Akvilė Rėklaitytė. Anapus ironijos, arba Vizionieriška alternatyva distopiškam pasauliui Indrės Valantinaitės poezijoje
2026 m. Nr. 7
Indrės Valantinaitės poezija iš šiandieninės poezijos konteksto išsiskiria dėl nereflektuojamo estetizmo. Kitaip tariant, ši poezija nepalieka ironiškos distancijos, tarsi privalomos šiuolaikinei kūrybai, todėl išdailintas literatūriškumas gali atrodyti anachronistiškai. Kritikai pabrėžia I. Valantinaitės poezijos estetizmą ir sensualumą[1], naivumą ir „rausvaregystę“[2], tikrovės ignoravimą. Anot Artūro Dubinsko, tai – „bėgimas nuo siaubo, žmonių žiaurumo ir niūrios tikrovės užsidėjus rožinius akinius“[3]; Ugnė Žemaitytė I. Valantinaitės poezijoje įžvelgia naiviai atrodančią nuostatą, kad grožis išgelbės pasaulį[4]. Tokie poetikos bruožai disonuoja su socialiai ir politiškai angažuota kitų tos pačios kartos autorių poezija. Vis dėlto – kadangi autorė jau kelintoje savo knygoje atkakliai kuria estetizuotą pasaulėvaizdį be ironijos, rūpi į tokią kūrybinę strategiją įsižiūrėti atidžiau.
Teorinę terpę tokiam įsižiūrėjimui suteikia šiuolaikinių kultūros filosofų pastabos apie naujas kultūros tendencijas globalizuotos ekonomikos pasaulyje – t. y. apie naujajame tūkstantmetyje (kuris prasidėjo su teroro išpuolių banga, ekologiniais bei geopolitiniais sukrėtimais) atgimstantį sentimentalumą, estetinį ir etinį jautrumą[5]. Viena tokių teorijų yra vokiečių literatūrologo slavisto Raoulo Eshelmano pasiūlyta postmodernistiniam chaotiškumui priešinama performatizmo koncepcija[6]. R. Eshelmanas teigia, kad kelių pastarųjų dešimtmečių fikcijos (literatūra, kinas) dažnu atveju kuria darnų, vientisą pasaulio vaizdą, suteikiantį žiūrovui ar skaitytojui „teigiamos identifikacijos“ galimybę per tokias temas ir emocines patirtis kaip meilė, tikėjimas, nuolankumas, nuoširdumas ar net kažką panašaus į religinę pasaulėjautą, „tarsi transcendenciją“[7]. Su teorijomis galima ginčytis, tačiau I. Valantinaitės poezijoje, ypač 2025 m. knygoje „Gimiau su dviguba širdim“, tikrai kuriamas vientisas, beveik klasikinis gėrio ir grožio vienovės pasaulis, kuris toliau ir bus analizuojamas.
Poetinio pasaulio metafiziškumas
I. Valantinaitės eilėraščių rinkinyje „Gimiau su dviguba širdim“ kuriama estetizuotos metafizinės perspektyvos persmelkta pasaulio vizija, besiremianti teistiniu ir beveik gnostiniu lyrinio „aš“ įsitikinimu, kad tikrovę sudaro keli lygmenys (viršum debesų yra „dar vienas, / anksčiau už mus / sukurtas dangus“ – eil. „Lyg padūkęs vaikas“, p. 34), kad tikroji tikrovė yra paslėpta nuo žmonių akių, bet galima ieškoti jos apraiškų regimame pasaulyje ir aiškintis slaptąsias būties prasmes. Gnostinės prigimties pasaulėvokos kodą suteikia ir knygos dalių perskyrimams pasirinktos XVI a. alchemijos traktato, vadinamo „Filosofų rožiniu“ (Rosarium philosophorum), dvi alegorinės iliustracijos, nors ir savaip interpretuotos dailininko Pauliaus Juškos (knygos pristatymo vakare autorė pasakojo, jog čia originalūs Rosarium philosophorum piešiniai „apvalyti“ nuo pernelyg ezoterinės simbolikos, iliustracijose palikta tik pati pagrindinė prasminė struktūra).
Transcendencijos lygmuo I. Valantinaitės poezijoje yra akivaizdus, bet ir užslaptintas, pažinus tik išrinktiesiems, praregėjusiesiems. Lyriniam „aš“ būdingas gnostinis įsitikinimas, jog siela per pažinimą tarsi pabunda iš užmaršties ir sugrįžta į dvasinį pasaulį. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Dulkelės“ (p. 19), prisimenant vaikystėje stebėtas scenos prožektorių šviesos sraute besisukančias dulkes, eilėraščio kalbančiajai jos atrodo tarsi užkoduota informacija – iš kito pasaulio „perduodamas pranešimas“:
Toliau sekiau akim dalelių judesius.
Pamenu, tuomet dar žinojau,
kad kiekvienos jų skrydis yra tikslus,
bet nebepajėgiau suprasti
perduodamo pranešimo.
Subjektė kalbėdama apie vaikystę pabrėžia – „tuomet dar žinojau“: vaikai, pagal gnostinę pasaulėvoką, dar prisimena amžinybę, tačiau augdami šias dvasines žinias pamiršta; eilėraščio kalbančioji sako, kad būdama maža jau nebepajėgė suprasti šokančių dalelių „perduodamo pranešimo“ – vadinasi, jau buvo užmiršusi dangiškąją informaciją. Vartojamas žodis „pranešimas“ sietinas su gnosis – dvasiniu supratimu, išmintimi, slapta mistine žinia, įgyjama per asmeninę patirtį, o ne per intelektualinį studijavimą. Epitetas „perduodamas“ („perduodamas pranešimas“), išreikštas neveikiamosios rūšies dalyviu, implikuoja, kad kažkas tą informaciją perduoda, bet ezoteriniame diskurse tai niekada nėra aiškiai įvardijama, pasitikint, kad, kam reikia, tas žino; komunikuojama paslaptingai, intuityviai – sapnais, ženklais. Knygoje „Gimiau su dviguba širdim“ (kaip ir ankstesniajame rinkinyje „Apsisiautusios saule“, 2020) gausu tokių antgamtinių pranešimų ir ženklų skaitymo motyvų. Tituliniame knygos eilėraštyje (p. 41) kuriamas įtikėjimo patirties įspūdis, išreiškiamas žodžiais „išmokome skaityti dangų“:
Kai išmokome skaityti dangų –
jis liejosi, plūdo vidun
net užmerkus akis.
Vien dėl tos akimirkos
buvo verta ateiti į laiką
<…>
Taigi išreiškiamas tikėjimas, kad žmonės iš amžinybės „ateina į laiką“, t. y. į šį pasaulį, ir gyvendami žemėje anapusinį „žinojimą“ palaipsniui užmiršta. Sekant eilėraščiu, atrasti antgamtinę tikrovę, „išmokti skaityti dangų“, yra laimė, gyvenimo pilnatvė ir prasmė („Vien dėl tos akimirkos / buvo verta“). Žodžiais skaityti, perskaityti, nuskaityti nusakomas gebėjimas suprasti su amžinybės slėpiniais susijusią informaciją (pavyzdžiui, eil. „Mes tik juokėmės ir netikėjome“, p. 30–31).
I. Valantinaitės poetiniame pasaulyje įtikėjus, atradus metafizinį dangų, prasideda nuolatinis komunikavimas su „tikrąja tikrove“, ieškant antgamtinių „pranešimų“ ir ženklų. Vienas eilėraštis net pavadintas – „Prašiau ženklo“ (p. 22–23): jame subjektė, stebėdama palubėje ropojančius vorus, be ironijos interpretuoja reginį kaip galimą pranešimą. Eilėraštyje „Kovo 25-oji“ (p. 20–21) kalbančioji renkasi išsaugoti draugei patiekto karšto arbatos puodelio paliktą žymę stalviršyje kaip jai svarbų, nors kitiems neperprantamą ženklą („Kaskart žvilgterėjusi / prisiminsiu Tavo viešnagę / ir pranašystę. // Suprasiu – tai ne sapnas. / Ir nebebus vietos abejonėms. / Niekad nebebus vietos abejonėms“). Eilėraštyje „Dievo Motina lietuje“ (p. 64) persakomas subjektės maldavimas: „Duok man ženklą, / kad nesu išprotėjusi. / Duok man ženklą, / kad nesu išprotėjusi…“ Ženklas reikalingas subjektės valingam tikėjimui sustiprinti ir abejonėms slopinti.
I. Valantinaitės poetinėje vizijoje transcendentinė tikrovė, nors ir yra paslėpta, pridengta, vis dėlto kartais pasirodo, apsireiškia:
Žvelk, laiko šilkas nuslydo
Nuo tikrovės kūno.
<…>
dabartis, praeitis, ateitis.
Pakėlusi šydą amžinybė šypsosi. (eil. „Atidengimas“, p. 14–15)
Visame rinkinyje varijuojama paslapties, slėpimo(si) ir at(s)idengimo semantika: subjektė pati slepiasi po nematomu apsiaustu (eil. „Nematomas apsiaustas“, p. 47), dieną paslaptingi neįvardytieji „jie“ pasislepia ir tik naktį pasirodo (eil. „Gilią naktį“, p. 24). At(s)idengimas eilėraščiuose, viena vertus, siejamas su tikrosios – dieviškosios – tiesos pažinimu; kita vertus, su slopinamų subjektės geismų raiška (pavyzdžiui, eil. „Ribos: Riba II“, „Vienatvė“, „Nematomas apsiaustas“, „Orfėja“).
Dualistinės įtampos
Eilėraščių situacijose atsiskleidžia įtampa tarp gyvenimo suvokimo kaip likimo ir kaip pasirinkimo, taip pat – įtampa tarp juslių slopinimo ir geismo. Subjektės savastis čia suprantama kaip autentiško tapatumo raiška, o ją eilėraščių pasaulėvaizdyje varžo išorinės normos arba pareigos, užduotys. Pavyzdžiui, eilėraščių kalbančioji savo patirtį nusako neveikiamosios rūšies dalyviais: „[esu] vis sužeidžiama, / bet išgydoma. / Apsaugota“ (eil. „Aušros Vartai II“, p. 12–13); jiedu su mylimuoju yra „Apšviesti. / Spindintys. / Atsispindintys“ (eil. „Atidengimas“, p. 14–15) – t. y. lyg aukštesnės valios laiminami. Aplinkinis pasaulis įvardijamas taip pat neveikiamosios rūšies dalyviais, o tai byloja apie suspenduotą laisvą valią: čia subjektyvumas yra ne impulsyviai, laisvai besireiškiantis, bet subordinuotas aukštesniajai valiai: „Tamsa buvo priversta pasitraukti / atėjo laikas nusilenkti“ (eil. „Dulkelės“, p. 18–19); „kaskart vis daugiau / laiko prireikia norint / prisiminti veidą to, // kuriam skirta išmokyti / mane mylėtis“ (eil. „Ribos: Riba I“, p. 25) [išryškinta mano – A. R.]. I. Valantinaitės poetiniame pasaulėvaizdyje nėra atsitiktinumų – visa iš anksto nulemta, tobulai suplanuota, kaip eilėraštyje „Dulkelės“ (p. 18–19):
O dulkelės
kilo ir leidosi,
kilo ir leidosi.
Ir nebuvo
nė menkiausio
atsitiktinumo jose.
Tobula choreografija.
Eilėraščių kalbančioji ir savo meilę vyrui traktuoja ne kaip laisvą pasirinkimą, bet kaip jai skirtą likimą ar užduotį: „Gerai žinau, / kad tai ne aš pasirinkau / sugrįžt į šį miestą. // Tai ne aš pasirinkau / pamilti tave“ (eil. „Premjera“, p. 42–43). Ne viename eilėraštyje subjektė kalba apie paslaptingą jai skirtą misiją, kurią ji turinti atlikti. Eilėraštyje „Orfėja“ (p. 45–46) jos užduotis – einant gatve neatsigręžti į mylimąjį, net atpažinus jo žingsnius, taip pat – keliauti po pasaulį šypsantis, net jeigu skauda (o skausmas – kaip sakoma eilėraštyje „Bežadis“ (p. 28–29) – yra žodžiais nenusakomas, jis alegoriškai vaizduojamas kaip „milžinas galiūnas“). Tokia esanti rojaus, kurį eilėraštyje atstoja būsimas susitikimas su mylimuoju, kaina:
Kad mūsų būtų pasigailėta
ir atsivertų girgždantys vartai
į rojaus prieškambarį,
tereikia įvairiausiuose pasaulio miestuose
su šypsena peržengti skausmo slenkstį
Eilėraščio kalbančioji jaučiasi vykdanti slaptą jai patikėtą užduotį („Svarbiausia užduotis – / nesigręžioti žingsniuojant / per šią pragaro tamsą“). Užduotis nelengva, nes subjektė tvardo savo impulsyvias reakcijas – norą atsigręžti, išreikšti mylimajam savo jausmus („privalau neatsisukti“); ji vykdo užduotį tarsi pasakoje – kad „demonai būtų įveikti“, kad išsklaidytų užkeikimą. Pasiektas tikslas be ironijos įvardijamas kaip būsimas „ašarojimas iš laimės“.
Stebint eilėraščiuose išsakomas kalbančiosios jausenas, matyti, kad subjektė, viena vertus, yra kantri, nuolanki, maloninga, atjaučianti kitą teigiama personažė (pavyzdžiui, eilėraštyje „Kostiumas“ (p. 32) ji siūlosi padėti, pasitarnauti: „Tąkart mums susitikus / vilkėjai juokdario rūbais. / Buvai be galvos. // Nežinojau, / kur nukreipti žvilgsnį. // Tad apsimečiau, / kad nieko nepastebiu. // Pasiteiravau, ar ir kuo / galėčiau padėti. // Stengiausi būti mandagi“). Eilėraštyje „Aušros Vartai II“ (p. 12–13) kalbančioji pabrėžia kantrumą ir nuolankumą kaip būdingas moters savybes:
„Moteriai buvo duoti
du didžiojo
erelio sparnai“*,
bet ji kantriai laukia
nuolankiai juos suglaudusi
kitoje drobės pusėje.
Kita vertus, tame pačiame eilėraštyje – kurio akivaizdus kontekstas yra Vilniaus Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, vaizdinys – sakoma, kad kantri ir nuolanki moteris nėra visai bejėgė: remiantis Jono apokalipse, teigiama, kad moteriai duoti du didingo ir simboliškai reikšmingo paukščio erelio sparnai, o „plačios rankovės slepia šarvus“. Vadinasi, šio eilėraščio subjektyvumas nėra visai pasyvus, jis tik pačios subjektės valios pastangomis sublimuojamas, malšinamas iki laiko („ji kantriai laukia“). Eilėraštyje „Ribos: Riba II“ (p. 26) subjektė stengiasi atsižadėti savęs, net savo vardo: „Nuolat pamirštu, / kad dabar net šis / man nebepriklauso.“ Eilėraštyje „Nematomas apsiaustas“ (p. 47) kuriama įtampa tarp subjektės sublimuotos savasties ir jos valingos laisvės:
Mane privertė jį užsimesti
atvykus aplankyti tavęs.
<…>
Bet žinojau –
išsiduosiu iš po gobtuvo
išsprūdusia sruoga.
Nors cituojamame eilėraštyje kalbančioji vilki – ne savo valia, prievarta užmestą – nematomą apsiaustą, kad jos pačios nesimatytų (tai interpretuotina kaip individualumo suspendavimas, savasties sublimavimas), vis dėlto ji iki galo nepaklūsta represyviam (kažin kieno) imperatyvui nebūti, nesirodyti ir palieka savo buvimo ženklą – leidžia savo plaukų sruogai išsprūsti iš po gobtuvo.
Suredukavusi savo žmogiškąją savastį, stokodama apčiuopiamesnio ryšio su žemiška tikrove, kalbančioji siekiasi kosminio rekvizito: „Vis noriu / įsitverti žvaigždžių. // Vis įsigeidžiu / paliesti jas rankomis“ (eil. „Ribos: Riba II“, p. 26). Tokia subjektės laikysena interpretuotina kaip gyvenamojo pasaulio ribų plėtimas iki metafizinių erdvių. Eilėraščiuose esama ir daugiau savasties proveržių. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Vienatvė“ (p. 29) atveriamas subjektės geismas – tiesa, sublimuotas iki suknelės personifikacijos: „Nauja suknelė skirta / ypatingai progai. // Ties kažkelintu / stuburo slanksteliu // prasižiojusi / smulkiadantė burna. // Po išdrikusia kasa / pasislėpęs alkis.“ Galima matyti prieštaringą subjektės jauseną tarp savęs atsižadėjimo ir atkaklaus savo troškimų siekimo, tarp sielos ir kūno, tarp askezės ir geismo.
Kinematografinė transcendencija, secesinis estetizmas
Amžinybės, transcendencijos perspektyva yra vienas svarbiausių I. Valantinaitės pasaulėvaizdžio aspektų. Subjektė suvokia save kaip visą laiką iš viršaus stebimą – lyg kas nors nuolatos filmuotų, kaip kad sakoma eilėraštyje „Kovo 25-oji“ (p. 20–21):
prasiskleidžia debesys –
kieno gi kamera
šią akimirką mudvi filmuoja?
Transcendentinio žvilgsnio ir filmuojančios kameros perspektyvų susiliejimas – nors pačioje I. Valantinaitės poezijoje nereflektuojamas – yra išraiškinga metamodernistinės estetikos detalė, įprasminanti šiuolaikinio žmogaus transcendencijos ilgesį ir sykiu populiariosios kultūros ir medijuoto socialumo (filmuojančios kameros) ironišką atliepą. Pabrėžtina, kad kinematografinė semantika, kino intertekstai ir ankstesnėje I. Valantinaitės kūryboje buvo svarbi poetinio pasaulėvaizdžio dalis (neatsitiktinai jos trečiojo rinkinio pavadinimas „Trumpametražiai“ (2017).
Knygos „Gimiau su dviguba širdim“ eilėraštyje „Atidengimas“ (p. 14–15) žemiškasis gyvenimas vaizduojamas kaip kambarys, kurio lubomis plaukia debesys, o tikrosios tikrovės vizija atsiskleidžia kaip ant kambario sienų rodomas filmas. Eilėraštyje „Premjera“ (p. 42–43) mylimuosius guodžia ir stiprina teatro prožektoriaus šviesos srautas kaip transcendentinio dangaus metonimija („Prožektoriaus spindulys / perveria kiaurai abu. / Guodžia, moko ištvermės“). Subjektės perspektyvoje dangiškoji sfera nuolatos sąveikauja su žemiškuoju gyvenimu, net kritulių figūra tampa transcendentinio pasaulio „laidininku“: eilėraštyje „Didysis žiedas“ (p. 65–66) krintančios snaigės neša transcendentinę žinią – jos yra dangaus atvirlaiškiai, kurių pati subjektė nespėja perskaityti, bet į perduodamą žinią reaguoja jos siela („Mano protas perduoda / žinią širdžiai: / – Gražu. // Mano siela atsako: / – Žinau. Viską pamenu“).
Pasaulis eilėraščiuose patiriamas sensualiai ir kinematografiškai. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Sodas“ (p. 62–63) kalbančioji gėrisi savo gyvenamąja aplinka, stebisi, kad, mokėdama nuomą už mažą butą, iš tiesų gyvena lyg Rojuje arba kine (pasitelkiamas palyginimas su penkių pojūčių patirtį suteikiančiu filmo žiūrėjimu: „Lyg namų kinas, tik 5D“). Šiame eilėraštyje kalbančioji savo gyvenamąją aplinką mato lyg Edeną su nežemiškais paukščiais („fontanai čiurlena / nematytų skraiduolių ulbesiu“), nežemiškos geografijos takais („nuo žydėjimo patvinusios / amžinybės alėjos“), nežemiška augalija („dar neišvestų veislių, / dar nesugalvotais vardais“). Tokia „antgamtiška“ gyvenamosios aplinkos estetika artima La Belle Époque laikotarpio dekoratyvumui. Kaip pabrėžta A. Dubinsko, I. Valantinaitės „eilėraščių estetika lyg Klimto paveikslų: viskas gražu, švelnu, labai daug aukso. Dar marmuro, tviskančio krištolo. Atmosfera prabangiai bažnytinė“[8]. Anot kultūros istoriko Carlo Emilio Schorskės, secesijos kryptis moderniajame mene išreiškė kultūros krizę, kuriai būdingas edipiškas maištas prieš vyraujančias normas ir naujojo narcisistinio „aš“ paieškos: XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Europos visuomenės nusivylimas realybe skatino naujų gyvenimo orientyrų ieškojimą ir neužtikrintą blaškymąsi tarp fizinių ir metafizinių prasmių, tarp realybės ir dvasinio pasaulio bei pasąmoninių impulsų ir geismų[9]. Secesijos krypties kūrėjai mene ieškojo idealios erdvės, kurioje „galėtų rasti tyrą džiaugsmą, tyrą laimę, tikrą meilę“[10]. Beatodairiškas pasitikėjimas grožiu, tobulo pasaulio ieškojimas estetinėje vizijoje būdingas ir I. Valantinaitės kūrybai. Turbūt neatsitiktinai jos poetiniame pasaulėvaizdyje viena būdingiausių poetinių „dekoracijų“ yra angelo figūra, kuri kartu su aukso spalvos, karūnos, lelijų, fontanų vaizdiniais kuria secesinio grožio įspūdį ir leidžia svarstyti apie egzistencinio nerimo persmelktą sentimentalizmą.
Angelų figūros I. Valantinaitės eilėraščiuose pasirodo įvairiais lygmenimis: pavyzdžiui, eilėraštyje „Kovo 25-oji“ (p. 20–21) subjektę aplankiusi draugė lyginama su angelu. Eilėraštyje draugė yra ypatinga („lyg angelas“) dėl to, kad žino subjektės „trečdalį paslapties“ ir kad atskleidė jai svarbią pranašystę, kuri skaitytojui lieka nežinoma, bet kuria mergaičių (būtent mergaičių, o ne brandžių moterų) tarpusavio kuždesių ir draugių solidarumo prasmę. Eilėraštyje „Mes tik juokėmės ir netikėjome“ (p. 30–31) kalbančioji apie angelo sparnus pasakoja kaip apie žmogui natūralų fiziologinį reiškinį („Ji pirkdavo / oversize megztinius, // kad būtų / užtektinai vietos, // jeigu kartais imtų / kaltis sparnai. // Vakar, peržiūrėdama / pernykščio vakarėlio / nuotraukas, // aptikau į kadrą / pakliuvusį / jos sparno kamputį“). Eilėraštyje „Dar niekad nemačiau tokio liūdno angelo“ (p. 54) Vilniaus gatvėmis vaikštinėjantis girtuoklis regimas lyg „natūralistinis“ angelas – su vienu sparnu, nusileidęs nuo bažnyčios bokšto („Mačiau, kaip prisėdo / ant Vilnelės kranto palaukti, / kol antrasis sparnas ataugs“). Profanum ir sacrum prasmių opozicija, grindžiama angeliško tobulumo ir žmogiško silpnumo kontrastu, literatūros ir meno istorijoje yra gerai žinomas ir išplėtotas motyvas, bet I. Valantinaitės poezijoje pateikiamas be ironijos, su naivia nuostaba. Angelų motyvai I. Valantinaitės poetiniame pasaulėvaizdyje implikuoja klasikinio grožio ir gėrio vienybės idėją, ornamentinio estetizmo efektą čia stiprina ir nekasdienė (knyginė), sentimentalistinė leksika bei muzikali, stilizuota poetinės kalbos ritmika (pavyzdžiui, asonansas ir aliteracija eilutėje: „Prašau, neieškok lėkštelės / ar Dantės po puodeliu, / sklidinu garuojančių čiobrelių“ – eil. „Kovo 25-oji“, p. 20–21).
I. Valantinaitės poetinei vaizduotei būdingos alegorijos, personifikacijos. Reikšmingas simbolis jos poezijoje yra vaikas: alegoriškai – lyg padūkęs, nuo žaidimų suplukęs vaikas – matomas Žemės gaublys (eil. „Lyg padūkęs vaikas“, p. 34). Vaikiškumo vaizdiniai ir vaiko perspektyva eilėraščiuose komponuojami greta pasaulio grėsmių vaizdinių: pavyzdžiui, eilėraštyje „Vidudienio lopšinė“ (p. 35–36) jauna mama, viena ranka laikydama mažą sūnelį, kita ranka telefone naršo naujienas apie ginklų fabrike pakuojamas „kulkų kariuomenes“, apie link Žemės rutulio artėjantį asteroidą; eilėraščio siužete naujienų naršymą pertraukia vaiko verksmas įgėlus širšei. Katastrofų grėsmės persmelkto pasaulio (Žemės rutulio) ir vaiko laikomo „spurgos sviedinio“ sugretinimas, taip pat naujienų apie ginklų gamybą ir pravirkusio vaiko paralelė išryškina kontrastą tarp prasmingo skausmo (kai skauda vaikui) ir neprasmingo (kai gaminamos žudymo priemonės), su kuriuo šiandien dorojasi žmonija. Eilėraštyje „Po kadagio šakele – iškilę žiogų kiauteliai“ (p. 53) vaikas prakaituoto delno gniūžtėje laiko du išsigandusius žiogus – šį vaizdinį eilėraščio kalbančioji interpretuoja kaip žemiško gyvenimo alegoriją: „po trumpučių nerimo akimirkų // galės toliau sau svirpti / saugūs pievos bekraštybėje. // Tada ir mes į save atvirsime.“ Sekant eilėraščio logika, du mylimieji („mes“), gyvendami žemėje atskirai vienas nuo kito nėra iki galo savimi: tikrasis jų pavidalas atsiskleis amžinybėje, kuri siejama su atgniaužtu vaiko delnu ir šio vaizdinio kuriamomis tyrumo, nekaltumo reikšmėmis (kaip minėta, I. Valantinaitės poezijoje vaikas suprantamas kaip „dar atsimenantis“ amžinybės slėpinius). O štai eilėraštyje „Kovo 25-oji“ (p. 21–22) žmonijos išsigelbėjimo viltis simboliškai siejama su dar negimusios mergaitės Nojos laivu.
Vizionieriška alternatyva distopiškam pasauliui?
I. Valantinaitės estetizuota poetika, atsisakanti ironiškos atodairos, kritikų komentuojama kaip naivumas ir infantilumas, tačiau tokio pobūdžio poetiką galima matyti – nors ir tolimame – Romantizmo epochos poeto mistiko Williamo Blake’o kūrybos kontekste. W. Blake’as savo poezijoje ir iliustracijose (ypač rinktinėje „Songs of Innocence and of Experience, Shewing the Two Contrary States of the Human Soul“, 1794) kūrė mistinę pasaulio viziją, paremtą biblinei ir antikinei mitologijai būdinga simboline-alegorine vaizduote. Kaip teigia literatūros tyrinėtojas Northropas Frye’jus, W. Blake’o poezija gali atrodyti naivi todėl, kad neplėtoja Apšvietos epochoje įtvirtintų racionalistinių mąstymo diskursų, bet kyla tarsi iš tiesioginės vizijų patirties, sietinos su biblinių pranašysčių tradicija, kuriai būdingas kalbėjimas parabolėmis, simboliais, personifikacijomis[11]. Be to, naivus kalbėjimas siejamas su vaikiškumu, o vaikas gnosticizmo paveiktoje W. Blake’o meninėje-mistinėje vizijoje yra pirmapradžio tyrumo, dar nepuolusio žmogiškumo simbolis, todėl ir jo poetikos tariamą vaikiškumą N. Frye’jus interpretuoja kaip ontologinę, o ne psichologinės ar kūrybinės nebrandos savybę[12]. Anot N. Frye’jaus, W. Blake’o vizionieriška poetika yra reakcija į savo laiko sociopolitines krizes (tuo laiku – Amerikos nepriklausomybės karą, Prancūzijos revoliuciją).
W. Blake’o mistinės-estetinės sistemos kontekste I. Valantinaitės poetinis pasaulėvaizdis taip pat iš dalies gali būti interpretuojamas kaip savita vizionieriška alternatyva nuviliančiam socialiniam pasauliui. Juo labiau kad I. Valantinaitės eilėraščiuose esama distopinių motyvų, kuriems priešinami nekaltumo, baltumo semantikos vaizdiniai – kaip, pavyzdžiui, eilėraštyje „Atidengimas“ (p. 14–15): „Kas per vėtra / nusiaubė šį miestą? // Tik balta, paprasta, / niekuo neišsiskirianti // plunksna nesiblaškydama / perrėžė vėjus ir palietė žemę. // Ugnys suplisko. / <…> // Aikštė tuščia. / <…> // Tik plakatų draiskanos / plaikstosi gatvėmis: / Suploja viena su kita / prasilenkdamos gūsyje.“ Kitame eilėraštyje – „Stebuklo“ (p. 16–17) – kuriamas kalbančiosios pozityvus, nerimą dėl gresiančių pasaulio negandų sublimuojantis žvilgsnis: subjektė stebi Katedros aikštėje šlavėjo išvaikytą balandžių pulką, sutrikusius paukščius gretina su žmonėmis, kurie išsigandę turi pasirūpinti trijų dienų maisto daviniu (aliuzija į šiandienines ekstremalių situacijų instrukcijas?); paraleliai subjektė stebi baltą plunksną, lengvai besisupančią Katedros aikštės baloje, taip pat – turistus, kurie, pagal turistinį Vilniaus miesto prietarą, vienas po kito užsimerkę sukasi ant „Stebuklo“ plytelės; eilėraštis baigiamas vaizdiniu, reiškiančiu žmonijos vilties troškimą, nepaisant nerimo dėl ateities: „Tuomet dažnas / atlošia galvą dangop / ir šypsosi. // Nors nežino, / kurį krantą pasieks / plunksnos laivelis.“
I. Valantinaitės poetinė utopija remiasi, viena vertus, krikščionišku tikėjimu, kad žemiškasis gyvenimas turi atitikti dangišką-dievišką planą (pavyzdžiui, eilėraštis „Baltoji giesmė“ (p. 69–70) baigiamas maldos „Tėve mūsų“ vienos eilutės trigubu pakartojimu: „Kaip Danguje taip ir žemėje / Kaip danguje taip ir žemėje / Kaip danguje taip ir žemėje“); kita vertus, dangiškasis planas I. Valantinaitės meninėje vizijoje interpretuojamas remiantis gnostine nuostata, kad pasaulis yra pažeistas, netobulas, taisytinas, tad žmogaus (kuriam „duotas žinojimas“) gyvenimo užduotis – pagedusį pasaulį sutaisyti laukiant laikų pabaigos. Vienas eilėraštis pavadintas judaizmo sąvoka, nurodančia įvairias veiksmų formas, skirtas pasauliui taisyti ir pagerinti – „Tikkun olam“ (I, II, p. 57–60): kelių dalių eilėraštyje kalbančioji su bičiuliais ragauja vyną senamiesčio vyninėje, ant sienos pastebėta atminimo lentelė jai primena Holokausto siaubą; kaip vieną iš pasaulio sutaisymo ir pagerinimo formų ji kelia tostą, kad istorija nepasikartotų („Tariu: „Pakelkim po dar vieną taurę / už tai, kad šiandien tai vadinam / praeitim ir istorija“, p. 58) (palyginimui – Giedrės Kazlauskaitės poezijos kalbančioji, istorijos katastrofoms akivaizdžiai kartojantis, tokio pobūdžio deklaracijas ironiškai vertina kaip naivumą: „Matėme, kaip kartojasi tai, apie ką šaukėme daugiau niekada“[13]). Kitas pasaulio pagerinimo gestas minėtame I. Valantinaitės eilėraštyje yra malda („Žvarbu. Per petį persimetu šalį, / po kuriuo širdis ir lūpos meldžiasi / skubrių žingsnių ritmu, // kad niekad niekad niekad / klaikas nebeužslinktų, / neatsikartotų“, p. 59). Vis dėlto poetės meninėje vizijoje galutinai pasaulis bus pataisytas tada, kai susitiks mylimieji, kaip kad sakoma eilėraštyje „Po kadagio šakele – iškilę žiogų kiauteliai“ (p. 53):
Tada ir mes į save atvirsime.
Nuo alsavimo vienas kito veidan –
užgis prakąstas obuolys.
Prakąsto obuolio simbolis leidžia galvoti, kad eilėraščiuose minimas kolektyvinis subjektas „mes“ apima tiek žmogiškųjų mylimųjų figūrą, tiek krikščionybėje (ypač mistinėje tradicijoje) svarbų Kristaus kaip jaunikio vaizdinį. Apie mylimojo figūros žmogiškumą leidžia galvoti įvardijimas „man pažadėtasis“ (eil. „Atidengimas“, p. 14–15), ryšio su juo nusakymas žodžiais: „Tas vienis dviejuose kūnuose – / po šiuo dangum / jau šitiek amžių“ (eil. „Premjera“, p. 42–43), arba kuriama jau minėta subtilaus flirtavimo situacija, kai eilėraščio kalbančioji jaučia mylimąjį einant iš paskos, bet neleidžia sau atsigręžti (eil. „Orfėja“, p. 46). Mylimojo vaizdinį interpretuoti ir kaip dieviškąjį mistinį jaunikį leidžia eilėraštyje „Atvirlaiškis“ (p. 67–68) kuriama eschatologinio laukimo ir troškimo, kad Kristus greičiau sugrįžtų į pasaulį, situacija, antrojo asmens įvardžio („Tu“) rašymas didžiąja raide kaip didžiausios pagarbos ženklas, taip pat viltis, kad miestas atgis tarsi biblinė Naujoji Jeruzalė („Iki miestas vėl atgis / nuo Tavo žvilgsnio. / Tavo rankose. // Sugrįžk greičiau!“).
Mylimųjų susitikimas I. Valantinaitės poetinėje vizijoje yra pasaulio sutaisymo ir „atkerėjimo“ sąlyga: kai jie susitiks, viskas visatoje stos į savo vietas, įsigalės tobula pilnatvė. Užuominų apie tobulą vienybę, dviejų pradų susijungimą matome eilėraštyje „Narveliai“ (p. 33) (čia atskirai auginami paukščiai ilgisi vienas kito, jų tobulai susiliejanti giesmė tirpdo narvų virbus ir tampa poezija). Apie dviejų pradų vienybę kalba ir eilėraštis „Susapnavau tą patį sapną II“ (p. 44), kuriame erelis dviem galvomis „dangų su žeme susiuva“. Dviejų pradų vienybės prasmę kuria ir knygos titulinis eilėraštis „Gimiau su dviguba širdim“ (p. 41), pasakojantis apie kalbančiosios mistinę sandorą su antgamtiniu dangumi, bei viršelio iliustracija ir jau minėti dviejų knygos dalių tituliniai piešiniai – „Filosofų rožinio“ interpretacijos (p. 8 ir p. 38). Juose vaizduojamas vyriškojo ir moteriškojo pradų – karaliaus ir karalienės arba Dievo ir žmogaus – susijungimas bei tapimas vienu kūnu – androginiška sparnuota figūra[14]. Gnostiniame mąstyme lytinis susiskaldymas suprantamas kaip nuopuolis, o išganymas ir sugrįžimas į dievišką plotmę reiškia vyriškojo ir moteriškojo pradų sujungimą, atkuriant pirminę androgininę būseną kaip būties pilnatvę.
Apibendrinant…
…galima teigti, kad I. Valantinaitės poezija, kurioje dominuoja secesijos menui artima estetika (aukso, dekoratyvaus spindėjimo vaizdiniai), taip pat gnostiniams diskursams būdingos alegorijos bei simboliai (vaiko, angelo vaizdiniai, vyro ir moters prigimčių vienovės siekis), leidžia kalbėti apie kuriamą savitą metafizinę pasaulio viziją. Joje žemiškasis pasaulis matomas kaip ontologiškai pažeistas, o tikroji būtis atsiskleidžia per ženklus, paslaptingus pranešimus, estetinę ir afektinę patirtį. Šioje poetinėje vizijoje pasaulio „atkūrimas“ siejamas su dualybių – vyro ir moters, žmogystės ir dievystės – sugrįžimu į pirmapradę vienybę. Vis dėlto gnosticizmas I. Valantinaitės poezijoje veikia ne kaip nuosekli doktrina, bet kaip kūrybinę vaizduotę maitinantis simbolinis šaltinis, kurio vaizdiniai interpretuojami savitai.
- Valantinaitės poezijoje kuriama įtampa tarp gaivališkos subjektyvumo raiškos ir jos sublimavimo gali būti siejama su viena ryškesnių šiuolaikinės kultūros tendencijų – moralinės disciplinos ir dvasinio autoriteto ilgesiu. Kinematografiškas transcendencijos patyrimo vaizdavimas, ypač filmo kameros ar filmuojančio žvilgsnio motyvas, kuris įprasminamas kaip dieviškojo žvilgsnio analogas, sykiu tampa ir šiandieninės skaitmenizuotos pasaulėvokos ženklu.
- Valantinaitės poezijoje beveik neaptinkama postmoderniajai kultūrai būdinga ironiška distancija. Eilėraščiuose be ironijos kuriama eschatologinė vizija, palaikomas santykis su antgamtine tikrove ir kontempliuojamas dekoratyvus grožis – net jei šiuolaikiniame kontekste toks estetinis pasirinkimas gali atrodyti anachronistiškas ar sentimentalus. Tokį radikalų estetizmą galima interpretuoti kaip savitą atsaką į šiuolaikinės tikrovės fragmentaciją: dėmesys grožiui, vilčiai ir metafizinei kontempliacijai čia nustelbia tiesioginę socialinę kritiką (socialinės ir politinės įtampos čia artikuliuojamos tik metaforiškai (pavyzdžiui, per pabaidytų balandžių ar kulkų kariuomenių vaizdinius) arba vaizduojamos kaip istorinės, žymimos atminimo lentelėmis).
Atsižvelgiant į literatūros ir kultūros istorijos pavyzdžius, kai socialinių ir politinių krizių laikotarpiais stiprėja metafizinių prasmių poreikis (pavyzdžiui, W. Blake’o meninės-mistinės vizijos ar secesijos menas), I. Valantinaitės poetinę laikyseną taip pat galima interpretuoti kaip šiuolaikinio kultūrinio persiorientavimo požymį. Ji perteikia nusivylimą vien racionalistine pasaulio percepcija ir emociniu cinizmu. Tokia poetika koreliuoja su minėta R. Eshelmano performatizmo teorija bei platesniu metamodernistinės kultūros afektiniu posūkiu, siekiančiu reabilituoti idealizmą, viltį, bendrystę, iš naujo apmąstyti pasauliui struktūrą suteikiančių „didžiųjų pasakojimų“ galimybę.
[1] Kazlauskaitė G. Senienos ir naujienos (18) // Šiaurės Atėnai. – 2025-11-07 (prieiga internete: https://www.satenai.lt/2025/11/07/senienos-ir-naujienos-18/).
[2] Buividavičiūtė L. Nes visi mes esame trumpametražiai (prieiga internete: https://kamane.lt/Kamanes-tekstai/Literatura/Nes-visi-mes-esame-trumpametraziai).
[3] Dubinskas A. Kapitalizmo angelai // Šiaurės Atėnai. – 2020-08-07 (prieiga internete: https://www.satenai.lt/2020/08/07/kapitalizmo-angelai/).
[4] Žemaitytė U. Sacrum et saccharinum // Literatūra ir menas. – 2026-06-05 (prieiga internete: https://literaturairmenas.lt/literatura/ugne-zemaityte-sacrum-et-saccharinum).
[5] Vermeulen T., van den Akker R. Notes on metamodernism // Journal of Aesthetics & Culture. – 2 (1). – 2010. – P. 56–77 (prieiga internete: https://doi.org/10.3402/jac.v2i0.5677; van der Akker R., Gibbson A., Vermeulen T. (eds.). Metamodernism: Historicity, Affect, and Depth after Postmodernism. – London: Bloomsbury Publishing, 2017.
[6] Eshelman R. Performatism, or the End of Postmodernism. – Aurora, CO: Davies Group Publishers, 2008; Eshelman R. Transcending Postmodernism: Performatism 2.0. – (1st ed.). – Routledge, 2024 (prieiga internete: https://doi.org/10.4324/9781003329527).
[7] Ten pat. – P. 11.
* Apr 12, 14 (originali nuoroda).
[8] Dubinskas A. Kapitalizmo angelai.
[9] Schorske Carl E. Fin-de-Siècle Vienna: Politics and Culture. – New York: Vintage Books, 1981. – P. 325–326.
[10] Ten pat. – P. 408.
[11] Frye N. Fearful Symmetry: A Study of William Blake [1947]. – Princeton University Press, 2012. – P. 87, 157–171.
[12] Ten pat. – P. 236.
[13] Kazlauskaitė G. Marialė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025. – P. 12–13.
[14] Voss K. The Hierosgamos Theme in the Images of the Rosarium Philosophorum // Alchemy Revisited. – Leiden, The Netherlands: Brill, 1990. – P. 145 (prieiga internete: https://doi.org/10.1163/9789004625709_020).