Remigijus Gražys. Eilėraščiai

2013 m. Nr. 4

Jau ne vaikas

Ne tokios didelės mūsų nuodėmės,
Nereikia, močiute, mums pogulio.
Lai dūzgena sapnai lyg kamanės,
Nesvarbu, kurie tavo ar mano.
Pastovėkime dar pavėny
Su savo mintim kiekvienas.
Tegu medžiai šnabžda mums maldą,
Ir laukimą, ir skausmą numaldo.
Kai pamaži leisis saulė raudona,
Uždengsi akis ir norėsim raudoti.
Reikės ir mums vieną sykį pogulio
Kaip kamanei nektaro ar dobilo.

2011.XI.20

 

Laikas

Paukščiai lekioja padebesiais
Ir tupia ant medžių lyg gaidos.
Ilgokai abudu gyvenam sėsliai
Ir šito mums laiko negaila.
Krenta į žolę sode obuoliai,
Kas metai dunksėjimus girdim.
Su paukščiais daug kartų ir tu buvai,
Aptarei rudenio skrydį.

2009.XI–2012.I.5

 

Įsiūbuoja medį vėjas

Įsiūbuoja medį vėjas, įsiūbuoja.
Ar ištversim šitą vėtrą, mano broli?
Ar nuo aukštumėlės dar pažvelgsime į tolį?
Įsiūbuoja medį vėjas, įsiūbuoja.
Į laukus turbūt neteks ilgai žiūrėti, –
Mes kitiems užleisim savo vietą,
Vargšui atiduosim paskutinę duonos riekę.
Į laukus abiem neteks ilgai žiūrėti…

2009.V.13

 

Kovas

Pora medžių tarsi maldininkai,
Psalmes giedantys pakelėje.
Įsiterpęs į peizažą, vėjo apgaubtą ir nykų,
Nepagyvinsiu aš jo, deja.
Pats stovėsiu tarsi maldininkas,
Ir giesmė per sausą žolę nučežės.
Jau žiema kalvom nuslinko,
Jau sapnuos kaip burė plasta gegužė.

2008.II.5

 

Taip netoli

Per akmenuko mėtį nuo tavęs aš gyvenu.
Labas! – spindulys prie durų pasitinka.
Vakar viskas rodėsi painu,
Šiandien – paprasta, nesudėtinga.
„Tu pasenai, labai jau pasenai,
Ir tavo juokas primena man kosulį…“
„Tai medžių lapai šiugžda, – atsakau.
– Sudžiūvo jie seniai.
Gal vienąsyk ir mes jais užsiklosime.“

2009.V.14

 

Pasišauksiu…

Kai susapnuosiu sapną gražų,
Tai žalsvą rytą atsikėlęs,
Aš pasišauksiu kiemo kielę,
Kad mano sapną užrašytų.
Nes greit pamiršiu, ką regėjau,
Prarasti sapną gaila būtų,
Nupintą iš spalvingų burtų.
Rašyk, striksėk – aš pailsėsiu.

2009.V.22

 

Kelyje

Tarsi būčiau nusimetęs nuo akių
Permatomą, bet gan pilką raištį.
Rudenio vėlyvo saulė lieja skaistį,
Nuo to grožio gniaužia kvapą – taip ilgu.
Gelsta knygos, vis trumpėja sakiniai,
Ir tarp jų matai žėrutį.
Gal tai Jis apšviečia mano, tavo būtį,
Kurioje brangiems žmonėms gėles skynei.

2010.IX.15

 

Prisiminimas

Saugau pasakas iš tų žiemų gilių.
Pabaigos nebeskaitau, jau viskas aišku.
Raidės mano lyg lašeliai vaško,
Užsilikę ant kalėdinių žaislų.

2010.IX.16

 

Pavasario posmas

Miške lizdena ir paukščiai, ir vėjas –
Taip, sutinki pavasarį.
Negi niekad to neregėjai,
Kad iš palaimos toks atviras?..
Buvai tik primiršęs, laukei nekantriai,
Sparnuotį kvietei į savąją šeimą…
Į saulę žiūri, klegeni tarsi gandras –
Tik taip išklegent linksmą posmą išeina.

2010.VI.23

 

Tyliosios mintys

Nenulaužki medžio šakos –
Ant jos tegu vėjas supasi,
Paukštis gyvena.
Ant jos ankstų rytą
Gimsta žiedai ir giesmė.
Už jos lyg voratinklis rudenį
Užkliūna ir pasilieka
Mūsų tyliosios mintys.

 

Paslaptis

…Tūnoti medžio kamiene,
Pamiškio šilumą jausti.
Sušlama ir nutyla
Žydintis krūmas šalia.
Nuo ko, pats savęs paklausiu,
Pabėgau, nuo ko pasislėpiau?
Kad sekundes matyčiau
Žybsinčias tamsoje?
Gal todėl palengvėja
Ir kūnui, ir virpančiai sielai…
Tūnoti medžio kamiene,
Laukti gyvybės pradžios.

2009.IX.16