Ramutė Dragenytė. Sigito Parulskio poezijos misterija
2026 m. Nr. 8–9
Sigitas Parulskis. Voras tarp tavo lūpų. – Vilnius: Tyto alba, 2026. – P. 77. Nuotraukos autoriaus.
Sigito Parulskio poezijos knyga „Voras tarp tavo lūpų“ pasirodė šių metų pradžioje, buvo pristatyta Vilniaus knygų mugėje, tačiau per pusmetį, regis, kol kas didesnio rezonanso nesulaukė, nors tikėtina, kad ji dar figūruos įvairiuose knygų rinkimuose. Lyrinio subjekto žodžiais tariant, „iš geometrijos peršokdamas / į literatūrą, jaučiuosi šiame reginyje nutylėtas, praleistas“ (p. 8). Nuo šio septinto dešimtmečio gimimo kartos vieno ryškiausių poetų išleistos paskutinės naujų eilėraščių knygos („Pagyvenusio vyro pagundos“, 2009) prabėgo keliolika metų, per kuriuos išleista prozos, esė ir fotografijų knygų. Aptariamas poezijos rinkinys (kaip ir ankstesnis) taip pat iliustruotas autoriaus fotografijomis. Anot poeto, fotografija jis seka kaip Dantė – Beatriče.
Tiesa, publikuota pora jaunosios kartos filologų recenzijų (Lino Daugėlos „Šiaurės Atėnuose“ ir Manto Toločkos „Naujajame Židinyje-Aiduose“), apžvalga (Manto Balakausko), jose justi šioks toks nusivylimas dėl neišpildytų lūkesčių: knyga lyg ir ne prastesnė, bet ir ne geresnė už ankstesnes (L. Daugėla), autorius lyg ir toks pats, lyg ir nebe (M. Toločka), temos ir jų eksplikacijos kai kuriais atvejais recenzentams nuspėjamos, per lengvai išsisprendžiančios, todėl nuviliančios. Stebina, jog poetinė branda vadinama „išsikvėpimu“ (M. Balakauskas).
Kažin, ko jaunoji karta tikėtųsi iš gyvų literatūros klasikų – kad autorius kontempliuotų vis tas pačias temas, tik būtų jau patyręs gyvenimo prasmės nušvitimą? O galbūt trikdo aiškiai, paprastai, be gražbylingų ir neperkrautų metaforų išsakyta poesis esmė, siekis parašyti kažką reikšmingo ir prisipažinimas apie pralaimėjimą („mėginu vėl parašyti / ką nors be galo svarbaus, ką nors / absurdiškai nereikšmingo“, p. 15) dėl neišsprendžiamos tiesosakos problemos, kurią M. Toločka įvardija pseudofilosofiška. Dėl amžinosios „kraujo ir rašalo“ tematikos, būdo, kaip išsakyti ir išreikšti mintis, kankinosi ne vienas didis (mėgėjai tuo labiau) poetas. Žodžiai išduoda, apvilia, neperteikia to, ką norima „iš tikrųjų“ pasakyti, žodis dažnai netampa „grynojo patyrimo“ įrankiu, nors stengiamasi jį priversti ir paversti „būties namais“, o gal tiesiog egzistencinėmis šiukšlėmis („biografijos sąvartynas perpildytas“, p. 71). Pasak S. Parulskio eilėraščių veikėjo, „žodžiai formuoja nuodėmes, kad paskui / galėtume nesiliaudami taukšti apie / atpirkimą“ (p. 31).
Jeigu ši knyga būtų parašyta ne S. Parulskio, bet „jauno“ poeto, įtariu, minėtų recenzentų lūkesčiai būtų patenkinti su kaupu. Tačiau vargu ar bent vienas jaunasis poetas (būtent poetas, nes poetės kur kas drąsesnės) kada nors išdrįs rašyti taip, kaip S. Parulskis, nediletantiškai ir atvirai, sukrečiančiai įtaigiai, o juk rašančių sekėjų jau kelios kartos, tačiau ryškiau išsiskiriančių nėra.
Apskritai, ar reikalinga ieškoti „to paties“ S. Parulskio, juk, kaip žinia, du kartus į tą pačią upę neįbrisi. Kita vertus, „tas pats“ S. Parulskis niekur nedingo, ir šios poezijos knygos kertinis akcentas prasideda autoriaus mėgstama raide „š“, su vilties išsikapstyti iš kasdienybės rutinos egzistencine drama: „blyksteli viltis, kad visas šis šūdas baigsis, kad galėsiu / nors kartą įkvėpti gryno švaraus gyvenimo / bet ne, ir vėl užgriūva krūva šito šūdo, ir vėl, ir vėl / ir taip be paliovos, kaip mano tėvams, kaip mano seneliams, / kaip visiems mums, besikapstantiems šioje milžiniškoje likimo krūvoje“ (p. 17). S. Parulskio bionatūralistinė „bjaurumo estetika“, regis, čia kaip iš vadovėlio kanonizuojasi su Kristijono Donelaičio šūdvabaliu ir cikliško uždaro gyvenimo rato filosofija: „ir vėl, ir vėl / ir taip be paliovos“, nuo gyvenimo buitinės kasdienybės iki kosmoso platybių.
Knyga nedidukė, tik dvidešimt aštuoni eilėraščiai, nors apimties prideda fotografijos, tačiau ir be jų knyga būtų solidi – ar daug esama poetų, leidžiančių knygas su tokiu kiekiu tekstų? Ir apie kiekvieną šių eilėraščių yra ką pasakyti, nes tai istorijos su ironijos, sarkazmo, grotesko ar filosofinio pesimizmo potekstėmis („Tik tamsa ir skausmas / skausmas veriantis ir vienalytis / nuo krašto ligi krašto / alfa ir omega“, p. 62), gal net simboliškesnėmis nei praeituose rinkiniuose. Kai kurie autoriai sugeba išleisti knygas su keliskart daugiau tekstų, bet jose nerasime nė vieno įsimintino eilėraščio. Veikiausiai apie tokius „profesionalus“ yra ir S. Parulskio eilutės: „jis perskaito, ką parašęs, palaukia, kol atvės, kruopščiai / supakuoja, nuneša į saugyklą / paskui sutvarko darbo vietą / dezinfekuoja poetinius įrankius / surenka metaforų drožles / sušluoja nešvankių žodžių pjuvenas / darbo diena baigėsi“ (p. 24).
Anot autoriaus, „rašau tekstus jau seniai, daugiau nei keturiasdešimt metų“ (p. 77), ir vis dėlto nenuneigsime, jog ši knyga nūdienos kontekste vis dar yra gana provokuojanti, vis dar maištaujanti, primenanti, pavyzdžiui, Giedrės Kazlauskaitės poetinę kalbą, tik vyriškai grubesnė, tiesmukiškesnė, bet ne vien biofikciškai atvira, o simboliškai metakultūriškai įtekstinta (sūnaus palaidūno tema, šv. Petras, Mozė, apaštalai ir kiti bibliniai motyvai bei literatūriniai intertekstai), reflektuojanti egzistencines prasmės (beprasmybės), atminties (užmaršties) temas. Justi kasdienybės liturgizacija, pasakojimo būdas artimas misterijai, kryptingi intertekstai, aiški struktūrinio vaizdinio kompozicija iki emocinio krūvio kulminacijoje. Pamėgtas reversas, atspindžio principas („Žvejys užmeta akį į juodą gelmę <…> iš juodos gelmės ramybė ir tyla meta / tinklus“, p. 66; „nesuvalgysiu savo mirties / o ji praris mane net nepastebėjusi“, p. 59). Išskirtinės kompozicijos tekstas yra „Ežeras prisimena pavasarį“, o eilėraštis „Paskutinė nuotrauka“ netgi rimuotas.
Poeto teigimu, „esu iš tų laikų, kai knyga, tekstas, kūryba buvo laikomi vertingais dalykais, žmogaus dvasinės veiklos fenomenais“ (p. 77). Dvasinė fenomenologija S. Parulskio kūryboje ne deklaratyvi, bet įveiklinta sarkastišku kūniškumu ir sąmoninga depoetizacija („poetas yra amžinas / mėgėjas tas, kuris mėgaujasi“, p. 23), nenudailintu patyrimu („kruškitės, kol kapšeliai pamėls, niekam neįdomi nuosaiki / ir tvarkinga poezija / eilėraštis turi taškytis sėkla ir krauju“, p. 22). Vienas ryškiausių – eilėraštis „Poetai profesionalai“, kuriame po parulskišku taškymusi žodžiais slypi tikro jausmo ilgesys, būties patyriminis katarsis („tegul klausytojus / ir skaitytojus drasko į gabalus“, p. 23), nors katarsį čia reiktų suprasti ne aristoteliška prasme, bet kaip aukščiausią emocinę įtampą.
Kuo ši knyga persmelkta – nuo memento mori fotografijų iki tekstinių kančios ir mirties slėpinių („Suvalgyčiau savo mirtį, bet / Neliko dantų“, p. 59), nihilizmo („į ateitį, kur tik tamsa / nieko daugiau“, p. 69) ir lyg leitmotyvo nuo pirmo rinkinio sekančio visa to „iš ilgesio ar iš pykčio“ (p. 19). Iš atminties ir biblinių siužetų dar iškyla tėvo (dievo) ir motinos figūros. Vienas iš ryškesnių šioje knygoje yra šiukšlių įvaizdis („Išnešu šiukšles, nors atrodo / kažką daugiau“, p. 70). Šiukšlės ne tik atspindi vartotojiškumą, bet ir koreliuoja su atminties, recepcijos, suvokimo, atotrūkio problematika. Visame tame vartotojiškumo ir šiuolaikiškumo naratyvo epicentre lyg defektas aptinkama pasirodanti siela („kažkas / viduje blaškosi, tvirtina, kad yra siela“, p. 53). Taigi, sakytume, svarbiausia Sigito Parulskio poezijos savybė – pro kasdienybės rutiną regimoje gyvenimo misterijoje atveriamos ontologinio būvio apraiškos: „į dangų bėga Viešpats Dievas ir dabar mes jau būsim visai vieni // matau šią misteriją mindamas treniruoklį“ (p. 8).
Autorės publikaciją remia Lietuvos kultūros taryba