio ir padėjo šalia. Pastūmė arčiau ir dubenėlį vandens, kad jam nieko nestigtų, kai kelias valandas bus vienas. Atrodė, žvilgsnis, kuriuo ką tik pažvelgė į ją, atėmė paskutines šuns jėgas. Nors čia pat gulėjo šokoladas, Kareninas nė nekilstelėjo galvos.

Atsigulė ant grindų ir apkabino jį. Šuo labai lėtai, pavargęs apuostė ją, paskui kartą ar du lyžtelėjo. Ji užsimerkė, tarsi trokšdama įsiminti tuos lyžtelėjimus visam laikui. Pasuko galvą, kad palaižytų ir kitą skruostą.

Buvo metas eiti pas telyčaites. Grįžo tiktai po pietų. Tomo dar nebuvo. Šokoladas gulėjo nepaliestas, o Kareninas, išgirdęs Terezos žingsnius, nė nepakėlė galvos. Ligotoji koja buvo sutinusi, auglys pratrukęs kitoj vietoj. Kailio properšoje buvo matyti šviesiai raudonas, visai nepanašus į kraują lašas.

Vėlei atsigulė greta ant grindų. Apkabino jį viena ranka ir užsimerkė. Išgirdo beldžiant į duris. Nuskardėjo: „Ponas daktare, ponas daktare! Čia toksai paršas ir jo pirmininkas!” Neturėjo jėgų su niekuo kalbėtis. Nepajudėjo ir akių neatmerkė. Darkart pasigirdo: „Ponas daktare, du kiauliai atėjo!” Stojo tyla.

Tomas grįžo tiktai po pusvalandžio. Tylėdamas nuėjo į virtuvę ir pasirengė injekcijai. Kai įžengė į kambarį, Tereza jau stovėjo, iš visų jėgų bandė stotis ir Kareninas. Pamatęs Tomą, jis vos vikstelėjo uodega.

– Žiūrėk, – tarė Tereza, – jis vis dar šypsosi!

Šiuos žodžius ištarė nelyg prašymą, tarsi neprimygtinai siūlydama atidėti tai, kas turi įvykti.

Užklojo paklode sofą. Balta paklodė buvo išmarginta smulkiomis violetinėmis gėlytėmis. Iš anksto viską buvo apgalvojusi ir paruošusi, tarsi prieš daug dienų būtų įsivaizdavusi Karenino mirtį. (Tokiu būdu vaizduotėje mes sutinkame su mylimų būtybių mirtimi! Kaip tai baisu.)

Užšokti ant sofos Kareninas nebeturėjo jėgų. Jiedu kartu jį užkėlė. Tereza paguldė Kareniną ant šono, o Tomas apžiūrėjo koją. Ieškojo vietos, kur lengviau apčiuopti kraujagyslę. Paskui toje vietoje žirklutėmis iškirpo kailį.

Tereza klūpojo prie sofos priglaudusi prie veido Karenino galvą.

Tomas paprašė, kad stipriai suspaustų koją virš kraujagyslės, nes toji buvo tokia plona, kad būtų buvę sunku įdurti adatą. Ji laikė Karenino leteną, neatitraukdama skruosto nuo jo galvos. Be perstojo tyliai kalbino jį, o šuo buvo susidomėjęs tiktai ja. Visai nesibaimino. Dar dukart lyžtelėjo jai veidą. O Tereza šnabždėjo: „Nebijok, nieko nebijok, tenai tau visai neskaudės, sapnuosi tenai voveraites ir zuikiukus, bus tenai karvutės, ir Mefistas bus, tiktai tu nebijok…”

Tomas įdūrė adatą į kraujagyslę ir suleido kas buvo švirkšte. Kareninas nestipriai truktelėjo koją, sekundę kitą giliau paalsavo. Kvėpavimas staiga liovėsi. Tereza klūpojo prie sofos ir glaudė skruostą jam prie galvos.

Abiem reikėjo grįžti į darbą, o šuo, užtiestas balta paklode su violetinėmis gėlytėmis, liko gulėti ant sofos.

Vakare grįžo namo. Tomas nuėjo į sodą. Tarp dviejų obelų rado stačiakampį brėžį, kurį prieš kelias dienas kulnu nubraižė Tereza. Ėmėsi kastuvo. Laikėsi nubrėžto kontūro. Norėjo, kad viskas būtų kaip troško Tereza,

Ji pasiliko namie su Kareninu. Baiminosi, kad nepalaidotų jo gyvo. Priglaudė ausį prie snukio, ir jai pasirodė, kad girdi silpną alsavimą. Kiek atsitraukė, ir dabar jai rodės, jog ir krūtinė dar kilnojasi.

(Ne, jinai girdėjo,savo pačios alsavimą, kuris šiek tiek virpino kūną, tad jai ir rodėsi, kad šuns krūtinė kilnojasi.)

Surado rankinėje veidrodėlį ir priglaudė prie snukio. Veidrodėlis buvo taip nučiupinėtas, kad ir jame tarėsi matanti alsavimo paliktą drėgmę.

– Jis dar gyvas, Tomai! – sušuko, kai Tomas purvinais batais parėjo iš sodo.

Jis pasilenkė prie jo ir papurtė galvą.

Abu suėmė už kampų paklodę, ant kurios gulėjo šuo. Tereza prie galvos, Tomas kojūgaly. Pakėlė ir išnešė į sodą.

Tereza pirštais pajuto, kad paklodė šlapia. Atėjo su balute, su balute ir išėjo, pamanė ir apsidžiaugė šia drėgme, paskutiniu šunelio atsisveikinimu.

Nunešė jį prie obelų ir, nuleidę į duobę, užklostė paklode. Jai buvo baisu net pagalvoti, kad molis, kurį netrukus užžers, gali kristi ant nuogo kūno.

Nuėjo į namus ir grįžo su pasaitėliu, antkakliu ir šokolado gabaliukais, kurie taip ir gulėjo nepaliesti ant grindų. Viską sumetė į duobę.

Salia duobės buvo ką tik išverstų žemių krūva. Tomas paėmė kastuvą.

Tereza prisiminė savo sapną. Kareninas pagimdė du ragelius ir vieną bitę. Staiga ši frazė virto epitafija. Ji įsivaizdavo čia, tarp dviejų obelų, stūksantį paminklą su užrašu: „Čia ilsisi Kareninas, pagimdęs du ragelius ir vieną bitę”.

Sodely tvenkėsi prietema, artėjo vakaras, ir danguje pakibo blyškus mėnulis, mirusiųjų kambary užmiršta lempa.

Abiejų batai buvo purvini. Kastuvus nunešė į prieangį, kur laikė ir kitus padargus: grėblius, laužtuvus, kauptukus.

Jis buvo savo kambary, kur mėgo pasėdėti su knyga prie stalo. Tokiomis valandėlėmis Tereza prislinkdavo už nugaros ir priglusdavo skruostu jam prie skruosto. Taip pasielgusi šiandien, pastebėjo, kad Tomas žiūri visai ne į knygą. Priešais jį ant stalo gulėjo laiškas, ir nors jame tebuvo gal penkios mašinėle rašytos eilutės, Tomas įtemptai ir sustingęs žvelgė į jas.

– Kas tai? – paklausė Tereza, ir ją apėmė baimė.

Neatsigręždamas Tomas padavė jai laišką. Jame buvo parašyta, jog dar šiandien turi atvykti į aerodromą kaimyniniame mieste.

Pagaliau pasisuko į ją, ir Tereza išvydo jo akyse tokią pat baimę, kokia jau buvo apėmusi ją.

– Važiuosim abu, – pasakė.

Tomas papurtė galvą.

– Kvietimas adresuotas man vienam.

– Ne, ir aš su tavim, – pakartojo ji.

Išvažiavo Tomo sunkvežimiu. Greitai buvo aerodrome. Pakilimo taką gaubė miglos. Pro jas vos galėjai įžiūrėti keletą lėktuvų. Ėjo nuo vieno prie kito, tačiau visų durelės buvo uždarytos. Galų gale surado vieną, prie kurio buvo atremti laipteliai. Jie užlipo iki angos, duryse pasirodė stiuardas ir pakvietė užeiti. Lėktuvas buvo nedidelis, vos trisdešimčiai keleivių, ir visiškai tuščias. Liesdamiesi pečiais ir nekreipdami į nieką dėmesio, jie žengė siauru takeliu tarp sėdynių. Atsisėdo šalia vienas kito, ir Tereza padėjo galvą Tomui ant peties. Ją kaustęs siaubas išsisklaidė ir virto liūdesiu.

Siaubas – tai šokas, visiško apakimo akimirka. Siaubas neturi nė šešėlio grožio. Regime tiktai stiprią mūsų laukiančio nežinomo įvykio šviesą. Liūdesys, atvirkščiai, išduoda tai, kas nutiks. Tomas ir Tereza jau žinojo, kas jų laukia. Siaubo šviesa apsiblausė, ir pasaulį nutvieskė švelni melsva šviesa. Nuo tos šviesos visi daiktai atrodė gražesni nei anksčiau. Skaitydama laišką Tereza nejautė Tomui meilės, tik žinojo negalinti nė akimirkos jo palikti: siaubas užgniaužė visas jusles ir jausmus. Dabar, prigludus prie jo (lėktuvas sklendė per debesis), siaubas atlėgo, ir ji suvokė, kad myli, ir buvo įsitikinusi, kad tai meilė be galo, be krašto, be užtvarų.

Lėktuvas nusileido. Jie atsistojo ir nuėjo prie durų. Stiuardas jas atidarė. Apsikabinę stovėjo ant trapo. Apačioje pastebėjo trejetą vyrų su kaukėmis. Rankose jie laikė šautuvus. Nebebuvo kur trauktis. Iš lėto leidosi laipteliais ir, vos tik atsistojo ant žemės, vienas vyras pakėlė šautuvą ir nusitaikė. Šūvio nepasigirdo, tačiau Tereza pajuto, kaip ką tik prie jos šliejęsis ir ją glaudęs Tomas smunka ant žemės.

Spaudė jį prie savęs, bet išlaikyti neįstengė – susmuko ant betoninės dangos. Palinko prie jo. Norėjo užgriūti, uždengti savo kūnu, bet tą pat akimirksnį nutiko kažkas keista: jo kūnas staiga ėmė mažėti. Tai buvo taip netikėta, kad ji sustingo kaip prikalta. Tomo kūnas mažėjo, traukėsi, jau buvo visai nepanašus į Tomą, pavirto mažyčiu padarėliu, ir štai jis atgijo ir pasileido bėgti tolyn pakilimo taku.

Į Tomą šovęs vyras nusiėmė kaukę ir meiliai nusišypsojo Terezai. Paskui apsisuko ir nusivijo tą mažąjį padarėlį, kuris blaškėsi ieškodamas slėptuvės. Kurį laiką jį vaikėsi, paskui griuvo ant jo. Taip gaudynės ir baigėsi.

Tada atsikėlė ir žengė prie Terezos, nešinas tuo padarėliu, virpančiu iš baimės. Tai buvo zuikis. Padavė jį Terezai. Ir tą akimirką išnyko baimė ir liūdesys, ji buvo laiminga, kad gali laikyti gyvūnėlį rankose, kad jis yra jos ir ji gali glausti jį prie savęs. Pravirko iš laimės. Verkė ir verkė nieko nematydama pro ašaras ir nešėsi zuikutį namo, jausdama esanti prie pat savojo tikslo, esanti ten, kur troško atsidurti, ten, iš kur jau nepabėgama.

Ėjo Prahos gatvėmis ir lengvai surado savąjį namą. Kai buvo maža, gyveno čia su mamyte ir tėveliu. Tačiau nei mamytės, nei tėvelio nebebuvo. Ją sutiko pora senukų, kurių nebuvo mačiusi, bet žinojo, kad tai prosenelis ir prosenelė. Abiejų veidai buvo raukšlėti kaip medžio žievė, Tereza džiaugėsi galėsianti gyventi su jais. Bet dabar norėjo pabūti viena su savo gyvūnėliu. Iš karto surado kambarį, į kurį persikėlė sulaukusi penkerių metukų, kai tėvai nusprendė, jog jau laikas jai turėti atskirą kambarį.

Kambary stovėjo kanapa, staliukas, kėdė. Ant staliuko degė lempa, tiek metų jos laukusi. Ant lempos tupėjo drugelis, o ant jo išskleistų sparnų buvo ištapytos dvi didžiulės akys. Tereza žinojo parėjusi namo. Atsigulė ant kanapos ir priglaudė zuikelį prie skruosto.

Sėdėjo už stalo, prie kurio paprastai skaitydavo. Prieš jį gulėjo atplėštas vokas ir laiškas. Pasakojo Terezai:

– Kartkartėmis gaunu laiškus, apie kuriuos nenorėjau nieko tau sakyti. Rašo mano sūnus. Stengiausi, kad mūsų keliai niekada daugiau nesusikirstų. Ir pasižiūrėk, kaip likimas man atsikeršijo. Prieš keletą metų jis buvo išmestas iš aukštosios mokyklos. Dabar dirba traktorininku kažkur kaime. Mūsų gyvenimai lyg ir nesiliečia, tačiau bėga ta pačia kryptimi tarsi dvi lygiagretės.

– O kodėl vengei kalbėti apie tuos laiškus? – pajutusi didelį palengvėjimą paklausė Tereza.

– Nežinau, buvo nemalonu.

– Dažnai rašo?

– Retsykiais.

– Apie ką?

– Apie save.

– Tai įdomu?

– Taip. Jo motina buvo karšta komunistė. Jau seniai ją paliko. Susidraugavo su žmonėmis, kurių gyvenimai susiklostė panašiai kaip mūsų. Jie ėmėsi politinės veiklos. Kai kurie jau kalėjimuose. Bet su jais taip pat nesutarė. Dabar vadina juos „amžinaisiais revoliucionieriais”.

– Tai gal susitaikė su režimu?

– Ne, ne. Tiki Dievą ir mano, kad tai galutinis atsakymas. Neva turime gyventi kasdienį gyvenimą pagal tikėjimo priesakus ir visiškai nekreipti dėmesio į režimą. Ignoruoti jį. Esą, jei tikime Dievą, tai savo pačių pastangomis galime sukurti tai, ką jis vadina „Dievo karalyste žemėje”. Aiškina man, kad mūsų šaly bažnyčia yra vienintelė savanorė žmonių bendruomenė, išvengusi valstybės kontrolės. Man įdomu, ar jis lankosi bažnyčioje tam, kad galėtų priešintis režimui, ar iš tikrųjų tiki Dievą.

– Tai ir paklausk jį.

– Visada gerbiau tikinčiuosius, – toliau kalbėjo Tomas. – Maniau, kad jie turi aukštesnę juslę, kurios, deja, aš neturiu. Nelyg kokie aiškiaregiai. Bet dabar sūnus man įrodė, kad tikėti labai lengva. Kai jis buvo patekęs į keblią padėtį, katalikai jam padėjo, taip ir pradėjo tikėti. Galbūt nutarė tapti tikinčiuoju iš dėkingumo. Žmonių apsisprendimus nesunku paaiškinti.

– Tai tu nekart jam neatsakei?

–Jis neužrašęs atgalinio adreso, – tarė Tomas. Ir pridūrė: – Žinia, pašto antspaude galima perskaityti kaimo pavadinimą. Galima būtų parašyti į tenykštį kooperatyvą.

Susigėdusi dėl įtarinėjimų Tereza pabandė išpirkti bent dalelę savo kaltės.

– Tai kodėl neparašai? Kodėl nepakvietei apsilankyti?

– Jis labai panašus į mane, – atsakė Tomas, – kai kalba, viršutinė lūpa kreivinasi visai kaip mano. Keista matyti savo lūpas, postringaujančias apie Dievą.

Tereza prapliupo juoktis.

Tomas irgi nusijuokė.

– Tu kaip vaikas, Tomai. Juk tai seni laikai, tu ir tavo pirmoji žmona. Kuo čia dėtas jis? Neturi su tuo nieko bendra. Kodėl turi kažką skriausti tik todėl, kad jaunystėje turėjai prastą skonį? – tarė Tereza.

– Atvirai šnekant, šiek tiek jo varžausi. Tai svarbiausia priežastis, kodėl nenoriu su juo susitikinėti. Net nežinau, kodėl buvau toksai užsispyręs. Kartą žmogus apsisprendi nė pats nežinodamas, kodėl būtent taip, o paskui viskas rieda toliau iš inercijos. Ir kasmet vis sunkiau pakeisti sprendimą.

– Pasikviesk jį, – tarė Tereza.

Tą pačią dieną, grįždama po pietų iš karvidės, išgirdo nuo kelio sklindančius balsus. Priėjusi pamatė Tomo sunkvežimį. Pasilenkęs Tomas nuiminėjo ratą. Keletas vyrukų stovėjo šalia, žiopsojo, laukė, kol jis baigs remontą.

Sustojo negalėdama atitraukti akių: matė, koks Tomas pasenęs. Plaukai pražilę, o jo nemiklumas buvo ne vairuotoju tapusio gydytojo nemiklumas, bet jau senstelėjusio žmogaus.

Prisiminė pokalbį su kooperatyvo pirmininku. Sakė jai, kad Tomo sunkvežimis labai jau varganas. Sakė tai be priekaišto, greičiau juokais, bet vis dėlto susirūpinęs. „Tomas geriau nusimano, kas yra žmogaus kūne nei tame varikly”, – juokėsi jis. Paskui prisipažino jau kelis kartus ėjęs pas valdžią, kad šioje apylinkėje Tomui vėl leistų dirbti gydytoju. Bet sužinojęs, kad policija niekada to neleisianti.

Žengtelėjo už medžio kamieno, kad niekas iš šalia Tomo stovinčiųjų nepamatytų jos. Širdį graužė priekaištai: tai dėl jos iš Ciuricho jis grįžo Prahon. Dėl jos paliko Prahą. Ir nė čia nedavusi jam ramybės, net ir prie mirštančio Karenino persekiojusi slaptais įtarinėjimais.

Visada mintyse priekaištavusi, kad jis nepakankamai ją mylįs. Savo meilę Tomui laikė esant neabejotiną, o apie jo meilę manė, jog tai tik nuolaidumas.

Dabar suvokia, kad buvo neteisi: jeigu iš tiesų būtų taip stipriai mylėjusi Tomą, būtų pasilikusi su juo Šveicarijoj! Ten Tomas buvo patenkintas, ten jam vėrėsi nauji horizontai! O ji pabėgo! Tiesa, įtikinusi save, kad tai taurus poelgis, nes nenorinti jo apsunkinti. Bet ar tas taurumas buvęs tikras? Juk ji žinojusi, kad atvažiuos paskui ją! Taip vilkusi jį paskui save vis žemiau ir žemiau – kaip kad laumės, viliojančios vaikinus į pelkę, kur tie prigeria. Pasinaudojusi skrandžio skausmais, išgavo pasižadėjimą persikelti į kaimą! Kokia ji vis dėlto klastinga! Vis šaukusi paskui save ir raginusi, tarsi kaskart norėtų patikrinti, ar jis ją myli, viliojusi tol, kol atsidūręs čia: pražilęs ir pavargęs, sužalotomis rankomis, kurios jau nebeišlaikytų skalpelio.

Taip jie atsidūrę čia, iš kur nebėra kur eiti. Kur dar? Į užsienį niekas neišleis. Į Prahą kelio nebėra, nes negautų ten jokio darbo. O keltis į kitą kaimą nėra prasmės.

Dieve mano, negi iš tikrųjų reikėjo atsidurti čia, kad patikėtų jo meile?

Galų gale jam pavyko uždėti ratą. Sėdo prie vairo, vyrukai sulipo į kėbulą, variklis suurzgė.

Parėjo namo ir prisileido vonią vandens. Gulėjo karštam vandeny priekaištaudama sau, kad visą gyvenimą piktnaudžiavusi savo silpnumu, kreipdama jį prieš Tomą. Esam linkę manyti, kad kaltininkas – jėga, o silpnumas – nekalta jos auka. Bet dabar Tereza žinojo: jiems susiklostė atvirkščiai! Net ir jos sapnai, tarsi nujausdami vienintelę šio stipraus vyro silpnybę, įkyriai demonstruodavo jam Terezos kančias, kad priverstų būti nuolaidesnį! Jos silpnumas buvo agresyvus ir be perstojo versdavo jį kapituliuoti, kol neteko jėgų ir virto zuikeliu jos glėby. Ji vis prisimindavo tą sapną.

Išlipusi iš vonios, ėmė rinktis suknelę. Norėjo apsivilkti gražiausią, kad patiktų jam, kad bent kiek jį pradžiugintų.

Vos spėjus jai užsisegti paskutinę sagutę, vidun su triukšmu įvirto Tomas, kooperatyvo pirmininkas ir nepaprastai išblyškęs jaunuolis.

– Greičiau, – sušuko Tomas, – greičiau kokios nors degtinės!

Tereza nubėgo ir atnešė slyvinės butelį. Įpylė taurelę, ir

jaunuolis vienu mauku ją ištuštino.

Sužinojo, kas nutiko: jaunuolis darbe išsinarinęs ranką ir staugęs iš skausmo, nežinoję, kaip pagelbėti, kol suradę Tomą. Šis vienu smūgiu atstatęs ranką į peties sąnarį.

Jaunuolis išgėrė dar vieną taurelę ir tarė Tomui:

– Pasiutusiai graži šiandien tavoji ponia!

– Kvaily, – užriko pirmininkas, – ponia Tereza visada graži!

– Žinau, kad visada graži, – sutiko vaikinas, – bet šiandien dar ir gražiai apsitaisiusi. Niekada nemačiau jūsų su šita suknele. Kur nors susiruošėte?

– Nesiruošiau. Apsivilkau ją dėl Tomo.

– Sekasi tau, daktare, – nusijuokė pirmininkas. – Dar nėra buvę, kad maniškė kada nors dėl manęs gražiau apsivilktų.

– Todėl tu ir pasivaikščioti eini su paršu, o ne su žmona, – tarė jaunuolis ir pratrūko juoktis.

– O kur dabar Mefistas? – paklausė Tomas. – Nemačiau jo mažiausiai… – susimąstė, – mažiausiai valandą!

– Jisai manęs ilgisi, – tarė pirmininkas.

– Matydamas jus su šia suknele, aš noriu šokti, – sušuko jaunuolis. – Ar leistumėt jai su manim pašokti, daktare?

– Važiuojam visi pašokti, – tarė Tereza.

– Ar važiuotumėt? – paklausė jaunuolis Tomo.

– O kur? – atsiliepė šis.

Jaunuolis patarė važiuoti į gretimą miestelį, kur viešbutyje esąs baras su šokių aikštele.

– Važiuosi su mumis, – įsakmiai tarė pirmininkui ir, susivertęs trečią slyvinės taurelę, pridūrė: – Jeigu Mefistas tavęs ilgisi, paimkim ir jį! Atsivešim du paršus! Visos moterys išvirs, du paršėkus pamačiusios! – ir vėlei ilgai kvatojosi.

– Jeigu Mefisto nesigėdysit, tai važiuoju su jumis, – nusileido pirmininkas, ir visi sulipo į Tomo sunkvežimį.

Tomas prie vairo, Tereza šalia j o, o abu kaimiečiai už jų gurkšnojo iš įpusėto slyvinės butelio. Tik išvažiavus už kaimo, pirmininkas prisiminė Mefistą. Sušuko Tomui, kad grįžtų.

– Nereikia, užteks ir vieno paršo, – nuramino jį jaunuolis.

Jau temo. Kelias serpantinais kilo į viršų.

Atvažiavo į miestelį ir sustojo prie viešbučio. Tereza ir Tomas čia dar nebuvo lankęsi. Nulipo laiptais į pusrūsį, kur buvo baras, šokių aikštelė ir keletas staliukų. Maždaug šešiasdešimties metų vyras skambino pianinu, o tokio pat amžiaus moteris griežė smuiku. Jie grojo keturiasdešimties metų senumo šlagerius. Aikštelėje sukosi kelios poros.

Jaunuolis apsidairė ir pasakė:

– Nė viena man čia netinka, – ir tuoj pat pakvietė Terezą.

Pirmininkas su Tomu atsisėdo prie tuščio staliuko ir užsisakė butelį vyno.

– Negaliu gerti. Vairuoju! – priminė Tomas.

– Niekai, – numojo ranka pirmininkas, – pasiliksime čia pernakvoti, – ir tuoj nuėjo užsakyt kambarių.

Kai Tereza pašoko su jaunuoliu, ją pakvietė pirmininkas, ir tik paskui atėjo Tomo eilė.

Šokant ji pasakė:

– Visas blogis tavo gyvenime, Tomai, atsiradęs iš manęs. Tik per mane tu čia atsidūrei. Taip žemai, kad žemiau nebėra kur.

– Ką čia tauški. Ir apie kokį žemai? – paklausė Tomas.

– Jei būtume likę Ciuriche, dabar operuotum ligoninėje.

– O tu fotografuotum.

– Netikęs palyginimas, – atkirto Tereza. – Tavo darbas tau reiškė viską, o aš galiu dirbti bet ką, man tai visai nesvarbu. Aš nepraradau nieko, o tu praradai viską!

– Tereza, – atsiliepė Tomas, – negi tu nematai, kad esu čia laimingas?

– Tačiau tavo pašaukimas – operuoti, – tarė Tereza.

– Pašaukimas – tai nesąmonė, Tereza. Neturiu jokio pašaukimo. Niekas neturi jokio pašaukimo. Pasidaro taip lengva patyrus, kad esi laisvas, neturįs pašaukimo.

Negalima buvo nepatikėti jo nuoširdžiu balsu. Vėl prieš akis išniro popiet matytas vaizdas: gerokai senstelėjęs, jis negrabiai taiso sugedusį sunkvežimį. Pasiekė tai, ko norėjo: juk visada norėjo, kad jis būtų senas. Vėl prisiminė zuikutį, kurį glaudė prie skruosto savo vaikystės kambarėlyje.

Tapti zuikeliu. Ką tai galėtų reikšti? Tai reiškia prarasti visas jėgas. Tai reiškia, kad vienas jų jau nebėra stipresnis už antrą.

Šoko, pianinui ir smuikui grojant, ir Terezos galva gulėjo jam ant peties. Taip, kaip gulėjo lėktuve, kai sklendė per debesis. Dabar jautė tokią pat kaip tada keistą laimę ir tokį pat keistą liūdesį. Tas liūdesys reiškė: esam paskutinėje stotelėje. Toji laimė reiškė: esame kartu. Liūdesys buvo forma, o laimė – turinys. Laimė pripildė liūdesio erdvę.

Sugrįžo prie stalo. Dar du šokius pašoko su pirmininku ir vieną su vaikinu. Ši&buvo jau toks girtas, kad pargriuvo su ja ant parketo.

Paskui visi užlipo į viršų ir išsiskirstė po kambarius.

Tomas užrakino duris ir įžiebė šviestuvą. Jis pamatė dvi viena prie kitos priglaustas lovas ir naktinį stalelį su lempa. Nuo lempos gaubto, šviesos išgąsdintas, pakilo didelis naktinis drugys ir ėmė suktis po kambarį. Iš apačios tyliai skambėjo pianino ir smuiko garsai.

Almis Grybauskas. Aludės sfinksas

2023 m. Nr. 4 / Jaroslavui Hašekui – 140 / Kadangi tai jubiliejui skirtas, vadinasi, didele dalimi hagiografinis rašinys, tad pridera laikytis žanro reikalavimų. Mituose, legendose, įvairiausiuose šventraščiuose Herojus numiršta, yra palaidojamas (užmirštamas)…

Almis Grybauskas: „Atsilaikyti…“

2022 m. Nr. 3 / Rašytoją, vertėją Almį Grybauską kalbina Donata Mitaitė / Praėjusio amžiaus 8–9-uoju dešimtmečiu Almį Grybauską, Gintarą Patacką, Antaną A. Jonyną kritikai, o gal ir skaitytojai suvokė kaip maištaujančią jaunų nekonformistų kartą.

Almis Grybauskas. Keturios novelės

2021 m. Nr. 10 / Žavėjo André ir po gaisro atgaivinta Kotryna, tvirtai įsisprendusi vidur miesto, begal išlaki valiūgė. Pavydėjo jis Jonui Kristupui.

Almis Grybauskas. Spiralinis ūkas

2019 m. Nr. 4 / Bet va taip tokioj žodžių ūkanoj ir vyksta didžiosios permainos. Lietuvių literatūra buvo pirmiausia poezija, kurią rašė vyrai. Dabar tai moterų rašoma proza.

Almis Grybauskas. Trys novelės

2019 m. Nr. 3 / Gatves gaubia gelsva migla. Namai grimzdi joje. Tarsi prieštvaniniai siaubūnai praplaukia autobusai. Migla sugeria visus garsus ir turbūt nuleidžia į upę.

Almis Grybauskas. Atminties tušu tuštumoj. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 12 / Šių metų spalio 31 d. sukako šimtas metų nuo Egono Schiele’s mirties. Jam ir skiriu ciklą „Atminties tušu tuštumoj“. Austrų tapytojas, piešėjas, grafikas Egonas Schiele …

Donata Mitaitė. Tikro gyvenimo pasiilgus

2018 m. Nr. 5–6 / Almis Grybauskas. Toli blizga. – Vilnius: Homo liber, 2017. – 70 p.

Almis Grybauskas. Dievų gyvenimas ir mirtis

2015 m. Nr 12 / Ką tu esi praradus amžinai? – užklausė Aistis –
ne tik žemes ir žmones kaip Suvalkus ir Donelaičio ainius Tą
Nemuno pietinį krantą kurį Mačernis matė jau nepasiekiamą
todėl skeveldrą priėmė ramiai – Žodyno sakralumą? –

Almis Grybauskas. Iš menkų daiktų daugsyk

2014 m. Nr. 11 / kai įkaitęs oras garu virsta
kažkur klapanus vidinius virpindamas
ir membranos numeruotais tonais alpėdamos

Almis Grybauskas. Trys apsakymai

2013 m. Nr. 12 / Beprasmišką gatvės šurmulį, rodos, pristabdė šlapias ratų šlamėjimas. Žmogus invalido vežimėlyje sėdėjo tiesus, gal net truputį atsilošęs. Jo akys žvelgė į kiek kitokią tikrovę, tad atrodė, jis plaukia prošal nebyliame filme.

Vaclav Havel. Laiškas Gustavui Husakui

1992 m. Nr. 3 / Iš čekų k. vertė Almis Grybauskas / Publikuojamas garsusis Vaclavo Havelo laiškas Gustavui Husakui

Milan Kundera. Nepakeliama būties lengvybė (tęsinys)

1991 m. Nr. 7 / Meilė prasidėjo vėliau: jai pakilo temperatūra, ir jis nebegalėjo išvaryti jos lauk, kaip išvarydavo kitas moteris. Klūpojo prie jos patalo ir įsivaizdavo, kad ją kažkas pasroviui pasiuntė jam kraitelėje. Jau minėjau, jog metaforos pavojingos.