literatūros žurnalas

Viktorija Daujotytė. Rašytojų bendruomenės akivaizdoje

 2019 m. Nr. 4

Kai pasirodys balandžio „Metai“, jau bus įvykęs rinkiminis Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimas, aptarti eiliniai (ir neeiliniai) „einamieji reikalai“, išsirinkta valdyba, pirmininkas ar pirmininkė, kiekvienai bendrijai būtinoji valdžia, tvarkanti ir tarnaujanti. Geriau ar blogiau. Nėra šalies, kur nebūtų (ar jau nebebūtų) rašytojų.

Rašytojas – žodis iš Mikalojaus Daukšos, vieno pirmųjų lietuvių raštijos kūrėjų, Jakubo Wujeko mažosios postilės „Postilla Catholicka“ vertėjo. Jurgis Lebedys laikė M. Daukšą vertėju menininku. Vertėjas menininkas – tas pats rašytojas, veikiantis kalba, kalbos kūrėjas. „Postilei“, vienam svarbiausių lietuvių kalbos paminklų, išleistų Vilniuje 1599-aisiais, šiemet keturi šimtai dvidešimt metų. Nors prisiminti. Nors užsiminti. Tai ir rašytojų reikalas. Stiprėjant neoliberaliajam požiūriui į lietuvių kalbą, iš principo svarbu grįžti ir prie kalbos paminklų, ir prie iškilių jų tyrinėtojų, klojusių kalbos vystymosi, norminimo, tvarkymo pamatus. J. Lebedys – Vilniaus universiteto literatūros profesorius, itin jautęs tradicijų, tolygaus kalbos ir literatūros vystymosi, tarsi perėmimo iš rankų į rankas svarbą: „Jei M. Daukša būtų sulaukęs daugiau savęs vertų pasekėjų, jeigu XVII–XVIII a. taip intensyviai, kaip jo, būtų buvus kuriama literatūrinė kalba, kokia turtinga, gyva ir išraiškinga ji būtų buvus jau XIX a. pradžioje!“1

Kodėl apie tai ir „Metuose“, literatūros mėnraštyje, nors oficialiai ir nepriklausančiam Lietuvos rašytojų sąjungai, bet ir neatsiskyrusiam? Kodėl apie XVI a. pabaigos raštijos paminklą ir jo tyrinėtoją, monografiją „Mikalojus Daukša“ išleidusį 1963 metais, ir okupuotos Lietuvos laiku sustiprinusį ir lietuvių kalbos, ir meninio vertimo, ir lietuvių literatūros prestižą? Kad neatskiriami dalykai yra kalbos, kultūros istorija ir gyvoji kūryba. Tais pačiais 1963 metais Janina Degutytė, buvusi J. Lebedžio studentė, išleido trečią poezijos rinkinį „Ant žemės delno“. Senosios lietuvių literatūros profesorius sugebėjo įvertinti J. Degutytės lyrikos originalumą, poetinę įtaigą, apie jos eilėraščius rašė Berno universiteto profesoriui Janui Peteriui Locheriui. Nematomos, bet svarbios gijos tarp lietuvių kalbos šaknų, jų tyrimo, puoselėjimo ir tarp tekstų, kurie rašomi šiandien, tarp Biblijos vertimo analizės ir eilėraščio vertinimo. O iš čia – iš tų ryšių, saitų, juolab iš sąmoningų susisaistymų, arti ir iki Lietuvos rašytojų, priklausančių sąjungai, vadinasi, turinčių ir bendresnių įsipareigojimų negu tik atskiri kiekvieno rūpesčiai. Rašytojas (kaip ir apskritai menininkas) yra vienas, maža to – neišvengiamai ir vienišas. Bet ir jo vienišumas yra bendrinantis, vedantis į kažką, kas yra daugiau, svarbiau. Rašytojų buvimą savo tautos priešakinėse eilėse patikimai jutome Atgimimo laiku – jų pasakytos svarbiausios kalbos, formuluotos idėjos, siekimai ir siekiniai. Kalbos žmonės turi ir atskirų įgalinimų veikti kalbos būdais. Suaktyvėjusiu laiku aiškėjo, kad be sąjungai priklausančių rašytojų yra ir daugiau rašančių. Romualdas Ozolas minėtinas gal ir pirmiausia. Politinis veikėjas, Atgimimo šauklys buvo ir rašto, kūrybos žmogus. Ir šiandieninė rašančiųjų bendrija turėtų jaustis įsipareigojusi šios iškilios asmenybės literatūriniam palikimui. Ir šiandien yra sąjungoms, bendrijoms, draugijoms nepriklausančių rašančiųjų. Gal „nesąjunginių“ rašytojų net daugėja. Tarp jų yra ir ryškesnių autorių. Bet ribos juk ir nebrėžiamos. „Nesąjunginiai“ rašytojai nėra kaip nors diskriminuojami. Jokios sąjungos nuo saviveiklos neapsaugo, literatūrinio veikimo nepalengvina.

Ne, Lietuvos rašytojų sąjunga nėra „nieko bendra neturinčiųjų bendrija“, kaip pavadinta įdomi filosofo antropologo Alphonso Lingio studija, lietuvių kalba išleista 1997 metais. Turime bendro, tik tas bendrumas šiandien kitas, kitoks, pasikeitęs. Sąjungos įstatai mažiau reglamentuoja. Gal ir nedaug darbo beturi Etikos komisija. Anksčiau turėjome daugiau „bylų“. Gal daugiau buvo ir iš bendro fono išsiskiriančių, aštriakampių figūrų. Be jų gal ir ramiau. Bet kad reikia jų rašytojams. Nuo figūrų, kad ir nepatogių, priklauso ir ryškesnis kūrybos „figūriškumas“. Koks iššakotas ir tarsi ašakotas Vidmantės Jasukaitytės kūrybos medis! Kaip tikrumu dar išsiskiria romanas „Po mūsų nebebus mūsų“ (1987), lyg koks likiminis ir kartu stilistinis apysakos „Stebuklinga patvorių žolė“ (1981) atliepinys. Prie jų pridėjus pjesę „Žemaitė“ (pastatyta 1986 m.), keliolika eilėraščių (ir vėlesnių), pajustume turėję savitą rašytoją. Tik kas atsitiko vėliau – kuo didesnės apimties romanai, pramaišiui su esė, tuo labiau išsimagnetinęs vidinis branduolys. Kaip rašytojui gyventi, kaip tą branduolį išsaugoti? Ir kokios drąsos turi įgyti kritikas, kad atskirtų tikrus ir netikrus dalykus, kad viskas nesusiveltų. O juk knygos apie Vidmantę reiktų. Ir ne tik apie ją. Dalis rašytojų yra literatūros kritikai, literatūros tyrėjai. Džiaugsmas – pagaliau išėjo solidi Elenos Baliutytės-Riliškienės monografija apie Eduardą Mieželaitį. Nurimusios kalbos literatūrologija; gali būti, kad ši monografija įsitvirtins kaip riba lietuviškoje sovietologijoje.

Rašytojai yra (ir turi likti) jautrūs profesionalumui. Juos žeidžia ir netgi įžeidžia neraštingumas, kalbinis nevalyvumas. Kad ir kokie skirtingi, kitaip mąstantys, vertinantys jie būtų. Kai rašytojai vienas su kitu susitinka ir kaip rašto profesionalai, vienas kitam darosi realūs. Ne tik įsivaizduojami. Arba kai pajunta vienas kito petį. Netgi sutelktą atramą. Kol gyvename lyg ir netrikdomi (netrukdomi), tai tarpusavio jungtys gali atrodyti ir efemeriškos. Ar įsivaizduojamos. Bet juk trikdžiai ir trukdžiai yra neišvengiami. Iliuzija, kad laisvė ar demokratija yra savaime suprantami ir savaime išsilaikantys dalykai. Kažkas atsitinka, ir staiga pamatome, kad turime būti budrūs. Kad ir Mariaus Ivaškevičiaus atvejis – gana skaudžios peripetijos, sugrąžinusios dėmesį ir prie ankstesnės kūrybos. Galima nusigręžti. Nereaguoti. Apsimesti, kad manęs tai neliečia. Arba kad mano požiūris kitas, kas turėtų būti savaime suprantama. Rašytojų sąjungos valdyba reagavo tinkamai – solidariai gynė žodžio, kūrybos laisvės principą. Kūrybiškas rašytojo proveržis, sustiprintas talentingų režisierių, bet prieš keliolika metų parašytu romanu užgautas ir gyvasis visuomenės nervas. Galima buvo laukti didesnių pastangų suprasti ir kitų supratimą. Bet to neįvyko, nors rašytojai (Antanas A. Jonynas, Laimantas Jonušys, Giedrė Kazlauskaitė…) svariai, įtikinamai, asmeniškai kalbėjo apie tai, kas mums visiems svarbu, kvietė aiškintis, ką mums skauda atskirai ir ką bendrai. Žinoma, rašytojai pirmiausia turi kalbėti kūriniais. Skaudžioji, sudėtingoji pokario ginkluotos rezistencijos tema kūryboje vis dar neįgyja kalbos, vidine potencija prilygstančios reiškinio gelmei, neatskiriamai ir nuo neišlyginamo paviršiaus. Turi rastis likimiška, atvira kalba. Kalba yra kūrybos raktas. Skaudžius dalykus pakelia tik skaudi kalba.

Kol kas veiksmingiausia tebėra dokumentų kalba. Reikšminga, kad 110-osioms Jono Žemaičio-Vytauto gimimo metinėms Lietuvos ypatingasis archyvas internete paskelbė jo baudžiamąją bylą, taip pat ir tardymo laiku rašytą „Apybraižą apie pogrindžio organizaciją…“ Tik tokių bylų specialistai gali teisingai įvertinti rašymo aplinkybes, jų pėdsakus tekste. Dokumentų šiurpas dar nėra persmelkęs mūsų sąmonės. Rusų kalba, dauguma rašyta ranka – kiek mūsų, dar galinčių tai skaityti ir perskaityti.

Donatas Sauka, vėlyvas Lietuvos rašytojų sąjungos narys, įstojęs į ją Nepriklausomybės pradžioje, tad jautęs prasmę, jau baigęs savo akademinę karjerą, ne tik rašė svarbias humanistikos knygas, bet ir siekė apmąstyti bendruosius Lietuvos, lituanistikos horizontus, susisiekiančius ir su dabarties literatūra, jos uždaviniais apmąstyti ir ginkluotą pasipriešinimą. „Mūsų pragyventame laike yra košmarų, pranokstančių bet kokią vaizduotę. Eksperimentą, kaip reikėtų bandyti apie juos rašyti, pateikė Ramūnas Kasparavičius nedidelės apimties novelėje, pavadintoje „Visų gražiausia“. Eksperimentiškai drąsios vaizduotės kūriniu – „Keturių sesučių darželiu“ – autorius jau buvo patraukęs skaitytojų dėmesį. Minimoje novelėje bandoma įsivaizduoti partizanų gyvenimą bunkeryje, jų santykių, kai tarp jų – viena mergina, perversišką realybę.

Atmetus romantinės heroizacijos skraistę, kuri labiausiai nuo partizanų temos atgraso, atbaido šiuolaikinį jaunimą, apnuoginta tiesa gali būti konstatuojama beveik beaistriu balsu <…>“2.

R. Kasparavičiaus kūrinių, D. Saukos pavadintų „eksperimentiškai drąsios vaizduotės“, rinktinė Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleista 2006 metais, bet drąsesnio jų apmąstymo lyg ir neturėjome. Bet negalėjome nepastebėti, kad M. Ivaškevičiaus „Žalių“ ir jauni tyrinėtojai imasi remdamiesi gana stipriais postmoderniosios humanistikos instrumentais. Sustiprintas ir supratimas, kad su žmonių vardais turime elgtis atsargiai. Ypač su vardais, paženklintais lemties, įsirašančiais į skaudžiausios tautos patirties žodyną.

Atsimeni? Kartą įkniubęs rašei,
Kai žiežirbos lėkė patamsin:
„Jei žūsim, tai žūsim visai negražiai, –
Gražiai po mirties pagyvensim.“

Pažįstamas balsas – Jonas Strielkūnas, kuriam kovą suėjo aštuoniasdešimt; kaip ir jo literatūriniam įbroliui – Romualdui Granauskui. Pokario augintiniai, „baimės augintiniai“, kaip apie savo dešimtmečiu vyresnę kartą dar išsitarė D. Sauka, jie jautė pokario dramos šiurpą ir liudijo ją. Tokiu posmu prasidedantis Jono eilėraštis tikriausiai iš tų ataidėjimų, kuriuos keičiantis laikui (1989 m. kovą) jis bandė labiau atverti, įbrėžė aštrią „gražiai“ ir „negražiai“ sankirtą.

Sąjungas, draugijas, bendrijas stiprina bendri reikalai. Buitiniai, kasdieniai, deja, nei jungia, nei stiprina. Tai tik „reikaliukai“, kuriuos ir tvarkytis geriau atskirai, patyliukais. Jungia, pakelia širdis aukštyn reikalas, kurį galima pavadinti rūpesčiu. Ne tik gyvais, bet ir mirusiais. Paminėta A. Lingio „Nieko bendro neturinčiųjų bendrija“, paminėjimą galima motyvuoti ir šios studijos pradžios netikėtumu – mirties ir mirštančiojo vienišumo apmąstymu. Rašytojų bendrijos akivaizdoje pakreipčiau jį prasitęsiančios, išliekančios dvasinės gyvybės linkui. Net ir neturint konkrečių (finansinių) galimybių, reiktų daugiau rūpintis tuo, kas palikta, kas paties išeinančiojo sąmonėje budėjo kaip galima knyga. Rašau šį tekstelį Kovo 11-osios rytą ir prisimenu Marytę Kontrimaitę, vieną šviesiųjų savo kartos žmonių, itin aukštos ir skaidrios patriotinės sąmonės asmenybę. Jauniausia tremtinių dukra, ji su didžiu atsidavimu dirbo, tarnavo Lietuvai. Sausio 13-osios rytą į aukų dėžutę Nepriklausomybės aikštėje sudėjo paskutinius pinigus ir vienintelį žiedą. Šiandien tai skamba per gražiai, neįtikinamai, gal ir naiviai. Tada buvo kitaip. Dukra Vega sudarė Marytės rinktinę, mano supratimu, vertingą ir vertą išleisti. O nepasiseka to padaryti. Vis neparemiama. Ir nėra kam pasakyti, kad vertėtų. Gal išmintingos Rašytojų sąjungos valdybos paakinti galėtume tokiam rūpesčiui susitelkti.

Šaltą šių metų žiemos dieną RS sekretoriate iš spintos išimtas baltas vokas, į kurį buvo galima įdėti kokį pinigą sunkiai gyvenančiai rašytojai, man pasirodė šildantis, nors ir mažai ką gyvenimo dramoje pakeisti tegalintis.

—–

1 Lebedys J. Mikalojus Daukša. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1963. – P. 358.

2 Sauka D. Apie laiką ir save. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019. – P. 245.

Viktorija Daujotytė. Nuo žemininkų iki žemininkų

2019 m. Nr. 2 / irminė mintis būtų tokia: svarbiausia XX a. lietuvių poezijos programa tebėra susijusi su žeme. Amžiaus viduryje ši bendra programa įgyja ryškesnių egzistencinių prasmės akcentų.

Viktorija Daujotytė. Savaime, bet juk ne tik

2018 m. Nr. 10 / Valentinas Sventickas. Dar gurinių. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 397 p. / Taip galima sakyti apie Valentiną Sventicką, apie jo naują knygą, ir toliau sėkmingai rankiojančią gurinius, – iš literatūros,

Viktorija Daujotytė. „Tiktai akimis palydėjai“. Stasys Jonauskas

Stasys Jonauskas – poetas, poetas iš tolimo Lietuvos pakraščio, iš palatvijės, Vilniaus ar Kauno poezijos sambūriuose – nepažįstamasis. Nedaug pasaulio teužsiėmęs, tik tiek, kiek galėjo akimis palytėti ir išeidamas palydėti. Išėjo paprastai, kaip išeina

Viktorija Daujotytė. Atsiminti, kol įmanoma

2018 m. Nr. 3 / Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename. Sudarė Valentinas Sventickas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 469 p. / Atsiminimų knyga skatina ir bendresnius pamąstymus apie atmintį, jos modusus. Atsiminimus, jei atsakingus, sąžiningus, parašyti sunku. O atsiminti juk paprasta, atsimename nevalingai. Kaip kvėpuojame, alsuojame.

Viktorija Daujotytė. Mūsų šimtmetis ir amžių siužetai

2018 m. Nr. 2 / Švenčiame Lietuvą, savo Valstybę. Vasario 16-osios respublikos šimtmetį. Šimtmetis – dar mūsų, gyvenančių dabar, laikas. Tėvų, senelių, prosenelių rankomis apkabinamas laikas, kūnu tebejuntamas. Mažiausiai tris kartas apima žmogaus atmintis.

Juozo Baltušio dienoraščiai: pamiršti negalima suprasti?

2018 m. Nr. 1 / Petras Bražėnas, Viktorija Daujotytė, Valdemaras Klumbys, Antanas Šimkus, Ieva Tomkutė, Saulius Vasiliauskas. Parengė Gediminas Kajėnas / iš pradžių norėčiau pasiteirauti Juozo Baltušio dienoraščių publikacijas rengusio Antano Šimkaus

ŠIMTMEČIO ANKETA: Viktorija Daujotytė, Gintaras Bleizgys, Aušra Kaziliūnaitė

2018 m. Nr. 1 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Viktorija Daujotytė. Tikrai ir tarsi; Aido Marčėno linkui

2017 m. Nr. 10 / Aidas Marčėnas. KasDienynas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 384 p. / „KasDienyne“ – jau į knygos galą, pasakojama, kad Palangos viešojoje bibliotekoje neatpažintam Aidui Marčėnui nepasisekę trumpam pasiskolinti

Viktorija Daujotytė. Paaiškinimas atidedamas

2017 m. Nr. 5-6 / Rimvydas Stankevičius. Šermuonėlių mantija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 104 p. / Puikus Deimantės Rybakovienės viršelis; tokio pat gražumo kaip Donaldo Kajoko ar Giedrės Kazlauskaitės poezijos knygų. Poezijos knyga turi būti graži.

Viktorija Daujotytė. Laisvai ir atsakingai

2017 m. Nr. 2 / Mindaugas Kvietkauskas. Uosto fuga. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 243 p. / „Galvojau, kad mano kartoj negimė taip mąstančių žmonių, o, pasirodo, gimė“, – laisvai cituoju Sigutę Chlebinskaitę, knygos menininkę, suteikusią išskirtinę formą

Viktorija Daujotytė. Anapus: Vytautas Kubilius tarp „tylos vaikų“

2017 m. Nr. 1 / Kiek daug reikėjo pakelti jauniems žmonėms iškart po karo. Kiek nerimasties suimti į save, ypač tiems, kuriuos viliojo humanistika, filologija, poezija. Dar gyva nepriklausomybės, nacistinės okupacijos patirtis, laisvės iliuzijos tragiško sukilimo šviesoj.

Viktorija Daujotytė. Mūsų likimo data – Lietuvos Respublikos šimtmetis

2016 m. Nr. 7 / ..mes taip mylime savo Lietuvą, kad jos žlugimo nepakeltume… Petras Juodelis, „Kodėl mums nepakeliui su „Keturiais vėjais“?“, 1929 Žmogus istorijoje; istorija žmoguje. Žmogus istorijoje – taip, ir Vytauto Kavolio knyga