Jurgita Jasponytė. Eilėraščiai
2026 m. Nr. 8–9
* * *
Žemės kūnas –
pilnas žmonių miestų ir jų
paliktų randų
jis ramus – jiems nesant ir
jau atsiradus
jis nemoka prisiminti
prisirišti prie
vietų būtybių daiktų
šią silpnybę mums perleidęs
žemės kūnas prisimena
miestą dar iki jo įsikūrimo
iki paliktų randų
žemės kūnas myli jį glėbiančią girią
ir po jos iškirtimo –
šviesa pro užmerktas akis manyje
randa kelią
nors nieko nežino.
V. 2016 02 04
* * *
rūgštynės tarp bėgių
kelias rūgštynių liežuviais
nubėga. žaliai
2023
Kūno būgnelis
Širdis yra ta šluotelė
kuri muša būgnelį kairėje ausyje
kuri plaka mano vidiniu ritmu
plazdančiam mano paviršiniam kūne
ir rodos girdžiu
kas su mano išorine ausimi
mano viduje prasilenkia
kūnas mano gyvūnas
ir todėl
negražus jis būti nemoka
ir todėl – sunkūs bus lengvesni
vandeny
šitaip nuolat nutinka.
V. 2017 05 28
* * *
Šįryt stebėjau žemės sukimąsi –
jį geriausiai jauti
horizonte tekant saulei
ir mėnesiui leidžiantis –
žemė nešė mane
kaip kad neša jau
penktą dešimtį metų
tuo stebiuos šią akimirką
tai atrodo stebuklas
kurio paprastai nematai
ir laikai kasdienybe
arba apskritai niekuo
nelaikai.
o ji tave –
laiko.
Traukinys Vilnius–Turmantas, 2025 06 14
Grožio laikas
Grožio laikas –
lapai dangsto kiemo šiukšlyną:
padanga vietoj bokso kriaušės ir
vietoj gėlyno
vietoj sūpynių, suoliuko
prie rūkyklos ar gal šašlykinės
kur rūko žuvį pirmo aukšto kaimynas
grožio laikas –
klevo lapai liepsnomis dengia
mūsų kiemų
apsileidimą
kur parkuot mašinas
kur dėti padangas
seną automobilio sėdynę
liepsnojantis grožis dengia
degina viską
jam supuvus grįšim tikrovėn –
kas ją perdirbs
panaudos, suvartos, sunaikins
išgrynins
puslaukinė katė įsikūrusi
surūdijusioj mašinoj
migdosi su liepsnojančiais lapais ant stiklo
tebesmilksta gaisai, jau lyja.
V. 2025 10 12
ADHD
I
Buitinis išsiblaškymas
nesusikaupimas teka
taškosi po mūsų namus –
dvi upės ir senvagė močia –
net kvėpavimas ir pats buvimas
ir tas neramus
sukasi žemė
o vanduo juk neišteka:
namuose
visada daug darbų
ir daryt juos skubu, kol
vidur kambario
sustoju
tarsi iš miško išnirusi
stirna laukymėj
ir klausausi savęs
bandau pagauti save –
kur ir kas aš esu
kur aš ką tik skubėjau
kur iš viso einu
ką dabar tuojau ketinau padaryti –
viskas vėl iš galvos išsitrynė
nubėgo nuo bėgių
viską užsnigo aklai
ir iš naujo
šitą užduotį turiu
pradėti?
II
matematika ir buvo visada
išdavikė:
kaip nusirašyti tą sąlygą
pagaliau be klaidų?
minusas pliuso vietoj –
dažna šių languotų laukų realybė.
o tikrovė – čia vidur kambario
kur mane nuo jos nuolatos vis
atjungia
nuo gyvenimo šito
nuo akimirkos šios
ir klaidžioja po kambarį
pasiklydusi stirna
III
atotrūkis nuo vietos, kur esu
nuo šio laiko
nuo savo kūno
išblaškytos detalės visur –
taip, žinau, kad šitaip nebūna
juk čia nuolat esu:
kur po velnių namų raktai telefonas
žieminės vaikų pirštinės vasaros dėžėse ir kepurės
neužrakintos durys
ką aš ką tik mąsčiau apskritai
nežinau nežinau
ko nebuvo
teku tuo upės taku
vidur kambario
vidur miško
esu
be pirštinių
be kepurės
atolą rupšnojanti stirna
esu
ir kam man tie raktai?
2025 11 14–2026 01 29
Lygiadienis
tik ruošiasi pavasario virsmui
kas gali būt žemiškiau?
Takas nusileidžia žole
ir aš
buvau kažkada tuo taku
gal juo vis dar esu
surūdijusio kibiro lankas
girgždėdamas atsišaukia
gervėm už miško už ežero
esu
mažas ragelis jaunaties
kibiro dugne jį nešu
pasisėmusi su lietaus vandeniu
pečiaus katiliukan pilu
tą neapšviestąją
didžiąją mėnesio pusę
atimu
iš tavęs iš savęs ir iš jų
senstu kartu
su jaunatim ir tyliu –
klykaukit, gervės,
man ramiau kai girdžiu
kaip jaunatis lygiadienio
dangų išvaikšto.
A. 2026 03 21
Žemiškas pavasaris
šliaužia šunelė pilvu
stengiasi įsižemint
kočiojas aukštielninka
nors nieko nėra žemiškiau
arba ką reiktų apversti
ant žemės
kai jau plaka joje
penkios širdys
ir nieko ji negalvoja
tik jaučia pavasarį
plakant ir sprogstant
iš paties jos vidaus –
tik ruošiasi pavasario virsmui
kas gali būt žiemiškiau?
rūšis žemiškiausia neveislinė –
kaip sakė sykį praeivė –
tokie yra dievo sukurti
arba gamtos arba žemės
todėl ir gražiausi
kasa ji kaulą šiton žemėn gilyn
išsižemina nosį ir pavasarį uodžia
jos ryšiai su žeme paprasti
o žemės trauka tokia stipri kad
grįžtančios žąsys skrenda aplink
žemę ratu apvaliai
nors
man galvą užvertus nuo žemės
visą laiką atrodo –
į tolį.
Z. 2026 03 22
Kelias iš ligoninės
Garnys kerta tiesiai virš
mano galvos
magistralinį kelią
vairuoju tiesiog į vaivorykštę
kurią skrodžia ir kerta statmenai
saulės spinduliai
gandras pievoje stovi ir
tėvo liga atsitraukia iš kūno
kol aš važiuoju vaivorykštėn
kol aguonos atspindi
ultravioletinę šviesą.
Utena–Zarasai, 2026 06 16