Kšištofas Kšivecas. Eilėraščiai
2026 m. Nr. 1
Gimė Vilniuje 1988 m. vasarą, dar yra gyvenęs Vievyje, Elektrėnuose, Rukloje, Riešėje, Švenčionėliuose, Antasarėje ir Briuselyje. 2011 m. baigė statybos inžineriją tuomečiame Vilniaus Gedimino technikos universitete. Kūryba publikuota „Literatūros ir meno“, „Šiaurės Atėnų“, „Nemuno“, „Rankų“, „Vilnius Review“ leidiniuose. Už „įdomų debiutą“ 2024 m. „Poezijos pavasario“ almanache gavo katino statulėlę, tais pačiais metais tapo vienu iš „Literatūrinių slinkčių“ festivalio laureatų. Skaito, rašo, duonos neprašo – gyvena iš vertimo, o vakarais mokosi staliaus-dailidės amato Vilniaus statybininkų rengimo centre. Mėgsta postroką, šunis ir bekraščius kaimo laukus.
Ašis
mažas matydavau
daug daugiau pavyzdžiui
vaikystėje du kartus
mačiau tėvą
trečią sykį
lūkuriavau
supdamasis
ant perėjos ženklo
(Sostinės gatvėje
kuri visai ne sostinėj
jau tada įžvelgiau
Vilnius tikras narcizas
turėti savy gatvę
savo vardu pavadintą
na kur tai
regėta)
sukausi tarsi sufijus
tėvas taip ir nepasirodė
kai suaugęs jį sutikau
ėmėm vienas kitą jūsinti
nes manęs jau buvo daugiau
o jis jau pralošęs begalybę
anamnezė
I.
vasara ligoninė
vėlus šeštadienio vakaras
visą savaitę krečia patirtys
trumpas miegas begalybės troškulys
aplinkui sukasi daugybė žmonių
pasiutusiai trokštu flirtuoti
draugas paskolinęs knygą apie vyriškumą
būk spontaniškas bet ne impulsyvus
pusę nakties vartausi iš aistros
kitą iš sielvarto
gyvenimo varą
keičia thanatos
nei iš šio nei iš to prisimenu
mirusius senelius pusseserę
pasienio punkte būriuojasi
pyktis liūdesys kiti imigrantai
prisėdu medituoti skambinu psichologei
užeinu į sielogydos barą
pralaužiu storą nejautros sluoksnį
ir liečiu barmenu tapusio Dievo ranką
II.
kokia bus šio sąlyčio esmė
prasmė ir pasekmė nežinau
pasąmonės sūkury veržiuosi į bičiulių namus
o gatvėje kalbina nepažįstamos merginos
tiesmukai flirtuoja
aš toks geidžiamas
flirtuoju taigi esu
esu taigi būsiu
niekad
nebuvau
toks
net kai mokytojos akys žvilgėjo
per du kėlinius surinkus
devyniasdešimt devynis
III.
einu pro kampuotą katedrą
fotografas pozuoja ant kraigo
tarytum pasaulio
mažų mažiausiai miesto bamba
o iš tiesų palaimingai
nelaimingo gyvenimo padai
dieną uždegęs liepsnojantis protas
jau esu kitoje dimensijoje
IV.
grįžęs blaškausi
galų gale nueinu į kambarį ir prisėdu
atsidaro durys įeina paramedikai
TV pagalbos kostiumais
į sceną žengia pareigūnai
turėsime važiuoti
uždėkite antrankius
kad jau tokie šūstri
prisiminęs seną blogą anekdotą šaukiu
gaidžiai gaidžiai kur jūs mane nešat
į pakalnę
klausydamasis Tavęs
galvodavau
na koks supistas
generatyvinis intelektas
ginkdie ne dirbtinis
bet vis vien vis malantis
prisiminimų nuotrupas
apgailestavimus nuoskaudas
tas vietas kur gyvenai
prieš tris dešimtmečius
ir tuos žmones kuriuos
iškirpai iš nuotraukų
ir tuos visus niekšus
nedavusius Tau darbo
per ilgąją pertrauką
pats dar visai trumpas
nešdavau Tau bandelę
turėjau lygiai pusvalandį
neatsimenu kaip reaguodavai
ar būdavai dėkinga
jei būdavai ar tą jausmą
išreikšdavai
terapeutui sakiau
kad veikiausiai gėdijaisi
bet tai tėra spekuliacija
kaip ir daug kas šioj pakalnėj
vasaromis lankau Pakalnės gatvę
lyg maištininkas einu viršun
už kalnų jau matyti ruduo
ko įžvelgti nepavyksta
ar buvai
tąsyk man
dėkinga
nubusti
vienoj rankoj žiedas
kitoj jau ir kardas
žolyne žolyne
žolyne švenčiausias
ar kirsiu Tave
ar pjausi lyg alkis
nuo alko parėjęs
ir sielą nuprausęs
aš klausiu Tavęs
tu draugas ar angys
stiklainyje rangos
dvejopos skirties
aštresnės nei raštas
skalsesnės nei duona
gyvenimo spaudo
mirties atleidimo
tik vėjas pakirdęs
dvejonę išblaško
aš tyliu Tave
Tu amžinas aidas
kur įšalas buvo
teliko latakas
kuriuo pas mane
atbėga dviveidis
dvisielis verkimas
juk kritiškai svarbūs
aš Tau o Tu man
žolyne švelniausias
du tūkstančiai dvidešimt šeštieji
kas tolsta palydėk
kas artinasi sutik
štai šventas Antonas
saugo elektrinės vartus
stebi kaip invazinės rūšys
išnyksta tolumoj
ir labai nedrąsiai priartėja
poetas su skrybėle
skrybėlėje daugybė raštelių
tarsi sausainyje iš Vuhano
šventas Antonas išmaino
duoną su druska į skrybėlę
gerai pamaišęs
ištraukia tokį sudriskusį
tikėjimas viltis ir meilė
tačiau didžiausia čia meilė