literatūros žurnalas

Ieva Rudžianskaitė. Įelektrinto piemens ribų nyksmas

2018 m. Nr. 10

Tomas Vyšniauskas. Įelektrinto piemens. – Kaunas: Kauko laiptai, 2018. – 128 p. Knygos dailininkė – Inga Paliokaitė-Zamulskienė

Tomas Vyšniauskas savo eilėraščių rinkinyje „Įelektrinto piemens“ išmoningai įsuka skaitytoją į prasmių kūrimo procesą, kuriame lankstūs, verlibro forma parašyti eilėraščiai nušvinta įvairiais niuansais. Kaip lūžtanti šviesa sukuria spektro spalvų žaismą, taip ir eilėraščių klodai mums leidžia mėgautis daugiabriaunėmis atvertimis.

Viena iš strategijų, ieškant eilėraščio prasmės ar tiesiog apmąstant jo vaizdą, yra atidus žvilgsnis į lyrinį subjektą. Skaitant šį rinkinį iškart galima pajusti lyrinio subjekto balansavimą tarp gyvenimo ir mirties, kai subjektas pasirodo kaip jau (ne)gyvenantis, arba vis dar (ne)miręs „aš“, esantis kažkur paraštėje (p. 18), arba ant ribos, kuri yra tokia plona ir vos įžiūrima, kad negalima aiškiai pasakyti, kur prasideda gyvastis, jos gaivališkas kvėpsnis, ir kur išnyra stingdanti mirtis.

Pirmoje rinkinio dalyje aptinkame pasikartojančią banginio metaforą (p. 10, p. 14, p. 21), keliančią asociaciją su Senojo Testamento Jonos istorija. Biblijoje pasakojama, kad Jona, bėgdamas nuo Dievo Artumo, atsiduria laive ir plaukia juo, kol kyla baisi audra. Tada jūreiviams metus burtus išaiškėja, kad nelaimės kaltininkas – nuo Dievo besislapstantis Jona. Dėl šios priežasties jis išmetamas į jūrą, bet Dievas parūpina milžinišką gyvį, kuris praryja Joną ir plukdo jį savo pilve. Mąstant apie tokius vaizdinius, knygoje galima pajusti savotišką lyrinio subjekto kalbėjimą tarsi iš vidaus, iš gelmės ar tamsos, juolab kad ir Jonos buvimas pilve Biblijoje siejamas su bedugne (plg. Jon 2, 4–6). Skaitydami eilėraščius taip pat atsiduriame tarsi virš bedugnės, kai nėra saugaus atskaitos taško, nuo kurio atsispyrus būtų galima šokti į anapus, bet aiškaus anapus nebuvimas sukuria labai įdomią dievoieškos filosofiją (o gal ir slapstymąsi nuo Dievo).

Tamsos metafora atsiskleidžia ir riedulio vaizdinyje: „lauko riedulių o gelmėse / tamsa tokia / kad išsigąstum lapo / besigniaužiančio į kumštį rudeniop“ (p. 8). Tekste matome formą: ji neparodo tamsos ar gelmės, tačiau jei neliktų formos, nebūtų ir tamsos suvokimo. Taigi atsirėmę į formą galime jausti tai, kas beformiška, galime numanyti paribius, panašiai kaip gyvendami, būdami formoje, mąstome apie mirimą – paskutinę gyvasties ribą.

T. Vyšniausko eilėraščio subjektas atrodo įstrigęs tarp gyvenimo ir mirties, o gal tiesiog besitraukiantis į vieną tašką: „mano gyvenimas riša blakstienas / riša virkšteles / į mazgą“ (p. 21). Gyvenimas ir mirtis tarsi susitinka paties mirštančio subjekto taške. Jis vis dar egzistuoja: nei gyvas, nei miręs, kankinamas nesibaigiančios agonijos, aplipusios vizijomis, prisiminimais, ir verkia „tarytum gyvas“ (p. 13), paradoksaliai pilnėdamas ir sykiu mažėdamas, o „įkapių drobės ten kandys / jau graužia / žvaigždynų raštus“ (p. 64). Tarsi iš vidaus, iš tamsos, iš kapo duobės ar išvirkštinės egzistencijos pusės piešiamas gyvenimo vaizdas. Galiausiai kentėjimas gali pasireikšti troškimu išjungti save: „ir tapo liūdna nesulaukus nepatyrus / kaip vakarais kažkas išjungs / mane o ne / pasaulį“ (p. 63). Taip išryškėja aiškesnė riba: arba „aš“, arba pasaulis. Taigi „aš“ lieka kaip pasaulio matymo taškas, o jei pasaulis sunaikinamas – lieka tik „aš“, tačiau jei „aš“ išjungiamas, greičiausiai išnyksta abu šie matmenys. Ir net jei pasaulis galėtų egzistuoti pats savaime, jis būtų kaip ir nesantis, nes būtų nesuvoktas, neišskleistas. Ir kam reikalingas tas pasaulis, jei „kartais būti tik atrodo“ (p. 52), arba belieka „atsitiktinai ridentis“, kai kitų likimus dievai ir pusdieviai skaičiuoja (p. 66), o gyvenimo tarsi prasmės pasirodo kaip dėsniai „amžino buvimo veltui“ (p. 16). Kartais egzistencinė tiesa atsiskleidžia per keistą (auto)ironišką sąryšį: „ėdalas ir blusos turi mažai / ką bendra jei nesi / parazitas“ (p. 43).

Autorius įvilioja skaitytoją į paslaptingus eilėraščių labirintus, kuriuose alsuoja mirtis, o blykstelėjanti erotinė plotmė su ja susikryžiuoja, trinama riba tarp geismo ir mirimo: „vėlės vėlei ilgisi glamonių / atminties bet / tu tik / tiek aštrus šiandieną kiek minkšti / tarpupirščiai tarp pilnatis atspindinčių, siauručio skersgatvio trinkelių“ (p. 59). Erotinė plotmė eilėraštyje panėšėja į išvirkštinį gyvybės kūrimo procesą, t. y. susiliečia su mirimu, ir iš šios perspektyvos (netikėtai, nelauktai?) sublyksi gyvybe. Žybteli ir vilties žaibas (gal Dievas tikrai yra?), supurto elektros srovė tarsi nušvitimas, praregėjimas, apreiškimas, o gal tik nevykusi dievoieška (pridengta vagystė) transformatorinėje, kai vario laidai prikepa prie delnų (p. 102), priešingai nei Nukryžiuotojo kiaurymės delnuose, pro kurias šviečia Dievo galimybė (p. 100–101). Nepaisant šių prasmės blykstelėjimų, siaubingai nyksta ribos tarp vis dar buvimo ir jau nebuvimo, kada nebežinai nei kas esi, nei kas buvai, o kartais gali išvysti ir kitus mirusiuosius, ar vis dar mirštančius.

Vis dėlto autorius sukuria paradoksą – nenugalimai gyvena tas, kuris niekada negyveno. Pavyzdžiui, Marijos statula kapinaitėse, nes numirti ji negali: „kas man tos senos kapinaitės kuriose / tebegyvena Marija kas jai drugeliai už ausies / ir boružės ant nubalnoto smakro iš toli“ (p. 13). Kitaip tariant, gyvena tas, kuris imituoja egzistenciją, kuris iš tikrųjų yra netikras. Imituojantysis gyvenimą pragyvena mirštančiuosius, buvusius gyvuosius; ir pragyvena todėl, kad iš tikrųjų yra negyvas. Egzistencijos imitacija įkalinta pati savyje – gyvenanti nepajudinamame taške ir sykiu nemirštanti, nes yra negyva. Galima būtų pasakyti ir taip: nepajudinamą gyvenimą sukuria amžina sustingusi mirtis. Taip sublyksi riba tarp to, kas tikra, ir to, kas netikra, tarp imituojamojo ir imituojančiojo, nors ir čia kartais viskas susipina taip, kad nežinai, ką laikyti tikru, nes nyksta visos tikrumo ribos: „žiema yra tikra LEDinė lempa virš / galvos ir mintys tavo tik- / ras ryjančio knygas pasaulio / plagiatas“ (p. 75).

Eilėraščių vaizdams pinantis lyg spalvingoms juostoms, tas Senojo Testamento banginis atplukdo mus ir į Naujojo Testamento simboliką: galbūt sušvinta išeitis? Penktoje dalyje, pavadintoje „Piemenavimai“, ypač atsiskleidžia subjekto dievoieška, panaši į išeities ieškojimą, persipynusį su nusivylimu: „šitiek vandens ir nė lašelio / vyno / tai viso labo / sterilus pasaulis / kur mirštantys banginiai / priskaičiuoja tūkstančius / naktų kartu kur tu kurtu ir verkia ten / ąžuolo viršūnėje prisėdęs / Jėzus sausinasi pėdas / užsimerkęs / akimirkai / vos / pajuntu kaip paskenduoliai / šoka ir dainuoja“ (p. 95). Vis dar egzistavimas tarsi neleidžia įvykti tikros mirties stebuklui, subjektui transformuotis į ką nors kita. Atrodo, kad siekiama pagaliau išlįsti pro adatos ausį, kuri pasirodo lyg sąlyga rasti išėjimą iš čia į ten, iš kur sunkiai pralindus turėtų būti neįmanoma sugrįžti (p. 103). Ir čia, ko gero, slypi raktas į kitą plotmę, į mirties išsipildymą, kai privaloma nešti egzistencijos krūvį lyg kupranugario kuprą, ją užsiauginti ir taip su visa našta pralįsti: „šitoks menkas gi žmogus o vis / dėlto kupranugaris / lengviau / sėdime / ir verkiame abu / ir byra pelenai ir krenta purpuriniai / lietūs iš lėto ir auga mums kupros / iš lėto iš lėto / lengviau“ (p. 101). Galime įžvelgti dar vieną paradoksą – iš tiesų miršta tas, kuris sugeria į save absoliučiai visą egzistenciją.

Ribos tarp gyvenimo ir mirties iš(si)trynimas, imitacinio egzistavimo paradoksas bei dievoieška rinkinyje pasirodo kaip viena šios knygos prasminių slinkčių. Atsižvelgiant į prasmių daugiasluoksniškumą, šiuos tekstus galima perskaityti ir kitaip. Tarkim, ryškėja kad ir kriminaliniai siužetai, kuriais užsklendžiamas rinkinys (pralaimėjimas, be-prasmybė, beprotybė, o gal savotiškas išeities ieškojimas be Dievo?). Vis dėlto gyvenimo / mirties, šiapus / anapus, tikro / netikro, geismo / mirimo ribų nyksmas eilėraščiuose atveria esminius klausimus, tokius kaip antai: kas yra egzistencija? Kas yra anapus (jei yra)? Knyga užduoda klausimų ir skaitytojo nepalieka ramybėje, skatina jį įsitraukti į ieškojimą, beje, kartais rizikuojant nuklysti į egzistencinių samprotavimų labirintus. Skaitant Tomo Vyšniausko rinkinį norisi strofose pamatyti vis naujų prasmių, žavėtis žodžių žaidimais, tačiau svarbu pabrėžti, kad pastarieji nėra tuščias žvangėjimas: išsaugodamas tradicinę eilėraščio struktūrą bei logiką, autorius provokuoja skaitytoją įvairiomis temomis ir demonstruoja įmantrias prasmių kūrimo subtilybes.

Ieva Rudžianskaitė. Ilgesio akmenukai

2019 m. Nr. 5-6 / Regina Katinaitė-Lumpickienė. Tapuolia pūkas aky. Eilėraščiai aukštaičių uteniškių tarme. – Kaunas: Kauko laiptai, 2018. – 96 p. Knygos dailininkė – Inga Paliokaitė-Zamulskienė.