Almis Grybauskas. Spiralinis ūkas
Kažkoks lyg jau ir nudėvėtas teiginys apie nuosmukį. Gal todėl, kad akivaizdybė. Ir prisiminimas: W. B. Yeatso „Antrajame atėjime“ sakalas, besisukantis „vis platėjančia spirale“, nebegirdi sakalininko. Gal dar Georgo Hegelio metafora apie istorijos spiralę, kurią kartodavę ir marksistai…
Į šalį: kaip čia nepanaudojus tokios parankios literatūrinės iliustracijos, – labiausiai vykus spiralė mūsų prozoj yra Sauliaus Tomo Kondroto „Žalčio žvilgsnis“. Pradžios epizodai panašūs į objektyvaus stebėtojo rašomą etnografinę studiją, tačiau greit pratrūksta gaivališkų beigi fatališkų aistrų srovė, svaiginančius kerus skleidžia ir savo pačių regztose pinklėse žūva lemtingos moterys, įsiterpia truputį apsigimęs jaunasis grafas, kurio „siela geidžia mirties“, – tai jo akyse pirmą kartą tekste fiksuojamas žalčio žvilgsnis, – toksai dar jaunas Drakuliukas, kuris prieš nieką nesustos… Dekoracijos tampa niūrios ir grėsmingos tarsi gotikiniame romane ar Emily Brontë „Vėtrų kalne“, esama istorinių nuorodų, – sukilimo metu į sodybą atšuoliuoja raitelių būrys, priimti kaip saviškiai jie, pasirodo, bevilkį vyriausybės kariuomenės uniformom, ir tik vėliau, po šokiruojančio nusivylimo paaiškėja, kad vis dėlto vaišinti jie pelnytai, nes tai buvęs į sukilėlių pusę perbėgęs būrys, ir šis regimybių pervertimas parodo, kaip tartum tikra tiesa pavirsta baisiu melu, ir atvirkščiai, bet tai nėra istorinis romanas. Tekstas tarsi sukasi spirale, regis, atsispirdamas į literatūrines analogijas ir bematant nuo jų nutoldamas. Kaip ir visi didieji pasakojimai, jisai yra ir apie tiesos ieškojimą, pastangas rasti ją po melu ir tariamybėmis. Taip kai kurie romano veikėjai leidžias į religinius ieškojimus, svarstymai apie dorą ir tikėjimą tarpais ima panašėti į teologinį ar filosofinį traktatą, nors teksto audinys ir rodos esąs absoliučiai realistiškas, žiūrėk, jį staiga persmelkia mistinės įžvalgos, iš kažkur atsiranda keistos detalės ir užuominos, nukreipiančios į kitą matmenį, viskas tarsi pradeda skendėti vos perregimoj migloj, kaip kokioje maginėje fantastikoje, bet tuoj grįžtama į realybę, – krašte siaučia plėšikai, o juos medžioja kareiviai, tačiau jau žinome, kad čia ne nuotykinis žanras. Yra ir detektyvinis siužetas, kuris pažeria savo mįslių ir taip pat palaiko įtampą, nors ne tai čia svarbiausia, o viską užbaigia tokie neva filosofiniai laiškai, parašyti panašiu į Voltaire’o arba prancūzų moralitė stiliumi. Pridurkim, jog, be kitų, pirmąją ir antrąją dalis sieja ir niekaip numirti negalintis personažas. Mat jis buvo kartą palaidotas apsinuodijęs, bet atsigavo, išsikapstė ir dabar klaidžioja praradęs sielą. Tad gyvieji numirėliai, bent jau vienas lietuviškas zombis S. T. Kondroto romane pasirodė anksčiau nei Holivudo filmuose. Kaip dar nepacituot, ką rašė Dante Gabrielis Rossettis, perskaitęs „Vėtrų kalną“: „Veiksmas vyksta pragare, bet vietovių pavadinimai kažkodėl angliški.“ Čia jie lietuviški.
Žinant, kad pralaimėjimo neišvengsi, kaip Termopiluose (žr. Konstantinas Kavafis), kiekvienas kritikas, stojęs saugoti tradicijų ir stengtis, kad kičas nebūtų laikomas tikru menu, prilygsta santykiui vienas iš trijų šimtų.
Toksai spartietis yra ir Silvestras Gaižiūnas, šiandien jau tolimais 2005-aisiais „Litmenio“ puslapiuose stojęs prieš spektaklį „Madagaskaras“. Kadangi parašyta gerai, telieka pacituoti: „<…> vadovaujasi taisykle: kuo primityviau, tuo geriau. Turinys yra pakeičiamas išoriniais efektais, dėmesys nukreipiamas į trečiaeilius dalykus, pasitelkiamas popstilius. „Madagaskaras“ konstruojamas kaip bulvarinis vaidinimas, kuriame Ivaškevičiaus nulipdytų kaukių monologai bei dialogai gali tęstis iki begalybės kaip blogame sapne. Oskaras ir Pokštas, Dainius ir Gerbutavičius, Salė ir Helė – lyg pagal vieną trafaretą sukonstruotos lėlės, vograujančios tuo pačiu žargonu, stulbinančios tuo pačiu kvailumu.“ Manau, čia nurodomi būdingiausi literatūrinio kičo bruožai. Manding dar ryškesni jie spektaklyje „Mistras“, – personažai žinomesni „plačiajai“ publikai, galima stilizuoti daug daugiau populiarių sentencijų, karpyti figūras, kurias ir sukarikatūrintas lengviau atpažinti, nors jos ir netikrais dažais tapomos. O trafaretas tas pats – paprasčiau, greičiau. Pirmyn ta linija į saldžią melodramą kokakolos spalvom – į filmą „Santa“ su meilės istorija, sergančiu berniuku ir gražiais gamtovaizdžiais…
Išcentrinėms jėgoms stiprėjant, sukimuisi greitėjant, o spiralei besiplečiant, pavadinimai, etiketės atplyšta nuo daiktų, žiū, ima ir prie visai kitų bei kitokių prilimpa kaip iškabos Hanso Christiano Anderseno pasakoje. Ir kažkodėl dažniausiai ta vėtra postmodernizmu vadinama, nors kas tai per daiktas, niekas rišlia kalba pasakyti negali. Nors kai pagalvoji, vienas bruožas ima ryškėti. Tai daugžodystė. Žinoma, ne pačių naujausių laikų išradimas, tad ir Stalino premijos laureatas gali stoti vienon greton su mūsų spartuoliais, štai jo „naujo tipo istoriniai romanai – lietuvių liaudies revoliucinių kovų epopėja“ („Kalvio Ignoto teisybė“ – du tomai, „Broliai“ – keturi tomai ir „Sąmokslas“ – du tomai), nors dar nepralenkta, tačiau neužmirškim, jog tų revoliucinių kovų trukmė vis dėlto buvo ribota, o štai baroko epocha – ištisi du šimtmečiai, tad ir „Silva rerum“ turi kur įsibėgėt.
Šitokia, sengraikių kalba tariant, logorea, o lietuviškai – viduriavimas žodžiais, dar bedieviškai skatinama leidyklų, – neparduosi juk šimto ar pusantro šimto puslapių knygutės už keturiasdešimt eurų (žr. Vaidoto Jauniškio „Interjeras už 20 eurų“ 2018-ųjų kovo „Bernardinai.lt“), tad girnos dar aukščiau pakeliamos. Literatūrinių vaisių duoda ir „globalios Lietuvos“ etiketė. Kai jautrios sielos būtybė ilgesniam ar trumpesniam laikui atsiduria už gimtinės ribų, sukirba mūzos jai širdy ir pirštai automatiškai griebiasi „plunksnos“. Pamažu taip vėlgi ne be leidyklinių pastangų randasi naujas, bet ne lakoniškesnis žanras.
Kartais kokia etiketė labai jau klišai prilimpa. Kas pamena Sigitą Parulskį jaunystės ir ne tik laikais, tikrai neapkaltins jo perdėtu švelnumu. Mėgdavo jis ir gana aštriai atsiliept apie jau anuomet šventųjų karvučių aptvarėly ganomą Justiną Marcinkevičių beigi kitus korifėjus ir koribantus. Bet štai prilipino jam „tolerancijos žmogų“ radę vieną tokį. Tai rašytojui, manau, joks privalumas, juk jei būsi pernelyg tolerantiškas, tai tavieji tekstai taip ir bus tokie drungni ir prėski. Nes juk tolerancija mūs pasvietėj dažniau panaši į abejingumą nei į tai, ką andai aprašė Johnas Locke’as. Bet ir esė mūsuos manding ne tai, ką Michelis Montaigne’is vadino „essai“. Prancūzų kalboje tai vyriškos giminės daiktavardis, beje, ir „Prancūzų–lietuvių kalbų žodyne“ (1976) rašytas „ese“, kas nurodytų bendrąją giminę, aš tai sutikčiau su bet kuo, kad tik ne „esytės“… Taip ir saviraiška bei emociniu išsiliejimu plūstantiems poetams, tarkime, toksai T. S. Eliotas primintų, kad „poezija yra ne emocijų paleidimas nuo grandinės, o išsilaisvinimas iš emocijų, tai yra ne asmenybės išreiškimas, bet pabėgimas nuo asmenybės. Aišku, tik tie, kurie yra asmenybės ir kurie turi emocijų, supranta, ką reiškia noras nuo šių dviejų dalykų pabėgti.“
Kur kas lengviau mūsų nuoširdiesiems lyrikams. „Būti nuoširdžiam nėra pavojinga, ypač jei dar esate kvailas“, – paguodžia juos Georgas Bernardas Shaw. O šiaip jau grandų patariama „puoselėti kalbą ir tarmę gryninti genties, idant gilėtų ir aiškėtų mūsų protai“. Dingojas man, kad didelei poezijai atlikus tokį darbą ir galėjo rastis tokia proza kaipo „Žalčio žvilgsnis“, „Vilniaus pokeris“, „Tūla“.
Bet va taip tokioj žodžių ūkanoj ir vyksta didžiosios permainos. Lietuvių literatūra buvo pirmiausia poezija, kurią rašė vyrai. Dabar tai moterų rašoma proza.