literatūros žurnalas

Viktorija Daujotytė. Anapus: Vytautas Kubilius tarp „tylos vaikų“

2017 m. Nr. 1

Benedikto Januševičiaus nuotrauka

Kiek daug reikėjo pakelti jauniems žmonėms iškart po karo. Kiek nerimasties suimti į save, ypač tiems, kuriuos viliojo humanistika, filologija, poezija. Dar gyva nepriklausomybės, nacistinės okupacijos patirtis, laisvės iliuzijos tragiško sukilimo šviesoj. Karo metų poezija, pasiryžusi byloti tautos balsu (Vinco Mykolaičio-Putino, Bernardo Brazdžionio posmai, Jurgio Baltrušaičio „Ašarų vainiko“ stoicizmas). Antroji sovietinės okupacijos banga kūrybos laisvei nepaliko jokių iliuzijų. Dalis jaunų, kūrybingų, išmestų ir iš Kauno universiteto, sąmoningai atsisakė taikstytis su aplinkybėmis, rinkosi poezijos būtį anapus gyvenimo realybės, tyloje, tarp bendraminčių. „Tylos vaikai“, kaip save ir savo artimiausius bičiulius pavadino Vytenis Imbrasas. Jų centras matomas Vytauto Kubiliaus parengtoje antologijoje „Anapus rudens“ (1995): Palmira Petrauskaitė, Jūratė Petrauskaitė, Vytenis Imbrasas, Vytautas Dubindris (Vytauto Ambrazo poetinis vardas). Jungia artima patirtis, taip pat ir lituanistikos pasirinkimas, tarpusavio ryšiai. Tylioji pokario poezija turėtų užimti savo vietą tarp kitų lietuvių rezistencinės kūrybos pavidalų.
V. Kubilius su „tylos vaikais“ susijęs kaip artimų pažiūrų bendraamžis, taip pat studijas pradėjęs Kauno universitete, taip pat iš jo pašalintas. Susijęs savo sąmoningo gyvenimo pradžia dar nacių okupacijos metais ir laiku, prasidėjusiu po Atgimimo, kai tylieji balsai pradėjo ieškoti savo „prarastojo laiko“. Studijoje „Neparklupdyta mūza“ (2001) V. Kubilius apibūdino hitlerinės okupacijos kultūrinį foną Lietuvoje, laiką, kai poezija tapo tautos savigynos egzistencine forma; būsimieji „tylos poetai“, dar gimnazistai, buvo pajutę jos prasmę, vidinio pasipriešinimo okupacijai nuostatas.
Anapus reiškia kito egzistencinio pasirinkimo ir iš to kylančių likimo komplikacijų nuorodą. Prie pagrindinio „tylos vaikų“ ketverto natūraliai šliejasi ir daugiau vardų. Ir tų, kurie jaunystėje rašė eilėraščius, vėliau rinkosi kitokią humanitarinę veiklą – kalbos, literatūros, tautosakos tyrimų. Bet lieka lyg padalinti. Viešojo V. Kubiliaus likimas taip pat turi savo anapus, mažai ar bent mažiau težinomą pusę. Sąsajos su „tylos vaikais“ ją šiek tiek praskleidžia.
Tylos poetų laikas prasideda maždaug nuo 1935 metų; tai būsimųjų žemininkų, Kazio Bradūno, Alfonso Nykos-Niliūno, Vytauto Mačernio kartos užpildomas laikas, dar maitinamas nepriklausomos Lietuvos būsenų, ir jau artėjantis į katastrofą. „Dainos apie mane, vaikystę ir daiktus, kurie buvo mano draugai“ – A. Nykos-Niliūno atogrąža. 1938–1939 metais jau pasiektas tas poetinio matymo–jutimo lygis, į kurį galima remtis renkantis vienokį ar kitokį kelią. Namai („Mane namo už rankos vedė vėjas / Ir senas paukštis liepė neliūdėt“), namų kalba: „Tai nuostabi kalba, nes ją apkurtęs ir apakęs, / Krauju ir gyslomis girdi“ – „Aklasis pasakoja apie namus“. Taip A. Nykos-Niliūno kūryboje prasideda likimas, ir poetinė fenomenologija yra jo tyrimo būdas.
V. Mačernio „Vizijų“ pradžia: 1939-ieji: „Ramu jau tėviškėj. Mėnulis pro klevus į kiemą žiūri; / Naktis graži ir dieviškai skaisti. / Tik pas mane tamsus vidunaktis, tik pelenuos maža ugnelė gūri, / Ir baisiai daužosi širdis“ („Pirmoji“). Egzistencija, kuri galėtų dar būti, bet prieš pora metų jau parašyti V. Mačernio „Miražai“:

Ateis čia karavanas ir klajoklių gaujos;
Kaip lapas kris jie tyruos, mirs kaip musės…
– – – – – – – – – – – – – – – – – – –
O mes kur einam, kur keliaujam,
Kur eina visos dienos mūsų?

Jaunasis K. Bradūnas ilgiausiai išsaugo žemdirbišką rimtį, iš jos kylančius poetinius įvaizdžius. Natūraliai pratęsia V. Mykolaičio-Putino „Rūpintojėlį“ – jau ne tik temą, o ir lietuviškosios pasaulėvokos kodą. „Broliai“: „Stovi prie upelio šventas Jonas, / Pilko veido ir pilkų akių.“ Medinė skulptūra, sukurta paprastų rankų, akys, kurių žvilgsnis sminga į širdies gelmes: „– Vabale, ir tu iš šitos žemės, / Kaip ir aš, kaip tie laukai rugių, – / Man sakai. Ir mano akys ramios – / Mudu broliai, broliai iš akių.“ Žemės personifikacijos: „Žeme, žeme, žydėsi, žeme, amžiais nedžiūsi“ („Žeme, žydėkim“). Gaivalingos žemės galios jutimas („Gaivalingoji žemė“). Artojų sodybos, kaimai, bažnytkaimiai. Programinė nuostata: „Mes tauta tik ramių žemdirbių“ („Ant piliakalnio“). Prigimtinės vietos deklaracijos: „Įaugom Nemuno upyne, / Šaknis tvirtai įleidom į gelmes“ („Nemuno upyne“); „Mano protėviai šį kampą rinkosi / Ir užmigo pilkapiuos ramiai“ („Paminklas“). Vilniaus tema – kaip natūrali tąsa dviejų laidų rinkiny „Vilniaus varpai“ (1943, 1947). 1945-ieji – jau „Svetimoji duona“: tremtinys senas tėvas, svetimi laukai, keliai, miestai, pasaulis be tėvynės. Žvilgsnis anapus:

Su saulėtekiu jau nepabus
Laiko upės užmigus banga, –
Prieš akis pasikels uždanga,
Ir matysim toli anapus.

„Amžinybėn“ – eilėraštis iš 1943 m. išleisto K. Bradūno rinkinio „Vilniaus varpai“, perspausdintas antologijoje „Žemė“ (Los Angeles, 1951). Lietuvių poezijos slenkstis. Takoskyra tarp išėjusių ir tarp pasilikusių, bet pasilikusių taip, lyg išėjusių. 1944, 1945 metais pažymėti ir ankstyviausi „tylos vaikų“ eilėraščiai. Dar čia ­– pasiilgtame, išsvajotame Vilniuje, egzistenciškai tikrame, savame, o politiškai efemeriškame. Ir jau netrukus kitur – anapus savųjų vietų, varpų, bažnyčių, žemės. Anapus – jau ištarta. Ištarta poeto, kuriam bus lemta tapti iš Lietuvos 1944 metais išėjusiųjų vienu iš centrų, įskaitant ir „Žemės“ antologijos redagavimą. K. Bradūnas nujaučia ir anapus, tiesa, labiau kaip amžinybės atšvaitą. Anapus tie, kurie 1944 m. vasarą išvyksta iš Lietuvos, bet ir tie, kurie joje lieka, lieka priešais nepramušamą svetimos ideologijos sieną. Kūrybos anapus turinį giliau patirti, išgyventi, labiau programiškai įprasminti ir bus lemta jaunesniems poetams, likusiems Lietuvoje, bet tarsi nuo jos atskirtiems .
Pirmą kartą tyliųjų ketvertas kartu suėjo į knygą „Anapus rudens“, 1995 metais išleistą „Santaros“, sudarytą ir parengtą V. Kubiliaus, bendrakarčio, artimo likimo. Anapus yra šių autorių bendrumo ženklas. Taip, tikrai, anapus. Knygos pavadinimas tikriausiai parinktas rengėjo. Anapus pasikartoja visų autorių eilėraščiuose – lyg nuoroda į slaptą ir bendrą programą: savo kūryba mes pasitraukiame anapus mums svetimos ir baugios tikrovės. „Tu godžiai vandenį geri man iš rieškučių / saloj saulėtoje, ten, anapus rudens“ – iš Palmiros Petrauskaitės („Lūšnelės mano stogą jau apkrito…“); iš Vytenio Imbraso: „Lyg seno pažado dar ieškau ir dairaus, / o visa plaukia ten – anapus…“ („Aš nežinau nei pasakų, nei atpirkimo žemių…“); „Ten – anapus ilgesio – / jau nebe tu mane, / tai aš tave šaukiu!“ („Rugsėjis“); „Tu visada tikėjai, kad tenai – anapus / rudens ir vasarų keliai sueis“ („Pirmiau, nei vėjas atneša rudens audras ir liūtis…“); iš Jūratės Petrauskaitės: „…lyg erdvėj neliestoj, lyg ne joj – bet anapus / vandenų, kur sudužo saulėlydžiai trapūs…“ („Prie vandens“); iš Vytauto Dubindrio: „Nuo čia – tik vienas žingsnis lig kulisų. / Anapus slenksčio, kur nėra šešėlių“ („Ritualas“).
Eilėraščiai, kurie tikėjosi išlikti tyloje, išlikti vieni. V. Imbraso eilėraščio, parašyto 1950 metais, pradžia:

Tylos vaikai! Tylos vaikai! Neturime nei brolių mes, nei seserų.
Mes esame vieni šešėlių ir šviesos pasauly.

Arti ketverto – ir tragiškiausio likimo Diana Glemžaitė (g. 1926 metais), taip pat įstojusi į Kauno universitetą studijuoti filologijos, literatūros, labai santūri, atskira, kiek daugiau bendravusi tik su bendrakurse P. Petrauskaite, skaičiusia ir jos eilėraščių. V. Ambrazas, kaip rodo jo parašytas įvadas D. Glemžaitės rinkiniui „Mes mokėsim numirti“ (1991) „Iš užmaršties išnyrantis veidas“, D. Glemžaitės eilėraščių taip pat buvo skaitęs ir nusirašęs. D. Glemžaitės eilėse gal ryškiausias herojinis pradas, kur daugiau ryžto, ten mažiau anapus, pasitraukimo iš šiapus. D. Glemžaitė yra labiausiai išreiškusi moteriškąjį heroizmą, kurį galima sieti su Emilija Pliateryte, su lietuvėmis karuose ir sukilimuose. „Mes mokėsim numirti, jei Tėvynė aukos reikalauja.“ Ir tai nepriklausomos Lietuvos respublikos, jos pradžios mokyklų, jos gimnazijų, jos universiteto dvasia. Nuotrauka: Kupiškio gimnazijos, kurią baigė ir Diana, 1944 metų abiturientai: visos mergaitės tautiniais rūbais. Dvasinių programų kontūrai, jų rodymasis jaunojoje poezijoje, gal ryškiausiai – V. Mačernio. Viena iš „ketverto“ – Elvyra Jūratė Petrauskaitė-Jaroševienė už V. Mačernį tebuvo vyresnė pora metų. Iš to paties laiko, jo nuotaikų. Juntamas ir V. Mykolaičio-Putino karo metų lyrikos fonas. J. Petrauskaitė ilgiausiai eilėraščius rašė, vadinasi, turėjo ir stipresnę poetinę energiją, eiliavo beveik iki mirties (1986). Jos ir ankstyvuosiuose eilėraščiuose ir atskiresnė minties, mąstymo žymė: „Šitie liūdesio namai yra mano“; natūrali minties ir vaizdo dermė: „Kaip ant bedugnės krašto ta pušis liekna / aš stoviu čia ant lekiančių smilčių“ („Liepsna!“). Ji dar bandė grįžti į viešumą – 1970.III.7 „Literatūroje ir mene“ (tikriausiai Kovo 8 proga) tarp kitų moterų paskelbti ir du J. Petrauskaitės eilėraščiai – „Paveikslas“ (suaktualinta darbininkų tema) ir „Imk mano veidą…“ Prisiimama pareiga draugams: „<…> ir aš einu iš praeities į dabartį, / kad už jus prakalbėčiau“ („Draugams“). Dukters Ksenijos Jaroševaitės rūpesčiu 1991 metais išleistas J. Petrauskaitės rinkinys „Ak, šešėli tuščių valandų…“ Jei praeitis sugrįžta, ji sugrįžta dabarties šaukiama.
Likimo suburtas ketvertas turi artimą poetinę liniją – anapus pasirinkimas reiškė ne tik dėmesį metafizinei žmogaus nevilčiai, bet ir savo kūrybos viešumo atsisakymą, likimą tyloj, „sutemusiuos krantuos“ (pagal P. Petrauskaitės eilėraštį). P. Petrauskaitei artima Salomėja Nėris, klasikinis ketureilis, persmelktas vidinio dramatizmo, kurį ženklina mirties, kapų, žvakių įvaizdžiai. Turėjo eiliavimo, palyginti natūralaus rimavimo pojūtį, buvo jautri eilėraščio nuotaikai, intymumui. 1945 metais parašyto eilėraščio „Šukės“ pabaiga:

Girioj laumės juokias… Vakaras prie kelio.
Nieko juk nebuvo, nieko ten – už mūs…
Man į tavo petį atsiremti gera
ir užmiršt, kad einam trupančiu ledu.
Tu sakai, kad meilė? – Vakaras prie kelio…

V. Imbrasas, mokytojas, redaktorius, pagaliau dokumentinių filmų režisierius, gražiai derino pokarinio, dramatinio romanso ir klasikinio eilėraščio linijas („Dainuokime dainas, kurių likimas mus išmokė…“), gamtos, ypač vakaro, nakties vaizdais gebėjo reikšti sunkias būsenas, jas apibendrinti: „Aš negaliu užmigt… ir mano kambary / tabako dūmuose vaidenas kruvinas rudens peizažas.“ Sukūrė ryškiausią savojo eilėraščio kontūrą – dar 1948 metais eilėraštis „Koksai ruduo!“:

Kaip dega medžiai! Jų tyli liepsna.
Į savo ilgesį kaip mes įsižiūrėję…
Ak, tuščias laikas… Ryt ir vėl diena.
Maža mergaitė, gelsvą lapą nešdama,
nueis alėja,
žvelgs į saulę,
mos ranka.

V. Dubindris – intelektualinio, filosofinio eilėraščio kūrėjas – bent jau tokia atrodo galėjusi būti jo poezijos perspektyva. Jautė ritminės eilutės galią, poezijos patosą kreipė moralinių tiesų linkui. V. Mačernio intonacijų atoskambiai – iš bendros pažinimo ekstazės: „Dabar aš pažinau Tave, kelionės drauge!“ Kultūros, literatūros aliuzijos. Kartu ir skaudžios tikrovės ženklinimas: „Mes gulime aikštėj ant akmenų / užkloti gedinčio dangaus calūno“ („Riteriai“). Nugalėti neįmanoma, bet neįmanoma ir pasiduoti be kovos:

Nė vienas nežadėjom nugalėt,
kai žemė atsivėrus mums po kojom degė.
Tai buvo neįmanoma! Kieno dabar eilė
įsmeigt į juodą sostą savo špagą?

Iš ketverto V. Dubindris atrodo turėjęs mažiausiai galimybių „evoliucionuoti“, pritaikyti savo eiles prie „socialistinio gyvenimo“. Eilėraščių rinkinys „Vigilijos“, pirmąja laida išleistas 1990 metais Kaune, buvo netikėtas. Eilėraščiai, slapta rašyti Lietuvoje XX amžiaus 5–7 dešimtmetyje. Dalis – stiprūs, savarankiški tekstai, ypač „Vigilijų“ ciklas. 1957 m. JAV išleistas A. Nykos-Niliūno eilėraščių rinkinys „Balandžio vigilija“; vigilija – budėjimas, būdravimas prieš šventę. Ankstyviausi V. Dubindrio eilėraščiai iš penkto dešimtmečio, ciklas „Berenikė“; ir tai sąsaja su A. Nyka-Niliūnu.
Kas mums yra anapus, priklauso nuo to, kas mums yra šiapus. Kur esame, ką pasirenkame, kieno esame pasirinkti. Karta lietuvių, gimusių maždaug tarp 1925–1930-ųjų, sunkiai bandyta. Ypač humanitarinė jos pusė, filologai, lituanistai. O iš jų labiausiai tie, kurie rašė eilėraščius, galėjo rašyti, buvo gabūs žodžiui. Pirmaisiais pokario metais daug gabių jaunų žmonių ėjo studijuoti lituanistikos. Lyg kokių dvasios apkasų kasti. Ieškoti tiesos. Tikėjimo. 1945 m. rugsėjo pradžioj dar gimnazistas V. Kubilius įrašė dienoraštyje: „Bloga be tiesos gyventi. Bloga neturėti tikėjimo“. Po dienos: „Nebėra kelio! Nėra tikėjimo. „Aš prašiau tik vieno, vieno tik tikėjimo“, – atsimenu Aleksandriškį“. Dar gimnazistai ar jau pirmakursiai, ši karta turėjo poeziją – jautė jos svarbą. Poezija, jei ji yra, yra daugiau nei poezija; tai ir moralinės atramos. Šią tiesą, jau kaip didelę viešumą, atskleidė Maironis, nepriklausomybės laiku įtvirtino vadinamieji modernieji neoromantikai; pokariu labiausiai jaunas galvas veikė Jonas Kossu-Aleksandriškis. Poezija yra ir lieka svarbiausias filologijos argumentas – ypač prigimtosios kalbos ir literatūros. Be literatūros negali subręsti pasauliui imlaus jauno žmogaus dvasia. 1944 metų lapkričio 20, visai prieš savo dar gimnazistišką gimtadienį V. Kubilius rašo laišką jaunų dienų ir viso gyvenimo bičiuliui Kaziui Grigui. Keliolika jų laiškų (1944–1948) galėtų būti spausdinami literatūros chrestomatijose gimnazistams; itin ryškūs jaunų žmonių savijautos, dvasinių būsenų liudijimai, literatūros dalyvavimas juose. Kelios mintys iš gimnazisto V. Kubiliaus (1944.XI.20) laiško. Laiškas K. Grigui, rimtas ir su šypsena, „su tema kaip rašto darbe“: „Grigas Kazys mano gyvenime“. Planas – nuo įžangos iki pabaigos. Su keturių dalių „dėstymu“. Mačerniška pradžia, iš didelių minčių, idealų. „Galbūt, Kazy, mes vėl kada nors kalbėsime, kaip reformuoti gyvenimą, ir Tu sakysi: „Reikia ne griauti, o lipdyti, statyti šalia.“ Ir aš su tuo sutiksiu. Nieko negalima griauti, negalima iš nieko padaryti viską. Reikia ne nuo gyvenimo reformos pradėti, bet nuo žmogaus reformavimo. Juk gyvenimą kuria ir jį reformuoja žmogus. Tačiau kaipgi žmogų keisti, kuria linkme sukti, jei tas didelis žmogus – tas idealas praėjo miglose ir yra tik pėdsakai, kuriuos ne visi randa ir ne visi nori rasti.
Kazy, Tu nuėjai to didžio žmogaus pėdsakais ir mane vedei. Aš ėjau, klupau, kėliausi, nes Tu mane kėlei…“
Atrodo, kad psichologinės pokario situacijos, jaunų žmonių sprendimai ir vidiniai apsisprendimai, apie kuriuos dar tik bandome kalbėti, toli, giliai, anapus. O iš tiesų ir čia pat, šiapus, Kauno ir Vilniaus universitetuose, kur tebeaidi pokario studentų lituanistų žingsniai, kur laiškai, rankraščiai, archyvai. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, dar anksčiau Lietuvių kalbos ir literatūros institute, kur humanistika, kalbos, tautosakos, literatūros tyrimai priglaudė pirmiausia pasišauktus poezijos, į ją dėjusius savo jaunas viltis. V. Kubilius, ilgai išlaikęs literatūros kritiko autoritetą. K. Grigas, įžymus tautosakininkas, galėjęs būti ir kelio vedlys, idėjų kėlėjas, formuotojas. Tylioji tautosakininkė Pranė Jokimaitienė (jaunesni lituanistai negreit tesuvokė, kad tai ta pati Pranė Aukštikalnytė, kuri bendrose gimnazistų nuotraukose su V. Mačerniu, jos jaunus eilėraščius jau buvo pagyrusi Salomėja Nėris). Kalbininkas V. Ambrazas – Dubindris, pagal poetinio vardo pasirinkimą. Institutas yra žengęs svarbių žingsnių – išleidęs savo iškiliųjų mokslininkų laiškų, dienoraščių. Ir toliau derėtų tai daryti, ypač tų, kurių likimo didelė dalis yra likusi anapus; taip pat anapus ir jų gyvento, bet jiems svetimo laiko. Marija Grigaitytė, ilgametė instituto Rankraštyno kaupėja ir tvarkytoja, slaptųjų jo fondų žinovė; neteisinga bus, jei tai ir nugrims užmarštyje.
K. Grigas (g. 1924 metais) 1945–1948 metais studijavo Kauno universitete, iš jo pašalintas. Vilniaus universitetą baigė eksternu po trejų metų. Knygoje „Kazio Grigo pokalbiai laiškais“ (2006) yra svarbios medžiagos nepriklausomos Lietuvos augintinių dvasinėms aspiracijoms suvokti, įspūdingi V. Kubiliaus ir K. Grigo laiškai vienas kitam. Iš jų matytis Kazio autoritetas, pripažįstamas ir dar gimnazisto Vytauto. Neabejotina, kad K. Grigas turėjo duomenų tyliai dvasinei lyderystei, dvasios programos kūrimui. Jis norėjo būti mokytojas, dirbti mokykloje, jei ir prisieitų likti Don Kichotu. Mokykla dar 1955 m. jam atrodė vienintelė prasmės buveinė. Bet buvo įtrauktas Simono Daukanto, taip pat ir jo dėmesio tautosakai (disertacija „Simonas Daukantas – lietuvių tautosakos rinkėjas ir leidėjas“). Jaunystės eilėraščiai liko anapus.
Su V. Kubilium kurį laiką buvo bendraklasiai, kai V. Kubilius mokėsi Vilkijos gimnazijoje. Patariamas ir K. Grigo, įstojo į Kauno universitetą, 1948 m. pavasarį iš jo pašalinamas. „Dėl antitarybinio laikymosi fakultete.“ Tokių buvo ne vienas – ir jų gyvenimai klostėsi anapus; ne vienu atveju prisitaikant bent tiek, kad galima būtų išlikti, bet visais atvejais anapus savo pačių poetinės kūrybos, ją atskiriant. Tarp K. Grigo adresatų iškyla dar vienas vardas, kuriam gal ir galėtų dar rastis kokia vietelė lietuvių kultūros istorijoje, – pradžios mokyklos mokytoja Klementina Misiūnaitė; tikriausiai viena iš trijų aklo lietuvių vaikų žaislų meistro Klemenso Misiūno dukterų, dešimčia metų vyresnė už K. Grigą, vadinasi, gimusi apie 1914 metus, kūrybinga, daug rašiusi, daug savo tomų, tarp jų ir dešimties knygų autobiografinį romaną, kuriame, anot jos, gal geriausiai aprašiusi savo vaikystę, vadinasi, ir tėvą, palikusi nežinioje, nesutikusi nieko išleisti į viešumą.
Karta, žmonės, apie kuriuos kalbame, skaudžiai išbandė iliuziją, kad galima atskirai – atskirai gyventi ir atskirai rašyti, kurti. Kūrybai lygiai reikia tylos kaip ir viešumos, kad būtų jos išbandyta, patikrinta. Gabių, talentingų žmonių kūryba tyloje neišvengiamai nutrūksta, o jei ir tęsiama, tai be pakankamos vitalinės energijos. Viešas, prisitaikymo ir kompromisų reikalaujantis kelias, kuriuo eina kiek jaunesni poetai, jau ne iš Kauno, jau ir įstoję į Vilniaus universitetą – Algimanto Baltakio, Alfonso Maldonio, Justino Marcinkevičiaus kartos. Vėluojanti Janina Degutytė, kaunietė, pirmaisiais savo eilėraščiais arti tyliojo ketverto. Rezistencinių nuotaikų, ilgai bijojusi viešumos. Ramutė Skučaitė, gimusi 1931 metais, 1949 metais ištremta į Sibirą, į Lietuvą grįžusi tik 1956 metais, Algimantas Mackus, 1932-ųjų gimimo, dar vaikas su tėvais pasitraukęs į Vakarus, „neornamentuotos kalbos“ poetas.
V. Kubilius daugiau ar mažiau visus šiuos skirtingų likimų poetus turėjo savo akiratyje. Prie savo likimui artimiausių viešai grįžo atgavus nepriklausomybę. Ketverto sutelktinėje knygoje „Anapus rudens“ reikšmingai apibendrino: „Nežinia, kaip būtų susiklostę „tylos brolių“ likimai, jei ledinė tyla nebūtų nutildžiusi jų kūrybos. Nežinia, koks būtų lietuvių poezijos ūgis, jei pirmaisiais pokario metais Lietuvoje nebūtų nukapotos jos šaknys.“ Tos nukapotos šaknys daug kur. Apkapoti ir tie tos pačios kartos kūrybingieji, kurie ryžosi viešumai. Kitaip, kitu būdu apkapotas ir Eugenijus Matuzevičius, žemininkų brolis, ir Eduardas Mieželaitis, ir Just. Marcinkevičius, ir J. Degutytė. Neatsakomas bendrai, bet įmanomas atsakyti atskirai klausimas – ką reikėjo daryti tiems, kuriems pirmaisiais žiauraus pokario metais buvo tarp šešiolikos ir dvidešimt, kurie jautė poezijos ir filosofijos trauką.
Linas Broga, ūkininkų sūnus, 1925 m. gimimo, į viešumą su kūryba negalėjo eiti dėl pasaulėžiūros, bet galėjo versti, fotografuoti, dirbti inžinieriaus ir aukštosios mokyklos dėstytojo darbą. Tik prasidėjus Atgimimui išspausdino kiek savo eilėraščių. Mąslios, reflektuojančios prigimties, reto sąžiningumo sau asmuo, jis ne kartą grįžo ir prie 1944 metų situacijos. Jau Zarasų gimnazijoje jautė artimumą humanitarinei veiklai, visą gyvenimą minėjo šviesius mokytojus, padėjusius dar paauglystėje susidaryti požiūrį į gyvenimą, stengtis nepasiduoti prievartos režimo ir piktų žmonių įtakai, jei neįmanoma daryti gera, tai bent stengtis nedidinti blogio. „Ką vėliau dariau, veikiau ar sunkiai ieškojau sprendimų, beveik visuomet jutau ryšį su šiais jaunos dvasios įžadais“.
1944 m. iš pradžių atrodę, kad antroji sovietų okupacija kiek sušvelnėjusi. Deja, greit jaunus vyrus ėmė gaudyti į sovietų armiją. Atrodė, kad išeitis tik viena – į mišką. Dar dvejojęs. „Kaimynas Petras Leleika anomis svyravimų dienomis pasakė: „Neik, neik. Anys dabar ataja ilgam. Prapulsi. Neik“. Yra minėjęs žodžiu, kad kaimynas ūkininkas, su kuriuo bendravę, dar pataręs verčiau mokytis. Prigimtinis kaimiečių atsargumas, jei okupantai atėjo ilgam, jauni herojai miškuose ilgai neišsilaikys. Bičiulis, su kuriuo kalbėjęsi apie mišką, slapstėsi bunkeryje Stelmužės krašte, bunkeris likviduotas, vieni žuvo, kiti dingo be žinios. Negalima neigti žuvusiųjų pasirinkimo prasmės, tragiškos, pažemintos išdavysčių. Bet nepaneigiamos ir alternatyvos, bandymai išlikti darant tai, kas įmanoma. Jau baigiantis praėjusio amžiaus septintajam dešimtmečiui dar buvo atkaklių tyliųjų, kurie abejojo viešosios, vadinasi, prisitaikiusios lietuvių kultūros prasme. Tylus ginčas, kuris Atgimimo metais vyko, garsėjo. Vieną labiausiai motyvuotų atsakymų yra pateikęs K. Grigas laiške jau minėtai mokytojai K. Misiūnaitei (1968.III.21): „Dieve duok, kad klysčiau, bet jeigu iš tikrųjų kažkas panašaus yra, tai aš norėčiau šį Jūsų nusiteikimą griauti. Kas būtų, jeigu per šį pokario dvidešimtmetį visi būtų taip galvoję ir darę? Tauta be savo gyvos kultūros yra žuvusi, o kaip tą kultūrą palaikysi, užsidaręs kiautą ir tylėdamas, užleisdamas savo pozicijas tiems, kurie atklydę iš svetur, tos kultūros nesupranta ir nenori suprasti? Aš noriu, kad mūsų literatūroje, dailėje, muzikoje, moksle ir apskritai visuose kultūros baruose būtų juo daugiau talentingų, savo kalbą ir tautą mylinčių žmonių, noriu, kad jie kurtų, kad jų balsas ir širdies liepsna būtų juntama ir įspūdinga. Mano supratimu, tai yra svarbiausia, ką turi suprasti ir visom įmanomom priemonėm daryti visa lietuvių inteligentija“. Šias K. Grigo mintis dera laikyti viena iš nelaisvos Lietuvos kultūrinių manifestacijų. Kiek šita laikysena buvo žinoma? Bent jau jaunesniems folkloristams, kasmet išvykstantiems į ekspedicijas, slapta užrašantiems ir partizanų dainų, ji buvo žinoma ir paveiki. Artimi, bičiuliški ryšiai siejo K. Grigą, V. Kubilių ir Donatą Sauką, artimai bendravusius ir šeimomis. Tikėtina, kad visi jie galvojo panašiai, kad tautos kultūros nepalaikysi „užsidaręs kiautą ir tylėdamas, užleisdamas savo pozicijas“.
„Tylos vaikai“, savo dvasinę raišką, savo poeziją palikę tyloj, perkėlę anapus, lieka išskirtinis lietuvių kultūros reiškinys. Apčiuopiame jo centrą, ypač lituanistinį branduolį, bet jis neabejotinai išsiplėtojęs, apima daug didesnį ratą žmonių ir iš kitų sričių. L. Broga – vienas ryškiausių atvejų. Be kultūros, buvimo joje, dalyvavimo joje ir tylieji negalėjo išvengti, rinkosi neutralesnes jos formas, nereikalaujančias įsipareigojimų, atsivėrimų. Nebuvo rezistentai nei disidentai, bet jų kultūrinė veikla bent iš dalies yra rezistencinė; itin svarbios jų laikysenos, veikusios su tais žmonėmis artimiau bendravusius, labiausiai jaunus. Atskirai svarbu suvokti poezijos podirvius, požemius, lyg savotiškas dvasines atsargas, perkeliamas į tylą, anapus. Neutralesnėmis kultūros formomis veikę talentingi žmonės patys buvo keliami, aktyvinami kad ir tyloje paliktos savo ir savo bičiulių poezijos.

Viktorija Daujotytė. Poezijos knygos dramaturgija

2019 m. Nr. 7 / Ramutė Skučaitė. Tik ištarti reikėjo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 135 p. Knygos dailininkė – Jūratė Račinskaitė.

Viktorija Daujotytė. Rašytojų bendruomenės akivaizdoje

2019 m. Nr. 4 / Ne, Lietuvos rašytojų sąjunga nėra „nieko bendra neturinčiųjų bendrija“. Rašytojai yra (ir turi likti) jautrūs profesionalumui.

Viktorija Daujotytė. Nuo žemininkų iki žemininkų

2019 m. Nr. 2 / irminė mintis būtų tokia: svarbiausia XX a. lietuvių poezijos programa tebėra susijusi su žeme. Amžiaus viduryje ši bendra programa įgyja ryškesnių egzistencinių prasmės akcentų.

Viktorija Daujotytė. Savaime, bet juk ne tik

2018 m. Nr. 10 / Valentinas Sventickas. Dar gurinių. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 397 p.

Viktorija Daujotytė. „Tiktai akimis palydėjai“. Stasys Jonauskas

Stasys Jonauskas – poetas, poetas iš tolimo Lietuvos pakraščio, iš palatvijės, Vilniaus ar Kauno poezijos sambūriuose – nepažįstamasis. Nedaug pasaulio teužsiėmęs

Viktorija Daujotytė. Atsiminti, kol įmanoma

2018 m. Nr. 3 / Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename. Sudarė Valentinas Sventickas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 469 p.

Viktorija Daujotytė. Mūsų šimtmetis ir amžių siužetai

2018 m. Nr. 2 / Švenčiame Lietuvą, savo Valstybę. Vasario 16-osios respublikos šimtmetį. Šimtmetis – dar mūsų, gyvenančių dabar, laikas. Tėvų, senelių, prosenelių rankomis apkabinamas laikas…

Juozo Baltušio dienoraščiai: pamiršti negalima suprasti?

2018 m. Nr. 1 / Petras Bražėnas, Viktorija Daujotytė, Valdemaras Klumbys, Antanas Šimkus, Ieva Tomkutė, Saulius Vasiliauskas. Parengė Gediminas Kajėnas

ŠIMTMEČIO ANKETA: Viktorija Daujotytė, Gintaras Bleizgys, Aušra Kaziliūnaitė

2018 m. Nr. 1 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Viktorija Daujotytė. Tikrai ir tarsi; Aido Marčėno linkui

2017 m. Nr. 10 / Aidas Marčėnas. KasDienynas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 384 p.

Viktorija Daujotytė. Paaiškinimas atidedamas

2017 m. Nr. 5-6 / Rimvydas Stankevičius. Šermuonėlių mantija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 104 p. / Puikus Deimantės Rybakovienės viršelis.

Viktorija Daujotytė. Laisvai ir atsakingai

2017 m. Nr. 2 / Mindaugas Kvietkauskas. Uosto fuga. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 243 p.