Patricija Gudeikaitė. Įmantrūs žaidimai ir atminties geležtės
2026 m. Nr. 8–9
Šioje apžvalgoje aptariu Manto Balakausko „Ferrum“ ir Tomo Petrulio „Daikto kūną“. Abiejų kūrėjų tekstuose tikrovės suvokimas – problemiškas. T. Petrulio poetinėje prozoje ji tarsi nuolat slysta iš po kojų, o skaitytojas kviečiamas ne tiek išjausti, kiek mąstyti, o M. Balakausko poezijoje priešingai: tikrovė rezonuoja emociškai, renkamasi santūresnė raiška, lyg štilis prieš audrą, su juo lengviau „tapatintis“. Vis dėlto abu autoriai kalba apie egzistencinio svetimumo patirtį. Tai trečiosios poetų knygos, tad įdomu, ar jie išlaikys užkeltą kartelę.
Mantas Balakauskas. Ferrum: eilėraščiai. – Vilnius: Baziliskas, 2026. – 84 p.
Naujausioje M. Balakausko poezijos knygoje „Ferrum“ kalbama iš pozicijos, kuri šiuolaikinėje poezijoje pasitaiko ne taip dažnai – ne iš krizės vidaus, ją išgyvenant, bet su nuosaikiu atstumu ją permąstant. Susitelkdamas ties jaunystės patirtimis, subjektas identifikuoja vis didėjantį atotrūkį tarp dabartinio ir ankstesniojo „aš“. Tai, galima sakyti, veda į tapatybės krizę, kuri vaizduojama ne kaip staigus lūžis, o kaip laipsniškas, įsiskverbiantis, savotiškas erozinis procesas, paaštrinamas ir platesnių politinių sukrėtimų (karas Ukrainoje). Todėl Haruki Murakami citata trečiojo skyriaus pradžioje („but we cannot simply sit / and stare at our wounds forever“) taikliai apibūdina lyrinio subjekto jauseną: žaizdos pripažįstamos ir reflektuojamos, bet prie jų amžinai neužsiliekama.
Jei anksčiau pasirodžiusio poezijos rinkinio „Apmaudas“ (2020) ašis – subjektą palaikanti iki konflikto aštrėjanti trintis su kapitalistiniu pasauliu, tai „Ferrum“ kalbama apie gyvenimą tokį konfliktą patyrus. Autobiografiškuose eilėraščiuose poetas į praeitį žvelgia be nostalgijos ar sentimentalumo šydo: fiksuoja skaudžias vaikystės patirtis – „gavęs namie lupti“ (p. 12), darbą plovykloje, su kritiniu kartėliu analizuoja buvusį santykį su literatūra: „rašiau blogiausius eilėraščius / slapta tikėdamas kad esu geriausias poetas / pasaulyje“ (p. 57). Šie prisiminimai įgauna griežtą poetinį karkasą, naudojama taupi, funkcionali kalba tarsi autopsijoje, chirurgiškai analizuojama, kodėl ir kaip ankstesnysis konfliktiškas „aš“ susiformavo. Net rašydamas apie „lengvus beprotybės priepuolius“ (p. 57) poetas išlieka stebėtinai racionalus, konstruktyviai santūrus. Pavadinimas „Ferrum“ nurodo į metalo tvirtumą, utilitarumą. Todėl pirmojo skyriaus pavadinimas „Rūdys“ yra paveikiai simboliškas: ant tvirtų metalo paviršių susidariusios rūdys, tarsi praeities žymės, atsirandančios dėl korozijos ir pakeičiančios metalo struktūrą, paverčia jį trapesne medžiaga, ir tai koreliuoja su subjekto pažeidžiamumu.
Kas lieka, kai išbrendama iš jaunatvinio maksimalizmo, tikėjimo senais autoritetais ir tikėjimo, kad pasaulį galima patirti iki galo? Vienas iš atsakymų – tuštuma. Buvimas „nykstančia savo paties mintimi“ (p. 31) kyla iš susitaikymo su tuo, kad kova jau pasibaigė, o nieko ypatingo jos vietoje neatsirado. Tamsa šiame rinkinyje neheroizuojama, ji netampa scenografine puošmena ar poza: vietoj to ji kasdieniška, banali, kiek monotoniška: „iš jos negali nieko išlošti / ji absoliučiai nenaudinga / ir nepaguos kai jausies / ne savo vietoje“ (p. 70). Subjektas blaškosi tarp įvairių beviltiškumo registrų: beprasmybės, betiksliškumo, bejėgystės, nerimo. Jaučiamas nykstantis tikėjimas kultūra, menu, filosofija: „jokio balardiško išsiknisinėjimo / jokios tylą draskančios metafizikos / vien metalą erzinantis pjūklų griežimas“ (p. 63). Bandoma diagnozuoti savo būklę, analitiškai įvertinti ir suprasti, kaip išbūti pasaulyje, kuris iš esmės svetimas.
Ši knyga pasižymi apgaulinga ramybe: joje nėra debiutinei „Romai“ (2016) būdingo gaivališkumo ir intensyvumo nei „Apmaude“ (2020) jaučiamo grunge įniršio. Poeto balsas keičiasi: tampa dar lakoniškesnis, tykesnis, šaltesnis. M. Balakauskas išardo savo kuriamus mitus: toks blaivus demaskavimas įtikina, tačiau vietomis tampa nuspėjamas, o knygos emocinis registras gana vienodas. Skaitant „Ferrum“ galvoje išlieka tylus, tolumoje aidintis metalo pjūklų džeržgesys: poetas nežada, kad viskas bus gerai, bet parodo, kad galima į tai žiūrėti ir nepalūžti. Tai sveika ir reikalinga pozicija.
Tomas Petrulis. Daikto kūnas: poetinė proza. – Vilnius: Baziliskas, 2024. – 80 p.
Kai skaičiau T. Petrulio „Daikto kūną“, kilo daugybė asociatyvių vaizdinių: Hieronymo Boscho „Linksmybių sodo“ fragmentai, sustingę ir blyškūs Roy’aus Anderssono kino kadrai, H. P. Lovecrafto kosminio šiurpo monstrai. Svarsčiau – kodėl T. Petrulio tekstai manyje išprovokuoja tokias reakcijas? Knygoje pasitelkiamas charmsiškas pasaulio konstravimas[1]: iš dangaus krinta kekšės, kambarinė gėlė atlieka skaudžią išpažintį, aprašomos puodelio ir lėkštutės glamonės, ponia Danutė yra siaubingai sutrikdyta „paralelinių dienų neegzistavimo“ (p. 14). „Daikto kūnas“ primena kiek pakvaišusio pamokslininko postringavimus, kuriuose su filosofine pretenzija bandoma išsiaiškinti žmogiškumo ir daiktiškumo esmę.
Šios poetinės prozos pagrindas – žaidybinis eksperimentas. Knygoje trinamos ribos tarp daiktų ir žmogiškųjų kūnų: bandoma suprasti, kuo žmogus skiriasi nuo daikto, ir į šį filosofinį klausimą mėginama atsakyti apverčiant pasaulį – žmonės sudaiktinami, daiktai sužmoginami. Eksperimentuojama ne tik filosofiniu ar idėjiniu, bet ir kalbiniu lygmeniu: tekstas steigiamas per pasikartojimus, pateikiamos netikėtos subjekto perspektyvos (kalbama iš ledinuko, saulutės ar abejingo stebėtojo pozicijos), leidžiančios patirti keistybę. Tačiau ji nėra nejauki, nes T. Petrulio tekstų kalba neįtikėtinai gyva, skambiai pinama iš vidinio ritmo, aliteracijų ir asonansų, personifikuojanti. Kai žaidžia šis autorius, žaidimai kiek destabilizuojantys, kiek erzinantys, kiek sadistiški, patampantys nervus, bet vėlgi – labai išdaigiški („saulės zuikis įspindo mano kambarin, kažkur palikęs ausis, savo ilgas zuikio ausis, galbūt net pačioje gamtoje, vienoje žaliųjų jos patalpų, kaip ir visą zuikio kostiumą“ (p. 25). Tai, kad lygybės ženklas dedamas tarp daiktų ir kūnų, sukuria prieštaringą „Daikto kūno“ dermę: svarbiausia čia – kūnų judėjimas, daiktai juda neapibrėžtomis trajektorijomis ir įgyja savarankišką gyvybę.
Skaitant „Daikto kūną“ galima pastebėti, kad subjektą (nors jo koncepcija ironizuojama) persmelkia nuovargis nuo pasaulio triukšmo, primetamų tapatybių, prievartinių santykių, nes pasaulis nuolat kažko reikalauja, pavyzdžiui, būti rimtam, apsisprendusiam, apibrėžti save. „O mano vidine ausie, kodėl tu zvimbi, kodėl šaudai?“ (p. 39) – klausia autorius atskleisdamas susvetimėjusią, savy užsisklendusią sąmonę. Lyrinis subjektas verčiau stebi pasaulį iš šalies, fiksuoja jo virsmus, leidžiasi nešamas kintančio tikrovės srauto, nekeldamas sau „aukštesnio“ (p. 41) tikslo.
Man atrodo, kad autoriui iš dalies pavyksta „Daikto kūnu“ išmušti skaitytoją iš „savaime suprantamybės rėmų“[2]. Tik skaitant kai kuriuos tekstus (pavyzdžiui, „P(l)andemija“, „Poetinė įžvalga“, „Pramoga“) kyla įspūdis, jog pernelyg užsižaidžiama ir tie tekstai praranda ryšį su manimi kaip skaitytoja. Jaučiama disproporcija tarp idėjinio sumanymo ir nuspėjamos raiškos. Autorius tarsi užstringa savo paties suformuluotoje idėjoje, užklimpsta, sukinėjasi ratais ir išlieka pernelyg abstraktus, todėl tekstams pritrūksta netikėtumo ar naujos interpretacinės vertės – perpratęs žaidimo mechanizmą, gali nuspėti jo baigtį. Nepaisant to, T. Petrulio „Daikto kūnas“ nenuvylė: stebėti mirgantį pasaulį, pasiduoti kūnų judėjimui, dykinėti su autoriumi didžiulio radioaktyvaus genio viduriuose yra įdomus eksperimentas.
[1] Balakauskas M. Gyvųjų eretikų naktis // Poetinis Druskininkų ruduo. – 2024 (prieiga internete: http://www.pdr.lt/lt/tekstai/apie-poetus-ir-knygas/item/486-gyvuju-eretiku-naktis).
[2] Tomas Petrulis: „Kai ką, galimas daiktas, ir užpisa, kai skaito“ (kalbina Andrius Jakučiūnas) // Literatūra ir menas. – 2024. – Nr. 18.