Justinas Marcinkevičius. Iš rankraščio „Pastabos“
2007 m. Nr. 8–9
Poezija?
šiaip ar taip:
ji vis tiek įsikirtusi
į tikrovę
nors ir nežino
kas yra ji pati
ir kas ta tikrovė
***
Tu ištari: ruduo. Aš pritariu: ruduo.
Bet gal lengvesnį žodį man paduok.
Norėtųsi su žodžiais, su mažais
ką nors smagesnio tau ir sau sužaist:
užsidaryti smėlio pilyje
ar dramblio kaulo bokšte, kurs, beje,
atrodo, užimtas. O vis dėlto ruduo.
Tad gal lengvesnį žodį man paduok.
***
Tamsa išleidžia daiktus, kad vėl juos pasiimtų
iš civilizacijų, istorijų, iš mitų,
iš modernių muziejų, iš saugomų saugyklų,
iš atminties… Apvagiami! Prie ginklų!
Neatiduokime, kas mums jau buvo duota…
O, vargšė sąmonė! Išsekinta, žaizdota
jos vėliavų šviesa – jau vos įžvelgiama.
Matyt, kaip tvenkiasi tamsa ir tuštuma.
Klausimėlis
Laiko girnos mala ir mala
prie neužsiveriančios duobės.
Kas paveldės mūs tiesą ir melą?
Kas meluos ir tiesą kalbės?
Kas toliau tą gyvenimą minkys?
Kas į kalną akmenį ris?..
Rinkis, žmogeli, rinkis:
kas – kurį, kurio – kuris…
Ir t.t.
Nebloga diena
Buvai laimingas. Gal šiek tiek daugiau
nei nelaimingas. Šito nepasversi.
Neišmatuosi. Gal tik prisiminsi,
kad šiandien, pavyzdžiui, graži diena
ir kai pro langą pažiūrėjai – viskas
tau pasirodė atvira ir aišku.
Bet tik akimirksnį. Gal net trumpiau.
Ir tai, kas tapo aišku, buvo lygu
tam, kas yra:
iš tikro, šiandien nebloga diena.
Planeta
ji gali priversti mus pasiaiškinti
išpažinti kaltes prisipažinti susigraudinti
ji gali sudrebėti
iš nesuprantamo pykčio
nusipurtyti nelaimingą miestą (nekaltą)
subrandinti bevaisį badą ligą pasėti
ji gali tiek daug
ji gali pasigailėti atleisti
leisti mums daugintis laidotis
civilizacijų kaitoje ieškoti gyvenimo
amžinybė lieka už lango
už lango cunamis
bet virš jo nematau Dievo veido kodėl
neįžvelgiama nesuvokiama bet būk
jeigu atpildas yra pabaiga
keičias vėjas dabar
jis pučia iš visų pusių
deganti žvakė rodo tiesiai aukštyn
neabejodama
pasitikėdama
tikėdama
pabaiga yra atpildas
atpildas yra pabaiga
Epigrama
žinau ką jūs tylite
kurie kalbate kalbate kalbate
matau ko nereikia jums
kurie perkate perkate perkate
suprantu kaip sunku jums
kurie griebiate griebiate griebiate
betgi kaip gražiai susilankstote
ir įsidedate save
į vidinę švarko kišenę
***
Žvarbus šiaurinis vėjas. Žiedai sustoja skleistis.
Žolė sustingsta vos teprasikalus.
Vienintelė drąsa dabar – užmiršti ir atleisti,
palydint akimis nutolstantį į kalnus.
Druskininkai
- „Dainava“
Ilgametės „Dainavos“ sanatorijos vyr. gydytojos
E. Kriaučiūnaitės atminimui
paskambini ir klausi:
gal, daktare, yra kokia vietelė?
atvažiuoji, iš seno portfelio trauki
skutimosi mašinėlę, rankraščių šūsnį,
„Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“.
atsiguli, bet miegas neima, ką aš čia veiksiu,
galvoji, bet jau atvažiavai,
nėr kur dėtis. Išeini pasivaikščioti.
Nemunas yra. Po ledu. Turbūt yra.
Ratnyčėlė kirbina jį.
Dvi antys properšoj. Neišskridę.
Gal pasvarstyti kodėl.
Kiekvienai po ketureilį reikėtų.
Būtų gerai sutalpinti į vieną:
„Gyvenimas properšoj.“
Kai taip pagalvoji,
pakyla ir nuskrenda.
Sunkiai. Be džiaugsmo.
Pareini. Parašai Dainava
ir pabrauki. Trumpiau neišeina.
- Meilės sala
kadaise nutiesdavo
medinį sezoninį tiltą:
eidavo meilė matydama
savo atspindį
užsižiūrėdavo svaigdavo
kartais verkdavo
užsigulusi ant turėklų
gal net skandindavosi
rudenį tiltą nuardydavo
netrukus šnibždėdamiesi
glaustydamiesi
iš po tirštos rūko marškos
išnirdavo ižo vainikai
žinoma sentimentalu
bet ką tu čia padarysi
užverktom akim
„Dainavos“ koridoriais
seksualiai kaukši aukštakulniai
bateliai – stabteli
lyg norėtų grįžti
į krantą ar į tą salą.
***
prašau, kad netrukdytų man tylėti
žolė ir skruzdėlė, taip pat žuvis,
prašau visus, kurie neturi balso,
visus, kurių aš negirdžiu – prašau:
neverskite mane ką nors ištarti –
turiu aš savo rūpestį – po jo našta
švintu ir temstu – pervertas pasaulio
regiu arba girdžiu, mąstau arba geidžiu.
Ir tai yra sunkiau negu kalbėti.
***
renkasi pažįstami medžiai
palinksta ir stebi – o, artimieji!
ar jau numetu savo lapus,
ar vėjas juos išnešioja išpusto,
ar pragarmė jau prikritus žvaigždžių ir lapų
bet duokite akmeniui laiko
kol jis krinta
neatimkit iš jo tos saldžios ir šiurpios
vienatvės
paskutinio įsitempimo prieš skrydį
***
kiek sykių aš jau miriau
nežinodamas nesuprasdamas
gal tik jausdamas
kad nuo manęs kažkas pasitraukia
kad aš nuo kažko nutolstu
bet vis dar pasiseka
atidėti didžiąją mirtį
kaip įsisenėjusios skolos grąžinimą
palūkanas apmoku
ligom nelaimėm nesėkmėm
skausmu
turbūt ir meile
***
pasaulis, paliestas godžių akių,
regėjimo įteisintas ir pripažintas,
bet neišteisintas, todėl ir nepažintas,
o aš jį garbinu arba smerkiu,
šaukiuos jo fikcijų, iliuzijų, apgaulių
ir, paliestas akimirksnio tiesos,
geidžiu ir trokštu jos visos, visos! –
o nesulaukęs tyčiojuosi iš jos gãlių.
Rudeninė tuopa
Sušvito laukymėje lyg didžiulė
reta žuvis, į krantą ištraukta
ant valo neįžiūrimo pakibus.
Spurdėjo, priešinosi vėjo gūsiams
vis atsitiesdama ir šakomis
lyg pe~lekais kabinosi į erdvę:
ištrūkt! išplaukti! žaist su vėju
ir gaudyt saulę ar lietaus klausytis.
Lyg būtų iš fantastinio pasaulio
kaip deivė prasikaltus išvyta.
Ji graibstė draskomo drabužio skiautes
ir švokšdama pagalbos šaukėsi.
Mačiau dievybės kančią ir jos gėdą.
Tekėjo sudrumsta gyvybės upė
su rudenine tuopa. Ir manim.
***
mano gentis
ak mano gentis
ji niekada nesusivienys
nesusikibs rankomis
ir niekada nesuklaups
aplink kraujo lašą
neišsiaiškinusi neįsitikinusi
kieno jis yra
šiam ar anam
mums ar aniems priklauso
mūsų gentis
ak mūsų gentis
po nesileidžiančia
nesantaikos saule
Pražydinti rožę
1
Banguojanti šviesa atsispindėjusi pakilo kalvomis
aukštyn ir išsisklaidė/ aušros pirmieji pelenai
ant rankų ėmė kristi ir ant veido
dar vis neįveikti, tačiau jau tirpstantys nakties
šešėliai/ pasislėpė daiktuos, nugrimzdo manyje/
ar jie užmigdė ar prikėlė
2
Liečiau jos dygliuotą kūną – nesidavė glostomas,
žeidė aistringai žeidė rankas
ligi kraujo viliojo žaidė ir žeidė/
į rausvėjantį dangų – į pražydėjimą pranašaujantį
dangų pakėliau akis/
ten skleidėsi rožė/ debesys nešė jos žiedą
šešėlis bespalvis bekvapis – jis lietė
be skausmo/ siela buvo tenai kur skaudėjo
Regėjimas
Ir plaukė danguje apvirtę bokštai
T. S. Eliotas
Tavo ugnies liežuviai kyla iš mano žaizdų,
dūstu po pelenais tavo, liepsnojantis mieste.
Griūva kilnios šventyklos, trupa sotūs paminklai,
aižėja grindinys, nuo ratų ir kojų įkaitęs.
Gotika ir barokas, nuogi begėdiškam šoky,
krinta aistros išsekinti, krinta ir nepakyla.
Staugia prospektai ir aikštės, akligatviai dvokia
miesto dvėseliena. Varpas mėgina kalbėti
vario varvančiom seilėm, jo niekas negirdi:
pasakykite jam, kad jis jau neištaria nieko.
Raitosi ant žarijų manuskriptai, iškabos, knygos.
Amžiai išaukština kenčiantį, herbą ant jo pakabina.
betgi išdegina viską: lytį, istoriją, kalbą.
Bėgantį žvėrį regėjau. Tiško iš jo ryklės
giesmės ir dainos, keiksmažodžiai, šūksmai nešvankūs.
Tartum uogaudami, rinko jaunuoliai jo mėšlą,
uostė ir svaigo, ekstazės palaimoj nugrimzdę.
***
pasiimkit tą medį
atiduodu
grąžinu ką gavau
man jau nereikalingas
geras gražus vešlus
vasarą žalias
paukščių pilnas
ten kažkur tarp šakų
įstrigę tarp šakų
mano akys
tegul kaba sakau
jei niekam nekliudo