literatūros žurnalas

Renata Šerelytė. Išgydyti atmintį

2019 m. Nr. 1

Monika Baltrušaitytė. Išėję prie upės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 128 p. Knygos dailininkai – Tomas S. Butkus, Dalia Kavaliūnaitė.

Nors „Pirmosios knygos“ konkursui pateikiamų rankraščių skaičius ne mažėja, o veikiau auga, vertinimo komisijai suteikdamas daug peno apmąstymams apie nenumaldomą žmogaus norą įsiamžinti literatūros istorijoje, teksto kokybės reikalavimai išlieka tie patys. Sakytum, netgi banalūs. Kad ir kokią istoriją pasakotum ar kokias dvasines pajautas atvertum, neapsieisi be teksto struktūros kūrimo, sutelktos semantikos, organizuotos kalbos, potekstės, veikėjų individualizavimo ir kūrybiško savo patirčių transformavimo bei empatijos.

Galbūt dėl to „PK“ konkursą pernai laimėjo Monika Baltrušaitytė. Jos tekstai, palyginus su kitų pretendentų beprotiška, išdraikyta, nedisciplinuota, perdėtai narciziška, trapia, bejėgiška ar beviltiškai banalia proza, išsiskyrė pasakojimo paprastumu, logika, atjauta ir simpatija veikėjams, taip pat neįkyriu humoru bei gana brandžia pasaulėvoka.

M. Baltrušaitytės tekstai atiduoda deramą duoklę žanrui – tradicinei novelei, jiems būdingas ilgas pasakojimas, veikėjų gausa ir dažnos reminiscencijos, paįvairinamos sap-nų, vaikiškų išgyvenimų intarpais. Novelėse susipina pasakotojos ir veikėjų balsai, nuosekliai rutuliojamos keliaplanės gyvenimo istorijos. Yra ir kūrinių, sudarytų iš trumpų fragmentų, tarpusavyje susijusių galbūt daugiau asociatyviais nei nuoseklaus siužeto ryšiais („Balti tušti puslapiai“, „Inkilų skaičiavimas“). Jas skaitant susidaro įspūdis, kad tai „likučiai“, likę nuo pagrindinės medžiagos, sunaudotos kuriant tradicinio modelio pasakojimą, ir kadangi jie pakankamai gyvybingi, autorei nesinorėjo jų atsisakyti.

Tiesą pasakius, kaip ir daugelyje kitų „PK“, matyti, kad autorė daugiausia remiasi savo autentiška gyvenimiška patirtimi ir konstruoja palyginti nesudėtingą, realistinį pasakojimo karkasą, kartais suteikdama jam mįslingų, sapniškų, nuo kasdienės tikrovės dėmesį atitraukiančių elementų (sapnas apie begalvį senį novelėje „Trys kilometrai“, mėlyna šviesa švytinti Kekienė, su pretenzijomis besibeldžianti į kaimynų duris ir nesuprantanti, kad yra mirusi (novelė „Trūkęs vamzdis“). Kartais atrodo, kad šie sapniški, keisti elementai yra kiek pritempti, dirbtinoki, kaip ir pats veikėjų išvedimas „prie upės“ – į simbolinį anapus, kitą pasaulį, iš kurio negrįžtama. Žinoma, tai galima priskirti dar nedidelei autorės kūrybinei patirčiai; vėliau, manykime, simbolika ir metaforos koncentruosis ir išryškės, įgaus savo tikrąjį pavidalą.

Atrodo, kad geriausiai autorei sekasi atskleisti kasdienės tikrovės detales ir paradoksus. Šiuo požiūriu charakteringiausia novelė „Zombių puota“, kurioje vaizduojama buriuotojų kasdienybė iškyla visai nekasdieniškai. Nieko ypatingo joje nenutinka, siužetas paprastutis, netgi banalus, tačiau pasakojimas toks gyvas, dinamiškas, tikras, kad skaityti neprailgsta, o ir humoro jausmas kibirkščiuoja. Tiesą pasakius, jeigu šiai novelei būtų sugalvotas koks nors trivialus siužetas, turintis neva ją suaktualinti, pritempti prie kokios nors literatūrinės mados (tarkim, mistinės-siaubo ar nuotykių literatūros), veikiausiai jos žavesys išblėstų. Nes literatūroje labai svarbu ne tik tai, kas nutinka, bet ir tai, kas nenutinka. Tad tokie žodžiai kaip „spinakeris“, „gotas“, „šakinis keltuvas“, „antvėjinis brasas“, „groto šotinis“ ir kt. skamba kaip „mistiniai burtažodžiai“ („Zombių puota“, p. 8), ir jie patys savaime tokie „mistiški“, kad koks nors vyksmas, reikalingas siužeto dinamikai plėtoti, netgi nepageidautinas.

Žinoma, kartais atrodo, kad novelių karkasai yra kiek per sunkūs ir negrakštūs, kad semantiniai pasikartojimai gal kiek pretenzingi ir nebūtini (pavyzdžiui, novelėje „Trys kilometrai“ pasakojama iš trijų pasakotojų pozicijos: abstraktus pasakotojas ligonis / Vinco anūkė Ditė / senelis Vincas). Tačiau tai galbūt daugiau teksto kompozicijos dalykai, kuriems reikia subręsti. Galbūt šie kūriniai yra stambesnių žanro formų užuomazgos, kuriems tokie semantiniai pasikartojimai ir pasakotojo statuso keitimasis būtų visai tinkami. Ir šiaip jau pagirtina, kad M. Baltrušaitytė imasi konstruoti sudėtingesnio formato tekstą, kai daugelis jaunų autorių pasitenkina fragmentais, miniatiūromis, menkai paiso žanro reikalavimų, kūrinio kompozicijos taisyklių, kalbos tikslumo ir apskritai teksto prasmės. Nepasakyčiau, kad visi autorės semantiniai, idėjiniai sprendimai yra labai originalūs ar įspūdingi, kartais jie trafaretiški (pavyzdžiui, novelėje „Obelų sodas“), tačiau bandymai užbaigti tekstą kaip prasmę įkūnijantį kūrinį yra sveikintini.

Privalumas ir tai, kad debiutuojančiai rašytojai rūpi ne tik atskleisti transformuotas asmenines dvasines patirtis, bet ir sukurti gyvus, tikrus personažus, įskelti tarp jų kibirkštį, kad jie nebūtų vien vaikystės prisiminimų ar tam tikrų idėjų nešiotojai. Kitaip tariant, novelei bandoma suteikti dramaturgijos aštrumo: dvasinės kovos, priešpriešos akcentų. Siekiama pažvelgti ne tik į normalaus, bet ir į kitokio žmogaus pasaulį. Apie tai kalbama novelėse „Paryžius“, „Obelų sodas“, „Už mėlynos sienos“, iš dalies ir novelėje „Trys kilometrai“. Kūrinyje „Pa-ryžius“ itin lakią vaizduotę turinti mergaitė Rugilė susilaukia visuotinės pajuokos ir pasmerkimo (išsigalvoja, kad ji ir jos draugė Gerda yra prancūzės, vėjas nešioja jų laiškus į Paryžių, jos kvėpinasi „prancūziškais kvepalais“ – senais dantų pastos milteliais ir kt.). Kaip blaivaus proto bastionas šioje novelėje iškyla mokytoja Jūratė; kiek apmaudu, kad jos ir mergaičių priešprieša neįgyja didesnio psichologinio krūvio, dramatizmo ir galingesnės, netikėtesnės kulminacijos.

Obelų sode“ vaizduojamas dviejų vaikystės draugų, Antano ir Jono, konfliktas, kylantis tarsi iš nieko (Antanui pasirodo, kad Jonas „visada dėjosi geresnis už kitus“ (p. 89), o Joną „užknisa“ vatnikai ir marozai, su kuriais susidėjo Antanas, norėdamas būti kietas). Šis socialinis jų pasidalijimas, perėjimas į priešingas stovyklas gal būtų įtikinamesnis, jeigu kaip atskirties simbolis nebūtų peršamas tas trafaretinis žvyrkelis, kuris dalija iškirstą obelų sodą (abiejų draugų vaikystės žaidimų vietą) į dvi dalis. Bet tai galbūt ne iš blogos valios pasiskolinta literatūrinė klišė – tiesiog vizuali medžiaga, vaizdas, atrodęs prasmingas ir reikalingas novelės koncepcijai pagrįsti.

Novelė „Už mėlynos sienos“ irgi atskleidžia dviejų skirtingų pasaulių susidūrimą. Jaunuolis Andrius, užaugęs racionalioje ir pragmatiškoje šeimoje, besitikinčioje, kad jų atžala bus bankininkas, verslininkas ar bent vadybininkas, ima rašyti eilėraščius ir baisiai nuvilia visus artimuosius. Dėl tokio Andriaus nuklydimo į gyvenimo šunkelius kaltas kaimynas Kranaitis (p. 91), kuris yra poetas: klasikas, „laureatas ir reketininkas“, anot Andriaus tėvo. Nors iš pradžių Andrius ir Kranaitis vienas kito šalinasi, likimas juos suartina, Andrius apsilanko kaimyno bute (visada svajojo „patekti į kitą pasaulį, į kaimyno valdas“, p. 93), ir tas kaimynas, ateivis iš „kito“ pasaulio, pasirodo besantis paprastas, vienišas žmogus, prisipažinęs, kad „vienatvė per trisdešimt metų ėda lėtai ir skausmingai“ (p. 96). Tačiau jų suartėjimas pasirodo besąs tik sapnas. Šie du žmonės niekada nesusitinka, o paaiškinimas paprastas: nes „Kranaitis yra senas svolačius“ (p. 98). Galbūt ir Andriaus eilėraščiai yra tik sapnas, ir galbūt jis atsibus žinodamas, kad yra tiesiog bankininkas ar verslininkas, ir niekas daugiau.

Novelėje „Trūkęs vamzdis“, atskleidžiančioje senų žmonių vienišumą ir nepritapimą prie jauno ir skubraus pasaulio, įsiminė gražus vaizdinys: melsva šviesa švytinti senoji ponia Kekienė, panaši tai į gipsinę gulbę mėnesienoj, tai į švento Elmo ugnį, apimančią laivų stiebus jūroje. Toks realybėje pasiklydęs, nesusivokiantis, sapnų radiacija švytintis žmogus, bandantis paneigti ne tik savo senatvę, bet ir mirtį. Situacija pasirodė labai panaši į klasikinę: sakyčiau, Grainio liepos atobalsis jaunos šiuolaikinės prozininkės tekste. Tik vietoj liepos čia figūruoja nuotekų vamzdis, kuris Kekiams įkūnija amžinybę. Kol vamzdis veikia, tol ir jie gyvi.

Bene solidžiausioje novelėje „Trys kilometrai“ išryškėja būdingiausi M. Baltrušaitytės prozos bruožai, įskaitant ir privalumus, ir trūkumus. Novelės apimtis pretenduoja į apsakymą – ne tik savo ilgiu, bet ir pačia struktūra, kuri nuo nedidelės, uždaros ir netgi klaustrofobiškos ligoninės palatos erdvės išsiplečia į kitas laiko ir erdvės dimensijas. Pasakotojas, komentuojantis įvykius, kuriuos mato šioje nedidelėje erdvėje, ima dėstyti apie kitų žmonių gyvenimus, vaizduodamas jų kasdienybės rutiną ir piešdamas jų psichologinius portretus. Vėliau pasakotojo balsą perima Vinco anūkė Ditė, tekstas tampa asmeniškas, subtilus (vaikystės sapnai, patirtys, išgyvenimai). O galiausiai grįžtame į tą patį tašką, iš kurio viskas prasidėjo, ir patiriame, kad pasakotojas yra senelis Vincas. Šiame keliasluoksniame naratyve telpa ir Ditės „Paslaptingi sapnai“, ir jos vaikystės išgyvenimai („Zosės anūkai, už kurios baisiau galėjo būti tik mirtis, kirmėlės ir gimdymas“ (p. 35), ir pati Zosė, kuriai nepatiko Ditė – „viskas jai čia per žema“), ir vaitojančio namo aprašymas, ir ligoninės kasdienybė („Laikas stovi it pasenęs <….> vanduo“, p. 21). Pasakojimo intonacijos kartojasi, tarsi pradėdamos tą pačią istoriją, bet truputį kitokia gaida, lyg iš kito taško, suteikiant galimybę prabilti ir kitiems veikėjams, kurie iš pradžių atrodo lyg ir pasmerkti būti „žemesniais“ (Zosei, jos anūkams).

Knygoje vis pasikartoja išėjimo prie upės motyvas. Nėra jis nei labai originalus, nei, sakyčiau, būtinas, bet šį tą turėtų reikšti, jeigu jau autorė renkasi jį kaip ne vienos novelės simbolinį akcentą. Veikiausiai tai yra pasitraukimo iš šio pasaulio įvardijimas – prie upės eina seni, ligoti, vieniši žmonės, tikėdamiesi, kad iš kaštonų, kurie ten žydi, jie pasidarys gydančio tirpalo. Šis primena antikinius simbolius – lotofagų šalies vaisius ar Letos upės vandenį. Tai, kas gydo veikiau ne skaudantį kūną, o skaudančią atmintį.

„Kai išeisiu prie upės, bus ramu“, – sako novelės „Inkilų skaičiavimas“ veikėja (p. 125). O ramybės nusipelno daugelis iš mūsų, netgi tie, kurie nėra kuo nors ypatingi, kuo nors nusipelnę, bet kuriems labai skauda. Ramybė – ne kas kita, kaip užmarštis. Ir jeigu tiki tik šituo skubriu ir praeinančiu pasauliu, amžinu gamtos ciklų ratu ir neištrūkstančia iš jo žmogaus siela – užmarštis yra pati geriausia išeitis. Žinoma, tik ne tiems, kuriems eiti niekada nepabosta ir kuriems antgamtė yra nuostabiausios kelionės pažadas.

Renata Šerelytė. Už laiko ribų

2019 m. Nr. 5-6 / Jolita Skablauskaitė. Fatum. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 344 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Renata Šerelytė. Bulvės akis. Novelė

2019 m. Nr. 4 / Novelė / Sustabdžiusi automobilį priešais raudoną šviesą, Milita dėbtelėjo į veidrodėlį.
Nemira susitraukusi sėdėjo ant galinės sėdynės.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Mindaugas Kvietkauskas, Renata Šerelytė, Birutė Jonuškaitė

2018 m. Nr. 12 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Monika Baltrušaitytė. Trys kilometrai

2018 m. Nr. 5-6 / Keisti būna tie žmonių pasirinkimai, vaikystėje dažnai pagalvodavo, o vieną kartą, ką šiandien kuo puikiausiai prisimena, netgi tiesiai šviesiai paklausė: „Kodėl ją vedei?“ Tąsyk senelis tik krenkštelėjo, gūžtelėjo pečiais, rodos, akimirką

Renata Šerelytė. Užmiršau, bet nepamiršau

2018 m. Nr. 3 / Daiva Čepauskaitė. Aš tave užmiršau. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 188 p.

Renata Šerelytė. Nėra prasmės – nėra ir mūsų

2017 m. Nr. 12 / Virginija Rimkaitė. 21 A. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 134 p.

Renata Šerelytė. Kalbos normos ir kūrybinis darbas: dogmos ir erezijos

2017 m. Nr. 12 / Kai pasigirsta balsų, sakančių, kad kalbai nereikia normų ir taisyklių, kad kalbos normintojai atlieka vos ne Prokrusto vaidmenį, kyla klausimas, kam apskritai tada kalba reikalinga. Galbūt…

Renata Šerelytė. Magdalena

2017 m. Nr. 11 / Jeigu būtum mirusi, tai paprasčiausiai to nežinotum. O dabar… Ir tuščia sraigės kriauklė prie ausies, ir spyglys, duriantis į kaklo duobutę, ir netgi vakaro rasa smelkia piktu ir nervingu prisikėlimo drebuliu…

Monika Baltrušaitytė. Obelų sodas.

2016 m. Nr. 12 / Tą popietę jachtoje jie plaukė keturiese – Agnė buvo jaukiai įsitaisiusi prie stiebo, Vytas sėdėjo už rumpelio, Uršulė – greta Vyto, o Jonas išsitiesęs gulėjo laivo priekyje ir spoksojo į dangų, kuris nieko gero nežadėjo.

Renata Šerelytė. Žvaigždžių medžiaga

2016 m. Nr. 5-6 / Ištrauka iš romano. I. Timis pastebėjo ją atsitiktinai. Ir tik todėl, kad šiandien eidamas takeliu nespoksojo į planšetės ekraną. Paprastai neatitraukdavo nuo jo akių, tad vakar, įsigyvenęs į ekraną…

Renata Šerelytė. Vidinė erdvės pusė

2016 m. Nr. 4 / Alvydas Šlepikas. Lietaus dievas ir kiti. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 152 p.

Renata Šerelytė. Suklastotas stebuklas

2016 m. Nr. 3 / Zita Čepaitė. PAVEIKSLAS. – Vilnius: Alma littera, 2015. – 336 p.