Rasa Rasimaitė. Eilėraščiai

2011 m. Nr. 1

Rasa Rasimaitė gimė 1990 m. Prienų rajone. Baigė Prienų „Žiburio“ gimnaziją. Nuo 2009 m. Vilniaus universitete studijuoja vokiečių filologiją. Vilniaus universiteto studentų kūrybos konkurse „Filologijos ruduo 2010“ poezijos sekcijoje laimėjo III vietą.

 

 

 

Paskenduoliai

 

lis ilgai ir ilgai – tavo siela maža valtele
vieną dieną išplauks jūra virtusia dykra.
ir lyg paukščių pulkai ant vandens tūps naktis, o tada, –
o tada imsi skęsti, nujausdamas – tikra
buvo irklai, įrėžę pūsles delnuose tarsi rievės;
tai ne akmenys matės, o mėnuo, įbridęs
plovės burną, akis ir rankas tavo dievas
ir žydėjo vanduo nuo mažų cefeidžių*.
tik dabar jau vėlu prisiminti, nes viskas,
ką matai – kaip kažkas tavo kojom,
drabužius išsidžiaustęs ant spindinčio disko,
tau pamojęs išeina į kitą rytojų.

---

* Pulsuojančių žvaigždžių rūšis.

 

Pilnatys

 

aš ateisiu į tavo namus kai beliks tik išeiti
iš pradžios koordinačių ašies nubrėžtos per pusiaują
languose jau seniai plakas vėliavos blaškomos vėjo
ir atkėlę vartus įsileidžia vilkų išbadėjusią gaują

gena liepsnos į naktį tolyn į ašigalių laužomus tyrus
palieku tarsi varo mane vienmarškinę į lietų
ir kur beldžiuos ant durų – kreida neduok dieve
sanitarai iš ryto surasią čia mano skeletą

tamsoje tik staugimas ir sklendžiamos pokšteli velkės
aš sukiužusia valtim plaukiu nežinau kur bet yris po yrio
aš surasiu namus kur kreida ir kur tu ir kur durys
išdraskytos nagais paskutinio išlikusio vyro

 

*

neskaičiuoki atstumų taip šalta
pasilikt už šlagbaumo kol rieda vagonai
net miegi atsimerkęs ir nėr kas prikeltų
kai įjungia žvaigždes kai užgęsta raudona
kai palipęs ant kalno pusaklis račius
lyg lemputę pakeičia mėnulį perjungia fazę
ir už mostą už mirksnį už ačiū
padėkoja pats sau ir dar numeta grąžą
negražu taip skaičiuoti ir retas
pats skaičiuoja pasako kad antras tai antras
tik per garvežio dūmus stočių nesimato
ir negelbsti net šviesos viens kito nerandam

 

Naktiniai miesto ištylėjimai

 

Kol dar negyvenau, iš mano miesto išsikraustė Dievas, –
Taip ėmė ir išėjo: langai jam iš paskos atsigręžė į gatvę.
Ir vis labiau viena į kitą atsiremti linko sienos,
O mes liepsnodavom lyg vyne išmirkytos dagtys:

Mes išsirengdavom iki savęs, į šalį mesdavome kaukes;
Ir mūsų akys buvo tokios kaip ir sielos – basos!
Tada net naktimis laukiniai šunys – troleibusai braukės,
Nerasdami sau vietos, pričiupti it muitinėj be paso.

Tąryt pakartas raudonasis ant žibinto supdavosi mėnuo;
Kai Viešpats nusispjovė ir paliko šitą velnio miestą.
Tik mes jame – asfalto čiabuviai, pagonys ar indėnai –
Seniai bedieviai, be namų, bet iki skausmo dviese.