Jaunųjų filologų konkurso laureatų eilėraščiai
2026 m. Nr. 8–9
Didelės upės paprastai būna gerai matomos, bet jų versmės – slėpiningos, tolimos. Tačiau versmės būna švariausios, jų vanduo tyriausias, nors srauto jėga jos nepasižymi. Panašiai yra ir literatūros procese, ypač poezijos tėkmėje. Pripažintų poetų vardai būna visiems žinomi, jų kūryba laikoma svarbia kultūros gyvenime, bet taip pasidaro ne iš karto. Kūrybinio kelio pradžioje pirmieji bandymai retai būna pastebimi ar tinkamai įvertinami. Šitie pradedantieji tiesiog prabyla „iš tylos“, jie neva „prašo žodžio“, bet pradžioje visa tai neatrodo reikšminga. Vis dėlto toji pradžia yra ypatinga, nes nenuspėjama, spontaniška, dar netapusi kūrybine inercija. Tos kūrybinio kelio pradžios yra įdomios, intriguojančios.
Lietuvos poetinio gyvenimo versme galima laikyti ypatingą renginį – Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkursą, kuris organizuojamas nuo 1965 m., inicijuotas „Moksleivio“ žurnalo redakcijos ir Švietimo ministerijos atstovų. Konkursui vadovavo ir jo komisijose dalyvavo daug žymių Lietuvos literatų ir pedagogų. Aš pats šioje veikloje dalyvauju nuo 2000 m., su kolegomis vertinu jaunųjų kūrėjų poeziją, ir man tai būna metų šventė, po kurios man kiek svarbesnis būna tik „Poezijos pavasaris“.
Jaunųjų kūrėjų šventė, jų kūrybos skaitymai, aptarimai ir šiaip moksleivių susitikimai, jų bendravimas yra neformalūs, nekonjunktūriški, nesurežisuoti, todėl šiame renginyje būna daug atradimų, nuoširdžių pokalbių, o jaunuosius žmones dalyvavimas konkurse stipriai motyvuoja, palieka gerų prisiminimų visam gyvenimui. Labai daug žinomų mūsų literatų yra praėję šią kūrybinę iniciaciją ir su malonumu prisimena konkurso įspūdžius, iš kurių svarbiausia yra ne tiek vertinimo komisijų „nuosprendžiai“ (jie visada sąlygiški), kiek susitikimai su bendraminčiais, meninės giminystės įspūdis. Visa tai leidžia realiai pajusti kūrybos prasmingumą, pakelia konkurse dalyvaujančių mokinių savivertę ir padrąsina ateities darbams.
Priminsiu, kad konkurso, kurį kasmet organizuoja Lietuvos neformaliojo švietimo agentūra, dalyviai tradiciškai skirstomi į sekcijas (poezijos, prozos, tautosakos, publicistikos ir esė, kalbos darbų, vertimų, literatūros mokslo ir kritikos). Renginys kaskart vyksta vis kitame Lietuvos mieste. Šiemet 58-asis konkursas buvo surengtas Molėtų gimnazijoje.
Siūlome susipažinti su keliais poezijos sekcijos prizininkų kūriniais, nors, mano nuomone, renginyje buvo daug dėmesio vertos jaunųjų kūrybos. Tad pristatome šiuos vardus: DOMINYKAS KRUČKAUSKAS (Vilniaus licėjus), VILTĖ MAJAUSKAITĖ (Ukmergės Antano Smetonos gimnazija), URTĖ DAUGELAITĖ (Panevėžio r. Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazija), ŪLA ALEKSANDRAVIČIŪTĖ (Ukmergės Antano Smetonos gimnazija), TAUTVYDAS JONAITIS (Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazija), RIMTĖ RABAŠAUSKAITĖ (Vilnius, Karalienės Mortos mokykla).
Žinoma, ne visi jie taps poetais, ne visiems poezija yra jų gyvenimo planuose, bet be kūrybinių sielos galimybių išbandymų žmogaus gyvenimas nėra visiškai visavertis – kiekvienas kultūringas visuomenės narys turi būti kažkiek poetiškas, kažkiek meniškas, nes tokia asmens egzistencija yra tiesiog ryškesnė, spalvingesnė, įdomesnė – nepriklausomai nuo to, kokia yra reali žmogaus gyvenimo praktika.
Regimantas Tamošaitis
Dominykas Kručkauskas
Pirmasis mano eilėraštis
ilgai jis kapojo snapu mano gerklę
lesė kasdienybės likučius
kol galiausiai
išskrido iš mano burnos balandis
kiek šleivas ir vienspalvis
visas seilėtas jis nugulė džinsų kišenėje
po šleivos ir vienspalvės dienos
grįžau namo su saulėlydžio sušlapintais
uždususio rudens vėjo nulaižytais džinsais
padžioviau juos prieš mėnulį
vis dar seilėtas balandis
čiulba mano užkimusį eilėraštuką
vis dar šlapių džinsų kišenėje
WD-40
Vidury dienos pradėjo girgždėti
Žvilgtelėjau į vieną šoną
Į kitą
Vėjas nesupo jokių sūpynių
Žvilgtelėjau žemyn
Baltas dryžis
Juodas dryžis
Baltas dryžis
Juodas dryžis
Žvilgtelėjau į vieną šoną
Į kitą
Jokia mašina nevažiavo
Bet nesiryžau eiti
Žvilgtelėjau žemyn
Juodas dryžis
Juodas dryžis
Juodas dryžis
Juodas dryžis
Kažkada su Dima darželyje
Svaigome galvodami
Kaip atrodytų žibintuvėlis
Kuris šviestų juodai
Dima, aš radau atsakymą
Kurio rasti nenorėjau
Diedas savo kiemelyje
Su bulgarke džiržgino kažką
Žvengė iš stuobrio
Stypsančio vidury gatvės
Pakėliau akis viršun
Aukštai danguje cypė matyt
Vėrėsi debesų vartai
Sugedo mechanizmas
Nepervertęs nakties į dieną
Kažkur toli Diedukas
Sutepinėjo seną gaublį
Su WD-40
Iškišęs 40 liežuvių
Pro belūpę burną
Uždavinys
Sau
kai per ilgai užsižiūri į urną ar tą nuotrauką šalimais
pradedi skaičiuoti gėles žvakes kryžius
visus tuos mūsų mažus palydėjimus anapilin
tarsi visa tai būtų tik vienas didelis matematinis uždavinys
kruopščiai sprendi tą uždavinį ir pamiršti
kad yra tik vienas atsakymas
jį suradęs virsi nuotrauka
kurioje nebyliai bet visom išgalėm
bandysi išgelbėti pro ašaras prakoštų
saujelėje telpančių artimųjų nykstančias
tavęs akimirkas
Zuikiu į aidynus
Neturiu durų, – taria akmuo
(Wisława Szymborska, „Pašnekesys su akmeniu“)
Vykstu zuikiu į paraštės kraštą
Pro subraižytus langus regiu
Besiraitančio pasaulio atspindžius
Mėginu ką užsirašyti
Raidės laksto palaidos
Aidų ledynais lyg zuikiai
Kelionę turim laikinai nutraukti
Trūkčiojančios vaikystės dogmos
Nori patikrinti jūsų bilietėlius
Nėra ko nerimauti
Jei nebuvote neklaužados
Nesiskundėte neišsišokote neišsinenusišsinusišnusiusii
Ledinė ranka mane išvelka
Atgal į priprakaituotą lovą
Atrodo ištirpau lyg pavasaris
Pažliugau purvais
O ledynas krūtinėje
Nė krust
Į gelmę kristalinių aidų
Prasmunku zuikiu
Neramiu sapnu
Ledynas vėl
Ataidi
Bu
s
k
Urtė Daugėlaitė
Verpstė
Tylos pirštais
vakaro kambarys
verpia mane
iš neištartų sakinių.
Mintys – kaip siūlai –
per plonos, kad laikytų,
per stiprios, kad nutrūktų.
Kiekviena sekundė –
naujas apsisukimas,
nauja gija…
Tiltas ar kilpa?..
Sėdžiu savo
verpstės centre,
sukuosi tyliai
ne dėl rašto esu,
ne dėl audinio
noriu iš chaoso išverpti
bent vieną šviesos siūlą!
Dievo klausimas
Ar Dievas yra?
klausiu kaip Mozė
prie degančio krūmo,
bijodama ne liepsnos,
o to, kad, išgirdusi vardą,
negalėsiu apsimesti nežinanti.
Ir man buvo atliepta:
„Aš esu, kuris esu!“ –
formulė, kuri neužrakina durų,
priešingai – atsiveria į begalybę,
ir protas netenka kontūrų…
Ieškojau Jo šventyklose,
iš kurių Kristus išvarė
mano pačios prekiaujančias mintis,
ieškojau psalmėse,
bet jos visada baigdavosi ten,
kur prasideda maldavimai.
Ir tada supratau:
Dievas nepasirodo kaip stebuklas,
Jis yra pasirinkimas –
tarp akmens, kurį galiu mesti,
ir duonos, kuria galiu pasidalinti.
Ar Dievas yra?
Turbūt, nes jei Jo nebūtų,
iš kur manyje pareiga būti
yra daugiau nei galiu…
Sausio naktis
Tą naktį
Dangus buvo žemai,
Tarsi klausytųsi,
Kaip išsiduoda žmonės.
Tą naktį
Miestai nekalbėjo –
Jie budėjo, kvėpavo,
Jie kaupėsi.
Tą naktį
Baimė tvyrojo aplink,
Bet niekas jai
Nesuteikė balso.
Nes naktį tylėjimas
Stipresnis už riksmą…
Buvimas kartu
Baisesnis už grėsmę…
Tą naktį
Naktis dar nesibaigė –
Ji perėjo į mus,
Kad liudytų tiesą.
Akys
Mano akys –
ne visada mano.
Kartais jos vėjo,
kartais – nuogo medžio,
vienišo šulinio
užmirštame kieme.
Kartais jos žiūri
tiltų neonais
ar debesų pilkais
vyzdžiais,
senų laikrodžių
pageltusiais ciferblatais…
Bet kai jos
atsigręžia į tave –
mano akys sušvinta
saulės ugnim!
Viltė Majauskaitė
Autobiografija
vieną dieną mūsų nuotrauką, juodą baltą,
ras ekscentriška gotė „Humanoj“
pasikabins ant sienos, aukso rėmeliuos,
ir bandys spėlioti, kokie žmonės buvom
ar liberalai, ar konservatoriai
(turbūt, kad abu)
ar ėjom į sekmadienio mišias,
ar rytais kėlėmės „Berghaine“
(vėlgi, abu)
ar mėgome juodą kavą, ar baltą
(aš juodą, tu su pienu ir trim cukraus)
ką dirbom ar nedirbom
ir dienas leidom kabake
(kur servetėles marginau arijom)
tik niekada nesudvejos,
ar mylėjom vienas kitą,
ir tai daugiau,
negu kam nors reikia žinoti apie mane
Užuolankomis
kaip katakombos seną bažnyčią
kaip senas kaminas mūrinę gryčią
kaip vaikas saldainį, senis lakricą
ištrinu eiles ir vis vien jos pražysta
kaip baltas lapas rašalą kviečia
kaip poetas pešioja vis plunksną
kaip plaučiai orą įtraukia ir išpučia
taip mano siela dėl tavosios gaudžia
kaip verksmas nekalto gyvio nakty
kaip kraujas raudonas ant plento
kaip saulė pakyla rytuos
ir nugarma gilyn į vakarus
kaip daina palieka širdį paukščio
kaip tėvynė savo sūnus šaukia
kaip motina myli bjaurų veidą
kaip vaikas dievina motiną žiaurią
Gambitas
mokausi nuryti meilę
kaip vaikas vynuoges
supjaustytas perpus
kad gink Dieve neužspringtų
bandau tikėti
kad ji neišseks
kad kiekvienas kąsnis
nėra paskutinis
užaugau po stogu
kur meilė vaikščiojo
it karalienė
po šachmatų lentą
turėjau išmokti gambitą
turėjau ją užsidirbti
o tu myli taip pat
kaip kvėpuoji –
Taip tyliai, taip tyliai
sakai man myliu taip tyliai, taip tyliai
girdžiu, kaip ant šakų sniegas krinta
tavo širdy vietos tik vienai snaigei
kuri tirpsta ir šąla, ir tirpsta
mano meilė tarsi ašmenys peilio
taip tyliai, taip tyliai jais vaikštai
girdžiu tavo širdies pulsavimą
angelai paklausyt nusileidžia
kartais taip tyliai, taip tyliai
meilė ne šaukia
ji pirštų galiukais ateina
tavo liūdnas žvilgsnis
mane prikala prie kryžiaus
varva meilė raudona
laša taip tyliai, taip tyliai
Tautvydas Jonaitis
Teko nenorom klausytis pletkų
Sėdžiu savo kaimo kultūros centro didžiojoje salėje.
Aplinkui žmogiškas, pletkiškas šurmulys.
Jo neįmanoma praleisti pro ausis.
Užmetu akį į laikrodį (be penkių šešios) – pagalvoju:
blemba, dar penkios minutės.
Šalia manęs atsisėda moterytė su savo vyru (tikriausiai).
Už manęs atsisėda moteriškė, irgi su vyru.
Vyrai – tyleniai, moterys šnekasi apie kažkokio Andriaus
į feisbuką papostintą juodmargio šuns nuotrauką –
atseit, klaidžioja, gal kas pasigedo.
Moterytė ir moteriškė apie postą diskutuoja įsijautusios,
atrodo, nors ir į temą, nėra kada įsiterpti.
Moterytė, persikreipusi į moteriškę, sako,
kad jei tikrai sužinotų, jog tas šuva niekieno –
pasiimtų, nes turinti laisvą būdą.
Tada ji turėsianti ir katę, ir šunį.
Pamelžusi tvarte karvę, moterytė dažnai kanę nešdama
užkliūvanti už savo katės, nes ji visada vaikšto prie pat kojų.
Moteriškė moterytei pritaria ir teigia pasiteirausianti Andriaus
asmeniškai apie tą šunį, nes, pasirodo, šuo ateina ir į jos kiemą.
Ji šertų jį, bet nedrįsta. Mat bijanti prisipratinti, kad neateitų dažniau.
Šiam svarbiam pokalbiui besitęsiant, darau išvadą,
jog moterytė, moteriškė ir Andrius yra kaimynai kažkokiam kaime,
nes moterytė kviečia juos ateiti pas ją į svečius išgerti arbatos iš
Turkijos, kurią jai parvežė jos dukterėčia.
Deja, šis klausimas išlieka retorinis, nes vos tik moterytė ištarė paskutinį
šio nuoširdaus pakvietimo žodį, salėje staiga užgęsta šviesos
ir moteriškė garsiai sušunka: O JĖZUS!
Moteris, gyvenanti Dvaro gatvėje
Moteris, gyvenanti Dvaro gatvėje,
rytais keliasi anksti.
Fone pasigirsta „Lietaus“ radijas,
cypia virdulys.
Moteris, gyvenanti Dvaro gatvėje,
pasiklojusi lovą, užpila savo rytinį
puodelį su balta kava
ir pamaitina savo mylimą, išpestytą baltą
pūkuotą katiną.
Tada išleidžia jį laukan.
Moteris, gyvenanti Dvaro gatvėje,
kožną dieną dirba užburto rato darbą,
kaifuoja savo daržuos, laukia atvykstančių talkininkų.
Moteris, gyvenanti Dvaro gatvėje,
niekada negalvoja, kad gėlių darželių jos kieme
gali būti per daug.
Ji puikiai žino, kaip teisingai reikia juos prižiūrėti,
ir visada viską daro gerai.
Moteris, gyvenanti Dvaro gatvėje,
lygiai 18 valandą įsijungia savo televizorių.
Taip ji atsipalaiduoja po darbų.
Juk kiekvienam įdomu sužinoti,
kam atiteks Palikimas.
Moteris, gyvenanti Dvaro gatvėje, II
Moteris, gyvenanti Dvaro gatvėje,
apie viską turi savo nuomonę ir visada yra teisi:
„Ne taip darai, vaikeli“, – sako Moteris,
gyvenanti Dvaro gatvėje.
„Ne taip skuti bulves, ne taip grėbi lapus,
ne taip valgai – valgai per mažai,
ne taip nuvalei langus – ne su tuo skuduru valei.“
„Nukelk cukrų iš palėpės“, – sako Moteris,
gyvenanti Dvaro gatvėje.
„Yra ten… Nu, ten… Gi pats žinai – dėžikėj.
Kur daugiau?..“
Moters, gyvenančios Dvaro gatvėje,
palėpės laiptai nukrauti įvairiausiais rakandais.
Ji tikriausiai nežino,
kad jos palėpėje yra trys milijonai dėžikių,
o iš tikrųjų Moteris, gyvenanti Dvaro gatvėje,
savo cukrų laiko senoje medinėje skrynioje.
Moters, gyvenančios Dvaro gatvėje,
chata yra belekaip didelė
ji savo namuose laiko net penkiasdešimt
vieną vazoninę gėlę.
Moteris, gyvenanti Dvaro gatvėje,
savo chatoje turi penkiolika spintų,
penkis šaldytuvus,
ne mažiau kaip dvidešimt kėdžių,
devynis stalus ir šešias sofas.
Moteris, gyvenanti Dvaro gatvėje,
atiduoda man visus savo riešutus,
nes pačiai jie prilenda į protezus.
Moteris, gyvenanti Dvaro gatvėje,
niekada neišmeta indelių nuo grietinės,
metalinių skardinių, slovikų ir ledų dėžučių,
nes Moteris, gyvenanti Dvaro gatvėje,
apie viską turi savo nuomonę
ir visada viską daro gerai.
* * *
Kažkur kažkas paliko savo paskutinį kvapą,
Siautėjant tamsos paklodėms kaime.
Kai daugiau nebematai tu nieko, išskyrus
Miglą tankią, sėlina kapų žibintas
Tyliai per padangę.
Kai sapnai delnais akis užkloja,
Atveri senas trobos duris,
O tenai ant stalo guli
Mano sidabrinė laimė pašarvota.
Ūla Aleksandravičiūtė
Vasara Palangoje
suvenyrų parduotuvėse
niekada nebūdavo
raktų pakabukų
su mano vardu
šokoladas nuo vaflio
tekėdavo žemyn
mažų rankučių linkiais
pabarstukų nudažytas
liežuvis
hiperaktyviai maldavosi
Basanavičiaus gatvėje
ant jūros kranto
pirmąkart įgėlė širšė
smėlio ašarom verkiau
vanilinių ledų kompresas
pilno etato priešnuodininkas
ošiančią kriauklę
močiutė aptiko
o gal ir nupirko
iš sukčių kioskelio
nesvarbu
dabar prie ausies
priglausti ją mėgstu
beveik laiko mašiną radau
* * *
gimiau su defektu
gal gandras buvo netyčia
pametęs lauknešėlį
bijojau dantukų fėjos
Kalėdų Senelio
ir Velykų kiškučio
nors dovanų gaudavau daug
verkiau per pirmosios
komunijos ceremoniją
vis kartodama ir kartodama
Mergelę Mariją
su rožiniu drebančiose rankose
daržely gavau akin
guminiu kamuoliuku
daugiau nebegrįžau
namuose mamai į kojas
įsikibus
kaip šuo sekiodavau
veidrodyje dar vis stovi
ta pati mergaitė
virpančia širdim ir
kreivai nurėžtais kirpčiais
nepataisysi
* * *
apsirengiu mamos megztinį
užsilikę kvepalai apkabina
pavargusį kūną
nutrupėjęs nagų lakas
keli nauji spuogai ant žando
natūralumas dabar madoj
klampus sniegas ryja batus
paslystu prie mokyklos durų
galėjau bent smegenis susitrenkt
nebemoku skaityti
naktimis knygos spokso į mane
ir juokiasi
naujų metų tikslai
jau šiukšlyne maudosi
sąrašai vis vien nereikalingi
grūdinuosi
sekmadienio mišiose
ruošiuosi pasilinkėti
ramybės
* * *
elgetos balandžiai
okupavo Ukmergės skersgatvius
vieni šokėjais įsidarbinę
kiti kaip tikri benamiai
užsiima vagyste
vaikai be bandelių lieka
parke suoliukų nebėra
romantiškai sutūpusios poros
juokiasi iš mano vienatvės
mokesčių nemokėdami jie
leidžia sau naudotis visais
gyvenimiškais patogumais
be eilės patenka
pas gydytojus
jei tik išmoktų
kalbėti lietuviškai
užkietėję patriotai
Rimtė Rabašauskaitė
* * *
Jie žiūri filmus, bet tik labai gerus,
Jie skaito knygas, bet tik literatūriškai vertingas,
Jie nesako biškutį, jie sako truputį,
Jie klauso džiazo ir solo ansamblio.
Kokie inteligentiški, kokie mandagūs,
Kokie šilti ir priimantys,
Net jei nusikalbi, net jei ne taip gerai išmanai,
Garsiai neužsimins,
Galbūt susižvalgys tarpusavyje ir šyptelės.
Įsivaizduok, kaip smagu,
Tarp tokių išsilavinusių žmonių,
Kartais, apie juos pagalvojus,
Darosi bloga.
Komplimentai, kurių nemoku priimti
Atsimuša į sienas
Šoka nuo grindų į lubas
Žaidžiame komplimentų padelį
Padelis man sekasi siaubingai
Aikštelėje neatmušti kamuoliukai
Sakai, pasiduodu per greitai
Aš tokia dėkinga
Už kiekvieną pralaimėta partiją
Žuvys su batais
Braškės su ūsais
Strazdanos ir turėklai
Visi jie grįžta su manimi namo
Daugiau sakyti nežinau ką
Pasakysiu ačiū dar kartą.
* * *
Sėdim beigelistuose
vartom du penkioliktų metų žurnalus
garbanė su žiedu nosyje
blizgančiais nagais baksnoja į lapą
sako, čia žmonės turi stilių
žiūrėk, kaip šypsosi
tikriausiai nebijo karo
tada savo garbanas toliau sukinėdama aplink pirštus
nusitempia prie Neries
sako, pameni, kai ta moteris
čia nuskandino savo dvi dukras?
skaitėm straipsnį delfyje
tai visai jau kukū buvo
ne visi namie
toliau pasakoja, sako, mano mamos
irgi niekados nėr namie
dirba biuruose, kur nemokamai duoda kavos
bet turi parduoti savo sielą
exelio lentelėm
sako, nestudijuok finansų, gerai?
sakau, nežinau aš dar nieko apie ateitį
sako, nejuokink
studijuokim menotyrą
išsinuomokim mažą prastai šildomą butą
pietautume beigelistuose, taupytume kelionei
kelionei kur?
Į Paryžių
juokiasi garbanė, balti dantys kontrastuoja
su purvinu miesto fonu
pažadėk, sako ji.
* * *
Kambariams tinka juokas,
Sausainiai, išpiltos arbatos,
Tinka šilti pledai,
Po kuriais telpa keletas sušalusiųjų.
Kambariams tinka katės,
Nors ir besipykstančios,
Sesės, nors ir irzlios.
Kambariams tinka palangės,
Nusėtos mažais vazonėliais,
Prisodintais nedygstančių čiobrelių.
Tegu nedygsta,
Tegu neskuba.
Kambariams tinka viskas, kas neskuba.