Audrius Račkauskas. Eilėraščiai
2026 m. Nr. 8–9
Gimiau 1979 m. Kaišiadoryse, ten ir augau, dabar gyvenu Kaune. 2004–2016 m. studijavau filosofiją Vytauto Didžiojo universitete. Dirbu reklamos ir ženklodaros srityje, dėstau filosofiją bei ženklodaros pagrindus. Esu lankininkas, Lietuvos sporto meistras. Šiemet laimėjau Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos paskelbtą „Pirmosios knygos“ konkursą poezijos kategorijoje. Eilėraščių iki šiol niekur nepublikavau. Man visuomet atrodė, kad siūlyti kam nors savo kūrinius yra beveik taip pat nepadoru, kaip eiti į svečius nekviestam.
* * *
Jie nutarė, kad žmogaus prigimtį galima pataisyti,
todėl nedelsdami ėmėsi darbo.
Pirmiausia atsikratė tų, kurių prigimtis sugedusi nepataisomai.
Tada atsikratė tų, kurių prigimties taisymas būtų per brangus
(jie sakė: lėšas geriau skirti naujų žmonių produkavimui).
Paskui pašalino tuos, kuriuos reikėjo pašalinti,
kad gautųsi apvalus lyginis skaičius.
O paskui atėjo eilė tų, kurie apie visa tai neturėjo aiškios nuomonės
jie buvo pernelyg glotnūs,
veržliarakčiams nebuvo už ko užkibti,
todėl nuspręsta atsikratyti ir jų.
Tik bėda – jie buvo paties šio sumanymo vykdytojai,
pirmieji visur kur nariai.
Todėl likusi žmonijos dalis iki šiol vaikšto ir dauginasi nepataisyta.
* * *
kambarys
be langų ir be durų
be baldų
be daiktų
be žmonių
be pelės urvo
pragraužto kampe
be cigarečių dūmų
be nakties kuždesių
visai mažas
be išlankstomo stalo
be garso kurį skleidžia
perstumiama sofa
be remonto kvapo
be šviesos po durimis
be tylėjimo telefonu
be kaskart ne laiku
užsukančios mamos
beveik nematomas
beveik besvoris
beveik ne kambarys
ir vis dėlto nepasakysi
kad jame nieko nėra
nors tai kas jame yra
yra taip lyg nė nebūtų
* * *
medžiai gimsta ir auga
medžiai turi kantrybės
degant miškams ir laukams
laukti prie parduotuvės
degant miškams ir viešbučiams
neklausti kas atsitiko
neklausti kur pasislėpti
kas nukirstų šaknis
kaip atidaryti duris
kaip praverti langus
kaip gyventi toliau
kai nėra interneto
palinkę virš bãlų
virš švytinčių išmaniųjų ekranų
medžiai laukia troleibuso
klausydamiesi muzikos ir podkastų
tarsi būtų nepririšti
tarsi – nenugenėti
tarsi jiems nereikėtų mokytis
tarprūšinės gestų kalbos
* * *
laikas yra materija
sapnai yra asimetrija
paukščių pienas yra pieno klastotė
liūdniausia paros dalis yra vakaras
kai girtas įkrenti į pusnį
o aplinkui tyla
ir nėra
kas padėtų tau atsistoti
* * *
mirties akimirką
žmogus prisimena
savo gimimo akimirką
arba kurią kitą smulkmeną
iš praeities
o gal ir nieko neprisimena
tik galvoja:
matai, visai nebaisu mirti,
lyg bristum į vandenį
pradžioje nupurto,
paskui pripranti
* * *
Negali būti taip, kad
būtų švieži pomidorai, agurkai,
svogūnų laiškai ir grietinė
ir nebūtų Dievo
O šašlykas, o rūkytas karšis?
Jūs manote, kad kažkokia ten
„natūrali atranka“ ar Élan vital
būtų sugalvojusios marinuoti sprandinę?
Nejuokinkit.
Dievas yra, mano mielieji, Dievas yra,
nes yra neginčijami Jo buvimo įrodymai.
Netgi Kantas sakė:
visos mano nagrinėtos aporijos
yra tušti pliurpalai,
palyginus su garstyčių padažu,
kurio receptą Jis –
čia Kantas rodydavo pirštu į lubas
man pakuždėjo.
* * *
dviejų grūdų didumo vabalėlis
jo nešulys už jį didesnis tris kartus
šešėlis – keturis kartus ilgesnis
ir liūdesys širdy kaip šulinys gilus
ir saulės dydžio kaitrinė lemputė
ir dulkių snaigės sukasi ratu
gyvena vabalėlis ir nežino
kad jo pasaulis telpa po stalu
* * *
kai sninga
tu nematai nieko kita
ir tau atrodo, kad pasaulis yra per arti
kai sninga
tau nesimiega
snaigės ištrina horizontą
ir žemė susilieja su savo atspindžiu
žingsnių gurgždėjimas
tarsi kas kąstų marinuotą agurką
garų kamuoliai išpučiami kaminų gigantų
visa tai atrodo taip tikra ir artima
lyg būtum jau gimusi su ausinėmis
lyg scenoje staiga dingtų garsas
o veiksmas nesustotų
* * *
paukštis perskrenda Atlantą
paukštis peržiūri
praleistus skambučius
snapu atsuka čiaupą
ryja laiko likučius
stuburu laiko karūną
paukštis perskrenda Atlantą
jo akyse
lyg dubenyse
sklidinuose ašarų
ir atleidimų
atsispindi žvaigždynai
* * *
kalbame tarsi vaikai
vaikštome ieškodami
šviesos ir ekranų
kai žmogus pasakoja apie savo gyvenimą
jis nori matyti skilimą
paties su savimi nesutapimą
bet mato save nuogą
* * *
lietaus nematoma siena
aklųjų pasaulio kontrastai
daiktai kuriuos liečiame dieną
naktį tūno vienatvėje
naktį miestas nušvinta
gatvės žibintų žvaigždynais
tavo pagalvė kaip ženklas
pėdsakas tavo buvimo