Justas Petronis. Ne per brangiai

2026 m. Nr. 8–9

Gimiau Vilniuje. Studijavau Vytauto Didžiojo, Leuveno ir Vilniaus universitetuose. Šiuo metu dirbu dirbtinio intelekto produktų vadovu įmonėje „Vinted“. Lietuvos kultūros tyrimų institute rengiu filosofijos disertaciją apie dirbtinį intelektą ir moralinį ugdymą: apie tai, ar technologijos, sprendžiančios už žmogų, nesusilpnina jo paties gebėjimo spręsti. „Ne per brangiai“ yra pirmasis mano publikuotas prozos kūrinys.

 

Novelė

 

Pinigai vėliavos neturi, Algi. Vėliavos rūpi
tik tiems, kurie nieko kito neturi.

 

Tą žiemą upė neužšalo. Tai buvo pirmas ženklas, nors Algis ženklais ir netikėjo. Jis apskritai mažai kuo betikėjo ir laikė tai vienintele vertinga dorybe.

Šitą miestą pastatė ateičiai. Tėvams, o paskui ir jų vaikams: čia, prie gamyklos, turėjo augti naujas žmogus ir skleistis naujas gyvenimas. Paskui atėjo kiti laikai ir pažadėjo tą patį, tik kitais žodžiais – daugiau laisvės, daugiau ateities. O tada gamyklą išjungė. Kaip lemputę. Kad ateitų daugiau naujų laikų šviesos. Algiui tada buvo trisdešimt, ir jis dar mokėjo laukti. Dabar – penkiasdešimt penkeri, ir laukti jis atprato.

Sekmadieniais skambindavo Eglė. Duktė gyveno Norvegijoje, prie kitos jūros, kur šalta ir gyvenimas turtingas. Jos balsas ragelyje visada vėluodavo, tarsi sklistų ne iš toli, o iš vėliau.

– Kaip tu, tėti?

– Viskas gerai, – atsakydavo. – Daug darbų.

Darbo mieste nerado jau penketą metų, bet meluoti nebuvo sunku. Melavo tik jai vienai ir turėdamas tik gražiausių intencijų, kitaip mylėti per atstumą Algis nemokėjo.

Padėjęs ragelį, ekrane rado žinutę iš vyro, kurio nepažinojo ir niekada nesutiks.

Sveiki. Atsirado nedidelis darbas. Visai paprastas. Tik nuotrauka.

Parašyta mandagiai, gal net per daug taisyklingai – taip rašo svetimtaučiai. Vieta prie plento, valanda ir prašymas fotografuoti, kas pro ją pravažiuos. Mainais – nedidelė suma. Už tokią galėtų įpirkti jaukų vakarą dviese ten, kur šviesu.

Algis pažiūrėjo pro langą. Reikės šiltesnių pirštinių.

 

Miestas stovėjo rytuose, prie pat sienos, apie ją visi kalbėjo pusiau pašnibždomis, tarsi ji būtų liga – dar neišplitusi, bet grėsminga. Gamykla stūksojo miesto pakraštyje. Didelė ir tuščia, išdaužytais langais. Vaikystėje Algiui atrodė, kad ji gyva: naktimis ūžė, švietė, o tas švytėjimas krito ant sniego oranžiniais šešėliais. Paskui, kai ją išjungė, paaiškėjo, kad miestas nieko išties ir neturėjo, tik tą švytėjimą.

Tą sausį per miestą riedėjo tankai – vokiški, ant platformų, ilga vora. Žmonės stovėjo prie kelio ir žiūrėjo, kalbėdami, kad čia gerai, dabar jie saugūs. Algis irgi stovėjo. Trisdešimt metų jis laukė savo dalies, bet galiausiai sulaukė tik svetimo metalo, atsiųsto ginti to, ką susigriebė kiti. Paskutinė platforma dingo už posūkio, o jis liko stovėti geliančiomis nuo šalčio pėdomis.

Namuose jo laukdavo šuo – senas, dar iš tų laikų, kai gyveno trise. Šuo nemokėjo skaityti ir nežinojo, kad gamyklos seniai nebėra, todėl kasdien sutikdavo Algį taip, lyg tas būtų grįžęs po nuveiktų žygdarbių. Vienintelis padaras, kuris nieko nesuprato, todėl vienintelis, prieš kurį Algis nejautė gėdos.

Žmona išėjo seniai – pas kitą vyrą, turintį darbą. Paskui ją išvažiavo ir Eglė, gražiai, su lagaminu ir bilietu. Stotyje dukra jį taip stipriai apkabino, kad tą apkabinimą Algis kelias dienas vilkėjo tarsi megztinį. Kai jos neliko, liko apkabinimas, šuo ir televizorius, vakarais beprasmiškai švytintis mėlynai.

 

Tomą jis sutiko vasarį, turguje, bet iš pradžių nepažino.

Jie buvo vienmečiai – mokėsi toje pačioje mokykloje, gyveno tame pačiame name, tik skirtingose laiptinėse. Po mokyklos Tomas išvažiavo, ilgai apie jį nebuvo girdėti, o paskui staiga nuskambėjo – viename žurnale, kitame, per televiziją. Tomas buvo iš tų, kurie anksti susivokė: kol kiti laukė, kada bus gerai, jis jau žinojo, kad gerai nebus niekam. Užtat dabar turėjo pinigų, butus keliose šalyse ir nė vienos pilietybės. Sakė gyvenąs „tarp“ – tarp Vilniaus, Dubajaus ir dar kelių vietų, kurių namais nevadino.

Į miestą grįžo trumpam, pusvelčiui pirkti žemės – žmonės, sakė, bijo gyventi prie sienos ir parduoda už grašius. Sakė grįžęs dėl žemės, bet Algis pagalvojo, kad vien dėl žemės niekas negrįžta.

Jie įsitaisė bare prie turgaus. Tomas paprašė viskio, kurio baras neturėjo, ir gėrė tą, kurį turėjo, tarsi nebūtų čia nieko baisaus. Algis pastebėjo, kad žmogus, nesijaudinantis dėl smulkmenų, net sėdi kitaip.

– Tai tu vis dar čia, – pasakė Tomas. Ne klausdamas, konstatuodamas.

– Vis dar.

– Ko lauki?

Algis gūžtelėjo. Tomas nusišypsojo, bet ne piktai, o kaip šypsomasi radus seną savo nuotrauką.

– Žinai, kur jūsų bėda, – nubrėžė skiriamąją juostą tarp savęs ir likusių miesto gyventojų, – jūs vis dar manot, kad kažkam priklausot. Stovit prie kelio, žiūrit į tankus, jaučiatės saugūs. Ne jus gi čia gina.

– O ką?

– Pinigus, – gūžtelėjo, tarsi būtų nuobodu tą sakyti. – O pinigai vėliavos neturi, Algi. Vėliavos rūpi tik tiems, kurie nieko kito neturi.

Algis klausėsi. Jam tarsi atlėgo. Vadinasi, jis nėra nevykėlis. Vadinasi, ne jis prakišo – jam nuo pat pradžių nebuvo leista laimėti. Tą jis jautė metų metus, tik niekada nedrįso ištarti garsiai. Pagaliau kažkas tą supranta.

Tomo riešą juosė laikrodis, brangesnis už Algio namą, ir vargšų viskį jis gėrė kaip žmogus, kuriam čia tik dar vienas vakaras „tarp“, o Algiui – visas gyvenimas.

Atsisveikindamas Tomas paspaudė Algiui ranką, žiūrėdamas kažkur pro jį.

– Nelik čia, – pasakė. – Šitas miestas – lavonas. Tik dar nespėtas užkasti.

 

Pirmą užduotį Algis atliko po savaitės.

Nuvažiavo prie plento, atsistojo pamiškėje ir laukė. Nurodytu laiku pro jį vienas po kito pravažiavo dengti sunkvežimiai. Jis fotografavo numerius. Puikiai suprato, kam reikia tokių nuotraukų, pasienyje visi supranta. Bet vis tiek fotografavo, o vaizdai žinutėmis keliavo pas vyrą, kurio niekada taip ir nesutiko.

Paskui sakė sau, kad nieko čia blogo. Kelias – visų, fotografuoti gali kas tik nori. Kartojo sau tai, bet iki galo nepatikėjo. Taip ir nesužinojo, kur tos nuotraukos keliauja, ar jas apskritai kas nors žiūri.

Tą vakarą telefone laukė nauja žinutė.

Ačiū. Labai gerai. Tiksliai.

Kažkam vėl jo reikėjo. Penkerius metus jo nelaukė niekas, tik šuo ir Eglė sekmadieniais, o dabar jo laukė nurodytą valandą nurodytoje vietoje, ir, kai jis ateidavo, kažkas pastebėdavo. Jis ilgai sėdėjo virtuvėje, o šuo padėjo galvą jam ant kelių.

Viskas ne dėl pinigų. Pinigų jam mokėjo nedaug.

 

Žmogų, kuris perduodavo užduotis gyvai, kai telefonu tą daryti būdavo nesaugu, vadino Kolia. Jis turėjo garažą kitame miesto gale: skardinė krosnelė, dvi dėžės vietoj kėdžių, pernykštis kalendorius, dėžė su niekam nereikalingomis detalėmis, ore – sustingęs cigarečių ir drėgno betono kvapas. Tokių kaip Kolia – smulkių, gličių, su keliais telefonais ir nė vienu tikru vardu – Algis visą gyvenimą vengė. Dabar per tokį Kolią jis vėl pasijuto reikalingas.

Garaže sukiodavosi ir kiti smulkūs bedarbiai, juos vienijo kartėlis. Deivydas, devyniolikos, be tėvo, su skola ir sergančia motina, žiūrėjo į vyresnius alkanomis akimis, kaip vaikas į skanėstų vitriną. Lankėsi ten dar keletas, kurių Algis nesistengė įsidėmėti. Jie gerdavo ir kalbėdavosi vis apie tą patį.

Algis įtikinėjo save, kad jis kitoks – kad susivokė kaip Tomas. Visi tame garaže kuo nors save įtikinėjo.

Kartą Kolia juos su Deivydu pasiuntė prie geležinkelio pervažos. Reikėjo suskaičiuoti naktinius traukinius. Kol sėdėjo tamsoje ir laukė, Deivydas neužsičiaupdamas kalbėjo: kaip susikraus pinigų ir išvažiuos į Norvegiją ar į Angliją, koks ten gyvenimas, kaip ten žmogus žmogui žmogus. Paskui surado telefone vieną dainą, ištiesė Algiui ausinuką ir kurį laiką jiedu sėdėjo tamsoje klausydamiesi. Mašinoje buvo beveik gera, beveik šilta. Algis žiūrėjo į jį. Savęs tokio neprisiminė. Matė tikėjimą, kurio niekada neturėjo, o gal seniai pametė. Kažkas jame nemaloniai susitraukė. Bet priartėjo traukinio sąstatas, jis pakėlė telefoną ir liko nieko nepasakęs.

 

Užduotys sunkėjo. Pastotė už miesto – transformatoriai, aukšta tvora, geltonas žaibas ant lentelės. Fotografuok, žymėk įvažiavimą, žiūrėk, kada keičiasi sargai. Algis puikiai žinojo, kaip vadinamas žmogus, ilgai ir kantriai fotografuojantis pastotę. Tik sau to garsiai neįvardijo.

Jūs vietinis. Mums svarbi jūsų nuomonė: kada ten mažiausiai žmonių?

Kažkas paklausė jo nuomonės. Ne dokumento, ne pažymos – nuomonės, kaip žmogaus, kuris šį tą žino. Jis atsakė išsamiai. Tik naktį, tamsoje, dingtelėjo, ką tai galėtų reikšti, ir tą naktį jam pirmą kartą buvo sunku užmigti.

Vėliau naktimis jis sau kartodavo, kad Tomas teisus. Visi melavo – tie, kurie devyniasdešimtaisiais pasidalino šalį ir pavadino ją laisva, tie, kurie stovi prie vėliavos su ašara, o vaikus siunčia gyventi į Londoną, ir visa Europa, pažadėjusi ateitį, o atvežusi tankus ir primetusi savo taisykles. Visi pardavė visus. Tai kodėl jis vienas turėtų neparsiduoti? Kam jam nešt vėliavą, kuria niekas netiki?

Vieną vakarą jis parašė Tomui. Pats nežinojo, kam – gal pasakyti, kad ir jis susivokė, kad ir jis nebepriklauso niekam. Gal slapčia tikėjosi, kad Tomas įtrauks jį į savo pasaulį.

Tomas atsakė po dviejų dienų, vaizdo skambučiu. Įdegęs saulėje, atsipūtęs, už nugaros – pietų šviesa, gal baseinas. Kalbėjo greitai, apie savo sandorius, apie tai, kaip viskas griūva, o kam nors griūvant protingi turtėja. Algis bandė įsiterpti, užsiminti, kad ir jis dabar kai ką veikia.

– Puiku, – atsakė Tomas, bet nelabai klausėsi, žiūrėjo į kitą ekraną. – Sukis, Algi. Dabar arba sukiesi, arba suka tave.

Ir tarsi prisiminęs, dėl ko Algis galėjo rašyti:

– Klausyk, tas tavo namas. Žemė po juo. Aš čia supirkinėju. Nuspręsi mesti – parašyk, paimsiu. Ne per brangiai, bet paimsiu. Tau vis tiek, o man, ką – kvadratai.

Tomas dingo savo šviesoje, o Algis liko sėdėti tamsoje su savo veido atspindžiu telefono stikle. Kvadratai. Vadinasi, net Tomui jis tik žemė, kurią galima nusipirkti, jei ne per brangiai.

Ir kažkas jame užsivėrė. Gerai. Jei jis tik kvadratai – tebūnie. Jei niekam nesvarbu – tai ir jam nuo šiol nebesvarbu. Nuo tos nakties jis nebeklausė savęs, ką daro. Ėmė ir darė – greičiau, tiksliau.

Ir miegot pasidarė lengviau.

 

Paskutinė užduotis atėjo kovo pradžioje.

Pastotė. Šįkart ne fotografuoti. Reikės palikti vieną daiktą ir nueiti. Vieną kartą.

Algis žinojo, kas yra pastotė, ir ką reiškia, kai ji užgęsta – ligoninei, senukams, kurie žiemą šildosi elektra, mokyklai. Bet – kvadratai. Todėl paėmė, ką reikėjo, ir nuvažiavo.

Naktį jis stovėjo prie tvoros, po ženklu su geltonu žaibu, su daiktu rankoje. Nesugebėjo. Pačiam ranka nekilo užgesinti šviesos.

Grįžęs į garažą rado Deivydą. Pasisodino, įpylė išgerti. Algyje prabilo Tomas: valstybė – tai pasaka, pinigai vėliavos neturi, čia tik daiktas, kurį reikia palikti. Lengvi pinigai. Anglija, Norvegija. Vaikio akys darėsi alkanesnės su kiekvienu sakiniu. Ačiū tikintiesiems, pasakė sau Algis.

Vėliau jis suprato tapęs Kolia. Kam vargt, jei gali pasiųst kitą.

 

Pastotė išsijungė po savaitės. Pusė miesto visą naktį liko be šviesos. Ligoninėje įsijungė generatoriai, senelių namuose degė žvakės. Niekas nenumirė – taip rašė paskui, – bet visi suprato, kad galėjo.

Deivydą sulaikė tą pačią naktį, prie tvoros. Devyniolikos, be tėvo, su skola ir sergančia motina.

Vyras, kurio Algis niekada nesutiko, nutilo. Pinigai atėjo paskutinį kartą, o paskui žinutė telefone.

Daugiau nieko nereikės. Ačiū už bendradarbiavimą.

Vėliau apie Deivydą mieste kalbėta pusiau pašnibždomis. Sakė, motina tebeserga, gyvena viena. Algiui kaltinimų niekas nepareiškė, bet žmonės ėmė jo šalintis. Naktimis slankiodavo po butą, po kelis kartus tikrindavo užraktus. Anapus sienos jį pažinojo. Šiapus – tik įtarė.

Liko tik miestas, iš kurio nebeišvažiuosi, ir žvilgsniai, kurių išvengti nepavyksta.

 

Sekmadienį paskambino Eglė.

Buvo vakaras. Televizorius švietė mėlynai. Šuo miegojo ant grindų.

– Kaip tu, tėti?

Šįkart galėjo pasakyti tiesą. Nebuvo ko bijoti.

– Viskas gerai, – pasakė. – Daug darbų.

Eglė nudžiugo ir ėmė pasakoti apie savo gyvenimą ten, kur šviesu. Algis sėdėjo tamsoje ir klausėsi jos balso, kuris vėlavo, kaip visada, tarsi sklistų ne iš toli, o iš vėliau.

Delną jis tvirtai spaudė prie ausies. Tik telefono jame nebuvo.